Klasės auklėtojo poveikis ugdant mokinio vertybes

Įvadas Temos aktualumas. Šiandiena vienas svarbiausių švietimo sistemos uždavinių yra puoselėti asmens dvasines ir fizines galias, padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pagrindus, ugdyti intelektą, sudaryti tinkamas sąlygas asmenybės vystymuisi. Svarbus asmenybės vystymosi veiksnys yra ugdymas, kuris suprantamas kaip veiksmas siekiant išsiskleisti asmenybės gelmėse glūdinčias prigimtines jėgas, perimti iš kartos į kartą perduodamas kultūros vertybes bei tradicijas.Vertybės kaip svarbiausias žmogaus dvasinio gyvenimo klodas, atspindi tai kas žmogui vertingiausia kultūros, psichologiniu, socialiniu, moraliniu ir grožio požiūriais. Kaip teigia Romanas Vasiliauskas: „Žmogų valdo vertybės, jomis vadovaujamasi, dėl jų gyvenama“(R. Vasiliauskas, 2005, p.5). Žmogaus vertybių pasaulis labai įvairus. Kiekvienas žmogus vertina dalykus, kurie priimtiniausi, kurie atitinka jų poreikius.Ypač brangina tai, apie ką dažniausiai galvoja, dėl ko labiauisiai jaudinasi,kam skiria daugiausiai laiko, pastangų ir rankų, proto bei širdies darbo, ko karščiausiai trokštama. Vertybėmis pripažįstamos nuostatos, kurių turinį sudaro mintys, emocijos ir vaizdibnoiai apie daiktų ir reiškinių reikšmingumą, jų prasmę asmenybei. Tai kas žmogui yra vertinga, ir yra vertybė. Vertybėmis paprastai laikomi teigiami reiškiniai. Vaiko kelias į gyvenimą prasideda tėvų namuose. Jis kasdien regi aplink save realią tikrovę ir pats joje dalyvauja perimdamas iš tėvų įvairias gyvenimo vertybes. Vaikui pradėjus lankyti mokyklą, į šeimos pradėtą socializacijos procesą įsitraukia ir mokytojai bei auklėtojai. Pasak žymaus pedagogo S.Šalkauskio: „Mokykla iš esmės turi būti ugdymo atžvilgiu ne kas kita, kaip šeimyninio židinio padėjėja bei tęsėja“(S.Dapkienė, 2002, p.10). Mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo svarbą įrodo ir pats ugdymo procesas. Tiek šeima, tiek ir mokykla ugdo tą patį vaiką, todėl būtinas ir vienodais reikalavimais pagrįstas pedagoginis veikimas. Pedagogo profesija yra ateities profesija, nes jis rengia mokinį kuris savo išugdytas vertybes realizuos ateities profesiniame gyvenime. Kiekviena šeima leisdama vaikus į mokyklą dažnai susimąsto, kaip jie sutars su pedagogu- auklėtoju. Klasės auklėtojas iš dalies perima tėvų vaidmenį- kuria mokykloje aplinką, kuri perima šeimos aplinką, ir tada kai vaikas mokykloje, iš dalies atstoja vaikams tėvus. Jis įvairiais ryšiais susijęs su vertybėmis: pirma, jis ugdo vadovaudamasis vertybėmis, antra, bando įdiegti vertybių sistemą į mokinio sąmonę. A.Maceina yra pasakęs: „Mokytojas auklėja ne tuo, ką jis sako, bet tuo, kas jis yra“. Auklėjimas tampa veiksmingas tik ugdant vertybes. Auklėjimas yra ta žmonių veiklos sritis, kuri vertybes padeda įprasminti asmenybės sąmonėje ir elgesyje. Lietuvos švietimo reforma įsipareigoja visą švietimo ir ugdymo procesą grįsti vertybėmis, ugdyti vertybines nuostatas, kreipti ypatingą dėmesį į mokinių vertybių pasaulį. Mokyklos nuostatai ir kiti švietimo dokumentai pabrėžia, kad klasės auklėtojas turi būti pavyzdys mokiniams ir todėl mokinių vertybėms daro įtaką. Vienintelis būdas išmokyti vertybių yra jomis gyventi. Norėčiau šiame darbe plačiau paanalizuoti koks klasės auklėtojo poveikis ugdant mokinių vertybes, kad galėčiau geriau suvokti ir įvertinti. Darbo objektas- Klasės auklėtojo poveikis ugdant mokinių vertybes Darbo tikslas- Išanalizuoti klasės auklėtojo poveikį ugdant mokinio vertybes. Darbo uždaviniai: 1. Aptarti vertybių vietą ugdymo procese. 2. Atskleisti klasės auklėtojo asmenybės charakteristiką. 3. Išsiaiškinti klasės auklėtojo veiklos strategiją. 4. Apžvelgti bendruosius mokinio bruožus. 5. Ištirti klasės auklėtojo poveikį ugdant mokinio asmenybę Darbo metodai- filosofinės, psichologinės, pedagoginės literatūros analizė. Mokslinės literatūros analizė, teorinė analizė ir apibendrinimas atlikti siekiant išsiaiškinti tarp įvairių nuomonių, bei teorijų apie klasės auklėtojo poveikį, ugdant mokinio vertybes. Norėdami įsitikinti koks klasės auklėtojo poveikis ugdant mokinio vertybes atlikau kiekybinį ir kokybinį tyrimą. Tyrimo charakteristika: Norint įsitikinti koks yra klasės auklėtojo poveikis ugdant mokinio vertybes atlikau kiekybinį tyrimą. Bandant patvirtinti tyrimo duomenis pasinaudota išoriniu patikrinimu - sudaryti klausimynai. Pirmąjame klausimyne apklausta pradinės mokyklos klasės auklėtojos. Iš viso dalyvavo 10 auklėtojų, pagal amžiaus kriterijų- nuo 25-45 metų, dailiosios lyties atstovės kurių darbo stažo vidurkis vidutiniškai 15 metų. Antrasis klausimynas buvo pateiktas mokiniams. Iš viso apklausta 50 respondentų iš jų 25 mergaitės ir 25 berniukai 9-10 metų amžiaus. Pagrindiniai šaltiniai: Arends R.I. Mokomės mokyti, Bitinas B. Ugdymo filosofija, Bitinas. B. Hodegetika. Auklėjimo teorija ir technika, Dapkienė S. Klasės auklėtojas ir auklėtinio šeima, Tidikis R. Vertybės ir vertinimai auklėjime. Knygoje Etikos etiudai. Dorovinės vertybės, Kavaliauskas. Č. Naujasis Testamentas, Jovaiša L. Edukologijos pradmenys, Poškus K. Mokytojo kūrybinė asmenybė ir kita. Darbo struktūra: Kursinis darbas susideda iš įvado, keturių pagrindinių darbo dalių, tyrimo analizės, išvadų, literatūros sarašo ir priedų. Darbas apima 38 puslapius. 1. Vertybės ir vertinimai auklėjime Vertybių problemą įvairiais aspektais1 nagrinėja sociologija, ekologija, ekonomika, politika, medicina, teisė, apsichologija, pedagogika, teologija. Visi šie mokslai pateikia informacijoa apie tai, kokius padarinius sukelia vienokių ar kitokių vertybių sąlygojama žmogaus elgsena jam pačiam, kitiems, visuomenei, artimiausiai aplinkai bei visam pasauliui. Žmogaus vertybių pasaulis labai įvairus. Kiekvienas iš mūsų vertiname dalykus, kurie mums priimtiniausi, kurie atitinka mūsų poreikius. Ypač branginame tai, apie ką dažniausiai galvojame, dėl ko labiausiai jaudinamės, kuo nuoširdžiausiai rūpinamės, kam skiriame daugiausiai laiko, pastangų, ko karščiausiai trokštame. Vertybėmis pripažįstamos nuostatos, kurio turinį sudaro sudaro mintys, emocijos ir vaizdiniai apie daiktų reiškinių reikšmingumą, jų prasmę asmenybei. Tai kas žmogui yra vertinga ir yra vertybė. Gyvenimo vertybės skirstomos į aštuonias grupes: 1. prigimtinės vertybės: veiklumo galimybių (sveikatos, invalidumo reabilitacijos), savarankiškumo laisvės, kūrybos realizavimo, paramos, silpnumo laisvės, kūrybos realizavimo, paramos, silpnumo įveikimo; 2. egzistencinės vertybės: orientacijos, egzistavimo priemonių (būsto, maisto, higienos), biologinės, kontaktų išgyvenimo, pusiausvyros; 3. praksinės vertybės: kvalifikacijos, pažangos, vartojimo, relaksacijos, profesinės; 4. ekonominės vertybės: vertinimo, numatymo, iniciatyvos, patogumo, naudos; 5. socialinės vertybės: politinės, teisingumo, pripažinimo, atjautos, pakantumo; 6. kultūrinės vertybės: tiesos, grožio, technologinės, nacionalumo, gėrio; 7. psichinės vertybės: žinojimo, tikrumo, sėkmės, savižinos, tvirtumo; 8. dvasinės vertybės: santykių tyrumo, išganymo (išlikimo), intymumo, santūrumo, darnos  Kaip teigia R. Vasiliauskas: „Vertybė daugiareikšmė, sudėtinga, apibendrinta sąvoka, kaip algoritmas matematikoje ar meniškumas literatūroje“(R.Vasiliauskas, 2005,p.9) Žmogų valdo vertybės, jomis vadovaujamasi, dėl jų gyvenama. Vertybės, kaip svarbiausias žmogaus dvasinio gyvenimo klodas, atspindi tai, kas žmogui vertingiausia kultūros, psichologiniu, socialiniu, moraliniu ir grožio požiūriais.Kaip teigia Romanas Vasiliauskas: „Žmogų valdo vertybės, jomis vadovaujamasi, dėl jų gyvenama“(R. Vasiliauskas, 2005, p.5). Auklėjimas ir vertybės, kaip du susisiekiantys indai, susiję savo pažiūromis, įsitikinimais, emociniais išgyvenimais, nusakančiais vertybių reikšmingumą. Pasak Rimanto Tidikio: „Auklėjimas yra ta žmonių veiklos sritis, kuri dorovines vertybes padeda įprasminti asmenybės sąmonėje ir elgesyje. Auklėjimo procese jos tampa žmogaus dvasiniu turtu“(R. Tidikis, 1982, p.111). Asmenybė doroviškai bręsta, atsirinkdama ir įsisamonindama dorovines vertybes. Šiame procese žmogus vertina žinias, idėjas, vertybes ir suteikia joms asmeninę prasmę, nustato savo dorovinę poziciją. Pasak S. Šalkauskio auklėjimas tai asmenybės jos vidinio pasaulio, perimant jai bendražmogiškąsias vertybes, dorovingumo ugdymas.Auklėjimu siekiama išugdyti “vertingą asmenybę“ auklėtinį padaryti tokiu, „koks jis turi būti“. (S. Šalkauskis). Vertinimas yra dorovės reikšmės įsisąmoninimui priemonė, jos funkcinė forma, jos prasmingumo žmogui, jo veiklai, elgesiui, jo poreikių patenkinimui sąlyga. „Vertinimas padeda auklėtiniui pažinti vertybių visuomeninį reikšmingumą, derinti jas su savo poreikiais, įsisąmoninti jų hierarchiją, suprasti pseudovertybes ir susidaryti dorovinę orientaciją, todėl pedagoginis vertinimas yra dorovinio auklėjimo metodas, o savęs vertinimas – saviauklos metodas. Su jo pagalba auklėjamas perima dorovinio vertinimo kriterijus ir vertybinį-vertinamąjį požiūrį“ (Tidikis R., 1982, 122). Dorovėje ir auklėjime vertinimas yra daugiapusis procesas. Auklėtinį vertina kolektyvas, jo bendraamžiai, tėvai, pedagogai. Tačiau garai apgalvotas pedagogų vertinimas atlieka svarbiausią vaidmenį, jis gali veikti kitus vertinimus, juos atitinkamai skatinti arba nustelbti. Čia vertinimas – tai ne tik požiūris į dorovines idėjas, vertybes, bet ir auklėtinių elgesio reguliavimo priemonė. „Kuo didesnį kiekį dorovinių vertybių asmenybė sugeba integruoti, tuo ji tampa doroviškai kryptingesnė“ (Tidikis R., 1982, 112). Dorovinis auklėjimas orientuoja auklėtinį į visuomenines vertybes ir vertybinį požiūrį, padeda susiformuoti savarankišką vertinamąjį požiūrį. Taigi, vertinimas auklėjimo procese padeda auklėtiniui pažinti vertybių visuomeninį reikšmingumą, derinti jas su savo poreikiais, įsisamoninti vertibinę orientaciją Auklėtojo vertinimai apima plačią žmonių elgesio, veiklos ir santykių sritį. Čia yra ne tik ugdytinių esamas konkretus elgesys ar poelgiai, bet ir literatūrinių herojų poelgiai, net ir buvę istoriniai ar būsimi žmonių poelgiai. Svarbią reikšmę taip pat turi dorovinių žinių, idealų, principų vertinimas dorovinio švietimo procese. Vertybiniame vertinime objektas yra dorovinė vertybė ar antivertybė. Vertinantysis stengiasi sudaryti teigiamą ar neigiamą požiūrį, apibūdinti jas. Pavyzdžiui, dorovinga-nedorovinga, doras-nedoras, kilnus – nekilnus, teisinga – neteisingas, sąžiningas – nesąžiningas ir t. t. ​ 1.1. Auklėjimo vieta ugdymo sąvokų sistemoje Trumpai apžvelgsiu kas yra ugdymas ir kokią vietą užima auklėjimas ugdymo sąvokų sistemoje. Ugdymas yra mokymas, lavinimas, įgūdžių ir vertybių nuostatų formavimas. Pagal L. Jovaišą ugdymas: „ yra ilgalaikis asmenybės kūrybos ir saviraiškos vyksmas“( L. Jovaiša, 2001, p.8). Bendrai į ugdymo mokslą įeina: jaunimo ugdymo dalyko pažinimo teorijos, mokymo ir mokymosi mokslas- didaktika, auklėjimo mokslas- hodegetika. Pati auklėjimo esmė tai – pagalba ir vadovavimas žmogui santykiauti su aplinka pagal aukščiausias vertybes. Auklėjimas –tai asmenybės dvasinių poreikių, įsitikinimų, charakterio bruožų, kultūros elgesio įgūdžių, asmenybės vidinio pasaulio, dorovingumo ugdymas. Visi mes esame auklėtiniai. Tai jau Svarbus vaidmuo auklėjimo procese yra pedagogų, jie pratęsia tėvų auklėjamąsias pareigas. Mokykloje auklėjama mokymo metu. Ypatingai didelis vaidmuo atitenka klasės auklėtojui. L. Jovaiša savo knygoje „Hodegetika“ rašo: „Auklėjimas nėra kažkas skirtinga nuo žmogaus ugdymo apskritai . Jis integruojamas2 į visą ugdymo vyksmą( auginimą, mokymą, lavinimą, prusinimą ir kt.)( L.Jovaiša, 2003, p.7). Taigi auklėjimas yra viena ugdymo funkcijų. Nors jis labai susijusios, tačiau turi savo specifiką3. Iš schemos matyti, kad artimiausios ugdymo funkcijos yra švietimas, formavimas ir veikdinimas. Švietimas į kurį įeina mokymas ir prusinimas turtina asmenybę. O veikdinimas ją lavina ir auklėja. Čia formuojamos asmenybės savybės. Auklėjimui priskiriama globa ir rūpyba. Trumpai galima nusakyti laukiamus šių funkcijų rezultatus: • Švietimas ugdo inteligentą • Prusinimas- kompetenciją, suptilų mąstymą, gabumus • Mokymas-žinovą ir mokovą • Lavinimas-intelektualą4, kūrėją • Auklėjimas-asmenybę • Formavimas-individualybę5 Apibendrinant galima būtų akcentuoti, kad auklėjimo sritis yra asmenybė, bet į ją telpa visos vertybės, kurias kuria minėtos ugdymo funkcijos. Svarbus vaidmuo auklėjimo procese yra pedagogų- auklėtojų, jie pratesia tėvų auklėjamąsias pareigas, čia jų pagrindinis auklėjimo tikslas būtų- išugdyti „vertingą asmenybę“ Norėčiau trumpai apžvelgti vertybių istoriją. Juk istorijoje egzistuoja tiek vertybių sistemų, kad į ją pačią gali būti žiūrima kaip į vienų vertybių keitimą kitomis. 1.2. Vertybių istorijos apžvalga Vertybės lieka ir vystosi per kelis žmogaus amžius, eina per visuomenės ir kultūros formacijų6 ribas. Vertybė yra žmogaus kūrinys, tačiau žmogus nekuria tik šiai dienai. Vertybė eina iš kartos į kartą ir istorijoje palieka ypatingą žymę-galimybę perduoti, tobulinti ir turtinti. Senovės Graikijoje Sokratas ir Platonas bandė sukurti absoliučias vertybės, siekiant tikro žinojimo. Sokratas (470-399 Pr. Kristų) apie save sakė: „Aš žinau tik tai, kad aš nieko nežinau“. Tai jo filosofijos atspirties taškas. Jis teigė, kad dorovė absoliuti ir universali, ir propagavo žinių siekimą su meile. Jo postulatas7: „dorovė yra žinojimas“. Žmogus, pažinęs dorovę, būtinai turi ją įgyvendinti.Platonas (427-347 Pr. Kristų.) aiškino, kad žmogaus dvasia įkalinta kūne, o anksčiau ji gyveno Idėjų pasaulyje, todėl pastoviai jo siekia. Tas pasaulis ir yra tikra realybė. Vertybės yra Grožio, Tiesos ir Gerumo idėjos. Dominuoja Gėrio idėja, ji – visų dorybių šaltinis. Bet, žlugus miesto–valstybės bendruomenei, žlugo ir graikų filosofijos vertybių vaizdinys. Vertybių teorija, susikoncentravusi ties valstybe, tapo nereikalinga, ir graikai pradėjo akcentuoti individualų gyvenimo būdą. Individualistinės idėjos kėlė žmonėms bejėgiškumo jausmą, todėl Romos periodui būdinga kelio, kaip žmogų pakelti virš egzistuojančių sąlygų, paieška. Bėgant laikui, tai atvedė prie religinių siekių.Elino - Romos periodas tęsėsi apie tris šimtus metų nuo 356-323 Pr. Kristų. Šio periodo filosofinę mintį reiškė stoicizmo, epikūrizmo ir skepticizmo mokyklos.Stoikų vertybė buvo Logos (įstatymas, protas), kuris yra visuose Visatos elementuose, o Visatos judėjimas tvarkingas ir paklusta įstatymams. Taip pat Logos gyvena ir žmonėse. Todėl jie negali pažinti Visatos įstatymo savo protu ir turi vadovautis „gamtos įstatymais“. Pagal stoikus, žmogus kenčia nuo savo aistrų. Kad juos įveiktų, jis turi pasiekti apatijos būseną, t.y. pilnos dvasios laisvės, nepaveikiamos jokiomis pagundomis. Didžiausia stoikų dorybė buvo asketizmas. Priešingai nei stoikai, epikūrizmo mokyklos (Epikūras: apie 336-264 Pr. Kristų) vertybė buvo malonumas, kaip aukščiausias gėrio įsikūnijimas. Epikūras turėjo omenyje ne fizinius malonumus, bet neturėjimą kūno kančių ir dvasios ramybės, kurią Jis laikė aukščiausia vertybe. Skeptikų mokykla skelbė atsisakymą nuo bet kokių samprotavimų apie daiktus, kaip galimybę pasiekti dvasios ramybę, nes vis tiek žmogus negali pažinti tiesos. Šio periodo kulminacija buvo neoplatonizmas, pagal kurį visos būties substancijos išeina iš Dievo paeiliui: protas (arčiausias Dievo tobulybei), dvasia ir, pagaliau, netobula materija. Anksčiau graikų filosofija rėmėsi dualizmu, t.y. Dievas ir materija - prieštaraujančios substancijos8. Priešingai, neoplatonizmas deklaruoja monizmą, teigiantį, kad Dievas yra viskas. Pilnas žmogaus susiliejimas su Dievu vyksta „ekstazėje“, kuri yra aukščiausia dvasios būsena. Neoplatonizmas paveikė krikščionybės filosofiją, kuri siekė sukurti absoliučias vertybes meilės Dievui pagrindu. Viduramžiais filosofinį krikščionybės pagrindą padėjo šventasis Augustinas (354-430 Per. Kristų). Jo teorijoje Dievas yra amžina, nesikeičianti, viską žinanti ir viską galinti Būtybė, turinti aukščiausią Gėrį, aukščiausią Meilę, aukščiausią Grožį, t. y. Visatos Kūrėjas. Augustinas teigė, kad Dievas sukūrė pasaulį iš nieko. Kodėl gi žmogus nuodėmingas? Todėl, kad protėvis Adomas piktnaudžiavo duota laisve ir išdavė Dievą. Didžiausios vertybės pagal Augustiną: tikėjimas Dievu, dvasios išgelbėjimo viltis, meilė Dievui ir artimui. Foma Akvinietis (1225-1274) padėjo tvirtą krikščioniškos teologijos pagrindą. Jis skyrė religines ir etines dorybes. Religinės - tikėjimas, viltis ir meilė, o etinės – keturios graikų filosofijos dorybės: išmintis, drąsumas, saikingumas ir teisingumas. Etinės dorybės yra būdas pasiekti religines dorybes. Šiuolaikinėje epochoje Dekartas ir I. Kantas sukūrė vertybių sistemą, grindžiamą, panašiai, kaip ir graikų filosofija, protu. I. Kantas skyrė tai, kas jau yra ir ko siekiama: jis teigė, kad vertybės yra žmonių tikslas, sąlygojantis jų veiksmus. Tačiau iki XIX a. ontologija9 ir aksiologija10 nebuvo atsiskyrusios, tai yra būtis ir vertybės buvo tos pačios filosofijos srities objektai. XIX a. filosofai išskyrė naują pasaulio sandaros aspektą - vertybes, kurių prigimtis visai kitokia, negu priežasties ir pasekmės ryšiais sąlygojamas daiktų pasaulis. Atsiskyrusi nuo ontologijos, aksiologija orientuojasi į vertybes, kaip žmonių siekių ir troškimų objektą, išskiria normatyvinės sąmonės logiką - naują tikrovės stebėjimo aspektą, kuris skiriasi nuo mokslu realizuojamo racionalaus stebėjimo. Tikrovės objektų vertingumas - ypatybė, kuri nėra objektyvus faktas ir mokslo požiūriu nepriklauso realybės sferai; tačiau vargu ar galima teigti, kad toks vertingumas neegzistuoja.Pažinimo teorijoje vertybės sąvoką (terminą XIX a. pasiūlė vokiečių filosofas R. Lotcė) atitinka reikšmingumo sąvoka, kuri apibūdina tikrovės objektų asmeninę, kultūrinę, socialinę svarbą. Žmogus gyvena ne tik daiktų pasaulyje, bet ir šių daiktų reikšmingumo jam ir žmonijai aplinkoje. Todėl žmogui reikalingos ne tik žinios, bet ir vertybės, ne tik kritinis mąstymas, bet ir dvasinė kultūra. (B. Bitinas. 2000. p.248) Žinoma daug vertybių sistemų, išreikštų dorovės kodeksų pavidalu. Jei žmonės šiais kodeksais vadovautųsi, dorovės problemos būtų seniai išspręstos. Tačiau taip nėra. Todėl kyla amžinas klausimas, kiek dėl to kaltas auklėjimas. Jau senovės romėnai priekaištavo jaunajai kartai dėl jos nedorovingumo. Apie tai kalbėjo ir rašė visų vėlesnių epochų atstovai. Kodėl pastangos ugdyti dorus visuomenės narius neduoda norimų rezultatų? Ar todėl, kad iki šiol nesukurta veiksminga auklėjimo sistema? 2. Klasės auklėtojas kaip vertybių puoselėtojas Klasės auklėtojas - mokytojas, kuriam pavesta ugdyti klasės bendruomenę, susidedančią iš mokinių, jų tėvų ir mokytojų, dirbančių su klase, klasės auklėtojas ne tik vadovauja klasės bendruomenei, bet ir atstovauja jos interesams, ieško galimybių tenkinti jo poreikius. Jis įvairiais ryšiais susijęs su vertybėmis: pirma, jis ugdo vadovaudamasis vertybėmis, antra, bando įdiegti vertybių sistemą į mokinio sąmonę. Bronislovas Bitinas savo knygoje rašo, kad klasės auklėtojo veiklos esmei nusakyti galima vartoti įvairius žodžius( prižiūrėtojas, auklėtojas, vadovas, organizatorius, kuratorius, patarėjas, konsultantas): “Šie žodžiai įgyja vienareikšmį turinį...( B.Bitinas, 2004, p.222)Taip pat jie veda prie klasės auklėtojo charakteristikos. Norėčiau peržvelgti šias žodžių sąvokas: Prižiūrėtojas-tvarkos sergėtojas, elgesio taisyklių laikymosi stebėtojas. Auklėtojas- auklėjamojo poveikio vadovas, ugdytiniams privalomų vertybių( elgesio principų, normų) perteikėjas, jš nuostatų, jausmų, įpročių ugdytojas. Vadovas-asmuo pagal pareigas už pavaldinių veiklą, kuria siekiama socialiai reikšmingų tikslų. Globotojas-asmuo, kuris rūpinasi neveiksniais asmenimis- vaikais, suaugusiais. Jis atsako už jų gyvenimo organizavimą. Organizatorius- veiklos iniciatorius11 apibrėžiantis veiklos konkretumą, parenkantis tos veiklos vykdytojus kuriuos instruktuoja, galiausiai apibendrina tos veiklos rezultatus. Kuratorius- asmuo, kuriam pavesta rūpintis kuria nors veiklos sritimi, padedant tos veiklos vykdytojams sręsti numatytus uždavinius. Patarėjas- socialinis pedagogas, kuris rūpinasi pedagoginės ir socialinės pagalbos teikimu. Konsultantas- asmuo, kvalifikuotai padedantis ugdytiniams sręsti asmeninias problemas. Skirtingai nuo kitų ugdytojų, konsultantas teikia pagalbą tik jos prašantiems. (B.Bitinas, 2004, p.222). Tikroje mokykloje yra pilnavertis vaikų dvasinis gyvenimas, kur klasės auklėtoją ir auklėtinius sieja daugybė interesų ir potraukių. Svarbiausia mokėjimas perprasti vaiko dvasinį pasaulį. Čia auklėtojas tarsi pakyla prie giluminio vaiko dvasinio pasaulio, suvokdamas ir jausdamas kaip vaikas protu ir širdimi tą pasaulį pažįsta. Pedagogai ir psichologai visapusiškai nagrinėjo mokytojo asmenybės pedagoginį meistriškumą, bendruosius jos bruožus bei savybes, sugebėjimus, mokytojo ir mokinių santykius ir daugelį kitų reikalavimų. Keliant klasės auklėtojui pedagoginius reikalavimus, beveik visur pripažįstama, kad pedagogo profesija reikalauja ne tik tam tikrų pedagogikos-psichologijos ir specialybės žinių, mokėjimų ir įgūdžių, bet ir tokių asmenybės savybių, be kurių neįmanomas efektyvus, rezultatyvus pedagoginis darbas. Klasės auklėtojo dėmesys turi būti paskirstytas ir sau, ir kiekvienam mokiniui, ir mokymo turiniui, jo aktyvumas turi žadinti auklėtinių pažintinę, visuomeninę veiklą; mokytojas privalo mylėti vaikus, gerai suvokti jų vidinį pasaulį; kalba turi būti taisyklinga, vaizdi ir įtaigi; turi mokėti bendrauti.Negalima mokyti ir auklėti mokinių, nemokant su jais kaip reikian bendrauti. Sugebėjimas greitai ir lengvai užmegzti su mokiniais ryšius yra labai brangi pedagoginė vertybė, nes ji patenkina natūralų vaiko poreikį bendrauti. Klasės auklėtojas turi nuslopinti neigiamus ir išsiugdyti daugelį teigiamų charakterio bruožų, kurie yra komunikacinių sugebėjimų elementas. Prie teigiamų bruožų galima priskirti gerumą, nuoširdumą, kantrumą, atkaklumą, jautrumą, savitvardą ir kt.; prie neigiamų – nesąžiningumą, neobjektyvumą, išsiblaškymą ir kt. Daugelis autorių nurodo, kad patys vaikai svarbiausiais laiko tokius klasės auklėtojo charakterio bruožus: meilę vaikams; gebėjimą juos suprasti; gerumą bei jautrumą. Negalima būti geru, kūrybingu mokytoju, nemylint savo auklėtinių. Pedagoginė meilė vaikams reiškiasi ne tik kaip jausmas, bet ir kaip kryptinga veikla, siekianti suteikti mokiniams džiaugsmo, sužadinti kilnius jausmus, pasitikėjimą savo jėgomis, pasiryžimą įveikti sunkumus bei kliūtis, įžiebti interesą bei poreikį pažinti pasaulį ir kūrubiškai ieškoti kelių jam toliau tobulinti.(K. Poškus,1986, p. 58-60 ) 2.1.Pedagoginis pašaukimas ir pedagogo priedermės L. Jovaišos knygoje rašoma: „Pedagoginis pašaukimas- motyvacinių12 potencialinių13 ir charakterologinių14 asmenybės bruožų derinys, įgalinantis rinktis ugdymo darbą, jausti pasitenkinimą savo darbo rezultatais ir gyvenimo prasme“(L. Jovaiša, 2001, p.61). Pašaukimas dažniausiai vadinamas labai stiprus žmogaus palinkimas į tam tikrą veiklą. Ją atlikdamas, jis patiria pasitenkinimą, lengviau nugali sunkumus ir nesėkmes. Būtent toje srityje anksčiau ar vėliau žmogus pasiekia geriausių rezultatų. Pašaukimas – tai ne vien gebėjimas, o kartu ir asmenybės nuostata, noras atlikti tam tikrus veiksmus; tai svajonė, polėkis, mobilizuojantys asmenybės fizines ir intelekto jėgas.(V.Voveris,1990,p. 27-30). Todėl pedagoginį darbą dirbti be pašaukimo yra neetiška. Pasak L. Jovaišos klasės auklėtojui pridera būti turtingu žmogumi. Toks jis tampa, kai jo pedagoginė veikla siejama su dvasinių vertybių poreikiu. Čia pasireiškia interesas filosofijai, mokslui, menui, dorinėms, socialinėms vertybėms. Todėl klasės auklėtojui labai artimas dalykas yra filosofija. Gamtos, tautos, visuomenės ir žmogaus gyvenimo filosofija yra pedagogo kasdieninis mąstymo objektas.Ugdymo veikėjas yra laimingas ne tiktai tenkindamas savo dvasinių vertybių poreikius, nuolat pats tobulėdamas, bet ir siekimu savo dvasios vertybes perduoti kitiems. Siekimas praktinės veiklos, kad žmogus būtų gražesnis iš vidaus ir iš išorės, kad isisavintų vertybes ir jomis vadovautųsi savo gyvenime ir kurtų savo ir kitų laimingą gyvenimą, realizuoja pedagoginio pašaukomo uždavinius. (L. Jovaiša, 2001, p.61). Tačiau ugdymo vertybių kūryba nėra pats sau tikslas. J. Laužikas, pabrėžia pedagogo meilės vaikams svarbą: „pedagogo meilė įsiskverbia į visą jaunąją būtybę, susieja nematomomis gijomis būtybės paskiras jėgas ir kelia į vertybių aukštybes, pedagogo meilė yra socialinis ir religinis pedagoginės veiklos šaltinis, iš kurio trykšta gyvybės jėga, sugyvinanti švietimo lobius ir teikianti pilnam švietimo veiksmui neišsenkančios energijos“ (Laužikas J., 1993. p. 257). Dvasinės vertybės kuriamos ne dėl jų pačių, bet dėl tobulesnės žmogaus ir žmonijos ateities. Lietuvių pedagogas Jonas Vabalas-Gudaitis aukščiausiu ugdymo tikslu laikė ateities meilę. Ji kartu yra svarbiausias pedagogo veiklos motyvas. Aktyvi veikla, skirta kito žmogaus ateities laimei, - ne šiaip sau skambi frazė, bet esminis pedagoginio pašaukimo bruožas. Pedagoginiame pašaukime glūdi pedagogine meilė. Tai – pedagoginio dorinio tobulumo, dvasines galios, vertes požymis. Jos raiška orientuota i kitą žmogu. Ji yra sociali ir teviška. Myleti pedagogine meile reiškia:vykdyti priedermes mokiniui, visuomenei, mokinį pažinti, gerbti, rūpintis, padeti, globoti, būti teisingam. Myleti mokinį kaip tampantį žmogų. Norėčiau palyginti pedagoginę meilę su Dievo meile. Kaip rašoma Šventajame Rašte, apaštalų darbuose. Iš jų pateikiamos citatos, atspindinčios meiles esmę: Šv. Pauliaus – „Meile yra tobulybes ryšys“ (Kor, 3), Šv. Jono – „kas myli

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!