Kaimo ir miesto kultūra lietuvių literatūroje (M. Martinaitis; J. Vaičiūnaitė)

Kaimo peizažas baltiškoje kultūroje yra vienas esminių skiriamųjų bruožų. Kaip kritikas Vytautas Kubilius yra sakęs, ypač lietuvių literatūra yra „įleidusi šaknis į kaimo būtį“. Šio fenomeno svarbą įrodo ir lietuvių rašytojų, kilusių iš provincijos, gausa: pradedant K. Donelaičiu ir baigiant J. Apučiu. Kaimo kolizija, žinoma, yra laikomas miestas. Nors jo įvaizdis labiau būdingas vėlesniems XX a. antros pusės kūriniams, tačiau taip pat palieka ryškų pėdsaką lietuvių raštijoje. J. Vaičiūnaitės eilėraščiuose kreipiamas dėmesys į romantinę miesto atmosferą, praeitį, o poetės bendraamžio M. Martinaičio lyrikoje pripažįstamas gilus ryšys su kaimo tradicija, tačiau išreiškiama ir būtinybė išsilaisvinti iš individo talentus slopinančios aplinkos.
Juditos Vaičiūnaitės (XX a. antros pusės - XIX a. pradžios poetės, modernistės ir vertėjos) kūrybai būdingas miesto romantinis idealizavimas. Autorei svarbi romantinė tautos pajauta, praeitis, išryškinama barokinė miesto kultūra, kreipiamas dėmesys į buities detales. Nors poetės lyrikoje miesto ir kaimo kolizijos nėra, tačiau pati Vaičiūnaitė buvo sakiusi, jog jai kurti reikia kultūrinės miesto erdvės, o kaimo gamta ir tyluma jai svetima ir atrodo nyki. Universitete artimai bendravo su Martinaičiu, kuris kaimo atžvilgiu buvo labiau kritiškas. Viename iš savo eilėraščių, kurio net pavadinimas „Funikulierius“ simbolizuoja miestą, autorė perteikia su gimtuoju Kaunu susijusią nostalgišką kelionę funikulieriumi. Žodžiais „Vaikystės funikulierius kyla į kalną“ perteikiamas autologiško, realiai egzistuojančio įtaiso sugretinimas su šviesių prisiminimų plotme (jis prilyginamas „griozdiškam užmirštam žaislui“). Kilimas į kalną - nuolatinio neišvengiamo judėjimo, brendimo metafora. Tai - gyvenimo kelionė, kuri paradoksaliai prasideda nuo švelnių vaikystės prisiminimų, o vėliau išauga į pavojingą žygį, prilyginama siūbavimui ant skardžio. Kalno viršūnė tai pat galėtų būti mirties, t.y. kelionės pabaigos, metafora - ant kalno augančios alyvos, akacijos sukuria bene sakralią, baltai spindinčią atmosferąi. Iš karto po šio epizodo vėlgi seka nusivylimas - paskutinėje strofoje aprašomas užneštas kadaise buvusio skaidraus vandens šulinys, virš kurio ir palinkusios kvepiančios medžių šakos - lyg priminimas, jog buvo gerai, tačiau tai baigėsi....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!