Ką reiškia John Locke‘o pasakymas, kad "intelekte nėra įgimtų principų"

Vilniaus universitetas Filosofijos fakultetas Filosofijos studijų programa Referatas Ką reiškia John Locke‘o pasakymas, kad „intelekte nėra įgimtų principų“ Vilnius 2006 Į ž a n g a Atiduodama duoklę akademiniam stiliui turiu paminėti tai, ką mielas skaitytojas tikriausiai ir taip puikiai žino. Filosofijos istorijoje John Locke yra priskiriamas britų filosofinio empirizmo srovei. Drauge su kitais didžiasiais empiristais George Berkeley ir David Hume jis yra užsitarnavęs solidžią poziciją Vakarų filosofinės minties istorijoje. Bet užteks panegirikos, savo darbe, remiantis įvairiais šaltiniais bandysiu išsiaiškinti, kokios Locke‘o idėjos pelnė jam tokią garbingą vietą ir kokios jo atrastos problemos iki šių dienų jaudina minties galiūnus. Kaip žinia, pasak Vilniaus Universiteto filosofijos profesoriaus R. Plečkaičio, juk filosofijos istorijoje įsitvirtina tik realią reikšmę turinčios problemos. John Locke tokių, realią reikšmę turinčių problemų, yra atradęs ne vienoje filosofijos srityje, tačiau likimas lėmė, kad man teks analizuoti jo pažinimo teoriją. Norint suprasti Locke‘o frazę, kad „intelekte nėra įgimtų principų“, mano manymu, reikia įsigilinti į visą Locke‘o pažinimo sistemą. Didžioji dalis literatūros paimta iš filosofinių straipsnių apie Locke‘o pažinimo teoriją ir anglų empiristus. Metodas, kaip ir praeito mano darbo bus elementarus, bet efektingas. Efektingas tikriausia ne dėl rezultato, bet dėl pačios savo esmės. Analizuojant bet kokį istorinį įvykį, paprastai analizuojamos jo priežastys, eiga ir pasėkmės. Tokia kliše vadovausiuosi ir aš, pradėdama analizę nuo Locke‘o motyvų, toliau pereidama prie temos esmės ir užbaigdama jos reikšme. 1. Prigimtinių idėjų teorijos kilmė Kaip ir daugelis didžiųjų mąstytojų savo kūrinį J. Locke pradeda griaudamas filosofijoje ankščiau įsisenėjusias tiesas. Tačiau jo siekis nėra toks radikalus, kaip pavyzdžiui R. Descartes’o, kuris ieškodamas aiškių ir akivaižių tiesų, paneigia absoliučiai visus iki tol naudotus pažinimo metodus. Locke’o tikslas nėra atrasti tikrąjį proto metodą, bet labiau siekis atrasti žmogiškojo pažinimo ribas, kad apvalę protą nuo klaidingų įsitikinimų, galėtume žengit naują žingsnį tikrojo pažinimo link. Prigimtinių idėjų teorija viduramžiuose buvo atėjusi iš Antikos. Kaip žinia, didžiausi to meto filosofijos autoritetai buvo Platonas, o vėliau, atgavus iš arabų kitus raštus, ir Aristotelis. Ne išimtis ir Anglija, kuri filosofijos impusą gavo iš kontinentinės filosofijos, ši mintis čia buvo labai populiari XVII a. vid. – pab. Kaip galima numanyti iš Robert L. Armstrong’o straipsnio apie Cambridge’o platonikus, jų polemika su Locke galėjo paskatino Locke’o teorijos gimimą. Prigimtinių idėjų teorijos reikšmė buvo ypatinga tuo, kad palaikė moralines ir religines to meto vertybes. Žymus platonikas Ralph Cudworth teigė, kad ,,Intelekto idėjos ir objetai yra ne kas kita, o tik paties intelekto modifikacijos” Tokia pažiūra yra tradicinė Aristotelio epistemologijos interpretacija, kai forma, pažinimo objektas, yra išorinio objekto esmė, suvokiama prote. Toks proto sureikšminimas supriešinamas su empiriniu pasauliui, kaip pažinimo šaltiniu. Ralph Cudworth teigia, kad jei prote nebūtų įspaustų idėjų, tai moralinio gėrio ir blogio, teisingumo ir neteisingumo egzistavimas būtų neįmanomas. Kitaip tariant, moralė niekaip negali būti išvedama iš empirinio patyrimo. Tačiau jie neigia, kad ,,moralės anticipacija” gali būti išvedama iš “tam tikrų taisyklių ar teiginių sutartinai įspaustų sieloje”. Tai kokia tuomet yra moralės kilmė? Į šį klausimą Cudworth pateikia tokį atsakymą: ,,moralės šaltiniu turi būti kažkoks gilesnis vidinis ir gyvybiškas principas, kuris intelektines būtybes determinuoja vienų dalykų siekti, o kitų vengti”. Cudworth kaip ir kiti jo meto tikintieji manė, kad jei pasaulis bus suvokiamas tik materialiai, dings tikėjimo Dievu ir nemirtingumu pagrindas. Taigi Aristotelio mintis, apie pasyvią materiją ir aktyvią formą puikiai tarnavo religinių tiesų pagrindimui. (Journal of the History of Ideas, Vol. 30, No. 2. (Apr. - Jun., 1969), pp. 187) Aristotelizmo tradicijai bandė priešintis atsiradusi eksperimentinė natūralistinė filosofija, kuri kritikavo atgyvenusią metafiziką ir skatino empirinius tyrinėjimus. Kaip teigia Vilniaus Universiteto profesorius R. Plečkaitis, Aristotelio autoritetas buvo taip išaugęs iki absurdiško laipsnio. Pavyzdžiui, prireikus sužinoti, kiek karvė turi dantų, studentai neidavo į tvartą ir jų neskaičiuodavo, bet atsiversdavo Aristotelio raštus ir susirasdavo atsakymą. Natūralistai pradėjo atakuoti mokslo žmones, dėl to, kad jie rėmėsi ,,bendraisiais terminais ir aksiomomis, kurie neturi jokio gamtinio pagrindo”. (Journal of the History of Ideas, Vol. 30, No. 2. (Apr. - Jun., 1969), pp. 187) Natūralistai priešingai, siekė visas tiesas išvesti iš pojūčių ir gamtos stebėjimo. Kai jų filosofija susilaukė daugiau šalininkų, išaugo nepritarimas grynai racionalistinėms viduramžių koncepcijoms, kurios pabrėžė proto svarbą prieš pojūčius ir empirinį patyrimą. Taigi, pagrindiniu tikslu tapo bandymai įrodyti jutiminio patyrimo svarbą, tuo būdu sumenkinant proto autoritetą. Taigi Locke įsitarukė į naująjį filosofinės minties judėjimą ir kaip teigia, Robert L. Armstrong, siekė sukurti tokią žmogaus supratimo teoriją, kuri atitiktų natūraliąją eksperimentinę teoriją. 2. Locke’o įgimtų principų teorijos kritika Iš esmės, visas Locke darbas yra sukonstruotas, remiantis viena premisa, būtent, kad visas mūsų pažinimas kyla iš patyrimo. Tačiau, kad geriau suprastume Locko poziciją, reikia atidžiai išanalizuoti argumentus, kuriuos jis pateikia pirmos knygos antrame skyriuje, kuris taip ir pavadintas: ,,Intelekte nėra įgimtų principų”. Pirmasis argumentas yra aiškus ir paprastas: visuotinis sutikimas (universal consent) nėra įrodymas, kad kad egzistuoja įgimti intelekto principai. Žmonija gali klysti, ir čia Locke visiškai teisus. Visuotinis sutikimas negali būti tiesos kriterijumi. Tačiau, į kokią išvadą, tai veda? ,,> dar blogiau – tas visuotinio sutikimo argumentas, > man regis, įrodo, kad tokių principų nėra, nes nėra principų, kuriuos visuotinai pripažintų visa žmonija.“ (2000, p. 42) Kaip pavyzdį Locke pasitelkia vaikus ir protiškai neįgalius žmones: jie, Locke, manymu neturi įgimtų loginių principų ir net negalvoja apie juos. Dėl protiškai neįgalių žmonių gebėjimo, tiksliau, nesugebėjimo, mano manymu, galima sutikti, tačiau dėl vaikų tikrai ne. Juk gal būtent dėl tos priežasties, kad jie visai apie tai negalvoja taip gali atrodyti. Locke tokią mintį numato ir ją atremia: ,,Nė apie vieną teiginį negalima sakyti, kad jis yra intelekte, jei intelektas dar niekad jo nežinojo, jeigu niekada jis dar jo neįsisąmonino.“ (2000, p. 43). Čia galime pastebėti, kad Locke ginčijasi ne dėl principų, bet tėl tiesų, t.y. dėl turinio. I, Kantas pasakytų, intelektas yra nukreiptas į stebinius, o protas į turinį. Intelekto funkcijai nepriklauso tiesų suvokimas. Toks sąvokų vartojimas gali būti susijęs su tuo, kad iki Kanto intelektas reiškė daugiau nei tik suvokimą. Intelektas, kaip rašo A. Halder ,,Filosofijos žodynas“ yra daugiaprasmis, tai gali reikšti ir suvokimą, ir protą, ir net dvasią. Taigi Locke‘ui intelektas net tik suvokimo mechanizmas, o žymiai platesnė sąvoka, įtraukianti ir mąstymo principus ir turinį. Locke teigia, kad „būti intelekte“ mažų mažiausia reiškia „būti suprastam“. Taigi labai tikėtina, kaip mano ir C.R. Morris, kad Locke paneigdamas visuotinio sutikimo argumentą, norėjo įrodyti, jog esant abejonei dėl principo teisingumo, bandyti išsiaiškinti įgimtas jis ar ne, yra tuščias darbas. Žmogaus protas būdamas visiškai tuščia lenta (tabula rasa) ne tik neturi įgimtų teorinių, bet ir praktinių principų. Su tabula rasa koncepcija nesutiko ir polemizavo Leibniz. Atsukdamas Locke prieš save patį, jis teigė, kad jei visos tiesos reikalauja empirinio patyrimo, tai vadinasi žinojimas gaunamas iš indukcijos ir pavyzdžių. Tačiau jei kai kurie įvykiai gali būti numatomi preiš atliekant bandymą, tai ar gi tai nereiškia, kad mes jau prieš tai privalome turėti kažką savo paties sukurto? Pojūčiai, be abejo, reikalingi mūsų pažinimui siekti, tačiau jie nepakankami. Leibnitz mano, kad pojūčiai gali mums teikti tik atskirus pavyzdžius, t.y. konkrečias ir individualias tiesas. Tai labai stipri Locke kritika. Juk jei panagrinėtume matematikos pavyzdį, aritmetikos arba geometrijos tiesas, pastebėtume, kad kai kurie įrodymų principai jokiais būdais negali būti paimti iš išorinio pasaulio. Loginės tiesos, taip pat kaip ir matematinės tiesos nėra tiesiogiai išvedamos iš patyrimo. Iš tiesų, kaip atrodo D. Greenlee, Leibniz su Locke nesutaria dėl visuotinio susitarimo, nes Locke apskritai neigia pastarąjį, o Leibnitz leidžia priimti visuotinį susitarima, nustačius, kad tam tikros tiesos yra teisingos. Apskritai, Leibnitz kritika yra tik maža dalelė palyginus su tuo, ką vėliau filosofijos istorijoje nuveikė atsiradusi žymi persona I. Kantas. Visa „Grynojo proto kritika“ yra skirta įgimtų principų idėjos pagrindimui ir šios teorijos stabilumas, iš esmės, nepajudinamas iki šių dienų. Kvestionuodamas visuotinio pritarimo principą Locke, mano manymu, pateikia labai svarbų argumentą - moralinės taisyklės sulaužymą: ,,> jeigu apskritai leidžiama kur nors ją (taisyklę) sulaužyti, tai įrodo, kad ji nėra įgimta.“ (2000, p.66) Manyčiau priešingai, kad jei matome, kad taisyklę galima sulaužyti, tai įrodo, kad mes žinome ją esant, o dėl jos įgimtumo negalime spręsti, nes tokiu atveju turėtume daryti prielaidą apie žmogaus prigimtį, o tai neišsprendžiamas klausimas. Hobbes teigia, kad žmogaus prigimtis yra savanaudė, o J.J.Rouseau priešingai – gera ir turinti altruizmo šaltinį. Tačiau ši tema jau priklauso nuomonės, o ne mokslo sričiai. Locke moralę aiškina taip: ,,Dievas suteikė žmonėms sugebėjimus ir priemones, kad naudodamiesi jomis jie galėtų atrasti, pripažinti ir išsaugoti tiesas.“ (2000, p.77). Pasinaudojant jau minėta Leibnitz kritika, sunkiai įsivaizduojama, kaip moralę galime išvesti iš savo sugebėjimų. Mano manymu, remiantis šiuolaikiniais genetikos tyrinėjimais, galima teigti, kad kiekvienas žmogus, ateidamas į šį pasaulį atsineša užkoduotas asmenines savybes ir gebėjimus. Juk pagal Locke išeitų, jei mes, pavyzdžiui, paimtume dešimt vienodų kūdikių ir augintume juos vienodomis sąlygomis, vienodai juos auklėtume, jie vis tiek neužaugtų vienodai moralūs. Taigi, ir tokia Locke argumentacija niekaip mūsų negali įtikinti, kad esame tabula rasa. 3. Locke‘o prigimtinių idėjų kritikos reikšmė Kaip jau minėta darbo pradžioje Locke‘o prigimtinių idėjų teorijos paneigimas buvo paskatintas platonikų ir natūralistinės filosofijos ginčo. Tačiau visai tikėtina, kad Locke motyvai siekė gilesnes gyvenimo sferas. Sterling P. Lamprecht’as straipsnyje ,,Locke’s Attack Upon Innate Ideas”, išspaudintame 1927 m., pateikia kitokią interpretaciją, kuri taip pat yra verta dėmesio. Šios interpretacijos priežastis yra gero Locke‘o bičiulio, James Tyrrell, pastaba, užrašyta jo ,, Esė apie žmogaus intelektą“ egzemplioriaus paraštėje. Joje Tyrrell užsiminė, kad gyvai diskutuojat dėl prigimtinių idėjų, svarbiausia buvo atskleisti moralės ir religijos prigimtį. Taigi gali būti preižastimi laikyti, Locke teorijos tiklą esant ne fizikinių mokslų pagrindimą, bet paiešką tų principų, kurie stovi už to, kas formuoja moralę ir religiją. Kaip įrodymas pateikiami loginiai pavyzdžiai, kuriuos Locke vartoja savo argumentuose: ,,Kas yra yra“ ir ,,Neįmanoma, kad tas pats daiktas ir būtų ir nebūtų“. Lygiai tuos pačius teiginius vartojo ir Cambridge empiristai teologiniuose disputuose tikėjimui pagrįsti. Taigi, priešininkų vartojami teiginiai Sterling P. Lamprecht‘ui leidžia spėti, kad Locke‘o kritika prasidėjo dėl teologinių to laikmečio nesutarimų. Reikia paminėti, kad prigimtinių idėjų teorija buvo sukurta siekiant išsilaisvinti iš dogmatizmo ir pagrįsti religines tiesas, tačiau tai atvedė į dar didesnę painevą ir dogmatizmą. Nereikėtų manyti, kad Locke siekė paneigti tikėjimą ir moralę, Kaip rodo jo raštai, jis niekada neabejojo Dievo egzistavimu ir moralinėmis vertybėmis. Kaip teigia Lamprech, jo krtika buvo nukreipta prieš metodą, kuriuo jis norėjo atskirti loginį tikrumą nuo psichologinių įsitikinimų, kitaip sakant, realią tiesą nuo grynų įsitikinimų. Didžioji dauguma Locke akimis: ,,> linkę pasikliauti, netinkamai taiko savo sugebėjimą pritarti, tingiai leisdami pajungti savo intelektą kitų paliepimams ir valdžiai tose teorijose, kurias jų pareiga yra nuodugniai patikrinti, o ne atklai jomis patikėti >“ (2000, p.79-80), jo manymu, norint kuo nors tikėti ar pasitikėti, reikia būtinai tai permąstyti savo protu, o ne sutartinas normas priimti kaip neišvengiamą duotybę. Toks aklas tikėjimas atveria kelią į tamsą ir nepagrįstus prietarus. Iš kitų Locke kūrinių matyti, kad jis siekė atkurti krikščioniškosios religijos reputaciją. Bažnyčia turėtų toleruoti ir skatinti teologines diskusijas, o ne versti žmones pripažinti jos nustatytas tiesas. Visi tikintieji turėtų peštis ne tarp savęs dėl kokių smulkmeniškų nesutarimų, bet sisivienyti prieš, pavyzdžiui, daug pavojingesnes pažiūras – ateizmą. Taigi Locke buvo modernus mąstytojas, siekiąs žadinti savo meto žmones ir apspangimo ir dogmatizmo. Be abejo, tai tik viena iš interpretacijų. Locke, iš tiesų, susilaukė gausybės kritikos dėl šios savo teorijos. Kiti mąstytojai, priešingai, priskyrė jau moralės griovėjo vardą ir pasmerkė jį, kaip ,,dorybės pašalintoju iš šito pasaulio“ (Jonathan Barnes. Mr. Locke’s Darling Notion // Philosophical Quarterly, Vol. 22, No. 88. (Jul., 1972), pp. 194). Tačiau Locke tikėjosi puolimo ir į jį syreagavo ,,tyla ir asmenine panieka”, vėliau toji kritika užgeso ir net pats D. Hume 1739 m. pareiškė, kad ,,prigimtinių idėjų teorija buvo universaliai atmesta beveik visame mokytame pasaulyje“ (Jonathan Barnes. Mr. Locke’s Darling Notion // Philosophical Quarterly, Vol. 22, No. 88. (Jul., 1972), pp. 194). I š v a d o s • Locke‘o prigimtinių idėjų kritika prasidėjo nuo polemikos su Cambridge platonikais, kurie prigimtinių idėjų teoriją naudojo moralės, kaip Dievo duotos žmonėms pagrindimui. Locke kritika siekė rabilituoti empirinio pažinimo svarbą, tačiau neturėjo intencijos prieštarauti moralei. • Locke‘o argumentacijai trūksta empirinių duomenų, todėl ji nėra gerai pagrįsta. Manau, Locke‘o reikėjo atlikti praktinių eksperimentų, kurie suteiktų jo teorijai faktinių duomenų ir tuo pačiu padarytų jo pažinimo teoriją tikslesnę. • Teigdmas, kad mūsų intelektas yra tabula rasa ir kad, viskas pažįstama tik patyrimu, Locke siekia, kad būtų atskirtas tikrasis žinojimas nuo mūsų pačių sukurtų intelektinių konstrukcijų. • Galima būtų teigti, kad Locke yra vienas pirmųjų parodžiųsių, kad tuometinis mokslo metodas remiasi išsigavojimais, o ne žiniomis, t.y. kad žmonės savo tyrinėjimų obektus prisitaiko prie savo žinių, o ne siekia juos pažinti. • Paradoksalu, tačiau nors Locke abejoja paties proto teikiamomis idėjomis, tai neleidžia jam suabejoti jo paties ir Dievo egzistencija. L i t e r a t ū r a • John Locke. Esė apie žmogaus intelektą // Pradai, Vilnius, 2000, p. 641 • John Locke. An Essay Concerning Human Understanding // World Publishing, New York, 1971, p. 475 • Alois Halder. Filosofijos žodynas // Alma Littera, Vilnius, 2002. • C.R. Morris. Locke, Berkeley, Hume // Oxford University Press, London, 1952, pp. 1-53. • The Oxford Dictionary of Philosophy // John Locke. Prieiga per internetą: [žiūrėta 2006 m. gegužės 9 d.] http://www.oxfordreference.com/views/ENTRY.html?entry=t98.e1656&srn=1&ssid=729541143#FIRSTHIT • Douglas Greenlee. Locke and the Controversy over Innate Ideas // Journal of the History of Ideas, Vol. 33, No. 2. (Apr. - Jun., 1972), pp. 251-264. [žiūrėta 2006 m. balandžio 29 d.]. Prieiga per internetą: http://www.jstore.org • Sterling P. Lamprecht. The Early Draft of Locke's Essay // The Journal of Philosophy, Vol. 29, No. 26. (Dec. 22, 1932), pp. 701-713. [žiūrėta 2006 m. balandžio 29 d.]. Prieiga per internetą: http://www.jstore.org • Sterling P. Lamprecht. Locke’s Attack Upon Innate Ideas // The Philosophical Review, Vol 36, No. 2 (Mar., 1927), pp. 145-165. [žiūrėta 2006 m. gegužės 9 d.]. Prieiga per internetą: http://www.jstore.org • Robert L. Armstrong. Cambridge Platonists and Locke Innate Ideas // Journal of the History of Ideas, Vol. 30, No. 2. (Apr. - Jun., 1969), pp. 187-202. [žiūrėta 2006 m. gegužės 9 d.]. Prieiga per internetą: http://www.jstore.org • Jonathan Barnes. Mr. Locke’s Darling Notion // Philosophical Quarterly, Vol. 22, No. 88. (Jul., 1972), pp. 193-214. [žiūrėta 2006 m. gegužės 9 d.]. Prieiga per internetą: http://www.jstore.org

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!