Juozo Urbšio biografija

ĮVADAS 1938 – 1940 metai Lietuvai buvo sunkių sprendimų metas. Tuometinis Vokietijos ir SSRS kyšimasis į Lietuvos teritorinį vientisumą buvo viena opiausių problemų Lietuvos valdžioje esantiems asmenims. Šias poblemas buvo būtina spręsti, kad ir Lietuvai nepalankiu būdu. Sudėtinga situacija ištikrųjų buvo visame pasaulyje. Vykstantis Antrasis pasaulinis karas, reiškė artėjančius tarpvalstybinius santykius. Todėl užsienio reikalų ministro pareigas turėjo užimti labai stiprus ir kompetetingas žmogus. Tokiu žmogumi tapo Juozas Urbšys (toliau J. Urbšys) – diplomatas, privalėjęs laviruoti ne diplomatiškoje pasaulio politikoje, Lietuvos atžvilgiu. Itin atsakingas užsienio reikalų ministro pareigas, J. Urbšys užėmė nuo 1938 m. iki 1940 m., t.y. pačiu drastiškiausiu Lietuvai metu. J. Urbšiui teko didelė atsakomybė už Lietuvos ateitį. Juk kiekvienas priimtas svarbus sprendimas, buvo tapatinamas su tuo žmogumi, kurio pareigos įpareigojo priimti lemiamą sprendimą. Nors dažniausiai valstybėje svarbūs nutarimai buvo sprendžiami kartu su visa vyriausybe ar kitomis valdžios institucijomis, tačiau kaltas likdavo tas asmuo, kurio parašu patvirtinama sutartis. Begalo mylėdamas savo gimtąjį kraštą, Juozas Urbšys buvo priverstas pasirašyti valstybinės reikšmės dokumentus, nors iki ašarų to daryti nesinorėjo. Pagrindinės problemos, kurios drąskė Lietuvą: Lenkijos ultimatumas 1938 m. kovo 18 d., Klaipėdos krašto perleidimas Vokietijai 1939 m. kovo 22 d., bei 1940 m. birželio 15 – osios Sovietų Sąjungos okupacinis ultimatumas. Jam teko susitikti ir derėtis su didžiausiais XX a. nusikaltėliais – Hitleriu ir Stalinu. Ištikrųjų ar ne per daug vienam žmogui iškęsti, matant, kaip yra nepaisomas Lietuvos suverenumas, o kaimyninių valstybių politika grindžiama ne teise ir morale, bet gryna jėga. Šį darbą, galima sakyti, sudaro trys dalys: J. Urbšio biografija, diplomatinė misija ir Klaipėdos krašto atplėšimo problema. Didesnį dėmesį skirsime Klaipėdos krašto atplėšimui, kadangi tai buvo pirmasis Vokietijos žingsnis okupuojant Lietuvos kraštą 1941 metais. Šis atplėšimas iš Vokietijos pusės reiškė draugiškų santykų plėtojimąsi tarp abiejų valstybių. Tačiau, kaip pasirodė vėliau, tai buvo dar viena eilinė Hitlerio skleidžiama propaganda, užimant Lietuvos valstybę ir žygiuojant toliau į rytus. Rašant šį darbą remtasi knygomis ir periodika. Rašant biografiją ir apie J. Urbšio diplomatinę misiją daugiausia naudotasi jo paties atsiminimų knyga t.y J. Urbšys „Atsiminimai“1 arba jo artimų žmonių prisiminimais knygose „Dabar ir visados“2, bei „Juozas Urbšys mūsų atmintyje“.3 Daug prisiminimų rasta ir laikraščiuose. Reikėtų paminėti, kad visi prisiminimai apie šį asmenį, kuo geriausi, nerasime nei vieno neigiamo vertinimo. 1996 metais J. Urbšiui būtų sukakę 100 metų, taigi šia proga Lietuvos dienraščiuose, ypač Kauno, išėjo ne mažai straipsnių skirtų šiam unikaliam žmogui paminėti. Daug gerų žodžių apie J. Urbšio asmenybę, rasime V. Petrausko4, K. Blaževičiaus5, J. Plavičienės6, R. Urbono7, L. Kučinsko8 straipsniuose. Reikėtų išskirti ir A. Pakėno9 straipsnį – „M. Urbšytė gyvenimą po tremties paskyrė garsaus giminaičio globai“, kuriame jo dukterėčia itin pagarbiai ir su didele nostalgija, pasakoja apie aristokratiškos dvasios diplomatą J. Urbšį. Toliau aptariant Klaipėdos krašto poblemą daugiau remtasi istorinėmis knygomis, kuriose didesnis dėmesys skirtas nacių vykdomai politikai. Aptariant to meto istoriogafiją padėjo Algimanto Liekio knyga „Nenugalėtoji Lietuva“10, bei knyga „Dokumenų rinkinys XX a.“11. Aišku neapsieita ir be pačio J. Urbšio atsiminimų knygų, kuriose jis pats pateikia atsiminimus apie šią skaudžią poblemą t.y. J. Urbšys „Lietuva lemtingaisiais 1939 – 1940 metais“12, bei jau minėta knyga „Atsiminimai“. Taip pat daug įdomios informacijos domintis šia tema, buvo galima rasti ir jau minėtuose laikraščių straipsniuose. Iš jų galėčiau išskirti Blaževičiaus, Petrausko straipsnius, kuriuose išreiškiamas šios problemos vertinimas. JUOZO URBŠIO BIOGRAFIJA Juozas Urbšys (toliau J. Urbšys) gimė 1896 m. vasario 29 d. Šeteniuose, Kėdainių apskrityje ūkininkų Kazimiero Urbšio ir Kotrynos Mikšytės šeimoje. Tai buvo dorų ir darbščių ūkininkų šeima. Juozas turėjo keturis brolius – Antaną, Alfonsą, Igną, Povilą ir jauniausiąją sesutę Elenutę. Juozas buvo trečiasis iš penkių sūnų. Nuo 1900 – ųjų Urbšiai apsigyveno Bakainiuose, gi po penkerių metų pardavęs vieną ūkį Kėdainių apskrityje, pirko iš dvarininko Oginskio ( Panevėžio apskr.., Naujamiečio valsč. ) vienkiemį, vadinamą Zaosė. Ūkis plotu nemažas, per 100 ha, bet čia daug miško ir mažai dirbamos žemės, taigi reikalinga didelė darbo jėga. Tokiomis sąlygomis gyvendami, tėvai tik vieną sūnų, baigusį pradžios mokyklą, galėjo laikyt mieste, kad lankytų aukštesnę mokyklą. Urbšiai buvo numatę leisti į mokslus vieną iš vyresniųjų sūnų. Juozukas turėjo pasilikti prie ūkio. Bet vėliau visiems trims sūnums pradėjus mokytis, gabiausias pasirodė Juozukas, ir tėvai pakeitė savo nuomonę.13 Jis pateko į Panevėžio realinę mokyklą, kurią 1914 metais baigė. 1914 metais įstojo į Rygos politechnikos institutą, tačiau dėl karo šio mokslo įstaiga perkelta Maskvon. Ten bestudijuodamas 1915- 1916 metais dirbo Lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1916 metais mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, o 1917 metais baigė Čiugujevo (Charkovo sritis) karo mokyklą ir buvo išsiųstas į frontą. Į Lietuvą grįžo 1918 – ųjų rudenį Lietuvos nepriklausomybės karų metu, nuo 1919 iki 1922 metų tarnavo Panevėžio batalione, 4 – tame pėstininkų pulke ir galiausiai generaliniame štabe operacijų skyriaus viršininko padėjėju. 1922 metais turėdamas kapitono laipsnį, J. Urbšys išėjo į atsagą ir stojo į diplomatinę tarnybą t.y. perėjo dirbti užsienio reikalų ministerijon, vėliau dirbo diplomatinį darbą užsienyje: 1922 – 1927 metais Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje konsulinio skyriaus vedėjas, 1927 – 1933 metais Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje pirmasis sekretorius, patarėjas, 1933 – 1934 metais Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Latvijoje. Beje, palikdamas Rygą, 1934 metais J. Urbšys rašė Petrui Klimui – garsiajam diplomatui į Paryžių: „Tiesa, kad apleidžiu Rygą ir grįžtu į „krajų“: gana to komivoježeriavimo po užsienius, laikas pasinerti jei ne visadai, tai bent ilgesniam laikotarpiui į savo tautos šulinį“. Taigi sugrįžus į Lietuvą J. Urbšys 1934 rugpjūčio 1 d. paskiriamas Užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktoriumi. O po dviejų metų 1936 metų gruodyje skiriamas tos ministerijos generaliniu sekretoriumi.14 Nuo 1938 metų gruodžio 5 d. ligi 1940 metų birželio 19 d. ėjo užsienio reikalų ministro pareigas XIX Vlado Mirono ( 1938 12 05 – 1939 03 28), XX Jono Černiaus (1939 03 28 – 1939 11 21). XXI Antano Merkio (1939 11 21 – 1940 06 17).15 Šias itin atsakingas pareigas J.Urbšys perėmė pačiu sunkiausiu Lietuvai metu ir turėjo ginti Lietuvos nepriklausomybę ir integralumą nuo dviejų imperialistinių totalistinių valstybių – Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos. Abi kaimyninės valstybės savo pretenzijas Lietuvai rėmė ne teise ir morale, bet gryna jėga, nepaisydamos Lietuvos suverenumo, esamų tarp šių valstybių sutarčių. Galima sakyti, jog beveik visi Lietuvos kaimynai, išskyrus Latviją, elgėsi vis agresyviau, visoje Europoje buvo jaučiama artėjančio karo grėsmė. Iš tiesų, ar ne per daug vienam žmogui iškęsti matant Lenkijos ultimatumą 1938 03 18 d., po metų 03 22 – ąją Vokietijai atplėšiant Klaipėdos kraštą ir Sovietų Sąjungos 1940m. birželio 15 –osios okupacinį ultimatumą. Tiesa, dar buvo klastingas Vilniaus krašto grąžinimas Lietuvai, kai už šią „paslaugą“ Sovietų Sąjunga „prikimšo“ karinių įgulų daugiau nei mūsiškių.Ir kiekvienu tokiu žiauriu momentu tekdavo pasirašyti valstybinės reikšmės dokumentus, nors iki ašarų to daryti nesinorėjo. J. Urbšys po tragiškų derybų grįžo į savo mielą kraštą 1940 06 16 d., deja, jau okupuotą...tais pačiais metais Urbšių šeimai buvo pasiūlyta išvykti, tačiau jie nesutiko. „Tokiu sunkiu Lietuvai metu aš turėjau būti katu su tauta“, - po daugelio metų pasakė jis privačiame pokalbyje.16Taigi ilgai nelaukiant bolševikai panaudojo prievartą atimdami Urbšių ir uošvio, garsaus pedagogo ir rašytojo Prano Mašioto, butus jiems teko išsikelti į Kačerginę. 1940 metų birželio 17 d. toje pačioje Kačerginėje A. Guzevičiaus vadovaujami čekistai suėmė J. Urbšį ir jo žmoną. Ištaigingais limuzinais jie buvo nuvežti į geležinkelio stotį, kur ant atsarginių bėgių stovėjo keleivinis vagonas, į kurį buvo įsodinti Urbšiai. Netrukus į to paties vagono antrąjį galą buvo įsodintas A. Merkys su žmona ir sūnumi. Taip prasidėjo Urbšių kelionė per Tambovo, Saratovo, Maskvos, Gorkio, Ivanovo, Vladimiro kalėjimus Prasidėjus karui 1941 06 22 –ąją J. Urbšys ir Marija Mašiotaitė – Urbšienė ilgam laikui atskiriami. J. Urbšys buvo nuteistas 25 metams, vietoje pavardės jam buvo suteiktas numeris 6. trylika metų išbuvo bolševikiniuose kalėjimuose, 11 iš jų – vienutėje.17 Nuo 1952 iki 1954 metų Vladimiro kalėjime jau bendroje kameroje J. Urbšys kalėjo kartu su buvusiu prezidentu Aleksandru Stulginskiu, teisingumo ministru Stasiu Šilingu, Juozu Tonkūnu, ministru pirmininku Antanu Merkiu ir jo sūnumi Gediminu. 1954 metais rugpjūčio 28 d. Urbšiai paleidžiami iš kalėjimo, tačiau jie tampa „laisvaisiais gyventojais“ – be teisės gįžti į gimtąsias vietas. Tuomet jie apsigyvena Vladimio srity, Viaznikuose, kol 1956 metų rugpjūtyje Urbšius visiškai išsekusius ir ligotus išleidžia į Lietuvą. Tačiau šie ilgi kalinimo metai nepalaužė stiprios ir garbingos J. Urbšio dvasios, kadangi jis begalo tikėjo Lietuvos nepriklausoma ateitimi. Tai įrodo tas faktas, kad J. Urbšys 1943- 1944 metais parašė ir išsiuntė du memorandumus Sovietų diktatoriui Josifui Stalinui dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybingumo atstatymo.18 Šis drąsus, tiesiog iššaukiantis poelgis parodo, jog J. Urbšys visur ir visada, visom išgalėm kovodavo už mūsų laisvę, niekados nepraasdavo vilties ir tikėjimo, kad mes vis tiek atgausime nepriklausomybę. Šio diplomato įžvalga ir norai pasitvirtino Lietuva iš tiesų tapo laisva, tačiau gaila, kad ja nespėjo pasidžiaugti tie žmonės, kurie to labiausiai norėjo ir to siekė iš visos savo širdies vedini gerais ketinimais. Savo mylimą Lietuvą J. Ubšys amžiams paliko pavasarėjant 1991 metų balandžio 30 d. 23 val. 54 min. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse šalia savo žmonos Marijos Mašiotaitės – Urbšienės (1895 06 24 – 1959 03 02). Svarbu pažymėti, kad jau nuo 1921 –ųjų metų vyr. leitenantas, kiek vėliau – kapitonas J. Urbšys aktyviai bendradarbiavo „Karo, mokslo ir literatūros žurnale „Mūsų žinynas“. Pačiame pirmajame „Mūsų žinyno“numeryje Urbšys pasirodė kaip vertėjas, išvertęs A. Sviečino „Ėjimas šaudymo link“. Tame pačiame numeryje randame ir J. Urbšio karinės literatūros – bibliografijos apžvalgą, kurią karininkas baigia įsidėmėtinais žodžiais. „Lietuva pasiryžusi savarankiškai gyventi. Bet mes išsilaikysime laisvi tik tada, jei mūsų karo pajėga, reikalui ištikus, padarys maximum to, ką ji padaryti gali. Todėl privalome karo meno srityje neatsilikti nuo kitų. Priemonė tam: atsidėjus sekti, studijuoti tai, ką paskutinieji karai įnešė naujo į karo mokslo sritį ir studijuoti tai, ką paskutinieji karai įnešė naujo į karo mokslo sritį ir studijuoti ne vienos šaltinius, bet visų: ir Rusijos, ir Vokietijos, ir Prancūzijos ir kitų.“ Antrame „Mūsų žinyno“ numeryje kapitonas J. Urbšys pateikia išsamų ir dokumentišką straipsnį pailiustruotą savanorių vadų laiškais „Pirmosios mūsų kariuomenės operacijos“. Trečiajame numeryje spausdinamas išsamus J. Urbšio „Panevėžio operacijos“ aprašymas19. Būtina pažymėti labai svarbų J. Urbšio darbą „Medžiaga Vilniaus ginčo diplomatinei istorijai“ (1932) ir ta pačia tema atspausdinta 1930 metais „Mūsų žinyne“ Nr. 67. Atskirai išleido „Sakalo“ leidykla 1932 metais. Ši plonutė 47 puslapių knygutė tikras pavyzdys, kaip reikia rinkti istorinius faktus ir nepaliekant jokių tarpų oponentui, įrodyti savąją ir vienintelę tiesą. Taip pat bendradarbiavo ir su kitais leidiniais tokiais kaip: „Karo archyvas“, „Klaipėdos žinios“, „Lietuvos ūkis“, „Kultūra“, „Lietuvos žinios“, „Pasaulio lietuviai“, „Židinys“.20 Gižęs iš kalėjimo J. Urbšys nepasidavė ir toliau tęsė savo diplomatinę misiją skitą Lietuvai. Iš prancūzų kalbos išvertė daug knygų tai: Ž. Diuhamelio „Salavino dienraštis“ (1930), G. Flober‘o „Jausmų ugdymas“ (1959), A. Lesažo „Šlubas velnias“ (1961), F. Herijo „Pagedusius vaikus“ (1964), R. Rolano „Kola Benjonas“ (1966), A. F. Prevo „Manona Lesko“ (1968), P.O. Bomaršė „Figaro vedybos“ (1972), Moljero „Šykštuolis“, „Miestelėnas- bajoras“, „Tariamasis ligonis“. 1979 metais buvęs ministras užbaigė pirmą prisiminimų variantą, pavadintą „Susitikimai su Stalinu ir Molotovu“. Kiek papildytas 142 psl. Egzempliorius atsirado 1982 metais pavadinimu „Lietuva ir Tarybų Sąjunga lemtingaisiais Lietuvai 1939 – 1940 metais“. Pirmą kartą spaustuviniu būdu šią knygelę 1987 metais išleido slaptosios AB spaustuvės įkūrėjas V. Andziulis. Vėliau, amžiaus nusikaltėlis demaskuojantį kūrinį perskaitė Latvijos, Estijos, Lenkijos, Anglijos, Suomijos, Italijos ir net Japonijos gyventojai. J. Urbšys yra apdovanotas ordinais bei medaliais: DLK Gedimino II ir IV laipsnio, ordinais: Vytauto Didžiojo IV laipsnio, nepriklausomybės medaliu, Estijos Baltosios Žvaigždės II laipsnio, Čili Orden del Merito II laipsnio, Prancūzijos Garbės Legiono IV laipsnio, Latvijos Trijų Žvaigždžių I laipsnio ir Švedijos Šiaurės Žvaigždės II laipsnio ordinais.21 JUOZO URBŠIO DIPLOMATINĖ MISIJA (1922 – 1991) J. Urbšys savo diplomatinę misiją pradėjo 1922 metais, kuomet turėdamas kapitono laipsnį išėjo į atsargą ir stojo į diplomatinę tarnybą. Iš pradžių nuo 1922 iki 1934 metų jis dirbo kitose Europos šalyse, atstovaudamas Lietuvai, tačiau visuomet svajojo grįžti į savo gimtąją tėvynę ir ten dirbti jos labui. 1934 metais jis patenkino savo norą ir grįžo į Kauną, po ilgoko laikotarpio, praleisto užsienyje, tęsė diplomatinį darbą Užsienio reikalų ministerijoje, kaip Politikos departamento direktorius. Atėjo 1938 – ųjų gruodžio penktoji. Nuo tos datos iki 1940 ųjų birželio 17 – osios J. Urbšys pradėjo eiti užsienio reikalų ministro pareigas. Mūsų valstybei tai buvo sunkus metas. Po palyginti ramaus dvidešimtmečio Lietuva įžengė į pavojų ir netikrumo periodą. Šiuo laiku Lietuva negalėjo apsirikti renkantis Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrą. Todėl J. Urbšys tapo tinkamu pasirinkimu. Pažvelgus į tolimesnius įvykius pavyzdžiui tai, jog būdamas kalėjime jis galvojo apie Lietuvos likimą, išsiųsdamas Stalinui du dokumentus, pavadintus „Memorandumu dėl būtinybės atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę“. Nežinia ką pagalvojo Stalinas, gavęs tokį memorandumą, tačiau tai reiškė, kad Lietuvos dvasia dar nepalaužta ir net šaliai esant okupuotai (tiesa tuo metu kito okupanto) galima gauti iš jos tokius dokumentus, pasiašytus oficialaus asmens, vykdančio savo funkcijas netgi tokiomis aplinkybėmis. Be to, šis ministro Urbšio poelgis pabėžė faktą, kad jis, kaip ir visa Lietuvos vyriausybė, buvo nuo pareigų nušalintas be jokio teisinio pagrindo, o tesiog brutalia jėga. Visiškai aišku, kad po šio memorandumo J. Urbšio gyvybė kabojo ant plauko. Tai buvo ne tik didvyriškumas, tai buvo puikus valstybinio masto pavyzdys, kurio reikšmę sunku būtų pervertinti.22 O taip pat tai, jog grįžęs iš kalėjimo jis toliau kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, įrodo tai, koks atsidavęs ir ryžtingas šis žmogus buvo Lietuvos atžvilgiu. Nors oficialiai yra teigiama, kad J. Urbšys diplomatinį darbą dirbo aštuoniolika metų, nuo 1922 iki 1940, tačiau ištikrųjų teisingiau būtų teigti, kad šis žmogus diplomatinę misiją tęsė visą savo gyvenimą. Tai galima lengvai įrodyti. Į Tėvynę J. Urbšys grįžo 1956 metais. Iki pat Atgimimo „tyliųjų rezistentų“ buvo niekinamas. Nepavykus Lietuvos ąžuolo palaužti katorgoje, Tėvynėje bandyta jį numarinti badu – jam buvo skirta 55 rb. pensija. Ilgą laiką nuo bado gynėsi versdamas grožinę literatūrą iš prancūzų kalbos. Tik atgimimo metais J. Urbšys buvo prisimintas, jam buvo paskirta 120 rb. pensija, pagerintos gyvenimo sąlygos.23 Pasikeitus politinėms aplinkybėms ir atsiradus daugiau galimybių, J. Urbšys pagal jėgas įsitraukė į politinę veiklą. 1988 metų vasarą jo balsas, įrašytas į juostelę, skambėjo Sąjūdžio mitinge Vingio parke, tarsi nutiesdamas tiltą tarp Nepriklausomos Lietuvos ir tų dienų kovos dėl Lietuvos valstybės atkūrimo. 1989 metų gegužės 12 dieną jo balso įrašas skambėjo Baltijos Asamblėjos posėdyje Taline, kur nepriklausomos Lietuvos ministras tarsi toliau vykdė savo diplomatines pareigas. Jis turėjo visą moralinę teisę vykdyti savo pareigas tol, kol po 1990 metų kovo 11 dieną Lietuvos Respublikos teisėtai sudarytoje vyriausybėje užsienio reikalų ministru buvo paskirtas A. Saudargas. Beje, nei spaudoje, nei jį pažinojusių žmonių atsiminimuose J. Urbšys beveik niekur nevadinamas eksministu arba buvusiu ministru. Dažniausiai į jį buvo kreipiamasi kaip į ministrą, kartais pidedant pagarbųjį „ekscelencija“. Jis buvo iš tų žmonių, kurie, kaip sakydavo senovės romėnai, „puošia savo užimamą vietą“, o nėra reikšmingi tik dėl jos. J. Urbšys buvo ministru savo asmenybe, jis buvo tikras ekscelencija visu savo gyvenimu ir darbais.24 1991 metų vasario 28 d. J. Urbšiui, 95 – ojo gimtadienio proga, buvo suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.25 Atsiminimai apie Juozą Urbšį J. Urbšio brolio Antano anūkė Janina prisimena pimą kartą pamačiusi J. Urbšį būdama keturių metukų, kai jis, grįžęs iš tremties, lankė savo gimines Lietuvoje. Pasak Janinos, jos kartos vaikams J. Urbšys atstojo ir senelį, ir močiutę: Janina dėkinga likimui, leidusiam jai pažinti ir bendrauti su šia tauria asmenybe. J. Urbšio, 30 metų išgyvenusio name, pro kurio langą matėsi sovietinis tankas, svajonė buvo turėti savo atskirą kambarį, ypač Atgimimo pradžioje, kai per dieną jį aplankydavo po 18-20 žmonių, kuriuos jis visus stengėsi išklausyti. Būdamas aukštos dvasinės kultūros žmogus, giliai savyje slėpdamas vidinę įtampą, neišsakytą gaužatį, J. Urbšys, pasak Janinos, buvo labai kuklus, niekada nesigėdino savo skurdo (sovietiniais metais gyveno iš 55 rublių pensijos, šiek tiek pinigų dar gaudavo už vertimus). Paskutinis J. Urbšio noras buvo pagerbti jo jubiliejų kukliai, be didelių iškilmių.26 „Tokių žmonių kaip J. Urbšys yra nedaug. Buvo labai kuklus, paprastas, bet jame glūdėjo aristokrato dvasia. Ji buvo subrandinta kančioj, nežinioj, kalėjimų vienutėse – tokie dalykai iš niekur neatsiranda. Tokių politikų labai trūksta šiandieninėje valdžioje, Lietuva būtų kitokia negu dabar,“ – sako žinoma muziejininkė Kazimiera Galaunienė.27 K. Galaunienė susipažino su J. Urbšiu 1957 metais dirbdama M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kai J. Urbšys ateidavo pas M. K. Čiurlionio muziejaus vedėją D. Čiurlionytę – Karužienę. Vėliau bendravo artimiau. K. Galaunienė pažymi du esminius J. Urbšio būdo bruožus: ištikimybę Lietuvos idealams, jam dirbant diplomatu ir ištikimybę aukščiausiems moralės pavyzdžiams.28 Marija Urbšytė J. Urbšio dukterėčia, tremtyje išvargo 17 metų. Į Lietuvą grįžo 1958 metų birželio pradžioje. „Dėdė Juozas su žmona jau buvo paleisti iš kalėjimo, glaudėsi S. Čiurlionienės namuose. Jis mane pasitiko stotyje. Pirmieji žodžiai – vaikeli, kodėl neparašei vagono numerio! Parėjom namo pėsti. Jis pasakojo apie gyvenimą Kaune, apie savo žmonos Marijos sveikatą – ji tuo metu poilsiavo Palangoje. Buvo gilus vidunaktis, bet manęs laukė paruošta vonia, arbata, paklota lova. Visi norėjo, kad man būtų jauku ir gera – kaip tikruose namuose. O man norėjosi viską paliesti, apžiūrėti – taip buvau pasiilgusi namų jaukumo“, - sugrįžimo akimirkas prisimena M. Urbšytė. 1959 metų kovą mirė Marija Urbšienė – Mašiotaitė, kuri buvo dvasios užuovėja ir atrama vyro gyvenime. „Po žmonos mirties dėdė Juozas išgyveno gilų sukrėtimą. Nors stengėsi neparodyti, bet žmonos mirtis jį stipriai sukrėtė. Po kurio laiko jam paskyrė dviejų kambarių butą Pramonės prospekte. Aš dirbau siuvimo fabrike „Mada“, tačiau savo pastogės nesitikėjau gauti. Dėdė pakvietė gyventi pas jį. Neatsisakiau, nes negalėjau palikti jo vieno. Mus, savo brolių vaikus, dėdė Juozas mylėjo kaip savus ir stengėsi padėti iš paskutiniųjų, - pasakoja M. Urbšytė. – Man nesunku buvo gyventi šalia jo, prisitaikyti prie jo įpročių, tvarkos. Jis pats buvo labai tvarkingas, tačiau niekados nepriekaištavo už kokius nors nesklandumus. Iki gilios senatvės brangino kiekvieną minutę. Keldavosi anksti šeštą valandą ryto. Sausai apsitrindavo šiurkščiu rankšluosčiu, prausdavosi šaltu vandeniu, sėsdavo prie vertimų arba skaitydavo, rašydavo laiškus.Aštuntą valandą pusryčiaudavo. Kavą mėgo juodą, bet virdavo pats: dėdavo truputį druskos, truputį cukraus, ilgai nevirindavo vandens. Kol galėjo, skaitydavo visą Atgimimo laikų spaudą. Nors skaityti jam buvo nelengva: patyrė keturias akių operacijas. Po pietų būtinai eidavo pasivaikščioti. Labai mėgo Ąžuolyną. Net ir iš Šeštojo forto, kai gyvenome Pramonės prospekte, pasiilgęs Ąžuolyno žalumos ir tyro oro, kiemų labirintu eidavo tenai. Vaikščioti mėgo vienas. Sakydavo, neprigirdžiu, man reikia nuolatos atsisukti į pašnekovą, reikia jam dėmesio. Atseit geriausia vienam“.29 Marytė Urbšytė taip pat prisimena, kai J. Urbšys kruvinom ašarom verkė, per televizorių stebėdamas J. Landsbergio- Žemkalnio atidengiamą Laisvės statulą prie karo muziejaus ir iškeltą vėliavą. Šiose iškilmėse jis pats jau nebegalėjo dalyvauti dėl silpnos sveikatos. Visą Aukščiausiosios Tarybos 1990 metų kovo 11 dienos posėdį, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, išklausė su dideliu entuziazmu, gilindamasis į AT depatų kalbas. „Dėdė mylėjo žmones, vaikus, jiems visada primindamas, kad su kiekvienu sutiktu vyresniu žmogumi reikia pasisveikinti“, - prisiminė M. Urbšytė. Savo vaikaičių prašė, kad anūkus krikštytų savo senolių vardais, didžiavosi Lietuvos praeitimi ir jos žmonėmis. Marytė Urbšytė prisimena ir „nekviestųjų svečių“ (saugumiečių) apsilankymus pas J. Urbšį besiteiraujant, ar nesiskundžia gyvenimu, ar patenkintas sovietinia valdžia. Maskvos filmavimo grupė norėjo sukurti filmą apie J. Urbšį tuo įrodydama, kaip rūpinasi visais žmonėmis, nesvarbu, kokių įsitikinimų jie bebūtų. Bet, pasak M. Urbšytės, supratęs jų kėslus, J. Urbšys griežtai atsisakė susitikti su jais, neįsileisdavo į namus, motyvuodamas tuo, kad filmo kūrėjai iškreips jo pasisakymus ir padarys taip, kaip jiems reikia. Taip ir grįžo filmo kūrėjai nieko nepešę, nors ir pačiai Marytei ya tekę ne katą ginti savo dėdę nuo įkyrių maskviečių.30 O dabar, norėčiau paminėti ką pats - Juozas Urbšys kalbėjo apie save: Būdamas 94 metų, J. Urbšys sakė: „Stebuklas, kad aš taip ilgai išgyvenau. Esu labai laimingas. Manau, kad kažkokia aukštesnė būtybė nusprendė, kad turiu ilgiau gyventi už savo bendraamžius, kad galėčiau papasakoti pasauliui, kas atsitiko su Lietuva“.31 Šią darbo dalį norėčiau užbaigti Juozo Urbšio, mums visiems lietuviams, paliktais prasmingais žodžiais, kurie iš tiesų parodo didelę ir besąlygišką J. Urbšio meilę Lietuvai: Mumyse – vadinasi, kiekviename iš mūsų, kad ir ku kas būtume, kad ir kur ką veiktume, kad ir ką rytą, dieną, vakarą galvotume, naktį sapnuotume, mūsų jausmai, mūsų mintys, mūsų ryžtas ir veiksmai turi būti nukreipti į tai, kad neištirptume, o liktume amžiais kompaktiška tauta, su savo nesudarkyta kalba, su savo neiškraipytomis tadicijomis ir kultūra, su savo vientisa, nesuniokota žeme – teritorija. Šiandien. Dabar ir visados.32 Dabar norėčiau pristatyti Klaipėdos kašto problemą ir kaip su šia problema buvo susijęs J. Urbšys. J. Urbšys nuo 1938 metų gruodžio 15d. iki 1940 metų birželio 15d. padėjo eiti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro pareigas. Šias pareigas jam teko užimti pačiu sunkiausiu Lietuvai metu ir turėjo ginti Lietuvos nepriklausomybę ir integralumą nuo dviejų imperialistinių totalistinių valstybių - nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Abi kaimyninės valstybės savo pretenzijas Lietuvai rėmė ne teise ir morale, bet gryna jėga, nepaisydamos Lietuvos suverenumo, esamų tarp šių valstybių sutarčių. Taigi 1939 metų pradžioje Anglijai ir Prancūzijai nuolaidžiaujant, Hitleris aneksavo Austriją, Sudetus, netrukus ir Čekiją (Slovakija tapo lyg ir nepriklausoma). Čekijos okupacija labai sustiprino Hitlerio karinę galią, paspartino Antrojo pasaulinio karo pradžią. Opozicijoje buvęs Čečilis, Miuncheno išdavystę įvertino taip: „Anglija turėjo rinktis tarp karo ir gėdos. Jos ministrai pasirinko gėdą, kad vėliau patirtų karą. Hitleris pats nežino, nuo ko pradėti: nuo Klaipėdos ar Dancigo užgrobimo...“ Hitleris pradėjo nuo Klaipėdos užgrobimo. Neradus preteksto nacių kariuomenei įsiveržti į Vakarų Lietuvą, 1939 metų kovo 20d. J.Urbšį priėmė Reicho užsienio reikalų ministras Ribentropas ir akiplėšiškai pareiškė, kad Klaipėdoje tokia įtempta situacija, jog kiekvienu momentu gali būti pralietas deutshes Blut, vokiečių kraujas. Vokiečių armija pasiruošusi ginti savo tautiečius ir jis nežinąs, kur toji armija gali sustoti. Taigi Vokietija pateikė Lietuvai ultimatumą: arba Klaipėdos kraštas, arba vokiečių kariuomenė žengia į Lietuvą. J. Urbšys prisimena: „Pasakiau Ribentropui, kad neturiu įgaliojimų kalbėtis Klaipėdos krašto reikalais tokia plotme. Jis atsakė, jog reikalas esąs neatidėliotinas, ir pasiūlė man reikiamus įgaliojimus gauti iš savo vyriausybės telefonu. Kai aš nesutikau, jis grasinamu balsu pridūrė, jog bergždžios būtų Lietuvos pastangos reikalauti kitų valstybių pagalbos ir iliuzinės viltys su kieno nors pagalba nukreipti nuo savęs geležinį istorijos vyksmą. Tai čia galėtų pabloginti Lietuvos padėtį.“33 Tai įrodo, kad Klaipėdos krašto perdavimas Vokietijai, nebuvo tik J. Urbšio apsisprendimas. Ši problema buvo sprendžiama kartu su visa Lietuvos vyriausybe. Dažnai sprendžiant valstybinės reikšmės klausimus, atsakomybė krenta ant tų žmonių, kurie pasirašo su valstybės interesais besikertančias sutartis. Tačiau šiuo atveju kitos išeities tikriausiai nebuvo, kadangi visa tuometinė Europa nenorėjo, o galbūt ir neturėjo galimybių įsikišti į Hitlerio vykdomą politiką. Tuomet apie Lietuvos, kaip valstybės pasipriešinimą, nėra ką ir kalbėti. Žinant tolimesnius įvykius, Klaipėdos krašto užėmimas buvo tik pradžia, vokiečiams okupuojant Lietuvos valstybę. Vakarų paramos tikėtis buvo beviltiška. Aišku, kaip pats Urbšys papasakojo, jis su K. Škirpa, E. Turausku, ir K. Griniumi, svarstė, ko galima tikėtis iš Klaipėdos krašto konvencijos signatarų – D. Britanijos, Italijos, Japonijos, ir Prancūzijos. Tačiau jie prisiminė ir tai, jog ankstesniais Lietuvos ir Vokietijos santykių įtampos dėl Klaipėdos krašto atvejais D. Britanija ir Prancūzija (ką jau bekalbėti apie Italiją ir Japoniją) nuolat patarinėjo Lietuvai būti nuosaikesnei ir nuolaidesnei. Taigi turėdama galvoje Vokietijos agresyvumo iš pusiausvyros išmuštą ir jokios realios pagalbos vilčių Lietuvai neteikiančią to meto tarptautinę padėtį, Lietuvos vyriausybė Vokietijos ultimatumą priėmė kaip neišvengiamą ir neatemiamą blogybę. Nors kovo 21d. Lietuvos vyriausybė per ELTA dar bandė informuoti pasaulį apie eilinę Hitlerio agresiją, tačiau Vokietija naktį iš 21- osios į 22- ąją privertė Lietuvą tą komunikatą atsiimti.34 Vokietijos karo laivų flotilė jau plaukė į Klaipėdą. Viename laive plaukė grandinis – didžiojo Reicho fiureris. Tą pačią dieną Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos posėdyje, pirmininkaujant Respublikos Prezidentui A. Smetonai, užsienio reikalų ministras J. Urbšys pranešė apie susitikimą su Ribentropu ir Klaipėdos krašto padėtį: Vokietijos užsienio reikalų ministras fon Ribentropas š. mėn. 20 d. pasikalbėjime pareiškė, kad Klaipėdos kraštas buvo atplėštas nuo Vokietijos Versalio traktatu priešingai tautų apsisprendimo teisei. Po to kraštą užėmė prancūzų, o vėliau lietuvių kariuomenės. Toks neteisėtumas galėjo įvykti ir galėjo būti toleruojamas tol, kol Vokietija buvo bejėgė. Dabar susidarė kitokia padėtis, ir Klaipėdos kraštas turi grįžti prie reicho. Jei Lietuvos vyriausybė būtų linkusi grąžinti Klaipėdos kraštą susitarimo keliu, tai Vokietijos vyriausybė yra pasiryžusi didžiadvasiškai patenkinti Lietuvos interesus Klaipėdos uoste. Tačiau, jei Lietuvos vyriausybė nenorėtų eiti šituo išminties keliu, tai Klaipėdos kraštas būtų grąžintas Vokietijai kitokiu keliu. Jei įvyktų ten susidūrimų ir bent vienas vokietis žūtų, tada jau ne mes, politikai, tuo reikalu užsiimtume, bet kariuomenė, pradėjusi žygį, nežinia kur sustotų. Pradėjus kariuomenei veikti, Vokietijos vyriausybė daugiau į jokias derybas neitų. Be to, fon Ribentropas, atsakydamas į p. Urbšio paklausimą, pabrėžė, kad jis atsakymui termino duoti negali, tačiau reikia turėti galvoje, kad kovo 25 d. susirenka seimelis ir kad tas susirinkimas gali sudaryti situaciją, kad reikalų sutvarkymas geruoju turės būti laikomas pavėluotu.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!