Jaunosios kartos ugdymas lietuvių išeivijoje

Mindaugas Šegžda Jaunosios kartos ugdymas lietuvių išeivijoje 1.     Įvadas             Jaunimas beveik visoms tautoms nuo seniausių laikų siejosi su tautos ateitimi, nes tauta nėra tikra tauta, jei nesiekia išsaugoti savo išskirtinumą kalboj, kultūroj ir sakralinėj srityje. Kuo jaunimas labiau rišasi prie savo gimtosios tautos, kuo jo daugiau, tuo tauta tampa didesne ir atsparesne išorės poveikiams tokiems kaip, kad nutautimas. Lietuvių tautai šios problemos tapo aktualios tik XIX amžiuje, nes tik tame amžiuje lietuviai save pradėjo suvokti kaip tautą. Tarpukariu, Lietuvos nepriklausomybė lietuvius galutinai išmokino būti lietuviais, t.y. būti savos tautos dalimi. Antras Pasaulinis karas lietuvių tautos namams – Lietuvai atnešė okupaciją, o dalį lietuvių karo audros išblaškė po visą pasaulį. Pirmą kartą modernioji lietuvių tauta buvo priversti bėgti iš Lietuvos ne dėl ekonominių, o dėl politinių priežasčių. Dėlto jaunimo auklėjimo darbas buvo priverstas modifikuotis ieškant naujų išraiškos formų dėl emigracinės padėties. Kad net ir tokiomis nedėkingomis, emigracijos sąlygomis būtų pratęstas tautos tęstinumas. Tai pasidarė labai aktualu, nes anot emigrantų, tik jie galėjo reprezentuoti lietuvių tautą. Tai jie argumentavo tuo, kad Lietuvoje pasilikusius lietuvius visu sunkumu užgulė Stalino represijos, tam kad būtų palaužta jų lietuviška dvasią.             Lietuviai jau buvo pradėję trauktis iš gimtinės Lietuvos dar nenutilus Antro Pasaulinio karo pabūklams. Pasitraukiusių lietuvių savo ar ne savo noru buvo 60.000 – 70.000, kurie su Vokietijos kariuomene bėgo nuo Raudosios armijos, t.y. nuo antros sovietinės okupacijos. Dar apie 70.000 lietuvių buvo išvežta 1941 – 1944 metais priverstiniams darbams į Vokietiją. Taigi joje 1945 metais buvo apie 120.000 – 130.000 pabėgėlių iš Lietuvos. O jei dar pridėtume ir Klaipėdos kraštą iš kurio pasitraukė 130.000, tai jau būtų ketvirtis milijono1[1]. Iš 130.00 – 120.000 lietuvių 38.000 apsistojusių TSRS okupacinėje zonoje buvo gražinti atgal į Lietuvos TSR kaip TSRS piliečiai. Likę lietuviai vakarų sąjungininkų (JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija) okupacinėse zonose, kurių didžioji dalis (57.500) buvo internuoti DP (Displace Person – perkeltųjų asmenų – M.Š.) stovyklose kaip politiniai pabėgėliai po truputį sklaidės po visą pasaulį. Didžioji dalis besisklaidančiųjų teko JAV, o tai galėtų būti virš 30.0002[2]. Išsisklaidžius lietuvių mintims apie greitą grįžimą į nepriklausomą Lietuvą buvo susirūpinta tautinės tapatybės išsaugojimu (savos kalbos, kultūros, sakralumo išskirtinumu) priverstinės emigracijos sąlygomis. Antro pasaulinio karo pabėgėliai savęs jau nelaikė ekonominiais pabėgėliais, kurie tautinės tapatybės išsaugojimo taip sureikšmino, kaip poliniai pabėgėliai, kuriems tautinė tapatybė buvo itin svarbi. Nes jie neskalsesnės duonos išvyko ieškoti, o išvažiavo dėl to kad buvo lietuviai. Pirmas tvirtas žingsnis tautinės tapatybės išsaugojimo kelrodžiu buvo VLIK’o (Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas – M.Š.) 1949 metais priimta “Lietuvių charta”. Kuri skelbė, kad kiekvienas save laikantis lietuviu turėjo saugoti savo bei kitų lietuvių lietuvybę. Betgi gretai buvo išeivių suvokta, jog “Lietuvių chartos” nuostatų toli gražu nepakanka, nes silpniausioji lietuvybės grandis – jaunoji karta, kuri nebuvo tvirtai suleidusi šaknų Lietuvoje, jau emigracijos sąlygomis ėmė prarasti tautinę tapatybę. Šiai problemai spręsti lietuvių išeivijos šviesuomenė skyrė didelę dalį jėgų siekdama sustabdyti jaunimo nutautimą, nes galvota, kad nelikus jaunimo nebus kam grįžti į nepriklausomą Lietuvą. Tad, savaime peršasi autoriui, o tikriausiai ir tuometiniams šviesuoliams klausimai į šiuos: ko bus vertas ir vyresniųjų stengimasis išlaikyti tautinę tapatybę, jei jų vaikai jau nebelaikys savęs lietuviais? Ar ko nutautimo akivaizdoje gali būti verta visa lietuviška kūryba, jei nebus kam jos skaityti po keliolikos ar daugiau metų?             Praktinės ir/ar teorinės literatūros apie lietuvių jaunimo auklėjimą išeivijoje yra labai maža. Jei ir pasitaiko, tai ji statistinio pobūdžio. Joje minimos pavardės ir skaičiai, ar tiesiog pateikiami prisiminimai, neanalizuojant kokiomis gairėmis jaunimo auklėjimas buvo vykdomas ar galėjo būti vykdomas. Visoje surastoje literatūroje vieningai pažymimas lietuvybės nykimas ir šis reiškinys iliustruojamas statistiniais duomenimis. Pagrindinė nutautėjimo priežastimi matytas tėvų abejingumas, o toliau nebuvo gilinamasi į lietuvybės nykimo priežastis. Vienintelė teorinio ir iš dalies praktinio pobūdžio knyga lietuvių vaikų auklėjimui išeivijoje - Juozo Girniaus “Tauta ir tautinė ištikimybė”3[3]. Tad galima sakyti, kad ši vienintelė knyga atstojo visą lietuvybės išlaikymo emigracijos sąlygomis abėcėlę. Pirmiausia aptariant šią knygą, reiktų paminėti jos parašymo sąlygas ir tikslus. Ji buvo išleista emigracijoje 1961 metais, kada jau buvo išblėsęs lietuvių išeivijos optimizmas dėl lietuvių tapatybės išlikimo emigracijoje. Autorius buvo idealistinės pasaulėžiūros, kuri jo kartos žmonėms (Juozas Girnius gimė 1915 metais – M.Š.) pirmiausiai asocijavosi su Lietuvos kaimo idile, Kauno boheminiu gyvenimu ar dar kuriu lietuvišku dalyku iš nepriklausomos Lietuvos. Jo manymu, savo vaikus būtina išauklėti tikrais lietuviais įdiegiant jiems lietuviškumo elementus: 1)“rasę”, arba bendrą kilmę; 2) kalbą; 3) gyvenimo būdą; 4) istorinio likimo suvokimą4[4]. Tai būtina padaryti, nes “aplinka išplėšia vaikus, kur patys tėvais juos parduoda”5[5]. J.Girnius nusakęs griežtas ir bekompromisiškai privalomos vaikų auklėjimo gaires, neįvertino, kad jos tikdamos vieniems (nekompromisiniams lietuvybės propaguotojams), gali netikti visiems kitiems (atlaidžiai žiūrintiems į lietuvybės pragavimą). Dėlto jo mintys jau daliai tuo metu gyvenusiems ir šios dienos žmonėms gali pasirodyti naivios ir nepamatuotai optimistinės ar net neteisingos. Galima sakyti kad, toks rašymas trukdė pamatyti nutautėjimo esmę. Jam nutautėjimo esmė slypėjo tėvų abejingume6[6], bet visiškai J.Girnius nesigilino kodėl tėvai abejingi lietuvybei. svarbu paminėti, kad jis rašė didaktiniu tonu, kartais kaltindamas ir bardamas nesusipratusius lietuvius7[7]. O toks tonas pastaruosius turėjo nuo J.Girniaus minčių atstumti, ar bent skatinti kritiškai žiūrėti į jo mintis. “Doriesiems”, t.y. bekompromisės lietuvybės propaguotojams ši knyga tapo lietuvybės išlaikymo ir jos mokinimo abėcėlę.             Kaip literatūra yra negausi, tai spauda patriotiniu vaikų auklėjimu yra ypač gausi, bet dauguma straipsnių atkartoja kitų anksčiau išsakytas mintis. O ir pati darbo apimtis neleidžia visų straipsnių apžvelgti. Galima išskirti dvi kryptis, kurios turi ir bendrumų, ir skirtumų. Abiejų atstovai matydami lietuvybės nykimą išeivijoje, kėlė vieną bendrą tikslą: sustabdyti ne tik vaikų, bet ir visų lietuvių nutautėjimą. Nuomonės išsiskyrė kaip siekti šio tikslo. Pirmieji pasisakė už J.Girniaus išsakytų minčių vykdymą, t.y. griežtai tradicinį ir be nuolaidų lietuvybės idealams auklėjimą8[8]. Jie, pristatydami lituanistinį švietimą išeivijoje, rašė: 1) tik apie teigiamas lietuvybės puses ir jos pasiekimus, bet neakcentuodami kas bloga lituanistiniame darbe ir 2) kaltino “nesupratusius” lietuvius visai nesigilindami kodėl jie tokiais tapo. Šiai srovei labiau priklausytų konservatyvieji ateitininkai9[9], kurios darbe vadinsiu idealistais. Kita kryptis ieškojo modernių bei ne tokių griežtų kelių lietuvybės daigams t.y. vaikams apsaugoti nuo nutautėjimo10[10]. Jie rašydami apie lietuviškumą: 1) bandė atsakyti kur išeiviai padarė klaidų bandydami išsaugoti ir perteikti lietuviškumą savo vaikams, kad jas būtų galima panaikinti ir 2) ieškojo naujų (modernių) kelių kaip lietuvybę išsaugoti jaunosios kartos11[11] tarpe. Pastariesiems labiau priklausytų santarvininkai ir socialistai12[12], kurie darbe bus vadinami realistais - praktikais. Vis tik reikia pabrėžti, kad abi pusės ieškojo naujų būdų, bet pats ieškojimas tų naujų būdų išsiskyrė. Pirmieji niekaip negalėdami atsiplėšti nuo tradicijų, orientavo paieškas į tai, kaip išlaikyti lietuvybės kokybę13[13], ir tik po to rūpėjo kiekybė. Antrieji, būdami modernybės propaguotojai, pirmiausiai pasisakė už kiekybę14[14], ir tik po to už kokybę. Pirmieji vartojo žodžius: “reikia”, “privalom”, “turim”15[15]. Antrieji: “pritaikom naujausius metodus”, “sudominam”, “įtraukiam”16[16]. Didžioji dalis tyrimui panaudotų straipsnių yra iš švietimo reikalais leisto žurnalo Švietimo Gairės (1969 – 1992 metais). Šio žurnalo didžiausias privalumas tas, kad žurnale spausdintos įvairios nuomones įvairiais vaikų švietimo aspektais. Todėl yra neverta Švietimo Gaires priskirti kuriai nors iš anksčiau minėtų srovių, nes čia straipsniai esti abiejų krypčių. Taip pat buvo peržiūrėta katalikiškos krypties periodinė spauda: Aidų mėnraštis ir Draugo dienraštis bei liberaliosios srovės leidinys – Santarvė. Šio darbo tikslas atskleisti, koks buvo lietuvių egzilų/išeivių (priklausomai nuo ideologinės priklausomybės) požiūris į jaunosios kartos ugdymą. Šiam tikslui išsiaiškinti keliami uždaviniai: 1) išsiaiškinti, kokie tikslai kelti egzilinei būsenai; 2) ištirti kaip žvelgta į kartų komunikaciją; 3) kaip suvoktas lietuvės turinys (kokią lietuvybę norėjo perduoti jaunajai kartai; 4) kokios priemonės/įrankiai siūlytos jaunosios kartos ugdymui jos brendimo etapais (šeima, darželis, mokykla, kultūra, lietuviškos organizacijos); 5) kaip jaunosios kartos ugdymo procese buvo reflektuoti jos ugdymo ypatumai; 6) išsiaiškinti, ar išeivių autorių buvo reflektuota reali lietuvybės padėtis jaunuomenėje ir kaip ši refleksija keitė jaunosios kartos ugdymo procesą; 7) išsiaiškinti ar skirtingai ideologiškai angažuoti egzilai/išeiviai skirtingai žvelgė į jaunosios kartos ugdymą (patį reiškinį, priemones, turinį).             Darbe naudojami teksto analizės, lyginamasis ir aprašomasis metodai.             Darbo chronologiniai rėmai: 1945 – 1990 metai, siejami su priverstinės lietuvių emigracijos laikotarpiu. Siekiant kuo išsamiau ištirti darbo objektą, bus šiek tiek prasilenkiama su pasirinktais darbo chronologiniais rėmais. Vis tik pats didžiausias dėmesys darbe bus skiriamas 6 dešimtmečio pabaigai – 8 dešimtmečio pradžiai, nes tuo metu buvo pati intensyviausia akcija dėl lietuvių vaikų lietuviškumo išsaugojimo.             Darbo struktūra. Pirmiausiai pristatomi patys JAV lietuviai, kuriems darbe ir bus skiriamas didžiausias dėmesys, o po to bus gilinamasi į temos esmę orientuojantis į vaikų brendimą: kūdikystę ir vaikystę (namai, darželis), paauglystę (lituanistinė mokykla), galutinį subrendimas (po mokyklinis amžius, dar užgriebiant kultūros ir jos skvarbos lygį į lietuvių bendruomenę). Tokia darbo struktūra yra orientuota į atskirą individą (ir tuo pačiu į visus), nes kova už lietuvybę individe prasideda nuo pat jo gimimo ir tęsiasi iki pilno subrendimo t.y. trečio dešimtmečio vidurio – pabaigos. O patys kovos už lietuvybę metodai praktiškai nesikeitė per visą aptariamą laikotarpį.   2.     Lietuviai emigracijoje (JAV) ir jų jaunimas 1945 – 1990 metais JAV lietuviai buvo gerai susiorganizavę net ir iki 1945 metų į politines (“Susivienijimas Lietuvių Amerikoje” ir “Susivienijimas Lietuvių Rymo Katalikų Amerikoje”, kurios abi ištakas turėjo iš 1885 metais įsteigtos “Susivienijimas Visų Lietuvininkų Amerikoje”) ir kultūrines – visuomenines organizacijas remti lietuvius finansiškai, kurti lietuviškas parapijas, propaguoti lietuvišką kultūrą ar skatinti lietuviškų knygų leidybą, taip pat buvo visokių kitokių, kaip kad pavyzdžiui profesinės organizacijos. Tarpukariu JAV – ose buvo 200.000 organizuotų lietuvių, kurie turėjo virš 70 lietuviškų parapinių mokyklų su 12.000 mokinių17[17], kitais duomenimis 1933 metais 39 mokyklos ir 10.273 mokinių18[18]. Jau ir Tarpukariu buvo susirūpinta tautinės tapatybės išlikimo problema. 1925 metais Kazys Gineitis matydamas nutautimo tendencijas, ragino Lietuvos vyriausybę ir visuomenę rimtai susirūpinti išeivija Amerikoje siūlydamas konkrečias priemones prieš nutautimą: “pažinti Amerikos lietuvių padėtį, leisti jiems plataus [masto – M.Š.] Lietuvos valstybingumo laikraštį, kuris teisingai informuotų apie Lietuvą, daugiau rašyti apie Amerikos lietuvius Lietuvos laikraščiuose, didesniuose miestuose steigti Lietuvių Liaudies namus koncertams, vaidinimams, skaityklai, prakalboms, šokiams, ypatingai susirūpinti parapijų mokyklomis, nes jaunimas smarkiai nutausta. Lietuvos inteligentai turi arčiau bendrauti su Amerikos lietuviais inteligentais, dažnai lankytis JAV ir užmegzti glaudžius ryšius, o ne vien važiuoti tik aukų rinkti ir steigti Lietuvoje amerikiečių kolegija”19[19]. Tačiau šio priemonės adresuotos Lietuvai nerado pritarimo nei tėvynėje, nei JAV. Po Antrojo Pasaulinio karo pradėję keltis į JAV - ijas lietuviai buvo kitokie nei čia atsikėlisieji iki 1945 metų. Kaip jau buvo minėta, kad, tai buvo politiniai pabėgėliai, o ne ekonominiai emigrantai kaip kad buvo anksčiau, kada į JAV - as važiuodavo nepriteklių genami Lietuvos kaimiečiai. Atvykę jie dažniausiai tapdavo darbininkais ar smulkiais gatvės prekeiviais ir tik nedaugelis prasimušdavo versle, moksle ar valstybinėje tarnyboje. Po Antrojo Pasaulinio karo į JAV atvyko inteligentai, politikai ar buvę verslininkai, kurie pabūgo komunistinių represijų. Žinoma, buvo ir eilinių žmonių, bet ir pastarieji skyrėsi nuo ankstesnių emigrantų iš Lietuvos platesniu pasaulio suvokimu, jie gebėjo greičiau ir geriau prisitaikyti prie naujų sąlygų, o tai kėlė asimiliacijos pavojų. Intelektualinis Lietuvos žiedas jau buvo iki karo gerai susiorganizavęs ir patriotiškai nusiteikęs, tad greit susiorganizavo ir išeivijoje į įvairias organizacijas. Iš pradžių jis vyko Vokietijos ir Austrijos DP stovyklose, o po to didžioji dalis visuomeninio gyvenimo, persikėlė paskui emigrantus, kurių dauguma vyko į JAV. Dar DP stovyklų laikotarpiu, 1949 metais buvo priimta “Lietuvių charta”, skirta kiekvienam lietuviui esančiam emigracijoje20[20]. Tais metais DP stovyklose gyvenę lietuviai buvo dar kai kuriais atvejais optimistiški, nors jau buvo susitaikę, jog artimiausiu laiku nepamatys nepriklausomos Lietuvos. Taigi “Lietuvių charta” buvo skirta koordinuotai išlaikyti tautinę tapatybę lietuviams emigracijos sąlygomis, nusakant lietuvio pareigas lietuvių tautai. Pats dokumentas parašytas labai optimistine gaida. Dokumente raginta išlaikyti ir remti savo kalbą bei kultūrą, prisiminti Lietuvą ir pan. Rodos lengva ir paprasta viską padaryti, bet viskas buvo kiek kitaip. Nes “Lietuvių charta” iš išeivio, kad galėtų būti reikalaudavo tikrai daug ir tikrai ne visiems išeiviams visi 13 paragrafų jau tuo metu buvo “įkandami”. Jau DP stovyklų laikotarpiu pasitaikydavo mišrių šeimų atvejų, o tai pažeisdavo 4 §, kuris skelbia “Šeima yra tautos gyvybė. Lietuvis kuria lietuvišką šeimą”. Ir tada realiai iškildavo klausimas: ar esi lietuvis, jei sukuri mišrią šeimą? Nes pasitaikydavo atvejų, kai mišrias šeimas sukūrę buvo išmetami iš ateitininkų organizacijos, jų vaikai buvo nebepriimami į šeštadienines mokyklas. Tai “Lietuvių chartos” punktus įgyvendinti tiems kurie gimė ir/ar subrendo išeivijoje? Jie, nesuleidę šaknų Lietuvoje, turėjo jas suleisti už jos ribų. Kyla klausimai: kiek jų nepažinusių Lietuvos, o pažinusių tą kraštą kuriame užaugo, galėjo Lietuvai išlikti ištikimais? Kiek jų pradingo pasauliniame “tautų katile”, o kiek jų gebėjo koegzistuoti su kitomis tautomis, t.y. kultūromis, ir išlikti tikrais lietuviais pagal “Lietuvių charta”. Vienintelis 13 § atspindėjo tam tikrus koegzistencinius ryšius su gyvenamos aplinkos kultūra: “Lietuvis yra lojalus gyvenamajam kraštui. Lietuvio santykius su nelietuviu nustato artimo meilė ir pagarba kiekvieno žmogaus laisvei, gyvybei, sveikatai ir turtui”. Jei ir nepriklausomoje Lietuvoje subrendęs lietuvis gali išlikti lojalus lietuvybei, kurią būtų galima apibrėžti “Lietuvių chartos” nuostatomis, tai ar sugebės svetur subrendęs lietuvis likti lojaliu savo gyvenamam ir jau įprastam kraštui, ir tuo pačiu niekada nematytai tėvynei. Klausimas retorinis, bet verčiantis susimąstyti. Juk jaunimas visada bus ištroškęs pasižvalgyti po platųjį pasaulį ir kažko pasiekti jame, šis noras gali versti juos noromis nenoromis prasilenkti su priimtom chartos nuostatomis lietuviškumo išlaikymui. Apie tai išeivių nebuvo pagalvota iškart, bet susivokta labai greitai, nes nuo šešto dešimtmečio vidurio pradėjo piltis kaip iš gausybės rago straipsniai įvairiais jaunimo auklėjimo aspektais21[21]. O jaunimo išlaikymas lietuvybės įtakoje tapo išeivijoje vienu svarbiausių uždavinių, už jį buvo svarbiau tik Lietuvos nepriklausomybės atstatymas22[22]. Jei pastarasis priklausė nuo pasaulinės konjunktūros, tai jaunimo auklėjimas buvo priklausomas nuo lietuvių išeivijos norų ir valios juos įgyvendinti. 3. Jaunosios kartos auklėjimas: tarp idealų ir realybės 3.1 Šeima Nuo seno sakoma, kad šeima brangiausias žmogaus turtas. Dar galima pridėti, jog ji daro jei ir ne lemiamą, tai svarią įtaką vaiko susiformavimui. Šeimos svarbą akcentavo lietuvių išeivija “Lietuvių chartoje”. Šio dokumento ketvirtas punktas skelbė: “šeima tautos gyvybė. Lietuvis kuria lietuvišką šeimą”. Lietuviai suvokė, kad lietuviškai dvasiai vešėti žymiai lengviau lietuviškoje šeimoje, nei mišrioje23[23]. Anot išeivių spaudos, už vaiko paruošimą gyvenimui didžiąja dalimi atsako tėvai, juk: “visur ir visada tėvai rūpinasi vaikais nuo pat jų gimimo ir auklėdami stengiasi juos paveikti taip, kad jie išaugtų dorais ir šviesiais žmonėmis, išmoktų jiems vėliau gyvenime reikalingų dalykų ar pasiruoštų kuriai nors profesijai”24[24]. Emigracijos sąlygomis šeimos vieta vaiko lietuviškame auklėjime yra ypatingai svarbi, nes aplinka kurioje auga vaikas nėra lietuviška, o juk kaip žinoma, vaikų imlumas žinioms iš aplinkos yra nepalyginamai didesnis nei suaugusių. Lietuviškas vaikų auklėjimas anot tradicinio t.y. konservatyvaus ugdymo modelio turėtų būti vykdomas pagal tokius punktus: “a) išmokyti gimtosios kalbos; b) įdiegti tautinį charakterį; c) įsąmoninti tautos istoriją; d) perteikti jos kultūrinius laimėjimus.”25[25]   Dėl punkto “a”, J.Girnius savo knygoje rašė: “Neišmokus svetur tėvų kalbos, savaime mirštama ir tėvų tautai. Todėl pirmasis tautinio auklėjimo būtinasis įsakymas yra išmokyti vaikus tėvus kalbos kaip gimtosios kalbos. Tai būtina ir galima”26[26]. O tai patvirtina ir psichologai, kurie sako, kad kritiškas periodas kalbos pasisavinime yra antrieji, tretieji ir ketvirtieji metai27[27]. Vaikui išmokus gimtąją kalbą savam krašte, ji jam visą gyvenimą išliks pagrindine kalba. Viskas kiek sudėtingiau būna, jei aplinka, kurioje užauga nėra jam prigimtoji. Tada vaikas išmokęs iš pradžių gimtąją kalbą, o po kelių metų, pradžios mokykloje, ar jau net prieš ją, išmoksta ir jo gyvenamosios aplinkos pagrindinę kalbą, jis tampa dvikalbiu. Tokiu atveju nuo pačio vaiko, nuo jo aplinkos ir jo tėvų priklauso, kurią kalba jis kalbės. Jeigu išeivių vaikas iš pat pradžių buvo mokamas kalbėtis dominuojančia aplinkos kalba šeimos aplinkoje (namai, šeima), o paskui ir artimojoje aplinkoje (gatvėje, mokykloje), vėliau jį išmokyti bendrauti tėvų prigimtąja kalba yra ypatingai sudėtinga, ar net neįmanoma. Net ir išmokinus jį gimtosios kalbos, ji, geriausiu atveju liks tik antrąja, bet niekada netaps jam pagrindine kalba. Todėl lietuvių šviesuomenei atrodė, kad pirmas akcijos etapas už lietuvybės išlaikymą turi prasidėti nuo to, kad lietuvių vaikai pradėtų kalbėti savo tėvų kalba, o ne dominuojančia aplinkos kalba. Šios temos aktualumą liudija ir tai, kad pirmajame Švietimo gairių numeryje ir pirmame straipsnyje šia tema ir buvo akcentuota akcija už lietuvybę: “Gyvenant anglų kalbos jūroje, reikia ankstyvų ir gerų pagrindų vaiko lietuvių kalbai, kitaip vėlyvesnis jos vystymasis bus gana nesėkmingas, dalinis ir paviršutiniškas”.28[28] O tai paaiškintina tuo, kad vaikų imlumas kalboms su metais vis mažėja ir po to išmokyti ar permokyti vaiką nedominuojančios, t. y., gimtosios kalbos, yra ypatingai sunkus darbas. Vis tik spaudoje buvo pastebėta, kad “a” punkto (“išmokyti gimtosios kalbos”) lietuviai nesilaikė, nes nemokino savo vaikų gimtosios kalbos, nors tam ir buvo sudarytos visos galimybės, o tai buvo tik per tėvų didį tėvų apsileidimą29[29]. Čia buvo daug gilesnės priežastys nei kad, apsileidimas. Tiesiog daugelis lietuvių buvo pragmatiški žmonės, nes nemaža dalis tėvų nenorėjo kankinti savo vaikų, verčiant juos mokintis dvejų kalbų kasdieniam gyvenimui, kai tam pakanka vienos – anglų kalbos, kuri buvo neabejotinai naudingesnė norint kažko pasiekti gyvenime. Taip pat ne visi lietuviai sekė J.Girniaus lietuviškų šeimų kūrimo nuostata, nes kurdavo mišrias šeimas. Lietuvių išeivijos spauda bei J.Girnius pastebi, kad vaikai mišriose šeimose perimdavo dažniausiai ne lietuvių, o kitą (anglų) kalbą, kuri tiesiog buvo dažnesnė vaiko pradinėj šeimos aplinkoje. Kita (anglų) kalba vartota kalbantis su vienu iš tėvų, o vėliau ir lauke bei mokykloje su draugais. Pradėjus vartoti kitą (anglų) kalbą, ji greitai tapdavo ir įprasta vaiko bendravime su aplinkiniais30[30]. Aplinka - tai tas pasaulis, kuriame vaikas gimsta ir auga, kuriame pasisemia patirties, gauna įspūdžius, susikuria savo sąvokų lauką. Manytina, jog vaikas yra visiškai priklausomas nuo šeimos aplinkos 31[31]. Pirmiausiai, tai būna šeimos aplinka, bet vėliau vaikui kiek paaugus pasaulis prasiplečia už namų ribų į lauką, į artimąją aplinką. O juk sakoma: kokia aplinka - toks ir vaikas. Dažniausiai vaikui augant artimoji aplinka veikia jį vis stipriau nei šeima. Vaikui išėjus iš namų (lietuviškos aplinkos) į lauką (mišrią ar grynai anglišką aplinką) žaisti su kitais vaikais vėl kildavo visokių grėsmių vaiko lietuviškumui. Šioje aplinkoje arba kitaip draugų tarpe, anksčiau ar vėliau, atsirasdavo angliškai ar kuria kita kalba kalbančių 32[32]. Taip vėl atsirasdavo vaikui galimybių asimiliuotis, nes beveik be išimčių lietuviai, o ne amerikiečiai perimdavo kitų kalbą. Išeivija rado būdą, kaip šiame vaiko augimo etape jį apsaugoti nuo asimiliacijos. Buvo nutarta, jog reikia steigti prie lituanistinių mokyklų vaikų darželius33[33], kad lietuvių vaikai galėtų eiti į ne angliakalbius vaikų darželius, kur jie nutausta iš jaunų dienų34[34]. Tokiu būdu buvo bandyta mažiesiems lietuvaičiams sukurti tokią aplinką, kur vaikas įprastų su bendraamžiais kalbėti lietuviškai ir įgautų žymiai tvirtesnius pagrindus lietuvybei, pasijusdamas tikru lietuviu. Tai atlikus, galima sakyti, kad pirmoji lietuvybės išsaugojimo darbo dalis yra atlikta. Išeivijos spaudoje ir J.Girniaus knygoje patriotinio vaiko auklėjimo tema buvo prisodrinta dideliu idealizmu, kuris trukdydavo pamatyti negerumus lituanistiniame auklėjime. Kai kurios mintys gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti ir teisingos, praktiškos bei pozityvios. Pavyzdžiui: “Lietuvišką aplinką sukuria šeimos vyresnieji – lietuviškumą mylėdami, jį brangindami, juo gyvendami. Gyvasis tėvų ir artimųjų lietuviškumas yra galingiausias vaiko tautinio vystymosi veiksnys. Tokioj šeimoj vaikas tiesioginiai susiduria su lietuviškuoju gyvenimu, į tą gyvenimą įsitraukia, jį pamilsta, ir jis tampa jo paties gyvenimo dalimi” ir toliau “labai svarbu, kad vaikas pirmiau išmoktų lietuviškai prieš mokydamasis svetimos kalbos. Tada lietuvių kalba jam pasiliks visą gyvenimą savoji kalba”35[35]. Vis tik realybėje situacija buvo kitokia. Net jei ir buvo šeima patriotiška, vaikas buvo išmokintas lietuvių kalbos, tai dar nereiškė kad vaikas užaugęs bus patriotiškai nusiteikęs vaiko nusiteikimas lietuvybės atžvilgiu, jam augant vis labiau priklausė nuo jo paties, nuo jo vis besiplečiančios ir dinamiškėjančios aplinkos, kuri jo nusiteikimą vis labiau ir labiau įtakojo. Spaudoje nuolat būdavo akcentuojama: teigiama, jog “prapuola lietuvybei užaugę šeštadieninių mokyklų mokiniai”36[36] anglų kalbos jūroje. O pirmesnis lietuvių kalbos išmokimas šeimoj dar negarantavo, kad jam ši kalba liks pagrindine jo bendravime, nes aplinka buvo nevienakalbė, t. y., angliška ir lietuviška tuo pačiu metu37[37]. Gimtosios kalbos išmokimu lietuvybės išsaugojimo darbas dar nesibaigė, nes vien tik jos mokėjimas neduoda reikiamų “šaknų” į lietuvybę. Be to lietuvių kalba jau ir namuose užleidinėjo savo pozicijas anglų kalbai. Tai liudijo LB (Lietuvių Bendruomenė - M.Š.) Švietimo Tarybos 1969 metais atlikta apklausa siekiant išsiaiškinti lietuviškumo padėtį šeštadieninėje mokykloje besimokančioje jaunuomenėje. Buvo apklausti 398 mokiniai ir paaiškėjo, kad “namie kalba lietuviškai su motina 290, su tėvu 312, namie kalba angliškai su motina 45, su tėvu 27. Abiem kalbom namie kalba su motina 69, su tėvu 42. Su abiem tėvais lietuviškai kalba tik 276 mokiniai arba apie 70 %. Iš 208 pradžios mokyklos mokinių su abiem tėvais lietuviškai kalba tik 124 arba 60 %”38[38]. Lietuviškai namie kalbančių buvo 70 % tarp aukštesniųjų klasių mokinių, o jau jaunesnių tik - 60 %. Po kelių metų atlikus tokia pačią apklausą, ir jauniesiems paaugus iki vyresniųjų, jų kalbančių lietuviškai bus jau ne 70 %, o tik 60 % ir galima daryti prielaidą, kad šie procentai turėjo tendenciją mažėti. Metams bėgant, lietuvių išeivių vaikai vis rečiau įsisavino lietuvių kalbą namų aplinkoje. Taigi nutautėjimo apraiškos buvo akivaizdžios. Esant tokiems procentams, derėjo lietuvių šviesuomenei sunerimti ir susimąstyti dėl lietuviškumo padėties šeimoje tuo metu ir projektuoti jo galimybes ateityje. Kaip pastebi J.Girnius: “lietuviškai išmokytieji bei lietuviškas šeimas sukūrusieji nebesirūpina savo vaikus lietuviškai auklėti”39[39]. O pats išmokimas aiškintinas tik pagarba savo tėvams, kurie buvo gimę Lietuvos žemėje, kuri jiems, galima sakyti, buvo tokia svarbi, kaip, pavyzdžiui, žydams – Pažadėtoji žemė. Taip pat dažnai jaunieji lietuvių karta tik su tėvais kalbėdavo lietuviškai, o visur kitur beveik vien angliškai ar kita kalba. Taigi su tėvų mirtimi, regis, turėjo baigtis ir vaikų lietuviškumo suvokimas bei šių idėjų savirefleksija. Išeivijos kiek “blaivesni balsai” iš realistų - praktikų rašė: “ar mes iki šiol ėjome tikru keliu, žiebdami lietuvybės žiburius, ar mes kovojome pačiomis geriausiomis priemonėmis, stengdamiesi ne tik išlaikyti iš tėviškės išsineštą tautinį kraitį, bet, svarbiausia, rūpindamiesi jį perduoti gerai paruoštiems ir tautiškai susipratusiems savo įpėdiniams. Tačiau, jeigu mes šiandien dažnai skundžiamės dėl mūsų įpėdinių rodomo abejingumo lietuvių kalbai ir jos kultūrai, tai ne jų kaltė, bet mūsų pačių, kad mes nesirūpiname savu laiku jiems tą lietuvybę duoti, kada pati prigimtis buvo tam imli” 40[40]. Savo mintims pagrįsti lietuviai naudojo ir JAV psichologų tyrimus. Štai Petras Balčiūnas rašė: “Saturday Review” stebisi, kad mes dabar, mažiau dirbdami, negu seniau, turime mažiau laiko net galvojimui, o turtai ir jėga neapsaugo mūsų nuo nelaimių ir dvasinio skurdo. Vaikų psichologas Bruno Bettelheim blogybių šaknis randa Amerikos šeimos gyvenimo krizėje. Ji esanti tokia gili ir taip plačiai įsikerojusi (pervasive), kad gresia iškrypimo pavojus visai generacijai. “Pirmiausiai mūsų vaikai yra pavojuje dėl to, kad mes patys esame pavojuje”, sako Alan D. Hoas. Šios amerikiečių nuomonės ne absoliučiai, bet tik iš dalies tinka ir mūsų šeimoms. Taigi blogybių šaknys glūdi vertybių laipsnyje: materialinės gėrybės statomos viršūnėje, o pamirštama aukštesnioji – dvasinė sritis. Tą tragišką padėtį juntam mes visi, ypačiai rūpindamiesi savo vaikų tautiniu auklėjimu. Dėl to patys kenčiam ir vaikus kankinam.”41[41]   Abejingumas lietuvybės plėtrai ir jos idealams pagal “Lietuvių charta” kišo koją. Jis atsirado dėl siekio gyventi gerai ir patogiai. Išsimokslinę tėvai beveik visada siekdami geresnio darbo išvykdavo iš lietuviškų kolonijų, kur nebūdavo ne tik lituanistinių mokyklų, bet lietuvių. Tai automatiškai lėmė, kad vaikai tokiose šeimose nutausdavo42[42]. Taip pat galime paminėti nepakankamą dalies tėvų tautinį susipratimą, kai esant visoms galimybėms neleisdavo savo vaikų į lituanistines mokyklas, ar tiesiog neauklėdavo lietuviška dvasia. Taigi tėvų abejingumas lietuvybei, vėliau nulemdavo ir vaikų abejingumą tautiniams idealams/vertybėms. Parodytas tėvų abejingumas mokinant vaikus lietuvių kalbos ir rašto pradmenų pirmajame, priešmokykliniame, lygyje, kėlė problemas tolimesnei akcijai už lietuvybę jaunimo tarpe ir apsunkino tolimesnį jaunosios kartos ugdymo darbą. Taigi lietuvių išeivijos siekis, jog “pati saugiausioji tvirtovė prieš greitą nutautimo grėsmę yra – organizuotas priešmokyklinių vaikų auklėjimas”43[43], taip ir liko tik gražiu noru44[44]. 3.2 Lituanistinė mokykla Lietuviai DP stovyklose sukūrė pilną lietuvišką mokymo sistemą, nuo pradžios mokyklos iki universiteto. Taip buvo bandyta imituoti nepriklausomos Lietuvos edukacijos modelį. Buvo naudojami tie patys vadovėliai, ta pati sistema. Siekta nepertrauktas mokymosi ciklo, taip išlaikant nepriklausomybės laikų tęstinumą, nes tikėtasi greitai grįžti į nepriklausomą Lietuvą. Vis nematant perspektyvos, jog Lietuva taps laisva, DP stovyklų lietuviai pradėjo sklaidytis po visą pasaulį ir jų Vokietijoje sukurta švietimo sistema pradėjo irti dėl vis mažėjančių mokinių ir dėstytojų skaičiaus. Daugiausiai DP lietuvių vyko į dinamišką, miestietišką, modernią JAV. Joje ir iki Antrojo Pasaulinio karo buvo didžiausia ir labiausiai organizuota lietuvių bendruomenė, kurią dar papildė iš DP stovyklų atvykę lietuviai. Šviesuomenė dar būdama DP stovyklose galvojo, kad JAV lietuviai turi ir savo lietuvišką švietimo sistemą, bet ten nuvykus jai teko skaudžiai nusivilti, nes iš jos telikęs tik vardas45[45]. Lietuviškų mokyklų (parapinių) buvo, bet jos DP lietuvių netenkino, nes jose dominavo anglų kalbą, kadangi į jas buvo priimami ir kitataučiai46[46]. DP lietuviai ėmėsi iš pagrindų kurti naują mokymo sistemą. Švietimo darbą organizavo Lietuvių mokytojų sąjunga Amerikoje, o nuo 1953 dalį funkcijų iš jos perėmė LB Švietimo taryba perimdama lituanistinių mokyklų Čikagos apygarda. 1959 metais LB Švietimo taryba pradėjo rūpintis visos Šiaurės Amerikos (JAV ir Kanada) lituanistinėmis mokyklomis. Finansinė parama jom ėjo iš lietuvių visuomenės ir Lietuvių Fondo. Išeiviams pamačius, kad su angliškom mokyklom nebus galima nė iš tolo varžytis, buvo nuspręsta šeštadienines mokyklas steigti didesnėse lietuvių kolonijose (vis tik kai kur pavyko sukurti ir po pamokines kasdienines lituanistines mokyklas). Mokyklinio amžiaus vaikai darbo dienom ėjo į anglišką mokyklą, o šeštadieniniais lankė lietuvišką mokyklą, kur mokėsi lietuvių kalbos, literatūros, istorijos ir kultūros. Norėta joms duoti visa kas tik įmanoma geriausia. 1969 metais Justinas Pikūnas pastebėjo, kad “gera ugdymo bazė yra ypatingai svarbi.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!