Idealaus biurokratinio valdymo teorija (referatas)

Įvadas Šiandien M. Weber biurokratijos fenomeną tyrinėja, analizuoja, kritikuoja ir vertina įvairiausių mokslo sričių mokslininkai. Ypač daug dėmesio jam skiria politologai ir politikai, sociologai bei vadybininkai. Weber pasiūlytais valdymo organizavimo principais kurdami savo teorijas rėmėsi žymūs vadybos teoretikai H. Fayol, L. Gulick, L. Urwick ir kiti. Anot V. Juknevičienės (2007, p. 122) įvairūs autoriai pripažįsta, jog M. Weberio sukurtas idealios biurokratijos modelis buvo viena reikšmingiausių viešojo administravimo organizacijų teorijos raidos idėjų, svarbių tiek tradiciniame, tiek naujajame viešajame administravime. Todėl šiuolaikinėse viešojo administravimo organizacijose biurokratijos reikšmė ne mažėja, bet įgyja naujas formas ir struktūras, užtikrinančias biurokratijos principų įgyvendinimą kasdieninėje veikloje. Taigi, net praėjus šimtmečiui po idealaus biurokratinio valdymo teorijos suformulavimo, dauguma Weber teiginių neprarado savo reikšmės ir yra aktualūs šiuolaikinėse organizacijose. Dėl šios priežasties autoriai darbe pasistengs atskleisti svarbiausius M. Weber teorijos aspektus. Žodį „biurokratija“ 1745 metais sukūrė Jean Claude Marie Vincent de Gournay. Iš pat pradžių ši sąvoka vartota menkinamąja prasme. De Gournay kalbėjo apie besiplečiančią pareigūnų galią kaip apie „biuromanija“ vadinamą ligą. Tokie požiūriai išliko iki mūsų dienų: biurokratija dažnai siejama su vilkinimu, trukdžiais, neveiksmingumu ir lėšų švaistymu. Tačiau kiti autoriai biurokratijoje įžvelgė kruopštaus, tikslaus ir veiksmingo administravimo modelį. Biurokratija, teigia jie, iš tiesų yra pati efektyviausia iš žmonių sumanytų organizacijos formų, nes visas užduotis reguliuoja griežtos procedūrų taisyklės. Weber biurokratijos vertinimas – tai kelias tarp šių dviejų kraštutinumų (Giddens, 2001, p. 327-328). Organizacijų sociologijos tyrinėtojai pateikia keletą sąvokos „biurokratija“ reikšmių: • semantiniu požiūriu biurokratiją galima apibrėžti kaip valdžios sistemą, kurioje dominuoja tarnautojai (tarnautojų valdžios koncepcija); • biurokratija kaip socialinė grupė – „biurokratijos“ sąvoka gali būti siejama su tais žmonėmis (grupėmis), kurie dirba administracinį darbą (Guščinskienė, 2009, p. 62); • biurokratija kaip elgesio būdas – tai elgesys, paremtas visuotinai priimtomis taisyklėmis. Kai sakome, kad problema sprendžiama biurokratiškai, mes turime omenyje tai, kad ji sprendžiama rėmuose, nubrėžtuose beasmenių ir visuotinių taisyklių, ir kad į konkrečias problemos aplinkybes yra atsižvelgiama tik tiek, kiek jos telpa tų taisyklių rėmuose. • biurokratija kaip efektyvumas ir neefektyvumas. Šis prieštaringas sąvokų vartojimas grindžiamas, M. Weber teiginiu, kad biurokratija, kaip sistema, pasižyminti tam tikrais jo suformuluotais bruožais, pasiekia didesnį efektyvumą atlikdama bet kuriuos organizacinius uždavinius. Kita vertus, daugybe tyrimų, atliktų po Weber, parodė, kad empirinis ryšys tarp vėberiškos biurokratijos sampratos ir efektyvumo yra nežymus, o biurokratijai būdingas geriausiu atveju neefektyvumas taikant nereikalingas taisykles ir procedūras, blogiausiu atveju – visų iniciatyvų slopinimas taikant tas pačias taisykles (Dumbliauskas, 1999, p. 22). 1907–1915 metais idealaus biurokratinio valdymo teoriją suformulavo ir paskelbė vokiečių mokslininkas sociologas Max Weber. Būtina pabrėžti, kad Weber biurokratinį valdymą suprato kitaip negu to meto politologai. Tradicinis biurokratijos supratimas – valdymas, panaudojant biurų sistemą (iš čia kilęs ir terminas „biurokratija“). Tuo tarpu Weber biurokratinį valdymą traktavo kaip grupinės veiklos organizavimą, šią veiklą griežtai reglamentuojant taisyklėmis, standartais, instrukcijomis ir kt. M. Weber koncepcijos esmė – visi santykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti, reglamentuoti, turi vyrauti „nuasmenintų“ santykių atmosfera, vienų prielankumas (ar neprielankumas) kitiems organizacijoje negalimas. Bet koks nukrypimas nuo reglamentų neigiamai veikia darbo efektyvumą ir rezultatus (Zakarevičius, Kontautienė ir kt., 2008, p. 16). Weber teigė, kad kiekviena valdžios sistema turi sukurti ir apginti tikėjimą savo teisėtumu, ir tai gali padaryti įvairiais būdais. Variantai gali rastis priklausomai nuo skelbiamo teisėtumo, siekiamo paklusnumo ir administracinio personalo, remiančio valdžią, rūšies bei nuo būdų, kuriais valdžia yra įgyvendinama. Weber nurodė tris teisėtos valdžios „grynuosius tipus“: • teisinė valdžia, grindžiama tikėjimu tam tikrų modelių ir taisyklių teisėtumu ir teisinę valdžią turinčiųjų teise leisti įstatymus; • tradicinė valdžia, grindžiama tikėjimu besitęsiančiomis tradicijomis ir pagal tas tradicijas valdančiaisiais; • charizmatinė valdžia, grindžiama emociniu prisirišimu ir atsidavimu tam tikram individui. Teisinė valdžia yra vykdoma per biurokratinį administracinį personalą. Weber, aptardamas grynąjį teisinės valdžios tipą, kuriame valdo biurokratinis administracinis personalas, nusako pagrindinius biurokratinės organizacijos bruožus (Denhardt, 2001, p. 46-47): 1. Asmeniškai jie yra laisvi ir valdžiai paklūsta tiek, kiek to reikia objektyviai oficialioms pareigoms atlikti; 2. Jie yra organizuoti pagal aiškiai apibrėžtą pareigų hierarchiją; 3. Teisiškai aiškiai apibrėžta kiekvienos pareigybės kompetencijos sfera; 4. Kiekviena pareigybė užimama laisvų sutartinių santykių pagrindu. Todėl iš principo pasirinkimas yra laisvas; 5. Kandidatai atrenkami pagal jų techninę kvalifikaciją. Racionaliausiais atvejais ši kvalifikacija tikrinama egzaminais, garantuojama techniniu išsilavinimo diplomu arba ir vienu, ir kitu. Kandidatai skiriami, o ne renkami; 6. Jiems atlyginama nustatytu darbo užmokesčiu (pinigais) ir dažniausiai teisę į pensiją. Tik ypatingomis aplinkybėmis samdančioji organizacija, ypač privačios organizacijos, turi teisę nutraukti paskyrimą; galima atsižvelgti į atsakomybę, kuri būtina pareigybei ir į tas pareigas užimančiojo socialinę padėtį; 7. Pareigybė laikoma vienintele, bent jau pagrindine, ją užimančiojo darboviete; 8. Pareigybė sudaro sąlygas daryti karjerą. Paaukštinimas grindžiamas vyresnumu, laimėjimais arba ir vienu, ir kitu, ir priklauso nuo vadovybės sprendimo; 9. Pareigūnų darbas visiškai yra atskirtas nuo administravimo priemonių nuosavybės, jie negali savo pareigybei skirti finansavimo; 10. Eidami pareigas jie paklūsta griežtai ir sistemingai disciplinai bei kontrolei (Weber, 1947, p. 328). Pagal Weber, moderniosiose visuomenėse neišvengiama biurokratijos plėtra: biurokratijos valdžia – vienintelis būdas susitvarkyti su didelio masto socialinių sistemų administraciniais reikalavimais. Atsiradus sudėtingesnėms užduotims, kontrolės ir valdymo sistemos turėjo plėtotis, kad su jomis susitvarkytų. Biurokratija atsirado kaip racionalus ir itin veiksmingas atsakas į šias reikmes (Giddens, 2001, p. 328). Biurokratijos pranašumams M. Weber priskyrė didelį ūkinį-ekonominį efektyvumą: tikslumą, greitumą, kompetentingumą, valdymo proceso pastovumą, tarnybinę paslaptį, vieningumą, subordinaciją, konfliktų vengimą. Anot sociologo, biurokratija - tai nuolatinė ir būtina organizacijos charakteristika. Jos negalima sunaikinti. Valdymo srityje yra vienintelis pasirinkimas: biurokratija ar diletantizmas (Guščinskienė, 2009, p. 63). Apibendrintai M. Weber idealaus biurokratinio valdymo teoriją galima išdėstyti taip: • Organizacija, norinti sėkmingai veikti, privalo susiformuoti uždavinius, kuriuos įgyvendindama ji sieks numatomų rezultatų. Nežinant, ką nori pasiekti, veikla yra beprasmė. • Kompleksinė, grupinė veikla – tai visų organizacijos narių ar mažesnių grupelių veiklos suma. Todėl ši grupinė veikla turi būti išskaidyta į daug atskirų veiklų (operacijų), kurių kiekvienai atlikti skiriamas darbuotojas ar jų grupė, griežtai nustatant visų darbų ribas. • Stambesnėse organizacijose dažniausiai sudėtingesnė veikla gali būti išskaidyta į keletą paprastesnių veiklų, atsiranda veiklos hierarchiškumas. Tai sąlygoja organizacijos struktūros hierarchiškumą – jos išsisluoksniavimą į žemesnius ir aukštesnius lygius, kai paprastesnius darbus atliekantys darbuotojai ar jų grupelės griežtai pavaldūs tuos darbus kontroliuojantiems darbuotojams. Aukštesniame hierarchiniame lygyje esantys darbuotojai ne tik kontroliuoja pavaldžių grupių veiklą, bet ir atsako už rezultatus. Dėl to jiems suteikiamos tam tikros teisės, kuriomis naudodamiesi jie gali reikalauti iš savo pavaldinių visiško paklusnumo vykdant darbų užduotis. • Išskaidant grupinę veiklą į atskiras veiklas (operacijas), būtina jas standartizuoti, nustatyti galimus bendrumus. Tai svarbu dėl to, kad būtų įmanoma darbus sugrupuoti į analogiškų darbų grupes ir jų atlikimui nustatyti bendras taisykles. Atlikus standartizaciją, reikia parengti instrukcijas, reglamentus, kuriuose numatyti standartizuotų darbų atlikimo tvarką, juos vykdančių darbuotojų teises ir atsakomybę. Kai darbai bus vykdomi, vadovaujantis tokiomis instrukcijomis, darbuotojo asmeninės savybės praktiškai neturės reikšmės – viskas bus atliekama griežtai pagal reglamentą. • Darbuotojų užimamos pareigos turi griežtai atitikti jų kvalifikaciją. Gerai dirbdamas, siekdamas naujų žinių darbuotojas tobulėja, todėl jis turi visas galimybes iš žemesnio hierarchinio lygio pereiti į aukštesnį, padaryti karjerą. Tai turi būti skatinama, tačiau vėlgi – viskas privalo būti objektyvu, viską turi lemti kompetencija ir kvalifikacija, o ne kokie nors asmeniškumai. • Vadovai privalo vadovauti remdamiesi formalizuotais reikalavimais, niekada nesivadovauti kokiomis nors emocijomis, jausmais, asmeniniu požiūriu. Taip jie turi elgtis tiek su organizacijos darbuotojais, tiek su klientais. Vadovas – biurokratas neturi siekti kokio nors populiarumo ar prielankumo, nusižengdamas taisyklėms, instrukcijoms, reglamentams. Būdamas toks, jis dažniausiai bus laikomas pedantu, paragrafo saugotoju, tačiau, siekiant veiklos efektyvumo, asmeninis populiarumas turi būti „padėtas į šalį“. Visiems laikantis nustatytų taisyklių, santykius grindžiant formaliais reikalavimais, kai nėra vietos asmeniškumams, formuojasi sveika korporacijos dvasia, nėra sąlygų intrigoms, paskaloms ir panašiems dalykams. Tokia atmosfera sąlygoja aukštą veiklos efektyvumą, gerus rezultatus (Zakarevičius, Kontautienė ir kt., 2008, p. 16-17). Weber numatė ir kelis neigiamus biurokratijos aspektus, kurie turėjo reikšmingų padarinių moderniajam socialiniam gyvenimui: • vadovavimas gali patekti į mažos ir nepageidautinos grupės rankas; • formalus racionalizmas gali apriboti individo laisvę ir autonomiją; • kartą susikurta biurokratijos kontrolė gali būti sunaikinta; • politikai turi polinkį būti biurokratais; • biurokratai įtvirtina savo taisykles ir įstatymus, kuriems tampa pavaldūs individai (Gušinskienė, 2009, p. 63-64). Weber nurodė, kad biurokratinis organizavimas sėkmingai gali būti pritaikytas įvairiausioje aplinkoje. O štai Maslovskij teigimu, biurokratinių organizacijų, vienaip ar kitaip priartėjusių prie „švaraus“ tipo, galima aptikti įvairiose šiuolaikinės visuomenės veiklos sferose, valstybinio valdymo struktūrose, politinėse partijose ir kitur. Tačiau vis dėlto biurokratija labiausiai įsigalėjusi valstybės valdymo sferoje ir politinėse partijose (Bosas, 2002, p. 27) Biurokratinė organizacija yra patraukli, kadangi ji veiksmingiausiai kontroliuoja daugelio žmonių darbą, kai šie siekia konkrečių tikslų. Weber (1947, p. 333-334) apibūdina tai šitaip: „Patirtis universaliai rodo, kad biurokratinis administravimo būdas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!