Gyvybės vertė literatūroje. Kalba

Gyvybės vertė literatūroje

Esu ... ir mano kalbėjimo tema “Gyvybės vertė literatūroje”. Gyvybę galime laikyti viena svarbiausių vertybių žmonijos istorijoje. Jos vertė atsiskleidžia XX amžiaus išbandymuose, kurie skatino ją iš naujo apmąstyti. Todėl nenuostabu, jog tokia tema yra plėtojama šio ir vėlesnio amžių kūriniuose. Atsakomybę dėl atimtos gyvybės ir jos trapumą aprašė žymus literatūros klasikas, pats kovojęs dėl jos, Jonas Biliūnas. Tuo tarpu skaudžiu istoriniu laikotarpiu remdamasis poetas ir režisierius Alvydas Šlepikas parodė, kaip gyvybė gali ne tik būti gerbiama, bet ir prarasti savo vertę nežmoniškomis situacijomis.

Visų pirma, apie gyvybę, kaip šventą ir fundamentalią žmogaus esybės dalį, mąstė lietuvių novelės klasikas, psichologinės prozos ugdytojas Jonas Biliūnas. Rašytojas dėl sunkių gyvenimo išbandymų puikiai suvokė, kokia yra gyvybės vertė. Dar būdamas paauglys liko našlaitis, ko pasekmėje susidūrė su skurdu ir būtinybe verstis savarankiškai. Nesulaukęs net 30-ies susirgo mirtina, tuo metu nepagydoma liga – džiova. Intensyviai gyvybės tema plėtojama novelėse, jo parašytose likus keleriems metams iki mirties, todėl jose ryškiai atsiskleidžia rašytojo požiūris į bet kokios būtybės: žmogaus ar gyvūno, nenuginčijamą teisę gyventi. Būtent tai ir yra matoma vienose žymiausių jo novelių „Kliudžiau“ bei „Brisiaus galas“. Pirmojoje iš jų pasakojama, kaip berniukas, pamatęs bejėgę katyte, kurios „kūnelis drebėjo nuo šalčio ir baimės“, ją nedvejodamas nušauna, nes buvo įsijautęs į medžiotojo vaidmenį. Vos tik strėlė perveria gyvūno kūną, jo veide pasirodo neapsakomas skausmas. Tai padeda berniukui suprasti, kad jo poelgis buvo klaidingas. Vėlesnis lanko ir strėlių sulaužymas bei jau suaugusio pasakotojo žodžiai: „Tat buvo vienatinis mano gyvenimo šūvis. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje...“ parodo, kad pastarasis pradeda vertinti gyvybę bet kokio gyvo padaro. Novelėje „Brisiaus galas“ tas pats autorius plėtoja šiek tiek kitokią situaciją. Šeimininkas turi šunį, kuris jau senas, atstumiamas ir nenaudingas. Visa šeima jam nestokoja kandžių replikų apie jo nereikalingumą, kuris sklinda iš gyvūno senatvės sukeliamų problemų. Todėl vyras nušauna šunį, taip atsikratydamas nebereikalingos naštos, bei pabaigdamas pastarojo sunkią, senatvės sukeltą padėtį. Tačiau šeimininko pabėgimas po šio gyvybės atėmimo parodo, jog tai, ką padarė, nėra moralu ir tikrai neteisinga. Taigi, pagal Joną Biliūną, gyvybė yra šventas ir neliečiamas dalykas, todėl kiekvienas turi teisę į ją, nesvarbu, ar žmogus, ar gyvūnas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!