Gyvenimo ciklo papročiai: tradicijų kaita. Vestuvės

Anot Černienės, vestuvės, įprasminančios žmogaus gyvenimą, yra kartu ir dvasinis tapsmas. Mūsų protėviams jos buvo virsmas – misterija, apimanti ir mirtį, ir prisikėlimą (gimimą), keičianti visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Ši mums dažnai jau nesuvokiama išmintis slypi ir patarlėse: “Susituokti – pasikeisti“ arba „Susituokti – naujai atgimti“. Šiame darbe bus nagrinėjama tradicijų kaita vestuvių šventės apeigose. Lyginami du laikotarpiai – tai XX a. vidurio ir šiuolaikinių vestuvių XXI a. apeigų tradicijos. Nagrinėdama šią tradicijų kaitą ir nurodydama tipinius XX a. vestuvių bruožus daugiausiai rėmiausi literatūra, publikuota informacija tuometiniuose laikraščiuose, o norėdama parodyti, kaip vestuvės švenčiamos dabar, daugiausiai informacijos sėmiausi internete ir iš savo asmeninės patirties.
Tikslas: parodyti vestuvių tradicijų kaitą, išanalizuoti tuos pokyčius, pabandyti nusakyti priežastis.
Uždaviniai: atskleisti, kaip pasikeitė vestuvių apeigos nuo XX a. ir kaip jos švenčiamos dabar – XXI a. įsigilinti į senąsias lietuviškų vestuvių apeigines tradicijas, suvokti jų prasmę.
“Pagal papročių ir tradicijų gausumą galima spręsti, kad į vedybas lietuviai visada žiūrėjo labai rimtai . Tai pats svarbiausias gyvenimo žingsnis. Vedybų ryšys buvo nesuardomas – jį galėjo nutraukti tik mirtis. Tai nereiškia, kad visų vedusiųjų gyvenimas buvo toks laimingas kaip pasakose. Tą paliudija ir daugybė dainų apie ištekėjusios moters vargus, ypač, kai vyras yra girtuoklis arba pikčiurna, ir visos jaunosios raudos bei ašaros paliekant tėvų namus. Tačiau kito pasirinkimo nebuvo: vedybos neišardomos.”1 Gimimas, vedybos ir mirtis – tai tie įvykiai, kuriems senoji lietuvių kultūra skyrė ypatingą dėmesį. Sprendžiant pagal išlikusius papročius ir tautosaką, pats reikšmingiausias iš jų buvo vestuvės. Šeima buvo dorinio gyvenimo atrama, papročių saugotoja ir ūkinės veiklos centras, šeimai patikėta gyvybės perdavimo misija. „Šeima yra visokio žmogiško visuomeniniam gyvenimui pasirengimo centras, centras į atsakingumą, į simpatiją, į toleranciją ir auklėjimą. Ir šeima užima šią centrinę vietą tik todėl, kad ji trunka visą gyvenimą ir kad yra neišardoma, todėl kad šio nesuardomumo dėka šeimyninis bendravimas pasidaro gilesnis, pastovesnis ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!