Grupės ieškinio Lietuvos civiliniame procese problematika

….universiteto Civilinio proceso kursinis darbas: IV variantas Vadovas: lekt. .......... Vilnius 2007 TURINYS I. Teorinė užduotis: Grupės ieškinio Lietuvos civiliniame procese problematika ĮVADAS..................................................................................................................................................2 1. Grupės ieškinio samprata...............................................................................................................3 2. Grupės ieškinio reikšmė viešojo intereso gynyboje ...................................................................7 3. Grupės ieškinių suderinamumas su civilinio proceso modeliais...............................................9 4. Grupės ieškinio reglamentavimas Lietuvos civilinio proceso teisėje.....................................12 IŠVADOS.............................................................................................................................................18 II. Praktinė užduotis............................................................................................................................20 LITERATŪROS SĄRAŠAS...............................................................................................................23 . I. Teorinė užduotis: Grupės ieškinio Lietuvos civiliniame procese problematika ĮVADAS Vykstantys visuomeninio gyvenimo procesai, kaip greitas pramonės vystymasis ir su tuo susijusios ekologinės problemos, integraciniai procesai, mokslo progresas ir panašiai, daro įtaką ir viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, išplitimui. Tad esant tokioms sąlygoms, poreikis ginti grupės teises ir viešuosius interesus teisminės gynybos priemonėmis tampa vis labiau suvokiama socialine realija. Iki naujojo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso1 (toliau CPK) įsigaliojimo, 2003 m. sausio 1 d., teisė ginti viešąjį interesą buvo suteikta specialiam valstybės pareigūnui – prokurorui, visuomeninėms organizacijoms bei specializuotoms tam įgaliojimus turinčioms valstybės institucijoms. Naujajame CPK įtvirtintas visiškai naujas Lietuvos tesinei sistemai teisės institutas – grupės ieškinis, kuriuo suteikta teisė ginti viešąjį interesą ir privačiam asmeniui (kuris yra tam tikros grupės narys) ar tokių asmenų grupei. Šio institututo įteisinimas laikytinas gera parama užtikrinant viešojo inetereso teisminės gynybos prieinamumą ir efektyvumą civiliniame procese, nes esant tokiai viešojo inetreso įvairovei valstybės institucija ar prokuroras nepajėgia aprėpti visų problemų, o kartais – jų net negali žinoti. Tačiau praktikoje ir šiandien grupės ieškinio taikymas išlieka problematiškas – nuo LR CPK įsigaliojimo pradžios, teismų praktikoje dar nebuvo pareikštas nė vienas grupės ieškinys. Šio darbo tyrimo objektas – grupės ieškinys ir šio instituto problemos Lietuvos civiliniame procese. Tam, kad kuo tiksliau atskleisti teorines bei praktines problemas, susijusias su grupės ieškinio institutu ir jo įgyvendinimo galimybe Lietuvos civiliniame procese, remiantis pagrindiniais nacionaliniais teisės aktais, taip pat civilinės ir civilinio proceso teisės specialistų moksliniais darbais, lyginamuoju bei loginiu-teisiniu metodu bus bandoma aptarti šiuos klausimus: • grupės ieškinio sampratą; • šio instituto reikšmę viešojo intereso gynyboje; • grupės ieškinio suderinamumą su civilinio proceso modeliais; • grupės ieškinio reglamentavimą Lietuvos civilinio proceso teisėje. 1.Grupės ieškinio samprata LR CPK 49 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad „Viešąjam interesui apginti gali būti pareiškiamas grupės ieškinys“. Tačiau LR CPK, kuris yra vienintelis teisės aktas, kuriame užsiminta apie grupės ieškinį, nepateikiamas grupės ieškinio apibrėžimas ar kitaip sukonkretinamas jo turinys. Teisės doktrinoje grupės ieškinis apibrėžiamas įvairiai. Vieną iš pirmųjų Lietuvos civilinio proceso šaltinių, kuriame buvo paminėtas šis būdas ginti viešąjį interesą, galima būtų laikyti 1997 m. profesoriaus V.Mikelėno monografija „Civilinis procesas“, kurioje grupės ieškinys apibrėžtas kaip vieno suinteresuoto asmens pareikštas ieškinys didesnės ar mažesnės visuomenės grupės interesais. Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. balandžio mėn. 9 d. Antikorupcijos komisijos išvadoje „Dėl viešojo intereso gynimo civiliniame procese“, grupės ieškinys apibūdinamas, kaip tam tikra ieškinio rūšis, kai ieškinys pareiškiamas vieno asmens ar jų grupės, atstovaujančios didesnės ar mažesnės žmonių, kurie patyrė žalą dėl to paties įvykio, grupės interesus2. Šiose definicijose grupės ieškinio turinys, kaip matyti iki galo neatskleistas (pavyzdžiui neaišku ar grupė, kurios interesais reiškiamas ieškinys, turi būti tiksliai apibrėžta ar neapibrėžta, taip pat ar asmuo (asmenų grupė), kuris reiškia ieškinį ir atstovauja tos grupės (kurios nariu jis yra) inetresams, turi turėti įgaliojimus šiuos veiksmus atlikti ir pan. Šiuo atveju, tam kad tinkamai atskleisti grupės ieškinio esmę, manyčiau, būtų tikslinga apžvelgti šio viešojo gynimo būdo atsiradimo priežastis bei sampratą kitų valstybių civilinio proceso teisėje. Grupės ieškinys (angl. class action) kildinamas iš bendrosios teisės sistemos valstybių – Anglijos, JAV teismų praktikos ir doktrinos. Grupės ieškinio institutas atsirado Didžiojoje Britanijoje – representative action, vėliau perimtas JAV teisės kaip class action, kurį reguliuoja teisės normos, įtvirtintos Federalinių civilinio proceso taisyklių 23 taisyklėje, bei gausūs teisminiai precedentai3. Šio instituto atsiradimą paskatino sparti mokslo ir technikos pažanga, kai socialiniai reiškiniai paliečia iš karto daugelio asmenų interesus (pavyzdžiui, nekokybiška produkcija, kenksmingų medžiagų patekimas į atmosferą, vandentiekio užteršimas, pavojų aplinkai keliančio arba daugelio asmenų interesus paliečiančio kitokio objekto, pavyzdžiui, kelio, geležinkelio ar oro uosto statyba, banko bankrotas, draudimo veikla ir draudimo įmonės bankrotas, neteisėtas akcijų išleidimas ir t.t.)4. Esant tokioms aplinkybėms, vienam asmeniui rizikinga pareikšti ieškinį prieš galingas visomis prasmėmis struktūras, o sukviesti visus nukentėjusius asmenis taip pat nerealu. Tokiu atveju geriausias problemos sprendimas būtų grupės ieškinys, kurį pareišktų grupei atstovaujantis ieškovas, gindamas teises ir interesus, kurie priklauso asmenų grupei, ir kai teismo sprendimas turėtų teisinę galią grupei kaip nedalomai visumai. JAV tikruoju grupės ieškiniu laikomas ieškinys, pareikštas grupės atstovo be specialaus grupės narių leidimo, kai sprendimas dėl šio ieškinio sukelia teisines pasekmes visiems grupės nariams5. Čia grupės ieškinį galima pareikšti esant keturioms sąlygoms: byla susijusi su daugelio interesais, todėl taikyti procesinio bendrininkavimo institutą nepriimtina; faktinis ir teisinis visų asmenų reikalavimų pagrindas sutampa; tokį ieškinį pareiškiančio asmens interesas tapatus visų suinteresuotų asmenų reikalavimui; pareiškęs ieškinį asmuo adekvačiai ir sąžiningai atstovauja visos asmenų grupės ar klasės interesams. Toks asmuo laikomas ieškovu ir kartu – visų suinteresuotų asmenų atstovu. Tačiau apie bylą teismas turi pranešti visiems suinteresuotiems asmenims (paprastai paštu ar spaudoje), suinteresuotieji asmenys gali atsisakyti dalyvauti byloje ir apie tai teismui pranešti per nustatytą terminą, tokiu atveju teismo sprendimo res judicata galia jiems nebus taikoma6. Be to vienas iš grupės ieškinio požymių, kad ieškinys ginti grupės teises pareiškiamas grupės nario neturint tam kitų grupės narių išankstinio sutikimo ar įgaliojimo, taip pat gali padėti atskleisti grupės ieškinio esmę. Dėl šio aspekto JAV iki 1966 m. Federacinių civilinio proceso taisyklių pakeitimo tariamasis grupės ieškinys ir Prancūzijos bendras kelių ieškovų pareikštas ieškinys nėra laikomi grupės ieškiniais, kadangi bylose pagal šiuos ieškinius teismo sprendimo res judicata galia susieja tik tuos asmenis, kurie specialiai pritarė jų įtarukimui į grupę ar specialiai įgaliojo asociaciją atstovauti jų interesams teisme pasirašydami atskirą dokumentą. Taigi Lietuvoje tiek privalomas, tiek fakultayvinis bendrininkavimas neturėtų būti tapatinami su grupės ieškinio institutu7. Kaip ir JAV, Didžiojoje Britanijoje, Australijoje, Naujoje Zelandijoje ir kitose bendrosios teisės sistemos šalyse, grupės ieškinio institutas suprantamas kaip privatūs grupės ieškiniai, pirmiausiai skirti turtiniams gausios asmenų grupės narių interesams tenkinti. Tad grupės ieškinio institutas suteikia vienam ar keliems didelės asmenų grupės nariams negavus specialių visos grupės narių įgaliojimų ginti šios grupės interesus, kada civilinės bylos iškėlimo metu nėra žinoma personalinė šios grupės sudėtis8. Pažymėtina, kad šį grupės ieškinio modelį pasirinkusių valstybių teisės doktrinoje pripažįstama, kad privataus grupės ieškinio atveju vienu metu apginamas tiek viešasis teisinis interesas (užkertamas kelias neteisėtiems atsakovo veiksmams), tiek privatus teisinis interesas (grupės narių naudai išieškomi jų patirti nuostoliai). Be to svarbus ir tas grupės ieškinio (kuris gali būti apibrėžiamas ir kaip ieškinys dėl didelės asmenų grupės, kurios asmeninė sudėtis iškeliant bylą nėra žinoma, interesų gynimo) požymis, kad naudos gavėjai bylos pagal grupės ieškinį iškėlimo momentu nėra žinomi. Pavyzdžiui vartotojų teises ginančių visuomeninių organizacijų ieškiniai dėl neapibrėžtų vartotojų teisių gynimo. Vartotųjų teises ginančios institucijos turi teisę savo iniciatyva arba pagal vartotojų skundus tikrinti sudarytų sutarčių sąlygas ir reikšti grupės ieškinius dėl tam tikrų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso9 (toliau CK) 6 knygos 188 straipsnyje numatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo10 13 straipsnyje numatyta Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos teisė kreiptis į teismą dėl nesąžiningų vartojimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ar jų pakeitimo. Patenkinus tokį grupės ieškinį, teismo sprendimo res judicata galia taikoma visiems vartotojams, kurių sudarytose sutartyse yra sąlygų, teismo sprendimu pripažintų negaliojančiomis11. Šiuo atveju nustatytinėti grupės sudėtį yra netiklinga, kartais gali būti ir neįmanoma dėl vartotojų grupės narių gausos, be to ieškinys reiškiamas dėl pripažinimo, o ne dėl priteisimo (žalos atlyginimo), kur turėtų būti nustatyta kiekvieno grupės nario priteistina suma. Ši situacija artima „daliniam“ grupės ieškiniui, kur reikalingi du procesai: 1) neapibrėžtų asmenų teisių ir interesų gynimo grupės ieškinys; ir 2) vėliau pateikiami individualūs grupės ieškiniai dėl priteismo, kai naudojamasi pirmojoje byloje primto teismo sprendimo prejudicine galia. Toks „dalinis“ grupės ieškinys įtvirtintas Rusijos Federacijos CPK, Lietuvoje toks procesas nelabai galimas dėl CPK 266 straipsnio nusotatų, kuriose nustatyta, kad „teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų“. Europos valstybėse, priklausančiose kontinentinės teisės sistemai, grupės ieškinio institutas beveik nežinomas. Kaip išimtį galima paminėti Ispaniją, kurios CPK 11 straipsnis numato 3 grupės ieškinių rūšis: 1) asociacijų paduoti ieškiniai siekiant apsaugoti vartotojų teises; 2) vartotojų, kurie patyrė žalą ieškiniai, kai visi asmenys identifikuojami; 3) vartotojų, kurie patyrė žalą ieškiniai, kai ne visi asmenys identifikuojami. Kai kurie mokslininkai neigia grupės ieškinių egzistavimą Europoje, teigdami, kad grupės ieškiniams negalima priskirti parens patriae (ieškinius viešajam interesui ginti, kuriuos pareiškia valstybės pareigūnai), arba asociacijų (organizacijų) ieškinius, nes mano, jog ieškiniai skirstytini pagal atstovaujančio ieškovo tipą: grupės ieškinius pareiškia grupės nariai, parens patriae ieškinius pareiškia valstybės pareigūnai, o asociacijų ieškinius pareiškia asociacijos. Šie mokslininkai grupės ieškinių neegzistavimą Europoje grindžia tuo, jog čia ne grupės nariai, o asociacijos turi teisę atstovauti (pirmiausia ieškinio pareiškimo prasme) grupės interesams teisme. Vokietijoje sąvoka „asociacijų ieškinys“ vartojama pabrėžiant instituciją, turinčią teisę pareikšti ieškinį. Teisės doktrinoje yra išsakoma nuomonė, jog grupės ieškinio esmę atspindi ne grupei atstovaujančio ieškovo tipas ar naudos gavėjai, bet grupės ieškinio tikslas. O grupės ieškinio tikslas yra ginti tam tikros grupės teises ir interesus, ir ši aplinkybė, o ne ieškovo ar naudos gavėjų tipas bei ratas grupės ieškinius išskiria iš įprastų individualių ieškinių12. Tad vadinamąjį asociacijų ieškinį, įtvirtintą kai kurių Europos valstybių teisėje, reikėtų laikyti grupės ieškiniu, kurie savo esme atitinka JAV grupės ieškinius, kur tai, jog asociacija yra grupės atstovas, čia nepaneigia pačio grupės ieškinio. Kartais tvirtinama, kad grupės ieškiniai Europoje neegzistuoja dėl to, jog čia, skirtingai nei JAV, vienintelėmis gynimo priemonėmis yra ieškiniai dėl pripažinimo arba ieškiniai dėl teisinių santykių pakeitimo, bet ne ieškiniai dėl priteisimo (žalos atlyginimo). Manoma, kad teisė pateikti ieškinį dėl priteisimo negali būti grupės ieškinių skiriamuoju bruožu, tai yra reikalavimas priteisti nėra būtinas ar išimtinis grupės ieškinių elementas. Be to, JAV teismų praktika dėl grupės ieškinių šiuo klausimu yra kiek artimesnė Europos realijoms, nes JAV grupės ieškiniai dėl pripažinimo ir dėl teisinių santykių pakeitimo pareiškiami dažniau nei grupės ieškiniai dėl priteisimo13. Kaip matyti, prie grupės ieškinių reikėtų priskirti įvairaus pobūdžio ieškinius dėl grupės teisių gynimo, nepriklausomai nuo: grupės atstovo (parens patriae, asociacijos, grupei atstovaujančio ieškovo ieškinys); teisminės gynybos priemonių (draudimas, pripažinimas, žalos atlyginimas), ginamos teisės ir intereso prigimties (privačios teisės arba viešieji interesai). Apžvelgus kitų valstybių grupės ieškinio reglamentavimą bei doktrininį aiškinimą, manyčiau grupės ieškinį, kaip viešojo intereso gynimo būdą, tikslingiausia būtų apibrėžti bendrais, tiek kontinentinės tiek bendrosios teisės sistemoms, būdingais grupės ieškiniui požymiais: grupės ieškinys, yra ieškinys, kurį pareiškia grupei atstovaujantis ieškovas, gindamas teises ir interesus, kurie priklauso asmenų grupei, o teismo sprendimas turės teisinę galią grupei, kaip nedalomai visumai. 2.Grupės ieškinio reikšmė viešojo intereso gynyboje Viešasis interesas – tai ne vien valstybės, bet visų pirma visuomenės interesas, o valstybė, būdama visuomenės politinė organizacija, tik privalo jam atstovauti ir ginti. Viešojo intereso sinonimais laikytina visuomenės, bendras, kolektyvinis, socialinis interesas. Gali skirtis tik viešojo intereso apimtis – kartais gali būti visos visuomenės, kartais tik atskiros jos grupės ar sluoksnio interesas (pavyzdžiui vartotojai, tautinės mažumos, smulkieji akcininkai ir pan.), tačiau visada tai vistiek bus viešasis interesas. Valstybės interesas yra siauresnis nei viešasis interesas. Lietuvos Respublikos teisėje „viešojo intereso“ sąvoka nėra atskleista. Teisės aktuose vartojamos skirtingos sąvokos, pavyzdžiui, CPK bei Prokuratūros įstatyme14 (CPK 49, 320, 366 straipsniai, prokūratūros įstatymo 19 straipsnis) vartojama „viešojo intereso“ sąvoka Konstitucijos 118 straipsnio pakeitimo įstatyme15 – „asmens, visuomenės ir valstybės teisių bei teisėtų interesų“ sąvoka. Nepaisant tokio sąvokų skirtingumo, viešasis interesas turėtų būti aiškinamas plačiąja prasme – kaip visuomenės interesas, kuris atskirais atvejais gali būti apibrėžiamas tam tikra visuomeninių santykių ar visuomenės grupės sritimi (pavyzdžiui, vartotojų, tautinės mažumos arba nepilnamečių interesai). Ginčų sprendimas civilinio proceso tvarka visų pirma yra privatus šalių reikalas, tačiau neabejotina, kad nemaža dalis bylų liečia ne tik ginčo šalis, bet ir visuomenę (pavyzdžiui, šalių privačių teisinių santykių ribos dažnai peržengiamos nesąžiningos konkurencijos, vartotojų teisių gynimo ir kitose bylose). Viešojo intereso gynimas yra vieno iš pagrindinių privatinės teisės (taip pat ir civilinio proceso) principų - dispozityvumo principo pagal kurį kiekvienas pats gina savo pažeistas teises, išimtis, nustatyta siekiant apginti silpnesnės šalies, kuri ne visuomet gali kreiptis į teismą su reikalavimu apginti jos pažeistą subjektinę teisę, bei asmenų, negalinčių savarankiškai pasinaudoti teise į gynybą, teises ir teisėtus interesus16. Klasikinis grupės ieškinių procesas pirmiausia skirtas didelių grupių interesų gynybai, tačiau grupės ieškiniais gali būti sėkmingai apginamas ir viešasis interesas. Viešojo intereso gynimo grupės ieškiniais kelias pasirinktas ir Lietuvoje (CPK 49 straipnio 5 dalis). Teisės doktrinoje pripažįstama, kad grupės ieškinių procesas gali veiksmingiau ir platesniu mastu atlikti viešojo intereso gynybos funkcijas, nes: 1) išplečia teisminės gynybos prieinamumą (teisminės gynybos prieinamumo principas), nes grupės ieškinio procesu gali pasinaudoti ir tie asmenys, kurie dė ekonomiškumo, protingumo ar kitokių sumetimų niekada nesikreiptų į teismą su individualiu ieškiniu, nors jų subjektinės teisės ir teisėti interesai iš tikrųjų būtų pažeisti; 2) grupės ieškinių procesas yra koncentruotesnis, efektyvesnis ir ekonomiškesnis (proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principai) nei procesinis bendrininkavimas, kuris gali būti nepakankamai veiksmingas sprendžiant didelių grupių ginčus, nes ekonomiškai tikslinga nagrinėti daugybę smulkių reikalavimų vienoje byloje, kai atskirai kiekvienas iš ieškovų į teismą nesikreiptų; 3) užtikrinama šalims lygias galimybes naudotis procesinėmis teisėmis (procesinio šalių lygiateisiškumo, rungimosi principai), kai dėl ekonominių, organizacinių ir asmeninių aplinkybių ne kiekvienas ieškovas yra pajėgus dalyvauti procese prieš dideles įmones; 4) išplečia viešąjį interesą galinčių ginti subjektų sąrašą, nes kai kurių valstybinių bei visuomeninių institucijų ir prokuroro esama teisė ginti viešąjį interesą papildoma nauja teise – privačių asmenų teise ginti viešąjį interesą; 5) grupės ieškinių procesas sudaro sąlygas privatiems asmenims ginti viešajį interesą, todėl viešojo intereso apsauga jau nebepriklausytų tik nuo valstybinių ir visuomeninių institucijų ar prokuroro noro ar nenoro inicijuoti viešojo intereso gynimo procesą; 6) pasiekiamas teigiamas socialinis efektas, nes vienu metu apginamas tiek viešasis, tiek privatus interesas17. Tačiau pagal dabartinę CPK viešojo intereso gynybos reglamentaciją, privatūs asmenys neturi galimybės ginti viešojo intereso, nes pagal CPK 5 straipnio 3 dalį “pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo valstybės vardu gali pareikšti prokuroras arba kita įstatymų įgaliota institucija“, tad tokia reglamentacija neatskleidžia visų grupės ieškinio instituto galimybių, taip pat ir galimybių viešojo intereso gynybos srityje. 3. Grupės ieškinių suderinamumas su civilinio proceso modeliais Lietuvos civilinio proceso teisės doktrinoje yra išskiriami du civilinio proceso modeliai: liberalusis ir socialusis, kurių pradmenys yra siejami su liberaliosios ir socialinės civilinio proceso mokyklų išplėtotomis teorijomis. Naujojo Lietuvos CPK pagrindas yra socialinė civilinio proceso mokykla. Socialinio civilinio proceso teorijos, kurios pagrindas yra aktyvaus teismo ir proceso koncentruotumo principai, ideologinis pagrindas siejamas (ne taip kaip, liberaliajame procese – tik konkrečių asmenų (šalių) teisių ir interesų apsauga) ne tik su privataus asmens teisių ir ineteresų gynyba, bet ir su visuomenės, valstybės interesų užtikrinimu18. Kitose valstybėse, kuriose grupės ieškiniai plačiai taikomi praktikoje (JAV, Jungtinė Karalystė, Kanada, Australija, Vokietija), civilinio proceso teisės mokslininkai savo darbuose išskiria individualistinį (arba liberalųjį) ir kolektyvinį (arba grupinį) civilinio proceso modelius. Kolektyvinis (arba grupinis) civilinio proceso modelis buvo išskirtas teisės teorijoje, kai Jungtinės Karalystės, o vėliau ir kitų valstybių įstatymuose atsirado grupės ieškiniai, kuriais buvo siekiama spręsti asmenų teisių arba interesų masinių pažeidimų ir procesinio bendrininkavimo problemas19. Esminis skiriamasis kolektyvinio (grupinio) ir individualistinio (liberalaus) modelių požymis yra suinteresuotų asmenų valios reikšmė pareiškiant ieškinį teisme. Esant kolektyviniam civilinio proceso modeliui ieškinį gali pareikšti asmuo, neturėdamas visų atstovaujamųjų asmenų sutikimo, o teismo sprendimas byloje pagal pareikštą tokį ieškinį sukels teisines pasekmes visiems grupės nariams, tai yra esant šiam proceso modeliui galimas grupinio ieškinio pareiškimas. Remiantis klasikine amerikietiškąja grupės ieškinio doktrina grupės ieškinį pareiškia asmuo, kuris gindamas savo teises ir interesus, gali apginti ir asmenų, kurių panaši faktinė arba teisinė padėtis, teises ir interesus, net kai negaunamas išankstinis tų kitų sutikimas pareikšti ieškinį teisme20. O esant individualistiniam civiliniam procesui tokio ieškinio pareiškimas yra neįmanomas, nes suteikia asmeniui teisę teisme ginti išimtinai tik savo teises arba interesus. Tad dažnai kritikuojamas individualistinis liberalusis civilinio proceso modelis dėl savo ribotumo, iš esmės yra orientuotas į atskirų individų privačių interesų apsaugą. Vienas iš dažniausių argumentų prieš grupės ieškinių įteisinimą kontinentinės teisės sistemos šalyse ir buvo tai, kad grupės teisės ir interesai neatitinka tradicinių individualistinių standartų, nustatytų dar XIX a., kadangi visos teisės turi priklausyti kažkam, o asmenų grupės teisės, pavyzdžiui, teisė į ekologiškai švarią aplinką, nepriklauso individualiai niekam, todėl nė vienas negalėtų tokių teisių ginti teismo procese. Kaip minėta, siekiant užtikrinti privačių ir viešųjų interesų apsaugos pusiausvyrą, Lietuvoje naujojo CPK pagrindu pasirinktas socialinio civilinio proceso modelis. Tačiau CPK 5 straipsnis, pagal kurio 1 dalį „kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas“ bei 3 dalies 1 sakinį „teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą“, įtvirtina individualųjį bylinėjimosi modelį, nes nustatyta, kad teisės ir teisėti interesai ginami tik to asmens, kuris turi asmeninį suinteresuotumą, tačiau negalime teigti, kad visas CPK yra paremtas grynai individualistiniu civilinio proceso modeliu, nes tiek CPK, tiek CK ir kituose materialinės teisės šaltiniuose gausu teisės normų, nustatančių privačių asmenų ir institucijų teisę kreiptis į teismą ne dėl savo pažeistų ar ginčijamų teisių ir interesų gynimo. Tačiau pripažįstama, kad civilinė byla gali būti iškelta tik tų asmenų iniciatyva, kurie yra materialiai ar procesiškai suinteresuoti (minėto CPK straipsnio 1 dalis: „kiekvienas suinteresuotas asmuo...“ ), tai yra kai toks asmuo turi rimtą pagrindą manyti, kad jo teisė ar teisėti interesai buvo pažeisti. Tokiame bendrajame kontekste grupės ieškinio viešajam interesui ginti įtvirtinimas CPK 49 straipsnio 5 dalyje yra tik išimtis iš bendrųjų civilinio proceso teisės normų ir neleidžia tvirtinti, kad CPK įtvirtintas ir grupinio (kolektyvinio) bylinėjimosi modelis, o tai yra rimta kliūtis grupės ieškinio funkcionavimui. Be to kita rimta kliūtis tinkamam grupės ieškinio funkcionavimui yra teismo sprendimo grupės ieškinių procese res judicata principo, kuris glaudžiai siejamas su pačio grupės ieškinio samprata, galia, jos ribomis. Res judicata principo galia tradiciniame individualistiniame civiliniame procese tampa rimta kliūtimi įtvirtinant grupės ieškinius kontinentinės teisės sistemos valstybėse, taigi ir Lietuvoje. Čia teismo sprendimo res judicata galia susijusi tik su byloje dalyvavusiais asmenimis, todėl į procesą neįtraukti tretieji asmenys negali pasinaudoti tokio sprendimo prejudicine galia, nors teismo sprendimas ir būtų susijęs su jų interesais (subjektinės res judicata principo ribos)21. Lietuvos civilinio proceso teisė šiuo atveju kiek pažengus, kadangi CPK yra įtvirtinta teismo sprendimo res judicata galia nedalyvavusiems byloje asmenims – pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių: „nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) – tačiau grupės ieškiniams visiškai netinkama šio įstatymo 266 straipsnio nuostata, pagal kurią be jokių išimčių „teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų“. O teismo sprendimas, kurio teisinė galia susijusi tik su byloje dalyvavusiais asmenimis, netenka prasmės grupės ieškinių procese. Kai kurie autoriai siūlo teisės doktrinoje įtvirtinti naują grupės teisių koncepcija, kuri apimtų difuzines (išsklaidytasias), kolektyvines ir homogeniškas (vienarūšes) individualias teises ir interesus. Kiti mokslininkai laikosi nuosaikesnės pozicijos teigdami, kad reikėtų ne rekonstruoti tradicinį civilinį procesą ir padaryti jį tinkamą masiniams ieškiniams, bet masiniai ieškiniai turėtų būti adaptuoti tradiciniam individualistiniam dvišaliam procesui. Taigi egzistuoja dvi alternatyvos: viena kryptis vietoj manipuliatyvaus senųjų teorijų aiškinimo siūlo „destruktyvią“ kritika ir teisės reformą, antroji kryptis siūlo konstruktyvią senųjų teorijų interpretacija, pritaikant jas šiandienos socialiniams poreikiams. Manoma, kad Lietuvoje ši dilema gali būti sprendžiama paimant iš vienos ir kitos krypties tai, kas jose yra pozityviausia ir tinkamiausia mūsų sąlygoms, t.y. ne tik atsisakant kai kurių pasikeitusių šiuolaikinių visuomeninių santykių neatitinkančių teorijų, bet ir integruojant į esančią sistemą naujas koncepcijas22. 4. Grupės ieškinio reglamentavimas Lietuvos civilinio proceso teisėje Rengiant naujojo CPK projektą, idėja apie būtinumą jame įtvirtinti grupės ieškinio institutą oficialiai buvo iškelta Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2001 m. gruodžio 19 d. išvadoje „Dėl Civilinio proceso kodekso projekto (I-III dalys)“: „Tarptautinė patirtis rodo, kad yra daugybė sričių, kur vyrauja taip vadinami kolektyviniai, difuziniai interesai, kuriuos gina atitinkamos šiuos interesus atstovaujančios visuomeninės organizacijos. Tam, kad ši gynyba būtų efektyvi, jos turi turėti teisę inicijuoti procesą. Dėl šios priežasties CPK reikia įtvirtinti kolektyvinio (grupinio) ieškinio institutą“23. Tad 2002 m. CPK buvo įtvirtintas grupės ieškinys, laikomas viena iš svarbesnių CPK naujovių, susijusių su viešojo intereso apsauga. Grupės ieškinys įtvirtintas tik CPK ir tik vienu sakiniu: „viešajam interesui apginti gali būti pareiškiamas grupės ieškinys“ (CPK 49 straipsnio 5 dalis). Tokia vienintelė norma apie grupės ieškinį jo procesinio realizavimo machanizmą palieka neaišku ir problemišką (nuo CPK įsigaliojimo pradžios, 2003 m. sausio 1 d., nebuvo pareikštas nė vienas grupės ieškinys). Kitų nuostatų, kokie reikalavimai Lietuvoje keliami grupės ieškiniui apskritai, grupės ieškinio (procesinio dokumento) turiniui, kokia tvarka grupės ieškinis pareiškiamas ir nagrinėjamas, nėra nei CPK, nei kituose teisės aktuose. Kadangi nereglamentuojamas grupės sudėties formavimo būdas, neįmanoma netgi spręsti, kuriam grupės ieškinio proceso modelių CPK numatytas grupės ieškinys priskirtinas24. Pasitelkus sisteminį teisės aiškinimo metodą galima nebent teigti, kad grupės ieškinys gali būti pareikštas tik įtatymų numatytais atvejais, tik įstatymų nustatytų asmenų ir tik viešajam interesui ginti25. Taigi galima pagrįstai teigti, kad grupės ieškinio reglamentavimas nepakankamas, nes jokiame teisės akte nenurodyti kriterijai, pagal kuriuos būtų galima atskirti, kada galima pareikšti grupės ieškinį (CPK 49 straipsnio 5 dalis), o kada tik paprastą ieškinį viešajam interesui ginti (CPK 49 straipsnio 1 dalis). Be to, net ir pareiškus grupės ieškinį neaiškūs tokio veiksmo procesiniai padariniai ir reikšmė, nes įstatymuose nenustatytos jokios specialios normos, išimtys, susijusios su grupės ieškinio priėmimo ir nagrinėjimo teismuose klausimais26. Tad esant dabartinei grupės ieškinio reglamentacijai, jei tokią galima būtų išskirti, darytina išvada, kad grupės ieškiniui turėtų būti taikomos visos bendrosios CPK nuostatos. Lietuvos teisės doktrinoje išsakoma nuomonė, kad tokiu atveju būtų prarasta pati grupės ieškinio idėja, tad vis dėlto grupės ieškinio specifika kelia poreikį priimti atskirą šį institutą reglamentuojantį teisės aktą, kuriame galėtų būti aptarti subjektai, turintys teisę pareikšti grupės ieškinius, grupės ieškinių pareiškimo sąlygos ir nagrinėjimo ypatumai, principo res judicata taikymas grupės ieškinių procese, išimtys iš bendrųjų CPK nuostatų ir panašiai, arba šio ieškinio ypatumai turėtų būti detaliai aptarti CPK27. Šiuo metu einama prie pastarojo varianto, kadangi yra parengtas ir pateiktas Lietuvos Respublikos Seimo Kanceliarijos Teisės departamentui įstatymo projektas28 dėl CPK nuostatų pakeitimo ir papildymo (toliau Įstatymo projektas), kuris „skirtas atgaivinti praktikoje neveikiančią CPK 49 straipsnio 5 dalies normą, kad viešajam interesui apginti gali būti pareiškiamas grupės ieškinys. Įstatymo projekte aiškiai reglamentuojama grupės ieškinio samprata (įtvirtintas kontinentinės teisės tradicijos valstybėse labiau priimtinas ribotojo grupės ieškinio modelis), grupės ieškinio turinio ir jo nagrinėjimo specifika, numatomos apsaugos nuo piktnaudžiavimo grupės ieškinio institutu priemonės“29. Šiuo projektu siūloma nustatyti, kad bylos pagal grupės ieškinius ir kitus ieškinius dėl viešojo intereso gynimo tais atvejais, kai siekiama apginti neapibrėžto asmenų skaičiaus interesus, dėl sudėtingumo būtų teismingos apygardos teismams, kaip pirmosios instancijos teismams. Taip pat projektu siekiama išspręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bylose, susijusiose su viešojo intereso gynimu, probleminius klausimus. Teikiamo Įstatymo projekto tikslas – sukurti efektyvią viešojo intereso gynimo sistemą, užtikrinant tinkamą privačių ir visos visuomenės interesų pusiausvyrą, kur viena iš šio užsibrėžto tikslo įgyvendinimo priemonių yra privačių asmenų iniciatyvos skatinimas viešojo intereso gynyboje. Šio projekto patvirtinimas, manyčiau, išspręstų esamas dėl nepakankamo grupės ieškinio reglamentavimo problemas, tačiau jo patvirtinimas kol kas ateities klausimas. Tad reikėtų apžvelgti grupės ieškinio realizavimo galimybę ir su tuo susijusias problemas esant dabartiniam grupės ieškinio reglamentavimui CPK, bei šiuo aspektu nepalikti nuošaly Įstatymo projekto nuostatų. CPK 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad „kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas“. Teisės literetūroje atkreipiamas dėmesys, kad 1964 m. CPK30 4 straipsnio, kuris vadinasi taip pat, kaip 2002 m. CPK 5 straipsnis – „Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos“, 1 dalies redakcija buvo gerokai sėkmingesnė: „kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė ar įstatymo saugomas interesas“, ir kad esminis šių dviejų nuostatų skirtumas yra dėl žodžio „jo“, kurio nebuvo 1964 m. CPK. Darytina išvada, kad 2002 m. CPK 5 straipsnis, įtvirtinantis vieną iš svarbiausių žmogaus konstitucinių teisių kreiptis į teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos31 30 straipsnis), neleidžia asmeniui pareikšti grupės ieškinio32. Analogiškas trūkumas pastebėtinas ir 2002 m. CPK 5 straipsnio 3 dalyje. Pagal CPK 5 straipsnio 3 dalies 2 sakinį „įstatymų nustatytais atvejais pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo valstybės vardu gali pareikšti prokuroras arba kita įstatymų įgaliota institucija“. Tad privatūs asmenys negali pareikšti tokio grupės ieškinio, nes pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo valstybės vardu gali pareikšti tik prokuroras arba kita įstatymų įgaliota institucija. Tokios nuostatos neatitinka grupės ieškinių koncepcijos bei kitų valstybių teisės aktų ir teismų praktikos, ir tokia reglamentacija siaurina grupės ieškinio instituto galimybes ginti viešąjį interesą Lietuvoje. Tad visumoje šiuo atveju, darytina išvada, kad siekiant suderinti 5 straipsnį su 49 straipsnio 5 dalyje nurodyta galimybe pareikšti grupės ieškinį arba reikėtų atsisakyti įvardžio „jo“ CPK 5 straipsnyje, arba, atsižvelgiant į kitų valstybių praktiką, reikėtų papildyti šį straipsnį bendro pobūdžio taisykle, leidžiančia pareikšti grupės ieškinį. Be to minėto Įstatymo projekto 1 straipsnis, kuriuo keičiama CPK 5 straispnio 3 dalis, leidžia pareikšti grupės ieškinį ir privatiems asmenims. Šio projekto 1 straipsnio (CPK 5 straipsnio 3 dalies pakeitimas) 2 sakinyje nustatyta, kad „įstatymų nustatytais atvejais pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo gali pareikšti prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti fiziniai ir juridiniai asmenys“. Atsižvelgiant į tai, kad grupės ieškinis viešajam interesui ginti įtvirtintas tik CPK 49 straipsnio 5 dalyje, reikėtų taip pat panagrinėti, ar grupės ieškinio procesui pradėti pakanka šios teisės normos. Tradicinio civilinio proceso doktrinoje ieškovas, atsakovas, tretieji asmenys yra aiškūs ir individualizuoti. Atsižvelgiant į užsienio šalių civilinio proceso doktrinas, galima pastebėti, kad tam tikrais atvejais, susidūrus su suinteresuotų asmenų neapibrėžtumu, dalyvaujančių byloje asmenų individualizacija ne tik kad nereikalinga, bet net leidžiama išspręsti klausimus dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir interesų. Tokią galimybę suteikia grupės ieškinio procesas. Tad ginčo teisenoje grupės ieškiniais ginant viešąjį interesą visai nebūtina nustatinėti suinteresuotus byla asmenis, todėl nėra jokio praktinio poreikio įtraukti juos kaip ieškinio bendrininkus ar trečiuosius asmenis, bet juos galima ir nustatinėti, jei tai galima atlikti nepažeidžiant proceso ekonomiškumo principo. Ši išvada padeda įžvelgti, kokios rūšies teismo sprendimai dėl grupės viešojo intereso gynimo ieškinių galėtų būti priimti. Grupės ieškinį viešajam interesui ginti galėtume pareikšti, jei teismo sprendimas neatskiriamai ir nedalomai turėtų įtakos visų grupės asmenų teisėms, pareigoms, interesams, tai yra jei sprendime nereikėtų konkrečiai nurodyti, kas kiekvienam grupės nariui priteistina ar kuri teismo sprendimo dalis turėtų įtakos kiekvienam iš grupės narių. Tad grupės ieškiniai viešajam interesui ginti galėtų būti pareiškiami tik tokiais atvejais, kai teismo sprendimo dėl grupės ieškinio naudą patirtų neapibrėžta asmenų grupė33. Viešojo intereso gynyba yra įmanoma grupės ieškinio forma, nes pareikštiems grupės reikalavimams galime pritaikyti: 1) vientisą ir 2) visus grupės narius apimantį teisminės gynybos būdą. Tai reiškia, kad grupės ieškiniai viešajam interesui ginti yra ieškiniai dėl pripažinimo ar teisinių santykių modifikavimo, bet ne dėl priteisimo. Pažvelgus į problemą tokiu aspektu vėl, galima prieiti prie išvados, kad tokiu atveju grupės sudėtį nustatinėti netikslinga, kadangi tam nėra jokio praktinio poreikio, nes teismo sprendimai pagal ieškinius dėl pripažinimo arba teisinių santykių modifikavimo nereikalauja atskirų vykdymo veiksmų, savaime sukelia teisines pasekmes, o jeigu ir reikalauja vykdymo veiksmų, atsakovui įvykdžius teismo sprendimą, naudą patirs visi grupės nariai, nepriklausomai nuo to, ar teismo proceso metu grupės nariai buvo nustatyti. Aptariamų teismo sprendimų prejudicinė galia leistų grupės nariams vėliau pareikšti individualius ieškinius dėl priteisimo. Šiuo atveju teismo sprendimo prejudicinė galia, kitaip nei klaiskinėje civilinio proceso doktrinoje, turėtų liesti ir nedalyvavusius byloje asmenis34. Sistematiškai aiškinant CPK, galima būtų manyti, kad toks požiūris gali būti įgyvendintas. Remiantis CPK 182 straipsnio 2 punktu, dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo pareigos įrodinėti aplinkybes, nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu ankstesnėje byloje, kurioje jie nedalyvavo. Bet atkreiptinas dėmesys, kad CPK 182 straipsnio ryšys su CPK 49 straipsnio 5 dalimi nėra toks akivaizdus, todėl vis dėlto nėra pakankamai aišku, ar iš tikrųjų teismo sprendimo prejudicinė galia tikrai turi reikšmės ir nedalyvavusiems byloje asmenims. Teismo sprendimo res judicata galios nedalyvavusiems byloje asmenims įtvirtinimas įstatyme laikomas viena iš pažangiausių novelų Lietuvos civilinio proceso teisėje. Tačiau grupės ieškiniams, kaip jau buvo anksčiau minėta, visiškai netinkama dabartinė CPK 266 straipsnio formuluotė, be jokių išimčių draudžianti teismo sprendime nustatyti neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teises ir pareigas. Minėtame Įstatymo projekte šiuo aspektu išspręsta problema. Šio projekto 3 straipsnio ( 49 straipsnio pakeitimas ir papildymas), kuriame CPK 49 straipsnis papildytas 6 dalimi, nustatyta, kad „byloje pagal grupės ieškinį gali būti sprendžiami ieškinio reikalavimai dėl pripažinimo ir dėl teisinių santykių modifikavimo. Ta apimtimi, kuria ginamų asmenų grupei teismo sprendimas yra palankus, jis įgyja res judicata galią ir nedalyvavusiems byloje asmenims, kurie atitinka ginamų asmenų grupės rūšinius požymius, o byloje pagal grupės ieškinį pareikšti reikalavimai dėl priteisimo nagrinėjami tik dėl bendraieškių ir šioje dalyje teismo sprendimas res judicata galią įgyja tik dalyvaujantiems byloje asmenims“. Be to šio projekto nuostata, kad „ta apimtimi, kuria ginamų asmenų grupei teismo sprendimas yra palankus, jis įgyja res judicata galią ir nedalyvavusiems byloje asmenims“, manyčiau vertintina teigiamai, kadangi nustatant teismo sprendimo res judicata galios atitinkama priklausomybę nuo bylos baigties, gali būti apsaugoti grupės nariai nuo nesąžiningo ir nekompetetingo atstovavimo. Kita, teisės literatūroje išskiriama, su grupės ieškiniais Lietuvoje susijusi problema yra grupės ieškinių pareiškimo tiesioginis susiejimas su viešojo intereso gynyba35. Manoma, kad tokia CPK 49 straipsnio 5 dalies teisės norma, kokia ji yra dabar, labiau panaši į pažangios teisinės idėjos teorinę konstrukciją, todėl turi daugiau mokslinę vertę, nes praktiškai ją taikyti yra gana problematiška dar ir dėl tos priežasties, kad viešojo intereso sąvoka, būdama daugiau politikos mokslų kategorija, įstatymuose neaiškinama. Teisės doktrinoje vieni viešojo intereso terminą kaip visiškai beprasmį visai neigia, kiti teigia, kad privačių interesų nėra, o egzistuoja tik viešieji interesai. Kaip buvo minėta, viešojo intereso sąvoka nepateikiama įstatymuose. Kartais siūloma palikti šios sąvokos apibrėžimą teismų praktikai. Problema kyla ne tik dėl sąvokos neapibrėžtumo, bet ir dėl grupės ieškinio dalyko susiaurinimo iki reikalavimo apginti tik viešąjį, o ne kitokį interesą. Esant dabartinei aptariamos normos formuluotei, manoma, kad grupės ieškinio pareiškimo būtinoji sąlyga yra reikalavimas, kad jis būtų teikiamas dėl viešojo intereso gynimo. Daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas grupės ieškinio priėmimo klausimą, kiekvienu atveju iš anksto turėtų įvertinti, ar grupės ieškinio dalykas yra viešojo intereso gynimas, ir atsisakyti priimti grupės ieškinį kaip nenagritėtiną teisme (nežynibinga teismui), jei grupės ieškinio dalykas nėra viešojo intereso gynimas, nes CPK nenumato galimybės pareikšti grupės ieškinį ne dėl viešųjų (privačių) interesų gynimo. Tačiau tokios procedūros – preliminaraus ieškinio įvertinimo jo materialiuoju aspektu – Lietuvos civilinio proceso teisėje kol kas nėra. Be to, tokioms procedūroms dėl viešojo intereso sąvokos nepalanki teismų praktika, pagal kurią viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jo turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant jos konkrečias teisės normas, bet ne a priori36. Tačiau Įstatymo projektas šiuo atžvilgiu numato galimybę įvertinti grupės ieškinio, kuriuo ginamas viešasis interesas turinį. Šio projekto 3 straispnyje, kuriuo keičiamas ir papildomas CPK 49 straipsnis, numatyta, kad teismas spręsdamas grupės ieškinio priėmimo klausimą taip pat įvertina ieškinio turinį, o nustatęs, kad grupės ieškiniu realiai nėra ginamas viešasis interesas arba kad tai daroma nesilaikant viešojo intereso gynimo principų, teismas nustato ne trumpesnį, kaip septynių dienų, terminą, per kurį gali būti pateiktas ieškinys pagal ieškinio individualiems interesams ginti reikalavimus. IŠVADOS 1. Kadangi Lietuvos civilinėje proceso teisėje grupės ieškinys dar pakankamai „jaunas“ institutas, ir atsižvelgiant į tai, kad šio ieškinio samprata nepateikta nei nacionaliniuose teisės aktuose nei teisės doktrinoje, tikslingiausia būtų apibrėžiant grupės ieškinį atsižvelgti į kitų valstybių grupės ieškinio reglamentavimą bei doktrininį aiškinimą. Manyčiau, grupės ieškinį, kaip viešojo intereso gynimo būdą, geriausia būtų apibrėžti šiais bendrais, tiek kontinentinės tiek bendrosios teisės sistemoms, būdingais grupės ieškiniui požymiais: grupės ieškinys, yra ieškinys, kurį pareiškia grupei atstovaujantis ieškovas, gindamas teises ir interesus, kurie priklauso asmenų grupei, o teismo sprendimas turės teisinę galią grupei, kaip nedalomai visumai. Grupės ieškinio byloje priimto sprendimo res judicata galia yra išplečiama visai grupei. 2. Įvedant grupės ieškinio institutą į Lietuvos teisės sistemą turėtų būti analizuojamos esamos civilinio proceso teisės galimybės adaptuotis prie grupės ieškinio doktrinos, bei priešingai, grupės ieškinio doktrina turi būti adaptuojama prie veikiančios sistemos. 3. Grupės ieškinys, apskritai būdamas teigiamas reiškinys, dėl to, kad išplečia teisminės gynybos prieinamumą, vienu metu gali būti apginama daugelio asmenų interesai, užtikrina šalims lygias galimybes naudotis procesinėmis teisėmis, išplečia viešąjį interesą galinčių ginti subjektų sąrašą, kartu kelia ir nemažai problemų. Dabartinė grupės ieškinio reglamentacija yra nepakankama, nes dabartinės CPK nuostatos nereglamentuoja grupės ieškinio pareiškimo ir nagrinėjimo ypatybių: nėra aišku, kas turi teisę grupės ieškinį pareikšti, kokie reikalavimai keliami grupės ieškinio, kaip procesinio dokumento turiniui, kokia tvarka grupės ieškinys pareiškiamas ir nagrinėjamas ir panašiai. Be to Lietuvoje neišspręsta problema dėl res judicata principo taikymo grupės ieškinių procesuose, nes byloje pagal grupės ieškinį priimto teismo sprendimo res judicata galia turi būti išplečiama visai grupei, o CPK 266 straipsnis be jokių išimčių draudžia teismo sprendime nustatyti neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teises ir pareigas. O atsižvelgiant į CPK 5 straipsnio 3 dalį, darytina išvada, kad privatūs asmenys iš vis negali pareikšti grupės ieškinio, nes pagal šią teisės normą, pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo gali pareikšti tik prokuroras arba įstatymų įgaliota istitucija, kas neatitinka grupės ieškinių koncepcijos bei siaurina grupės ieškinio instituto galimybes ginti viešąjį interesą Lietuvoje. 4. Atsižvelgiant į grupės ieškinio reglamentavimo nepakankamumą bei grupės ieškinio specifiką, tam kad sudaryti pakankamas grupės ieškinio instituto realizavimo sąlygas, būtina šio ieškinio ypatumus detaliai aptarti CPK arba priimti atskirą šį institutą reglamentuojantį įstatymą. LITERATŪROS SĄRAŠAS I. TEISĖS NORMINIAI AKTAI 1. Tarptautiniai teisės aktai: 1.1. 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (Valstybės Žinios, 1995, Nr. 60-1501). 2. Lietuvos teisės aktai: 2.1. Lietuvos Respublikos Konstitucija (Valstybės Žinios, 1992, Nr. 33-1014); 2.2. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio pakeitimo įstatymas (Valstybės Žinios, 2003, Nr. 32-1316). 2.3. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (su pakeitimais ir papildymais) (Valstybės Žinios, 2000, Nr. 74-2262); 2.4. 1964 m. Civilinio proceso kodeksas (su pakeitimais ir papildymais) (Valstybės Žinios, 1964,Nr. 19-139); 2.5. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (su pakeitimais ir papildymais) (Valstybės Žinios, 2002, Nr. 36-1340); 2.6. Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas (su pakeitimais ir papildymais) (Valstybės Žinios, 2000, Nr. 85-2581). 2.7. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (su pakeitimais ir papildymais) (Valstybės Žinios, 1996, Nr. 33-807) 2.8. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas (su pakeitimais ir papildymais) (Valstybės Žinios, 2003, Nr. 42-1919); II. SPECIALIOJI LITERATŪRA 1. Krivka E. Grupės ieškinio problemos Lietuvos civilinio proceso teisėje // Jurisprudencija, 2004, t. 52(44), p. 150-162. 2. Krivka E. Viešojo intereso apsauga naujajame Lietuvos Resublikos civilinio proceso kodekse // Jurisprudencija, 2003, t. 37(29), p. 26-34. 3. Krivka E. Res judicata principo įgyvendinimo grupės ieškinių procese problemos // Jurisprudencija, 2004, t. 53(45), p. 54-64. 4. Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė.T.1. Vilnius: Justitia; 2003. 5. Driukas A., Valančius V. Civilinis procesas: teorija ir praktika. T.1. Vilnius: Teisinės informacijos centras; 2005. 6. Mikelėnas V. Civilinis procesas. D.1.2 patais. ir papild. leid. Vilnius: Justitia; 1997. 7. Mikelėnas V. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras / Šeštoji knyga. Pirmas tomas. Vilnius: Justitia; 2003. III. PRAKTINĖ MEDŽIAGA 1. LAT CBS teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio mėn. 15 d. nutartis c.b. Beecham Group p.l.c. v. I.Kalinin, I.Kalinino PĮ „Kelupas“, Nr. 3K-3-1103/2003 m., kat. 80, 82, 94.2, 30. 2. LAT CBS teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo mėn. 8 d. nutartis c.b. Microsoft, Symantec, UAB VTeX v. UAB DK „Censum“, Nr. 3K-3-774/2003 m., kat. 78, 39.9, 94.2, 94.3. 3. LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. spalio 4 d. nutartis c.b. D. Grubliauskaitė v. S. Giedraitis, Nr. 3K-3-546/1999 m., kat. 23. 4. LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 22 d. nutartis c.b. A. Ruškienė v. V.Ramonas, Nr. 3K-3-64/2001 m., kat. 70.4. 5. LAT CBS teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 28 d. nutartis c.b. A. Mauragaitė v. L.Mickus, Nr. 3K-3-1235/2002 m., kat. 70.4; 94.2. IV. ELEKTRONINIAI DOKUMENTAI 1. Lietuvos Respublikos Seimas 2003 m. balandžio mėn. 9 d. Antikorupcijos komisijos išvada dėl viešojo intereso gynimo civiliniame procese. [interaktyvus]. [žiūrėta 2007-04-19]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!