Kursiniai darbai
Antstolis civiliniame procese
ANTSTOLIS CIVILINIAME PROCESE TURINYS ĮVADAS I. VYKDYMO PROCESO SAMPRATA ……………………………………………… 5 II. ANTSTOLIO INSTITUTAS LIETUVOS ISTORINĖJE RAIDOJE ………………. 9 1. Lietuvos Statutuose (1529, 1566, 1588 m.) ………………………………………. 9 2. 1795-1918 m. ……………………………………………………………………... 11 3. 1918-1940 m. ……………………………………………………………………... 12 4. 1940-1990 m. ……………………………………………………………………... 13 5. 1990-2003 m. ……………………………………………………………………... 14 III. ANTSTOLIS CIVILINIAME PROCESE …………………………………………. 16 1. Antstolio atliekami procesiniai veiksmai ………………………………………… 18 2. Vykdytini ir vykdomieji dokumentai …………………………………………….. 21 3. Priverstinio teismo sprendimo vykdymo priemonės ……………………………… 24 4. Išieškojimas iš skolininko turto …………………………………………………… 26 5. Turto areštas ………………………………………………………………………. 36 6. Turto realizavimas varžytynėse …………………………………………………… 39 7. Vykdymo išlaidos ………………………………………………………………… 48 8. Antstolių veiklos efektyvumas …………………………………………………… 54 IŠVADOS IR PASIŪLYMAI ……………………………………………………….…. 58 LITERATŪRA …………………………………………………………………………. 61 SANTRAUKA …………………………………………………………………………. 66 SUMMARY … …………………………………………………………………………. 67 PRIEDAI ……………………………………………………………………………….. 68 ĮVADAS Teisinėje visuomenėje aišku, kad priverstinis teismo sprendimų vykdymo procesas yra viena iš svarbiausių teisinės praktikos problemų. Į teismą kreipiamasi tam, kad būtų apgintos pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymo saugomi interesai. Tačiau pats kreipimasis į teismą su ieškininiu pareiškimu, netgi palankus sprendimo byloje priėmimas, dar negarantuoja pažeistų teisių atstatymo, padėties, buvusios iki pažeidimo, atkūrimo ir patirtų nuostolių atlyginimo. Šie tikslai pasiekiami tik tada, kai teismo priimtas sprendimas yra realiai ir iki galo įvykdomas.1 Todėl nagrinėjant bylą, svarbu ne tik priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, bet ir jį realizuoti – įgyvendinti teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuluotus įpareigojimus. Pažeistos ieškovo subjektinės teisės realiai atkuriamos tuomet, kai atsakovas jo naudai atlieka teismo sprendime nurodytus veiksmus: perduoda priteistą turtą, atlygina žalą ir kt. Tik tada pasiekiamas sprendimo teisinis efektas. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, reformuojant įstatyminę bazę, teismo sprendimų vykdymo problemos buvo paliktos nuošalyje. Bet jei teismų ar kitų valdžios institucijų sprendimuose įtvirtintos teisės normos nėra įgyvendinamos praktikoje, tai neigiamai veikia Lietuvos visuomeninį bei ekonominį gyvenimą. Todėl buvo būtina keisti Lietuvos Respublikos vykdymo sistemą. 2003 m. sausio 1 dieną buvo baigta vykdyti teismo antstolių institucinė reforma, kuria siekta užtikrinti realų konstitucinės asmens teisės į teisminį pažeistų teisių ir interesų gynybos tęstinumą sprendimų vykdymo procese, nustatyti sprendimų vykdymo garantijas asmenims, kurie patys negali sumokėti visų sprendimų vykdymo išlaidų. Taip pat siekta, kad pakeitus antstolių veiklos apmokėjimo sistemą bus užtikrintas teismo sprendimų vykdymo veiksmingumas. Taigi po reformos buvo pakeista vykdymo sistema tiek procesine, tiek institucine prasme. Reikia paminėti, kad gilesnės mokslinės teismo sprendimų vykdymo analizės po atliktos antstolių reformos Lietuvos mokslininkai ir praktikai nebuvo atlikę, todėl rašant šį darbą buvo rasta nedaug literatūros. Viena vertus, ši reforma buvo baigta tik prieš trejetą metų, tai, galbūt per mažas laiko tarpas daryti mokslines išvadas, bet kita vertus, šia tema nėra daug rašyta ir domėtasi dar iki minėtos reformos. Pažymėtina, kad pirmą kartą Lietuvoje vykdymo procesą detaliai disertaciniu lygiu išnagrinėjo V. Višinskis savo disertacijoje “Teismo sprendimo vykdymo procesinės problemos”2. Taip pat vykdymo procesą, jo santykį su civiliniu procesu yra nagrinėjęs prof. V. Mikelėnas. Rašant šį magistro baigiamąjį darbą buvo remtasi ir kai kurių antstolių, pasisakančių įvairiuose profesiniuose leidiniuose, mintimis. Deja, tokių praktikų nėra daug. Manytume visi aukščiau paminėti teiginiai rodo pasirinktos temos naujumą ir aktualumą. Šio darbo tikslas - išsiaiškinti antstolio vietą civiliniame procese bei sužinoti ar pavyko po 2003 m. įvykdytos teismo antstolių reformos sukurti šiuolaikišką, veiksmingą, valstybės ir visuomenės poreikius tenkinantį teismų bei kitų institucijų sprendimų vykdymo procesą. Norint pasiekti šį tikslą, buvo iškelti tokie darbo uždaviniai: 1) Išsiaiškinti vykdymo proceso sampratą; 2) Apžvelgti antstolio instituto istorinę raidą; 3) Aptarti antstolio teisinę padėtį ir procesinę veiklą po įvykusios institucinės reformos bei išanalizuoti problemas su kuriomis susiduria antstolis vykdymo procese; 4) Įvertinti antstolių veiklos efektyvumą civiliniame procese po įvykdytos reformos. Darbo objektas – antstolio veikla civiliniame procese. Darbe daugiau dėmesio skiriama fizinių asmenų problemoms vykdymo procese, nes apžvelgus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką pastebime, kad didžioji dalis skundų yra minėtų asmenų. Be to, absoliučią daugumą priverstinai vykdytinų teismo sprendimų sudaro antstolių atliekami piniginio pobūdžio išieškojimai. Dėl šios priežasties, o taip pat dėl ribotos darbo apimties, šiame darbe beveik neliečiamas neturtinio pobūdžio teismo sprendimų vykdymas. Šaltiniai ir metodai. Rengiant magistro baigiamąjį darbą analizuoti nacionaliniai teisės aktai, tarptautiniai dokumentai, Lietuvos teismų jurisprudencija, nacionalinė periodika, užsienio bei Lietuvos civilinio proceso teisės teoretikų darbai. Rašant darbą neapsieita be lyginamosios teisėtyros, loginio, dokumentų analizės, apibendrinamojo bei kitų moksle paprastai naudojamų metodų. Darbo struktūra. Darbą sudaro trys dalys, iš kurių pirmojoje yra aptariama vykdymo proceso samprata, įvairių autorių nuomonė apie vykdymo procesą, jo santykį su civiliniu procesu. Antrojoje dalyje apžvelgiama antstolio instituto istorinė raida nuo Lietuvos Statutų iki 2003 metais įvykdytos antstolių sistemos reformos. Paskutinėje dalyje analizuojama antstolio vieta civiliniame procese. Darbo pabaigoje pateikiamos išvados, naudotos literatūros sąrašas, darbo santrauka lietuvių ir anglų kalbomis, priedai. I. VYKDYMO PROCESO SAMPRATA Priverstinis teismo sprendimų vykdymas yra viena teismo sprendimų įgyvendinimo formų. Kaip V. Mikelėnas3 pastebi, teorijoje skiriamos sprendimų vykdymo ir sprendimų įgyvendinimo sąvokos. Įgyvendinimo sąvoka yra platesnė nei vykdymo sąvoka. Įgyvendinami visi teismo sprendimai, nes visi teismo sprendimai daro tam tikrą įtaką teisiniams šalių santykiams. Tačiau priverstinai vykdomi ne visi teismo sprendimai. Teismo sprendimams dėl pripažinimo, teisinių santykių nutraukimo, pakeitimo ar nustatymo paprastai nereikia taikyti priverstines vykdymo priemones, nes teisinį efektą sukelia pats sprendimas. Pavyzdžiui, teismo sprendimas dėl tėvystės nustatymo, santuokos nutraukimo, autorystės pripažinimo yra efektyvus nuo pat įsiteisėjimo momento nepriklausomai nuo to, atsakovas atliko kokius nors veiksmus ar ne. Teorijoje tokie teismo sprendimai laikomi sukeliančiais teisinius padarinius. Tuo tarpu teisinis sprendimų dėl priteisimo efektas pasiekiamas tuomet, kai atsakovas atlieka veiksmus, kuriuos atlikti savo sprendime įpareigojo teismas. Atsakovui, kuris neatlieka įpareigojimų, tenka taikyti valstybės prievartą. Sprendimus, kuriuos vykdant naudojamos priverstinio vykdymo priemones, vadiname vykdytinais. Reikėtų pasakyti, kad vykdytini ne tik teismo sprendimai. Kitų institucijų, nagrinėjančių ginčus, pavyzdžiui, arbitražo sprendimai, notarų dokumentai, kai kurių administracinių institucijų sprendimai, vykdomi teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Kitos institucijos paprastai neturi nei specialaus proceso, nei specialių pareigūnų savo priimtų sprendimų vykdymui užtikrinti. Antai arbitražas, būdamas nevalstybinė ginčų sprendimo institucija, negali turėti prievartos aparato, kad kitai šaliai atsisakius vykdyti priimtą sprendimą galėtų jį vykdyti priverstinai. Taikyti normas, reguliuojančias priverstinį teismo sprendimų vykdymą, išvardytais atvejais yra vienintelis būdas siekiant įvykdyti atitinkamų institucijų priimtus sprendimus. Dėl šios priežasties teismo sprendimų vykdymas universalus ir labai detalus.4 Vykdymo procesas kaip savarankiška civilinio proceso stadija prasideda tuomet, kai prieš atsakovą, neatliekantį sprendime nurodytų įpareigojimų, tenka taikyti įstatymų nustatytą prievartą, kuri pasireiškia kaip priverstinių sprendimo vykdymo priemonių taikymas. Tai labai svarbi civilinio proceso stadija, nes tik įvykdžius teismo sprendimą užtikrinamas jo ir apskritai teismo valdžios realumas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs5, kad teisingumo vykdymas nesibaigia priėmus teismo sprendimą. Teisingumas gali būti įvykdytas tik kai bus teisėtai, operatyviai ir veiksmingai įvykdytas teismo sprendimas. Sprendimų vykdymas yra paskutinis civilinio proceso žingsnis ir tuo pačiu jis yra vienintelis etapas, kuris perkelia normatyvinį teisingumo turinį į socialinę sritį. Sprendimų vykdymo prasmę 1835 m. labai tiksliai atskleidė JAV Aukščiausiojo teismo pirmininkas John Marshall, kuris “sprendimų vykdymą” pavadino “teisingumo įvykdymo pabaiga”6. Iš tikrųjų, šis procesas yra paskutinė teisingumo galimybė įsiveržti į socialinį pasaulį po to kai yra atlikti ir užbaigti visi teisiniai formalumai. Būdamas “teisingumo įvykdymo pabaiga” vykdymas tuo pačiu yra teisingumo vykdymo dalis, nes jo metu antstolis realizuoja teisingumo vykdymo aktą konkrečioje byloje, tuo pačiu užtikrindamas, kad valstybės nustatytas ginčo sprendimo būdas būtų realiai pritaikytas bei realizuotas praktiniame gyvenime. Antstolis veikia griežtai laikydamasis procesinių įstatymų ir šia prasme tai yra garantija, kad visa procedūra bus vykdoma laikantis tam tikrų žmogaus teisių apsaugos standartų, ko neįmanoma garantuoti, jei sprendimų vykdymas būtų tik šalių reikalas. Galima teigti, kad teismo sprendimų vykdymas yra specifinė, baigiamoji teisingumo vykdymo dalis. Be šios civilinio proceso stadijos teisingumas nepasiektų savo galutinio tikslo, t.y. nebūtų atstatytos subjektų pažeistos teisės arba apginti teisėti interesai.7 Reikia paminėti, kad vykdymo proceso santykio su civilinio proceso santykių sistema yra didelių diskusijų objektas. Kaip nurodo V. Mikelėnas “dėl teisinės vykdymo proceso prigimties yra dvi priešingos nuomonės. Pirmoji nuomonė, kad vykdymo procesas yra sudedamoji civilinio proceso dalis ir reiškia proceso civilinėje byloje tęsinį. Šios nuomonės šalininkai, vykdymo procesą laikydami savarankiška civilinio proceso stadija, mano jį turint būti reguliuojamą civilinio proceso kodekso normų ir apibūdina kaip paskutinę bylos, iškeltos pagal suinteresuoto asmens ieškinį, stadiją, kai ieškovas pradeda valdyti jam teismo sprendimu priteistą turtą ar kitą daiktą. Iš tiesų daugelyje šalių vykdymo procesą reguliuoja civilinio proceso kodekso normos. Atskiri vykdymo proceso reguliavimui skirti skyriai ar knygos yra Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, Ispanijos, Graikijos, Japonijos ir kitų šalių civilinio proceso kodeksuose. Tačiau yra šalių, kurių civilinio proceso kodeksuose nėra normų, reguliuojančių teismų sprendimų vykdymą. Švedijoje, JAV, Olandijoje, Austrijoje, Kanadoje, Suomijoje, Norvegijoje priverstinio teismo sprendimų vykdymo procesą reguliuoja atskiri įstatymai, o ne civilinio proceso kodeksai. Matyt, ši aplinkybė lėmė antrąją nuomonę, kad vykdymo procesas nėra tos pačios bylos tęsinys, o visiškai atskiras, savarankiškas procesas, kurį reguliuoja savarankiška teisės šaka – vykdymo proceso teisė”8. Dauguma autorių pritaria pirmajai nuomonei. V. Mikelėnas mano, kad “pažeistos subjektinės teisės atkuriamos tada, kai atsakovas ieškovo naudai atlieka teismo sprendime nurodytus veiksmus: perduoda priteistą turtą, atlygina žalą, grąžina pinigus. Tai reiškia, kad civilinis procesas nesibaigia teismo sprendimo priėmimu ar kasacinės bylos išnagrinėjimu, jeigu atsakovas savanoriškai nevykdo priimto teismo sprendimo, pradedamos taikyti priverstinio teismo sprendimų vykdymo priemonės. Kitaip tariant, prasideda savarankiška civilinio proceso stadija – priverstinio teismo sprendimo vykdymo procesas”9. S. Vėlyvis10 teigia, kad vykdymas – tai civilinio proceso tvarka privertimas vieną ginčo šalį atlikti teismo ar kito organo sprendime nustatytus tam tikrus veiksmus (sumokėti skolą, netesybas, atlyginti nuostolius, perduoti daiktą ir pan.) arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų kitos šalies naudai. Tai baigiamoji konkretaus civilinio proceso stadija. V. Chudenko11 nuomone, vykdymo procesas – tai civilinio proceso baigiamoji stadija, kurioje jos dalyviai savanoriškai, arba esant grėsmei taikyti įstatymo nustatytas priverstinio vykdymo priemones, tiesiogiai realizuoja savo subjektinę teisminės gynybos teisę. M. Jukovas12 išreiškė kitą nuomonę. Jis nurodė, kad civiliniame procese susiformavo savarankiška kompleksiška vykdymo teisės šaka, kurią tikslinga išjungti iš civilinių procesinių santykių. Jam pritaria ir V. Šerstiukas13. Dalis rusų teisininkų vykdymo proceso teisę priskiria viešajai teisei. Mokslininkai teigia, kad vykdymo procesas yra administracinės teisės dalis. Tai grindžiama dviem argumentais. Pirma, teismo vykdytojų tarnyba yra prie Teisingumo ministerijos, o antstolis yra pareigūnas, esantis valstybės tarnyboje. Antra, vykdymo teisiniai santykiai susiklosto tarp antstolio ir vykdymo proceso dalyvių. Taigi, vykdymo procesas vyksta už teisminio proceso ribų. Vykdymo procese jau nėra ginčo, o tik realizuojama skolininko pareiga įvykdyti teismo sprendimą. Todėl vykdymo procese ne vykdomas teisingumas, o vykdymo organai atlieka savo administracines funkcijas – vykdo teismo sprendimą. Reikia paminėti, kad Rusijoje 1997 m. buvo priimti nauji teismo sprendimų vykdymą reglamentuojantys įstatymai. Šiais įstatymais teismo sprendimų vykdymo institutas tapo ne teisminės, bet vykdomosios valdžios dalimi. Todėl. V. Višinskio nuomone14, ši teorija egzistuoja daugiau dėl specifinio vykdymo proceso teisinio reguliavimo Rusijoje. Taigi, galime išskirti tris pagrindines vykdymo proceso santykio su civiliniu procesu koncepcijas: 1) vykdymo procesas – tai civilinio proceso dalis. Ši teorija grindžiama “plačiosios” civilinio proceso sąvokos samprata, t.y., kad civilinis procesas apima ne tik teisingumo vykdymą, bet ir jo realizavimą. 2) vykdymo procesas – tai savarankiška teisės šaka. Ši teorija grindžiama “siaurąja” civilinio proceso sąvokos samprata, t.y., kad teisingumo vykdymas pasibaigia priėmus teismo sprendimą. 3) vykdymo procesas – tai administracinės teisės dalis. Ši teorija grindžiama teiginiu, kad vykdymo procesas vyksta vykdymo organams atliekant jiems pavestas administracines funkcijas. Mažiausiai pagrįsta pastaroji koncepcija, nes, kaip minėta, jos ištakos susijusios su specifiniu vykdymo proceso reguliavimu. Vykdymo procesą perdavus į vykdomosios valdžios jurisdikciją, be abejonių, jis negali būti laikomas civilinio proceso dalimi, kadangi taikomi visiškai kiti reguliavimo metodai. Sutinkame su V. Višinskio išsakyta nuomone15, jog teisingiausia pirmoji koncepcija, kurios pagrįstumas patvirtinamas nagrinėjant civilinio proceso ryšį su vykdymo procesu. Be to, reikėtų pažymėti teismo procesui ir vykdymo procesui keliamų tikslų vienovę. Visais atvejais, galutinis abiejų procesų tikslas yra pažeistos teisės gynyba. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pasakęs, kad “civilinis procesas nesibaigia teismo sprendimo priėmimu ar bylos išnagrinėjimu. Teismo sprendimo ar nutarties vykdymo procesas yra tam tikra civilinio proceso dalis ir reiškia proceso civilinėje byloje tęsinį”16. II. ANTSTOLIS LIETUVOS ISTORINĖJE RAIDOJE Teismo antstolio institutas, šiuolaikinio teisingumo vykdymo mechanizmo sudedamoji dalis, turi ilgą istoriją. Jo ištakos – feodalinė Lietuvos teisė. Lietuvoje iki Pirmojo Lietuvos Statuto priėmimo specialaus teismo sprendimų vykdymo organo bei paties sprendimų vykdymo teisinio reguliavimo nebuvo. Sprendimai buvo priimami ir vykdomi pagal paprotinės teisės tradicijas. Skaitant XVI-XVIII a. istorijos šaltinius tolydžio pasitaiko terminai “vaznys”, “generalinis vaznys” arba “generolas”, kurie reiškia pareigūnus – teismo antstolio pirmtakus. Jau Pirmajame Lietuvos Statute atsiranda normų, reglamentuojančių teismo sprendimų vykdymo procesą. 1. Lietuvos Statutuose (1529, 1566, 1588 m.) Pagal Pirmąjį Lietuvos Statutą diečkaus ir vižo institutai buvo svarbūs teisingumo vykdymo mechanizmo elementai. Be diečkaus ir vižo paslaugų negalėjo apsieiti nei valstybiniai, nei valstybės sankcionuoti bažnytiniai, tėvoniniai, valstiečių kuopos ir trečiųjų teismai, nagrinėję bylas pagal LDK rašytinę, paprotinę ir kanonų teisę. Diečkus teisėjo potvarkiu šaukė asmenį į teismą, sulaikydavo ir atvesdindavo į teismą kaltinamąjį, paskirdavo turto areštą, vykdė teismo sprendimus ir atlikdavo kitus teisėjo pavedimus. Kitas teismo pareigūnas – vižas – teisėjo potvarkiu arba suinteresuoto asmens prašymu oficialiai paliudydavo tam tikrus veiksmus arba įvykius, apžiūrėdavo teisės pažeidimo vietą, teismų urėdininkų pasiųstas apžiūrėdavo lavoną arba žaizdas, nustatydavo padarytos žalos dydį, išvežiodavo teismo šaukimus, žiūrėjo tvarkos teisme, pakviesdavo laukiančius pas teisėją, prisaikdindavo bylininkus ir jų priesaikos pagalbininkus, vykdė įvairius teisėjo pavedimus. Vižas atlikdavo savo pareigas su dviem kviestiniais šlėktomis, kurie būdavo jo veiksmų liudytojai ir patvirtintojai17. Tačiau diečkai ir vižai netenkino tarnybinių bajorų kadangi jie buvo juos paskyrusių teisėjų (o šie buvo tik ponai bajorai) paklusnūs įrankiai. Tarnybinių bajorų interesai labiausiai kentėjo nuo vižų, kaip oficialių liudytojų veiklos. Užtrukusio karo dėl Livonijos metu tarnybiniams bajorams pagrasinus nebemokėti mokesčių karo reikalams, didysis kunigaikštis ir ponai bajorai nusileido ir 1564 m. Belsko seime sankcionavo teismo reformą, kurios sudedamoji dalis buvo vaznio instituto įsteigimas18. Kai kurių rusų istorikų (I. Beliajevo, J. Lapo) nuomone vaznio institutas atsirado susiliejus vižo ir diečkaus institutams. J. Machovenko tokiai pažiūrai į vaznio kilmę pritaria su dviem išlygomis19: 1) vaznio instituto įsteigimas nebuvo mechaniškas vižo ir diečkaus funkcijų sujungimas ir perdavimas vienam asmeniui; vaznys buvo naujas savitas institutas, turintis bruožų, kurie nebuvo būdingi vižui ir diečkui; 2) vaznio instituto atsiradimas nereiškė vižo instituto išnykimo; įsigalėjęs teisingumo vykdymo srityje, vaznys ne panaikino, o tik išstūmė vižą į periferiją, paliko jam vaidinti antraeilį vaidmenį. Lietuvos Statutų nuostatų ir teismų praktikos analizė rodo, kad vaznio kompetencija buvo labai plati. Vaznys išvežiodavo teismo šaukimus ir kitus su teisimu, karo tarnyba ir valstybės valdymu susietus dokumentus, t.y. vykdė tekūno funkcijas. Veikdamas kaip teismo antstolis, vaznys įvesdavo į turto valdymą vykdant teismo sprendimą, padėdavo laimėjusiai šaliai išieškoti priteistas sumas ir panašiai. Vaznys sulaikydavo ir atvesdindavo į teismą kaltinamąjį, teisme žiūrėjo tvarkos, iškviesdavo laukiančiuosius pas teisėją, prisaikdindavo bylininkus ir priesaikos pagalbininkus ir panašiai, t.y. veikė kaip policininkas, šauklys ir teismo posėdžio sekretorius. Kaip oficialus liudytojas, vaznys dalyvavo sudarant sutartis, patvirtindavo šalies neatvykimą į teismą dėl pateisinamų priežasčių, apžiūrėdavo teisės pažeidimo vietą, surašydavo nuostolius ir žaizdas, išduodavo nukentėjusiajam jo pretenzijų pagrįstumą patvirtinančius raštus, pateikdavo apžiūros rezultatus ir nukentėjusiųjų skundus teismo raštininkui įrašyti į teismo knygas ir t.t.20 Trečiasis Lietuvos statutas sureguliavo vaznio, kaip oficialaus liudytojo, teismo antstolio ir tekūno, veiklą, palikęs paprotinei teisei reguliuoti vaznio veiklą teisme. Palyginti su Antruoju Lietuvos Statutu, vaznio veiklos reguliavimas Trečiojo Lietuvos Statuto buvo daug detalesnis. Trečiajame Lietuvos Statute smulkiai reglamentuotas teismo šaukimo įteikimas adresatui, ypač kai pastarasis slėpėsi arba atisakydavo paimti šaukimą. Atitinkamos Pirmojo ir Antrojo Lietuvos Statutų nuostatos turėjo spragų, kuriomis pasinaudojęs asmuo galėjo vengti šaukimo įteikimo ir vilkinti bylą. Dabar užtekdavo kviestinių akivaizdoje įkišti šaukimą į šaukiamojo namų duris, o jei vaznys nebūtų įsileistas į kiemą, tai į vartus. Be to, reikėtų paminėti, kad Statutuose atsirado iki šiol išlikęs ieškinio užtikrinimo, sprendimo įvykdymo išdėstymo institutas. Teismo sprendimo įvykdymo garantija galėjo būti atsakovo turto dalies perdavimas ieškovui valdyti tol, kol nebus atlyginta žala ar įvykdytas teismo sprendimas. Teismas įpareigodavo atsakovą sumokėti pinigus per keturias savaites, o didelę sumą galėjo išdėstyti ilgesniam laikui, per kurį teismo sprendimas turėjo būti įvykdytas21. 2. 1795 – 1918 m. Po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos padalinimo 1794 m. didžioji Lietuvos dalis buvo valdoma Rusijos. XVIII a. Rusijoje vienintelis teismo sprendimus vykdantis organas buvo policija. 1864 m. Rusijoje įvykdyta teismų reforma, kuri palietė ir teismo sprendimų vykdymo instituciją. Šiuo laikotarpiu teismo vykdytojo statusas buvo aukščiausias per visą Rusijos teismo sprendimų vykdymo istoriją. Policijos vaidmuo vykdymo procese tapo pagalbiniu. Teismo vykdytojas buvo valstybės tarnautojas. Toks statusas užtikrino jam nepriklausomumą nuo proceso dalyvių, kadangi atlyginimą jam mokėjo už darbą, o ne už rezultatus. Palyginus su kitais pareigūnais, teismo vykdytojų atlyginimas buvo nedidelis. Tačiau jam pagal Teisingumo ministro nustatytą taksą buvo mokamas procentinis atlyginimas priklausomai nuo areštuoto, saugomo, parduodamo skolininko turto22. Tokia procentinė teismo antstolių suinteresuotumo už vykdymo rezultatus tvarka buvo iki 2003 m. antstolių sistemos reformos. Vykdydamas teismo sprendimus, teismo vykdytojas rėmėsi viso valstybės prievartos aparato galia. Tai garantavo, kad bylą laimėjusio asmens reikalavimai bus patenkinti be kokių nors papildomų materialinių išlaidų. Jeigu kas nors priešinosi, teismo vykdytojas galėjo kviestis į pagalbą policiją ir net kareivius. Bet koks pasipriešinimas teismo vykdytojui jam vykdant tarnybines pareigas, įžeidinėjimas buvo laikomas nusikaltimu prieš valdžią ir numatė baudžiamąją atsakomybę. Civiliniai įstatymai numatė tokius teismo sprendimų priverstinio vykdymo būdus: 1) turto perdavimą natūra; 2) išieškojimo nukreipimą į kilnojamąjį skolininko turtą; 3) išieškojimo nukreipimą į nekilnojamąjį skolininko turtą. Vykdydamas sprendimą teismo vykdytojas turėjo teisę aprašyti turtą, perduoti jį saugoti kitiems asmenims, parduoti iš varžytynių23. 3. 1918-1940 m. 1918 m. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, pradėjo formuotis jos teisinė sistema. 1918 m. Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių24 24 str. nurodyta, kad “srityse, kuriose Lietuvos Valstybės nėra išleista naujų įstatymų laikinai palieka tie, kurie yra buvę prieš karą, kiek jie neprieštarauja Laikinosios Konstitucijos Pamatiniams Dėsniams”. Nepriklausomos Lietuvos įstatymų leidėjai skyrė didelę reikšmę teismų darbo įstatyminės bazės sukūrimui. Jau 1919 m. sausio 16 d. buvo priimtas Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas25. Jo II skyriaus 13, 14 p.p. buvo nurodyta, kad “ teismų sprendimus vykdo teismo antstoliai, apygardos teismo pirmininko skiriamieji ir šalinamieji. Teismų sprendimų ir įsakymų vykdymas gal būti pavedamas ir policijos valdininkams”. Įsiteisėjusius teismo sprendimus buvo pavesta vykdyti teismo antstoliams, veikusiems prie apylinkių teismų, policijos nuovadų, viršininkams arba valsčių viršaičiams. Parenkant konkretų sprendimo vykdytoją siekta, kad tai būtų patogiau šalims. Antstoliams paprastai buvo pavedama vykdyti sprendimus, kurių ieškinio kaina buvo didelė26. Teismo antstoliai ne tik vykdė teismų sprendimus, bet ir įteikinėjo bylos dalyviams teismo šaukimus ir teismo raštus bei vykdė teismo pirmininko arba pirmininkaujančiojo įsakymus teismo posėdžio metu. 1933 m. liepos 11 d. buvo priimtas naujasis Teismų santvarkos įstatymas27. Šiuo įstatymu buvo nustatyti nauji teismo antstoliams keliami reikalavimai. Buvo nustatytas amžiaus, išsilavinimo cenzas. Įstatymo 222 straipsnis skelbė, kad “teismo antstoliu gali būti skiriamas ne jaunesnis kaip 25 metų Lietuvos pilietis, kuris yra baigęs aukštesnįjį mokslą ir išlaikęs teismo antstolio egzaminus arba kuris turi įstatymo nustatytąjį mokslo cenzą ir yra ištarnavęs teisme bent šešis mėnesius”. Išliko dar 1864 m. atsiradęs reikalavimas prieš pradedant teismo antstolio darbą sumokėti užstatą galimam nuostolių atlyginimui. Užstato dydį ir jo laikymo tvarką nustatydavo Teisingumo ministras (231 str.). 1936 m. kovo 20 d. pakeitus Teismų santvarkos įstatymą28, teismo antstoliai tapo daugiau priklausomi ne nuo apygardos, bet nuo apylinkės teismų teisėjų. Buvo nustatyta, kad teismo antstolis yra apylinkės teisėjo žinioje. Be teismo sprendimų ir nutarimų vykdymo apylinkės teismo teisėjas galėjo jam pavesti ir apylinkės teismo raštinės darbą. Teismo antstolio darbą tiesiogiai kontroliavo apylinkės teisėjas. Jis skirdavo teismo antstoliui darbą, nustatydavo to darbo eilę. Taigi iš Lietuvos nacionalinių teisės aktų teismo proceso teisei ypač buvo reikšmingi 1918 m. Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas su paskesniais pakeitimais ir papildymais, taip pat 1933 m. Teismų santvarkos įstatymas. Rusų teismo proceso įstatymai galiojo visoje Didžiojoje Lietuvoje, Užnemunėje ir buvusios Kuršo gubernijos žemėje, išskyrus Klaipėdos kraštą29. 4. 1940-1990 m. Lietuvai praradus nepriklausomybę, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1940 m. lapkričio 30 d. įsaku “Dėl laikino taikymo RTFSR baudžiamųjų, civilinių ir darbo įstatymų Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos teritorijoje” nutarė laikinai nuo 1940 m. gruodžio 1 d. taikyti RTSFR kodeksus, tame tarpe ir RTSFR civilinio proceso kodeksą. Jame buvo reglamentuotas vykdymo procesas. Tai pat galiojo 1939 m. rugsėjo 28 d. TSRS Teisingumo liaudies komisaro patvirtinta teismo sprendimų vykdymo instrukcija. Ji detalizavo CPK vykdymo proceso skyriaus normas. Teismo vykdytojus skyrė Teisingumo ministerija. Ji vykdė ir teismo vykdytojų darbo priežiūrą. Tai pat teismo vykdytojų priežiūrą vykdė teismas, prie kurio yra teismo vykdytojas. Ilgainiui galiojantis Lietuvoje RTFSR civilinio proceso kodeksas nebegalėjo tenkinti naujų ekonominio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo poreikių, todėl buvo parengtas ir Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1964 m. liepos 7 d. patvirtintas Lietuvos TSR civilinio proceso kodeksas, kurio V skyrius reglamentavo vykdymo procesą30. Šis kodeksas su pakeitimas galiojo iki 2003 m. sausio 1 d. 1960 m. birželio 8 d. buvo priimtas “Lietuvos TSR teismų santvarkos įstatymas”, kuris iš esmės pakeitė ir pagrindinės teismų sistemos grandies – liaudies teismų – struktūrą. Vietoj apylinkių liaudies teismų rajonuose ir miestuose buvo sudaryti vieningi rajono ir miesto (neturinčio rajoninio padalijimo) liaudies teismai. Atitinkamai prie jų dirbo teismo vykdytojai. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1981 m. gruodžio 4 d. priimtas naujas Lietuvos TSR teismų santvarkos įstatymas paliko tokią pačią teismo vykdytojų skyrimo tvarką. Vienodą visoje TSRS teismo ir kitų organų paliepimų vykdymą užtikrino TSRS Teisingumo ministro 1973 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 7 patvirtinta Teismo sprendimų vykdymo tvarkos instrukcija. Ji buvo pakeista 1978 m., o 1985 m. lapkričio 15 d. TSRS teisingumo ministro įsakymu Nr. 22 buvo patvirtinta nauja Teismo sprendimų vykdymo tvarkos instrukcija. Ši instrukcija be esminių pakeitimų galiojo iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo31. 5. 1990-2003 m. Po nepriklausomybės atkūrimo pagrindinis dėmesys kuriant naujus įstatymus buvo skiriamas materialinės teisės normų kūrimui, kurių tikslas teisiškai įtvirtinti naujas socialinio, ekonominio ir politinio gyvenimo realijas. Vykdant teisminę reformą teismo sprendimų vykdymo problemos buvo paliktos nuošalyje. 1990 m. vasario 13 d. buvo priimtas Lietuvos TSRS Teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymas. Tačiau jame teismo vykdytojų instituto darbo tvarka nebuvo pakeista. Paminėtini keli teisės aktai, kurie buvo susiję su vykdymo procesu, tai: - 1994 m. gegužės 31 d. (Nr. I - 480) priimtas LR Teismų įstatymas, kurio XVII skyrius buvo skirtas teismo antstoliams. - 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1482 „Dėl teismo antstolių institucinės reformos metmenų patvirtinimo” numatė teismo antstolių institucinės reformos kryptis ir etapus. - 2000 m. spalio 10 d. buvo priimtas “Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymas” ir “Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymas”, kurie neįsigaliojo kadangi nebuvo užtikrintas valstybės finansavimas. - 2002 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. IX -743 patvirtintas Civilinio proceso kodeksas, kurio VI dalis reglamentuoja vykdymo procesą. - 2002 m. gegužės 9 d. Nr. IX-876 priimtas Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas. Apie būtinumą pertvarkyti teismo antstolių sistemą pradėta aktyviai diskutuoti dar prieš kelerius metus iki reformos, pajutus, kad valstybinė teismo antstolių sistema nebepatenkina kreditorių lūkesčių. Atlikti preliminarūs statistiniai tyrimai patvirtino, kad nusiskundimai valstybinių teismo antstolių veiklos neefektyvumu yra pagrįsti: 2000-2001 metais vidutinis išieškojimo efektyvumas buvo 5-7 proc., t.y. tik tokią procentinę dalį teismo antstoliams pateiktų skolų pavykdavo išieškoti. Be abejo, negalima teigti, kad išieškojimo rezultatai priklausė vien tik nuo pačių teismo antstolių. Didelę įtaką jų veiklos efektyvumui turėjo ir nepalankūs teisiniai bei ekonominiai veiksniai, be to, nemažą dalį (apie 20 proc.) visų išieškojimų sudarė ir beviltiškos skolos, dėl kurių išieškotojai (dažniausiai – valstybinės institucijos) po kelis kartus iš naujo inicijuodavo skolų išieškojimo procedūras, puikiai žinodami galutinį rezultatą – skolininkas turto ar pajamų, iš kurių būtų galima išieškoti skolą, neturi32. Visi šie aspektai ir siekimas užtikrinti efektyvesnį, lankstesnį išieškojimo procesą nulėmė pagrindinę reformos kryptį – teismų ir kitų institucijų sprendimų vykdymą perduoti privačiai veikiantiems antstoliams. Reformos tikslas buvo sukurti stiprią ir veiksmingą sprendimų vykdymo sistemą, kuri ne tik užtikrintų realų sprendimų įgyvendinimą (kartu ir teisingumo atkūrimą) ir padidintų visuomenės pasitikėjimą teisėtvarkos institucijomis, bet ir būtų svarbi teisinių ir ekonominių santykių stabilumo garantija, papildomai suteiktų tikrumo ekonominių santykių dalyviams, pritrauktų užsienio investicijas33. Kaip nurodo teismo antstolių institucinės reformos metmenys34 Teismo antstolių institucinės reformos tikslai buvo šie: 1. Remiantis Vakarų Europos valstybių patirtimi, reformuoti teismo antstolių kontorų prie apylinkių teismų sistemą instituciniu požiūriu – suteikti antstoliams profesines paslaugas teikiančių asmenų statusą, tačiau palikti tam tikrus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įgaliojimus antstolių veiklos kontrolės ir kitose srityse; 2. Sukurti šiuolaikišką, veiksmingą, valstybės ir visuomenės poreikius tenkinantį teismų bei kitų institucijų sprendimų vykdymo procesą; 3. Įstatymiškai įtvirtinti principinę nuostatą, jog sprendimų, priimtų dėl privačių asmenų ginčo, vykdymo išlaidas atlygina ne valstybė, o ginčo šalys, ir ją įgyvendinti. Be to, iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto nefinansuojamos ir antstolių administracinės išlaidos. Taigi buvo nuspręsta sukurti tokią sprendimų vykdymo sistemą, kuri išspręstų nepakankamo vykdymo proceso teisinio reglamentavimo, neefektyvios turto realizavimo procedūros, siaurų sprendimų vykdymo priemonių rato, nepakankamų sankcijų už teismo sprendimų nevykdymą ir kitas problemas. III. ANTSTOLIS CIVILINIAME PROCESE Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 2 straipsnis nurodo civilinio proceso tikslą, tai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę. Taigi, vienas iš civilinio proceso tikslo elementų yra vykdyti teismo priimtus sprendimus, o CPK VI dalies nuostatos nurodo, kad sprendimus vykdo antstolis. CPK 18 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybių ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ar juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taip pat prie CPK bendrųjų nuostatų apie teismo sprendimo vykdymą randame 42 straipsnį, kuris reglamentuoja šalių teises ir pareigas. Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad šalys gali reikalauti, kad teismo sprendimas būtų priverstinai įvykdytas. Taigi antstolio veikla turi būti nukreipta galutiniam civilinio proceso tikslui pasiekti – greitai ir realiai įvykdyti teismo sprendimus. Kaip nurodo LR Antstolių įstatymas35, antstolis - tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Be šių funkcijų, antstolis gali teikti ir kai kurias paslaugas. Įstatyme vienareikšmiškai suteikiamas prioritetas antstolio funkcijų vykdymui, įtvirtinant šiuos principus: paslaugų teikimas neturi trukdyti antstoliui atlikti įstatymų nustatytas funkcijas; teikdamas paslaugas, antstolis privalo vengti interesų konflikto ar kitų aplinkybių, kurios galėtų kelti abejonių jo objektyvumu ir nešališkumu atliekant įstatymų nustatytas funkcijas. Dar viena svarbi aplinkybė – antstolis negali atsisakyti vykdyti savo funkcijas, išskyrus įstatymų nustatytus išimtinius atvejus, taigi funkcijų vykdymas – ne tik antstolio teisė, bet pirmiausia – jo profesinė pareiga. Teisiniai santykiai, atsirandantys tarp antstolio ir kitų vykdymo proceso dalyvių, kaip ir civiliniai procesiniai santykiai yra imperatyvinio-dispozityvinio pobūdžio. Tai reiškia, kad teisiniame santykyje visada yra pagrindinis subjektas – antstolis, turintis valdingus įgalinimus. Visi vykdymo proceso dalyviai privalo įvykdyti antstolio nurodymus. Už teisėtų reikalavimų nevykdymą CPK 585 str. yra numatytos sankcijos. Tuo pačiu teisinius santykius, atsirandančius vykdymo procese, įtakoja dispozityvumo principas, kuris pasireiškia tuo, kad vykdymo procesas pradedamas, keičiamas ar gali būti pabaigtas priklausomai nuo suinteresuotų asmenų valios; pagrindas pradėti vykdymo procesą yra išieškotojo pateikiamas vykdomasis dokumentas; išieškotojas bet kuriuo momentu gali atsisakyti nuo išieškojimo ir kt. Kalbant apie vykdymo procesą būtina paminėti šalių lygiateisiškumo principą. LR Konstitucijos 29 str.36 yra įtvirtinta asmenų lygybės prieš įstatymą, teismą ir kitas valstybės institucijas nuostata. CPK 17 str. pabrėžiama, kad šalių teisės yra lygios. Šis principas atsispindi ir tarptautinės teisės aktuose – 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str.37 pabrėžia būtinybę iškilusius ginčus spręsti lygiateisiškumo sąlygomis. Be lygių šalių teisių nebūtų įmanoma pasiekti civilinio proceso tikslų, todėl akivaizdu, kad vykdymo procese šalių lygiateisiškumo principas taip pat yra taikomas. Vykdymo procese taikomas ir rungimosi principas, kuris numato skolininko ir išieškotojo teisių apsaugą. Jis atsiskleidžia įgyvendinant šalių teisę apskųsti antstolio veiksmus. CPK 634 str. yra įtvirtintas vykdymo proceso operatyvumo principas. Antstolis privalo imtis teisinių priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas. Nepertraukiamumo principas suprantamas kaip nepertraukiamas vykdymo procesas, kuris turi tęstis iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Paminėtini ir Civilinio proceso kodekso 3 str. bei Civilinio kodekso 1.5 str. nurodyti principai38 – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo, kuriais taip pat turėtų remtis antstolis savo veikloje. Pagal Antstolių įstatymo 3 straipsnį antstoliai, atlikdami savo funkcijas, be jau minėtų civilinio proceso principų, tai pat privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo principais. Antstolis privalo sąžiningai atlikti profesines pareigas, neatskleisti profesinės veiklos metu jam paaiškėjusių asmeninio gyvenimo aplinkybių, saugoti komercines ir kitas įstatymų saugomas paslaptis. Vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Atlikdami savo funkcijas, antstoliai yra nepriklausomi ir savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Civilinio proceso kodeksu, Antstolių bei kitais įstatymais, kitais teisės aktais, Antstolių profesinės etikos kodeksu. Taip pat antstolių veiksmus civiliniame procese reglamentuoja Sprendimų vykdymo instrukcija, taip pat Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, dažnai taikomos Įmonių bankroto įstatymo nuostatos, Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos. Reikėtų paminėti, kad civiliniame procese egzistuoja antstolių veiklos nepriklausomumo ribos. CPK 594 str. nurodyta, kad antstolio procesinę veiklą kontroliuoja apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolis, teisėjas. Antstolių įstatymo 27 str. teigia, kad antstolio procesinių veiksmų teisėtumą CPK nustatyta tvarka kontroliuoja teismas. Antstolių darbo organizavimą teisingumo ministro nustatyta tvarka tikrina Teisingumo ministerija ir Lietuvos antstolių rūmai. Įstatymų nustatyta tvarka antstolių veiklą gali tikrinti ir kitos institucijos. Taigi, kaip matome, civiliniame procese yra įtvirtintos antstolių veiklos nepriklausomumo ribos, kurios turėtų užkirsti kelią antstolių savivalei ir jų veiklos principų pažeidimui. 1. Antstolio atliekami procesiniai veiksmai Vykdydami įstatymų nustatytas funkcijas antstoliai veikia kaip valstybės įgalioti asmenys, turintys teisę naudoti priverstines sprendimų vykdymo priemones. Pabrėžtina, kad antstolis ne tik vykdo vykdomuosius dokumentus, bet ir atlieka kitus procesinius veiksmus. Pagal CPK 634 straipsnio pirmąją ir trečiąją dalis antstolis gali konstatuoti faktines aplinkybes, teismo pavedimu įteikti teismo šaukimus ir kitus procesinius dokumentus bei atlikti kitus jam pavestus veiksmus. Antstolis gali teikti kai kurias paslaugas: saugoti (administruoti) turtą vykdymo procese, konstatuoti faktines aplinkybes, perduoti ir įteikti dokumentus Lietuvoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims nesant teismo pavedimo. Jis taip pat gali teikti teisines konsultacijas (išskyrus atstovavimą teismuose bei atstovavimą santykiuose su trečiaisiais asmenimis), aukciono tvarka realizuoti įkeistą kilnojamąjį turtą, tarpininkauti vykdant turtines prievoles. Manytume svarbu plačiau apibūdinti vieną antstolio veiksmų – faktinių aplinkybių konstatavimą. Tai ir funkcija ir paslauga, reikalinga įrodymams rinkti. Vykdydamas funkcijas, antstolis konstatuoja faktines aplinkybes pagal CPK 635 str. Svarbu pabrėžti, kad šią funkciją antstolis gali atlikti tik esant teismo pavedimui. Teikdamas paslaugas, antstolis konstatuoja faktines aplinkybes Antstolio įstatymo 22 str. pagrindu. Tai vyksta tik kliento prašymu. Faktinių aplinkybių konstatavimas - visai nauja Lietuvos teisinių paslaugų rinkoje paslauga, perimta iš Prancūzijos teisinės sistemos. Faktinių aplinkybių konstatavimas – tai smulkus aplinkybių, daiktų ar turto, jų būklės aprašymas faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Šiame protokole antstolis aprašo ne tik fizinę daiktų būklę, bet ir pateikia tam tikrus įspūdžius, patirtus įvykio vietoje, pavyzdžiui, kaip atrodė užlietos patalpos ar užsidegę įrenginiai. Faktinės aplinkybės taip pat gali būti papildomai fiksuojamos vaizdo ar garso įrašymo priemonėmis. Pagrindinis faktinių aplinkybių konstatavimo tikslas – surinkti ir raštu užfiksuoti įrodymus, kurie gali būti panaudoti vykstančiame ar ateityje įvyksiančiame teisminiame (arbitražo) procese ar šalių derybose taikaus ginčo sureguliavimo atveju. Įrodymus tokiu atveju gali rinkti bet kuri proceso šalis (fizinis ar juridinis asmuo), tiek siekdama svariais įrodymais pagrįsti savo reikalavimus, tiek siekdama apsisaugoti nuo priešingos šalies reiškiamų nepagrįstų pretenzijų. Svarbu pažymėti, kad CPK 635 str. 4 dalyje nurodoma, jog antstolio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią negu kiti įrodymai, jis negali būti nuginčytas liudytojų parodymais (CPK 197 str.) Tinkamai įforminus jį galima pateikti teismui, tuomet nereikės kviestis liudininkų. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą galima panaudoti ir derinant klausimą dėl žalos atlyginimo, net jei nėra teisminio ginčo. Jau susiformavo tam tikra faktinių aplinkybių konstatavimo paslaugos teikimo įmonėms ir fiziniams asmenims praktika. Antstoliams dažnai tenka konstatuoti remonto būklės, tam tikrų įrenginių, turto įmonėje buvimo ar nebuvimo faktą. Yra kviečiama konstatuoti akcininkų susirinkimo vedimo tvarką39. Faktinių aplinkybių konstatavimas gali būti plačiai naudojamas ir įvairiose kitose veiklos srityse: perduodant ir priimant nuomojamas (perkamas ar kitaip perleidžiamas) patalpas – konstatuojama patalpų bei jose esančių priklausinių būklė bei patalpose įrengtų komunalinių paslaugų apskaitos prietaisų duomenys; dalijantis turtą – konstatuojama dalijamo turto sudėtis bei būklė; esant nesąžiningiems konkurentų veiksmams – konstatuojamas šių veiksmų turinys, taip pat – svetimo prekės ženklo naudojimas ar kiti autoriaus teisių pažeidimai ir pan. Prancūzijoje įprasta, kad loterijų, žiniasklaidoje ar internetu organizuojamų žaidimų bei konkursų rezultatai (laimėtojai) nustatomi tik dalyvaujant antstoliui, kuris stebi finalines procedūras bei tai, kaip laikomasi žaidimo (konkurso) taisyklių. Taip užtikrinamas nešališkas bei objektyvus žaidimo rezultatų nustatymas, užkertant kelią įvairiems įtarinėjimams, galintiems pakenkti pačių žaidimo organizatorių reputacijai40. Dokumentų įteikimas. Tai gana svarbus antstolių atliekamas veiksmas civiliniame procese. CPK 117 str. numato galimybę teismui procesinius dokumentus įteikti per antstolius. Perduoti ir įteikti dokumentus teismo pavedimu per antstolį anksčiau nebuvo praktikuojama. Dokumentų perdavimas ir įteikimas, kaip antstolių teikiama paslauga, reglamentuojama Antstolių įstatymo 24 straipsnyje. Antstolis fizinių ar juridinių asmenų prašymu perduoda ir įteikia dokumentus kitiems Lietuvos Respublikos fiziniams ar juridiniams asmenims. Taip užtikrinamas operatyvumo principas. Perduodančio asmens prašymu antstolis asmeniškai įteikdamas perduodamus dokumentus gali, o įstatymo nustatytais atvejais privalo dokumentus priimančiam asmeniui išaiškinti teisines pasekmes, kurias gali sukelti šių dokumentų įteikimas ar atsisakymas juos priimti. Atsižvelgiant į didesnes šio įteikimo būdo išlaidas galima teigti, kad šiuo būdu naudojamasi tais atvejais, kai byloje dalyvaujantis asmuo visaip vengia priimti siunčiamus procesinius dokumentus ir šitaip bando vilkinti bylos nagrinėjimą, bei komercinių ginčų bylose, kai šalis yra suinteresuota kuo greitesniu ir labiau garantuotu procesinių dokumentų įteikimu41. Tais atvejais, kai atsakovas yra užsienio valstybėje, teisminių dokumentų jam įteikimą reglamentuoja atitinkami tarptautinės teisės aktai. Įteikimas Europos Sąjungos valstybėje narėje reglamentuojamas 2000 m. gegužės 29 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamentu “Dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse” (EB) Nr. 1348/200042. Pagal šio reglamento 2 straipsnį, valstybės narės paskiria valstybės tarnautojus, institucijas ar kitus asmenis, kompetentingus perduoti teisminius ar neteisminius dokumentus, įteiktinus kitoje valstybėje narėje, taip pat subjektus, kompetentingus gauti teisminius ar neteisminius dokumentus iš kitos valstybės narės. Teisminių dokumentų įteikimas vykdomas per šias valstybių narių paskirtąsias institucijas. Reglamento 2 straipsnio prasme perduodančiomis agentūromis yra visi Lietuvos Respublikos teismai, nagrinėjantys civilines bylas, kai iškyla būtinybė teisminius ar neteisminius dokumentus byloje įteikti kitoje ES valstybėje narėje gyvenančiam (ar esančiam) asmeniui. Gaunančiomis agentūromis reglamento 2 straipsnio prasme yra Lietuvos Respublikos miestų ir rajonų apylinkių teismai. Kitose valstybėse teisinių dokumentų įteikimas atliekamas vadovaujantis atitinkamais tarptautinės teisės aktais, pavyzdžiui dvišalėmis sutartimis dėl teisinės pagalbos, jeigu Lietuvos Respublika tokią sutartį su atitinkama valstybe yra pasirašiusi. Reikėtų paminėti, kad kai kuriuos vykdymo veiksmus antstolis gali atlikti tik teismo leidimu. Be to, kai kuriuos procesinius veiksmus gali atlikti tik teismas. Pagal CPK 593 straipsnį apylinkės teismas nagrinėja antstolio ir kitų asmenų pareiškimus ir priima sprendimus dėl: 1) atsakomybės už vykdomojo dokumento praradimą taikymo (CPK 618 str.); 2) leidimo įeiti į skolininko būstą (CPK 615 str.); 3) vykdomosios bylos nutraukimo, kai sudaroma taikos sutartis (CPK 595 str.); 4) vykdymo išlaidų išieškojimo iš skolininko (CPK 609 str.); 5) atsakomybės už perduoto saugoti turto praradimą taikymo (CPK 619 str.); 6) baudų skyrimo vykdant sprendimą; 7) skolininko turto administravimo tvarkos nustatymo (CPK 744 str.); 8) sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo (CPK 589 str.); 9) į bendrąją nuosavybę įeinančios skolininko dalies nustatymo (CPK 667 str.); 10) varžytynių akto patvirtinimo (CPK 725 str.); 11) skolininko kuratoriaus paskyrimo (CPK 601 str.). Nuostatos, kad kai kuriuos procesinius veiksmus gali atlikti tik teismas, įtvirtintos ir kitų valstybių teisės normose, reguliuojančiose vykdymo procesą, pavyzdžiui, Rusijos Federacijos vykdymo procese teismo kompetencijai priskiriama vykdomojo dokumento išdavimas, vykdymo veiksmų nutraukimas, taip pat teismai kontroliuoja antstolių darbą – suinteresuotų asmenų skundai dėl antstolių veiklos paduodami teismui43. Vykdymo procesui galioja teisėtumo principas. Tai reiškia, kad antstolis privalo veikti teisėtai, neviršyti jam teisės aktų suteiktų įgaliojimų (CPK 585 str. 3 d.). Antstolio veiksmų teisėtumą kontroliuoja apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolis, teisėjas. Teisėjo nurodymai pašalinti vykdymo proceso pažeidimus antstoliui yra privalomi ir neskundžiami, išskyrus CPK daromas išimtis (CPK 594 str.). Siekiant tinkamai apginti ir išieškotojų, ir skolininkų teises, naujajame CPK numatyta galimybė visiems asmenims nemokamai skųsti neteisėtus antstolio veiksmus teismui. Paduodant tokį skundą jokio žyminio mokesčio mokėti nereikia. Skundas dėl antstolių veiksmų gali būti paduodamas ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo tos dienos, kurią skundą pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą jį atlikti. Bet kuriuo atveju skundas turi būti paduodamas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo skundžiamo veiksmo atlikimo. Tiesa, skundo nepadavimas neatima teisės kreiptis į teismą dėl antstolio neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Reiktų paminėti, kad po įvykusios antstolių sistemos reformos ir įsigaliojus naujajam CPK, buvo gauta keli šimtai skundų dėl privačių antstolių veiksmų. Išanalizavus skundus, nustatyta, kad daugumą jų susiję su antstolių ar jų padėjėjų profesinės etikos principų pažeidimu, neteisėtais antstolių veiksmais areštuojant ar realizuojant turtą. Taip pat dalis skolininkų nepatenkinti didelėmis išieškojimo išlaidomis44. Taip atsitiko todėl, kad iki reformos už antstolių darbą mokėjo valstybė, t.y. visi mokesčių mokėtojai. Šiandien šias išlaidas turi padengti skolininkas, kuris laiku nesusimoka savo skolų. 2. Vykdytini ir vykdomieji dokumentai LR CPK normos, reglamentuojančios teismo sprendimų vykdymą, taikomos ir vykdant CPK nurodytus kitų valstybės institucijų sprendimus. CPK normos vykdant šiuos sprendimus dažniausiai pradedamos taikyti tada, kai neįvykdomi sprendimuose nurodyti įpareigojimai ir, pradėjus taikyti priverstines sprendimo vykdymo priemones, išieškojimas nukreipiamas į skolininko turtą. Dokumentai, kuriais remiantis išduodami vykdomieji raštai ir antstolis atlieka priverstinio teismų sprendimų vykdymo veiksmus CPK nustatyta tvarka, vadinami vykdytinais dokumentais. Pagal CPK 584 straipsnį CPK nustatyta tvarka yra vykdomi tokie dokumentai: 1) teismo ir arbitražo sprendimai, nutartys, nutarimai ir įsakymai civilinėse bylose, taip pat bylose dėl administracinių teisinių santykių; 2) teismo nuosprendžiai, nutartys ir nutarimai baudžiamosiose bylose tiek, kiek tai susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais; 3) teismo nutarimai administracinėse bylose tiek, kiek tai susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais; 4) teismo patvirtintos taiko sutartys; 5) užsienio teismų ir arbitražų sprendimai – tarptautinių sutarčių ir įstatymų nustatytais atvejais; 6) institucijų ir pareigūnų nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais; 7) kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai, kai tarptautinėmis sutartimis ir įstatymais nustatytas jų vykdymas civilinio proceso tvarka, pavyzdžiui, prokuroro sankcijos iškeldinti iš gresiančių sugriūti gyvenamųjų patalpų (CK 6.615, CPK 768 str.). Tokį platų vykdytinų dokumentų sąrašą lėmė aplinkybė, kad nemažai turtinių ginčų nagrinėjama ne teismo, o kita tvarka. Teismo sprendimai, nuosprendžiai, nutartys, nutarimai ir įsakymai vykdomi po to, kai jie įsiteisėja, išskyrus atvejus, kai teismas nutaria juos vykdyti skubiai. Apie tai, kad teismo procesinis sprendimas turi būti vykdomas skubiai, turi būti nurodyta vykdomajame rašte. Įsiteisėjus teismo sprendimui ar perdavus jį skubiai vykdyti, teismas išduoda vykdomąjį raštą. Tai oficialus teismo dokumentas, kurio pagrindu atliekami priverstiniai teismo sprendimų vykdymo veiksmai. Vykdytinas dokumentas yra pagrindas išduoti vykdomąjį raštą – pagrindinį vykdomąjį dokumentą. Vykdymo procesas galimas tik esant vykdomajam dokumentui, t.y. oficialiam teismo ar kitos institucijos arba pareigūno išduotam dokumentui, kuriuo remiantis antstolis atlieka vykdymo veiksmus. Pagal CPK 587 straipsnį vykdomieji dokumentai yra: 1) vykdomieji raštai, išduoti teismo sprendimų, nuosprendžių, nutarimų, nutarčių pagrindu; 2) teismo įsakymai; 3) institucijų ir pareigūnų nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais; 4) kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai. Taigi kai kada vykdytinas dokumentas yra ir vykdomasis dokumentas. Tokiais atvejais vykdomojo dokumento nereikia išduoti. Pavyzdžiui, teismo įsakymas yra ir vykdytinas, ir vykdomasis dokumentas, todėl vykdomojo rašto šiuo atveju nereikia išduoti. Vykdomąjį raštą ar teismo įsakymą antstoliui vykdyti gali pateikti išieškotojas ar jo atstovas. Kitus vykdomuosius dokumentus gali pateikti vykdyti juos išdavusi institucija ar pareigūnas, taip pat išieškotojas. Kitose Europos šalyse, taip pat vykdymo procesas galimas tik esant vykdomajam dokumentui, pavyzdžiui, Graikijos Civilinio proceso kodeksas griežtai nustato, kad vykdomasis dokumentas yra būtina sąlyga prasidėti vykdomajam procesui. Vykdymo dokumentai – tai įsiteisėję visų Graikijos teismų sprendimai, notarų dokumentai, Graikijos teismų sprendimai įpareigojantys sumokėti pinigų sumą, užsienio teismų vykdomieji dokumentai ir kt. O Portugalijos vykdymo teisė vykdomuoju dokumentu laiko ir paprastas sutartis, kurios atitinka tam tikrus reikalavimus45. Rusijos Federacijos vykdymo proceso pagrindas taip pat laikomas įsigaliojęs vykdomasis dokumentas. Tačiau numatyta viena išimtis, kai teismo sprendimas yra vykdomas nedelsiant. Vykdomasis dokumentas, kaip taisyklė, išduodamas išieškotojo prašymu. Čia įtvirtintas dispozityvumo principas. Vykdomasis dokumentas gali būti išduodamas ir prokuroro, valstybinių institucijų, žmogaus teisių gynimo tarnybų prašymu46. LR CPK 18 straipsnis įtvirtina teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ir nutarimo privalomumo principą. Šis principas įgyvendinamas būtent vykdant sprendimą. Kadangi praktinį teismų sprendimų vykdymą užtikrina antstoliai, todėl įstatymas nustato ir antstolių reikalavimų privalomumo taisyklę. Vykdomąjį dokumentą vykdantis antstolis nustatyta tvarka savo iniciatyva arba vykdymo proceso dalyvių prašymu vykdymo veiksmus gali atidėti, vykdomąją bylą sustabdyti ar vykdomąjį dokumentą grąžinti išieškotojui. Reikia paminėti, kad Europos Bendrijos steigimo sutarties47 256 str. nustatyta, kad Tarybos ar Komisijos sprendimai, kuriais asmenims, išskyrus valstybes, skiriama piniginė prievolė, yra vykdomi privaloma tvarka. Vykdomąjį raštą prie sprendimo prideda nacionalinė institucija. Be to, visiškai neseniai Lietuvoje dirbantiems antstoliams atsivėrė galimybės vykdyti teismų sprendimus ne tik šalies viduje, bet ir kitose Europos Sąjungos valstybėse. Savo ruožtu ES valstybių antstoliai įgavo teisę vykdyti nacionalinių teismų sprendimus Lietuvoje. Nuo 2005 metų spalio 21 dienos pradėtas taikyti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 807/200448, kuris padės išvengti teismų sprendimų pripažinimo procedūros ir suteiks galimybę iš karto pradėti vykdymo procedūras ES šalyse. Reglamentas numato, kad savo šalies teisme gavus neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą, nebereikės kitoje valstybėje kreiptis į atitinkamą teismą su prašymu pripažinti pirmosios valstybės teismo sprendimą ir leisti jį vykdyti. Reglamento 5 straipsnyje nustatyta, kad valstybėje narėje Europos vykdomuoju raštu pripažintas teismo sprendimas kitose valstybėse narėse pripažįstamas ir vykdomas, nereikalaujant vykdomumo patvirtinimo ir nesuteikiant jokios galimybės nepritarti jo pripažinimui. Svarbu žinoti, kad toks vykdomasis raštas kol kas išduodamas ne visose bylose, o tik tais atvejais, kai skolininkas buvo tinkamai informuotas apie teismo procesą dėl jo prievolių, išreiškė sutikimą savo prievoles vykdyti arba nereiškė prieštaravimų dėl jam pareikštų reikalavimų. Pavyzdžiui, siekiant išieškoti alimentus, Europos vykdomasis raštas galės būti išduodamas tada, kai santuoka nutraukiama abiejų sutuoktinių sutikimu arba kai bylos baigiamos taikos sutartimi. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje garantuojama fundamentali teisė į teisingą teismą taip pat reiškia, kad teismo sprendimai turi būti įgyvendinami per atitinkamą laikotarpį. Todėl svarbu užtikrinti, kad visi asmenys, gavę iš teismo galutinį ir privalomą sprendimą, turėtų teisę į jo įgyvendinimą. Tokio sprendimo neįgyvendinimas arba delsimas jį įgyvendinti gali paversti šią teisę neveiksminga ir iliuzine, darant žalą vienai iš šalių. 3. Priverstinio teismo sprendimo vykdymo priemonės Vykdant teismo sprendimus, antstolis privalo griežtai laikytis įstatymo nustatytos priverstinės teismo sprendimų vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko bei trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai. Vienas iš pagrindinių vykdymo proceso principų yra tas, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų., t.y. kartu jis turi nepažeisti ir skolininko teisių bei teisėtų interesų. Vykdymo procesas prasideda nuo raginimo vykdyti sprendimą geruoju. Priverstinius vykdymo veiksmus antstolis gali pradėti tik pasibaigus raginimo įvykdyti sprendimą geruoju terminui. Pagal CPK 624 straipsnio 1 dalį, jeigu skolininkas per raginime įvykdyti sprendimą nustatytą terminą teismo sprendimo neįvykdo, antstolis ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimo įvykdymo terminas, pradeda jį vykdyti priverstinai. Italijoje šis terminas taip pat yra dešimt dienų, o Rusijoje – penkios dienos49. Pagal LR CPK terminas gali būti ilgesnis jei iškeldinama iš gyvenamosios patalpos. Šiuo atveju terminas svyruotų nuo 15 iki 30 dienų. Priverstinio teismo sprendimų vykdymo esmę sudaro tai, kad antstolis taiko įstatyme nustatytas priverstinio teismo sprendimų vykdymo priemones: 1) išieškojimas iš skolininko lėšų ir turto ar turtinių teisių; 2) išieškojimas iš skolininko turto ir pinigų sumų, esančių pas kitus asmenis; 3) uždraudimas kitiems asmenims perduoti skolininkui pinigus, turtą ar vykdyti skolininkui kitas prievoles; 4) dokumentų, patvirtinančių skolininko teises, paėmimas; 5) išieškojimas iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų jo pajamų; 6) tam tikrų teismo sprendime nurodytų daiktų paėmimas iš skolininko ir perdavimas išieškotojui; 7) skolininko turto administravimas ir iš to gautų pajamų panaudojimas išieškojimui padengti; 8) skolininko įpareigojimas atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti; 9) priešpriešinių išieškotinų sumų tarpusavio įskaitymas; 10) kitos įstatymų nurodytos priemonės. Pabrėžtina, kad įstatymas leidžia vienu metu taikyti kelias priverstinio vykdymo priemones (CPK 624 str. 3 d.). Daugelyje šalių minėtos priemonės, kurios taikomos tam, kad būtų apsaugoti kreditoriaus interesai, yra panašios, pavyzdžiui, Rusijos vykdymo procesas išskiria tokius vykdymo būdus: skolininko turto areštavimas ir pardavimas; išskaitymai iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos; išskaitymai iš piniginių sumų, esančių pas trečiuosius asmenis; teismo sprendimu skolininko įsipareigojimas atiduoti kreditoriui tam tikrą daiktą; kiti būdai, nurodyti teismo sprendime50. Rusijos Federacijos įstatymai nenumato skolininko arešto, draudimo išvykti iš šalies ar kitų teisių suvaržymo. Vykdymo procesas Rusijoje vadovaujasi postulatu – svarbiausia skolininko teisių apsauga. Prancūzijoje taip pat nėra priverstinio vykdymo priemonių, nukreiptų prieš asmenį. Išimtis tik kriminalinių ir muitinės baudų išieškojimas. Arešto trukmė griežtai reglamentuota. Arešto terminas - nuo 5 dienų iki 4 mėnesių. Areštas negali būti skiriamas asmenims jaunesniems kaip 18 metų ir vyresniems kaip 65 metai. Vokietijos teisė nustato turto bei asmens areštą ir laikiną įsakymą, kaip kreditoriaus teisių apsaugos institutus. Asmens areštas reiškia ne tik asmens įkalinimą, bet ir kitokį laisvės suvaržymą, kaip asmens dokumentų paėmimas51. Anglijos vykdymo procese išskirti tokie priverstinio įvykdymo būdai: vykdymas skolininko kilnojamojo turto atžvilgiu, turto areštas, išieškojimas iš skolininko darbo užmokesčio, žemės apdirbimo priemonių apribojimas. Skolininkui priklausančios akcijos ir fondai taip pat gali būti panaudoti priteistam įsiskolinimui padengti52. Graikijoje išieškojimas gali būti nukreipiamas į kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą. Siekiant sukurti efektyvią vykdymo sistemą įtvirtinti trys pagrindiniai vykdymo būdai. Pirmasis būdas, dažniausiai taikomas praktikoje yra turto paėmimas ir atidavimas teismo priežiūrai, skolininko teisės turto atžvilgiu suvaržomos. Toks turtas gali būti parduotas aukcione. Antrasis būdas, kuris atsirado CPK kiek vėliau – tai priverstinis skolininko turto arba verslo administravimas. Trečiasis būdas yra skolininko įkalinimas iki vienerių metų. Įkalinimas gali būti paskirtas tik teismo sprendimu. Įkalinimas nėra dažnas vykdymo būdas. Šalyje šiuo klausimu vyksta daug konstitucinių ginčų53. 4. Išieškojimas iš skolininko turto Jeigu antstolis vykdo turtinio pobūdžio teismo sprendimą, tai išieškoma iš skolininko turto. Taikomų priverstinio vykdymo priemonių rūšis priklauso nuo to, kas yra skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, taip pat nuo to, teismo sprendimu priteistas konkretus daiktas ar konkreti suma. Jeigu išieškotojui yra priteisti tam tikri teismo sprendime nurodyti daiktai, antstolis paima tuos daiktus iš skolininko ir perduoda išieškotojui. Jeigu sprendime nurodytų daiktų nėra, antstolis surašo tai patvirtinantį aktą ir vykdomasis dokumentas grąžinamas išieškotojui. Jeigu negalima perduoti daiktų dėl to, kad jie yra sugedę, nekomplektiniai, arba jeigu jų negalima perduoti dėl kitų priežasčių, antstolis surašo aktą, jog negalima sprendimo įvykdyti, o vykdomasis raštas grąžinamas išieškotojui. Patvarkyme grąžinti vykdomąjį dokumentą išieškotojui antstolis turi jam išaiškinti teisę kreiptis į teismą, kad pakeistų sprendimo vykdymo tvarką. Kai reikalaujama išieškoti iš nekilnojamojo ir kito nustatyta tvarka registruojamo turto, antstolis nustato, ar visas tas turtas priklauso skolininkui, kokia yra tikroji to turto vertė, taip pat ar turtas neįkeistas hipotekos įstaigoje, ar neareštuotas ir kokie jam nustatyti ribojimai. Prieš pradedant realizuoti nekilnojamąjį turtą, vykdomojoje byloje iš atitinkamos registro įstaigos turi būti gauti rašytiniai duomenys apie realizuojamo turto priklausymą skolininkui ir tam turtui nustatytus ribojimus (CPK 690 str.). Dėl skolininko dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas54, kurio nuomone turto dalies nustatymo tvarka nepriklauso nuo skolininko santykio su kitu bedraturčiu, nesvarbu, ar tai būtų sutuoktinis, ar kitas fizinis asmuo. Teismo antstolis siūlo išieškotojui bei atskirais atvejais – bendrosios nuosavybės dalyviams pagal CPK 667 str. per tam tikrą terminą teisme nustatyti dalį turte. 1964 m. CPK įpareigojo teismo antstolį siūlyti tokį skolininko turto dalies nustatymą ir tik įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl turto dalies nustatymo realizuoti tą turto dalį varžytynėse. Naujojo CPK 667 str. 1 d. pakeitė bendraturčio-skolininko dalies nustatymo tvarką, bet ir šioje normoje nekito pagrindinė nuostata, kad nukreipti išieškojimą į bendraturčio bendrai su kitais asmenimis valdomą turtą galima tik tada, kai nustatoma jo dalis tame turte. Priverstinis teismo sprendimo, kuriuo išieškotojui priteista konkreti suma, vykdymas paprastai susideda iš skolininko turto paieškos, skolininko turto arešto ir turto priverstinio realizavimo, kurie bus aptarti vėliau. Vakarų valstybių teisėje laipsniškai buvo atsisakyta visiško skolininko turto paėmimo. Kadangi žmonės, gaunantys darbo užmokestį, sudaro gyventojų (kartu ir skolininkų) daugumą, buvo apribotas išieškojimo iš skolininko darbo užmokesčio dydis. Tai ypač aktualu Lietuvoje. Juk išsaugoti patikimą skolininką suinteresuotas ir pats išieškotojas. Skolininkas, kuris atliekant priverstinio vykdymo veiksmus išlieka ekonomiškai gyvybingas, labiau atitinka išieškotojo interesus negu ekonomiškai sužlugdytas skolininkas55. Šios nuostatos įtvirtintos ir naujajame CPK. 663 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pinigų išieškojimas negali būti nukreiptas į skolininko – fizinio asmens turtą, jeigu skolininkas pateikia antstoliui įrodymus, kad išieškomą pinigų sumą galima išieškoti per šešis mėnesius išskaitant šio kodekso 735 straipsnyje nurodyto dydžio sumą iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitokių pajamų. Taigi, jeigu per šešis mėnesius išieškomą sumą galima išieškoti išskaitant iš skolininko pajamų, antstolis išieškojimo į skolininko turtą nukreipti negali. Teisinėje valstybėje vykdant išieškojimą iš skolininko pajamų reikia atsižvelgti į visus dėmesio vertus skolininko ir išieškotojo interesus. Jeigu bus per daug ginamos skolininko teisės, tai skatins išieškotoją ieškoti alternatyvių savo teisių gynimo būdų. Kita vertus, skolininkui turi būti užtikrintas minimalus pragyvenimo lygis. Jeigu skolininkas iš savo pajamų negalės išlaikyti šeimos, jis bus priverstas slėpti pajamas. Labai didelės skolininko pajamų dalies išskaitymas, paliekant tik minimalias pragyvenimui reikalingas lėšas, neskatins jo ieškoti geriau mokamo darbo. Visos šios aplinkybės turi būti įvertintos nustatant išieškojimo iš skolininko pajamų dydį. Kitų valstybių praktika dėl išieškojimo iš skolininko gaunamų pajamų dydžio yra labai įvairi. Vokietijoje išieškotiną iš skolininko darbo užmokesčio dydį nustato rechtspflegeris (Rechtspfleger). Portugalijoje, Slovėnijoje, Ispanijoje, Graikijoje bylose dėl alimentų išieškojimo išieškomų pajamų dydį nustato teisėjas. Airijoje į darbo užmokestį išieškojimas iš viso negali būti nukreipiamas. Tačiau teisėjas gali įpareigoti skolininką sumokėti išieškotojui kiekvieną mėnesį tam tikrą pajamų sumą. Jeigu nustatytoji suma nesumokama, skolininkas gali būti įkalinamas. Taikant tokią sistemą galima geriausiai atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes ir geriausiai subalansuoti išieškotojo teisę gauti išieškojimą ir skolininko pareigą jį įvykdyti. Tačiau Lietuvoje tokios nuostatos sunkiai pritaikomos, kadangi pirmosios instancijos teisėjų darbo krūviai ir taip yra labai dideli. Todėl buvo atsisakyta nuostatos, kad kiekvienu atveju išskaitomos iš skolininko pajamų sumos dydį turi nustatyti teisėjas56. Labai svarbu nustatyti kuo optimalesnį įstatyme nustatomų išskaitomų sumų dydį. Kai kuriose valstybėse skolininko interesai išieškant iš darbo užmokesčio labai saugomi. Graikijoje iš darbo užmokesčio galima išieškoti tik alimentus ir skolas valstybei. Danijoje galima išieškoti ne daugiau kaip 15 proc. darbo užmokesčio, Italijoje – 20 (vykdant išieškojimus valstybei – iki 50), Slovėnijoje ir Slovakijoje – 1/3 darbo užmokesčio. Olandijoje nustatant išieškojimo iš darbo užmokesčio dydį atsižvelgiama į sutuoktinio gaunamas pajamas. Austrijoje, Danijoje, Suomijoje, Portugalijoje, Šveicarijoje, Slovakijoje nustatant išieškojimo iš skolininko darbo užmokesčio dydį atsižvelgiama į išlaikytinių skaičių. Švedijoje, be to, išlaikytiniai skirstomi į tris grupes: sutuoktinis; vaikai, vyresni nei 7 metų amžiaus; vaikai iki 7 metų amžiaus. Tačiau į išlaikytinių skaičių neatsižvelgiama Belgijoje, Ispanijoje, Liuksemburge, Graikijoje, Vengrijoje, Italijoje, Portugalijoje, Slovėnijoje57. Vienas iš pagrindinių priverstinio vykdymo principų yra kuo greičiau išieškoti priteistą sumą. Todėl, pasak V.Višinskio58, būtų logiška, kad turėtų būti išieškoma viskas, kas yra daugiau negu minimali nustatyta išieškojimo riba. Tačiau tai, kad nėra viršutinės išieškojimo iš skolininko darbo užmokesčio dydžio ribos, neskatina skolininko ieškoti didesnių pajamų, kadangi jis žino, kad, kiek begautų, jam bus paliekamas tik minimumas. Todėl būtų tikslinga nustatyti viršutinę išieškojimo dydžio ribą. Skirtumas tarp minimalaus ir maksimalaus išieškojimo dydžio turi būti gana didelis, priešingu atveju viršutinės ribos nustatymas netektų prasmės. Geriausiai būtų nustatyti progresyviai didėjantį išskaitomos sumos dydį didėjant gaunamoms pajamoms. Tokia sistema veikia Ispanijoje. Alimentų išieškojimo bylose išieškojimo dydžio nustatymas turi tam tikrų ypatumų, į kuriuos būtina atižvelgti. Iš esmės visas skolininko darbo užmokestis gali būti išieškomas kaip alimentai vaikams išlaikyti. Tačiau skolininkas – alimentų mokėtojas – taip pat turi teisę į normalų pragyvenimo lygį. Todėl net ir alimentų išieškojimo bylose skolininko interesai turi būti minimaliai apsaugoti. Olandijoje ir Švedijoje, jeigu skolininkas negali mokėti alimentų, juos moka valstybė. Lietuvos biudžetas, kaip jau minėta, šiuo metu tokių galimybių neturi59. Mūsų nuomone, nurodytas problemas, susijusias su išieškojimo iš skolininko darbo užmokesčio ir kitokių jo pajamų dydžiu, išsprendžia naujasis CPK. CPK 735 straipsnyje nustatytas toks išieškojimo iš skolininko darbo užmokesčio dydis: 1. Iš priklausančios skolininkui darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų bei davimų dalies, neviršijančios Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos (MMA), išskaitoma pagal vykdomuosius dokumentus, kol bus visiškai padengtos išieškomos sumos: - išieškant alimentus, žalos, padarytos suluošinus ar kitaip sužalojus sveikatą, taip pat atėmus maitintojo gyvybę, atlyginimą ir žalos, padarytos nusikaltėlių, atlyginimą, – iki 50 proc., jeigu kitaip nenustatyta pačiame vykdomajame rašte arba ko kita nenustato įstatymas ar teismas; - visų kitų rūšių išieškojimams, jeigu kitaip nenustatyta pačiame vykdomajame rašte arba ko kita nenustato įstatymas ar teismas, – 20 proc.; - pagal kelis vykdomuosius dokumentus – ne daugiau kaip 50 proc. 2. Iš darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų bei davimų dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą MMA dydį, išskaitoma 70 proc., jeigu ko kita nenustato įstatymas ar teismas. 3. Kai skolininkas išlaiko nedarbingus šeimos narius esant skolininko rašytiniam prašymui teismo antstolio patvarkymu, šio straipsnio 2 dalyje nurodyta išskaitoma dalis gali būti mažinama po dešimt procentų kiekvienam išlaikytiniui, tačiau taip mažinant negali būti sumažinta įstatymo ar teismo nustatytoji dalis. Mažinant išskaitymų dydį neatsižvelgiama į išlaikytinius, kurių išlaikymui išskaitoma iš skolininko darbo užmokesčio. Kadangi CPK vykdymo procese būtina išsaugoti priešingų išieškotojo ir skolininko interesų pusiausvyrą, tai kaip toks pusiausvyros pavyzdys gali būti pateiktos CPK 662 ir 664, 665 straipsnių nuostatos: išieškotojo teisei pasirinkti į kokį skolininko turtą ar pajamas išieškojimą nukreipti pirmiausiai priešinamos CPK 664, 665 straipsnių nuostatos, nustatančios išieškojimo iš skolininko turto eiliškumą. Saugant skolininko ir jo šeimos narių teises išplėstas sąrašas turto, į kurį negali būti nukreiptas išieškojimas. Siekiant išsaugoti skolininkui jo būstą nustatyta, kad nukreipti išieškojimą į skolininkui priklausantį gyvenamąjį būstą, kuriame jis gyvena, galima tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija tris tūkstančius litų. Šiuo atveju bandoma derinti išieškotojo teisę reikalauti grąžinti išieškomą sumą ir valstybės interesą išsaugoti skolininkui ir jo šeimos nariams būtinas gyvenimui sąlygas, kadangi skolininkas, netekęs paskutinio būsto, pagrįstai galėtų pretenduoti į valstybės socialinę paramą. Siekiant apsaugoti vykdymo proceso šalių interesus, išieškotojui suteikta teisė aktyviai dalyvauti vykdymo procese. Jis turi teisę pasirinkti skolininko turtą į kurį antstolis privalo nukreipti išieškojimą. Tačiau išieškotojo teisė pasirinkti turtą į kurį nukreipti išieškojimą nėra absoliuti. Įstatymas numato skolininko turto apsaugą – pirmiausia išieškojimą galima nukreipti į tą turtą, kurio paėmimas mažiausiai paliestų skolininko interesus. Tokios normos yra įtvirtintos ir Italijos, Austrijos vykdymo procesuose. Nustatant išieškojimo nukreipimo į skolininko turtą eiliškumą, antstolis turi atsižvelgti į tai, ar skolininkas yra juridinis, ar fizinis asmuo. Kai skolininkas fizinis asmuo, tai išieškotojas, laikydamasis CPK 664 str. nustatytos eilės, iki priverstinio vykdymo pradžios gali raštu nurodyti, iš kokio skolininko turto ar pajamų turi būti išieškoma pirmiausia. Išieškotojo nurodymas, iš kokio turto išieškoti, antstoliui yra privalomas. Jeigu išieškotojas iki priverstinio vykdymo pradžios nenurodė, iš kokio turto išieškoti, antstolis, laikydamasis CPK 664 str. nustatytos tvarkos, pats nusprendžia, iš kokio skolininko turto ar pajamų išieškoti. Iš paskesnės eilės turto gali būti išieškoma tik jeigu nėra antstoliui žinomo pirmesnės eilės turto, šio turto gali neužtekti išieškomai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti, šis turtas yra nelikvidus arba šito raštu prašo skolininkas. Išieškojimo eilės tvarka netaikoma išieškant iš įkeisto turto. Iš fizinių asmenų pirmąja eile antstolis išieško iš hipotekos ir įkeisto turto, antąja - iš skolininkui priklausančių piniginių, turtinų teisių, darbo užmokesčio ar kitų pajamų arba kilnojamojo turto, trečiąja eile – iš skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto, ketvirtąją eile – iš žemės ūkio paskirties žemės, jeigu skolininko pagrindinis verslas yra žemės ūkis, ir paskiausiai – iš skolininkui priklausančio gyvenamojo būsto, kuriame jis gyvena. Taip siekiam apsaugoti skolininko – fizinio asmens bei jo šeimos, ypač nepilnamečių vaikų interesus, kad būtų išsaugotos elementarios gyvenimui būtinos sąlygos. Dėl to CPK 668 str. įtvirtinti ir tokie reikalavimai – vykdant išieškojimą iš fizinių asmenų, antstolis išieškojimo negali nukreipti - į būtinus drabužius, namų apstatymo ir namų apyvokos reikmenis. Išieškojimas nenukreipiamas ir į visus vaikų reikmenis, vieną radijo imtuvą, vienam šildymo sezonui reikalingą kurą, skolininko šeimos pragyvenimui reikalingus maisto produktus, pinigų sumą, neviršijančią vienos minimaliosios mėnesinės algos, asmeninius nebrangius darbo įrankius, reikalingus profesiniam darbui, išskyrus atvejus, kai šiais įrankiais skolininkas naudojosi neteisėtam verslui. Vykdant išieškojimą iš asmenų, su kuriais kartu gyvena nepilnamečiai vaikai, išieškojimas taip pat negali būti nukreipiamas į vienintelį televizorių ir šaldytuvą. Vykdant išieškojimą iš fizinių asmenų, kurių pagrindinis verslas - žemės ūkis, antstolis išieškojimo negali nukreipti į žiemos laikotarpiu reikalingą pašarą gyvuliams, į sėklą, reikalingą eilinei sėjai, vieną karvę, o jei jos nėra, - vieną telyčią. Vykdant išieškojimą iš valstybės, savivaldybės ar biudžetinių įstaigų, antstolis išieškojimą gali nukreipti tik į joms priklausančias pinigines lėšas. Norėtume atkreipti dėmesį, kad visų aptariamų valstybių vykdymo procese egzistuoja daiktų, į kuriuos negali būti nukreipiamas išieškojimas, sąrašas, kuris skiriasi priklausomai nuo valstybės gerovės, teisinės sistemos efektyvumo. Dažniausiai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse sąrašas yra daug ilgesnis. Pavyzdžiui, Prancūzijoje negali būti paimti: šildytuvas, šaldytuvas, lova, kėdės, viryklė, knygos ir t.t. Kilnojamą turtą gali parduoti pats skolininkas, jei kreditorius sutinka. Belgijoje kreditorius turi teisę nuspręsti, kuriuos daiktus konfiskuoti. Tačiau tuo pačiu yra užtikrinamas skolininko ir jo šeimos minimalus pragyvenimo šaltinis – drabužiai, pagrindiniai baldai, darbo įrankiai ir kt. O Vokietijoje kreditorius gali paimti apsaugą turinčius brangesnius daiktus, pasiūlydamas prastesnės kokybės, tačiau atliekančius tą pačią funkciją (pavyzdžiui, paimti spalvotą televizorių, o atiduoti nespalvotą)60. Skolininko interesus gina ir CPK 739 straipsnis, kuris nustato pinigų sumas, į kurias antstolis negali nukreipti išieškojimo, tai sumos, kurios priklauso skolininkui kaip: kompensacinės išmokos už darbuotojui priklausančių įrankių nusidėvėjimą ir kaip kitos kompensacijos, kurios mokamos, kai nesilaikoma normalių darbo sąlygų; sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves; valstybinio socialinio draudimo motinystės (tėvystės) pašalpa; valstybės pašalpa šeimoms, auginančioms vaikus; socialinė pašalpa; laidojimo pašalpa; kitos tikslinės socialinės išmokos ir kompensacijos iš valstybės ar savivaldybės biudžetų nepasiturinčių šeimų (asmenų) šalpai, kai šeimos (asmenys) dėl objektyvių priežasčių neturi pakankamai pajamų pragyvenimui. Antstoliai, siekdami, kad dėl tėvų skolų vaikai nukentėtų mažiausiai, ragina tokias šeimas iš anksto rūpintis savo skolomis, nes tuomet suteikiamos lengvesnės sąlygos įvykdyti įsipareigojimus. Stebėtina, tačiau skolininkai dažniausiai nesidomi šiomis galimybėmis, o dėl to labiausiai nukenčia vaikų interesai. Kalbant apie nepilnamečių vaikų interesus būtina paminėti, kad visiškai tikslingai CPK numatyta 3 tūkst. litų išieškoma suma, kaip riba žemiau kurios antstolis negali vykdyti iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų. Taip pat sugriežtintas iškeldinimas vykdant išieškojimą už komunalines paslaugas, vykdant iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų apie iškeldinimą turi būti pranešta vaikų teisių apsaugos tarnyboms. Apsaugant vaikų interesus gali būti sumažinta iš skolininko darbo užmokesčio skoloms padengti išskaitoma dalis. Kaip minėta CPK 663 str. 3 dalis numato, kad antstolis išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena, gali tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija tris tūkstančius litų. Šiuo draudimu siekiama, kad skolininkas išlaikytų paskutinį likusį gyvenamąjį būstą, kuriame jis gyvena, kai išieškoma suma yra sąlyginai nedidelė, grąžindamas skolą kitais būdais. Be to, šios normos taikymas apriboja antstolių piktnaudžiavimo galimybes vykdymo procese, tačiau, kita vertus, joje numatytas draudimas nėra absoliutus, nes CPK numato išimtis jo taikymui. Todėl skolininkas turėtų žinoti, kad: 1) CPK 663 str. 3 d. nurodyta norma (apribojimas) netaikoma, išieškant iš įkeisto turto; 2) CPK 663 str. 3 d. nurodytas apribojimas taikomas tik tam skolininko būstui, kuriame jis gyvena. Taigi, minėto straipsnio norma nenumato draudimo nukreipti išieškojimą į būstą, kuriame skolininkas negyvena. Į tokį būstą, kuriame skolininkas negyvena, išieškojimas yra nukreipiamas bendra tvarka, ir tai nepriklauso nei nuo išieškomos sumos dydžio, nei nuo to, ar skolininkas dar turi kitą nuosavybės teise valdomą būstą ar ne. 3) Išieškomos sumos sąvoka suvokiama kaip vykdomajame dokumente nurodyta pinigų suma. Priverstinio vykdymo išlaidos nepatenka į išieškomos sumos sąvoką, todėl vykdymo išlaidų (mokėtinų antstoliams) dydis yra teisiškai nereikšmingas sprendžiant klausimą dėl CPK 633 str. 3 d. numatyto apribojimo taikymo. 4) Sprendžiant klausimą dėl to, ką laikyti asmens gyvenamąja vieta, vadovaujamasi duomenimis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą, asmens faktinio gyvenimo tam tikroje vietoje trukmę ir tęstinumą bei kitus kriterijus, nurodytus LR CK 2.12 – 2.17 straipsniuose. Šie kriterijai nustatant skolininko gyvenamąją vietą taikytini ir tuo atveju, kai skolininkas apsigyvena jam priklausančiame bute tuo momentu, kai antstolis jau yra nukreipęs išieškojimą į skolininko būstą (pvz. uždėtas areštas). Nukreipiant išieškojimą į juridinio asmens turtą, antstolis pirmiausia turi atsižvelgti į įmonės veiklos rūšis, nes teisės aktai draudžia pirmiausia nukreipti išieškojimą į kilnojamąjį turtą, tiesiogiai naudojamą įmonės gamybai. Todėl pirmiausia antstolis išieško iš įkeisto turto, jei išieškotojas yra įkaito turėtojas, iš skolininkui priklausančių pinigų, vertybinių popierių, pagamintos produkcijos, gamyboje nenaudojamo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Išieškojimą iš tiesiogiai gamybai skirtų nekilnojamojo turto objektų ir pagrindinių priemonių antstolis vykdo tik tokiu atveju, jei įmonė neturi kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą pirmąja eile. Toks apribojimas išieškant iš fizinių asmenų netaikomas. Taigi, skolininko – juridinio asmens ekonominį gyvybingumą turėtų padėti išsaugoti tai, kad į gamybai būtiną turtą išieškojimas nukreipiamas paskutine eile. Be to, į antrąją eilę įtrauktas platesnis turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą, sąrašas, suteikiant didesnę galimybę pasirinkti turtą, kad išieškojimas visų pirma nebūtų nukreiptas į apyvartines lėšas ir nestabdytų juridinio asmens veiklos. Atkreiptinas dėmesys, kad įmonių, tapusių skolininkėmis, vadovai nepasinaudoja teise vykstant vykdymo procesui pateikti antstoliui būtiniausio įmonės veiklai vykdyti turto sąrašo. Todėl per išieškojimo procesą dažniausiai areštuojamas visas turtas arba dalis įmonės turto antstolio pasirinkimu61. Kalbant apie išieškojimo iš skolininko turto eilę, reikėtų paminėti, kad ne visų valstybių sprendimų vykdymo procesuose tai yra griežtai reglamentuota. Pavyzdžiui, Graikijoje tokios tvarkos sprendimų vykdymą reglamentuojantys teisės aktai, nenustato. Taip pat ir Austrijos vykdymo procesas nenumato griežtos tvarkos iš kokio turto pirmiausia turi būti išieškoma, kreditorius pats pasirenka turtą. Galioja principas – geriau pasirinkti išieškojimą iš skolininko pajamų, nei iš kilnojamojo turto. O Italijoje, skirtingai negu minėtose valstybėje, yra numatyta griežta nukreipimo į išieškojimą tvarka. Pirmenybė teikiama skolininko nurodytam turtui, gryniems pinigams, brangenybėms. Pagal Italijos Civilinio proceso kodeksą iš pašalpų, atlyginimo, kompensacijų negali būti daromi išskaitymai62. Kaip matome LR CPK išvystyta teisinė skolininko apsaugos sistema. Tačiau ji nėra išplėsta tiek, kad vykdymas apskritai taptų neperspektyvus. Patikimo skolininko išsaugojimu suinteresuotas ir išieškotojas. Skolininkas, kuris atlieka priverstinio išieškojimo veiksmus ir išlieka ekonomiškai gyvybingas, labiau atitinka išieškotojo interesus, negu ekonomiškai žlugęs skolininkas. CPK vykdymo procese išsaugotas priešingų išieškotojo ir skolininko interesų balansas. Valstybė, prisiėmusi prievolę sukurti teismo sprendimų vykdymo sistemą, turi užtikrinti šios prievolės realų įgyvendinimą. Skolininko siekiui paslėpti savo turtą, norint išvengti išieškojimo nukreipimo į šį turtą, turėtų būti priešinamas įstatymo reikalavimas, įpareigojantis skolininką nurodyti tokį turtą. Dabartiniame pasaulyje vis sudėtingiau sekti turto judėjimą ir vykdyti jo paiešką. Efektyvi informacijos gavimo sistema gali iš esmės padidinti vykdymo proceso efektyvumą, sumažinti jo išlaidas. Kaip nurodo V. Višinskis63, kai kuriose užsienio valstybėse įstatymai įtvirtina informacijos apie skolininko turtą gavimo tvarką. Pavyzdžiui, Vokietijoje skolininkas privalo nurodyti turimą turtą ir jo buvimo vietą, jeigu išieškotojas įrodo, kad jis neturi kitokių galimybių atgauti skolą. Nurodydamas savo turtą skolininkas, prisiekęs sakyti tiesą, turi atsakyti į nustatytos formos anketoje pateiktus klausimus. Panašus įstatymas yra Austrijoje. Graikijoje teisėjas gali pareikalauti, kad skolininkas deklaruotų visą savo turtą, net ir tą, į kurį negali būti nukreipiamas išieškojimas. Jeigu skolininkas atsisako deklaruoti savo turtą, jis gali būti nubaustas iki vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Anglijoje prisiekęs skolininkas gali būti apklausiamas apie turimą turtą. Olandijoje skolininkas neprivalo pateikti informacijos apie savo turtą. Teismo antstolis tik gali apklausti trečiuosius asmenis apie skolininko turtą. Ispanijoje taip pat įstatymai nereguliuoja informacijos apie skolininko turtą gavimo. Tačiau išieškojimą vykdantis pareigūnas gali pateikti paklausimą valstybinėms įstaigoms, bankams apie skolininko turtą. Prancūzijoje paklausti trečiuosius asmenis apie skolininko turtą gali tik valstybės gynėjas (prokuroras). Belgijoje, skirtingai negu Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje, Danijoje, skolininkas neįsipareigoja pateikti kreditoriui visą informaciją apie savo turtą. Panašus principas egzistuoja ir Nyderlanduose, kur skolininkui nėra uždedama bendra pareiga informuoti kreditorius apie savo turtą, tačiau prašomas turi pateikti informaciją apie savo uždarbį. Sprendžiant informacijos apie skolininko turtą gavimo problemas, naujajame LR CPK buvo vadovaujamasi tokiais kriterijais64: - skolininkas antstolio reikalavimu privalo deklaruoti visą savo turtą (taip pat ir turtą, į kurį negalima nukreipti išieškojimo). Jam turi būti pranešta apie gresiančias sankcijas už nepagrįstą reikalaujamos informacijos nepateikimą arba neteisingą pateikimą; - tretieji asmenys (kredito įstaigos, verslo struktūros ir pan.) antstolio reikalavimu privalo pateikti visą turimą informaciją apie skolininko turtą; - teismo antstoliui turi būti teisė ir galimybė vykdant skolininko turto paiešką pasinaudoti visais valstybėje esančiais turto registrais, valstybinės mokesčių inspekcijos ir socialinio draudimo fondų duomenų bazėmis; - turi būti įteisinta privačių struktūrų, turinčių atitinkamą licenciją, galimybė, išieškotojo prašymu ir lėšomis, vykdyti skolininko turto paiešką; - turi būti nurodyti ir atvejai, kai antstolis neranda skolininko ir negali gauti iš jo ar trečiojo asmens reikiamos informacijos. Tokiu atveju sankcijos negali būti taikomos ir turtas turi būti ieškomas bendra tvarka; - įstatymas turi numatyti sankcijas skolininkui už nepateikimą reikalaujamos informacijos arba neteisingą jos pateikimą. Tokiais atvejais turi būti numatytos sankcijos už nustatytos informacijos nepateikimą. CPK 585, 645 straipsniuose nustatyta, kad antstolio reikalavimai pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą. Antstolių įstatymo 22 straipsnis nurodo, kad, atlikdamas įstatyme nurodytas funkcijas, antstolis turi teisę neatlygintinai gauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų, kadastrų ir registrų bei kitų fizinių ir juridinių asmenų, tarp jų iš bankų ir kitų kredito bei finansų įstaigų, reikalingus duomenis, nepaisant jų pateikimo formos ir būdo, dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis ar jų kopijas apie skolininko turtą, lėšas, pajamas, išlaidas ir veiklą bei kitus duomenis, reikalingus antstolio funkcijoms atlikti. CPK 734 str. 1 dalis taip pat nustato, kad įmonės, įstaigos, organizacijos, kiti darbdaviai privalo antstolio reikalavimu per jo nustatytą terminą pateikti duomenis apie tai, ar skolininkas pas juos dirba ir koks jo mėnesinis darbo užmokestis. Tokia pat tvarka antstolis išreikalauja duomenis apie skolininkui priklausantį atlyginimą už naudojimąsi autoriaus teise, teise į išradimą. Vadinasi, antstolis turi teisę reikalauti suteikti tokius duomenis apie įmonėje dirbančius asmenis, o įmonė privalo įvykdyti antstolio patvarkymą. Pažymėtina, kad CPK 734 straipsnio norma yra specialioji CPK 585 straipsnio atžvilgiu. Pastarasis straipsnis nustato, kad antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą. Iš to išplaukia, kad CPK 734 straipsnis sukonkretina CPK 585 straipsnyje nustatytas antstolio teises gauti informaciją apie skolininko turtinę padėtį. Be to, skolininkas privalo, antstoliui pareikalavus, raštu pateikti duomenis apie turimą turtą ir jo buvimo vietą, pas trečiuosius asmenis esantį turtą, lėšas kredito įstaigose. Jeigu reikalavimas pateikti duomenis apie turimą turtą ir jo buvimo vietą pateikiamas juridiniam asmeniui, už tokio reikalavimo įvykdymą atsakingas juridinio asmens vadovas. Už nurodytų reikalavimų neįvykdymą arba melagingų duomenų pateikimą teismas antstolio teikimu be svarbių priežasčių patvarkymo neįvykdžiusiam asmeniui gali skirti iki dviejų tūkstančių litų dydžio baudą arba nubausti areštu. 5. Turto areštas Turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba kai kurių šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar ribojimas. Šie prievartinis veiksmas pagal įstatymus, reglamentuojančius turto arešto uždėjimą, atliekamas: a) teismui, prokurorui, tardytojui baudžiamojoje byloje priėmus nutarimą areštuoti įtariamojo ar kaltinamojo turtą, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą ar civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje; b) gavus teismo išduotą vykdomąjį raštą ar hipotekos įstaigos nutarimą areštuoti atsakovo turtą, siekiant garantuoti civilinį ieškinį civilinėje byloje; c) gavus vykdomąjį raštą dėl turto konfiskavimo; d) pasibaigus antstolio raginimo sumokėti skolą geruoju, terminui; e) antstoliui gavus vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo, esant tikimybei, kad turtas gali būti paslėptas (CPK 144 str., 152 str.); f) per įstatymų nustatytą terminą nesumokėjus privalomų mokestinių įmokų; g) antstoliui gavus nutarimą dėl administracinio teisės pažeidimo. Antstolis areštuoja skolininko turtą surašydamas turto arešto aktą, o vykdydamas teismo (teisėjo) nutartį areštuoti turtą, antstolis surašo areštuojamo turto aprašą CPK 677 str. nustatyta tvarka. Šiuo atveju antstoliui turto arešto akto rašyti nereikia. Turto areštas įsigalioja nuo turto arešto paskelbimo skolininkui, o jeigu nėra galimybės paskelbti, - nuo turto arešto akto įregistravimo turto arešto aktų registre. Tais atvejais, kai yra areštuojami produktai, kiti greitai gendantys daiktai, gyvūnai ir jie paimami bei nedelsiant perduodami realizuoti, turto areštas įsigalioja nuo to aprašymo momento. CPK 675 str. 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad antstolis negali areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti, šiuo klausimu yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas65. Reikėtų pabrėžti, kad naujasis CPK suteikia skolininkui galimybę pasiūlyti areštuotam turtui įsigyti savo pirkėją. Šia teise skolininkai dažnai naudojasi. Taip jie tampa aktyviais proceso dalyviais ir iš to tik laimi, nes kuo mažiau pardavimo etapų, kuo greičiau turtas parduodamas, tuo mažesnės vykdymo išlaidos. Tiesa, įstatymas nustato tam tikrus apribojimus: skolininko pasiūlytas pirkėjas gali pirkti ne už bet kokią kainą. Pirmosiose varžytynėse antstolis nustato pradinę kainą, kuri neviršija 80 proc. turto arešto akte nurodytos turto vertės. Pavyzdžiui, jei turtas įkainuotas 100 000 Lt, o skolos suma didesnė, tai skolininko atsivestas pirkėjas turi pirkti turtą ne už mažesnę kaip 100 000 Lt sumą. Jei skola mažesnė negu 100 000 Lt, o turtas įvertintas 100 000 Lt, tai skolininkas gali atsivesti pirkėją, kuris mokės mažesnę sumą, bet ta suma turi užtikrinti visišką skolos padengimą. Tuomet antstoliui nėra reikalo toliau tęsti varžytynių: svarbu patenkinti visus kreditorių reikalavimus ir padengti vykdymo išlaidas. Siekiant apsaugoti skolininko ir išieškotojo interesus, areštuotas turtas turi būti įkainuojamas. Pagal CPK 681 straipsnį, areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainuoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą ir į areštuojant dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Esant rinkos kainų pokyčiams antstolis turi vadovautis CPK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu protingumo principu, kurio taikymas šiame kontekste reiškia, kad parduodamo turto kaina turi būti adekvati pardavimo metu galiojančioms rinkos kainoms. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Toliau vykdant sprendimą įkainuoto turto vertei pasikeitus, antstolio patvarkymu turtas gali būti perkainuojamas laikantis CPK 681 straipsnyje nustatytos tvarkos. Turto vertę nustačius ekspertui, areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatytoji. Taigi įstatyme įtvirtinta esminė nuostata, nurodant objektyvius kriterijus, kuriais privalo vadovautis antstolis nustatydamas areštuoto turto vertę. Pagrindinis iš minėtų kriterijų yra areštuojamo turto rinkos vertė. Vykdydamas sprendimus antstolis bei jo arba kitų asmenų pakviestas turto vertintojas, vertinantis areštuotą turtą, susiduria su problema, aiškinantis sąvoką „rinkos kaina” (CPK 681 str.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimas Nr. 244 „Dėl Turto vertinimo metodikos” pateikia „rinkos vertės“ apibrėžimą. Rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų, šį turtą tinkamai pateikus rinkai, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir neveikiamos kitų sandorių bei interesų66. Panašų apibrėžimą aptinkame ir Europos turto vertinimo standartuose. Rinkos vertė – tai tikėtina pinigų suma, už kurią vertinimo dieną „norintis pirkti“ ir „norintis parduoti“, atlikę tinkamus rinkotyros veiksmus, tiesioginio sandorio metu keičiasi turtu, ir abi šalys veikia dalykiškai, protingai ir be prievartos67. Tam tikrų ypatumų antstolio veikloje yra nustatant ir areštuojant skolininkui priklausančias pinigines lėšas. Pagal CPK 689 straipsnį antstolis, siekdamas išieškoti iš piniginių lėšų, bankams, kitoms kredito įstaigoms ar asmeniui išsiunčia Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos patvarkymą patikrinti, ar skolininko vardu yra piniginių lėšų, ir sustabdyti išmokėjimą tokios piniginių lėšų sumos, kokia reikalinga išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Bankas, kredito įstaiga ar kiti asmenys nuo antstolio patvarkymo gavimo momento privalo sustabdyti skolininko piniginių lėšų išmokėjimą tiek, kiek tai būtina antstolio reikalavimui įvykdyti, ir apie tai nedelsdami informuoti antstolį. Jeigu per penkias dienas nuo informacijos apie skolininko turimas pinigines lėšas išsiuntimo antstoliui dienos kredito įstaiga ar kiti asmenys negauna antstolio patvarkymo areštuoti skolininko lėšas, visi lėšų išmokėjimo ribojimai panaikinami. Antstolis, nustatęs, kad bendra rastų skolininkui lėšų suma yra didesnė, negu reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti, nedelsdamas privalo patvarkymu panaikinti neareštuotinų piniginių lėšų išmokėjimo sustabdymą ir šį patvarkymą išsiųsti atitinkamai banko ar kredito įstaigai. Antstolis, gavęs kredito įstaigos ar kito asmens pranešimą, kad reikalavimas sustabdyti skolininko piniginių lėšų išmokėjimą įvykdytas, per tris dienas bankui, kredito įstaigai ir skolininkui išsiunčia patvarkymą, kuris prilyginamas turto arešto aktui, areštuoti skolininko lėšas ir jas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. Jeigu skolininko banko sąskaitoje visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti lėšų nepakanka, pagal vykdomuosius dokumentus lėšos nurašomos tokia eile: 1) pirmąja eile nurašomos lėšos išieškoti išlaikymą ir patenkinti reikalavimą atlyginti žalą, padarytą suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, ar gyvybės atėmimu; 2) antrąja eile nurašomos lėšos darbuotojų reikalavimams, atsirandantiems dėl darbo teisinių santykių, patenkinti. Rastas pas skolininką sumas, reikalingas išieškomai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti, antstolis iš skolininko paima išduodamas Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos kvitą ir ne vėliau kaip kitą darbo dieną įmoka į antstolio depozitinę sąskaitą. Gali būti išieškoma ir iš skolininko turimų sumų bei kitokio turto, esančių pas kitus asmenis, taip pat sumų ir kitokio turto, priklausančių skolininkui iš kitų asmenų. Tokiu atveju kiti asmenys antstolio reikalavimu privalo per jo nustatytą terminą pranešti, ar pas juos yra skolininko pinigų ir kitokio turto, taip pat ar jie privalo išmokėti skolininkui sumas arba duoti kitokį turtą; jeigu privalo, tai kokiu pagrindu ir per kokį terminą. Nustatęs, kad pas kitus asmenis yra skolininko turto, antstolis jį aprašo ar surašo jo arešto aktą (CPK 688 str.). Kaip matome su skolininko teisių apsaugos problema susijęs vykdymo ekonomiškumo principas, mat CPK yra numatyta galimybė skolininkui pasiūlyti areštuotam turtui įsigyti savo pirkėją, detaliai reglamentuotas areštuojamo turto įkainavimas ir pan. Vykdymo procese antstolis turi siekti įvykdyti sprendimą kuo ekonomiškiau, kad būtų išvengta ekonominės vertės praradimo, kad būtų užkirstas kelias nebūtiniems skolininko nuostoliams ir išieškotojui gautas kuo didesnis ieškinio patenkinimas. 6. Turto realizavimas varžytynėse Turto realizavimą varžytynėse reglamentuoja LR CPK VI dalies XLIX skyriaus normos, Sprendimų vykdymo instrukcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352. Be to, manytume, kad reikėtų vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 17 aprobuota teismų praktika, nagrinėjant skundus dėl teismo antstolių veiksmų, atliktų vykdant turto varžytynes, taip pat nagrinėjant civilines bylas dėl turto pardavimo iš (be) varžytynių aktų arba turto perdavimo išieškotojui aktų pripažinimo negaliojančiais. Nors ši praktika buvo aprobuota, atsižvelgiant į tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio proceso kodekso normas, iš dalies ji aktuali ir dabar. Todėl vertėtų atsižvelgti į ją tiek, kiek ji neprieštarauja galiojantiems teisės aktams. Bendroji taisyklė, kad vykdant teismo sprendimą priteisti pinigus areštuotas skolininko turtas realizuojamas, o gauta suma, atskaičius vykdymo ir kitas išlaidas, perduodama išieškotojui. Pagal CPK 691 straipsnį turto realizavimas – tai priverstinis areštuoto skolininkui ar įkaito davėjui nuosavybės teise priklausančio turto pardavimas iš varžytynių, per įmones, kurios verčiasi turto prekyba ar perdirbimu, perdavimas išieškotojui ar realizavimas kita CPK nustatyta tvarka. Areštuotą turtą, atsižvelgiant į arešto pagrindą ir turto rūšį, įstatymų nustatyta tvarka gali realizuoti antstolis, Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigos, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkai ir prekybos įmonės. Teismo konfiskuotą ir perduotiną valstybei turtą antstolis perduoda realizuoti Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigai, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Realizavus įstatymo nustatyta tvarka areštuotą turtą, išnyksta visi to turto areštai. CPK numato kelis areštuoto turto realizavimo būdus. CPK 694 straipsnis nustato bendrąją taisyklę, kad skolininkui priklausantis nekilnojamasis ir kitas įstatymų nustatyta tvarka registruojamas turtas, taip pat kitas kilnojamasis turtas, kurio vieneto vertė viršija šimtą tūkstančių litų, parduodamas iš varžytynių. Taigi turto realizavimas varžytynėse yra vienas iš LR CPK nustatytų turto realizavimo būdų. Jį taikant priverstine tvarka gali būti parduodamas skolininkui ar įkaito davėjui nuosavybės teise priklausantis turtas. Kitoks areštuotas turtas taip pat gali būti realizuojamas ir kitais CPK nurodytais būdais. Pavyzdžiui, pagal 697 straipsnį areštuoti produktai, kitas greitai gendantis ar galintis greitai prarasti savo prekinę vertę turtas tuojau pat paimamas ir perduodamas realizuoti prekybos įmonei CPK 726-727 straipsnių nustatyta tvarka. Nesant galimybės realizuoti per prekybos įmonę, šis turtas gali būti parduodamas kitu antstolio patvarkyme nustatytu būdu. Sumos, kurias gauna įmonės, pardavusios perduotą joms skolininko turtą, atskaičius realizavimo išlaidas, per tris dienas nuo pardavimo dienos pervedamos į antstolio depozitinę sąskaitą. Gyvuliai ir paukščiai, taip pat kiti gyvūnai, jeigu skolininkas ar asmuo, kuriam jie pavedami saugoti, negali ar atsisako juos prižiūrėti, realizuojami antstolio patvarkymu už kiek galima didesnę kainą. Kai pagal CPK turtas gali būti realizuojamas keliais būdais, teisė jį pasirinkti priklauso išieškotojui. Jeigu išieškotojas per antstolio nustatytą terminą nepranešė apie savo pasirinktą turto realizavimo būdą, šį savo patvarkymu nustato antstolis. Kadangi varžytynės yra pagrindinis, taigi ir dažniausiai taikomas skolininko areštuoto turto realizavimo būdas, jas aptarsime detaliau. Varžytynių esmę sudaro tai, kad apie turto pardavimą antstolis skelbia viešai, o jis parduodamas tam varžytynių dalyviui, kuris pasiūlo didžiausią kainą. Vadinasi, varžytynės leidžia apsaugoti tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus, nes už parduodamą daiktą siekiama gauti kiek įmanoma didesnę sumą. Taigi varžytynės yra specialus pirkimo – pardavimo būdas, kuris skiriasi nuo aukciono tuo, kad varžytynių sąlygas ir tvarką nustato CPK. Pabrėžtina, kad tiek skolininkas, tiek išieškotojas gali atlikti veiksmus, dėl kurių varžytynių nebus. Kartu su naujuoju CPK 2003 metais atsiradusi galimybė skolininkams patiems parduoti savo turtą palengvino ir skolininkų padėtį, ir patį turto realizavimo procesą padarė lankstesnį. Antai skolininkas iki varžytynių pradžios gali pats arba pavedęs kitiems asmenims rasti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją68. Pagal CPK 704 str. 2 d. jeigu iki varžytynių pradžios į antstolio depozitinę sąskaitą sumokama ne mažesnė kaip turto arešto akte nurodyta realizuojamo turto vertė suma arba mažesnė suma, kurios užtenka įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms visiškai padengti, turto pardavimas iš varžytynių nutraukiamas. Kaip nurodo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas69, iš šios normos aišku, kad turto padavimą iš varžytynių galima nutraukti tik tada, kai į antstolio depozitinę sąskaitą sumokama pinigų suma, kurios užtenka visiškai padengti esamiems skolininko įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms. Tokiu atveju turto areštas panaikinamas ir turtas grąžinamas skolininkui. Skolininko pasirinktas pirkėjas geriausiai apsaugo skolininko interesus, pagreitina skolos sugrąžinimą išieškotojui, o kartu yra palankus ir antstoliui, nes po taikaus dviejų šalių susitarimo nebegresia bylinėjimasis teisme. Savo ruožtu išieškotojas gali pareikšti norą pasiimti turtą natūra. Tokiu atveju turtas perduodamas surašant Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. Šis aktas kartu su vykdomąja byla perduodamas tvirtinti teisėjui. Jeigu yra kitų išieškotojų, turtas pareiškusiam norą pasiimti jį natūra išieškotojui perduodamas, kai jis antstoliui sumoka pradinės parduodamo turto kainos ir apskaičiuotos jam tenkančios lėšų sumos skirtumą. Be to, antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad teismo sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus (CPK 634 str). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teigia70, kad “sistemiškai aiškinat šį CPK straipsnį kartu su kitomis vykdymo procesą reglamentuojančiomis teisės normomis, darytina išvada, kad parduodant iš varžytynių turtą ir atliekant kitus vykdymo procese antstolio kompetencijai priskirtus veiksmus, antstoliui keliama pareiga bendradarbiauti su vykdymo proceso dalyviais ir vykdyti teismo sprendimą, išlaikant tiek skolininko, tiek išieškotojo teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą.” Tam, kad būtų teisėtos, varžytynes būtina paskelbti CPK nustatyta tvarka. CPK 705 straipsnis nustato, kad apie visą iš varžytynių parduodamą turtą antstolis skelbia viešai specialiame interneto tinklalapyje (www.antstoliai.lt). Jeigu iš varžytynių parduodamas skolininkui priklausantis nekilnojamasis ir kitas įstatymų nustatyta tvarka registruotas turtas, taip pat kitas kilnojamasis turtas, kurio vieneto vertė viršija šimtą tūkstančių litų, apie būsimas varžytynes antstolis paskelbia antstolių kontoros skelbimų lentoje, turto buvimo vietos vietiniame laikraštyje ir specialiame interneto tinklalapyje ne vėliau kaip likus vienam mėnesiui iki varžytynių dienos. Kitais atvejais apie būsimas varžytynes antstolis privalo paskelbti ta pačia tvarka likus ne mažiau kaip dvidešimčiai dienų iki varžytynių dienos. Skelbimo turinys išsamiai reglamentuotas CPK 707 straipsnyje. Jei parduodamas nekilnojamasis turtas, skelbimas gali būti pakabintas ir ant paties nekilnojamojo turto. Apie turto pardavimo iš varžytynių laiką ir vietą antstolis taip pat privalo pranešti išieškotojui ir skolininkui. Pranešti galima pasirašytinai asmeniškai arba registruotu laišku. Skolininkas ir išieškotojas taip pat gali imtis priemonių, kad apie parduodamą turtą iš varžytynių sužinotų potencialūs pirkėjai (pavyzdžiui, savo sąskaita paskelbtų skelbimus spaudoje ar internete, praneštų įmonėms, užsiimančioms nekilnojamojo ar kitokio turto pirkimu – pardavimu ir pan.). Palyginti su 1964 m. CPK, galiojančiame CPK įtvirtinti skelbimų apie varžytynėse parduodamą turtą ir šių skelbimų turinio reikalavimai yra gerokai griežtesni. 1964 m. CPK nustatė vienintelį reikalavimą – paskelbti vietinėje spaudoje. Vėliau ši norma buvo sugriežtinta ir skelbimai turėjo būti paskelbti “Valstybės žinių” priede “Informaciniai pranešimai”. Neretai nutikdavo, kad skelbimai apie varžytynes būdavo skelbiami ir vos keleto tūkstančių egzempliorių tiražu leidžiamuose įvairaus pobūdžio leidiniuose, iš jų tik nedaugelis patekdavo į rankas potencialiems varžytynių dalyviams. Tai leido piktnaudžiauti ir, neįvykus varžytynėms, mažinti parduodamo turto kainą, sudarant sąlygas tokį turtą įsigyti pigiai. Nėra abejonės, kad dėl tokio kainos mažinimo dažniausiai nukentėdavo skolininkas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 1771 buvo išaiškinta, kad vietinė spauda turi būti suprantama kaip geografiniu kriterijumi apibrėžtoje aplinkoje leidžiami ir platinami periodiniai bendrapolitiniai ir reklaminiai spaudos leidiniai, atspindintys tos vietovės gyventojų informacinius poreikius. Įvairūs “pramoginiai” leidiniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, nėra tinkama vieta skelbimams apie varžytynes. Nors toks leidinių klasifikavimas ir nėra labai išsamus, tačiau bent buvo nustatyti šiokie tokie kriterijai, leidžiantys iš dalies išvengti galimo piktnaudžiavimo. Pabrėžtina, kad varžytynių dalyviai gali būti ne visi asmenys. Įstatymas nenustato specialių reikalavimų varžytynių dalyviams, tačiau apibrėžia, kokie asmenys negali būti varžytynių dalyviai. Siekiant užtikrinti, kad varžytynės vyktų sąžiningai ir nešališkai, draudžiama varžytynėse dalyvauti teisėjams, antstoliams, antstolių kontorų darbuotojams ir šių asmenų artimiesiems giminaičiams (CPK 709 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad sąraše nėra paminėti šių asmenų sutuoktiniai, taigi manytume, kad šį straipsnį reikėtų papildyti. Kas yra artimieji giminaičiai Civilinio proceso kodeksas neapibrėžia. Tai nustato Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.135 straipsnis. Taigi dalyvauti varžytynėse gali iš esmės visi CPK 709 straipsnyje nepaminėti asmenys, turintys civilinį teisnumą ir veiksnumą sudaryti atitinkamo turto įsigijimo sandorius. 1964 m. CPK nustatė didesnę asmenų, kurie neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse, grupę. Varžytynių dalyviais negalėjo būti taip pat biudžetinės organizacijos, valstybinės valdžios ir valdymo institucijos, advokatai, teismo, prokuratūros, vidaus reikalų, muitinės, Valstybės kontrolės darbuotojai ir išvardytų asmenų šeimų nariai. Dabar galiojančiame kodekse tokių apribojimų šiems asmenims nebeliko. Bet yra šalių, kur varžytynių dalyviai gali būti visi asmenys, pavyzdžiui, Vengrijoje, nekilnojamąjį turtą varžytinėse gali pirkti kiekvienas, kuris dešimt procentų turto vertės, kaip avansą, yra įmokėjęs sprendimų vykdytojui. Iš piniginių sumų, gautų varžytinėse, pirmiausia padengiamos varžytinių išlaidos. Jeigu varžytinių metu, iš parduoto turto gauti pinigai nepadengia visų iškeltų reikalavimų, yra nustatytas toks eiliškumas: vaikų išlaikymui, būtinoms pragyvenimo reikmėms, darbo teisiniams santykiams, valstybės iždui, kai pinigai priteisiami baudžiamojo proceso eigoje – mokesčiams ir kitiems įsiskolinimams padengti72. Asmenys, norintys dalyvauti varžytynėse, privalo iki varžytynių pradžios pasirašyti, kad nėra CPK 709 straipsnyje nurodytų kliūčių jose dalyvauti, ir įmokėti į antstolio depozitinę sąskaitą ar sumokėti pagal antstolio kvitą varžytynių dalyvio mokestį, kuris sudaro dešimt procentų pradinės parduodamo turto kainos. Asmens, nupirkusio iš varžytynių, įmokėtas varžytynių dalyvio mokestis įskaitomas į pirkimo kainą. Pasibaigus varžytynėms arba paskelbus jas neįvykusiomis, varžytynių dalyvio mokestis per tris dienas grąžinamas ją sumokėjusiam asmeniui, išskyrus atvejus, kai turto pirkėjas per nustatytą terminą nesumoka visos sumos ar paaiškėja, kad jis neturėjo teisės jose dalyvauti. Jei asmuo, neturintis teisės dalyvauti varžytynėse, jose vis dėlto dalyvauja, jam atsiranda nenaudingos pasekmės, reglamentuotos CPK 711 str. Kai turto pirkėjas per nustatytą terminą nesumoka visos sumos ar paaiškėja, kad jis neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse, dalyvio mokestis atitenka skolininko įsiskolinimams ir iki varžytynių atsiradusioms vykdymo išlaidoms laikantis proporcingumo principo padengti. Jeigu pirkėjas, kuris neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse, sumokėjo visą nupirkto turto kainą, sumokėta suma panaudojama įsiskolinimams padengti, o turtas pereina valstybės nuosavybėn. Pagal LR CPK bendroji taisyklė, kad varžytynėse dalyvaujama asmeniškai. Tačiau CPK 712 straipsnis numato galimybę dalyvauti varžytynėse ir raštu. 1964 m. CPK dalyvavimo raštu varžytynėse nenumatė. Tai 2002 m. Civilinio proceso kodekso naujovė. Varžytynėse raštu dalyvausiantis asmuo iki jų pradžios turi sumokėti dalyvio mokestį ir pasirašyti, kad nėra CPK 709 straipsnyje nurodytų kliūčių jose dalyvauti, o savo pasiūlymą dėl kainos, kartu nurodydamas savo vardą, pavardę, asmens kodą, adresą (juridinio asmens pavadinimą, kodą, buveinę ar adresą), pateikti antstoliui užklijuotame voke. Pradėjus varžytynes, antstolis viešai atplėšia voką ir paskelbia pirkėjo vardą, pavardę (pavadinimą) ir jo siūlomą pirkimo kainą. Raštu pasiūlyta kaina, atitinkanti CPK 713 straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodytus reikalavimus, laikoma pradine varžytynėse parduodamo turto kaina. Jeigu kiti varžytynių dalyviai nepasiūlo didesnės kainos, laimėjusiu varžytynes pripažįstamas asmuo, raštu pateikęs pasiūlymą dėl kainos. Keliems raštu varžytynėse dalyvaujantiems asmenims pasiūlius vienodą kainą, pirmumo teisę į parduodamą turtą turi pirmiau užregistruotas pirkėjas. Šis būdas nėra labai populiarus ir tai suprantama, nes asmuo, dalyvaudamas varžytynėse raštu, negali sekti įvykių eigos varžytynėse ir prireikus siūlyti didesnę kainą. Pabrėžtina, kad varžytynėse dalyvaujantis skolininkas turi teisę nurodyti, kurie daiktai turėtų būti parduodami pirmiau. Antstolis šio skolininko nurodymo privalo laikytis. Pradinė parduodamo iš varžytynių turto kaina 20 proc. mažesnė negu tokio pat turto rinkos vertė. Antrosiose varžytynėse ši kaina mažinama dar 20 proc. Jei paskelbiamos neįvykusiomis antrosios varžytynės, antstolis pasiūlo pasiimti išieškotojui neparduotą daiktą už neįvykusiose antrosiose varžytynėse skelbtą pradinę parduodamo turto kainą. Jeigu išieškotojas atsisako paimti turtą numatytomis sąlygomis, skelbiamos antrosios pakartotinės varžytynės, kurios vyksta tomis pačiomis sąlygomis ir tvarka, kaip ir varžytynės, kurios paskelbtos neįvykusiomis. Turto nepardavus iš varžytynių ir atsisakius jį pasiimti išieškotojui, antstolis turtą grąžina skolininkui, o ne parduoda pusvelčiui, kaip buvo pagal 1964 m. CPK. Atkreiptinas dėmesys, kad išieškotojui atitenka ir 50 proc. nuo skolininkui paskirtos baudos vykdant nepiniginius išieškojimus. Vokietijoje parduodant turtą iš varžytynių svarbu, kad kaina pasiektų 70 proc. turto rinkos vertės. Jei pirmose varžytynėse tokia kaina nebuvo pasiekta, skelbiamos antros varžytynės, kuriose turtas parduodamas bet kokia kaina73. Parduodant turtą iš varžytynių, pirmasis kainos padidėjimas turi sudaryti ne mažiau kaip penkis procentus pradinės turto pardavimo kainos, jeigu pradinė parduodamo turto kaina yra iki penkiasdešimties tūkstančių litų, ne mažiau kaip keturis procentus – jeigu pradinė parduodamo turto kaina yra nuo penkiasdešimties tūkstančių litų iki šimto tūkstančių litų, ir ne mažiau kaip tris procentus – jeigu pradinė parduodamo turto kaina viršija šimtą tūkstančių litų. Reikėtų paminėti, kad 1964 m. CPK buvo numatyta tik tai, jog parduodant turtą iš varžytynių, pirmasis kainos padidėjimas turėjo būti trys procentai, o procentinio kainos pakilimo diferencijavimo pagal parduodamo turto vertę, nebuvo. Varžytynės turi įvykti skelbime apie varžytynes nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje. Tačiau antstolis rašytiniu patvarkymu gali atidėti varžytynes, bet ne ilgiau kaip trims valandoms. Turtas laikomas parduotu asmeniui, kuris varžytynėse pasiūlo didžiausią kainą. Ta pati norma buvo ir iki 2003 m. galiojusiame CPK. Atrodytų, viskas aišku ir nėra vietos dviprasmiškoms interpretacijoms. Tačiau iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 17 9 punkto išplaukia, kad, esant keliems pirkėjams, antstolis turtą parduoda tam asmeniui, kuris pirko palankiausiomis išieškotojui ir skolininkui sąlygomis (pavyzdžiui, pasiūlė didžiausią kainą, sutarties sudarymo metu sumokėjo iš karto visą sumą, kai parduoto turto vertė yra didesnė kaip vienas tūkstantis litų, ir kt.). Iš tiesų juk visų varžytynių tikslas turėtų būti kuo geriau patenkinti išieškotojo interesus, kiek įmanoma mažiau “nuskriaudžiant” skolininką. Tačiau nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas gali suteikti peno tokioms interpretacijoms, tai yra didžiausia pasiūlyta kaina gali imti konkuruoti su kitais kriterijais, tokiais kaip “kas greičiau sumokės”. Kaip parodė teismų praktika, tai nelabai sveikintinas varžytynių, kurios jau iš anksčiau turi nelabai skaidraus proceso reputaciją, reiškinys. Matyt, atsižvelgiant į tokias neigiamas tendencijas naujajame CPK buvo nustatytas pagrindas pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu, jei neteisėtai antstolis atmetė kurio nors asmens pasiūlytą aukštesnę kainą. Be to, ir vėlesnė teismų praktika aiškiai ir nedviprasmiškai nustatė prioritetus didesnės kainos naudai74. Turto pardavimas iš varžytynių – bene dažniausiai nepasitenkinimą išieškotojui ar skolininkui sukeliantis turto realizavimo būdas. Tokia padėtis buvo anksčiau, kol antstolių kontoros veikė prie apylinkės teismų, tokia išliko ir dabar, įvykdžius antstolių veiklos reformą ir jiems pradėjus veikti savarankiškai. Kodėl tai yra daugiausia nesutarimų ir ginčų sukeliantis turto realizavimo būdas, atsakymą, matyt, būtų galima rasti išnagrinėjus, koks turtas privalo būti realizuojamas varžytynėse. Kaip minėta, varžytynėse turi būti realizuojamas skolininkui priklausantis nekilnojamasis turtas, įstatymų nustatyta tvarka registruojamas turtas, taip pat kitas kilnojamasis turtas, kurio vieneto vertė viršija šimtą tūkstančių litų. Kita vertus, nesutarimų ir ginčų skaičių lemia greičiausiai ne tik realizuojamo turto vertė, bet ir tai, kad šis turto realizavimo būdas yra bene sudėtingiausias procedūros atžvilgiu. Šiuo metu galiojantis CPK įtvirtina du būdus suinteresuotiems asmenims apginti savo teises vykstant vykdymo procesui, taigi ir varžytynių metu. Pirmas būdas – paduoti skundą dėl antstolio veiksmų CPK V dalies XXXI skyriuje nustatyta tvarka. Šie skundai nagrinėjami ypatingosios teisenos tvarka. Antras būdas – kreiptis dėl turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais ginčo teisenos tvarka. Galiojančio CPK 602 straipsnis numato galimybę turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus pripažinti negaliojančiais, jei yra šiame straipsnyje išvardyti pagrindai. Šie pagrindai yra: 1) jeigu buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas; 2) jeigu turtas parduotas asmenims, kurie neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse; 3) jeigu kuris nors asmuo buvo neteisėtai pašalintas iš varžytynių proceso arba buvo neteisėtai atmesta kurio nors asmens pasiūlyta aukštesnė kaina; 4) jeigu turtas buvo parduotas anksčiau, negu buvo skelbimuose nurodytas pardavimo laikas; 5) jeigu buvo pažeista skolininko teisė nurodyti, kurie varžytynėse parduodami daiktai turėtų būti parduodami pirma kitų; 6) jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Kada kokį būdą reikėtų taikyti? CPK nenustato, kaip turi būti ginčijami turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktai. Atsakymą į šį klausimą, manytume, galime rasime išnagrinėję pirmiau minėtų normų istorinę raidą. Toks teisinis reguliavimas buvo ikikarinėje Lietuvoje. Tokio reglamentavimo tikslas – kad varžytynių rezultatai būtų kuo stabilesni ir sąžiningo įgijėjo teisės kuo labiau apsaugotos75. Be to, manytume, kad CPK 602 straipsnyje skelbiamas negaliojimo pagrindų sąrašas nėra baigtinis, t.y. turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus būtų galima pripažinti negaliojančiais ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. 1964 m. CPK buvo nustatyti du suinteresuotų asmenų teisių gynimo būdai: pirmasis – paduoti skundą dėl teismo antstolių veiksmų; antrasis – pareikšti ieškinį dėl turto pardavimo iš varžytynių akto arba turto perdavimo išieškotojui akto, ar dėl turto pardavimo be varžytynių akto pripažinimo negaliojančiais. Praktikoje šie būdai dažnai būdavo painiojami. Ne kartą buvo galima rasti tokių pavyzdžių, kai skunde būdavo abu reikalavimai kartu: reikalaujama ir pripažinti neteisėtais antstolio veiksmus, ir pripažinti negaliojančiais turto pardavimo iš varžytynių aktą, turto perdavimo išieškotojui aktą ar turto pardavimo be varžytynių aktą76. Taip buvo iki tol, kol Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas jau ne kartą minėtame 1999 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 17 “nubrėžė” ribą tarp šių suinteresuotų asmenų teisių gynimo būdų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad jeigu skolininko turto pardavimo arba perdavimo procesas yra nebaigtas, suinteresuoti asmenys gali paduoti skundus dėl teismo antstolio veiksmų. Turto pardavimo procesui pasibaigus (t.y. nuo to momento, kai vyresnysis teismo antstolis, laikydamasis 1964 m. CPK nustatytos tvarkos, savo parašu ir antstolių kontoros antspaudu patvirtindavo pardavimo arba perdavimo aktą), atsiranda ginčas dėl teisės, kuris turi būti nagrinėjamas ieškininės teisenos tvarka. Iki 2003 m. galiojęs 1964 m. CPK nenustatė turto pardavimo iš varžytynių akto arba turto perdavimo išieškotojui akto, ar turto pardavimo be varžytynių akto pripažinimo negaliojančiais pagrindų ir šiuos aktus būdavo galima ginčyti bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Galėtume daryti išvadą, kad suinteresuotų asmenų teisių gynimo būdai naujame CPK išliko panašūs, todėl ir turėtų būti taikomi analogiškai. Tačiau ir dabar praktikoje pasitaiko atvejų, kai skunde randami abu reikalavimai kartu, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėta civilinė byla77, kur teismas išaiškino, kad ”kai antstolis vykdomąjį dokumentą jau yra įvykdęs, jo veiksmai nebegali būti skundžiami CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka, bet gali būti ginčijami specialia tvarka. CPK 602 straipsnis numato turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, nekilnojamojo turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimą negaliojančiais. Ši proceso teisės norma yra specialioji norma, nustatanti vykdymo procese galimus pažeidimus ir jų teisinius padarinius. Jeigu pasinaudoti savo teise apskųsti antstolio veiksmą CPK XXI skyriuje nustatyta tvarka proceso dalyviai nebeturi galimybės, tai netrukdo jiems, įvykus turto pardavimui, perdavimui, ginčyti ieškinio teisenos tvarka tokio pardavimo ar perdavimo akto CPK 602 straipsnyje numatytais pagrindais”. Taigi, jeigu turto realizavimo procesas dar nėra baigtas, galima skųsti antstolio veiksmus, remiantis CPK XXXI skyriaus nustatyta tvarka, o jei šis procesas jau yra baigtas, t.y. teismas nustatyta tvarka yra patvirtinęs turto pardavimo iš varžytynių aktą ar turto perdavimo išieškotojui aktą, taip pat jei yra patvirtintas turto pardavimo be varžytynių aktas, tuomet šiuos aktus galima ginčyti CPK 602 straipsnyje nustatytais pagrindais. Tiesa, naujo CPK 725 straipsnis numato dar vieną saugiklį. Teisėjas, nustatęs esminius pažeidimus, padarytus parduodant turtą iš varžytynių, nutartimi turi atsisakyti tvirtinti varžytynių aktą ir varžytynes pripažinti neįvykusiomis. Ši tvarka mutatis mutandis taikoma ir kitiems teisėjo tvirtinamiems turto realizavimo aktams (turto perdavimo išieškotojui ir turto pardavimo be varžytynių aktams). Lietuvos antstolių rūmai teigia78, kad varžytynės šiandien užleidžia vietą jau minėtam kur kas greitesniam ir patogesniam būdui, kai areštuotas turtas parduodamas skolininko pasiūlytam pirkėjui. Tokiais atvejais varžytynės atšaukiamos ir priverstinis turto realizavimo procesas užbaigiamas taikiai. Preliminariais skaičiavimais, per 9 šių metų mėnesius pardavimai skolininko pasiūlytam pirkėjui sudarė didžiausią dalį - apie 40 proc. - visų skolų padengimo būdų po turto arešto. Atvejų, kai skolininkai atsiskaitė su kreditoriais iki planuotų varžytynių buvo apie 31 proc., o pardavimų iš varžytynių - apie 29 proc.79 7. Vykdymo išlaidos Iš sumų, išieškotų iš skolininko vykdant sprendimą, pirmiausia apmokamos išieškojimo vykdymo išlaidos, o iš likusių sumų tenkinami išieškotojų reikalavimai. Sumą, kuri lieka patenkinus visus reikalavimus, antstolis grąžina skolininkui. Išieškotas iš skolininko ir perduodamas išieškotojams sumas antstolis perveda į antstolio depozitinę sąskaitą. Baigus išieškoti, išieškotos sumos nedelsiant išmokamos, išsiunčiamos arba pervedamos išieškotojui. Sumos, kurios turi būti įskaitytos į valstybės pajamas, gali būti tiesiogiai įmokamos į atitinkamą valstybės biudžeto sąskaitą banko įstaigose. Esant ne vienam, o keliems išieškotojams, antstoliui būtina nustatyti, kaip jiems paskirstyti išieškotą sumą. Šis klausimas išsprendžiamas taikant dvi taisykles: eilės tvarkos ir proporcingumo. Eilės tvarkos taisyklė reiškia, kad visi išieškotojai suskirstomi į eiles. Jeigu išieškotos iš skolininko sumos neužtenka vykdymo ir su juo susijusiomis išlaidomis bei visiems reikalavimams pagal vykdomuosius dokumentus patenkinti, ši suma, atskaičius išieškotojui grąžintinas ir kitas vykdymo išlaidas, paskirstoma išieškotojams CPK 754-755 straipsniuose nustatyta eilės tvarka. Be to, paskesnės eilės reikalavimai tenkinami po to, kai visiškai patenkinami pirmesnės eilės reikalavimai. Proporcingumo principas reiškia, kad kai išieškotos sumos neužtenka visiems vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, jie tenkinami proporcingai kiekvienam išieškotojui priklausančiai sumai. Taigi šiuo atveju taikoma jau senovės romėnų teisės žinota taisyklė. Pasaulinėje praktikoje žinoma ir kita išieškotų sumų paskirstymo išieškotojams taisyklė: dažnai išieškotos sumos paskirstomos atsižvelgiant į tai, kuris išieškotojas reikalavimą pareiškė pirmiau, pvz., Vokietijoje kreditoriai nėra lygūs, pirmasis pradėjęs procesą kreditorius yra užtikrintas, kad antrasis kreditorius nieko negaus, kol nebus patenkintas pirmojo reikalavimas. Šiuo atveju galioja principas prior tempore potior jure80. Pagal CPK 88 str. pirmosios dalies 4 punktą išlaidos, susijusios su teismo sprendimų vykdymu, yra sudedamoji bylinėjimosi išlaidų dalis. Antstolio teikiamos paslaugos yra mokamos. Be to, vykdant sprendimą atsiranda kitokių išlaidų, kurias privalu atlyginti, pavyzdžiui, varžytynių rengimo, procesinių dokumentų įteikimo ir panašių. Pagal CPK 609 straipsnį vykdymo išlaidas sudaro: 1) išlaidos, susijusios su turto apžiūra, areštu, įkainojimu, pervežimu, saugojimu ir realizavimu; 2) atlyginimas ekspertams, vertėjams ir kitiems asmenims, dalyvaujantiems vykdymo procese; 3) ryšių išlaidos; 4) skolininko, jo turto arba vaiko paieškos išlaidos; 5) antstolio kelionės ir komandiruotės išlaidos; 6) išlaidos skelbimams visuomenės informavimo priemonėse, internete; 7) išlaidos, susijusios su kuratoriaus paskyrimu; 8) kitos su sprendimų vykdymu susijusios ar CPK nustatyta tvarka atliekamų veiksmų atlikimo išlaidos. Konkretų vykdymo išlaidų dydį, apmokėjimo ir atleidimo nuo jų tvarką nustato Sprendimų vykdymo instrukcija. Visas vykdymo išlaidas apmoka išieškotojas. Vykdymo išlaidų apmokėjimo išimtys gali būti nustatytos Sprendimų vykdymo instrukcijos. Įvykdžius sprendimą, šios išlaidos išieškomos iš skolininko81. Jos išieškomos tokia tvarka: dėl vykdymo išlaidų išieškojimo antstolis išsiunčia skolininkui raštišką siūlymą, kuriame nurodo išlaidų dydį, ir pasiūlo per nustatytą terminą tas sumas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. Jeigu skolininkas tų sumų neperveda, antstolis pareiškimu, nurodydamas apskaičiuotas sumas, kreipiasi į antstolio buvimo vietos apylinkės teismą su prašymu tas sumas priteisti. Mokėjimas už antstolio veiksmus taip pat priklauso nuo to, ar antstolis vykdo įstatymo nustatytas funkcijas, ar teikia paslaugas. Kadangi paslaugų teikimas grindžiamas antstolio susitarimu su klientu, atlyginimo už šias paslaugas dydis nereglamentuojamas ir gali būti nustatomas šalių susitarimu. Tuo tarpu atlyginimo antstoliui už įstatymo nurodytų funkcijų vykdymą dydžiai yra nustatyti Sprendimų vykdymo instrukcijoje, ir šalių susitarimu ar antstolio nuožiūra negali būti keičiami. Sprendimų vykdymo išlaidos atlieka ir itin svarbų prevencinį vaidmenį. Kadangi galutiniame išieškojimo etape visos šios išlaidos išieškomos iš skolininko, gresiančios vykdymo išlaidos yra svarbi paskata skolininkui geruoju susimokėti teismo priteistą skolą ar paskirtą baudą. Priešingu atveju skolininkui teks apmokėti visas su išieškojimu susijusias išlaidas bei atlyginimą antstoliui už sprendimo įvykdymą, kuris sudaro nuo 4 iki 19 proc. išieškotinos skolos sumos. Dažnai galime išgirsti skundus, kad antstolių darbo įkainiai yra labai dideli, taip sutiktume, kad galbūt jie gali būti mažinami, bet iš kitos pusės įkainiai negali būti ir labai maži, tai rodo Estijos pavyzdys, kur dėl žemų antstolių darbo įkainių susiklostė nesąžiningos konkurencijos dėsniai, kai antstolių kontoros sudaro šešėlines bendradarbiavimo sutartis su vykdomuosius dokumentus pateikiančiomis valstybės ir savivaldos institucijomis82. Antstolis turi teisę Sprendimų vykdymo instrukcijos nustatyta tvarka atidėti vykdymo išlaidų apmokėjimą. Gali būti atidėtas ne daugiau kaip pusės bendrųjų vykdymo išlaidų apmokėjimas, išskyrus atvejus, kai antstolis, atsižvelgdamas į išieškotojo – fizinio asmens turtinę padėtį, gali iš viso atleisti jį nuo vykdymo išlaidų mokėjimo Vykdymo išlaidų apmokėjimas gali būti atidėtas ne ilgiau kaip iki vykdomosios bylos užbaigimo. Visos vykdymo išlaidos išieškomos iš skolininko nepriklausomai nuo to, ar išieškotojas buvo atleistas nuo vykdymo išlaidų, ar jos buvo sumažintos, ar atidėtos. Vykdydamas vykdomuosius dokumentus dėl pinigų sumų išieškojimo valstybės naudai antstolis turi teisę atidėti visų vykdymo išlaidų apmokėjimą arba atleisti išieškotoją nuo šių išlaidų apmokėjimo. Tokiu atveju vykdymo išlaidas apmoka Teisingumo ministerija. Pažymėtina, kad Sprendimų vykdymo instrukcijos 30 punkte yra įtvirtinta nuostata, kad socialiai remtini asmenys pateikdami privatiems antstoliams vykdyti teismo sprendimą yra atleidžiami nuo vykdymo išlaidų. Jas sumoka Teisingumo ministerija, o įvykdžius sprendimą turi atlyginti skolininkas. Vykdymo veiksmai atliekami po to, kai išieškotojas apmoka jų atlikimą, išskyrus atvejus, kai išieškotojo ir antstolio susitarimu apmokėjimas už šių vykdymo veiksmų atlikimą buvo atidėtas ar išieškotojas buvo atleistas nuo vykdymo išlaidų sumokėjimo. Iš skolininko išieškomos ir išieškotojui pirmiausia grąžinamos visos jo apmokėtos vykdymo išlaidos, t.y. nuo visos išieškotos sumos pirmiausia atskaitomos išieškotojo apmokėtos vykdymo išlaidos, o išieškojimas vykdomas tol, kol išieškomos visos vykdymo išlaidos bei skola. Jeigu antstoliui sekasi ir jis įvykdo sprendimą, tuomet gauna atlyginimą, kuris priklauso nuo realiai išieškotos sumos. Jei antstoliui nepavyksta išieškoti visos reikalaujamos sumos, jo atlyginimas apskaičiuojamas proporcingai išieškotai skolos sumai. Paminėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasakęs83, kad “CPK 632 str. numatytais pagrindais neužbaigus vykdomosios bylos, antstolių kontora neįgyja teisės Sprendimų vykdymo instrukcijos 88 ir 89 punktų (dabar galiojančios Sprendimų vykdymo instrukcijos – 51, 52 punktų) pagrindais reikalauti vykdymo išlaidų atlyginimo. Ši teisė antstoliams atsiranda tik užbaigus vykdomąją bylą”. Jei antstolis siunčia raginimą, skolininkas, susimokėjęs skolą per raginime nustatytą terminą, turi apmokėti tik bendrąsias vykdymo išlaidas ir atskirų vykdymo veiksmų atlikimo išlaidas. Atlyginimas antstoliui šiuo atveju nemokamas. Jei asmuo per raginime nustatytą terminą negali susimokėti visos skolos, jis turėtų nedelsdamas kreiptis į antstolį ir informuoti jį apie turtą, kurio užtektų padengti įsiskolinimą, arba prašyti išieškoti iš darbo užmokesčio (jeigu skolą galima išieškoti per 6 mėnesius, darant įstatyme nustatytas išskaitas). Jeigu skolininkas niekur nedirba ir negali iš karto sumokėti visos skolos, tuomet jis turėtų kreiptis į apylinkės teismą dėl skolos mokėjimo dalimis. Reikėtų paminėti, kad visiškai neseniai (šių metų spalio 27 d.) patvirtinta nauja Sprendimų vykdymo instrukcija, kuri priverstinį skolų išieškojimo procesą daro aiškesnį ir pigesnį mažas skolas turintiems asmenims. Ankstesnėje Sprendimų vykdymo instrukcijoje vykdymo išlaidos buvo daug didesnės už išieškomą sumą kai antstoliui tekdavo išieškoti labai mažas sumas (iki 200 lt.). Tikimąsi, kad naujoji darbo tvarka padės išvengti daugelio konfliktinių situacijų. Tai turėtų padidinti žmonių pasitikėjimą antstolių institucija. Esminiai Sprendimų vykdymo instrukcijos pakeitimai buvo priimti apibendrinus Lietuvos Antstolių rūmų iškeltas privačių antstolių darbo problemas, taip pat atsižvelgus į Valstybės kontrolės, Teisės instituto bei visuomeninių organizacijų pastabas. Viena svarbiausių naujovių - mažesni antstolių darbo įkainiai už išieškomas nedideles skolas. Be to, nustatoma fiksuota šių įkainių viršutinė riba. Tačiau Antstolių rūmai atkreipia dėmesį, kad šis vykdymo proceso pakeitimas gali būti trumpalaikis. Gali atsitikti taip, kad mažų skolų išieškojimas taps nuostolingas, nes gaunamos pajamos nepadengs vykdymo proceso sąnaudų84. Įsigaliojus naujajai instrukcijai, skolininkams turėtų tapti aiškesnė ir lengviau suprantama vykdymo išlaidų skaičiavimo bei detalizavimo tvarka. Visi antstoliai pildys vienodas vykdymo išlaidų paskaičiavimo formas, kuriose bus nurodoma, kiek ir kokių vykdymo išlaidų susidarė vykdant skolos išieškojimą. Naujojoje Sprendimų vykdymo instrukcijoje yra patvirtintos ir kitų svarbiausių vykdymo proceso dokumentų formos, kurias antstoliai privalės naudoti atlikdami vykdymo veiksmus. Tokia tvarka bus patogesnė antstoliams, kadangi nebekils ginčų dėl vienų ar kitų duomenų neįrašymo į procesinius dokumentus. Žinoma, antstoliams ne visada pavyksta išieškoti skolą. Jei neišieškoma skola, tai dažnai antstolių kontora patiria nuostolių, kurie paprastai dengiami iš kitų bylų. Be to, antstoliai pagal susitarimą priima vykdyti vykdomuosius dokumentus iš Valstybinės mokesčių inspekcijos ir “Sodros”, negaudami iš šių institucijų jokio avanso. Tik jei sėkmingai išieškoma, padengiamos vykdymo išlaidos. Kartais stebimasi, kodėl antstolis iš fizinio asmens išieško daug didesnes sumas, negu jam apskaičiuota. Paprastai priskaičiuojamos vykdymo išlaidos, susijusios su mokėjimu už procesinius veiksmus. Jos yra vienodos, neatsižvelgiant į tai, ar išieškomos didelės, ar mažos sumos. Užklausa bankui patikrinti skolininko finansinę padėtį kainuoja tiek pat – nesvarbu, ar teiraujiesi apie įmonę, kuri skolinga milijoną, ar apie fizinį asmenį, skolingą tik 50 litų. Tokios pat ir pašto ar patvarkymo surašymo išlaidos. Visi antstolio veiksmai kainuoja vienodai. Pažymėtina, kad geranoriški skolininkai moka mažesnį mokestį už antstolio paslaugas. Teisingumo ministro įsakymu patvirtintoje naujoje Sprendimų vykdymo instrukcijoje panaikintas atlyginimas antstoliui bylose, kuriose iš skolininko gaunamo darbo užmokesčio yra išskaičiuojami alimentai. Iš pradžių toks atlyginimas buvo 10 proc. nuo išieškotos sumos. Pavyzdžiui, išieškojus iš skolininko 500 litų alimentų, antstoliui skolininkas turėdavo atlyginti ne tik antstolio išlaidas ir sumokėti bylos administravimo mokestį, bet dar ir papildomą 50 litų atlyginimą antstoliui. Dabar jo nereikia mokėti. Taip pat pakeistos nuostatos, išieškant baudas už administracinius teisės pažeidimus, pavyzdžiui, kelių policijos baudas. Jeigu tokia bauda neviršija 200 litų, prieš taikydamas priverstines vykdymo priemones, antstolis skolininkui turės siųsti siūlymą sumokėti baudą ir vykdymo išlaidas. Iki tol tokie raginimai susimokėti baudą galėjo būti ir nesiunčiami. Po šių pakeitimų tie skolininkai, kurie antstolio paraginti įvykdo reikalavimus nustatytu laiku, moka mažiau. Šios pataisos palengvina skolininkų naštą ir skatina laiku susimokėti skolas. Didžiausią vykdymo išlaidų dalį sudaro skolininko turto paieškos išlaidos. Šias išlaidas dažniausiai sudaro skolininko lėšų (antstoliai šiuo metu siunčia užklausas 12 bankų, viena užklausa bankui kainuoja 5 Lt, todėl vien bankų užklausimas skolininkui kainuoja 60 Lt, neįskaičiuojant pašto išlaidų), transporto priemonių, kilnojamojo ir nekilnojamojo turto bei darbovietės paieškos išlaidos. Tam, kad surasti turtą antstolis privalo vykti į turto buvimo vietą ir jį areštuoti. Turto realizavimas, taip pat daug laiko ir lėšų reikalaujantis procesas. Be to, antstolis privalo atlikti daug kitų veiksmų, kurie yra būtini sprendimui įvykdyti. Kiekvienas antstolio atliktas veiksmas apmokamas pagal teisės aktuose nustatytus tarifus. Įvykdęs sprendimą antstolis gauna atlyginimą, kurio dydis priklauso nuo išieškomos sumos. Kuo didesnė išieškoma suma tuo mažesnį procentinį atlyginimą gauna antstolis nuo išieškotos sumos. Norėtume paminėti, kad antstoliai kartais piktnaudžiauja siųsdami užklausas į įvairias įstaigas. Tai rodo ir teismų praktika, pavyzdžiui Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/200585 pastebėjo, kad “iš vykdomųjų bylų matyti, kad skolininkas yra nurodęs savo kodą ir atsiskaitomosios sąskaitos numerį. Šie duomenys yra ir vykdomuosiuose raštuose, todėl daryti užklausimus įmonių bei kitiems registrams dėl banko kodo ir turimų lėšų nebuvo reikalo, taigi ir reikalauti už tai atlyginimo nebuvo pagrindo. Tokie antstolio veiksmai neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų reikalavimų (CPK 3 str. 1 d.).” Per metus Lietuvoje policijos pareigūnai paskiria asmenims šimtus tūkstančių baudų. Jeigu baudos išieškojimas nukreipiamas antstoliams, asmenys gali patirti daug didesnę turtinę sankciją, nei bauda, nes pagal Sprendimų vykdymo instrukciją, išieškant, pvz., 250 litų baudą, antstoliui priklauso 200 litų atlyginimas ir 60 litų administravimo išlaidų. Todėl teisės aktai, užtikrinantys administracine tvarka persekiojamų asmenų teises numato, kad, kai nubaustasis gauna darbo užmokestį, pensiją ar stipendiją, policijos ir kiti pareigūnai negali baudos išieškojimo nukreipti antstoliams, o turi siųsti nutarimą išieškojimui tiesiai iš asmenų darbo užmokesčio, pensijos ar stipendijos. Įstatymai antstoliams draudžia tokiais atvejais priimti pareigūnų nutarimus vykdymui. Atsižvelgdami į pažeidėjo turtinę padėtį, kitas reikšmingas aplinkybes, pareigūnai gali paskirtos baudos mokėjimą išdėstyti per laikotarpi iki dvejų metų, atsižvelgiant į paskirtos baudos dydį. Teisingumo ministerijos gauta informacija, publikacijos spaudoje rodo, kad pareigūnai ir antstoliai nesilaiko aukščiau nurodytų įstatymų reikalavimų. Policijos pareigūnai dažnai siunčia nutarimus dėl baudų išieškojimo antstoliams, nežiūrėdami ar asmenys gauna darbo užmokestį, pensiją ar stipendiją. Tokiu būdu neužtikrinamos tų administracine tvarka persekiojamų asmenų teisių apsauga, kurias garantuoja įstatymai. Po naujos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos ši problema turėtų būti išspręsta, nes Instrukcijos 8 punktas numato, kad “Priimdamas vykdymui nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje antstolis patikrina ar vykdytiname dokumente yra atitinkama atžyma apie tai, jog nutarimą priėmusi institucija ar pareigūnas pasiuntė nutarimą vykdyti į skolininko darbovietę, valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui arba mokymo įstaigai išskaityti baudą iš pažeidėjo darbo užmokesčio arba kitokio uždarbio, pensijos ar stipendijos.” Taigi visas skolas ir baudas būtina susimokėti laiku, kadangi skolos išieškojimas yra brangus bei daug laiko užimantis procesas. Papildomos išlaidos už laiku nesumokėtas baudas verčia daugumą pažeidėjų laiku susimokėti paskirtas baudas. Tai patvirtina ir Lietuvos antstolių rūmų bei kitų institucijų duomenys. Pavyzdžiui vien baudas už važiavimą visuomeniniu transportu be bilieto šiuo metu susimoka tris kartus daugiau nubaustųjų, nei tai buvo iki antstolių reformos. Tuomet baudas mokėdavo tik kas penktas nubaustasis. Dabar septyni iš dešimties susimoka nelaukdami antstolių raginimo86. 8. Antstolių veiklos efektyvumas Antstolių darbo tikslas yra įvykdyti teismų ir kitų kompetentingų institucijų sprendimus. Tik šių sprendimų pagrindu antstoliai išieško skolas iš skolininkams priklausančių piniginių lėšų, areštuoja ar konfiskuoja jų turtą. Į antstolį kreipiamasi tik tada, kai skolininkas pats geruoju nesumoka priteistos skolos, neatlygina žalos, nemoka baudų, neišlaiko savo vaikų ir pan. Antstolių darbo kokybė Lietuvoje vertinama kontroversiškai dėl gilių socialinių visuomenės problemų. Vis dėlto gyventojai ima labiau suprasti ir vertinti antstolių darbą. Beveik prieš trejus metus įgyvendintą antstolių sistemos reformą, kai valstybės pareigūnais buvę antstoliai tapo privačiais, ekspertai vadina pasiteisinusia. Valstybei tai per metus padeda sutaupyti apie 10 mln. litų87. Šių metų balandžio mėnesį Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė pateikė valstybinio audito ataskaitą “Teismo antstolių reformos vykdymas”88 kurioje nurodoma, kad Teisingumo ministerija, įgyvendinus Lietuvos Respublikos antstolių įstatymą, tikisi, kad po antstolių reformos išieškojimo efektyvumas padidės nuo 5,2 proc. iki 10 proc. Šis efektyvumo rodiklis gaunamas lyginant išieškotas sumas pagal baigtas vykdomąsias bylas su išieškotina suma (jų santykis procentais). Auditorių nuomone, šis efektyvumo rodiklis nėra vienintelis tinkamas teismų sprendimų vykdymo vertinimo kriterijus, nes rodiklis daugiausiai priklauso nuo vykdomųjų bylų, kuriose išieškotina suma didelė, vykdymo rezultatų. Efektyvus bylų, kuriose išieškomos sumos santykinai mažos, baigimas, menkai įtakos minėtą kriterijų. Tuo būdu, antstoliai, siekiant geresnio veiklos rezultato, gali būti motyvuojami pirmenybę teikti vykdomosioms byloms, kuriose išieškotinos sumos didelės. Kadangi nėra nustatyta vieningų kiekybinių ir kokybinių teismų sprendimų vykdymo efektyvumo vertinimo kriterijų, auditorių nuomone, geriausiai bendrą teismų sprendimų vykdymo efektyvumą parodytų baigtų bylų ir visų bylų santykis. Siekiant įvertinti teismų sprendimų vykdymo efektyvumą iki teismo antstolių reformos ir po reformos, buvo analizuoti duomenys apie neįvykdytus vykdomuosius dokumentus, gautus vykdomuosius dokumentus, baigtas bylas ir efektyvumą 2000 – 2004 metais. Kaip matome iš 1 paveiksle pavaizduotų duomenų (žr. Priedai, 1 pav.), nebaigtų vykdomųjų bylų likutis antstolių kontorose kiekvienais metais auga: jų skaičius nuo 2000 m. iki 2003 m. padidėjo 93,5 proc., nuo 2003 m. iki 2005 m. padidėjo 44,6 proc., iš viso nebaigtų vykdomųjų bylų likutis per 2000–2004 m. išaugo 2,8 karto. Nors antstolių reforma buvo siekiama gerinti teismų sprendimų vykdymo efektyvumą, 2004 m. efektyvumas (vertinant pagal baigtas bylas), lyginant su 2002 m., sumažėjo 2,2 karto: nuo 56,2 proc. 2002 m. iki 26,0 proc. 2004 m. Siekiant įvertinti antstolių bylų pasiskirstymą ir vykdymo efektyvumą pagal išieškotinas sumas, buvo analizuota nebaigtos vykdomosios bylos, gauti nauji vykdomieji dokumentai, baigtos, neįvykdytos vykdomosios bylos ir vykdymo efektyvumas, sugrupavus bylas pagal išieškotinos sumos dydį 2003, 2004 m. Kaip matome iš 2 paveiksle pateiktų duomenų (žr. Priedai, 2 pav.), didžiausią dalį vykdytų bylų sudarė bylos, kuriose išieškotina suma iki 5000 Lt: 2003 m. jos sudare 80,5 proc., 2004 m. – 83,3 proc. visų bylų. Bylos, kuriose išieškotina suma yra didesnė nei 5000 Lt, 2003 m. sudarė 5,5 proc., 2004 m. – 5 proc. Bendras išieškojimo efektyvumas (išieškotos ir išieškotinos sumų santykis proc. pagal visus vykdomuosius dokumentus) 2003 m. sudarė 3,59 proc., 2004 m. padidėjo iki 5,12 proc. Vykdomųjų bylų, kuriose išieškotina suma iki 200 Lt išieškojimas didžiausias: 2003 m. sudarė 13,83 proc., 2004 m. – 12,53 proc. Tuo tarpu vykdomųjų bylų, kuriose išieškotina suma didesnė nei 100000 Lt, išieškojimo efektyvumas 2003 m. siekė 1,94 proc., tai yra 7,1 kartų mažesnis nei vykdomųjų bylų, kuriose išieškotina suma iki 200 Lt. Kuo didesnė vykdomojoje byloje išieškotina suma, tuo išieškojimo efektyvumas mažesnis. 2003-2004 m. buvo baigta 346370 vykdomųjų bylų, tai yra 38,8 proc. visų vykdytų bylų (iš viso vykdyta 893790). Siekiant įvertinti, kiek iš baigtų bylų 2003-2004 m. buvo realiai įvykdytos, auditoriai analizavo baigtas bylas pagal jų užbaigimo pobūdį. Iš 346370 vykdomųjų bylų, baigtų 2003–2004 metais, 45,5 proc. baigtos visišku įvykdymu, 26,7 proc. – vykdomieji dokumentai išsiųsti tretiesiems asmenims išskaitoms padaryti, 18,4 proc. bylų (63782) grąžinta išieškotojui. Tik mažiau nei pusė 2003-2004 m. baigtų vykdomųjų bylų baigtos visišku įvykdymu. Reaguodami į Valstybės kontrolės atliktą antstolių reformos vykdymo tyrimą, Antstolių rūmai atkreipia dėmesį, jog antstolių darbo efektyvumo matavimas pagal užbaigtų bylų skaičių neatitinka antstolių darbo praktikos bei skelbtų reformos tikslų. Atkreiptinas dėmesys, jog užbaigtų bylų skaičius iki 2003 m. antstolių sistemos reformos buvo gana didelis – virš 60 proc., tačiau būtent dėl žemo piniginių lėšų išieškojimo efektyvumo ir buvo atliekama teismo antstolių sistemos reforma. Valstybinės antstolių sistemos metu dažnai bylos buvo užbaigiamos formaliais pagrindais, grąžinant vykdomąjį dokumentą su turto ar išieškotojo neradimo aktu. Akivaizdu, jog tokiu būdu sprendimų vykdymo efektyvumo rezultatai buvo iškreipiami. Vakarų Europos valstybės, kuriose veikia privačios antstolių sistemos, sprendimų vykdymo efektyvumą skaičiuoja būtent išieškotinų ir išieškotų lėšų santykiu, nes užbaigtų bylų skaičius neatspindi realios situacijos ir antstolių darbo efektyvumo. Šiuo metu ir privatūs Lietuvos antstoliai yra suinteresuoti ne skaičiuoti baigtas bylas, o pasiekti pagrindinį tikslą – įvykdyti teismo sprendimą ir išieškoti jame nurodytas sumas. Jeigu antstolių darbo efektyvumo vertinimo kriterijus Lietuvoje būtų užbaigtos vykdomosios bylos, tuomet antstoliai, siekdami įspūdingų rezultatų, galėtų užbaigti bylą, grąžindami vykdomąjį dokumentą išieškotojui neradę skolininko ar jo turto, o po to išieškotojas vėl turėtų rūpintis šio dokumento pateikimu antstoliui ir jam atsirastų papildomų išlaidų. Siekdami sutaupyti išieškotojų mokamas vykdymo išlaidas, antstoliai sąmoningai nebaigia bylų formaliais pagrindais, o nuolatos atlieka skolininko turto ir pajamų kontrolę ir taip siekia įvykdyti teismo sprendimus, išieškoti skolas. Dėl šių objektyvių priežasčių didėja nebaigtų bylų skaičius, kurį kaip vieną iš neefektyvumo rodiklių mini Valstybės kontrolė. Kartu Antstolių rūmų prezidiumas pripažįsta, kad antstolių sistema yra tobulintina. Ieškant optimalaus antstolių veiklos varianto, nuolat bendradarbiaujama su Teisingumo ministerija, nepriklausomais ekspertais, užsienio kolegomis - siekiama, kad antstolių veikla skatintų piliečius savanoriškai apmokėti skolas ir mažiausiai pažeistų vargingiausių visuomenės narių gyvenimą89. Nepaisant atskirų teisinio reglamentavimo trūkumų, statistiniai antstolių veiklos rodikliai yra geri: įvykdžius reformą, per porą metų procesinių sprendimų įvykdymo dalis padidėjo nuo 5 iki 18 proc. Be to, šiandien antstoliais daugiausiai skundžiasi skolininkai, o ankščiau daugiausiai skundų būdavo gaunama iš nepatenkintų išieškotojų90. Kalbant apie 2005 metus Asociacija Lietuvos antstolių rūmai91 pateikia tokius statistinius duomenis: per devynis šių metų mėnesius antstoliai išieškojo beveik 135,78 mln. litų skolų. Tai 31,8 mln. litų, arba 30,6 proc. daugiau, negu per tą patį praėjusių metų laikotarpį. Visiškai užbaigtuose vykdymo procesuose išieškota ir kreditoriams sugrąžinta suma siekia 129,81 mln. litų. Ji pranoksta skolų portfelius, kuriuos privatūs antstoliai grąžino kreditoriams per visus 2003 arba 2004 metus, kai baigiant vykdyti bylas išieškotojams buvo sugrąžinta atitinkamai 102,96 mln. litų ir 126,19 mln. litų skolų. Antstolių informacinės sistemos duomenimis, antstoliams dabar pavyksta išieškoti beveik trečdalį skolų. Išieškojimo kokybės rodikliai užbaigtose bylose (kreditoriams sugrąžintos sumos santykis su neišieškota suma) šiais metais pasiekė aukščiausią lygį nuo antstolių reformos pradžios (žr. Priedai, 3 pav.). Antstolių veiklos efektyvumą rodo ir tai, kad Tarptautinė antstolių ir teismo pareigūnų sąjunga (UIHJ) yra įvertinusi Lietuvą kaip šalį, pažangiai reformavusią valstybinę antstolių sistemą ir galinčią būti pavyzdžiu kitiems92. Lietuvos patirtimi naudojasi Estija, tobulindama privačių antstolių sistemą savo šalyje. Estijos teisingumo ministerijos atstovas, viešėjęs mūsų šalyje, pripažino, jog sprendimų vykdymo procesas Lietuvoje šiandien gerokai pažangesnis, nors antstolių institucija iš valstybinės į privačią Estijoje pertvarkyta dvejais metais anksčiau. Todėl nuo 2006 metų pradžios keičiant teisės aktus, Estijos teisinėje sistemoje ketinama pritaikyti nemažą dalį Lietuvoje pasiteisinusių antstolių veiklos principų.93. Efektyvus antstolių darbas labai svarbus šalies ekonomikai. Ne veltui antstoliai visame pasaulyje vadinami ekonomikos reguliatoriais. Jei jų nebūtų, ekonomika smuktų, nes niekas nenorėtų mokėti skolų. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 1. Ginant ir atkuriant pažeistas asmenų subjektines teises ir įstatymo saugomus interesus ypatingas vaidmuo tenka antstoliui, kuris aktyviai dalyvauja teismo sprendimų ir kitų institucijų aktų vykdymo procese. Galima teigti, kad teismo sprendimų vykdymas yra specifinė, baigiamoji teisingumo vykdymo dalis, nors reikia paminėti, kad vykdymo proceso santykio su civilinio proceso santykių sistema yra didelių diskusijų objektas. Yra išskiriamos trys pagrindinės vykymo proceso santykio su civiliniu procesu koncepcijos: vykdymo procesas kaip civilinio proceso dalis, kaip savarankiška teisės šaka ir kaip administracinės teisės dalis. Daugelis autorių palaiko pirmąją koncepciją, nes jos pagrįstumas patvirtinamas nagrinėjant civilinio proceso ryšį su vykdymo procesu. 2. Lietuvoje iki Pirmojo Lietuvos Statuto priėmimo specialaus teismo sprendimų vykdymo organo bei paties sprendimų vykdymo teisinio reguliavimo nebuvo. Sprendimai buvo priimami ir vykdomi pagal paprotinės teisės tradicijas. Lietuvos Statutuose atsirado tokie teisingumo vykdymo institutai kaip vižas, diečkus, vaznys. XVIII a. kai didžioji Lietuvos dalis buvo valdoma Rusijos teismo sprendimus vykdė policija. Nuo XIX a. atsirado teismo antstolių institutas, kuris egzistavo ir Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu. 1940 m. Lietuvai praradus nepriklausomybę teismo sprendimus vykdė teismo vykdytojai, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ilgą laiką teismo sprendimų vykdymo problemos buvo paliktos nuošalyje, kol 2003 m. buvo įvykdyta teismų antstolių sistemos institucinė reforma. 3. 2003 m. sausio 1 dieną buvo įvykdyta teismo antstolių institucinė reforma, kuria siekta sukurti stiprią ir veiksmingą, valstybės ir visuomenės poreikius tenkinančią teismų bei kitų institucijų sprendimų vykdymo sistemą. Siekimas užtikrinti efektyvesnį, lankstesnį išieškojimo procesą nulėmė pagrindinę reformos kryptį – teismų ir kitų institucijų sprendimų vykdymą perduoti privačiai veikiantiems antstoliams. Buvo nuspręsta sukurti tokią sprendimų vykdymo sistemą, kuri išspręstų nepakankamo vykdymo proceso teisinio reglamentavimo, neefektyvios turto realizavimo procedūros, siaurų sprendimų vykdymo priemonių rato, nepakankamų sankcijų už teismo sprendimų nevykdymą ir kitas problemas. Taigi po reformos buvo pakeista vykdymo sistema tiek procesine, tiek institucine prasme. 4. Antstolis - tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Be šių funkcijų, antstolis gali teikti ir kai kurias paslaugas. Įstatyme vienareikšmiškai suteikiamas prioritetas antstolio funkcijų vykdymui. Vykdydamas įstatymo nustatytas funkcijas antstolis veikia kaip valstybės įgaliotas asmuo ir turi teisę naudoti įstatyme nustatytas priverstinio vykdymo priemones (tikrinti asmens turtinę padėtį bei gauti kitus duomenis apie asmenį, areštuoti asmens turtą, įpareigoti šį turtą pristatyti į nurodytą vietą, įpareigoti asmenį atlikti kitus veiksmus ar susilaikyti nuo jų atlikimo, jei tai susiję su vykdomu sprendimu). 5. Naujasis CPK, palyginti su iki tol galiojusiuoju, įtvirtina aktyvų apylinkės teismo teisėjo dalyvavimą vykdymo procese – tam tikrus antstolio priimamus procesinius sprendimus turi patvirtinti teismas rezoliucija arba nutartimi. Ypač svarbu tai, kad turto pardavimo iš varžytynių aktai taip pat turi būti patikrinti ir patvirtinti apylinkės teismo teisėjo. Naujoji tvarka suteikia daugiau garantijų iš varžytynių turtą įsigyjantiems asmenims. 6. Siekiant tinkamai apginti ir išieškotojų, ir skolininkų teises, naujajame CPK numatyta galimybė visiems asmenims nemokamai skųsti neteisėtus antstolio veiksmus teismui. Po įvykusios antstolių sistemos reformos ir įsigaliojus naujajam CPK gauta keli šimtai skundų dėl privačių antstolių veiksmų. Išanalizavus skundus, nustatyta, kad dauguma jų susiję su antstolių ar jų padėjėjų profesinės etikos principų pažeidimu, neteisėtais antstolių veiksmais areštuojant ar realizuojant turtą. Taip pat dalis skolininkų nepatenkinti didelėmis išieškojimo išlaidomis. Taip atsitiko todėl, kad iki reformos už antstolių darbą mokėjo valstybė, o šiandien šias išlaidas turi padengti skolininkas, kuris laiku nesusimoka savo skolų. 7. Vykdant išieškojimą iš skolininko pajamų antstolis turi atsižvelgti į naujajame CPK įtvirtintas nuostatas, apribojančias išieškojimą iš skolininko darbo užmokesčio dydį. Tai ypač aktualu Lietuvoje. Juk išsaugoti patikimą skolininką suinteresuotas ir pats išieškotojas. Skolininkas, kuris atliekant priverstinio vykdymo veiksmus išlieka ekonomiškai gyvybingas, labiau atitinka išieškotojo interesus negu ekonomiškai sužlugdytas skolininkas. 8. Antstolis negali nukreipti išieškojimo į skolininko turtą, jeigu įmanoma išieškoti priteistą sumą per 6 mėnesius iš jo darbo užmokesčio. Šiuo būdu įgyvendinamas tiesiogiai CPK įtvirtintas ekonomiškumo principas, išvengiant nebūtinų skolininko nuostolių ir kartu patenkinant išieškotojo reikalavimus. Išieškojimo iš skolininko gaunamų pajamų reikšmė turi didėti. Nustatytas išieškojimo iš skolininko darbo užmokesčio dydis atitinka išieškotojo interesus ir užtikrina skolininko ir jo šeimos narių minimalių pajamų išsaugojimą. 9. Antstolis, vykdydamas sprendimus, privalo atsižvelgti į CPK vykdymo procese įtvirtintą siekį išsaugoti priešingų išieškotojo ir skolininko interesų balansą. Išieškotojui suteikiama teisė aktyviai dalyvauti vykdymo procese – jis gali pasirinkti skolininko turtą, į kurį antstolis turi nukreipti išieškojimą. Supaprastinta turto perdavimo išieškotojui procedūra, jeigu turto niekas neperka iš varžytynių. Tuo pačiu ginami skolininko interesai, nes išieškotojo teisė pasirinkti turtą, į kurį nukreipiamas išieškojimas, ribojama įstatymo – pirmiausia antstolis gali nukreipti išieškojimą į turtą, kurio paėmimas mažiausiai palies skolininko interesus. Kita vertus, siekiama suaktyvinti ir patį skolininką. Kas, jeigu ne turto savininkas, gali geriau pasirūpinti savo turtu. Iki varžytynių pradžios skolininkas gali pats arba pavesti kitiems asmenims surasti iš varžytinių parduodamo turto pirkėją. 10. Vykdydamas sprendimus antstolis turi atsižvelgti į CPK įtvirtintas nuostatas, ginančias skolininko šeimos teises – siekiama išsaugoti elementarias būtinas gyvenimo sąlygas, todėl į gamybai būtiną turtą antstolis išieškojimą nukreipia paskutine eile. Taip pat, siekiant apginti skolininko interesus, priverstinio teismo sprendimo vykdymą antstolis gali pradėti tik pasibaigus raginime įvykdyti sprendimą geruoju terminui. 11. Labai svarbi CPK nuostata, pagal kurią, siekiant apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, išplėstas turto, į kurį antstolis negali nukreipti išieškojimo, sąrašas, pasunkintas iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų vykdant išieškojimą už komunalines paslaugas. Antstoliui vykdant iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų reikalaujama pranešti apie tai vaikų teisių apsaugos tarnyboms. CPK, be kita ko, numatoma, kad antstolis nukreipti išieškojimą į skolininkui priklausantį gyvenamąjį būstą, kuriame jis gyvena, gali tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija 3000 Lt. 12. Po reformos atsirado informacijos apie skolininko turtą paieškos sistema, kuri labai palengvina antstolių darbą. Tik problema, kad antstoliai nemokamai naudojasi valstybės biudžeto lėšomis išlaikomos Antstolių informacinės sistemos duomenimis ir teikdami savo paslaugas, už kurias jie gauna atskirą užmokestį. Siūloma išnagrinėti atlygintino naudojimosi Antstolių informacine sistema galimybes. 13. Varžytynių dalyviai gali būti ne visi asmenys. Įstatymas nenustato specialių reikalavimų varžytynių dalyviams, tačiau apibrėžia, kokie asmenys negali būti varžytynių dalyviai. Siekiant užtikrinti, kad varžytynės vyktų sąžiningai ir nešališkai, draudžiama varžytynėse dalyvauti teisėjams, antstoliams, antstolių kontorų darbuotojams ir šių asmenų artimiesiems giminaičiams. Atkreiptinas dėmesys, kad sąraše nėra paminėti šių asmenų sutuoktiniai, taigi siūlytume šį straipsnį papildyti. 14. Nemažai gaunama skundų dėl antstolių veiksmų, bet dažniausiai šie skundai susiję su pernelyg uoliu antstolių darbu. Be to, šiandien antstoliais daugiausiai skundžiasi skolininkai, o ankščiau daugiausiai skundų būdavo gaunama iš nepatenkintų išieškotojų. 15. Antstolių veiklos efektyvumas per pirmus reformos metus padidėjo apie keturis kartus. Tačiau svarbiausia, visuomenė suprato, kad reikia rūpintis savo skolomis ir jaustis atsakingam už tinkamą jų grąžinimą laiku. LITERATŪRA Norminiai teisės aktai 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992, Nr. 33-1014. 2. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas // Valstybės žinios. 2002, Nr. 53-2042. 3. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas // Valstybės žinios. 2002, Nr. 53-2043. 4. Konsoliduota Europos Bendrijos sutartis. O.J.C 325, 24 12 2002. 5. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija // Valstybės žinios. 1995, Nr. 40-987. 6. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, patvirtintas 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864 // Valstybės žinios. 2000, Nr. 74-2262. 7. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, patvirtintas 2002 m. vasario 28 d. įstatymu Nr. IX-743 // Valstybės žinios. 2002, Nr. 36-1340. 8. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas, patvirtintas 2002 m. vasario 28 d. Nr. IX-743 // Valstybės žinios. 2002, Nr. 36-1340. 9. Dokumentų įteikimo ir perdavimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 // Valstybės žinios. 2002, Nr. 71-2990. 10. 2000 m. gegužės 29 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamentas “Dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse” (EB) Nr. 1348/2000. 11. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas “Dėl vykdomojo rašto”, Nr. 807/2004. 12. Sprendimų vykdymo instrukcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 // Valstybės žinios. 2005. 13. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas “Dėl teismo antstolių institucinės reformos metmenų patvirtinimo” // Valstybės žinios. 1999, Nr. 114. 14. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl turto vertinimo metodikos” // Valstybės žinios. 1996, Nr. 244. 15. Teismų santvarkos įstatymas // Vyriausybės žinios. 1933, Nr. 419. 16. Teismų santvarkos įstatymo pakeitimas // Vyriausybės žinios. 1936, Nr. 257. 17. Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas // Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919. Nr. 2-3. 18. Laikinasis teismų santvarkos įstatymo pakeitimas // Vyriausybės žinios. 1940, Nr. 713. 19. Lietuvos TSR teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymas // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1990, Nr. 17-447. 20. Lietuvos Respublikos teismų įstatymas // Valstybės žinios. 1994, Nr. 46-851. Teismų praktika 1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 17 “Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant skundus dėl teismo antstolių veiksmų, atliktų vykdant turto varžytynes, taip pat nagrinėjant civilines bylas dėl turto pardavimo iš (be) varžytynių aktų arba turto perdavimo išieškotojui aktų pripažinimo negaliojančiais”. Teismų praktika. Vilnius: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. 1999, Nr. 11. 2. LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 28 d. nutartis c.b. M.Jankauskas v. Teismo antstolių kontora prie Kauno miesto apylinkės teismo, Nr. 3K-3-348/1999. 3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis “Dėl skolininko dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo”. Teismų praktika. Vilnius: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. 2003, Nr. 20. 4. LAT CBS teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 10 d. nutartis c.b. B.Kislova v. A.Ksendzova, Nr. 3K-3-1043/2003. 5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis “Dėl antstolių kontoros teisės reikalauti vykdymo išlaidų atlyginimo”. Teismų praktika. Vilnius: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. 2004, Nr. 22. 6. LAT CBS teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 14 d. nutartis c.b. E.Mlinkauskienė v. antstolis I.Gaidelis, Nr. 3K-3-363/2004. 7. LAT CBS teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 28 d. nutartis c.b. R. Kėkštas v. antstolė A. Rimaitė Žičkuvienė, Nr. 3K-3-352/2004. 8. LAT CBS teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 25 d. nutartis c.b. O.Kalnikienė v. antstolis A. Bložė, Nr. 3K-3-565/2004. 9. LAT CBS teisėjų kolegijos 2005 vasario 7 d. nutartis c.b. UAB “Kemira GrowHow” v. J. Lapinskas, Nr. 3K-3-10/2005. 10. LAT CBS teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. nutartis c.b. B. Tamkevičienė v. K.J.Jocius, Nr. 3K-3-85/2005. 11. LAT CBS teisėjų kolegijos 2005 gegužės 23 d. nutartis, Nr. 3K-7-262/2005. 12. LAT CBS teisėjų kolegijos 2005 rugsėjo 7d. nutartis c.b. AB bankas “Hansabankas” v. antstolė R.Gražienė, Nr. 3K-3-377/2005. Specialioji literatūra 1. Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V. ir kt. Lietuvos teisės istorija. Vilnius: Justitia, 2002. P. 428-432. 2. A. Bložė. Turto arešto taktika // Justitia. 2001, Nr. 2, p. 16-19. 3. A.Bložė, J. Klebanovas. Turto vertinimo problemos sprendimų vykdymo procese // Jurisprudencija. 2001. Nr. 21. 4. Champness P. Patvirtinti Europos turto vertinimo standartai. Patvirtinti Europos vertintojų asociacijų grupės TEGOVA. 1997. 5. Dvareckas S. Lietuvos teismai 1918 – 1940 metais. Vilnius, 1997. 6. Foster N. German law & Legal system. Cardiff: Blanchstone Press Limited, 1993. 7. B. Jasiūnaitė. Antstoliams – bendra Europos erdvė // Teisės žinios. 2004, Nr. 4 (7), p. 7-8. 8. Kaye P. Methods of Execution of Orders and Judgements in Europe. Chicherster: John Wiley & Sons, 1996. 9. Kerameus K. Enforcement in the international context. The Hague Nijhoff, 1997. 10. Laužikas E, Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė. Vilnius: Justitia, 2005. T.2. P. 495-540. 11. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų taikymas teismų praktikoje (1991 05 – 2000 02). P. 265 –338. 12. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės Valstybinio audito ataskaita “Teismo antstolių reformos vykdymas”, 2005 m. balandžio 14 d. Nr. 2040-8-34. 13. Lietuvos valstybės teisės aktai (1918. II. 16 – 1940.VI. 15). Vilnius, 1996. 14. A. Lepeškaitė. Antstoliai: sena profesija, naujos galimybės // Vadovo pasaulis. 2003, Nr. 3, p. 72-75. 15. J. Machovenko. Vaznys, kaip teismo antstolio pirmtakas, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje // Teisė. 2004, t. 50, p. 94-105. 16. Mikelėnas V. Civilinis procesas. Vilnius: Justitia. 1997. T.2. 17. A. Naujokaitis. Įmonėms aktualios antstolių veiklos naujovės // Vadovo pasaulis. 2003, Nr. 10, p. 67-68. 18. Nekrošius V. Civilinis procesas: koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės. Vilnius: Justitia. 2002. 19. Pataria antstolis // Juristas. 2004, Nr. 5, p. 35-36. 20. Seizures overindebtedness in European Union. Luwer Law Onternational, 1997. 21. Skolų išieškotojai ragina atsiskaityti geruoju // Juristas. 2004, Nr. 4, p. 27 – 31. 22. V. Stungurys, A. Lepeškaitė. Sprendimų vykdymo ir teisinės sitemos reformos prielaidos, tikslai, tendencijos // Justitia. 1999, Nr. 4, p. 10—12. 23. J. Svetickas. Turto realizavimas varžytynėse // Juristas. 2005, Nr. 4, p. 30-34. 24. Tarp kūjo ir priekalo, arba dar kartą apie turto išieškojimą // Juristas. 2004, Nr. 6, p. 27-30. 25. Tarybinė civilinio proceso teisė / atsak. redaktorius J. Žeruolis. Vilnius, 1983. 26. The execution of court decisions in civil cases. – Strasbourg, Council of Europe Publishing, 1998. 27. 1588 metų Trečiasis Lietuvos Statutas // Lapo J. 1588 metų Lietuvos Statutas. T.2. Tekstas. Kaunas, 1938. 28. V. Valančius, V. Višinskis. Teismų sprendimų vykdymas – reikšminga civilinio proceso stadija // Justitia. 1998, Nr. 4, p. 4-6, 9. 29. Valikonytė I., Lazutka S., Gudavičius E. Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.). Vilnius: Vaga, 2001. 30. Vansevičius S. LDK valstybiniai – teisiniai institutai pagal 1529, 1566 ir 1588 metų Lietuvos Statutus. Vilnius: Mintis, 1981. 31. V. Višinskis. Varžytynių rezultatų skundimo problemos // Justitia. 1999, Nr. 5-6, p. 52-53, 63. 32. V. Višinskis. Vykdymo procesas Lietuvoje: esama padėtis ir reformavimo kryptys // Jurisprudencija. 2002, t. 28 (20), p. 202-211. 33. V. Višinskis. Turto pardavimo iš varžytynių problemos // Jurisprudencija. 1999, Nr. 13 (5), p.81-87. 34. V. Višinskis. Išieškojimo iš fizinių asmenų problemos // Jurisprudencija. 1999, Nr. 14 (6), p. 35-42. 35. Višinskis V. Teismo sprendimų vykdymo procesinės problemos: daktaro dis. socialiniai mokslai: teisė (01 S) / LTA. - V., 1999. 36. Кононов О. В., Кокарев Ю.Г. Судебные приставы: вчера, сегодня, завтра // Государство и право No 1, 1999. 37. Ярков В. В. Концепция реформы принудительного исполнения в сфере гражданской юрисдикции // Росийский юридический журнал. 1996. № 2. 38. Шак Х. Международное гражданское процессуальное право. Москва, 2001. 39. Худенко В. Участники исполнительного производства. Автореферат дисертации на соискание ученой степени кандидата юридических наук. Саратов, 1992. 40. Юков М. К. Исполнение решений в отношении социалистических организаций. М., 1985. 41. Шерстюк В. М. О месте норм исполнительного производства в системе права Российской Федерации.// Вестн. Моск. Ун – та. Сер. 11, право. 1995. Internetas http://www.antstoliai.lt Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija: http://www.tm.lt Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika: http://www.lat.litlex.lt http://europa.eu.int/ SANTRAUKA 2003 m. buvo įvykdyta teismo antstolių institucinė reforma, kurios pagrindinis tikslas buvo sukurti stiprią ir veiksmingą sprendimų vykdymo sistemą, kuri išspręstų nepakankamo vykdymo proceso teisinio reglamentavimo, neefektyvios turto realizavimo procedūros, siaurų sprendimų vykdymo priemonių rato, nepakankamų sankcijų už teismo sprendimų nevykdymą ir kitas problemas. Po reformos buvo pakeista vykdymo sistema tiek procesine, tiek institucine prasme. Šiame magistro baigiamajame darbe nagrinėjama antstolio vieta civiliniame procese bei bandoma išsiaiškinti ar pavyko po įvykdytos teismo antstolių reformos sukurti šiuolaikišką, veiksmingą, valstybės ir visuomenės poreikius tenkinantį teismų bei kitų institucijų sprendimų vykdymo procesą. Antstolis – pagrindinis subjektas vykdymo procese, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Plačiau darbe nagrinėjamas antstolio vykdomas išieškojimas iš skolininko turto, turto areštas, antstolio procesinė reikšmė realizuojant turtą varžytynėse, antstolio naudojamos priverstinio teismo sprendimo priemonės ir kt. Pabrėžiama, kad antstolio veikla turi būti nukreipta galutiniam civilinio proceso tikslui pasiekti – greitai ir realiai įvykdyti teismo sprendimus. Manoma, kad įvykdyta teismo antstolių institucinė reforma pasiteisino, tai rodo ir vis didėjantis antstolių veiklos efektyvumas. Šiame darbe paliesta, be abejo, ne visa antstolio veikla civiliniame procese. Tačiau tikimės, kad išdėstytos mintys bus naudingos besidomintiems vykdymo procesu bei tobulinant antstolių veiklą. SUMMARY Institutional reform of judicial bailiff was implemented in 2003. The main goal was to establish effective system of judgment execution which would solve problems in juridical regulation of inadequate execution process, ineffective procedure of property realization, narrow range of judgment’s execution means, incomplete sanctions for noncompliance of judicial decisions, etc. Reform also influenced procedural and institutional changes in the system. In the Master study is analyzed the role of bailiff in a civil process and is attempted to clear up the successful outcomes of reform – was there created modern, effective, fulfilling requirements of state and society law and other institutions’ administrative process. Bailiff – the leading subject in execution process, who has executive functions delegated from the state: administration of administrative documents, stating factual considerations, reporting documents and other statutory validated functions. In the study is analyzed exaction from debtor, arrest of property, realization of property in auction, what means uses bailiff in involuntary court, etc. There is emphasized that bailiff‘s practice has to be directed to seek the goal of civil process – quickly and realistically execute judgments of court. It is supposed that institutional reform of judicial bailiffs is implemented and justified, because effectiveness of bailiff‘s proceeding is rising. In the study is analyzed not all practice of bailiff in civil process. We hope that stated thoughts will be useful for those who are interested in administrative process and improving practice of bailiff. P R I E D A I 1 pav. Palyginamieji duomenys apie teismo antstolių (iki 2002-12-31) ir antstolių (po reformos, t.y. nuo 2003-01-01) veiklos rodiklius: neįvykdytus vykdomuosius dokumentus, gautus vykdomuosius dokumentus, baigtas bylas ir efektyvumą (baigtų ir visų vykdomųjų bylų santykis) Šaltinis: Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės Valstybinio audito ataskaita “Teismo antstolių reformos vykdymas”, 2005 balandžio 14 d. Nr. 2040-8-34. 2 pav. Duomenys apie vykdomąsias bylas iki reformos, naujas ir užbaigtas vydomąsias bylas 2003, 2004 metais Šaltinis: Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės Valstybinio audito ataskaita “Teismo antstolių reformos vykdymas”, 2005 balandžio 14 d. Nr. 2040-8-34. 3 pav. Skolų išieškojimo kokybės vidurkis, (proc.) (kreditoriams sugrąžintos sumos santykis su neišieškota suma) Šaltinis: Asociacija Lietuvos antstolių rūmai, 2005.10.11.
Šį darbą sudaro 21046 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Civilinės teisės kursinis darbas
- 70 psl., (21046 ž.)
- RTF failas 3 MB
- Lygis: Universitetinis
- ✅ Yra šaltiniai
Atsisiųsti šį kursinį darbą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
