Teisės ir įstatymų analogijos taikymo civiliniame procese taisyklės

Praktinės užduoties sąlyga: Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublika E. Geležausko byloje pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintą teisę į tinkamą teismo procesą. Pažeidimas konstatuotas dėl to, kad civilinėje byloje pagal E. Geležausko ieškinį priimtas ir įsiteisėjęs Telšių rajono apylinkės teismo sprendimas penkerius metus nebuvo vykdomas. Šiuo sprendimu Telšių apskrities viršininko administracija buvo įpareigota ieškovui natūra atkurti nuosavybės teises į jo senelio iki nacionalizacijos turėtą žemės sklypą, tačiau teismo sprendimui ir ieškovo bei antstolio raginimams jį įvykdyti Telšių apskrities viršininko administracija nepakluso. Sulaukęs palankaus Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo E. Geležauskas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui padavė prašymą dėl proceso atnaujinimo įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtoje Telšių rajono apylinkės teismo byloje. Ar procesas gali būti atnaujintas E. Geležausko nurodytu pagrindu. Atsakymą pagrįskite. In fraudem legis facit qui salvis verbis legis sententiam eius circumvenit.1 Įvadas Teisės taikymo praktikoje, dėl įvairių – tiek objektyvių, tiek subjektyvių – priežasčių, gali atsirasti ir atsiranda situacijų, kai tam tikros teisinį pobūdį turinčios aplinkybės, reikšmingos asmens teisių įgyvendinimui, nepatenka į teisinio reguliavimo (įstatymais) sritį. Visuomeninių santykių greita kaita bei intensyvi plėtra, įstatymų leidėjo nesugebėjimas numatyti visų aplinkybių, kurios turi būti sureguliuotos teisės normomis, netobula juridinė technika gali būti įvardijamos kaip priežastys, dėl kurių ir atsiranda vadinamos teisinio reguliavimo spragos, t.y. teisės normos nebuvimas – teisės spraga2. Skiriant teisę ir įstatymą, tiksliau, įstatymą laikant teisės įkūnijimu, reikia ieškoti įstatymų (teisės aktų visumos) spragų, o teisės šaltiniais laikant papročius ir precedentus, kalbama apie teisės spragas apskritai3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso4 (toliau – CK) 1.3 str. 1 dalyje išvardyti pirminiai teisės šaltiniai, sudarantys vadinamąją statutinę civilinę teisę, tačiau tai nėra vieninteliai civilinės teisės šaltiniai, nes dar vienas, kaip tiesioginis šaltinis – jus non scriptum – nurodytas CK 1.4 straipsnyje (ne usus fori), o taip pat prie šaltinių priskiriami CK 1.2, 1.5 ir kituose straipsniuose įtvirtinti bendrieji teisės principai, bei kaip netiesioginiai teisės šaltiniai: teismo precedentas (CK 1.5 str. 3-4 d., 1.8 – 1.9 str.) ir teisės doktrina (CK 1.9 str.)5. Teisės spraga – atvejis, kai nėra įstatymo, jį pildančio akto, papročio nei precedento, o norminio teisinio reguliavimo spraga reiškia, kad nėra įstatymo ir jį pildančio akto normų. Įstatymo spraga rodo, kad apskritai nėra įstatymo arba, kad tai ne galutinai sureguliuotas konkrečiame įstatyme klausimas, vadinasi neišsami akto norma yra akto spraga, o pačios normos nebuvimas – visos teisės spraga6. Kita vertus, yra nuomonė, kad teisės spragų apskritai nėra, nes teisės normos nebuvimas reiškia formalų įstatymo leidėjo leidimą teismui veikti savo nuožiūra, grindžiama principu „quod lege non prohibetur, licitum est“ ir pagal šią doktriną teisės spraga yra mūsų vertinimo rezultatas, o ne konkretus dalykas7. Pagal prigimtį teisės spragos gali būti8: a) pirminės (absoliutus vakuumas) – atitinkamų visuomeninių santykių dėl įstatyminio reguliavimo netobulumo apskritai neapima teisinio reguliavimo dalykas; b) antrinės (santykinis vakuumas) atsiranda dėl visuomeninių santykių dinamiškumo. Teisės doktrinoje taip pat nurodoma, kad teisės spragos gali būti klasifikuojamos į atsitiktinės – įstatymų leidėjas tam tikrų faktinių santykių nesureguliuoja, nes nežino juos egzistuojant, ir neatsitiktinės – įstatymų leidėjas, žinodamas egzistuojant faktinius santykius, sąmoningai jų nereguliuoja dėl politinių, ekonominių ar kitokių priežasčių9. Diferencijuotas šio reiškinio pateikimas leidžia daryti išvadą, kad universalaus būdo išvengti reguliavimo įstatymais spragų nėra, gali būti tik operatyvus jų šalinimo būdai, todėl, nors pagal valdžių padalinimo principą10 teismas negali tapti įstatymo leidėju ir kurti teisės normas ar atsisakyti nagrinėti bylą11, visgi yra žinomi šie teisės spragų užpildymo būdai12: a) įstatymų leidyba; b) teisės aiškinimas – taikytinos teisės normos tikrosios prasmės nustatymas (realizuojamas teisės aiškinimo metodų pagalba: lingvistinis, sisteminis, loginis, teleologinis etc.); c) įstatymo analogija (lot. analogia legis) – pagal turinį panašios teisės normos taikymas, t.y. taikoma norma iš esmės yra skirta kitam (panašiam) teisiniam santykiui sureguliuoti; d) teisės analogija (lot. analogia iuris) – bendrųjų teisinio reguliavimo principų (teisingumo, lygiateisiškumo, sąžiningumo etc.) taikymas, t.y. kai nėra panašios teisės normos ir negalima pritaikyti įstatymo analogijos (matome, kad yra tam tikrų subordinacijos santykių tarp įstatymo ir teisės analogijos). Dažniausiai teisės spragos užpildomos teismams taikant analogia legis ar analogia iuris13, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 2 punkte „/.../vadovaudamasis Konstitucija, teismas gali užpildyti teisės spragą ar išspręsti įstatymų koliziją/.../“, aiškiai pritarta teismo teisei užpildyti teisės spragas pasitelkiant tiesioginį Konstitucijos taikymą, įstatymo ar teisės analogiją bei teisės aiškinimą14, tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas šiuo klausimu turi priešingą nuomonę15. Žinoma, teismo galios užpildyti teisės spragas nėra neribotos, analogijos galimybę pripažįstama tik ius privatum, o viešoji teisė būdo užpildyti spragas taikant analogiją netoleruoja16. Tyrimo objektas: analogijos taikymo taisyklės civiliniame procese (siaurąja prasme). Tyrimo dalykas: mokslinės literatūros, Lietuvos Respublikos norminių teisės aktų, travaux préparatoires ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimų analizė. Tyrimo metu buvo taikomi istorinis, lingvistinis (gramatinis), lyginamasis, dogmatinis, logi­nės ir sisteminės analizės bei kiti metodai. 1. Metodologinės prielaidos Analogiją (gr. analogia – panašumas, atitikimas) galima suprasti keliomis prasmėmis, pvz., logikos požiūriu kaip samprotavimo rūšį, teisėje, pirma, kaip panašumų paiešką, nes siekiant taikyti konkrečią teisės normą konkretiems faktams, būtina konstatuoti, kad normos taikymo sąlygos (hipotezė) ir faktinės bylos aplinkybės sutampa (elgesio taisyklėje užfiksuotos informacijos ir konkrečios gyvenimo situacijos panašumų paieška), antra, kaip teisės aiškinimo metodas, kad sąvoka ir teisės norma aiškinamos taip, kaip tapati sąvoka ar teisės norma jau išaiškintos anksčiau, trečia, kaip teisės taikymo būdas, kad teisės norma taikoma tokiai faktinei situacijai, kurios ta norma lingvistiniu požiūriu neapima, t.y. išplečiama teisės normos taikymo sritis ir tai grindžiama tuo, kad faktiniu atžvilgiu panašiais atvejais ir padariniai turi būti vienodi ar bent jau labai panašūs. 1.1. A priori. Senosios graikų kalbos žodis analogia reiškia taisyklingą santykį tarp objektų, jų proporciją ir atitikimą. Analogija – bendramokslinis metodas, kurio loginį pagrindą sudaro samprotavimas pagal analogiją, tai toks samprotavimo būdas17, kai iš dviejų objektų panašumo vienais požymiai daroma išvada, kad tie objektai panašūs ir kitais požymiais, kurio bendra schema yra tokia: objektui A būdingi požymiai a, b, c, d, e; objektui B būdingi požymiai b, c, d, e; tikėtina, kad objektui B būdingas ir požymis a. Analogijos, kaip nededukcinio samprotavimo, išvada – tikėtina, nustačius, kad du objektai panašūs vienais požymiais, dar negalima daryti būtinos išvados, kad jie panašūs ir kitais požymiais. Atsižvelgiant į loginį panašumą – objektų savybių ir santykių tarp pačių objektų – galima išskirti dvi pagrindines analogijos rūšis18: a) savybių analogiją – apibudinama dviejų objektų kai kuriomis sutampančiomis savybėmis ir daroma išvada, kad jie gali būti panašūs ir kai kuriomis kitomis savybėmis; b) santykių analogija – patys objektai gali neturėti panašių savybių, gali būti net visiškai skirtingi, bet jie gali turėti panašius santykius su kitais objektais. Objektų savybių arba tarpusavio santykių panašumas gali būti įvairaus lygio: griežtoji – būdingas perteklinis požymis, susijęs su kitais panašiais požymiais (šiuo atveju ir išvada gali tapti tikra); negriežta – kur perteklinis požymis tiesiogiai nesusijęs su panašiu, bet gali būti. Kaip ir kitos samprotavimo rūšys, pvz., indukcija, analogija gali būti visiška ir ne visiška. Visiškoje analogijoje panašumai užgožia skirtumus, ne visiškoje – panašumų yra tik kai kuriuose santykiuose. Kadangi analogijos išvada tikėtina, tai galima kalbėti apie jos tikėtinumo laipsnį, kuris priklauso nuo19: a) požymių, bendrų lyginamiems objektams, reikšmingumo – bendri lyginamųjų objektų požymiai turi būti esminiai, tipiški nagrinėjamuoju požiūrių; b) lyginamiems objektams bendrų esminių požymių skaičiaus – didesnis skaičius lemia, jog išvada bus labiau tikėtina; c) perkeliamas požymis turi būti to paties tipo, kaip ir bendri objekto požymiai. Logikai pripažįsta, jog analogija savo esme skiriasi nuo indukcijos tuo, kad ji eina nuo atskiro ne prie bendro, bet prie atskiro, lygiai priklausomo; „todėl galima tvirtai nustatyti, kad bendra tiesa negali būti sukonstruota su analogijos pagalba“20. 1.2. A posteriori. Analogija teisėje paprastai suprantama kaip faktinių ir teisinių panašumų lyginimas esant konkrečiai padėčiai. Skiriama bylų ir normų analogija. Bylų analogija – jau išnagrinėtos bylos ir priimto teismo sprendimo bei nagrinėjamos bylos panašumas. Nustačius, kad nagrinėjama byla panaši į kitą bylą, kurioje suformuluotas teismo precedentas, daroma išvada, kad nagrinėjamą bylą būtina išspręsti taip kaip ir ankstesniąją, pvz., lex Aquilia žinomi išvestiniai ieškiniai (actiones utilis), kai teisėjui pavesdavo nagrinėti bylą pagal jau esamą ir praktikoje pripažintą ieškinį21 (tarytum analogija). Normų analogija susiklosto konstatavus, kad normą galima taikyti ir joje nenumatytais, tačiau panašiais į joje numatytus atvejais22, t.y., jeigu neaiškus įstatymo turinys, tačiau jo taikymo sritis sutampa su kito įstatymo, kurio turinys yra aiškus. Vieno įstatymo turinys aiškinamas remiantis žinomu kito įstatymo turiniu, taigi išvada daroma remiantis tuo, yra ar nėra panašumų ir tai lemia analogijos prigimtį: iš esmės analogijos taikymas yra subjektyvus, o ne objektyvus procesas. Analogijos prielaidos23 atitinka tokias analogijos taikymo teisėje sąlygas24: a) konkreti norma ginčo santykio nereguliuoja; b) ginčo santykis yra panašus į tą, kurį reguliuoja konkreti teisės norma, ir daroma išvada, kad ginčą būtina spręsti taip, kaip anksčiau išspręstas kitas panašus ginčas; c) taikant normą panašiom situacijoms teisiniai padariniai būtų panašūs. „Įstatymo praplėtimas analogija gyvena jo esmėje dėl to, kad įstatymas yra mintis, o mintis dėl savo prigimties yra dialektiška“25, todėl pagal analogiją įstatymo praplėtimas turi išnykti ten, kur su jo pagalba prieinama prie to, kad reikia duoti iš esmės naują, kitokios rūšies normą. Taikyti analogiją gali buti tiesiogiai numatyta ir įstatyme, pvz., CK 6.156 str. 6 dalis arba konstrukcijos mutatis mutandis pagalba – CK 3.94 str. 4 d., 4.199 str. 2 d., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso26 (toliau – CPK) 818 str. 2 dalis. Analogiją siūloma skirti nuo subsidiaraus teisės normų taikymo27, kai, be pagrindinės teisės šakos normų, papildomai taikomos ir kitos, giminingos teisės šakos normos, manoma, kad „subsidiarus taikymas negalimas, kai galima įstatymo analogija“28. Teisės doktrinoje susiformavusios tokios analogijos taikymo taisyklės29: a) analogiją galima taikyti tik esant santykinių panašumų; b) specialiosios normos pagal analogiją netaikomos (exceptiones non sunt extendendae), išskyrus išimtinius atvejus; c) normos nustatančios asmens teisių ribojimus, pagal analogiją netaikomos30 (odia sunt restringenda); d) viešosios teisės normas pagal analogiją būtina aiškinti ir taikyti labai atsargiai (nullum tributum sine lege)31; e) argumentų, kuriais grindžiamas plečiamasis teisės normos aiškinimas, nepakanka siekiant pateisinti analogijos taikymą; f) negalima be svarbių priežasčių taikyti pagal analogiją normų, leidžiančių netaikyti bendrųjų normų; g) tik labai svarbūs argumentai gali būti pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad įstatymo tekste yra klaida, todėl reikia taikyti analogiją. 2. Įstatymo ir teisės analogija CK 1.8 str. 1 dalyje nustatyta, jog „Civilinės teisės normų nesureglamentuotiems civiliniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymo analogija)“. Įstatymo analogija yra galima esant tokioms sąlygoms32: 1) konstatuojama teisės spraga (nėra pozityviosios teisės normos, papročio, teismo precedento ar šalių susitarimo, kuris reguliuotų ginčo santykį); 2) yra įstatymas (plačiuoju požiūriu), reglamentuojantis panašų santykį; 3) yra teisės normų reguliuojamų ir nereguliuojamų santykių panašumas, kuris leidžia daryti išvadą, kad analogijos taikymas neprieštarauja teisinio santykio esmei ir pobūdžiui. Žinoma, teismas, taikydamas analogia legis, taip pat privalo vadovautis CK 1.5 str. įtvirtintais principais ir atitinkamai motyvuoti savo sprendimą. Šiame kontekste paminėtina, kad įstatymo analogiją reikia skirti nuo teisinio argumentavimo pagal analogiją, t.y. teisingumo ir lygiateisiškumo principai reikalauja, kad panašios civilinės bylos būtų sprendžiamos vienodai, todėl esant tokioms pačioms faktinėms aplinkybėms teisės normas būtina aiškinti ir taikyti vienodai33. Taip pat išvados remiantis analogija - naudojamas, kai normose įtvirtintas nebaigtinis aplinkybių sąrašas - pvz., „ir kita”, „ir panašiai”. Čia įstatymų leidėjas įgalina išaiškinti teisės normas pagal ejusdem generis taisyklę, išplečiant nebaigtinį sąrašą kitų analogiškų aplinkybių pagalba. 2.1. 1964 m. CPK. 1964 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso34 11 str. 6 dalyje buvo numatyta, kad „Jeigu nėra įstatymo, reguliuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reguliuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra - vadovaujasi bendraisiais Lietuvos Respublikos įstatymų pradmenimis ir jų prasme”35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“ apžvalgoje ši įstatymo nuostata išaiškinta materialiosios ir procesinės teisės santykio apimtimi, t.y. „/.../įstatymo ar teisės analogijos taikymu galima išspręsti klausimus, nesureguliuotus tiesiogiai tiek materialinės teisės normomis (pvz.: civilinės teisės, darbo teisės), tiek procesinės teisės normomis (civilinio proceso teisės), kadangi CPK 11 str. 6 d. nuostatų taikymo sfera nėra apribota tik materialiniais-teisiniais ginčo santykiais“36. Kiekvienas teismo sprendimas turi būti pagrįstas įstatymu (tiesiogiai nurodant įstatymo normą), įstatymiškai įtvirtinta bendroji įstatymo (teisės) taikymo teismuose taisyklė, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodyti įstatymai, kiti norminiai teisės aktai, kuriais remdamasis teismas išsprendė bylą. 1964 m. CPK 11 str. 6 d. įtvirtina išimtis iš aukščiau nurodytos bendros taisyklės, t. y. numato, kad tiesiogiai įstatymų nesureguliuotiems klausimams išspręsti teismai gali taikyti analogiją. Skirtingai negu baudžiamieji37, baudžiamojo proceso įstatymai, minėtas įstatymas leidžia taikyti įstatymo arba teisės analogiją. Minėta, kad įstatymo (teisės) analogijos taikymu siekiama užpildyti teisines spragas, esančias įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, jeigu, teismo nuožiūra, ginčo dalykas (santykis) reikalauja teisminės gynybos, todėl analogija turi būti taikoma laikantis teisėtumo reikalavimų. Tuo atveju, kai įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose nėra tiesioginės teisės normos, reguliuojančios ginčo teisinį santykį, teismas privalo taikyti to paties teisės instituto, tos pačios teisės šakos įstatymo, kitų norminių teisės aktų normas, reguliuojančias panašų santykį38. Taikant įstatymo analogiją, teismui tenka užduotis teisės aiškinimo būdu nustatyti, ar tarp ginčo santykio, įstatymo tiesiogiai nesureguliuoto, ir kito teisinio santykio, įstatymo sureguliuoto, yra teisinis panašumas ir tuo atveju, kai ginčo santykis nėra tiesiogiai sureguliuotas įstatymų, kitų norminių teisės aktų normomis ir jam negalima pritaikyti teisės normų, reguliuojančių panašius santykius (įstatymų analogijos), teismas vadovaujasi bendraisiais Lietuvos Respublikos įstatymų pradmenimis ir prasme, t.y. bendraisiais atitinkamo teisės instituto, teisės šakos ar teisės, kaip tokios, principais (teisės analogija). Pavyzdžiu39, įstatymas nenumatė, kaip apskaičiuojamos pajamos, kurias nepagrįstai įgijęs turtą asmuo turėjo gauti iš šio turto. Nesant įstatymo, reglamentuojančio ginčo teisinius santykius, pagal 1964 m. CPK 11 straipsnio 6 dalį teismas visų pirma, privalo išsiaiškinti, ar nėra įstatymo, reguliuojančio panašius santykius. Jeigu toks įstatymas yra, taikomas pastarasis įstatymas (įstatymo analogija). Tik nesant panašius teisinius santykius reglamentuojančio įstatymo galima teisės analogija - ginčo sprendimas pagal bendruosius įstatymų pradmenis ir jų prasmę. 1964 m. redakcijos Civilinio kodekso40 CK 513 straipsnio 1 dalis, nustatė, kad turi būti atlyginamos ir realiai negautos pajamos, iš esmės įtvirtino sankciją nesąžiningam turto valdytojui, praturtėjusiam kito asmens sąskaita ir delsiančiam sugrąžinti nepagrįstai įgytą turtą jo teisėtam valdytojui. Tokia situacija yra labiausiai panaši į tą, kuri susidaro skolininkui praleidus terminą įvykdyti prievolę. 1964 m. CK 236 straipsnis numatė, kad skolininkas, praleidęs terminą įvykdyti piniginei prievolei, privalo sumokėti už termino praleidimo laiką trijų metinių procentų dydžio delspinigius nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato kitokio procentų dydžio. Pastaroji teisės norma pagal įstatymo analogiją ir turėtų būti taikoma tais atvejais, kai nepagrįstai įgytas turtas yra pinigai. Tai reiškia, šiuo atveju negalima remtis LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. Sachalinskaja v. V. Bugor, Nr. 3K-3-225/1999, kat. 43, teisės analogijos būdu suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisykle (pajamos, kurias nepagrįstai įgijęs pinigines sumas asmuo turėjo gauti, apskaičiuojamos kaip vidutinių komercinių bankų mokamų palūkanų norma), kadangi, esant įstatymo analogijos galimybei, ji turi prioritetą prieš teisės analogiją. Vadinasi, pajamos, kurias asmuo turėjo gauti iš be teisinio pagrindo įgytų piniginių sumų iki naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo, apskaičiuojamos įstatymo analogijos būdu taikant 1964 m. CK 236 straipsnio nuostatas, o nuo 2001 m. liepos 1 d. tokios pajamos apskaičiuojamos taikant CK 6.240 straipsnį. Įstatymo analogijos būdu taikytinas įstatymas nustatomas atsižvelgiant į tai, kokiame teisiniame institute ir kokioje teisės šakoje susidarė įstatymo spraga41. Civilinės bylos su įstatymo reikalavimų neatitinkančiu ieškininiu pareiškimu teismas negali nagrinėti, todėl byla nutrauktina. 1964 m. CPK 243 str. nebuvo tokio bylos nutraukimo pagrindo, todėl galimas procesinės normos taikymas pagal analogiją (1964 m. CPK 11 str. 6 d.). Byla, kurioje nagrinėjamas pareiškimas neatitiko 1964 m. CPK 146 str. 2 d. 7 p. reikalavimų, nežinybinga teismui, tad „/.../byla buvo nutraukiama pagal analogiją vadovaujantis CPK 243 str. 1 p“42. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas turi nurodyti, kokia teisės norma, kokie bendrieji įstatymų pradmenys taikomi (įstatymo ir teisės analogijos taikymo atvejais), ir tokį savo sprendimą motyvuoti ir, jeigu tam tikrus klausimus teismui sprendžiant vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, tai sprendime taip pat turi būti motyvuota. Teismo teisė sprendžiant jurisdikcijos klausimus buvo įtvirtinta 1964 m. CPK 142 straipsnyje, o jo antros dalies pirmame punkte buvo numatyta, kad teismas gali perduoti savo kompetencijos bylą perduoti kitam teismui, jeigu pripažįsta, kad ši bus greičiau teisingai išnagrinėta kitame teisme, t.y. galima atsisakyti nagrinėti bylą, jeigu ji taip pat priklauso kitos valstybės kompetencijai ir būtent tame teisme bylą nagrinėti yra priimtiniau tiek atsižvelgiant į bylos šalių, tiek į teisingumo interesus, taigi „remiantis įstatymo analogija, tarptautiniame civiliniame procese ši norma taikytina kaip forum non conveniens teisinis pagrindas“43. 2.2. 2002 m. CPK. Pagal CPK 3 str. 6 dalį „Jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija) /.../“, aptariamas atvejis, kai nesant atitinkamų proceso normų teismas taiko įstatymo analogiją (materialiosios teisės įstatymo analogijos klausimus reglamentuoja CK). Kaip matome, normos konstrukcija yra pakitusi lyginant su 1964 m. CPK – tiesiogiai įvardijant procesinį santykį, todėl toliau bus pateikiami ut supra analogijos taikymo taisyklių praktiniai pavyzdžiai 2002 m. CPK atžvilgiu: a) „/.../dokumentiniame procese priėmus preliminarų teismo sprendimą paaiškėja, kad atsakovo gyvenamoji (buveinės) ir darbo vietos yra nežinomos ir dėl šios priežasties jam negalima įteikti šio sprendimo, ieškinio bei jo priedų nuorašų (CPK 429 str.), pagal analogiją (CPK 3 str. 6 d.) su CPK 424 straipsnio 2 dalimi, 428 straipsnio 7 dalimi, teismas nutartimi turi panaikinti preliminarų teismo sprendimą ir nustatyti terminą ieškovui primokėti trūkstamą žyminį mokestį. Jeigu ieškovas neprimoka žyminio mokesčio, ieškinys laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Žyminį mokestį primokėjus byla perduodama nagrinėti pagal ginčo teisenos taisykles (CPK 426 str.)“44; b) „CPK 426 straipsnyje numatytu atveju ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 7 punkto analogiją“45; c) „/.../kai pagal CPK 303 straipsnio 1 dalį yra negalima apeliacija dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria išspręsti materialiniai teisiniai reikalavimai, apeliacija taip pat negalima ir dėl tos sprendimo dalies, kuria išspręsti iš materialinių teisinių reikalavimų kilę papildomi reikalavimai dėl bylinėjimosi išlaidų, nepriklausomai nuo ginčijamos tokių išlaidų sumos (CPK 3 str. 6 d.)“46; d) „/.../jeigu skolininkas, per CPK 437 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 439 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą pareikšdamas prieštaravimus dėl kreditoriaus pareiškimo išduoti teismo įsakymą, nesutinka tik su teismo įsakyme nurodytomis išieškotinomis bylinėjimosi išlaidomis, tai pagal analogiją su CPK 439 straipsnio 4 dalimi teismas turi priimti naują įsakymą dėl skolininko neginčijamos reikalavimų dalies priteisimo, įsakymą, nenurodant jame išieškotinų bylinėjimosi išlaidų“47; e) „teisėjų kolegijos pirmininkas, pirmininkaudamas apygardos teismo posėdyje, įgyvendina CPK 158-162 straipsniuose posėdžio pirmininkui suteiktas teises ir nustatytas pareigas. Be to, pažymėtina, kad pagal analogiją su CPK 319 straipsnio 1 dalimi, 352 straipsnio 1 dalimi (CPK 3 str. 6 d.) CPK 62 straipsnio 2 dalyje nurodytas subjektas, sudarydamas trijų teisėjų kolegiją bylai nagrinėti pirmąja instancija apygardos teisme, turi paskirti ir pranešėją“48; f) „/.../ieškovui atsiėmus ieškinį, jo pareiškimu teismas grąžina ieškovo sumokėtą žyminį mokestį ar jo dalį (CPK 87 str. 1 d. 2 p.), ieškovo turėtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, jam neatlyginamos (CPK 3 str. 6 d., 92 str., 94 str. 1 d.). Teismo turėtos bylinėjimosi išlaidos, pavyzdžiui, išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p.), išieškomos iš ieškinį atsiėmusio ieškovo (CPK 3 str. 6 d.). Iš ieškinį atsiėmusio ieškovo taip pat išieškomos ir atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos, esant atsakovo pareiškimui (CPK 3 str. 6 d., 87 str. 1 d. 2 p.)“49; g) „/.../įstatyme tiesiogiai nenurodyta, kada įsiteisėja CPK 439 straipsnio 4 dalyje nurodytas teismo įsakymas. Tai priklauso nuo to, kada skolininkas atsiliepia į teismo pranešimą (CPK 437 str. 2 d.). Gavęs skolininko prieštaravimus dėl dalies kreditoriaus reikalavimų, teismas dėl skolininko neginčijamos reikalavimų dalies priteisimo ne vėliau kaip kitą dieną (CPK 3 str. 6 d., 436 str. 1 d.) priima naują įsakymą, kuris įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos“50; h) „/.../ketvirtadalį už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio kreditorius sumokėjo paduodamas pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo (CPK 80 str. 1 d. 3 p.), tai teismui panaikinus teismo įsakymą ir kreditoriaus pareiškimą palikus nenagrinėtą, kreditoriaus sumokėtas žyminis mokestis, jei jis nebuvo pastarajam grąžintas CPK 87 straipsnyje nustatyta tvarka, įskaitomas į sumokamą už ieškinį žyminio mokesčio sumą (CPK 3 str. 6 d., 434 str. 2 d., 7, 8 str.)“51. Taikyti įstatymo analogiją, siekiant apginti trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus, paliestus teismo išduotu įsakymu ar priimti preliminariu sprendimu LAT konsultacijoje52 konstatuota: „supaprastinto proceso (dokumentinio proceso ar teismo įsakymo išdavimo proceso) tvarka priimtu teismo procesiniu sprendimu nusprendžiama dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių bei pareigų ir šis sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, tai: 1) dokumentinio proceso atveju šie asmenys, kaip ir atsakovas, dėl pareikšto ieškinio bei preliminaraus teismo sprendimo (CPK 428 str.) gali pareikšti savo prieštaravimus, kurie turi būti išnagrinėti CPK 430 str. nustatyta tvarka; 2) teismo įsakymo (CPK 436 str.) išdavimo kreditoriui atveju šie asmenys, kaip ir skolininkas, dėl kreditoriaus pareiškimo ar jo dalies gali pateikti teismui savo prieštaravimus, kurie turi būti išnagrinėti CPK 439 straipsnyje nustatyta tvarka (CPK 3 str. 6 d.)“. LAT Senato nutarimuose ne kartą buvo užsiminta apie analogia legis, pvz., LAT Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 41 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant bylas dėl teismo leidimų išdavimo pagal Civilinio proceso kodekso XXXIX skyriaus taisykles“ trečiame punkte sakoma „CK 3.221 straipsnio 3 dalis - dėl leidimo suteikti informaciją apie įvaikinimą - nagrinėjamas pagal įstatymo analogiją taikant CPK 488 straipsnį (CPK 3 str. 6 d.)“, o šio nutarimo apibendrinimo apžvalgoje išaiškinta: a) „/.../teismas, pagal įstatymo analogiją (CPK 3 str. 6 d.) taikydamas CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nutartimi atsisako priimti prašymą dėl teismo leidimo išdavimo kaip nenagrinėtiną teisme CPK XXXIX skyriaus nustatyta tvarka, nes prašymas neatitinka įstatymo reikalavimų/.../“; b) „/.../nutarties turiniui bylose dėl leidimų išdavimo pagal įstatymo analogiją taikomi ir CPK 270 straipsnio reikalavimai teismo sprendimo turiniui“; c) „nutartis teismo leidimo išdavimo klausimu nėra skundžiama atskiruoju skundu, todėl ir nutartis atsisakyti priimti prašymą dėl teismo leidimo išdavimo apeliacine tvarka neskundžiama (CPK 3 str. 6 d., CPK 582 str. 6 d.)“. LAT Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 44 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje“ išaiškinta, kad „už laiką, kuriam perkeltas darbuotojo atleidimo iš darbo terminas (data), teismas priteisia iš darbdavio darbuotojui vidutinį darbo užmokestį (DK 9 str. 1 d., 297 str. 3 d., CPK 3 str. 6 d.)“ bei LAT Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 45 „Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Darbo kodekso normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, apibendrinimo apžvalga“, kaip analogijos taikymą įtvirtinantis pavyzdys53. Apie teismo pareigą spręsti ginčą taikant įstatymo analogiją LAT yra pasisakęs ir konkrečiose bylose: a) „/.../CPK 558 straipsnio 5 dalyje nenustatytas terminas, per kurį kreditoriui pakartotinai kreipiantis dėl skolos išieškojimo/.../“54, todėl šiuo atveju taikytina CPK 558 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatytas dviejų mėnesių terminas; b) „/.../nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, paaiškėja, jog prašymas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti nebuvo sprendžiamas, nėra konkrečiai įvardytas CPK 315 straipsnio 2 dalyje kaip apeliacinio proceso nutraukimo pagrindas. Vis dėlto konstatavus, kad apeliacinis procesas pradėtas neteisėtai, jis turi būti nutrauktas. Nesant įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį, teismas, vadovaudamasis CPK 3 straipsnio 6 dalimi, taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija). Teismo veiksmai, nustačius, kad apeliacinis procesas pradėtas, esant pasibaigusiam ir neatnaujintam apeliacinio skundo padavimo terminui, reglamentuojami CPK 315 straipsnio 2 dalies 1 punkte bei 5 dalyje, todėl šios normos, kaip reglamentuojančios panašius procesinius santykius, gali būti taikomos nagrinėjamos bylos atveju“55. Lietuvos Apeliacinis Teismas įstatymo analogijos taikymo klausimais yra nutaręs: a) „/.../spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teismas, be kita ko, vadovavosi įstatymo analogija. Tokia bylą nagrinėjančio teismo teisė nurodyta CPK 3 str. ir negali būti kvalifikuojama, kaip tai nurodo savo atskirajame skunde trečiasis asmuo, kaip teismo išėjimas už pateikto prašymo ribų“56; b) materialinės teisės analogijos taikymo pavyzdys, – nors 1997 m. Įmonių bankroto įstatymas57 (toliau – ĮBĮ) tiesiogiai nenumatė galimybės kreditoriams ginčyti kreditorių komiteto nutarimus, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog bankroto teisiniai santykiai yra civiliniai santykiai (CK 1.1 str. 1 d., 2 d.), jiems reguliuoti taikytina įstatymo analogija (CK 1.8 str. 1 d.). „Šiuo atveju pagal įstatymo analogiją taikytinos ne 2001 m. ĮBĮ nuostatos, numatančios 14 d. skundo padavimo terminą, o CK nuostatos, nustatančios 3 mėn. terminą ieškiniams dėl juridinio asmens organų sprendimų pripažinimo negaliojančiais, nes kreditorių komiteto susirinkimas bankroto bylos nagrinėjimo metu laikytinas juridinio asmens valdymo organu“58. Vykdomoji byla plačiąja prasme laikoma civiline byla ir jos perdavimo vykdyti kitam antstoliui tvarką galima taikyti pagal analogiją – civilinės bylos perdavimo nagrinėti kitam teismui tvarką, nustatytą CPK 35 str. 2 d. Klausimą dėl bylos perdavimo iš vieno apygardos teismo kitam išsprendžia Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas arba Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Vadinasi, „esant išieškotojo prašymui ir teisiniam būtinumui, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas ar Civilinių bylų skyriaus pirmininkas gali nutartimi pavesti antstoliui, kurio aptarnaujama teritorija yra vienos apygardos teismo teritorijoje, pavesti atlikti vykdymo veiksmus kitos apygardos teismo teritorijoje“59. 3. Analogija ir teisės principai CK 1.8 str. 2 dalis, „Jeigu nėra panašius santykius reglamentuojančių civilinių įstatymų, taikomi bendrieji teisės principai (teisės analogija)“, 1964 m. CPK 11 str. 6 d. „/.../vadovaujasi bendraisiais Lietuvos Respublikos įstatymų pradmenimis ir jų prasme“, bei pagal 2002 m. CPK 3 str. 6 d. „/.../teismas vadovaujasi bendraisiais teisės principais (teisės analogija)“,t.y. jeigu nėra panašiu teisinius santykius reglamentuojančio įstatymo, teismas vadovaujasi bendraisiais teisės principais. Tokiu atveju teisės spraga užpildoma remiantis bendraisiais teisės principais bei „pozityviosios teisės dvasia sukuriant naują teisės normą ad hoc”60, taigi remiamasi, kai yra įstatymo analogija – tai santykių panašumo nustatymo kriterijais, esant teisės analogijai – įvairių principų reikšmingumo sprendžiamam klausimui, jų įtakos ir svorio nustatymo kriterijais (teismas turi pagrįsti būtinumą ir atskleisti taikomų bendrųjų teisės principų turinį). Teisės analogijos taikymo kontekste svarbu paminėti 1964 m. CPK 11 str. 7 d., ir 2002 m. CPK 3 str. 7 d. „/.../teismas tai darydamas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais“, nes juos sieja sisteminis aiškinimas, t.y. principų taikymo kilmės šaltinis suprantama yra skirtingas, tačiau jų taikymas kaip civilinėje teisėje įtvirtintų principų (CK 1.5 str.) – universalus61. Kalbant apie analogia legis aptarėme ir analogia iuris, t.y. atskleisti jų tarpusavio santykiai, taikymo sąlygos ar net kai kurios taikymo ribos, todėl galime akcentuoti, kad skirtingai nuo įstatymo analogijos, teisės analogijos analizė iš esmės reiškia pačių teisės principų analizę. 3.1. Teisės principai. Teisės principai – tai pagrindinės nuostatos, įtvirtintos atitinkamuose teisės normose, suformuotos teismų praktikos ar teisės doktrinos, „/.../kurios išreiškia proceso esmę ir yra visos teisės šakos plėtros bazė“62, pvz., civilinio proceso teisės principus nulemia pati civilinio proceso paskirtis ir civilinio proceso tikslai (CPK 2 str.) Pasak H. L. A. Hart, „yra mažų mažiausiai du bruožai, skiriantys principus nuo normų. Pirmasis bruožas susijęs su laipsniu: principai, palyginus su normomis, yra platūs, bendri ir nekonkretizuoti ta prasme, kad dažnai tai, kas būtų laikoma daugeliu skirtingų normų, gali būti apibūdinama kaip vieno principo išraiškos. Antrasis bruožas yra toks: principai daugiau ar mažiau aiškiai nurodo tam tikrą siekį, tikslą, teisės turėjimą arba vertybę, todėl tam tikra prasme manoma, kad pageidautina juos ginti arba jų laikytis, taigi jie vertinami ne tik kaip teikiantys juos išreiškiančių normų paaiškinimą arba loginį pagrindimą, bet kaip padedantys jas pateisinti“63. Teisės principai atlieka teisės spragų užpildymo funkciją, t.y. prie inferencinių taisyklių64 priskiriama ir teisės analogiją – šiuo atveju teisės norma nustatoma remiantis išskirtinai vertybine situacijos analize; jei padarome išvadą, kad norma N1, N2 ir N3 remiasi tuo pačiu aksiologiniu pagrindu K (indukcijos būdu ištyrę normų kūrėjo ketinimus ir intencijas), tai privalome laikyti galiojančia ir normą Nx, kurios negalime išvesti iš minėtų teisės normų, bet kuri remiasi tuo pačiu vertybiniu pagrindu (analogijos, tiksliau ne analogijos ieškojimo požymių galime įžvelgti ir kitoje inferencinėje taisyklėje – argumentum a contrario, šiuo atveju naujos normos turinį nustatome, konstatavę iš teisinio teksto išvestos normos reguliuojamos situacijos ir mums reikšmingos situacijos priešingumą), o pvz., įstatymo analogija tik sąlygiškai galėtų būti įvardyta inferencine taisykle, nes ją taikant nėra suformuojama nauja norma, o tik išplečiama vienos normos taikymo sritis, konstatavus šių normų reguliavimo objektų panašumą. Paminėtina, kad, viena vertus, nėra ir tikriausiai negali būti vieningai sutarta dėl baigtinio teisės principų sąrašo, kita vertus, žinoma, kiekvienas teisės principas yra savarankiškas, bet ne autonomiškas, jie negali funkcionuoti atskirai vienas nuo kito, t.y. principai sudaro sistemą, todėl esant analogia iuris susidaro sudėtingos konstrukcijos, kurios pasireiškia ne tik intersisteminiais, o atskirais atvejais ekstrasisteminiais vertinimais, bet taip pat ir principų taikymo ribomis (nulla regula sine exceptione), principų konkurencija ir net jų priešybe ar tam tikrais principais, į kuriuos, atitinkamos teisės šakos apimtimi, yra nukreiptas didesnis taikymo prasme dėmesys, kuris grindžiamas viena ar kita platesne koncepcija ar doktrina65. 3.2. Praktika. Proceso teisės analogijos pavyzdžių teismų praktikoje nėra gausu, kaip pavyzdį galima pateikti, CPK 93 straipsnyje numatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, pagal kurias visos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos laimėjusiai ginčą šaliai iš pralaimėjusios šalies. Praktikoje būna, kad kreditorius dėl tam tikrų priežasčių vengia priimti prievolės įvykdymą iš skolininko, kuris prievolę pripažįsta ir nori ją įvykdyti, tačiau kreditorius vis dėlto kreipiasi į teismą su ieškiniu. CPK nereglamentuoja situacijos, kaip paskirstyti bylinėjimosi išlaidas patenkinus kreditoriaus reikalavimą, jeigu įgyvendinti subjektinę teisę buvo galima nesikreipiant į teismą ir skolininkas pateikia tai patvirtinančius įrodymus. Kreipimasis į teismą nėra ir negali būti savitikslis, o teisę į teisminę gynybą suinteresuotas asmuo įgyvendina tik tuomet, kai jo teisė pažeista ar ginčijama, vadinasi, nors ieškinys patenkintas, remiantis bendraisiais teisės principais (CK 1.5 str. 1 d.) bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteisiamos atsakovui iš ieškovo66. Tai patvirtina ir LAT praktika, kur ne kartą yra pabrėžta (platesnis kontekstas) teisės principų derinimo išraiška (kompleksinis požiūris): a) „/.../vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.), atsižvelgiant į proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą (CPK 7 str. 1 d.), supaprastinto proceso esmę ir tikslus bei į tai, kad teismo leidimų išdavimo klausimas sprendžiamas supaprastinto, taigi pagreitinto proceso tvarka apie teismo posėdį pareiškėjai ir suinteresuoti asmenys rašytinio proceso atveju nėra informuojami“67; b) „/.../šie bendrieji teisės principai iš esmės lemia teismo (posėdžio pirmininko ar kolegijos teisėjo) pareigą byloje priimtą sprendimą paskelbti stovint, taip užtikrinant teismo proceso kultūrą ir teisingumo vykdymo iškilmingumą, šią funkciją vykdančios valstybės institucijos autoritetą ir prestižą/.../“68. 4. Analogijos taikymo ribojimas 2002 m. CPK 3 str. 6 d. antras sakinys įtvirtina, kad „pagal analogiją negali būti taikomos specialiosios, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančios, teisės normos“69, 1964 m. CPK tokios taisyklės nebuvo ir gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad šiuo atveju analogijos taikymas neturėjo ribojimų, - teismų praktikoje suformuoti atitinkami ribojimai. Pristatant 2002 m. CPK projektą, kad "pagal analogiją negali būti taikomos specialiosios teisės normos", buvo iškilęs klausimas dėl šios nuostatos pagrįstumo70, tačiau buvo argumentuota, kad specialiosios normos prigimtis lemia negalimumą taikyti analogiją su nuoroda į CK 1.8 str. 3 d. „neleidžiama pagal analogiją taikyti specialių teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančių normų“. Sąvoką „specialioji teisės norma“ šiuo atveju reikia suprasti kaip individualią gyvenimo situaciją reglamentuojančią taisyklę (lex specialis)71. Žinoma, apskritai teisės normos visuomeninius santykius reglamentuoja nustatydamos tam tikrus tipinius atvejus, t.y. reglamentuoja ne konkretų santykį, o tam tikrą jų grupę, todėl dauguma teisės normų yra bendrosios elgesio taisyklės (lex generalis). Ex praemissis, “draudimas vadovautis specialiųjų proceso normų analogija reiškia, kad pavyzdžiu, teismas negali remtis normų, reglamentuojančių tam tikrų bylų nagrinėjimo ypatumais, analogija”72, t.y. įžvelgus teisės spragą, pagal analogiją turi būti taikomos CPK bendrosios nuostatos, bet ne supaprastinto proceso ar ypatingosios teisenos normos, numatančios specialias tam tikrų kategorijų nagrinėjimo taisykles. Nuo minėtų specialiųjų normų reikia skirti ypatingas, arba singuliarines, teisės normas (jus singulare)73 ir skirtingai nei specialioji, singuliarinė norma savo ruožtu gali nustatyti tam tikrą principą, t.y. nors ir specialiąją, tačiau bendrąją tam tikros srities taisyklę (pvz., CK 6.270 str.). Ši aplinkybė reiškia, kad singuliarines normas, nustatančias bendruosius principus, taip pat galima taikyti pagal analogiją, tačiau taikymas negali išeiti už toje normoje numatytų jos taikymo prielaidų74. Taigi singuliarinių teisės normų taikymo pagal analogiją galimybė yra ribota ir gerokai griežtesnė nei įprastų teisės normų, kita vertus, yra singuliarinių normų, kurios nustato labai specifinius atvejus, ypatingas išimtis, pvz., tam tikrus draudimus, teisių ribojimus etc., tai tokių normų negalima taikyti pagal analogiją. Atkreiptinas dėmesys, kad „išimtinės normos ir bendrųjų įstatymų išimtys analogijos tvarka gali būti taikomos tik tada, kai nagrinėjamos aplinkybės irgi yra išimtinės“75. 5. Išvados 1. Teisės spragų (casus omissus – įstatymo dėl teisės spragos nenumatytas atvejis) užpildymas – civilinės teisės metodo ypatybė, išplaukianti iš civilinės teisės visą apimančio pobūdžio, kuris taip pat dar ir reiškia, kad įstatymų leidėjas negali numatyti visus įmanomus santykius ir jiems reguliuoti sukurti teisės normas, todėl įstatymas sukuria galimybę (su tam tikromis išimtimis) sureguliuoti bet kokius santykius taikant analogia legis ar analogia iuris. 2. Analogija – bendramokslinis metodas, kurio loginį pagrindą sudaro samprotavimas pagal analogiją , t.y. teisės kontekste tai reiškia, kad vieno įstatymo turinys aiškinamas remiantis žinomu kito įstatymo turiniu, išvada daroma remiantis tuo, yra ar nėra panašumų ir tai lemia analogijos prigimtį: iš esmės analogijos taikymas yra subjektyvus, o ne objektyvus procesas. 3. Teisę taikyti iš analogijos galima tik tada, kai nėra teisės normos, kuri reguliuotų konkretų visuomeninį santykį ir tas santykis yra teisinio reguliavimo sferoje bei pagal bendrą principą pirmiausia taikomos tos pačios teisės šakos normos, reguliuojančios teisinį santykį, panašų į ginčo santykį (CPK ir CK tiesiogiai nesureguliuotas klausimas gali būti sprendžiamas pagal analogiją taikant ne tik kitų įstatymų normas, bet ir tų pačių kodeksų normas, reglamentuojančias panašius santykius, abiem atvejais neleidžiant taikyti specialiųjų teisės normų), o esant įstatymo analogijos galimybei, ji turi prioritetą prieš teisės analogiją. 4. Lietuvos teisinė sistema kaip kontinentinės teisės sistema komplekse „idėja – norma – santykis“ prioritetą kaip teisės šaltiniui teikia normai, tačiau tais atvejais, kai teismui reikia remtis teisės analogija, tuomet teise laikoma ne tik teisės normos, bet ir teisinės idėjos (teisės principai), tik, viena vertus, nėra vieningai sutarta dėl baigtinio bendrųjų teisės principų sąrašo, kita vertus, visos konstrukcijos kurios yra susijusios su principų taikymų pasižymi atitinkamu sudėtingumu, t.y. dedukcinio samprotavimo (forma, pvz., silogizmas) atveju principų naudojimas kaip premisos nekelia didesnių problemų, bet pačios prielaidos apimama sritis (turinys), kuri kažkuria dalimi labiausiai susijusi su vertinimo aktu, tikrai kelia problemų ir ne tik ta apimtimi, kuria konkretus principas (jo dalis) yra ekstrasisteminis. 6. Teisinis situacijos įvertinimas Proceso atnaujinimas – tai išimtinė įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių (CPK 279 str. 1-3 d., 331 str. 6 d., 339 str., 362 str. 1 d.) teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma. Įtvirtinant įstatyme proceso atnaujinimo institutą, siekiama to paties tikslo kaip ir nustatant pakopinę (instancinę) teismų sprendimų ir nutarčių pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę (apeliaciją, kasaciją), t.y. užtikrinti, kad būtų vykdomas teisingumas (Konstitucijos 109 str. 1 d., Teismų įstatymo76 1 str. 1 d., CPK 2 str.) ir, kad būtų ginamas ne tik privatus ginčo šalies, bet ir viešasis interesas. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis – atnaujinti procesą bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi), jeigu toks įsiteisėjęs sprendimas ar nutartis pažeidžia šalių, trečiųjų asmenų, taip pat neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 365 str. 1 d.)77. Proceso atnaujinimas atliekamas CPK XVIII skyriaus normų nustatyta tvarka ir sąlygomis tada, kai nelieka galimybės patikrinti konkretų teismo procesinį sprendimą teismų instancine tvarka78. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas taikytų ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir teisių leidėjo ketinimus79. Todėl bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti priimtų teismo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu. Proceso atnaujinimo paskirtis ir išimtis (ekstraordinarinis) pobūdis paaiškina, kodėl šio proceso tvarka bylos gali būti peržiūrimos ir teismų sprendimai (nutartys) tikrinami tik konkrečiai įstatyme nustatytais atvejais – CPK 366 str. 1 d. 1-9 punktai išvardija būtent tokius faktus (aplinkybes), kurie dėl tam tikrų priežasčių negalėjo būti patikrinti nagrinėjant bylą. Procesas gali būti atnaujinamas pagal CPK 366 str. 1 d. 1 p., „kai Europos žmogaus teisių teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir (ar) jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika“. Ratifikuodama Konvenciją80 ir jos papildomus protokolus Lietuvos Respublika inter alia įsipareigojo užtikrinti, kad nebus pažeidžiamos Konvencijos ginamos asmens teisės ir laisvės (Konvencijos 1 str.), taigi ši Konvencija tapo sudėtinė Lietuvos teisės dalis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 str. 3 d.) ir kiekvienas Lietuvos jurisdikcijai priklausantis asmuo, kurio nuomone, yra pažeistos Konvencijos numatytos teisės ir laisvės, išnaudojęs visas nacionalinės teisės gynybos priemones, įgyja teisę kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą (toliau – EŽTT), o ratifikavusi Konvencijos Vienuoliktąjį protokolą81, kuris įsigaliojo 1998 m. lapkričio 1 d., Lietuvos valstybė besąlygiškai pripažino privalomą EŽTT jurisdikciją (Konvencijos 46 str.). Spręsdami šį uždavinį vengsime kontrafaktinių teiginių, o pabandysime išdėstyti teisiškai reikšmingas vienu ar kitu klausimu sąlygas, kurios atitinkama dalimi ir implikuos atsakymą. 1. Kreipiantis i EŽTT reikia laikytis tam tikrų reikalavimų (sąlygų)82: • Ratione temporis – pareiškime skundžiami įvykiai turi būti atsitikę po Konvencijos įsigaliojimo atitinkamoje valstybėje. • Asmuo savo pažeistai teisei ar įstatymo saugomam interesui apginti turi būti išnaudojęs visas valstybės vidaus teisinės gynybos priemones pagal visuotiniai pripažintas tarptautinės teisės normas, pvz., jeigu nukentėjęs asmuo neapskundė aukštesnei instancijai savo teisių pažeidimo arba nepabaigė viso valstybės viduje numatyto šios bylos nagrinėjimo proceso, skundas bus nepriimtas. • Kreiptis į EŽTT galima per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią buvo priimtas galutinis sprendimas. Galutinio sprendimo data yra: a) jo priėmimo diena, jei nukentėjęs asmuo dalyvavo paskelbiant galutinį sprendimą, arba b) sprendimo įteikimo diena. • Ratione materiae – galima kreiptis ne dėl savo teisių, kurias gina nacionaliniai įstatymai, pažeidimų, bet tik dėl Konvencijoje ir jos protokoluose įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo. EŽTT nėra apeliacinis teismas valstybės vidaus teismas ir negali panaikinti ar pakeisti jų sprendimų. • Ratione personae – EŽTT kompetentingas nagrinėti pareiškimus tik dėl valstybės ar pareigūnų veiksmų ar neveikimo, kuriais pažeisti šios valstybės įsipareigojimai pagal Konvenciją. • Kreipimasis negali būti anoniminis. • Negalima kreiptis dėl bylos, kuri jau buvo išnagrinėta, taip pat dėl bylos, kuri yra perduota nagrinėti kitam tarptautinio tyrimo ar ginčo sprendimo organo. • Negalima piktnaudžiauti peticijos teise. Reikia paminėti, kad ta uždavinio sąlygos apimtimi, kuria pripažįstamas pažeidimas pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., EŽTT jurisprudencija patvirtina, kad teismo sprendimo nevykdymas yra ir teisės kreiptis į teismą pažeidimas83, bei teisingumo vykdymas nesibaigia priėmus teismo sprendimą, t.y. teisingumas gali įvykdytas tik kai bus teisėtai, operatyviai ir veiksmingai įvykdytas teismo sprendimas84. 2. Pagal CPK 18 str. „Įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje“ (įtvirtintas teismo sprendimų privalomumo principas). Privalomumo savybę teismo sprendimas, nutartis ar kitas procesinis dokumentas įgyja įsiteisėjęs. Teismas yra valstybinės valdžios institucija (Lietuvos Respublikos Konstitucija 5 str.1 d.), todėl teismo sprendimas ar kitas procesinis dokumentas yra visuotiniai privalomas valstybinės valdžios aktas85, atsisakymas vykdyti teismo sprendimą ar teismo sprendimo arba kitokio teismo procesinio dokumento nepaisymas vertinamas kaip teismo nepriklausomumo ir viešosios tvarkos pažeidimas ir todėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso86 245 straipsnyje už teismo sprendimo nevykdymą numatyta baudžiamoji atsakomybė (baudžiamasis nusižengimas). 3. CPK 18 str. įtvirtintas teismo sprendimų privalomumo principas įgyvendinamas būtent vykdant sprendimą, kadangi praktinį teismų sprendimų vykdymą užtikrina antstoliai, todėl įstatymas nustato ir antstolių reikalavimų privalomumo taisyklę (CPK 585 str.). 4. Nežiūrint į tai, kad yra tenkinami reikalavimai įtvirtinti CPK 367 str. 1 d., 368 str. 2 d., reikia pabrėžti, kad „proceso atnaujinimas byloje nėra savitikslis, o reiškia procesinį veiksmą, kuriuo sudaromos teisinės prielaidos peržiūrėti jau įsigaliojusius teismo sprendimus (CPK 365 str.). Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 str. 4 d.)“87. Proceso atnaujinimą reglamentuojančios normos turi būti taikomos ne formaliai, o atsižvelgiant į šio procesinio instituto paskirtį ir tikslus. Vienas jų – išvengti galimai neteisėto išsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) teisinių pasekmių. Dėl to nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas vertintinas bylos aplinkybių kontekste, siekiant išaiškinti, ar jis leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo sprendimų (nutarčių) teisėtumu ir pagrįstumu, t.y. nagrinėjant prašymą dėl bylos proceso atnaujinimo, esminė reikšmė teikiama ne formaliajam procesinio sprendimo, dėl kurio peržiūrėjimo siekiama atnaujinti bylos procesą, teisėtumui, bet galutiniam teisiniam rezultatui. SIC Šiuo atveju pagal CPK 366 str. 1 d. 1 p., procesas neturi būti atnaujinamas, nes EŽTT konstatuotą pažeidimą negalima pašalinti nagrinėjant bylą iš naujo, t.y. EŽTT buvo konstatuotas toks pažeidimas, kurį pašalinti objektyviai neįmanoma net ir nagrinėjant bylą iš naujo. Literatūros sąrašas 1. Norminiai teisės aktai: 1.1. Lietuvos teisės aktai: 1.1.1. Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1992, Nr. 33-1014); 1.1.2. Lietuvos Respublikos civilinio kodeksas (su pakeitimais ir papildymais)(Žin., 2000, Nr. 74-2262); 1.1.3. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 1964 m. redakcijos (su pakeitimais ir papildymais) (Žin., 1964, Nr.19-138); 1.1.4. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (su pakeitimais ir papildymais) (Žin., 2002, Nr. 36-1340); 1.1.5. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas 1964 m. redakcijos (su pakeitimais ir papildymais) (Žin., 1964, Nr. 19-139); 1.1.6. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (su pakeitimais ir papildymais) (Žin., 2000, Nr. 89-2741); 1.1.7. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (su pakeitimais ir papildymais) (Žin., 2000, Nr. 85-2566); 1.1.8. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (Žin.,1997, Nr. 64-1500), negalioja nuo 2001 07 01, nauja įstatymo redakcija (su pakeitimais ir papildymais) (Žin., 2001, Nr. 31-1010); 1.1.9. Lietuvos Respublikos teismų įstatymas (su pakeitimais ir papildymais) (Žin., 2002, Nr. 17-649); 1.2. Tarptautiniai dokumentai: 1.2.1. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (Žin.,1995, Nr. 40-987); 1.2.2. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolas Nr.11. Įsigaliojo nuo 1998-11-01 (Žin., 1995 Nr. 40-987); 1.2.3. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, iš dalies pakeista protokolu Nr. 11, su papildomais protokolais Nr. 1, 4, 6 ir 7 (Žin., 2000 Nr.96-3016); 1.2.4. Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas, priimtas 1998 m. liepos 17 d. Jungtinių Tautų diplomatinėje įgaliotųjų atstovų konferencijoje, skirtoje Tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimui (Žin., 2003 Nr.49-2165); 2. Specialioji literatūra: 2.1. Monografijos, vadovėliai ir pan. leidiniai: 2.1.1. ABRAMAVIČIUS, A., et al. Baudžiamoji teisė: bendroji dalis. Vadovėlis. 3-iasis pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Eugrimas, 2001; 2.1.2. ABRAMAVIČIUS, A., et al. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2004, pirmoji knyga: bendroji dalis; 2.1.3. DRIUKAS, A., et. al. Civilinio proceso kodekso komentaras. Vilnius: Justitia, 2004, I t; 2.1.4. DRIUKAS, A; VALANČIUS, V. Civilinis procesas: teorija ir praktika. Vadovėlis. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2005, I t; 2.1.5. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto išvados bylose prieš Lietuvos Respubliką (2003-01-01 – 2004-01-01). Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2004, ketvirtoji knyga; 2.1.6. HART, H. L. A. Teisės samprata. Vertė E. Kūris. Vilnius: Pradai, 1997; 2.1.7. KIŠONAITĖ, E. Kaip kvalifikuotai parengti ieškinį (skundą, prašymą) ir apginti pažeistą (ginčijamą) teisę ar teisėtą interesą. Vilnius: K. Jovaišos PĮ, 2004; 2.1.8. LAUŽIKAS, E; MIKELĖNAS, V; NEKROŠIUS, V. Civilinio proceso teisė: vadovėlis. Vilnius: Justitia, 2003. I t; 2.1.9. LEONAS, P. Teisės filosofijos istorija. Vilnius: Mintis, 1995; 2.1.10. MIKELĖNAS, V; MIKELĖNIENĖ, D. Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai. Vilnius: Justitia, 1999; 2.1.11. MIKELĖNAS, V. Tarptautinės privatinės teisės įvadas. Vilnius: Justitia, 2001; 2.1.12. Mikelėnas, V; VILEITA, A; TAMINSKAS, A. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmasis leidimas. Vilnius: Justitia, 2001, knyga pirma: bendrosios nuostatos; 2.1.13. NEKROŠIUS, I; NEKROŠIUS, V; VELYVIS, V. Romėnų teisė. 2-asis papildytas ir pataisytas leidimas. Vilnius: Justitia, 1999; 2.1.14. PLEČKAITIS, R. Logikos įvadas: mokymo priemonė respublikos aukštosioms mokykloms. Vilnius: Mintis, 1978; 2.1.15. PLEČKAITIS, R. Logikos pagrindai: mokymo priemonė aukštųjų mokyklų studentams. Vilnius: Tyto alba, 2004; 2.1.16. VAIŠVILA, A. Teisės teorija. 2-asis papildytas ir pataisytas leidimas. Vilnius: Justitia, 2004; 2.1.17. VANSEVIČIUS, S. Valstybės ir teisės teorija: mokomoji priemonė. Vilnius: Justitia, 2000; 2.1.18. TIDIKIS, R. Socialinių mokslų tyrimų metodologija: vadovėlis. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2003; 2.1.19. VADAPALAS, V. Tarptautinė teisė: bendroji dalis. Vilnius: Eugrimas, 1998; 2.2. Straipsniai periodiniuose leidiniuose: 2.2.1. LASTAUSKIENĖ, Giedrė. Teisinio teksto tyrimo metodologija: teisės normų nustatymas. Teisė, 2005, nr. 56, p. 31 – 40; 2.2.2. SIMAITIS, Rimantas. Bylinėjimosi išlaidos: Civilinio proceso kodekso spragų pildymo problema. Teisė, 2004, nr. 51, p. 119 – 127; 2.2.3. STŪRONAITĖ, Jurgita. Sandorių pripažinimas negaliojančiais mokesčių administratoriaus iniciatyva. Jurisprudencija, 2004, nr. 52 (44), p. 124 – 133; 2.2.4. VIŠINSKIS, Vigintas. Teismo sprendimo vykdymo vieta. Jurisprudencija, 2006, nr. 1 (79), p. 128–137; 3. Praktinė medžiaga: 3.1. Europos Žmogaus Teisių Teismas. 3.1.1. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. kovo 6 d. sprendimas byloje Jasiūnienė v. Lietuva (Nr. 41510/98); 3.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. 3.2.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 30 d. nutarimas (Žin., 1994 Nr.51-979); 3.2.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 11 d. sprendimas (Žin,,1994, Nr. 54-1033); 3.2.3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimas (Žin.,1994 Nr.91-1789); 3.2.4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 10 d. nutarimas (Žin., 1998, Nr. 25-650); 3.2.5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarimas (Žin., 1998 Nr.85-2382); 3.2.6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 26 d. nutarimas (Žin., 2001 Nr.37-1259); 3.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. LAT svetainė [interaktyvus]. [Žiūrėta 2006-03-28]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!