Grožis lietuvių literatūroje

,,Grožis yra akis, kuri regi." Šią citatą pasakė filosofas ir poetas Kalėj Gibranas (Khalil Gibran). Gibranas daug dėmesio skyrė grožio ir dvasingumo sąsajoms bei žmogaus sugebėjimui suvokti grožį aplink save. Ši mintis pabrėžia grožio subjektyvumą ir jo suvokimo priklausomumą nuo individualaus žmogaus požiūrio ir suvokimo. Grožis atsiskleidžia skirtingai kiekvienam žmogui priklausomai nuo to, kaip kiekvienas žmogus jį mato. Tad galima iškelti klausimą, kaip kiekvienas žmogus supranta grožį lietuvių literatūroje?

Grožis yra randamas gamtoje. Apie tai rašė XX amžiaus vidurio poetas H. Radauskas savo lyrikoje. XX amžiuje susiformavus modernizmo estetikai gamta tapo kaip universalaus grožio simbolis, kuris buvo vaizduojamas ir išliko dažnas įvairių rašytojų kūryboje. Vakarų kultūros žmogus H. Radauskas gamtą suvokia kaip neatsiejamą grožio dalį. Būtent jos gyvybingumas, veržlumas priverčia užmiršti nykią kasdienybės rutiną, destruktyvų aplinkinį pasaulį. Tai ryšku eilėraštyje „Stebuklas“. Tvorą išlaužiančios alyvos yra pavasarį atgimstančios gamtos simbolis. Skrendančių alyvų vaizdas pravirkdo praeivį, sujaudina tarnaitę (tai dažnas įvaizdis H. Radausko poezijoje). Poeto transformuota urbanizuotos erdvės gamta leidžia žmogui pajusti gyvenimo džiaugsmą, ekstazę. H. Radausko kūryboje daug dėmesio skiriama gamtos ženklams. Jie dažnai aiškiai atpažįstami, pavyzdžiui, eilėraštyje „Homero jaunystė“, tačiau yra ir tokių, kur eilėraščio vaizdas kuria siurrealistinį paveikslą: „Danguj apalpę žvaigždės guli. / Naktis betikslė ir šviesi. / O, senas, virpantis mėnuli, / O, begalinis liūdesy!“ Romantikų ir neoromantikų eilėraščiuose gamta – žmogaus sielos atspindys. Eilėraštyje „Kaštanas pradeda žydėt“ gamta vaizduojama kaip kūrybos šaltinis („O medžiuos dega tylios žvakės – / Baltuos žieduos rausvi taškai, – / Ir pareini namo apakęs, / Ir plunksna rašalą taškai“) ir lygiavertis veikėjas („Velniop nueina aukštas menas, / Ir nebegalima liūdėt, / Kada pavasarį kaštanas / Už lango pradeda žydėt“). Eilėraščio lyrinis subjektas perteikia gamtos grožį, kuris yra poetinė medžiaga bet kurio poeto kuriamam menui: „plunksna rašalą taškai“. Be abejo, poetas į gamtos ir kūrybos paralelę įtraukia ir žmones, ypač tada, kai nusakomos bendražmogiškos vertybės: „O, koks vanduo platus, kokia naktis gili! / O tu nemoki skrist ir plaukti negali. / Aš nieko nesakau, tu nieko nesakai, / Tiktai kaip sniegas byra iš dangaus laiškai“ („Oro paštas“).H. Radausko kūryboje gamta žmogui suteikia dorovinį (nebūti aktoriumi – gyventi) ir estetinį (grožėjimosi) poreikį. Antrajame eilėraščių rinkinyje, išleistame JAV, yra daug eilėraščių, sukurtų dar Lietuvoje. Įdomus eilėraštis

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!