Girdvainio paveikslas

Girdvainis artimas lietuvių liaudies dainų berneliui, nes jo pasididžiavimas yra obuolmušiai žirgai. Deja, jis nėra darbštus, rūpestingas žmogus, kuris stengtūsi prižiūrėti savo ūkį. Priešingai, Girdvainis “per tuos obuolmušius visą ūkį apleido, kurį tėvas paliko pilną kaip aruodą”. Bet tevas mirdamas tare – kol erzilai obuoliuoti bus, tol ir jo gyvenimas bus kaip obuolys.
Girdvainis buvo “šaunus ir išdidus jaunikis, kuris niekaip negalėjo sau mergos susirasti”, kuri nebijotų su jo obuolmušiais žirgais važinėti. Važiuodamas į piršlybas, Girdvainis elgdavosi labai neįprastai. Savo žirgus kinkydavo ne į dailią karietą, bet į mėšlavežimį, apsivilkdavo išverstais kailiniais, o piršlį pasiimdavo ne liežuvingą ūkininką, o seną skerdžių Anuprą.
Jis pats buvo išskirtinis jaunikis, tai ir mergos ieškojo ypatingos “su kuria galėtų lėkti kaip paukščiai, žemės nesiekdami”. Tačiau vaikinas nesurado savosios nors “pravažinėjo visą rudenį pas aplinkines mergas nuotakos ir net už septynių mylių “o kaltas cia buvo paties Girdvainio pernelyg didelis isdidumas ir tas mandrumas neapsakomas. Bet buvo sau prižadėjęs jog “ ir pasulio krašte, o savo mergą atrasiu”. Tik sužinojęs, kad Paudruvės krašte gyvena nepaprasta malūnininko Baltaragio duktė, iškart prižadėjo merginai su piršliu atvažiuoti ir visus burtus nuo kelio išsklaidyti.
Girdvainis laukė visą svaitę, kol galės vykti su piršliu pas Jurgą....

Daugiau informacijos...