GIMNASTIKA (Mokymo priemonė kūno kultūros specialybės studentams)

4 1. GIMNASTIKOS SPORTO ISTORINË APÞVALGA Žodis gimnastika kilęs iš graikų kalbos žodžio gimnos, kuris reiškia „nuogas, apnuogintas“. Vieta, kurioje atliekami fiziniai pratimai, buvo vadinama gimnasia. Vėliau ji tapo mokykla. Čia jaunuoliai atlikdavo fizinio lavinimo pratimus apsinuoginę ir basi. Vėliau atsirado terminas g i m n a s t i k a (VII ar VI a. pr. m. e.). Gimnastika tapo fizinio ugdymo sistema, apėmusia daug ir įvairių disciplinų. Pirmykštėje bendruomenėje fizinio lavinimo pratimų (mūsų supratimu) nebuvo. Buvo daroma viskas, kas susieta su darbo veikla. Vaikai augo ir vystėsi natūraliai. Jie mėgdžiodavo suaugusių žmonių, ypač medžiotojų, judesius, kurie buvo susieti su bėgimu, lipimu į medžius, įvairiausių kliūčių įveikimu, ieties mėtymu ir t.t. Čia gimė daugelis pratimų, kurie naudojami šiandien. Norint įlipti į medį, reikia tokių judesių, kaip lipimas į medį šakomis, užsikabinus kojomis (panašu į dabartinį skersinį), įvairūs kybojimai, kliūčių įveikimas užsiverčiant, peršokimai remiantis rankomis. Vėliau šie pratimai ir tapo pagrindu gimnastikai atsirasti. 1.1. Gimnastikos iðtakos Antikoje Tikroji gimnastikos istorija prasideda vergvaldystės laikais. Labiausiai gimnastika suklestėjo V–IV a. pr. m. e. antikinėje Eladoje, ypač Spartoje ir Atėnuose, bet gimnastikos kryptys tose valstybėse buvo skirtingos. Jeigu Spartoje gimnastika buvo naudojama tik kariams rengti, tai Atėnuose ji buvo svarbiausioji jauno žmogaus auklėjimo priemonė. Iš pradžių sąvoka „gimnastika“ buvo universali. Ji apėmė įvairius fizinius pratimus, žaidimus, šokius. Gimnastika Atėnuose, apie kurią rašė Platonas, buvo skirstoma į palestiką (čia įėjo lengvoji atletika, sunkioji atletika, imtynės, fechtavimas, irklavimas) ir orchestiką. Orchestika dar buvo suskaidyta į sferistiką (pratimai ir žaidimai su kamuoliu) ir iš esmės pačią orchestiką (kulto, kariniai- sceniniai šokiai) bei kubistiką (akrobatikos pratimai). Orchestikoje vyravo plastikos, ritmikos, taip pat raiškaus grožio šokio elementai, kurie vėliau buvo naudojami meninėje gimnastikoje, balete. Kubistikos elementai, tokie kaip pratimai ant rankų, kūlvirsčiai, salto, pratimai ant virvės (taip pat horizontalios), dabar atliekami akrobatikos ir sportinės gimnastikos varžybose. Romėnai nedaug prisidėjo prie gimnastikos tobulinimo, bet jie pirmieji panaudojo pratimus ant medinio arklio mokydami kavaleristus. Pirmasis, aprašęs pratimus ant medinio arklio ruošiant karius, buvo įžymus karvedys ir istorikas Flavijus Vegecijus (IV m. e. a.). 1.2. Viduramþiø gimnastikos bruoþai Žlugus vergovinei santvarkai ir iširus Romos imperijai, keitėsi pažiūra ir į kūno lavinimą. Ankstyvojo feodalizmo laikais taip pat buvo skiriama nemažai dėmesio kūnui lavinti, nors religijos atstovai tvirtino, kad tai nuodėmė. Tais laikais egzistavo riterių moralinis kodeksas, kuriame buvo minimos riterio „septynios kilnios aistros“. Pagrindinė kario-raitelio „aistra“, be abejo, buvo jojimas. Žmogus atlikdavo įvairius judesius jodamas ant arklio, surinkdavo daiktus nuo žemės, atlikdavo įvairius šuolius stovėdamas ant arklio, posūkius balne. Manoma, jog įvaldyti šį meną buvo mokoma ant medinio, tik vėliau ant gyvo arklio. Medinis arklys buvo gyvo arklio dydžio su galva ir uodega, visais pakinktais. Vėliau pakinktai buvo pakeisti į du nedidelius lankus skersai arklio, kurie ilgainiui tapo rankenomis. Taip buvo modernizuotas arklys, kuris išliko iki šių dienų. Tais laikais atliekami pratimai ant arklio, įvairūs permojimai, mostai vėliau buvo daromi ant lygiagrečių, įvairios atremtys ant skersinio. Jau tada atkreiptas dėmesys į vaikų ir jaunimo fizinį ugdymą. Prancūzų klasikas F. Rablė (1483–1553) savo veikale „Gargantiua ir Pantagriuelis“ aprašo, kaip turi būti organizuojamas fizinis vaikų lavinimas. Šioje knygoje pateikta ir daug praktinės medžiagos, įvairių pratimų aprašų fizinio lavinimo pratyboms organizuoti. F. Rablė aprašo įvairius bendrojo lavinimo pratimus su įrankiais 5 (svoriais, lazdomis) ir be įrankių (čia ir kvėpavimo pratimai), įvairius lipimus (lazda, vertikalia kartimi), vaikštinėjimą kojūkais, vaikščiojimą ant rankų, pasikėlimus jėga, kritimus, apsisukimus. Pažymima, kad Pantagriuelio svitoje buvo žmogus, pravarde „gimnastas“, draugų labai gerbiamas. „Gimnastą“ gerbė ir pats Pantagriuelis už tai, kad jis buvo ne tik geras akrobatikos pratimų atlikėjas (atlikdavo įvairius pratimus ant horizontalios karties (skersinio prototipas)), bet ir puikus pedagogas: ką mokėjo pats, stengėsi išmokyti ir kitus. 1.3. Naujøjø ir naujausiøjø laikø gimnastikos raida XVI a. antroje pusėje vėl pradedama daugiau kalbėti ir rašyti apie gimnastiką. Italų mokslininkas Jeronimas Merkurialis (1530–1606) parašė traktatą „Gimnastikos menas“. Jis kvietė atgaivinti romėnų paliestiką ir orchestiką. Iš dalies jam tai pavyko, bet daug pedagogų buvo ir priešingos nuomonės. Gimnastiką populiarino Arkandželas Tukaras (1538–1616). Jis buvo karalių Karlo IX ir Henriko III tarnas. A. Tukaras organizuodavo pasirodymus, demonstruodavo įvairius pratimus. 1599 m. Paryžiuje jis išleido knygą „Trys dialogai apie akrobatinius šuolius pasisukant ore“. Įdomiausias antrasis dialogas, kuriame aprašoma, kaip A.Tukaras klasifikuoja akrobatikos pratimus: 1) pratimai be prietaisų; 2) pratimai panaudojant prietaisus (įrankius). Pirmajai grupei priklauso: lankstumo pratimai – pasyvūs (padedant) ir aktyvūs (tiltelis, iš stovėsenos ant rankų pereinant į tiltelį, kūlvirsčiai, įvairūs persivertimai, salto, salto pasisukant). Antrajai grupei priklauso: pratimai per stalą (šuoliai ant stalo, šuoliai per stalą, šuoliai nuo tramplyno, šuolis-lėkimas per 10 pastatytų žiedų). A. Tukaro veikalas pirmą kartą gimnastikos istorijoje susistemino akrobatikos elementus. Šis jo darbas stimuliavo kitų veikalų atsiradimą. XVII a. didelį indėlį į pedagogikos mokslą įnešė čekų mokslininkas Janas Komenskis (1592–1670). Jo veikale „Didžioji didaktika“ nemažai vietos užėmė ir gimnastikos dėstymo metodika. J. Komenskis savo darbuose daug dėmesio skyrė gimnastikos ir akrobatikos pratimų aprašui. Jie aprašomi knygoje „Jutiminis pasaulis paveikslėliuose“. J. Komenskio darbai turėjo didelės reikšmės vėlesniųjų laikų pedagogikos klasikams – Žanui Žakui Ruso (1712–1778) ir Johanui Pestalociui (1746–1827). Jie abu skyrė nemažai dėmesio gimnastikai, ypač mokyklinei. J. Pestalocis sugalvojo įvairių pratimų sąnariams lavinti. Tai rankų judesiai pirmyn, pasilenkimai pirmyn ir t.t. XVIII a. pab.–XIX a. pr., kaip ir daugelyje mokslo sričių, vyko ir žinių apie fizinį ugdymą sisteminimas. Pirmieji mokslininkai, kurie stengėsi sukurti griežtą gimnastikos sistemą, buvo Gerhardas Fitas (1763–1836) ir Johanas Gutsas-Mutsas (1759–1839). Niekas nebuvo surinkęs tiek daug medžiagos apie fizinį ugdymą kaip jie. J. Gutso-Mutso knyga „Gimnastika jaunuomenei“ (1793 m.) buvo daugelį kartų išleista ne tik Vokietijoje, bet ir užsienyje. J. Gutsas-Mutsas savo sistemoje naudojo tokius pratimus ir judesius, kurie dabar atliekami tokiose sporto šakose kaip lengvoji atletika, fechtavimas, imtynės, taip pat tipiškus gimnastikos pratimus: ėjimo pratimus, pratimus kūno laikysenai lavinti, ėjimą su pašokimais, spyruokliuojamąjį ėjimą, šuolius ant vienos ir abiejų kojų, šuolius nuo paaukštinimo, šuolius per medinį arklį; jėgos pratimus: svorio kėlimą, maišų pernešimą, virvės traukimą; pratimus ant horizontalios karties: prisitraukimus, perėjimą rankomis kybant, pasikėlimus persivertimu, lipimą pasitelkiant kojas ir be jų kartimi, virve, judančiomis kopėčiomis, su ilga ir trumpa šokdyne, gimnastikos šokius (šokių žingsniai), pusiausvyros pratimus (ant grindų, vaikščiojimas kojūkais), įvairius balansavimus (lazdų laikymas), akmenų mėtymą, lankstumo pratimus (šuoliai per lazdą, laikant už galų, įvairūs prisėdimai); raiðkios kalbos lavinimo pratimus (garsusis skaitymas ir deklamavimas gryname ore). 1.4. Vokieèiø gimnastikos sistema Kiek vėliau iš J. Gutso-Mutso sistemos išaugo dvi gimnastikos mokyklos. Viena įsitvirtino Vokietijoje, buvo pavadinta „Tumen“ vardu. Jos įkūrėjas – Fridrikas Liudvikas Janas (1778–1852). F. Janas manė, jog ant prietaisų atliekami pratimai duoda didesnės naudos nei atliekami stovint. Jis savo gimnastiką pavadino „turnkunst“ (vikrumo menas), o savo mokinius – turneriais. Vėliau vokiečių gimnastika vadinosi trumpiau – „turnen“. F. Jano sistema buvo skirta fiziškai ugdyti vokiečių jaunimą. Sistemą sudarė 24 pratimų grupės: ėjimas (taip pat taisyklingos laikysenos pratimai), bėgimas, šuoliai, įvairūs šuoliai per arklį, pusiausvyros pratimai (ant grindų, ant buomo), pratimai ant skersinio (kybojimai, atremtys, mostai, apsisukimai, pasikėlimai jėga, pratimai, atliekami mojant), lipimas (vertikalia kartimi, virve, kopėčiomis), mėtymai (akmenų, kamuolių), rutulio stūmimas, šaudymas iš lanko ir šautuvo, įvairūs pertempimai, imtynės, šuoliai per riedantį lanką, šuoliai per virvutę, fechtavimas, plaukimas, jojimas, šokiai, rikiuotės pratimai, akrobatika, čiuožimas. Dar buvo atliekami 6 gimnastikos žaidimai. Kita J. Gutso-Mutso sistemos atšaka iš pradžių paplito į Danijoje, o vėliau Švedijoje. Peras Lingas (1776–1839) transformavo ją į savitą gimnastikos sistemą. Taip buvo sukurta „švedų gimnastika“. Šios dvi sistemos turi esminių skirtumų. F. Janas buvo gimnastikos ant prietaisų pradininkas (šiuolaikinės sportinės gimnastikos prototipas). F. Janas manė, kad pratimai, atliekami ant prietaisų, duoda daugiau naudos nei atliekami stovint. Vokiečių gimnastikos sistemos pagrindą sudarė pagrindiniai pratimai ant skersinio, lygiagrečių, žiedų, arklio, ožio ir kitų prietaisų. P. Lingo sistemos tikslas – propaguoti tokius gimnastikos pratimus, kurie geriausiai tinka sveikatai stiprinti. 6 1.5. Ðvedø gimnastikos sistema XIX a. Napoleono užkariavimai sukėlė daug nerimo Švedijoje. Tada ir buvo nutarta ruošiant armiją įvesti privalomas fechtavimo ir gimnastikos pratybas. Programai parengti buvo pakviestas Peras Lingas, vieno Švedijos universiteto profesorius (1813 m. Stokholme buvo įsteigtas specialius universitetas, kuriame P. Lingas ir sukūrė švedų gimnastikos sistemą). Jam atrodė, kad fiziniam ugdymui turi būti naudojami tik tokie pratimai, kurie lavina kūną ir stiprina sveikatą. Švedų gimnastikos sistemoje pagrindinę vietą užėmė statinės kūno padėtys. P. Lingas pirmą kartą fizinio ugdymo sistemoje aiškiai išskyrė ir griežtai apibrėžė kūno statines padėtis ir jas užfiksavo. I. Padėtys. 1. Pradinės ir galutinės, dar skirstomos į pagrindines (stovint, sėdint, gulint, ant kelių, kybant) ir išvestines (stovint kojomis žergtai, sėdint „turkiškai“, gulint ant krūtinės). 2. Tarpinės, dar skirstomos į tarpines fiksuotas (gulint tarp pradinės ir baigiamosios). II. Kūno judėjimo būdai: įvairūs kojų judesiai, judesiai kybant, pusiausvyra, judesiai pečių juostai, judesiai nugaros ir sprando, pilvo raumenims lavinti, įvairūs judesiai į šalis, ėjimas. Šuoliuojant atliekami kvėpavimo pratimai. P. Lingo sistemą toliau tobulino jo sūnus Jalminas Lingas. Jis sukūrė švedų gimnastikos pamokos sistemą iš 16 dalių, kurių eiliškumo negalima keisti. 1. Grupės išrikiavimas pratybų pradžiai. 2. Parengiamieji pratimai kojoms. 3. Stuburo tempimo pratimai, kūno laikysenos ištaisymo pratimai. 4. Prisitraukimai kybant. 5. Pusiausvyros pratimai. 6. Ėjimas su pašokimais. 7. Pratimai pečių, sprando, nugaros raumenims lavinti. 8. Pratimai pilvo raumenims lavinti. 9. Pratimai su pasilenkimais į šalis. 10. Pratimai kojų raumenims lavinti per pamoką. 11. Prisitraukimai antrą kartą. 12. Pratimai kojų raumenims lavinti. 13. Šuoliai. 14. Pratimai kojų raumenims lavinti. 15. Kvėpavimo pratimai. 16. Pamokos pabaiga. Šios sistemos autoriai manė, kad toks pratimų cikliškumas geriausiai tobulina visų kūno dalių raumenis. Kad būtų galima tiksliau reguliuoti krūvius, jis panaudojo kai kuriuos prietaisus, kurie naudojami ir dabar (gimnastikos sienelės, arklys, stalas šuoliams ir kt.), tačiau neatsisakė ir įprastų prietaisų (arklio, virvių, kopėčių). Švedų gimnastikos turinys nepriklausė nuo prietaisų formos. Prietaisai tik palengvino atlikti pamokos plane numatytus pratimus. Tokia schema turėjo ir trūkumų. Ji neleido pedagogui rodyti iniciatyvos, tad pamokos buvo vienodos, nebuvo atsižvelgiama į besimankštinančiųjų amžių. Nepaisant šių trūkumų, švedų gimnastika buvo populiari daugelyje šalių. Ji išsiskyrė iš kitų gimnastikos krypčių pasaulyje specialia pamokos vedimo schema, dideliu pratimų pasirinkimu, metodiniais nurodymais, vedant užsiėmimus, higienos reikalavimais. Tiktai XIX a. pab. šią sistemą sukritikavo Piotras Lesgafas – Rusijoje, Žoržas Demeni – Prancūzijoje. 1.6. Prancûzø gimnastikos sistema Tuo pačiu metu buvo sukurta ir prancūzų gimnastikos sistema. Jos pradininkas – Napoleono armijos pulkininkas Frančeskas Amorosas (1770–1848). Jo siūloma gimnastikos sistema buvo skirta daugiausia tik armijai. F. Amorosas, gyvendamas Madride, susipažino su vokiečių gimnastika ir ją dėstė. Jis, kaip karininkas, sukūrė tokią sistemą, kuri padėtų ruošti kareivius armijai. 1817 m. įkūrė gimnastikos mokyklą, kurioje mokėsi gvardijos pulkų karininkai, o vėliau ir kitų armijos dalių kareiviai. Jis eksperimentavo, pasirinkdamas įvairius gimnastikos pratimus, kol galiausiai sudarė savo sistemą. Per pratybas formavo tokius įgūdžius, kurie buvo reikalingi buityje ir ypač karo sąlygomis. F. Amorosas manė, jog svarbiausia yra ėjimas ir bėgimas įveikiant kliūtis, įvairūs šuoliai su šautuvu ir remiantis kartimi, lipimas, šliaužimas, svorio pernešimas, plaukimas ir nėrimas su ginklu ir be jo, akrobatikos pratimai. Gimnastikos pratybose naudojo parengiamuosius pratimus, atliekamus pagal muziką, šokius. F. Amorosas per pratybas netaikė jokios schemos, o tik nustatydavo bendrus principus, kurių reikėdavo laikytis. F. Amoroso sukurta sistema buvo naudojama ir kitose šalyse, bet tik armijoje. F. Janas, P. Lingas ir F. Amorosas padėjo pagrindus nacionalinėms gimnastikos sistemoms, kurios viena nuo kitos skyrėsi kryptingumu. Vokiečių gimnastika buvo atletinė, švedų – higieninė, prancūzų – taikomoji. 7 1.7. „Sakalø“ gimnastikos sistema Didžiausias nuopelnas tobulinant sportinę gimnastiką tenka „sakalų“ gimnastikai. Šis judėjimas prasidėjo Čekijoje XIX a. antroje pusėje. „Sakalų“ gimnastikos sistemos kūrėjas yra Prahos universiteto estetikos profesorius Miroslavas Tiršas (1832–1884). Jis stengėsi sukurti tokią sistemą, kuri skatintų jaunimą (abiejų lyčių) praktikuoti gimnastiką nuo pat mažens. Savo metodika gimnastika buvo artima vokiečių gimnastikai, bet turėjo ir skirtumų. Juos, matyt, lėmė M. Tiršo filosofinės bei estetinės pažiūros. Profesorius stengėsi visiems judesiams suteikti tokią formą, kad atliekami pratimai keltų didelį pasitenkinimą ne tik žiūrovams, bet ir atlikėjams. „Sakalų“ gimnastikos sistemos pratimai suskirstyti į 4 skyrius. Pirmas skyrius – tai laisvieji pratimai (vietoje, grožio, judėjimo, ėjimo, lengvo bėgimo, tvarkos, rikiuotės, šokių ir plaukimas). Antras skyrius – pratimai su įrankiais, svarmenimis, lazdomis, kuokelėmis, kamuoliais, vėliavėlėmis, lankais ir ant prietaisų (ožio, arklio, stalo, buomo, lygiagrečių, skersinio). Trečias skyrius – masiniai pratimai: piramidės, mankštos pratimai, gimnastikos žaidimai. Ketvirtas skyrius – koviniai pratimai: kumštynės, imtynės, fechtavimas (pagaliais, durtuvais). M. Tiršas nenaudojo tokių pratimų, kurie jam atrodė negražūs, nors gal ir buvo naudingi. Tai pratimai, neturintys aiškios formos. „Sakalų“ pratimai buvo atliekami įtemptais, ištiestais kojų pirštais, daugiausia dėmesio skiriama pratimų atlikimo grožiui. Taip pat buvo vertinamas šuolių per ožį ar stalą atlikimo tikslumas ir grožis. Pratimų kompleksai (kombinacijos) buvo atliekami ir ant kitų prietaisų. Gimnastikos žaidimai buvo panašūs į judriuosius žaidimus. Pratimai buvo atliekami gražiai, todėl „sakalų“ gimnastika tapo labai populiari užsienyje. 1.8. Mokyklinës gimnastikos sistemos Nė viena iš minėtų sistemų nebuvo specialiai skirta vaikų fiziniam ugdymui. Šių sistemų kūrėjai neatsižvelgė į vaikų amžiaus ypatumus, nors tos sistemos ir buvo naudojamos pamokose su vaikais. Pirmasis, bandęs sukurti mokyklinę gimnastikos sistemą, buvo Adolfas Špicas (1810–1853). Jis norėjo savo tėvynainio F. Jano sistemą pritaikyti vaikų ir paauglių fiziniam ugdymui. 1840 m. A. Špicas išleido knygą „Mokymas apie „turnen“ meną“. Jis tvirtino, kad vaikai turi gerai žinoti, kas vyksta organizme atliekant pratimus, taip pat palaipsniui išmokti vis sudėtingesnių judesių. A. Špicas fizinio ugdymo pratimus suskirstė į 4 grupes pagal amžių (nuo 6 iki 18 metų) ir susistemino taip: tvarkos pratimai, laisvieji pratimai, ištvermės pratimai (ėjimas, bėgimas), įvairios lenktynės, pusiausvyros pratimai ant lentų, horizontalios karties, buomo, kojūkų, pratimai su šokdynėmis (šuoliai per griovį, į gylį, nuo išmetamo tiltelio), šuoliai per ožį, kybojimo pratimai (ant horizontalių kopėčių, horizontalių karčių, skersinio), pratimai kybant ir atremtyje (lipimas, šliaužimas, pratimai ant sūpynių, ant judančių žiedų), įvairūs pernešimai, mėtymas ir gaudymas, žaidimai, ekskursijos ir žygiai, mokyklinės šventės, plaukimas, maudymasis, dainavimas, atliekant pratimus. Tobulindamas gimnastikos metodiką, A. Špicas pradėjo naudoti prietaisų kompleksus. Jis buvo tvarkos pratimų pradininkas mokykloje. Vokiečių, švedų, „sakalų“ gimnastika buvo plėtojama ir Rusijoje. Pirmasis mokslininkas, sukritikavęs vokiečių, taip pat ir švedų gimnastiką už jų mokslinį nepagrindimą, buvo įžymus anatomas, fiziologas ir pedagogas Piotras Lesgaftas (1837–1909). Lesgaftas sukūrė savo vaikų fizinio ugdymo sistemą. Ji ir vadinama P. Lesgafto pedagogine gimnastika. Pedagoginis gimnastikos kryptingumas vyravo visur – pamokos tiksluose ir uždaviniuose, turinyje, priemonėse ir metoduose. Mokslininkas fizinius pratimus klasifikavo ir pedagoginiu pagrindu: atsižvelgė į mokyklos paskirtį, interesus ir mokinių amžių. Jis į savo pedagoginę gimnastikos sistemą įtraukė tik tuos pratimus, kurie leido tobulinti bendrą fizinį pasirengimą. P. Lesgaftas buvo prieš gimnastikos specializaciją: pratimų atlikimą ant prietaisų, akrobatiką, nes manė, kad jie nelabai efektyviai ugdo vaikus fiziškai. Tai, aišku, buvo kraštutinumas. Būtina pažymėti šiuos P. Lesgafto sistemos metodinius ypatumus, kurie apibūdina ją kaip gimnastikos sistemą: 1. Fizinis ugdymas yra visapusis harmoningos asmenybės auklėjimas, o ne tik įgūdžių formavimas bei sportinių rezultatų siekimas. 2. Parenkami pratimai turi atitikti keliamus reikalavimus, žmogaus funkcines galimybes, pedagoginius reikalavimus. Negalima versti jauną žmogų prisitaikyti prie prietaisų. 3. Rengiant priemones reikia griežtai atsižvelgti į besimankštinančiųjų amžių. 4. Būtina laikytis laipsniškumo ir nuoseklumo principų. Jų nesilaikymas žalingas sveikatai. 5. Parinkti pratimai turi būti aptinkami buityje. 6. Fizinis ugdymas turi būti glaudžiai susijęs su protiniu ir doroviniu ugdymu. Svarbu, kad besimankštinantieji suprastų pratimų esmę. Todėl geriausia yra aiškinti, o ne rodyti. Pagal P. Lesgaftą, turėjo būti daroma taip: 1. Atlikdamas paprastus judesius, vaikas analizuoja ir lygina juos pats. Todėl pratimai turi būti atlikti paaiškinus, o ne parodžius. 2. Vaikas mokosi laipsniškai įveikti vis sunkesnes kliūtis (sunkinami 9 2. GIMNASTIKOS FORMOS Gimnastika skirstoma į tris pagrindines grupes pagal jų kryptingumą ir uždavinius. Pirmajai grupei priklauso lavinamosios krypties gimnastika: bendroji, higieninė, atletinė gimnastika, aerobika. Antrąją grupę apima sportinės krypties gimnastika: sportinė (vyrų ir moterų), meninė (tik moterys) gimnastika, sportinė akrobatika, sportinė aerobika, šuoliai ant batuto. Trečiajai grupei priskiriama taikomosios krypties gimnastika: profesinė taikomoji, sportinė taikomoji, gydomoji. 2.1. Lavinamosios krypties gimnastika Pirmosios grupės gimnastikos formos taikomos harmoningam fiziniam ugdymui, sveikatos stiprinimui, judėjimo funkcijos tobulinimui. Bendroji gimnastika plačiai taikoma visų amžiaus grupių žmonių bendram fiziniam lavinimui. Taikomos įvairios priemonės: tai elementarūs bendrieji pratimai, nesudėtingi akrobatikos pratimai, nesudėtingi pratimai ant prietaisų, judrieji žaidimai, šokių judesiai. Taip pat gali būti naudojami ir meninės gimnastikos įrankiai. Pasaulyje jau gana seniai vyksta bendrosios gimnastikos festivaliai, jie dar vadinami gimnestradomis. Jų metu vyksta įvairūs pasirodymai. Dalyvių amžius nėra ribojamas, taip pat nėra kokių specialių reikalavimų. Vienas iš pagrindinių reikalavimų yra tik pasirodymui skirto laiko limitas (iki 10 min.). Higieninės gimnastikos pagrindinė paskirtis yra organizmo vegetacinių funkcijų aktyvinimas, sveikatos stiprinimas. Taikomi įvairūs bendrieji pratimai ir grūdinimosi procedūros. Tai elementari rytinė mankšta. Mankštintis galima individualiai ir grupėmis. Atletinės gimnastikos pagrindinis tikslas – sveikatos stiprinimas, gerinant atskiras fizines ypatybes. Taikomos įvairios priemonės: tai įvairūs svarmenys, prietaisai, taip pat gimnastikos prietaisai. Lavinamos įvairios raumenų grupės. Aerobika. „Aerobikos“ terminas nusako organizme vykstančių procesų esmę. Srautiniu metodu palyginti dideliu tempu (120–130 judesių per minutę) ir didele judesių trukme (30–45 min.) atliekami pratimai teigiamai veikia širdies kraujagyslių ir kvėpavimo sistemas. Pagal poveikį organizmui aerobika prilygsta bėgimui, slidinėjimui, dviračių sportui, kur sunaudojama ypač daug deguonies ir padidėja organizmo aerobinės galimybės. Sveikatingumui gerinti dabar dažniausiai taikomos šios aerobikos rūšys: aukšto, žemo intensyvumo, kombinuotoji aerobika, „Reebok step“, kūno dizaino, „Fank“ aerobika. Jos skiriasi intensyvumu, pratimų turiniu, kombinacijų, serijų sudarymo ypatumais bei vedimo metodika. Tačiau visas jas sieja tai, kad pratimai atliekami srautiniu būdu ir pagal ritmišką muziką. Dabar yra žinoma įvairios krypties aerobikos: 1. Sidnės Rom (Vokietija) treniruočių programos pagrindą sudaro gimnastikos pratimai; Marlenos Šarel (Vokietija) programos – šokio elementai. Abi programas sudaro dažnas šuoliukų ir bėgimų serijų kartojimas (nuo 6 iki 15 min.). Vokiečių specialistų nuomone, tikslingiausia lavinti atskiras raumenų grupes, gerinančias sportuojančiųjų figūras, atskirais pratimais šalinti jų trūkumus. 2. Meri (Jugoslavija) programa sudaryta iš trijų dalių: A, B ir kombinuotos A+B. Kiekviena jų sudaryta iš septynių pagrindinių pratimų grupių, į kurias įeina 30–50 pratimų. Treniruotė trunka 40– 50 min. Sportuojantieji pratimus atlieka sparčiu tempu ir skiria pakankamai dėmesio dietai. 3. Džeinė Fonda (Amerika) sukūrė atletinės pakraipos sistemą, skirtą gerai fiziškai treniruotiems žmonėms. Pratimai skirti fizinėms ypatybėms lavinti, jie atliekami daug kartų ir gana didele judesių amplitude. 2.2. Sportinës krypties gimnastika Sportinė gimnastika Sportinė gimnastika, kaip šiuolaikinė sporto šaka, susiformavo prieš 100–120 metų. Sportinė gimnastika susiformavo iš bendrosios gimnastikos. XIX–XX a. susiformavo daug naujų sporto šakų. 10 Buvo pradėtos organizuoti įvairios tarptautinės varžybos. Tada ir pradėjo aktyviai plėtotis įvairios sporto šakos. Gimnastika keitėsi ir tobulėjo. Ypač didelių poslinkių įvyko Vokietijoje diegiant jų „turnen“ sistemą ir „sakalų“ gimnastiką Čekijoje. 1862 m. Čekijoje buvo įkurta gimnastikos draugija „Sakalai“. Jie savo pirmųjų metų jubiliejui paminėti organizavo pirmąsias sportinės gimnastikos varžybas. 1861 m. buvo įkurta Tarptautinė gimnastikos federacija (FIG), kuri pradėjo vadovauti tarptautiniam sportinės gimnastikos gyvenimui. Vėliau tarptautines varžybas ėmėsi organizuoti ir Olimpinis komitetas (1894). Gimnastika buvo įtraukta į pirmųjų Olimpinių žaidynių 1896 m. varžybų programą ir tapo olimpine sporto šaka. Dabar tarptautinė gimnastikos federacija (FIG) jungia septynias sporto šakas: sportinę vyrų, moterų, meninę gimnastiką, sportinę akrobatiką, sportinę aerobiką, šuolius ant batuto, bendrąją gimnastiką. Tarptautinė gimnastikos federacija suvaidino didelį vaidmenį plėtojant gimnastiką pasaulyje. Iš pradžių varžybos vykdavo tik nacionalinėse federacijose, o vėliau buvo organizuojamos ir tarptautinės varžybos. Jau reguliariai buvo organizuojami pasaulio čempionatai, nors iš pradžių jie vadinosi tarptautiniais turnyrais. 1903 m. Antverpene (Belgijoje) buvo organizuotos pirmos tokios varžybos. Vėliau tos varžybos vadinosi konkursais. Iš pradžių pasaulio pirmenybės vyko kas dveji metai (1903–1913 – 6 kartus), o vėliau po pertraukos (trukdė Pirmasis pasaulinis karas), nuo 1922 m. – kas ketveri metai. Pasaulio čempionatai vyksta kas dveji metai, o pasaulio taurės varžybos – kasmet. Kas dveji metai vyksta įvairių žemynų jaunių ir suaugusiųjų čempionatai, pasaulio ir Europos sportinės gimnastikos čempionatai. FIG organizuoja ir vadinamąsias gimnestradas – įvairius pasirodymus daugelyje pasaulio šalių. Pirmas toks pasirodymas buvo organizuotas 1953 m. Jame dalyvavo ne tik gimnastai, bet ir meninės gimnastikos, akrobatikos atstovai. Dabar yra rengiami pasauliniai gimnestrados festivaliai, kur gali dalyvauti visi norintieji ir net kitų sporto šakų atstovai. Daug ir įvairių įvyko varžybų organizavimo sistemos pasikeitimų. Moterys pirmą kartą Olimpinėse žaidynėse dalyvavo 1928 m., o pasaulio čempionate – 1938 m. Laikui bėgant iš varžybų programos moterims buvo išbrauktas skersinis, vidutinio aukščio lygiagretės, arklys, žiedai siūbyje, komandiniai laisvieji pratimai su įrankiais. Atsirado įvairiaaukštės lygiagretės, buomas. Nuo 1952 m., t.y. XV olimpinių žaidynių vyrams, ir nuo 1958 m. XII pasaulio čempionato moterims susiformavo klasikinė gimnastikos daugiakovė. Vyrai atliko 6 pratimus: laisvuosius pratimus, pratimus ant arklio, žiedų, atraminius šuolius, pratimus ant lygiagrečių, skersinio. Moterys – 4 pratimus: atraminį šuolį, pratimus ant įvairiaaukščių lygiagrečių, buomo, laisvuosius pratimus. Buvo tobulinamos ir varžybų taisyklės. Nuo 1958 m. jau buvo nustatomi atskirų rungčių (prietaisų) nugalėtojai. Oficialiuose tarptautiniuose ir nacionaliniuose čempionatuose tiek vyrai, tiek moterys atliko privalomąsias ir savo kūrybos programas. Privalomąją programą 4 metų ciklui sudarė taip pat Tarptautinė federacija. Vertindami privalomąją ir savos kūrybos programą, teisėjai taikė 10 balų vertinimo sistemą. Dabar taikomos įvairios varžybų vedimo sistemos. Visi pratimai suskirstyti į grupes pagal jų sudėtingumą, grupės žymimos atskirais simboliais (A, B, C, D, E, super E). Pradinis vyrų atlikimo vertinimo balas – 8,6, moterų – 8,8. Maksimali balų suma, kuria sportininkai gali būti vertinami, yra 10 balų. Už kiekvieno sudėtingo elemento ar jų junginių atlikimą pridedamas to elemento (ar junginio) įvertinimo koeficientas. Taip surenkama maksimali 10 balų pradinė vertinimo suma. Labai pasikeitė atraminio šuolio prietaisas. Atraminių šuolių arklį pakeitė stalas (nes primena jį). Tai saugesnis prietaisas. Per jį šoka ir vyrai, ir moterys. Sportinė akrobatika Žodis akrobatas kilęs iš graikų kalbos žodžio akrobates, kuris reiškia „kylantis aukštyn“. Fiziniai pratimai, vėliau pavadinti akrobatikos pratimais, atsirado jau senovėje. Tai įrodė archeologiniai kasinėjimai senovės Graikijos teritorijoje XIX a. antroje pusėje. Kad akrobatikos pratimai jau buvo atliekami Antikos laikais, įrodo senovės graikų poemos „Iliada“ ir „Odisėja“. Vienoje Odisėjo dainoje yra sakoma, kad puotaujančius skambinant lyrai linksmino du vikrūs jaunuoliai atlikdami akrobatikos pratimus. Senovės Graikijos teatre Aristofano komedijoje (IV a. pr. m. e.) buvo atliekami humoristiniai numeriai su akrobatikos elementais. Jau tada senovės Graikijoje buvo gatvių klounų – mimų. Mimos – tai liaudies komedija, vaizduojanti šiurkščias buitines scenas – įvairias peštynes, šokinėjimus. Klounai savo pasirodymuose naudojo akrobatikos elementus. Akrobatikos pratimai buvo žinomi ir senovės Egipte. Ant išlikusių indų šukių, vazų, freskose matyti, kad jau tuo metu buvo daromi įvairus šuoliai nuo kojų ant rankų, stovėsenos ant galvos, tilteliai, persivertimai atgal. Tokie pratimai buvo populiarūs tarp gyventojų. Tuo metu Kretoje kartu su teatralizuotais spektakliais derliaus nuėmimo metu buvo daromi įvairūs akrobatikos pratimai. Tai matyti Knoso freskose ant rastų išlikusių vazų. Atlikus didžiuosius kasinėjimus XIX a. Spartoje, tarp daugelio daiktų rastos dvi auksinės taurės, ant kurių pavaizduotos akrobatų figūros. Jie atlieka akrobatikos pratimus, įsikibę į jaučio ragus. Tam reikėjo drąsos ir vikrumo. Žaidimuose dalyvaudavo ne tik vyrai, bet ir moterys. Tokių archeologinių radinių aptikta ir pietų Indijoje, šiaurės Nigerijoje. Senovės Romoje akrobatikos pratimus atlikdavo klajojantys artistai, dar vadinami „cirkuliariais“. Jie vaikščiodavo virvėmis, žongliruodavo ir t.t. Viduramžiais akrobatika buvo prigesusi. Italijoje atgimimo epochoje, Venecijos Respublikoje būdavo organizuojami „gyvosios architektūros“ konkursai. Senatas apdovanodavo prizais tas akrobatų grupes, kurios pastatydavo didžiausią piramidę. Piramidžių aukštis siekdavo iki 9 metrų, o dalyvių skaičius jose – iki 30 žmonių. Viena iš tokių piramidžių vaizduojama Frančesko Gvari paveiksle Luvre. Pirmoji knyga, kurioje aprašytas 11 akrobatikos pratimų panaudojimas fiziniam kūno lavinimui, buvo išleista XVI a. Tai J. Merkurialio „Apie gimnastikos meną“. Kiek vėliau A. Tiukaras išleido knygą „Trys dialogai apie akrobatinius šuolius pasisukant ore“. Šioje knygoje buvo aprašyta akrobatikos pratimų atlikimo technika. XVI a. išėjo Strelio knyga „Akrobatika ir akrobatai“. Jis aprašė įvairius akrobatikos žanrus ir daugelio akrobatikos elementų atlikimo techniką, nurodė atlikimo technikos klaidas, pateikė mokymo metodiką. Akrobatika buvo populiari ir Rusijoje. Ten cirko artistai rodydavo įvairius akrobatikos triukus. Pirmą kartą pasaulyje 1895 m. rusas J. Sosinas atliko dvigubą salto ant kilimo. Jau XIX a. pastebimos dvi akrobatikos raidos kryptys: pirmoji – profesionalioji, cirkinė; antroji – sportinė, mėgėjiška. Pirmoji kryptis – tai dabartinis cirkas, kai įvairiuose jo žanruose naudojami akrobatikos elementai. Antroji kryptis – tai akrobatikos elementai, taikomi gimnastikos sistemoje ir atskiruose akrobatų rateliuose (ypač Rusijoje). SSSR buvo organizuotos pirmosios akrobatikos varžybos, vykdavo nedideli tarptautiniai turnyrai. Ir tiktai 1973 m. Maskvoje buvo įkurta Tarptautinė akrobatikos federacija (M.F.S.A.). Ji organizuoja pasaulio ir Europos čempionatus. Sportinę akrobatiką sudaro tokios rungtys: 1. Akrobatikos šuoliai ant akrobatikos takelio. Akrobatikos šuoliai, atliekami ant akrobatikos tako (jo ilgis 30 m, plotis 1,5 m). 2. Porinė akrobatika. Ją sudaro moterų poros, vyrų poros, mišrios poros. 3. Grupinė akrobatika – moterų trejetas, vyrų piramidė. Meninė gimnastika Meninė gimnastika – tai aciklinė, sudėtingos koordinacijos sporto šaka. Tai olimpinė sporto šaka. Kaip ir sportinė gimnastika, ji pasižymi didele pratimų įvairove. Pratimai atliekami su įrankiais (kamuoliu, lanku, kuokelėmis, kaspinu, šokdyne, skraiste) arba be jų. Pagrindiniai pratimų be įrankių komponentai yra šie: pusiausvyra, bangos, mostai, atsilenkimai, sukiniai. Be šių komponentų, dar įeina klasikinių šokių elementai, tautinių šokių elementai, istorinių-buitinių ir šiuolaikinių modernių šokių elementai. Nemažą reikšmę turi akrobatikos elementai, kurie pagyvina kompoziciją. Ne mažiau reikšminga ritmika, t.y. pratimai, kuriuose išryškėja judesių ir muzikos ryšys. Pratimus labai pagyvina pantomimos elementai. Meninės gimnastikos pratimai – tai laisvas judėjimas aikštelėje, kartu atliekant šokio, plastikos, pantomimos elementus, kurie suderinti su muzika ir judesiais, be įrankio ir su įrankiais, taip pat supaprastinta akrobatika. Svarbus meninės gimnastikos aspektas – mokėti gerai valdyti savo kūną atliekant judesius su įrankiais ir be jų. Ši sporto šaka labiausiai atitinka moteriškojo prado reikalavimus: švelnumą, grakštumą, ritmo pajautimą. Meninė gimnastika ugdo taisyklingą ir gražią laikyseną, sprendžia estetinio auklėjimo uždavinius. Svarbų vaidmenį meninėje gimnastikoje vaidina lankstumas, judesių koordinacija, ritmo jutimas, artistiškumas ir muzikalumas. Meninė gimnastika yra olimpinė sporto šaka. Varžybos būna individualios ir komandinės. Nustatomi atskirų įrankių čempionai ir prizininkai, taip pat grupinio pratimo nugalėtojai. Sportinė aerobika Sportinė aerobika yra savarankiška sporto šaka. Vyksta šios sporto šakos Pasaulio ir Europos čempionatai. Varžybose dalyvauja ir vyrai, ir moterys. Rengiamos vienetų (moterų ir vyrų), dvejetų ir trejetų (vyrų, moterų ir mišrių), šešetų varžybos. Atlikimo sudėtingumas ir atlikimo meistriškumas vertinamas balais. Aerobikoje atliekami pratimai taip pat yra suskirstyti į sudėtingumo grupes. Jų atlikimui keliami įvairūs reikalavimai. Pirmasis oficialus aerobikos čempionatas įvyko JAV 1984 m. Pasaulio čempionatai rengiami nuo 1985 m., Europos – nuo 1987 m. Šuoliai ant batuto Šuoliai ant batuto kaip savarankiška sporto šaka atsirado JAV. Nuo 1954 m. JAV vykdomos oficialios varžybos. Europoje šuoliai ant batuto pradėti kultivuoti 1957 m. 1964 m. buvo įkurta Tarptautinė batuto sąjunga (ITV). Sidnėjaus (2000 m.) olimpinėse žaidynėse šuoliai ant batuto pirmą kartą buvo įtraukti į Olimpinių žaidynių programą. Varžybose dalyvauja moterys ir vyrai. Olimpinių žaidynių programoje atliekami individualūs, taip pat sinchroniniai šuoliai. 2.3. Taikomosios krypties gimnastika Profesinė taikomoji gimnastika skirta įvairių profesijų žmonių specialiam pasirengimui. Sportinės taikomosios gimnastikos treniruotės gerina bendrąjį fizinį, taip pat specialųjį įvairių sporto šakų pasirengimą . Tai pagalbinė priemonė įvairaus meistriškumo sportininkams. Įvairūs gimnastikos pratimai naudojant gimnastikos prietaisus padeda lavinti visas svarbiausias žmogaus fizines ypatybes. Gydomoji gimnastika Gimnastikos pratimais gydomos įvairios kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių, judėjimo aparato ligos. Pratimai taikomi kompleksiniam gydymui. Pratybos gali vykti grupėmis ir individualiai, naudojant specialius įrenginius, įrankius, jos gali būti organizuojamos įvairiomis gamtinėmis sąlygomis. 12 3. GIMNASTIKOS RUNGÈIØ MOKYMAS 3. 1. A k r o b a t i k a Akrobatikos pratimai visapusiškai stiprina organizmą, lavina judesių koordinaciją, drąsą, ryžtingumą, jėgą, greitį, judesių tikslumą, orientaciją erdvėje, skiepija subtiliausius pusiausvyros pojūčius. Akrobatikos pratimai esti labai įvairūs, žadina emocijas. Jiems atlikti nereikia specialių įrenginių, pakanka gimnastikos paklotų arba akrobatikos takelio. Šiuos pratimus gali atlikti įvairaus amžiaus žmonės, akrobatika ypač naudinga vaikams. Sistemingai ją kultivuojant, tobulėja judėjimo aparatas, gerėja funkcinis širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemų darbas, didėja gyvybinė plaučių talpa, stiprėja raumenys, lavėja koordinacija. Akrobatikos pratimai skirstomi į tris grupes: 1. Akrobatikos šuoliai. Tai pratimai, kuriems būdingas dalinis arba visiškas persivertimas per galvą (įvairūs salto, persivertimai, kūlvirsčiai ir t.t.). 2. Balansavimas. Tokiems pratimams būdingas pusiausvyros išlaikymas ant menčių, galvos, rankų, partnerio laikymas, piramidės. 3. Įvairūs išmetimai. Tai išmetimai laikant už riešų, dubens, kojų ir t.t., taisyklingai nušokant arba partnerį sugaunant. Persiritimų mokymas 1. Iš atremties sėdint (galvą laikyti prie krūtinės, nugara išlenkta) persiristi atgal, atremtis susilenkus ir vėl grįžti į pradinę padėtį. 2. Iš atremties tupint (galva prie krūtinės, nugara išlenkta) persiristi atgal (kojos sulenktos, keliai prie krūtinės, rankos tiesios ant grindų) ir remiantis delnais persiristi pirmyn į atremtį tupint. 3. Iš atremties tupint ristis atgal, po to ristis pirmyn į atremtį tupint (nesiremiant rankomis). Kūlvirstis pirmyn 1 pav. Pradinė padėtis – atremtis tupint, keliai truputį praskėsti, rankomis remtis į grindis pečių plotyje ir šiek tiek pirmyn (30–40 cm). Ištiesiant kojas ir perstatant rankas pirmyn 20–30 cm, perkelti kūno svorį ant rankų, energingai atsispyrus kojomis ir nuleidus galvą prie krūtinės, pamažu sulenkiant rankas, leisti kūnui suktis apie savo ašį, pritraukus kelius prie krūtinės (kojos sulenktos antroje kūlvirsčio pirmyn pusėje), galva prie kelių (tarp kelių). Kai nugara paliečia paklotą, susiriesti, perimti rankomis per blauzdų vidurį ir būti tokios padėties, kol kūnas persivers į padėtį tupint. Nugara išlenkta. Atliekant kūlvirstį pirmyn, atkreipti dėmesį į tai, kad, perkėlus kūno svorį ant rankų, dubuo nebūtų per aukštai, jis turi judėti pirmyn, o kojos sulenkiamos tik po atsispyrimo. Galva palenkiama tik pradedant lenkti rankas. Rankos pradedamos lenkti tuo momentu, kai pasiekia vertikalią padėtį 13 su atremtimi. Būtina siekti, kad kūnas suktųsi švelniai, vienodai, bet gana energingai, ypač verčiantis per galvą. Atkreipti dėmesį į taisyklingą susirietimą ir jo išlaikymą iki kūlvirsčio pabaigos. Kūlvirstį baigti vėl pereinant į pradinę padėtį. Mokymas 1. Kartoti persiritimus susirietus (pirmyn ir atgal – „kamuoliukas“) (2 pav.). 2 pav. 2. Pradinė padėtis (toliau – pr. p.) – atremtis tupint rankomis remtis toliau (50–60 cm). Ištiesiant kojas perkelti kūno svorį ant rankų (jų nesulenkiant) į vertikalią padėtį. Priešingu judesiu grįžti į pradinę padėtį. 3. Pr. p. – tupint rankos pirmyn. Ištiesiant kojas rankomis remtis ir pereiti į atremtį, stovint susilenkus sulenktomis rankomis. 4. Iš atremties gulint kelti dubenį aukštyn (šliaužiant kojomis), lėtai sulenkiant rankas ir palenkiant galvą, nusileisti ant sprando ir atlikti kūlvirstį pirmyn į padėtį sėdint (atlikti lėtai). 5. Tas pats, tik į atremtį tupint. Būdingos klaidos 1. Silpnai atsispiriama kojomis, atsispiriama kojomis paeiliui, nepakankama sukimosi inercija. Kartoti 1 pratimą. 2. Per anksti ir staigiai sulenkiamos rankos. Kartoti 4 pratimą. 3. Silpna ir nevienoda atremtis rankomis, todėl griūvama į šalį. Kartoti 3 pratimą. 4. Nepaimama rankomis už blauzdų ir neužbaigiamas kūlvirstis atremtyje tupint. Kūlvirsčio pirmyn būdai 1. Iš atremties tupint kūlvirstis pirmyn į padėtį gulint. 2. Iš atremties tupint ant vienos kojos, kita atgal ant pirštų, kūlvirstis pirmyn. 3. Kūlvirstis pirmyn su posūkiu aplink (sukryžiavus kojas). 4. Iš atremties stovint kūlvirstis pirmyn. 5. Iš įtūpsto pirmyn kūlvirstis pirmyn. 6. Iš atremties klūpant kulvirstis pirmyn. 7. Iš atremties klūpant ant vieno kelio kita koja atgal, kūlvirstis pirmyn. 8. Iš atremties gulint kūlvirstis pirmyn. 9. Ilgas kūlvirstis pirmyn (3 pav.). 3 pav. 10. Kūlvirstis pirmyn, atsispiriant viena koja. 11. Kūlvirstis pirmyn, susikabinus už rankų su partneriu. 12. Įsibėgėjus polėkis-lėkimas. 13. Kūlvirstis per kliūtį. 14. Per stovėseną ant rankų kūlvirstis pirmyn. 15. Kūlvirstis pirmyn, atsistoti kojomis plačiai. 16. Kūlvirstis pirmyn, atsistoti tiesiomis kojomis susilenkus. 17. Kūlvirsčiai porose (4 pav.). 14 4 pav. Kūlvirsčiai porose Kūlvirstis atgal (5 pav.) 5 pav. Kūlvirstis atgal Pradinė padėtis – rankomis remiamasi toliau į priekį. Pasvyrant truputį į priekį, atsistumti rankomis nuo savęs, persiristi atgal susirietus ir, pasiekus atremtį mentėmis, greitai ir tvirtai atsiremti plaštakomis, ištiesiant rankas, atsispirti. Neištiesiant kojų atremtis tupint. Mokymas 1. Kartoti persiritimą susirietus (pirmyn ir atgal, akcentuojant taisyklingą rankų padėtį už galvos prie pečių). 2. Iš atremties tupint kūlvirstis atgal į atremtį ant kelių prilaikant. 3. Tas pat be pagalbos. 4. Iš atremties tupint kūlvirstis atgal prilaikant. 5. Kūlvirstis atgal ant nuožulniai padėtų paklotų. Apsauga ir pagalba Darant kūlvirstį, jei reikia, padėti persiversti, palaikant rankomis už nugaros. Būdingos klaidos 1. Lėtas sukimosi judesys, neatsistumiama rankomis. 2. Netaisyklingai susiriečiama. 3. Ne laiku remiamasi rankomis už galvos arba silpnai atsiremiama. Kartoti 4 pratimą. 4. Ištiesiamos kojos darant kūlvirstį. Kartoti 1 ir 4 pratimus. 5. Pakeičiama kryptis atliekant kūlvirstį (silpnai laikomos rankos arba silpnai atliekamas sukimosi judesys). Kūlvirsčio atgal būdai 1. Iš atremties tupint kūlvirstis atgal į atremtį klūpint. 2. Iš atremties tupint kūlvirstis atgal į atremtį klūpint ant vienos kojos, kita atgal. 3. Iš padėties sėdint kūlvirstis atgal į atremtį tupint. 4. Iš atremties sėdint kūlvirstis atgal susilenkus, kojos žergtai arba suglaustos (6 pav.). 5. Kūlvirstis atgal į stovėseną ant rankų. 6 pav. Iš atremties sėdint kūlvirstis atgal susilenkus, kojos žergtai arba suglaustos 15 Stovėsena ant menčių (7 pav.) 7 pav. Persiritimas atgal, kojas ištiesiant į stovėseną ant menčių. Išlaikyti vertikalią kūno padėtį, kojos suglaustos, pėdos įtemptos, sudaro vieną liniją su kūnu, plaštakomis laikytis už liemens, o alkūnėmis remtis į paklotą (alkūnių neišskėsti plačiai). Mokymas 1. Iš atremties tupint persiristi atgal, rankos ant liemens, ištiesti kojas, stovėsena ant menčių. Grįžti į pradinę padėtį remiantis rankomis. 1. Iš atremties tupint persiristi atgal, stovėsena ant menčių (laikyti), persiversti pirmyn, į atremtį tupint. Apsauga ir pagalba Stovint šalia viena ranka laikyti už nugaros, kita už kojų. Būdingos klaidos 1. Per anksti atsiremiama į liemenį ir alkūnės statomos per plačiai. 2. Nesuglaustos kojos, neįtempti pirštai, kūno padėtis nevertikali. Kūlvirstis pirmyn tiesiomis kojomis (8 pav.) 8 pav. Šuolis pirmyn (tolyn), atremti rankas ir, lenkiant jas, nulenkti galvą, pereiti į atremtį ant sprando ir, remiantis rankomis šalia dubens, aktyviai pasilenkti prie kojų, atsistumti rankomis žemyn ir pereiti į atremtį stovint. Po to išsitiesti. Mokymas 1. Pasilenkti stovint. 2. Kūlvirstis pirmyn, atsistoti kojomis žergtai. 3. Kūlvirstis pirmyn tiesiomis kojomis palaikant. Apsauga ir pagalba Stovint šalia palaikyti už dubens. Būdingos klaidos 1. Atsistojant sulenkiamos kojos (nesuderintas rankų atsistūmimas ir pasilenkimas pirmyn). Kartoti 3 pratimą. 2. Trūksta lankstumo. 8 svoriai, ilginama distancija). P. Lesgaftas tokius pratimus vadino didėjančio pasipriešinimo pratimais. 3. Paauglys mokosi jausti judesį laike ir erdvėje, iš anksto numatyti rezultatą. 4. Vaikas panaudoja įgytus įgūdžius, atlikdamas vis sudėtingesnius pratimus, taip pat juos panaudodamas žaidimuose, turistiniuose žygiuose. P. Lesgafto mokymas apie vaikų fizinį tobulinimą darė poveikį užsienio fizinio ugdymo teoretikams. Vienas iš tokių buvo prancūzas Žoržas Demeni (1850–1917), kuris taip pat kaip ir Lesgaftas pirmiausia rūpinosi mokyklos interesais. Teoriniai Ž. Demeni gimnastikos pagrindai remiasi trimis esminiais principais: 1. Judesio ritmo ir harmonijos. 2. Judesio amplitudės. 3. Pratimai atliekami uždara trajektorija, didele amplitude. Fizinius pratimus Ž. Demeni suskirstė į 4 grupes: 1. Lankstumo (sąnarių paslankumo) pratimai, kurie padeda geriau atlikti įvairius judesius. 2. Taikomieji variantai. Jie leidžia ekonomiškai atlikti kitus pratimus. Tai greitas ir lėtas ėjimas rąstu, bėgimas, lipimas. 3. Estafečių pakraipos pratimai. Jie buvo skirstomi į du pogrupius: a) įvairios kombinacijos, pratimai su lazdomis, kuokelėmis, šokiai, parodomieji pratimai; b) ritminiai judesiai ir improvizacijos. 4. Žaidimai. Nors Ž. Demeni sukurta fizinių pratimų sistema buvo gana dirbtinė, bet bandymas juos sugrupuoti pagal sveikatos gerinimo, lavinimo, mokymo ir auklėjimo užduotis tada buvo progresyvus. Vienas iš jo sekėjų buvo austras Karlas Gaulgoferis. Pagrindinė jo sistemos kryptis – pedagoginė. Visus pratimus K. Gaulgoferis sujungė į 4 grupes: 1. Išlyginamieji lankstumo pratimai, raumenų tempimai (aktyvus ir pasyvus), atsipalaidavimo (siūbavimas, atsipalaidavimas, mostas kybant atsipalaidavus), įvairių raumenų grupių lavinimas (kojų, dubens, liemens, pečių juostos ir rankų). 2. Formuojamieji pratimai; judesiai taisyklingai kūno laikysenai, kūno padėtims mokytis (ant prietaisų atliekami pratimai), pratimai, formuojantys buitinius ir darbinius įgūdžius (taisyklingai kvėpuoti, vaikščioti, pasilenkti, posūkiai, pašokimai, lipimas į kalną, prisitraukimai, kybojimas, mėtymas). 3. Varžybų pratimai. Turizmas (visų rūšių), varžybų žaidimai (aikštelėje, vandenyje, ant ledo), pratimai puolant ir ginantis (imtynės, boksas, fechtavimas), kybant. Žiemos sporto šakos (slidinėjimas, čiuožimas), plaukimas (nėrimas, šuoliai į vandenį). 4. Judesio grožio išraiškos pratimai; akrobatikos elementai, figūriniai šuoliai į vandenį, pratimai su kuokelėmis, šuoliai per lanką, pratimai ant prietaisų (skersinio, lygiagrečių, žiedų, arklio, ožio), šokio judesiai, muzikiniai-ritminiai žaidimai. P. Lesgafto, Ž. Demeni, K. Gaulgoferio sistemos suvaidino didelį vaidmenį tobulinant mokyklinę gimnastiką. 16 Tiltas (9 pav.) 9 pav. Pradinė padėtis – gulint ant nugaros. Sulenkti kojas, delnai prie pečių remiantis rankomis ir kojomis. Rankos ir kojos tiesios. Mokymas 1. Tilto atlikimas palaikant. 2. Tilto atlikimas prie gimnastikos sienelės. Apsauga ir pagalba Jeigu pratimas atliekamas iš padėties stovint, tai laikyti stovint iš priekio. Jei iš padėties gulint – tai stovėti šalia, rankomis laikyti už juosmens. Iš tilto posūkis per vieną ranką aplink į atremtį tupint (10 pav.) 10 pav. Iš tilto perkelti kūno svorį ant rankos, per kurią bus atliekamas posūkis, ir atsispirti priešinga koja atraminei rankai, atlikti posūkį į atremtį tupint. Mokymas Pratimą atlikti padedant. Apsauga ir pagalba Stovėti šalia, palaikyti už juosmens. Kūlvirstis-lėkimas (11 pav.) 11 pav. Įsibėgėjus atsispirti abiem kojomis, aktyviai moti rankas aukštyn pirmyn, lėkti. Lekiant truputį išsilenkti, galva pakelta. Po skrydžio remtis pusiau sulenktomis rankomis, bet jų neatpalaiduoti, matyti, kur jos įremtos. Jėga amortizuojant, nulenkti galvą ir persiristi į kūlvirstį. Mokymas 1. Antros dalies po skrydžio mokymas palaikant (iš vietos). 2. Lėkimas-kūlvirstis su pagalba. 3. Lėkimas-kūlvirstis per kliūtį. Apsauga ir pagalba Stovėti šalia, gaudyti lėkimo metu, laikant už krūtinės ir kojų. Būdingos klaidos 1. Žemas lėkimas. Lėtas mostas rankomis aukštyn. 2. Atlikus pratimą, galva greitai palenkiama prie krūtinės, nukrentama ant nugaros. Kartoti 1 ir 2 pratimus. 17 Kūlvirstis atgal per stovėseną ant rankų Šio pratimo tikslinga mokyti tik tada, kai jau gerai mokama stovėti ant rankų, nors ir palaikant. Be to, reikia mokėti stovėti ant menčių, atliekant pratimą iš padėties sėdint. Mokymas Pr. p. – gulėti susilenkus, rankomis atsirėmus už pečių. Paspyruokliuoti (susilenkiant ir išsitiesiant) ir staigiai išsitiesti, energingai atsispiriant rankomis. Apsauga ir pagalba Stovint šalia, paėmus už kojų, kelti aukštyn. Stovėsena ant galvos (12 pav.) 12 pav. Pr. p. – iš atremties tupint, delnai ant paklotų pečių platumu. Toliau remtis kaktos viršutine dalimi į paklotą. Rankos ir kakta sudaro trikampį. Jėga kelti dubenį, kojos sulenktos, remtis rankomis, ištiesti kojas. Kūnas įtemptas, tiesus. Mokymas 1. Taisyklinga rankų ir galvos padėtis (trikampis). 2. Atremtis tupint, sulenktomis kojomis, stovėsena ant galvos prilaikant. 3. Atlikti savarankiškai. Apsauga ir pagalba Stovėti šalia, viena ranka laikyti už peties, kita už kojų. Būdingos klaidos 1. Sunku atsistoti ant galvos. 2. Netaisyklinga rankų ir kaktos padėtis, Atsistojus ant galvos neišlaikoma pusiausvyra. Netaisyklinga kaktos padėtis, neįtemptas kūnas. Kartoti 1 ir 2 pratimus. Stovėsena ant rankų (13 pav.) 13 pav. Iš stovėsenos rankos aukštyn žengti ilgą žingsnį į priekį, pasilenkti pirmyn ir dėti rankas ant grindų pečių plotyje. Priekinė koja sulenkta. Atsispirti priekine koja, moti tiesia koja atgal-aukštyn, atsistoti ant rankų. Stovint ant rankų, būtina: išskėsti rankų pirštus (gnybti į grindis), įtempti raumenis (pilvo ir sėdimuosius) ir žiūrėti į rankų pirštus. Stovint kūnas tiesus, pasikelti pečiais aukštyn. Mokymas 1. Stovėsena ant menčių, po to stovėsena ant galvos. 2. Stovėsena ant rankų iš atremties tupint prilaikant. Stovėti sulenktomis kojomis. 3. Stovėsena ant rankų prie sienos palaikant. 4. Stovėsena prie sienos. 18 Apsauga ir pagalba Stovėti šalia, viena ranka laikyti už nugaros, kita už kojų. Būdingos klaidos 1. Neišeina atsistoti ant rankų. Trumpas žingsnis pirmyn, priekinė koja mažai sulenkta. Kartoti 3 pratimą. 2. Atsistojus ant rankų, sunku išsilaikyti. Stovint ant rankų, galva palenkta prie krūtinės, kūnas neįtemptas. Kartoti 3 pratimą. Pasikėlimas nuo galvos (14 pav.) 14 pav. Iš padėties pusiau pritūpus rankos pirmyn. Atsispirti kojomis, daryti šuolį pirmyn, rankas laikyti toliau nuo kojų. Kartu remtis ir galva (kakta). Po to greitai išsitiesti dubeniu, kojomis pirmyn, tuo pačiu metu stipriai atsistumti rankomis už galvos ir atsistoti į stovėseną stovint rankos aukštyn, galva atlošta. Mokymas 1. Iš atremties ant kaktos atsispirti kojomis, pasikelti padedant. 2. Pasikelti išsitiesiant nuo galvos, nuo paaukštinimo palaikant. 3. Savarankiškai atlikti nuo paaukštinimo. 4. Pasikelti išsitiesiant nuo galvos su pagalba. 5. Atlikti savarankiškai. Apsauga ir pagalba Stovėti šalia, viena ranka laikyti už rankos, kita už nugaros. Būdingos klaidos 1. Atliekant šuolį ant rankų ir galvos, sulenkiamos kojos ir silpnai ištiesiamas dubuo, kojos pirmyn. Kartoti 1 pratimą. 2. Aukštas šuolis pirmoje dalyje. 3. Netaisyklinga galvos padėtis (remtis kakta). 4. Išsitiesus kojomis pirmyn, galva palenkiama prie krūtinės, tai trukdo atsistumti rankomis. Kartoti 2 pratimą. Lėtas persivertimas pirmyn (15 pav.) 15 pav. Iš stovėsenos ant rankų persiversti pirmyn. Persiverčiant pirmyn pečiai vienoje linijoje su riešais (negalima atkišti pečių į priekį). Lėtai išsilenkiant statyti kojas ant žemės, truputį sulenkiant per kelius, kad būtų galima pėdas pastatyti arčiau rankų. Pastačius kojas, stumtis rankomis ir atkišti dubenį į priekį, stotis nepalenkiant galvos prie krūtinės. Mokymas 1. Iš tilto atsistoti palaikant. 2. Prie gimnastikos sienelės atsilošti ir atsistoti. 3. Lėtai persiversti pirmyn padedant. 19 Apsauga ir pagalba Stovėti šalia, laikyti už nugaros išsilenkiant ir atsistojant už rankos. Būdingos klaidos 1. Pečiai per daug atkišti į priekį ir todėl negalima visai išsilenkti. 2. Atsistojant galva palenkta prie krūtinės, todėl neišeina perkelti kūno svorio pirmyn. Kartoti 3 pratimą. Persivertimas į šalį pasisukant (randatas) (16 pav.) 16 pav. Įsibėgėjus pašokti aukštyn pirmyn, rankos aukštyn, žengti žingsnį pirmyn, sulenkiant priekinę koją. Po to dėti ranką, pasukant riešą pirštais į išorę. Moti koja aukštyn ir dėti antrą ranką, pasukant pečius į atraminės kojos pusę, stovint ant rankų suglausti kojas ir, atsispyrus ranka nuo savęs, atlikti šuolį nuo rankų ant kojų. Mokymas 1. Persiversti į šalį (ratlankis) įsibėgėjus. 2. Persiversti į šalį pasisukant, pristatant po vieną koją. 3. Šuolis nuo rankų ant kojų. 4. Savarankiškas atlikimas. Apsauga ir pagalba Stovėti šalia, laikyti už dubens. Būdingos klaidos 1. Neišeina atlikti posūkio ant rankų (netaisyklinga rankų padėtis). Kartoti 2 pratimą. 2. „Randatas“ atliekamas kojomis žergtai (reikia suglausti kojas stovint ant rankų). 3. Nėra šuolio nuo rankų ant kojų (stovint ant rankų prie sienos šuolis nuo rankų ant kojų). Kartoti 3 pratimą. Persivertimas pirmyn (17 pav.) 17 pav. Įsibėgėjus atsispiriant viena koja, pašokti aukštyn pirmyn. Nušokus ant vienos kojos, kitą statyti tolyn ir, lenkiant priekinę koją, remtis rankomis. Po to aktyviai mojant viena koja atgal aukštyn, atsispirti kita koja, atsistumti rankomis, persiversti pirmyn ir atsistoti, galva atlošta. Atsistumti rankomis iš pečių. Atsistumiant rankomis, alkūnės tiesios. Mokymas 1. Iš vietos persiversti pirmyn palaikant. 2. Iš vietos persiversti pirmyn nuo paaukštinimo padedant. 3. Įsibėgėjus persiversti pirmyn nuo paaukštinimo. 4. Persiversti pirmyn palaikant. 5. Persiversti savarankiškai. 20 Apsauga ir pagalba Stovėti šalia, viena ranka laikyti už nugaros iš apačios, o kita laikyti už rankos (atsistojant). Būdingos klaidos 1. Pirmoje dalyje statoma tiesi koja, o mojama sulenkta. 2. Atsistumiant rankomis, lenkiamos rankos per alkūnes. 3. Po atsistūmimo rankomis galva palenkiama prie krūtinės, todėl neišeina atsistoti. Kartoti 1 ir 2 pratimus. Persivertimas į šalį (18 pav.) 18 pav. Stovint veidu į persivertimo kryptį, pakelti rankas aukštyn delnais pirmyn ir, žengiant kaire koja pirmyn, pasilenkti pirmyn. Pasiremiant kaire ranka į grindis per vieną žingsnį nuo kairės kojos atgal ir atsispiriant kaire, pasisukti 90˚ kampu ant rankų (rankos pečių plotyje), kojos žergtai. Toliau sukantis, greitai atsistumti kaire ranka, pastatyti dešinę koją, nedelsiant atsispirti dešine ranka ir baigti verstis kojomis žergtai, rankos į šalis. Rankos ir kojos turi būti vienoje tiesėje su atsispiriamąja koja. Mokymas 1. Mokėti stovėti ant rankų prilaikant. 2. Pr. p. – kairioji (dešinioji) koja pirmyn, rankos aukštyn pirmyn, atsispiriant viena ir mojant kita, stovėti paeiliui ant padėtų rankų (viena arčiau, kita toliau) palaikant. 3. Pr. p. – dešinioji (kairioji) koja pirmyn, rankos aukštyn pirmyn. Atsispiriant dešiniąja (kairiąja) moti kairiąja (dešiniąja) koja, padėti paeiliui kairiąja (dešiniąja) ir dešiniąja (kairiąja), rankos pirštai išorėn. Atkreipti dėmesį, kad mostas kojomis būtų atliekamas atgal aukštyn pirmyn, o posūkis – padėjus dešiniąją (kairiąją) koją. 4. Tas pat, tik stovint ant paklotų, „laiptelių“. Persiversti į šalį, padedant paeiliui rankas, o po to ir kojas – kiekvieną ant kito „laiptelio“. Palaipsniui mažinant „laiptelių“ skaičių, verstis į šalį (palaikant). Apsauga ir pagalba Stovėti už nugaros. Laikyti už dubens. Būdingos klaidos 1. Persivertimas į šalį atliekamas ne stovint ant rankų (silpnai atsispiriama koja ir silpnas mostas mojamąja koja). 2. Persiverčiant į šalį, netaisyklinga stovėsena ant rankų, nežiūrima į pirštus. Salto pirmyn (19 pav.) 19 pav. Įsibėgėjus atlikti šuolį nuo vienos kojos ant abiejų, mojant rankomis atgal. Atsispirti abiem kojomis ir moti rankomis pirmyn aukštyn. Po to verčiantis pirmyn, aktyviai susiriesti ore, paimti už 21 kojų žemiau kelių ir pasukti kūną. Susiriečiant kelius truputį praskėsti. Prieš nušokant kojos ištiesiamos pirmyn. Nušokti tik ant pusiau sulenktų kojų. Mokymas 1. Stovint ant vienos kojos, imituoti susirietimą kita koja. 2. Nedaug įsibėgėjus, atsispirti abiem kojomis, pašokti aukštyn, moti rankomis pirmyn aukštyn. 3. Nedaug įsibėgėjus atsispirti abiem kojomis, kūlvirstis pirmyn ant paaukštinimo. 4. Salto pirmyn ant paklotų krūvos, per kliūtį (ištempti virvutę). Po keleto bandymų nuimti po vieną paklotą. 5. Salto pirmyn atsispiriant nuo gimnastikos tiltelio palaikant. Apsauga ir pagalba 1. Saugoti stovint šalia. Viena ranka laikyti už dubens (iš apačios), pakelti aukštyn, kita ranka už nugaros padėti apsiversti ir nušokti. 2. Įsibėgėjus. Stovėti šalia, padėti apsiversti, pasukant už nugaros. Būdingos klaidos 1. Nesuderintas atsispyrimas kojomis ir mostas rankomis. Kartoti 2 pratimą. 2. Per greitai susiriečiama, neišeina sukimasis pirmyn (pakimbama ore). Kartoti 1 pratimą. 3. 2. Þ i e d a i Ant žiedų atliekami pratimai mostu, jėga, taip pat mostu ir jėga kartu. Tai įvairūs persivertimai, išsukimai pirmyn ir atgal. Taip pat atliekamos įvairios sudėtingos statinės padėtys. Nušokimai mojant pirmyn ir atgal. Kybojimai Kybojimas – tai vertikali kūno padėtis, laikantis už žiedų. Galvą laikyti tiesiai. Visiškas prasmukimas pečių juostoje. Kojų pirštai įtempti. Kybojimas susilenkus – tai tokia kūno padėtis, kai, laikantis už žiedų, kyboma susilenkus. Kojos tiesios, galva palenkta prie krūtinės. Kybojimas išsilenkus – tai tokia kūno padėtis, kai, laikantis už žiedų, kyboma tiesiu kūnu galva žemyn. Kūnas tiesus, galva atlošta, pirštai įtempti. Kybojimas ant sulenktų rankų – tai tokia kūno padėtis, kai, laikantis už žiedų, kyboma ant sulenktų rankų. Prisitraukiant kuo aukščiau, kūnas tiesus, kojos įtemptos. Mostai kybant (1 pav.) 1 pav. Mostu pirmyn vertikalios padėties atliekamas „smūgio“ judesys kojomis pirmyn aukštyn (kūnas truputį sulenktas). Kojas išmoti aukščiau galvos, žiedus mestelėti atgal. Iš tos padėties pradėti kristi žemyn. Kristi pradėti nugara, bet išlaikant pradinę pečių padėtį, pereinančią į vertikalią. Kojos truputį atsilieka, kad būtų galima atlikti mostą atgal. Mostą atgal atlikti aktyviu kulnų ir šlaunų judesiu atgal aukštyn. Aukščiausiame taške kūnas truputį išlenktas, dubuo aukščiau galvos, rankos tiesios, ištiestos pirmyn į šalis, tvirtai remiasi į žiedus. Pečiai pakelti. Mokymas 1. Įvaldyti paprastus kybojimus. 2. Mostas kybant ant sulenktų rankų (2 pav.). 3. Mostas palaikant. 22 Apsauga ir pagalba Stovėti šalia, viena ranka laikyti už žasto, kita padėti atlikti mostą. Būdingos klaidos 1. Mojant pirmyn išsilenkiama per daug, yra stiprus pečių tempimas. 2. Mojant atgal per aukštai pakelti pečiai, neišeina mostas atgal. Mostu atgal ir pirmyn užfiksuoti (palaikant) kūno padėtį, akcentuojant pečių padėtį. 2 pav. Nušokimas atgal nesusilenkiant Šis pratimas atliekamas kybant išsilenkus. Pradėti kristi atgal, išlaikant tiesią kūno padėtį, tiesti rankas į šalis, išsisukti pečiuose, tiesti rankas pirmyn, nušokti. Mokymas 1. Atbulinis kybojimas stovint, išsisukant pečius ir nustumiant žiedus pirmyn. 2. Pratimą atlikti palaikant. Apsauga ir pagalba Stovint šalia, palaikyti už žasto. Būdingos klaidos 1. Nusileidžiant neišlaikomas tiesus kūnas. Iš kybojimo išsilenkus lėtai nusileidžiama (palaikant už kojų). 2. Per anksti paleidžiamos rankos. Kartoti 1 pratimą. Nušokimas atgal išsisukant (3 pav.) 3 pav. Kybant susilenkus aktyviai išsitiesti kojomis aukštyn atgal ir tuo pačiu metu tiesiant rankas atvesti į šalis, paspausti žiedus žemyn, po to pirmyn ir nušokti. 23 Mokymas 1. Ant žemų žiedų prilaikant, spyruokliuojamasis išsitiesimas–susilenkimas kojomis tiesiant rankas ir atvedant žiedus į šalis neišsukant. 2. Ant žemų žiedų lėtas išsukimas su pagalba. 3. Nušokama išsisukant palaikant. Apsauga ir pagalba Stovėti šalia, laikyti už žasto. Būdingos klaidos 1. Nesuderintas išsitiesimas kojomis ir rankų darbas. Kartoti 1 pratimą. 2. Atliekant išsisukimą, lenkiamos rankos. Kartoti 2 pratimą. Nusileidimas pirmyn į kybojimą susilenkus (4 pav.) 4 pav. Iš atremties arba atremties kampu kelti dubenį aukštyn, lenktis pirmyn, lenkiant rankas, leistis jėga žemyn, pasukant žiedus į šalis, nusileisti į kybojimą susilenkus. Mokymas 1. Ant žemų žiedų nusileisti į kybojimą prilaikant. Apsauga ir pagalba Stovėti šalia, viena ranka palaikyti už kojų, kita laikyti už nugaros. Būdingos klaidos Leidžiantis pirmyn žiedai nepasukami į šalis, dėl to sunkiau nusileisti į kybojimą. Kartoti 1 pratimą. Pasikėlimas jėga į atremtį (5 pav.) 5 pav. Šį pratimą galima atlikti tik fiziškai pasiruošus. Kybant žiedus paimti „giliai“; pasikelti jėga, prisitraukti kuo aukščiau (iki krūtinės). Paspausti žiedus žemyn, pečius pirmyn, pasikelti į atremtį ant sulenktų rankų ir ištiesti rankas atremtyje. 24 Mokymas 1. Pasikėlimas jėga į atremtį ant skersinio per vieną ranką. 2. Pasikėlimas jėga (ant žemų žiedų) padedant. Apsauga ir pagalba Padėti laikant už juosmens. Būdingos klaidos 1. Trūksta jėgos prisitraukiant. Prisitraukimai ant skersinio. Prisitraukimai giliu paimant. Lipimas virve. 2. Neišeina pasikelti į atremtį. Pasikelti jėga į atremtį ant skersinio. 3. 3. A t r a m i n i a i ð u o l i a i Atraminiai šuoliai klasifikuojami taip: 1. Tiesūs šuoliai – kojos žergtai, kojos sulenktos, kampu pirmyn. Atliekant šiuos šuolius, kūnas yra virš prietaiso, nepersiverčiant per galvą. Šuoliai atliekami iš anksto mojant kojomis atgal ir be to. 2. Šuoliai šonu–šonu, kampu, išsilenkus. Atliekant šonu, kūnas eina šonu virš prietaiso. 3. Šuoliai atliekami persiverčiant kūlvirsčiu pirmyn; persivertimai pirmyn, persivertimai į šalį, persivertimai į šalį su posūkiu. Šuoliai atliekami persiverčiant per galvą išsitiesus arba susilenkus. Trumpi atraminių šuolių technikos pagrindai Visi atraminiai šuoliai turi bendrus atlikimo technikos bruožus ir skirstomi į 7 atlikimo fazes. 1. Įsibėgėjimas Įsibėgėjimas priklauso nuo šuolio formos, prietaiso aukščio ir ilgio. Nuo įsibėgėjimo greičio priklauso atsispyrimo jėga ir nušokimo už prietaiso nuotolis. Įsibėgėjimo ilgis įvairus. Nesudėtingiems (pradedančiųjų) šuoliams jis yra 8–12 m, sudėtingiems šuoliams (prityrusiems gimnastams) – 20–25 m. Bėgimo technika tokia kaip bėgant trumpus nuotolius. Įsibėgėjant greitis vis didėja. Įsibėgėjimo pabaigoje, žengiant paskutinį žingsnį, prieš tiltelį rankos mojamos atgal (arba rato judesiu pirmyn aukštyn atgal). Įsibėgėjimo nuotolis parenkamas individualiai ir turi būti nekintantis. 2. Užšokimas ant tiltelio (1 pav.) 1 pav. Užšokama ant tiltelio truputį pasvirusiu kūnu pirmyn (5–23˚), šiek tiek kojomis aplenkiant kūną kampu. Žengiant paskutinį žingsnį atsispiriamąja koja, kita moti pirmyn ir prie jos pritraukti atsispiriamąją. Beveik ištiestos kojos išmojamos pirmyn. 3. Atsispyrimas kojomis Atliekant pasyvų atsispyrimą, jo trukmė pailgėja beveik dvigubai ir atsispyrimo jėga mažėja. Reikia išmokyti atsispirti „pirštais“. Pėdos statomos lygiagrečiai (iki pėdos atstumo) vienoje linijoje 15–20 cm nuo priekinio tiltelio krašto. Atsispiriama beveik ištiestomis kojomis, jas tuoj pat ištiesiant. Atsispiriant kojomis, rankos mojamos pirmyn aukštyn. Tai padeda pakelti svorio centrą. Stengtis atsispirti kojomis taip, kad nesumažėtų įsibėgėjimo greitis. 4. Lėkimas iki atsistūmimo rankomis Atsispyrus kojomis, kūnas nedaug kyla aukštyn (kojos kyla atgal aukštyn) iki atsiremiant rankomis į prietaisą. Lėkimo metu reikia jausti lėkimą. 5. Atsistūmimas rankomis 25 Rankomis daryti prietaisą pasitinkantį judesį (turi aplenkti kūną). Dėl to didėja šuolio aukštis ir būna stipresnis atsispyrimas. Plaštakas statyti lygiagrečiai. Atsistumiama priešinga kryptimi negu juda kūnas (nuo savęs), iš pečių ir ištiesiant rankas per alkūnes. Atsistūmimą rankomis pradėti derinti su staigiu kūno judesiu, kad visas kūnas lengviau kiltų aukštyn. Atsistūmimas rankomis turi būti energingas, trumpas, staigus. 6. Lėkimas po atsistūmimo Po atsistūmimo rankos juda priklausomai nuo šuolio formos. Kuo aukštesnė lėkimo fazė, tuo geresnė šuolio kokybė. 7. Nušokimas Nušokus pritūpti nuo pirštų ant visos pėdos ir minkštai amortizuojant sulenkti kojas per kelius, judant išlaikyti reikiamą raumenų įtampą kūne. Kūnas tiesus, keliai truputį praskėsti, rankos pirmyn į šalis. Šuolis į atremtį tupint ir nušokimas Atsispiriant abiem kojomis nuo tilto, moti rankomis pirmyn, statyti jas ant prietaiso, sulenkiant kojas susiriesti ir pereiti į atremtį tupint. Šuolis aukštyn tolyn, išsitiesti ir taisyklingai nušokti. Mokymas 1. Paprasti šuoliukai ant tilto. 2. Nedaug įsibėgėjus įveikti kliūtį ir užšokti ant tiltelio. 3. Iš atremties gulint šuoliuku pereiti į atremtį tupint. 4. Tas pats, kaip ir 3 pratimas, tik ant gimnastikos suolelio (2 pav.). 2 pav. 5. Iš vietos nuo tiltelio užšokti į atremtį tupint pasaugant. 6. Taisyklingas nušokimas nuo paaukštinimo. Apsauga ir pagalba Mokant užšokti ant prietaiso iš vietos, stovėti prie pat prietaiso, viena ranka prilaikyti už rankų, kita už dubens. Būdingos klaidos 1. Užšokama ant tiltelio viena koja. 2. Pirma ant prietaiso statomos kojos, tik vėliau remiamasi rankomis. Kartoti 2 pratimą. 3. Statomos sulenktos rankos, todėl neišeina pereiti į atremtį. Kartoti 3 pratimą. 4. Nušokama ant tiesių kojų. Kartoti 6 pratimą. Galimi šio šuolio variantai: 1) nušokti į pažymėtus (paklotas dalijamas į keturias dalis, pažymimos linijos, kvadrato viduryje parašomas skaičius) kvadratus ant pakloto; 2) nušokant nuo prietaiso mokytojas pasako, į kokį kvadratą nušokti; 3) nušokti pasisukant 90, 180 ir 360˚ kampu. 26 Šuolis kojomis žergtai (3 pav.) 3 pav. Atsispyrimas abiem kojomis beveik sutampa su atsispyrimu rankomis. Atsispiriama aukštyn ir pirmyn. Rankos atsistūmimo ir atremties momentu tiesios. Atsistumti rankomis reikia nuo savęs stumiant prietaisą. Atsistūmus rankomis, išsilenkti. Atsistūmus rankomis kojos tiesios ir laikomos plačiai, o prieš nušokant suglaudžiamos. Mokymas 1. Iš startinės plaukiko padėties, stovint ant grindų, šuolis išsilenkus, kojos žergtai, mojant rankas aukštyn į šalis. Nušokti į pagrindinę stovėseną. Tas pats nuo tiltelio. 2. Įsibėgėjus atsispirti nuo grindų abiem kojomis – šuolis išsilenkus, kojos žergtai, rankos aukštyn į šalis, nušokti. 3. Iš atremties gulom atsispiriant kojomis į atremtį stovint susilenkus, kojos žergtai. 4. Iš atremties gulom atsispiriant kojomis ir rankomis per atremtį stovint susilenkus, kojos žergtai – stovėsena kojomis žergtai. 5. Šuolis kojos žergtai per ožį skersai truputį įsibėgėjus, kai kuriais atvejais iš vietos. Po kelių imitacinių šuoliukų ant tiltelio (palaikant ir padedant už žastų). 6. Tas pats pamažu didinant įsibėgėjimą iki normalaus kiekvienam ugdytiniui. 7. Šuolis kojomis žergtai per ožį, po truputį atitraukiant tiltelį atgal. 8. Šuolis per ožį išilgai, po truputį atitraukiant tiltelį atgal. Apsauga ir pagalba Stovėti už prietaiso priekyje (netrukdant permoti kojas per prietaisą) ir palaikyti už žasto. Būdingos klaidos 1. Per anksti remiamasi rankomis į prietaisą. 2. Neatsistumiama rankomis, pečiai palinkę į priekį (už plaštakų). 3. Prieš nušokant neišsilenkiama. 4. Anksti praskečiamos kojos. 5. Lenkiamos kojos. 6. Lėtai atsistumiama rankomis. 7. Remiantis į prietaisą lenkiamos rankos. 8. Mažėja įsibėgėjimo greitis (kliūties baimė) ir netaisyklingai atsispiriama nuo tiltelio (žr. ,,Atraminių šuolių technikos pagrindai”). P A S T A B A 1–4 pratimai yra paruošiamieji šuoliams per ožį kojomis žergtai išmokti. 5 pratimas ir žemiau esantys yra pagalbiniai kiekvienam anksčiau minėtam. Pvz., 7 pratimui išmokti paruošiamieji yra l– 4 pratimai, o 5–6 pagalbiniai; 1–4 yra paruošiamieji 10 pratimui, 5–9 pagalbiniai. 27 Šuolis sulenkus kojas (4 pav.) 4 pav. Greitai atsispyrus kojomis nuo tiltelio, aktyviai moti rankomis pirmyn ir tvirtai statyti rankas ant prietaiso, sulenkiant kojas peršokti. Peršokus visiškai išsitiesti. Mokymas 1. Mokėti užšokti ir nušokti į atremtį. 2. Imituoti rankų atsistūmimą prie sienos. 3. Šuolis per arklį su rankenomis. Apsauga ir pagalba Stovėti už prietaiso. Prilaikyti už rankos. Būdingos klaidos 1. Nušokama arti prietaiso, nes silpnai atsistumiama rankomis. Kartoti 2 pratimą. 2. Netaisyklingai užšokama ant tiltelio, per daug pasilenkiama į priekį. Šuolis susilenkus Greitai atsispyrus nuo tiltelio, moti rankomis pirmyn, o kojomis atgal iki išsilenkimo. Atsistumti rankomis, staigiai susilenkti ir „perskristi“ prietaisą. Toliau išsitiesti, rankas kelti lankais atgal aukštyn ir taisyklingai nušokti. Mokymas 1. Mokėti šokti per ožį sulenktomis kojomis. 2. Iš atremties gulint atmoti kojomis atgal, energingai pastatyti tarp rankų ir išsitiesti aukštyn. 3. Nedaug įsibėgėjus užšokti ant prietaiso į atremtį stovint palaikant. 4. Šuolis nedaug įsibėgėjus Apsauga ir pagalba Stovėti nušokimo pusėje ir prilaikyti už žasto. Būdingos klaidos 1. Šuolis daromas neatmojant atgal, todėl lenkiamos kojos. Kartoti 2 pratimą. 2. Per aukštai atmojant kojomis atgal negalima atlikti antros šuolio dalies. Kartoti 3 pratimą. 3. Silpnai atsistūmus rankomis, neišeina išsitiesti antroje dalyje. Kartoti 4 pratimą. 4. Tiltelis netiksliai pastatytas prie prietaiso. Šuolis šonu per arklį su rankenomis (5 pav.) 5 pav. Rankos atremtyje ant prietaiso turi būti tiesios. Petys ir plaštaka (atraminės rankos) turi būti vienoje linijoje. Būtina išsilenkti virš prietaiso, kojos tiesios ir suglaustos. 28 Mokymas 1. Atremtis gulint ant grindų, atsispirti kojomis mojant jas į kairę (ar dešinę). 2. Iš atremties gulint ant grindų atsispyrus kojomis ir viena ranka atsiremti gulint šonu, laisva ranka į šalį, išsilenkus. 3. Nedaug įsibėgėjus atsispiriant abiem kojomis užšokti į atremtį gulint šonu, išsilenkti. Pakelti laisvą ranką į šalį ir nušokti į stovėseną nugara į prietaisą. 4. Šuolis šonu. Įsibėgėjus atsispirti kojomis ir kartu paimti už rankenų ir, remiantis rankomis, trumpiausiu keliu (į kairę ir dešinę) permoti kojas. Baigiant šuolį galima atlikti ir posūkį (kairėn arba dešinėn), rankas atleisti paeiliui. 5. Šuolis šonu per arklį su rankenom. Įsibėgėti ir atsispyrimo kojomis metu paimti už rankenų ir energingai pasikelti kūnu, susilenkus per dubenį, mojant ištiestas ir suglaustas kojas į šalį aukštyn. Virš prietaiso išsilenkti (išsitiesti) perkeliant visą svorį ant vienos rankos, kitą – pakeliant į šalį. Atsispyrus rankomis, nušokti nugara į prietaisą. Apsauga ir pagalba Stovėti nušokimo pusėje ir šalia prietaiso. Viena ranka prilaikyti už atraminės rankos (už žasto), kita ranka prilaikyti už liemens. Būdingos klaidos 1. Atsistumiama į šalį nuo atremties rankomis. 2. Abi rankos per ilgai laikomos ant rankenų. 3. Užtęstas susilenkimas ir pavėluotas atsistūmimas atramine ranka. 4. Neišsilenkiama. 5. Pasukamas liemuo atsispiriant kojomis į tiltelį. Šuolis kojomis žergtai per arklį (išilgai) (6 pav.) 6 pav. Greitai atsispyrus kojomis nuo tiltelio, moti rankomis pirmyn aukštyn. Prieš dedant rankas ant prietaiso, kojas laikyti suglaustas. Staigiai atsistūmus rankomis, kojas praskėsti plačiai. Paskui išsitiesti, pakeliant rankas aukštyn, ir nušokti. Mokymas 1. Gerai mokėti šuolius susilenkus, sulenktomis kojomis per ožį. Tiltas atitrauktas 1 m ir daugiau. 2. Šuolis pasaugant. Apsauga ir pagalba Stovėti šalia prietaiso, prilaikyti už žasto. Būdingos klaidos 1. Sunkiai šokama per prietaisą. 2. Nepakankamai įsibėgėjama, netaisyklingai užšokama ant tiltelio (pečiai per daug pasvirę į priekį). 3. Stengiamasi šokti tik į priekį. Per arti pastatytas tiltelis. Kartoti 1 pratimą. 3. 4. L y g i a g r e t ë s Ant lygiagrečių yra atliekami pratimai jėga ir mostu. Pratimai, atliekami kybant ir atremtyje, gali būti daromi viduryje lygiagrečių, gale, skersai karčių. Pratimai, atliekami ant lygiagrečių, skirstomi į šias grupes: 1. Pasikėlimai. 2. Kūlvirsčiai ir salto. 3. Posūkiai mostu pirmyn ir atgal. 4. Statinės padėtys, jėgos pratimai. 29 5. Nušokimai. Lygiagretės – tai prietaisas, iš sportininko reikalaujantis gero fizinio pasirengimo, ypač tvirtos pečių juostos. Mokant vaikus, naudojamos žemos lygiagretės. Jų konstrukcija leidžia reguliuoti norimą aukštį. Galima naudoti ir savo gamybos lygiagretes, taip pat visai mažas nešiojamąsias lygiagretes. Mostai atremtyje (1 pav.) 1 pav. Atliekant mostą atgal, kūnas tiesus, net galima vos susilenkti. Vertikalios padėties reikia truputį išsilenkti per dubenį (bet neišsilenkiant per liemenį). Po to atliekamas aktyvus mostas pirmyn, kūnas turi būti tiesus. Aktyvus rankų darbas atgal pakeliant dubenį dar aukščiau. Galva prie krūtinės, akys nukreiptos į pirštus. Negalima pečių atlošti atgal, nes nepavyks aktyvus mostas atgal. Mokymas 1. Vaizdinės priemonės demonstravimas. 2. Mosto imitavimas (palaikant už kojų, parodyti taisyklingą kūno padėtį, mojant pirmyn ir atgal). 3. Įsimojuoti atremtyje palaikant. Apsauga ir pagalba Stovint šalia, viena ranka palaikyti už žasto, kita, mojant atgal, prilaikyti už kojų (iš apačios). Ta pačia ranka palaikant už nugaros, padėti atlikti mostą pirmyn. Būdingos klaidos 1. Mojant pirmyn per daug susilenkiama. Silpnas rankų darbas atgal. 2. Mojant atgal aukščiausiame taške pečiai per daug atkišti į priekį. Nušokimas mojant pirmyn į šalį Nušokama vidutiniškai įsimojavus. Per vertikalę reikia atlikti energingą judesį kojomis pirmyn aukštyn į šalį. Aukščiausiame mosto taške išsilenkti ir atsistumti ranka nuo karties (jei į kairę, tai dešine ranka, ir atvirkščiai), nušokti į šalį. Mokymas 1. Demonstruoti vaizdines priemones. 2. Nušokti prilaikant. Apsauga ir pagalba Stovint šalia, viena ranka laikyti už žasto, kita už kojų. Nušokimas mojant pirmyn šonu Iš atremties mojant pirmyn vertikalios padėties atliekamas aktyvus mostas pirmyn aukštyn į šalį. Nepasiekus aukščiausio taško, energingai išsitiesti, atsispirti priešinga nušokimo pusei ranka. Tada kūnas yra pasisukęs 90˚ šonu į kartį. Kai kojos bus virš karčių, atsistumti ranka ir nušokti nugara į prietaisą. Mokymas 1. Nušokti mojant pirmyn į šalį. 2. Nušokti mojant pirmyn šonu palaikant. Apsauga ir pagalba Stovint šalia prietaiso, viena ranka prilaikant už nugaros, kita – už kojų iš apačios, išstumti sportininką pirmyn. Taip saugoma prie žemų lygiagrečių. Prie aukštų lygiagrečių reikia stovėti šalia ir ranka laikyti už nugaros. Stovėti toje pusėje, į kurią nušokama. 30 Būdingos klaidos 1. Žemai nušokama. Silpnas mostas atremtyje. 2. Netikslus posūkis šonu į kartį (per vėlai atliekamas posūkis ir silpnai atsistumiama ranka). Kartoti 2 pratimą. Nušokimas mojant atgal į šalį Po mosto pirmyn atlikti aukštą mostą atgal. Minimalus aukštis turi būti toks, kad kojų pėdos būtų aukščiau pečių juostos. Maksimalus gali būti ir iki stovėsenos ant rankų. Aukščiausiame mosto taške reikia visu kūnu pereiti nuo karčių į dešinę. Tada kaire ranka perimti už dešinės karties ir iš karto dešinę ranką ištiesti į šalį, remiantis tik kaire. Kūnas turi būti tiesus, galva pakelta. Mokymas 1. Nušokimo demonstravimas. 2. Nušokti padedant. Visų nušokimo fazių fiksavimas. 3. Atlikti savarankiškai. Apsauga ir pagalba Stovint šalia, viena ranka prilaikyti už žasto, kita – už kojų. Būdingos klaidos 1. Ankstyvas perėjimas į šalį (žemas nušokimas). 2. Tobulinti mostą atremtyje. Mojant atgal stovėsena ant pečių (2 pav.) 2 pav. Mojant atgal, kai kulnys aukščiau pečių, pradėti lenkti rankas. Kai pečiai nusileidžia ant karčių, alkūnes skėsti į šalis. Kūnas tik tiesus. Pečiai padėti truputį toliau nuo riešo. Žiūrėti tik žemyn. Mokymas Mokyti kaip ir stovėsenos ant pečių. Apsauga ir pagalba Stovint šalia, viena ranka prilaikyti už kojų, kita – už nugaros. Būdingos klaidos Per anksti lenkiamos rankos, dar neatlikus mosto atgal iki pečių aukščio. Stovėsena ant pečių (jėga) Sėdint kojomis žergtai, rankomis paimti už karčių arčiau šlaunų. Atkišant pečius pirmyn, lenkiant rankas, jėga pasikelti truputį aukštyn, pakelti dubenį aukštyn. Padėti pečius ant karčių, išskėsti alkūnes į šalis. Žiūrėti žemyn, stipriai laikytis už karčių. Kelti dubenį aukštyn, kojas tiesiant tik į šalis. Atsistoti ant pečių, kojos žergtai, tik po to suglausti. Mokymas 1. Stovėsena ant galvos, ant žemės. 2. Stovėsena ant žemų lygiagrečių palaikant. 3. Atlikti savarankiškai. Apsauga ir pagalba Stovint šalia, viena ranka laikyti už dubens arba pilvo, kita – už nugaros. 31 Būdingos klaidos 1. Keliant dubenį, suglaudžiamos kojos. Kartoti 2 pratimą. 2. Atsistojus ant pečių, neišlaikoma pusiausvyra. Pečiai arti riešų ir galva palenkta prie krūtinės (žiūri į kojas). Kartoti 1 ir 2 pratimus. Iš atremties sėdint kojomis žergtai kūlvirstis pirmyn (3 pav.) 3 pav. Lenkiant galvą prie krūtinės, susilenkti per dubenį. Praskečiant kojas greitai perstatant rankas po dubeniu ant karčių ir pereiti į atremtį sėdint kojomis žergtai. Mokymas 1. Iš stovėsenos ant menčių susilenkiant pereiti į padėtį sėdint kojomis žergtai ant grindų. 2. Kūlvirsčiai palaikant. Apsauga ir pagalba Stovint šalia, viena ranka prilaikyti už sprando apačioje po kartimi, kita – už dubens, pereinant į atremtį sėdint. Būdingos klaidos Krentama ant karčių. Reikia susilenkti ir neskubėti paleisti rankų nuo karčių. Kartoti 2 pratimą. Nušokimas mojant pirmyn į šalį pasisukant į vidų (4 pav.) 4 pav. Jei šokama į dešinę pusę (dešiniarankiai), tai po mosto pirmyn pasukti kojų pirštais, taip pat dubenį į kairę pusę, paleidžiant dešinę ranką ir tuo pačiu metu atsispiriant kaire ranka atlikti posūkį pasisukant į kartį, nušokti. Taip pat ir pasisukant į kairę (kairiarankiai). Mokymas 1. Nušokti mojant pirmyn į šalį. 2. Imituoti posūkį aplink stovint. Pakelti vieną koją pirmyn, pasukti kojos pirštais, atsispiriant atramine koja, šuoliuku į šalį apsisukti aplink. 3. Nuo žemų lygiagrečių nušokti mojant pirmyn, pasisukti 90˚ veidu į kartį. 4. Nušokimas palaikant. 5. Atlikti savarankiškai. Apsauga ir pagalba Stovint šalia, prilaikyti už dubens (darant sukinį aplink). 32 Būdingos klaidos 1. Nušokant sunku pasisukti aplink. Per vėlai pradėtas posūkis pirštais arba posūkio metu per daug susilenkiama per dubenį. 2. Sunku stovėti, verčia ant nugaros. Nušokti labiau pirmyn į šalį. 3. Praskėstos kojos. Anksčiau pradėti posūkį kojų pirštais ir dubeniu. Iš atremties ant dilbių pasikėlimas mojant atgal į atremtį Iš atremties ant dilbių nedidelis mostas pirmyn, po to mostas atgal. Krintant kojomis žemyn, kūnas tiesus. Pereinant vertikalę, truputį išsilenkti ir aktyviai moti pirmyn aukštyn. Išsitiesti per dubenį ir, ištiesiant rankas, pereiti į atremtį. Mokymas 1. Įsimojuoti atremtyje ant dilbių. 2. Iš atremties ant dilbių pasikelti mojant pirmyn į atremtį sėdint kojomis žergtai. 3. Iš atremties ant dilbių pasikelti mojant pirmyn į atremtį palaikant. 4. Atlikti savarankiškai. Apsauga ir pagalba Stovint šalia, vieną ranką padėti ant dubens, kita laikyti už kojų. Būdingos klaidos Neišeina pasikelti į atremtį. Kartoti 1 pratimą. Mostai atremtyje ant rankų Kūno padėtis tiek mojant atgal, tiek ir mojant pirmyn yra vertikali, tokia pat, kaip ir įsimojuojant atremtyje. Daugiausia dėmesio čia skiriama išsilaikyti atremtyje ant rankų mojant atgal. Stipriai laikytis rankomis už karčių, kad esant vertikalios padėties nebūtų staigiai atpalaiduojami pečiai. Mokymas 1. Atremtyje ant rankų pasikelti pečiais aukštyn (paspausti kartį žemyn) ir prasmukti žemyn. Kartoti keletą kartų iš eilės. 2. Įsimojuoti atremtyje ant rankų prilaikant už liemens. 3. Neaukštai įsimojuoti savarankiškai. Apsauga ir pagalba Stovint šalia, prilaikyti už liemens. Iš atremties ant rankų pasikėlimas mojant atgal (5 pav.) 5 pav. Iš atremties ant rankų susilenkus aktyviai išsitiesti kojomis pirmyn aukštyn. Pečiai pritraukti prie riešų, sulenkiant rankas per alkūnes. Prisitraukti reikia ne šliaužiant, bet šuoliuku. Kūnas turi būti tiesus, esant vertikalios padėties reikia truputį susilenkti ir už vertikalės moti atgal aukštyn. Aukščiausiame mosto atgal taške ištiesti rankas atremtyje. Mokymas 1. Pasikelti mojant atgal iš atremties ant dilbių. 2. Iš atremties ant rankų šuoliuku prisitraukti prie riešo ir atlikti mostą atgal neištiesiant rankų. 3. Pasikelti mojant atgal iš atremties ant rankų padedant. 4. Atlikti savarankiškai. Apsauga ir pagalba Stovint šalia, viena ranka padėti už dubens po kartim (pamesti aukštyn), kita ranka – virš karčių už kojų. Būdingos klaidos Neišeina pasikelti į atremtį. Silpnas mostas atgal ir neprisitraukiama prie riešų. Kartoti 2 pratimą. 33 Iš atremties ant rankų pasikėlimas mojant pirmyn (6 pav.) 6 pav. Po mosto atgal aukščiausiame taške reikia susilenkti ir, paspaudus kartis rankomis žemyn, pakelti nugarą. Esant vertikalios padėties truputį pasilenkti. Po to aktyviai moti kojomis pirmyn aukštyn ir tuo pačiu metu aktyviai kilstelti dubenį aukštyn, stipriai paspaudžiant rankomis kartis žemyn, pasikelti į atremtį. Pasikėlus kūnas tiesus. Mokymas 1. Pasikelti mojant pirmyn į atremtį nuo dilbių. 2. Pasikelti mojant pirmyn į atremtį kojomis žergtai prilaikant. 3. Pasikelti mojant pirmyn į atremtį padedant. 4. Atlikti savarankiškai. Apsauga ir pagalba Stovint šalia, vieną ranką padėti ant dubens, kita prilaikyti už kojų. Būdingos klaidos Padarius mostą pirmyn, neišeina pasikelti į atremtį, nes buvo per silpnas mostas ir ankstyvas rankų darbas, nekilstelėjus dubens. Kartoti 3 pratimą. Pasikėlimas pirmyn išsitiesiant (7 pav.) 7 pav. Iš atremties ant rankų susilenkus aktyviai išsitiesti per dubenį pirmyn aukštyn ir, paspaudus rankomis kartis žemyn, pereiti į atremtį. Atremtyje rankos tiesios. Mokymas 1. Iš padėties gulint ant menčių, rankos ant grindų, atremtis gulint susilenkus, po to išsitiesti aukštyn, pereiti į atremtį sėdint. 2. Ant lygiagrečių iš atremties ant rankų pasikelti išsitiesiant į atremtį sėdint žergtai. 3. Pasikelti išsitiesiant iš atremties ant rankų padedant. Apsauga ir pagalba Stovint šalia laikyti po kartimis viena ranka už dubens, kita – už nugaros. Pasikėlus būtinai prilaikyti už kojų. Būdingos klaidos Neišeina pasikelti į atremtį ant tiesių rankų. Išsitiesiama tik pirmyn, o ne pirmyn aukštyn. Kartoti 1 ir 3 pratimus. 34 Pasikėlimas išsitiesiant (8 pav.) 8 pav. Šis pratimas daromas kybant kampu. Įsibėgėjus šuoliuku pirmyn aukštyn, paimti už karčių. Toliau pereiti į kybojimą kampu, vertikalios padėties išsitiesti pirmyn žemyn ir po pauzės, grįžtant judesiui atgal, staigiai pereiti į kybojimą susilenkus. Po to aktyviai ištiesti kojas aukštyn pirmyn, stipriai paspausti tiesiomis rankomis kartį žemyn, pereiti į atremtį. Kūnas po pasikėlimo tiesus. Mokymas 1. Kybant susilenkus padedant pasikelti išsitiesiant ant galų karčių. 2. Tas pats viduryje karčių. 3. Kybant kampu pasikelti išsitiesiant į atremtį padedant. Apsauga ir pagalba Stovint šalia prietaisų, viena ranka palaikyti už nugaros, kita – už dubens. Būdingos klaidos Pasikeliant į atremtį, rankos lenkiamos per alkūnes, kojos pavėluotai ištiesiamos aukštyn pirmyn ir silpnai dirba rankos. Kartoti 1 pratimą. 3. 5. Á v a i r i a a u k ð t ë s l y g i a g r e t ë s Šio prietaiso konstrukcija leidžia daryti įvairius pratimus. Galima atlikti persivertimus į atremtį, pasikėlimus, perkėlimus, įvairius nušokimus. Mokykloje galima naudoti vyriškas lygiagretes, pakeliant vieną kartį. Pasikėlimas persiverčiant į atremtį Pratimą galima atlikti ant apatinės karties arba žemo skersinio. Kybant ir stovint ant vienos kojos, kita – atgal. Moti koja pirmyn aukštyn ir, atsispiriant kita, netiesiant rankų, perkelti kojas aukštyn atgal per kartį. Po to išsitiesti, pereiti į atremtį. Mokymas 1. Iš atremties ant apatinės karties arba skersinio nusileisti pirmyn į pakibtį ant šlaunų. Išsitiesiant atgal ir ištiesiant rankas, pereiti į atremtį. 2. Kybant remiantis pėdomis į viršutinę kartį, pasikelti persiverčiant į atremtį. 3. Persiversti į atremtį ant viršutinės karties, atsispiriant viena koja palaikant. 4. Atlikti savarankiškai. Apsauga ir pagalba Stovint šalia, iš priekio palaikyti viena ranka už nugaros, kita – už kojų. Iš kybojimo tupint ant apatinės karties pasikėlimas persiverčiant į atremtį ant viršutinės karties Kybant pritūpus ant vienos kojos, kita pirmyn ištiesta, lenkiant rankas moti viena koja aukštyn ir atsispirti kita, pereiti į atremtį ant viršutinės karties. Mokymas Stovint po viršutine kartimi, viena ranka palaikyti už nugaros, kita – už dubens. 35 Apsauga ir pagalba Viskas taip pat, kaip ir ant apatinės karties. Iš kybojimo tupint ant apatinės karties pasikėlimas į atremtį ant viršutinės karties Kybant tupint energingai atsispirti kojomis ir tuo pačiu metu paspausti rankomis kartį žemyn, pritraukti dubenį prie viršutinės karties, pereiti į atremtį ant viršutinės. Mokymas 1. Kybant tupint pasikelti į padėtį kybant susilenkus ant gimnastikos sienelės. 2. Kybant susilenkus ant gimnastikos sienelės prisitraukti prie sienelės tiesiomis rankomis (padedant). 3. Kybant tupint ant apatinės karties pasikelti į atremtį ant viršutinės karties palaikant. Apsauga ir pagalba Stovint po viršutine kartimi, palaikyti už dubens ir kojų. 3. 6. S k e r s i n i s Skersinį sudaro du metaliniai stovai ir apvalus skersinis. Iš šalių – keturios grandinės arba metaliniai strypai, pritvirtinti prie grindų specialia sankaba Skersinio ilgis 240 cm, skersmuo – 24–28 mm. Ant skersinio daromi pratimai daugiausia kybant. Jiems būdinga didelė amplitudė. Pratimai ant skersinio klasifikuojami įvairiai. Paprastai skirstomi į tris grupes: 1. Įvairūs pasikėlimai. 2. Apsisukimai. 3. Perlėkimai. 3. Nušokimai. Mokyti pradedama ant žemo ir vidutinio aukščio skersinio. Tik vėliau pereinama ant aukšto skersinio. Atlikimo technika tiek ant aukšto, tiek ant žemo skersinio beveik nesiskiria. Kybojimas (1 pav.) a b c 1 pav. 1 a), b) – taisyklingas kybojimas. Visais pirštais apimti skersinį, galvą laikyti tiesiai, prasmukti pečiuose, kojos tiesios, pirštai įtempti. Rankomis laikytis truputį siauriau negu pečių plotis; 1 c) – netaisyklingas Per daug išsilenkiama per nugarą. Kybant pečių juosta laikoma netaisyklingai. 36 Mostai kybant (2 pav.) 2 pav. Mostas prasideda nuo įsimojavimo kybant (išsilenkimai). Kybant pakelti kojas pirmyn (iki kampo), po to energingai išsilenkti ir atlikti mostą kojomis atgal, dubuo ir pečiai – pirmyn. Toliau mostas kybant pirmyn (iki susilenkimo kybant) ir energingas išsitiesimas kojomis pirmyn aukštyn. Rankomis stumti skersinį atgal už galvos. Po to moti atgal, pereiti į vertikalią padėtį. Aukščiausiame mosto taške truputį susilenkti. Pradedant mostą pirmyn, vertikalios padėties truputį išsilenkti. Po to moti kojomis pirmyn aukštyn. Baigiant kojų judesys truputį sulaikomas, o kūnas dar kyla aukštyn. Mokymas 1. Išmokti įsimojuoti kybant (išsilenkimais). 2. Atlikti mostą kybant prilaikant. Sulaikyti kūną mostu atgal, taip pat mostu pirmyn aukščiausiuose taškuose. Apsauga ir pagalba Stovint šalia, viena ranka laikyti už žasto, kita prilaikyti už kojų. Būdingos klaidos 1. Netaisyklingos kūno padėtys mojant pirmyn (per daug išsilenkiama), tas pats ir mojant atgal. Kartoti mostą padedant. Pasikėlimas persiverčiant į atremtį (3 pav.) 3 pav. Šis pratimas daromas stovint, atsispiriant viena koja, atsispiriant abiem, iš padėties kybant (jėga). Pats lengviausias variantas – pasikėlimas persiverčiant iš kybojimo stovint, atsispiriant viena koja. Atliekant šį pratimą, pirmiausia reikia prisitraukti prie skersinio, rankos sulenktos, mojant viena ir atsispiriant kita koja, susilenkti, kelti kojas pirmyn aukštyn virš skersinio į atremtį kybant susilenkus. Po to pakelti galvą, išsitiesti, remiantis rankomis iš viršaus, pereiti į atremtį. Mokymas Pasikelti persivertimu į atremtį palaikant. Būdingos klaidos Neišeina persivertimas į atremtį. Kartoti: 1) kojų pakėlimą (tiesių ir sulenktų) ant gimnastikos sienelės; 2) prisitraukimus kybant. 37 Apsisukimas atgal atremtyje (4 pav.) 4 pav. Pratimą pradėti mokyti, gerai išmokus pasikėlimą persiverčiant į atremtį. Iš atremties atmoti kojomis atgal, pečiai virš skersinio. Nuleisti dubenį žemyn ir kartu „smūgiuoti“ kojomis pirmyn (po skersiniu), dubenį prispausti prie skersinio. Antroje apsisukimo dalyje (perėjus vertikalę) kojų judesį truputį sustabdyti, o pečiais tęsti apsisukimą iki atremties ir apsisukti riešais atremtyje. Mokymas 1. Iš atremties moti atgal ir nušokti. 2. Iš atremties moti ir vėl nusileisti į atremtį padedant. 3. Gulint atremtyje susilenkus (kojos horizontaliai), pakelti pečius atgal aukštyn, pasikelti į atremtį. 4. Tas pats kaip 2 pratimas, tik iš pradinės padėties kybant išsilenkus (saugoti iš priekio, abiem rankomis pakelti už pečių). 5. Apsisukimas atgal atremtyje padedant. Apsauga ir pagalba Mokant apsisukti atremtyje iš vietos, saugoti stovint šalia, viena ranka laikyti už peties (po skersiniu), kita prilaikyti už kojų mojant. Atmojus atgal reikia viena ranka padėti moti, kita prilaikyti už peties (pradedant apsisukimą, truputį atstumti atgal). Toliau apsisukti (perėjus vertikalę), viena ranka prilaikyti už dubens (prispausti prie skersinio), kita padėti už peties užbaigti apsisukimą. Būdingos klaidos 1. Apsisukant per daug susilenkiama. Apsisukimo metu kūnas neįtemptas. Kartoti 5 pratimą. 2. Antroje apsisukimo dalyje lenkiamos rankos. Kartoti 3 ir 4 pratimus. Nušokimas lanku pirmyn (5 pav.) 5 pav. Iš atremties pradėti kritimą atgal, dubenį prispausti prie skersinio. Vertikalios padėties aktyviai tiesti kojas pirmyn aukštyn. Pačiame aukščiausiame išsitiesimo taške paleisti skersinį. Mokymas 1. Kybant išsilenkus padedant lėtas išsitiesimas pirmyn aukštyn, paleidžiant skersinį. 2. Iš atremties nušokti lanku pirmyn per kliūtį palaikant. Būdingos klaidos Nušokama labai žemai, išsitiesiama tik žemyn (lėtas judesys pečiais atgal). Kartoti 2 pratimą. 38 Apsisukimas pirmyn raitom (6 pav.) 6 pav. Iš atremties sėdint raitom, laikantis už skersinio iš apačios, pasikelti ant rankų, pakelti priekinę koją ir pradėti laisvą kritimą pirmyn. Antroje apsisukimo dalyje (perėjus vertikalę) suglausti kojas ir pereiti į atremtį. Mokymas Apsisukimą pirmyn raitom atlikti padedant. Apsauga ir pagalba Stovėti šalia, viena ranka prilaikyti už nugaros, kita – už kojų (pasikėlimai į atremtį). Būdingos klaidos Apsisukant susilenkiama ir sulenkiamos rankos. Kartoti 1 pratimą. Pasikėlimas viena koja į atremtį žergtai (7 pav.) 7 pav. Laikantis už skersinio viena koja ištiesta atgal ir nedaug pašokus pereiti į kybojimą kampu. Judesio amplitudės pabaigoje išsitiesti per dubenį pirmyn ir susilenkiant prakišti koją tarp rankų po skersiniu. Vertikalėje energingai ištiesti koją pirmyn aukštyn, tuo pačiu metu spausti rankomis skersinį žemyn, pereiti į atremtį sėdint raitom. Mokymas 1. Iš kybojimo susilenkus viena koja susilenkti ir išsitiesti, rankos tiesios, galva prie krūtinės. 2. Iš atremties raitom kristi ir pasikelti išsitiesiant į atremtį raitom. 3. Įsimojavus pasikelti išsitiesiant padedant. 4. Atlikti savarankiškai. Apsauga ir pagalba Stovint šalia, viena ranka laikyti už nugaros, kita – už kojos (praktiškai tarp rankų po skersiniu). Būdingos klaidos Neišeina pasikelti į atremtį. Per anksti išsitiesiama kojomis aukštyn pirmyn ir silpnas rankų paspaudimas. Kartoti 2 pratimą. 39 Pasikėlimas išsitiesiant (8 pav.) 8 pav. Šį pratimą galima daryti iš įvairių pradinių padėčių – iš atremties krintant ir vėl pasikeliant, iš padėties kybant. Kybant po išsitiesimo pirmyn, vertikalios padėties, pakelti kojų pirštus prie skersinio, paspausti skersinį žemyn, pasikelti į atremtį. Mokymas Žemas skersinis 1. Išsimojavus susilenkus (kojų pėdos prispaustos prie skersinio), pasikelti išsitiesiant palaikant. 2. Iš atremties kristi atgal ir pasikelti į atremtį padedant ir savarankiškai. 3. Įsibėgėjus pasikelti išsitiesiant padedant. 4. Iš mosto kybant pasikelti išsitiesiant ant aukšto skersinio. Apsauga ir pagalba Stovint šalia, viena ranka laikyti už kojų, kita – už dubens. Būdingos klaidos 1. Pasikeliant aukštyn, sulenkiamos rankos, nepasikeliama į atremtį. Kartoti 2 pratimą. 2. Nesuderintas mosto ir kojų pritraukimas prie skersinio atliekant pratimą ant aukšto skersinio. Atliekant mostą atgal, būtina truputį susilenkti, mojant pirmyn visiškai išsitiesti. Pasikėlimas į atremtį (jėga) (9 pav.) 9 pav. Prisitraukti iki krūtinės ir abiem rankomis spaudžiant skersinį žemyn pasikelti ant vienos sulenktos rankos į atremtį, paskui ant kitos ir ištiesti rankas atremtyje. Mokymas 1. Greitai prisitraukiant, pasikelti į atremtį ant vienos rankos. 2. Pasikelti jėga į atremtį padedant. Apsauga ir pagalba Stovint šalia, laikyti už kojų. Nušokimas mostu atgal Iš atremties krintant pečiais atgal, truputį susilenkiant per dubenį, pereiti į kybojimą susilenkus (skersinis prie kelių). Kybant be pauzės aktyviai ištiesti pirmyn aukštyn (lanku). Aukščiausiame taške kūnas turi būti tiesus (bet neprisilenkęs). Po to, perėjus vertikalę, aktyviai moti atgal aukštyn ir aukščiausiame mosto taške paspausti rankomis skersinį žemyn, pakelti pečius aukščiau skersinio ir paleisti. 40 Mokymas 1. Nušokti lanku pirmyn. 2. Ant vidutinio aukščio skersinio nušokti mojant atgal palaikant. Apsauga ir pagalba Stovint šalia, viena ranka laikyti už žasto. Būdingos klaidos Išsitiesiama žemyn. Lėtas pečių judesys atgal. Neišlaikomas dubuo prie skersinio. Kartoti 2 pratimą. 3. 7. A r k l y s s u r a n k e n o m i s Pratimai ant arklio yra vieni iš sunkiausių vyrų gimnastikos daugiakovės pratimų. Jų ypatumai: 1. Visi pratimai ant arklio daromi atremtyje, todėl turi būti labai stiprūs gimnasto rankų ir pečių juostos raumenys. 2. Atliekant pratimus ant arklio, keičiasi atremtys: ant vienos rankos, ant kitos, ant abiejų. Tokia veiksmų seka sutrikdo pusiausvyrą, nes visą laiką keičiasi kūno svorio centras. Be to, turi būti labai gera judesių koordinacija atliekant netgi nesudėtingus pratimus. 3. Pagrindiniai mostų ant arklio judesiai daromi frontalioje plokštumoje. Ant arklio rankenų laikomasi dvejopai: paprastuoju būdu arba atvirkščiuoju būdu viena ranka. Pradiniai pratimai ant arklio: Iš atremties vienvardžiai mojimai vidun ir atgal (mojimas dešine koja dešinėn). Kai tik abi kojos pasieks aukščiausią mosto dešinėn tašką, dešinę moti kiek galima aukštyn į šalį (iki dešinio peties). Perkelti kūno svorį tiek, kad būtų galima dešine ranka atleisti rankeną. Paleidus ranką, moti dešinę koją pirmyn virš arklio ir dešinės rankenos ir greitai vėl pastverti už rankenos, perkeliant dešinę ranką virš dešinės šlaunies. Atremtyje ant abiejų rankų moti kojomis kairėn (kaire koja reikia moti iki kairio peties). Nuleidžiant kairę koją, moti dešinėn arklio aukštyje ir, paleidžiant dešinę ranką, iš tos padėties moti kairėn ir analogiškai kaire koja pirmyn. Mokymas 1. Stovint už nugaros, palaikyti už šlaunies, padėti kuo aukščiau iškelti koją tuo metu, kai dešine mojama atgal. Mokoma tokia tvarka: a) po 1–2 paruošiamųjų mostų permoti dešine koja atgal ir nušokti (padedant treneriui), b) tas pats, tik atremtyje, c) tas pats, tik be trenerio pagalbos, d) savarankiškas mojimas viena koja į atremtį. Vienvardžiai ratai viena koja atremtyje (ratas dešine dešinėn). Toks yra dviejų mojimų junginys: vienvardžio vidun ir įvairiavardžio iš atremties raitom. Todėl ratas dešinėn yra ne kas kita, kaip nuoseklūs (be tarpinių mostų) mojimai dešine koja vidun ir kairėn. Mokymas 1. Palaikant šuoliuku ratas dešine dešinėn ir nušokti. 2. Tas pats, tik į atremtį. 3. Tas pats savarankiškai. 4. Ratas dešinėn savarankiškai. 3. 8. B u o m a s Pratimai ant buomo – tai viena iš pusiausvyros pratimų rūšių, efektyviausiai ir įvairiapusiškiausiai lavinančių žmogaus pusiausvyrą. Tai labai įvairūs savo turiniu ir forma, bet nevienodai sudėtingi ir sunkūs pratimai. Jie taikomi ne tik ruošiant jaunus gimnastus, bet ir vidurinėse bei aukštosiose mokyklose per gimnastikos pamokas bei pratybas. Pratybos ant buomo teigiamai veikia sportuojančiųjų judėjimo aparatą, fizinę raidą, padeda formuoti taisyklingą laikyseną, ugdo orientaciją erdvėje, ryžtą, drąsą. Visus pratimus ant buomo galima suskirstyti į keturias dideles grupes: pusiausvyra ir įvairi stovėsena, posūkiai ant vienos ir abiejų kojų (rankų), judėjimas įvairiais būdais ir akrobatikos pratimai. Parengiamieji pratimai ant buomo Užšokimai Užšokama ant bet kurios buomo dalies iš vietos, tiesiai arba įstrižai įsibėgėjus, atsispiriant viena arba dviem kojomis nuo tiltelio, remiantis arba nesiremiant rankomis. 41 Užšokimai į atremtį Iš vietos arba tiksliai įsibėgėjus, atsispiriant abiem kojomis, atremtis, po to, remiantis iš šono dešine pėda, posūkis kairėn į atremtį ant kairio kelio (pusšpagatis, atremtis pritūpus ant kairės kojos), tada išsitiesti, rankos į šalis, dešinę koją pakelti pirmyn ir atsistoti (arba mostu dešine koja atgal, atremtis pritūpus, atsistoti). Tas pats mojant dešine koja, pasisukant kairėn į atremtį, kojos žergtai. Perimti buomą atgal ir atsisėsti kampu. Lenkiant dešinę koją, atsistoti ant jos, kairė koja atkišta atgal, remiamasi pirštų galais, o kairė ranka pakelta aukštyn, dešinė į šalį (arba mojimas atgal į atremtį, gulint kojos žergtai, atsispiriant kojomis, atremtis tupint). Užšokant saugoti iš priešingos buomo pusės, per atremtį prilaikyti už pečių abiem rankomis, stojantis – už liemens. Užšokimas į atremtį tupint Du tris žingsnius įsibėgėjus užšokti ant tiltelio ir padėti rankas ant buomo. Atsispirti kojomis ir smarkiai atkišti pečius pirmyn, pakelti dubenį ir suriesti kojas, pritraukti kelius prie krūtinės. Užšokus ant buomo, laikytis rankomis, neišlenkiant pečių atgal. Mokymas 1. Ant grindų: iš atremties gulint atremtis tupint, tas pats pasiremiant rankomis ir užšokti ant gimnastikos suolelio. 2. Užšokti ant arklio su rankenomis į atremtį tupint atsispiriant nuo tiltelio, tas pats ant arklio be rankenų. 3. Ant buomo. Užšokti į atremtį tupint prilaikant. Apsauga ir pagalba 2. Stovint prie tiltelio, prilaikyti viena ranka už peties, kita – už šlaunies. Užšokimas sulenkiant dešinę koją į atremtį, kojos žergtai Įsibėgėjus arba iš vietos atsispirti, pakelti dubenį ir, greitai lenkiant, ištiesti dešinę koją pirmyn, po to nuleisti žemyn, išsilenkti. Mokymas 1. Užšokti ant arklio su rankenomis ir moti sulenkiant dešinę koją. 2. Užšokti ant buomo į atremtį tupint ant dešinės, kairė atgal. 3. Sulenkus dešinę koją permoti per gimnastikos lazdą. 4. Ant žemutinės karties permoti sulenkus dešinę koją. 5. Užšokti ant buomo į atremtį, kojos žergtai, permoti dešinę koją. Apsauga ir pagalba Stovėti iš dešinės, laikyti dešine ranka už peties, kaire – už šlaunies. Užšokimas į padėtį sėdint ant šlaunies Įsibėgėjus užšokti abiem kojomis ant tiltelio, padėti ant buomo rankas (riešai vienas šalia kito) ir, greitai atsispiriant, susilenkti, atkišti pečius pirmyn, pritraukti artimesnę (dešinę) koją prie buomo. Sėdint ant šlaunies, išsitiesti, rankos į šalis. Tiesiai įsibėgėjus ir atsispyrus abiem kojomis, užšokti į atremtį ant vieno arba abiejų kelių. Užšokimas į atremtį tupint Mokymas 1. Atsispiriant abiem kojomis, įstrižai įsibėgėjus, užšokti ant arklio be rankenų į padėtį ant šlaunies ir į atremtį ant vieno kelio. 2. Tas pats ant buomo. 3. Užšokti į atremtį ant arklio be rankenų. 4. Tas pats ant buomo. Apsauga ir pagalba Iš tilto pusės viena ranka prilaikyti už peties, kita – už šlaunies. Posūkis aplink ant vienos kojos. Gali būti vienvardis ir įvairiavardis. Vienvardis posūkis Vienvardis posūkis daromas atraminės kojos pusėn. Iš stovėsenos ant kairės dešinė atgal, mostas dešine pirmyn kairėn. Darant mostą, pasistiebti ant kairės kojos ir tiesiantis pasukti kulną vidun, rankos pakeltos aukštyn. Posūkio pabaigoje nusileisti ant visos pėdos (koja atgal mosto aukštyje). 42 Mokymas 1. Pusiausvyra (vertikali) ant vienos kojos, kita koja atgal (pirmyn), rankomis remtis į gimnastikos sienelę. 2. Tas pats be atremties 5–10 sek. 3. Stovint kairiuoju šonu prie sienelės ir laikantis kaire ranka, mostas dešine pirmyn. Pasistiebti ant kairės kojos pasisukant veidu į sienelę, dešinės kojos pirštais remtis į 3–4 sienelės skersinį iš apačios. Patikrinti, ar padėtis vertikali. 4. Tas pats, posūkis kairėn aplink, perimant rankas. 5. Tas pats, nestatant kojos ant sienelės skersinio. 6. Posūkis aplink ant žemės, nesiremiant rankomis. 7. Tas pats ant žemo ir ant aukšto buomo. Įvairiavardis posūkis Įvairiavardis posūkis daromas priešingon atraminės kojos pusėn: iš stovėsenos ant kairės kojos dešinė atgal, mostu dešine pirmyn, pasisukti. Mokymas Analogiškas ką tik aprašytam. Stovėseną ,,kojos plačiai” pakeisti stovėsena ,,kojos plačiai 180o ir 360o kampu”. 3. 9. S p o r t i n ë s g i m n a s t i k o s v a r þ y b ø o r g a n i z a v i m a s Varžybos yra mokymo proceso tęsinys. Per jas patikrinama, kaip mokiniai išmoko gimnastikos programos medžiagą. Tai gera gimnastikos propagavimo forma. Pagal tikslus, formą ir pobūdį varžybos skirstomos į šias rūšis: 1. Pagal kryptingumą (tikslus): a) mokomosios; b) atrankinės; c) pirmenybės geriausiems sportininkams nustatyti; d) komandų; e) draugiškos; f) masinės. 2. Pagal įskaitos formą: a) asmeninės; b) komandų; c) asmeninės-komandų. 3. Pagal varžybų mastą: a) mokyklos; b) rajono; c) miesto; d) regiono; e) respublikinės; d) tarptautinės. 4. Pagal varžybų pobūdį: a) klasifikacinės; b) neklasifikacinės; c) atvirosios; d) uždarosios; e) konkursai. Varžybų programa Priklausomai nuo užduoties, dalyvių sudėties, organizavimo sąlygų varžybų programa gali būti įvairi. Norint gauti sportinį atskyrį, reikia įvykdyti valstybinės klasifikacinės programos reikalavimus. Kitoms įvairaus rango varžyboms programą rengia organizacija, kuri rengia varžybas (tai klubai, bendrojo lavinimo mokyklos, įvairūs kolektyvai). Tokios varžybos gali būti vykdomos pagal lengvesnę programą. Joje nurodoma, kokie yra reikalavimai pagal amžiaus grupes, ant įvairių prietaisų atskiri reikalavimai mergaitėms ir berniukams. Varžybų nuostatai Varžybų nuostatai, patvirtinti organizatorių, yra pagrindinis dokumentas, pagal kurį rengiamos ir vedamos varžybos. Varžybų nuostatai yra išsiuntinėjami įvairioms organizacijoms bei kolektyvams (mokykloms, klasėms, klubams). Nuostatuose yra nurodoma: 1. Varžybų tikslas ir uždaviniai. 2. Varžybų vieta ir laikas. 3. Varžybų organizatoriai, dalyvių aprūpinimas. 4. Varžybų programa. 5. Varžybų dalyviai, dalyvių apdovanojimas. 6. Nugalėtojų nustatymas. Varžybų parengimas ir pačios varžybos Visą parengiamąjį darbą galima skirstyti į tris etapus. I etapas. Nustatomas varžybų laikas, mastas ir vieta. Paskiriama teisėjų kolegija ir vyriausiasis teisėjas. Vyriausiasis varžybų teisėjas parengia varžybų planą (sudaro varžybų kalendorių pagal dienas, suskirsto dalyvius į pamainas, jei daug dalyvių, sudaro varžybų grafiką). II etapas. Tikslinamas varžybų grafikas. Čia svarbiausias darbas – prietaisų paruošimas. Patikrinama, ar prietaisai patikimi. Paruošiamos teisėjų ir sekretoriato vietos. Už prietaisų paruošimą yra atsakingas varžybų komendantas. Varžybose būtinai turi būti gydytojas. Traukiami burtai pratimų ant prietaisų eilei sudaryti. Paskiriamos teisėjų brigados prie prietaisų. Ruošiama galutinė rezultatų lentelė. III etapas. Varžybų rengimas. Vyriausiasis teisėjas organizuoja teisėjų pasitarimą prieš varžybas. Varžybų atidarymas. Varžybų rezultatų skelbimas. Nugalėtojų ir prizininkų apdovanojimas. Varžybų uždarymas. 43 4. GIMNASTIKA MOKYKLOJE 4. 1. G i m n a s t i k a m o k y k l i n i o a m þ i a u s v a i k ø f i z i n i o u g d y m o s i s t e m o j e Gimnastika yra viena iš pagrindinių fizinio ugdymo priemonių mokykloje. Ji skirta vaikų fizinėms ypatybėms lavinti, jų sveikatai stiprinti. Todėl, norint tinkamai organizuoti gimnastikos pratybas, būtina atsižvelgti į vaikų ir paauglių amžiaus ypatumus. Kiekvienas vaikų amžiaus tarpsnis turi savo morfologinių-funkcinių ypatumų. Morfologiniai ir funkciniai rodikliai yra glaudžiai susiję ir daugiausia nulemia vaikų ir paauglių judėjimo galimybes. Atsižvelgiant į vaikų amžiaus ypatumus, yra parenkami tokie metodai ir priemonės, labiausiai prieinami šio amžiaus vaikams. Mokslininkų pateikta mokinių amžiaus periodizacija skirstoma į tris etapus: I. Jaunesnysis mokyklinis amžius (6–10 m.). II. Vidurinysis mokyklinis amžius (11–16 m.). III. Vyresnysis mokyklinis amžius (16–18 m.). Šio amžiaus vaikams būdingas intensyvus augimas ir funkcijų tobulėjimas. Vaikų raumenys yra elastingi, todėl vaikai gali atlikti didelės amplitudės judesius. Bet lankstumo pratimus jie atlieka atitinkamai pagal savo raumenų jėgą. Per didelis raumenų ir raiščių įtempimas silpnina juos ir gali pakenkti taisyklingai kūno laikysenai, todėl šiuo periodu labai svarbu lavinti liemens raumenis, nes kūno laikysena dar nestabili. Labai svarbu lavinti kojų raumenis, ypač tuos, kurie reguliuoja pėdos darbą, nes tai svarbu einant, bėgant, šuoliuojant ir pilnapadiškumo profilaktikai. Pėdos kaulai visiškai sukaulėja tik 16–18 m. 4. 1. 1. J a u n e s n y s i s m o k y k l i n i s a m þ i u s ( 6–1 0 m e t ø ) Šio amžiaus vaikų griaučiai gana elastingi, ypač stuburo srityje. Stuburo tarpslanksteliniai diskai iki 14 metų dar nesukaulėja, dubens kaulai suauga 16–18 metais, todėl jaunesniojo amžiaus vaikams negalima atlikti įvairių šuolių ant kieto pagrindo, šokti nuo aukštesnio negu 80 cm paaukštinimo, taip pat ilgą laiką daryti pratimus stovint. Vaikų organizmas pasižymi mažu ekonomiškumu, todėl jie greitai pavargsta. Šio amžiaus vaikams svarbu lavinti visas fizines ypatybes. 6–10 metų vaikams rekomenduojami šie pagrindinės gimnastikos pratimai: ėjimas, bėgimas, lipimas nuožulnia plokštuma, ant gimnastikos sienelės, įvairūs lipimai, įvairūs perlipimai per kliūtis iki 1 m aukščio, kamuolių gaudymas ir metimas į taikinį, kimštų kamuolių pernešimas, pusiausvyros pratimai, šuoliai, akrobatikos pratimai (persiritimai, kūlvirsčiai, jų įvairūs nesudėtingi variantai, stovėsenos ant menčių, ant galvos (palaikant)). Mokant šio amžiaus vaikus, reikia taikyti aiškinimo ir demonstravimo metodus. Vaikams aiškinti lakoniškai, paprastai ir suprantamai, akcentuojant pagrindinius judesio momentus, kurie leidžia šį veiksmą atlikti. Pratimai turi būti suprantami šio amžiaus vaikams. Vaikai greitai pavargsta, bet ir greitai pailsi po neilgos pauzės, todėl nereikia duoti daug pratimų. 6–10 metų vaikų judėjimo įgūdžiai formuojasi lėčiau nei 11–14 metų, todėl ir pratimai ne visada atliekami taisyklingai. Sudėtingus pratimus vaikai sunkiai išmoksta. Norint sėkmingai mokyti įvairių pratimų, reikėtų pratimus per pamoką kartoti 15–20 kartų, net iš tų pačių pradinių padėčių. Šiuos pratimus galima atlikti per 3–4 serijas po 5 kartojimus. Jaunesniojo amžiaus vaikai labai mėgsta žaisti, fantazuoti, todėl ir daugelį pratimų reikia organizuoti žaidimų forma. Tam tikro amžiaus mergaičių ir berniukų specifiniai ypatumai dar neryškūs, todėl ir mokymo metodika gali nesiskirti. 44 4 . 1 . 2 . V i d u r i n i s m o k y k l i n i s a m þ i u s ( 1 1–1 6 m e t ø ) Tai paauglystės periodas. Juo vaikų organizme vyksta ryškių morfologinių ir funkcinių pakitimų, intensyviai vyksta lytinio brendimo procesas. Šiame amžiuje gimnastikos pamokų, treniruočių metu toliau lavinamos fizinės ypatybės, stiprinamas organizmas, ugdomos moralinės, valios savybės, sudaromi pagrindiniai judėjimo mokėjimo įgūdžiai. Mergaičių ir berniukų raida yra nevienoda. Mergaitės šiuo periodu priauga svorio, jos fiziškai silpnesnės už berniukus. 13–14 metais raumenų susitraukimo greitis pasiekia maksimumą. Šiame – paauglystės – amžiuje reikia lavinti dinaminę jėgą, greitumą, judesių koordinaciją. Taip pat reikia lavinti lankstumą, nes po 12 metų vyksta toninis raumenų pasipriešinimas tempimui. 11–13 metų vaikų judesio įgūdžiai formuojasi sparčiau nei 8–9 metų, todėl jie gali greičiau įvaldyti sudėtingus pratimus. Šio amžiaus vaikams taip pat būtinos pauzės darant pratimus. Jie jau geba atlikti judesius prieš tai jų neparodžius. Mokant naujų pratimų, taikomi aiškinimo ir demonstravimo metodai. Pagrindinis metodinis nurodymas – tai laipsniškumo principo taikymas. Gimnastikos kurso programinę medžiagą mokiniai gali mokytis dalimis. Jie turi išmokti ne tik lipimo technikos, bet ir nustatyti lipimo greitį. Šio amžiaus mergaitės yra linkusios šokti. Šokis lavina liemens raumenis, tobulina širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemas. Šiuo amžiaus periodu formuojami judesio įgūdžių ypatumai. Vidurinis mokyklinis amžius sutampa su lytinio brendimo periodu, kuriam būdingas ūgio ir kūno svorio augimas. Staigus kūno įsitempimas sukelia raumenų, sausgyslių, nervinių takų, kraujagyslių išsiplėtimą, taip pat suaktyvėja sekrecijos liaukų veikla. Mokinių judesiai darosi nelabai tikslūs ir koordinuoti. Dažniausiai šiuo amžiaus periodu pastebimi stuburo iškrypimai. Jų daugiausia pasitaiko mažai fiziškai pasirengusiems, staigiai išaugusiems vaikams. Paaugliai berniukai stengiasi būti savarankiški, nori greitai tapti stiprūs, drąsūs, stengiasi mėgdžioti suaugusiuosius, todėl dažnai pervertina savo jėgas. Berniukai stengiasi greitai daryti pratimus, nekreipdami dėmesio į jų atlikimo techniką. Jei mokant nesudėtingų pratimų mokėjimas formuojasi gana greitai, tai sudėtingesniems judesiams įvaldyti reikia geriau išlavintų ypatybių, dėmesio, judėjimo patirties, ir tada išmokstama greičiau. Reikia pažymėti, kad judesių funkcija greičiausiai vystosi 13–14 metais, todėl mokiniai gali išmokti gana sudėtingų pratimų. Mokymo procese su paaugliais galima taikyti tuos pačius mokymo metodus, kaip ir jaunesniojo amžiaus vaikams, tik fizinio krūvio normavimas turi būti individualus. 4. 1 . 3 . V y r e s n y s i s m o k y k l i n i s a m þ i u s ( 1 6–1 8 m e t ø ) Šiuo periodu mokinių fizinis darbingumas išauga ir beveik pasiekia suaugusiųjų lygį. Palaipsniui kūnas nustoja augti aukštyn, padidėja krūtinės ir pečių apimtis, intensyviai auga raumenynas. Širdies ir kraujagyslių bei nervų sistemos stabilizuojasi. Didėja suinteresuotumas sudėtingais pratimais, kurie reikalauja didesnės jėgos ir judesių koordinacijos. Vyresniajame mokykliniame amžiuje yra tobulinamos fizinės ypatybės, vaikinai ir merginos kryptingai ruošiami gyvenimui. Vienas iš skirtumų yra tas, kad per kūno kultūros pamokas mergaites ir berniukus moko atskiri mokytojai. Berniukai mokomi įveikti natūralias ir dirbtines kliūtis, lipti virve, įvairių pasikėlimų jėga į atremtį, akrobatikos pratimų bei jų junginių. Derėtų labiau lavinti jėgą, koordinuotumą, ugdyti darbštumą. Daugumai šio amžiaus mergaičių padidėja viršsvoris. Jėga didėja lėčiau nei kūno masė, todėl ir svarbu reguliariau lavinti jėgos ypatybę. Būtina lavinti pilvo, pečių juostos, kojų raumenis. Tam rekomenduojama atlikti bendruosius pratimus su kimštais kamuoliais, lazdomis, pratimus prie gimnastikos sienelės. Daugiau gali būti taikomi aerobikos pratimai. Taip pat galima atlikti ir akrobatikos pratimų bei jų variantų koordinuotumui, lankstumui lavinti. Taikomi ir įvairūs pusiausvyros pratimai. 4 . 2 . G i m n a s t i k o s p r a t i m ø p o v e i k i s o r g a n i z m u i Sportinė gimnastika yra gana efektyvi fizinio ugdymo priemonė harmoningai raidai. Gimnastikos pratimai teigiamai veikia organizmą. Jie gerai lavina rankų, liemens, pečių juostos raumenis. Daugelis pratimų turi taikomąjį pobūdį: tai kai kurie pasikėlimai ir persivertimai ant prietaisų, nušokimai. Gimnastikos pratimai ugdo drąsą, ryžtingumą, gebėjimą orientuotis netikėtose situacijose. Jie lavina koordinaciją, jėgą, lankstumą, ištvermę. Išlavintos šios ypatybės leidžia atlikti vis sudėtingesnius pratimus. Gimnastikos pratybos taip pat teigiamai veikia vidaus organų veiklą. Yra žinoma, kad netreniruoto žmogaus, patekusio į nepaprastą padėtį (horizontalės atžvilgiu), vidaus organai (širdis, plaučiai, skrandis) pasislenka, ir todėl pablogėja darbingumas. Sportinė gimnastika – gera praktikos priemonė, stabdanti organų pasislinkimą neįprastomis žmogui padėtimis. Kartojant gimnastikos pratimus, organizmas vis mažiau ir mažiau reaguoja į neįprastas žmogaus kūno padėtis. Aukštesnės kvalifikacijos gimnastų vidaus organai juda mažiau 45 negu netreniruotų žmonių. Kai kūno padėtis būna galva žemyn, viršugalvio diafragmos viršūnės nusileidžia žemyn, ir tada ją slegia vidaus organai. Tuo metu netreniruotam žmogui kvėpavimas pilvu sutrinka, o kvėpavimas krūtine pasunkėja. Būnant galva žemyn sumažėja krūtinės ląstos tūris, tai palengvina iškvėpimą, bet būna sunkiau kvėpuoti. Gyvybinis plaučių tūris tuo metu sumažėja beveik vienu litru. Treniruoti gimnastai būdami galva žemyn įkvepia gerokai giliau nei netreniruoti. Tas pat pasakytina ir apie tūrį. Treniruotų gimnastų, atliekančių pratimus ant prietaisų, plaučių ventiliacija visada normali, o netreniruotų vyksta sunkiai, labai įsitempia. Atliekant pratimus ant prietaisų, kvėpavimas ir kraujotaka turi savų ypatumų. Jei kitų sporto šakų sportininkų plaučių ventiliacija ir dujų apykaita darbo metu yra didesnė negu po jo, atliekant gimnastikos pratimus yra atvirkščiai. Pavyzdžiui, Lingrado duomenimis, minutinė širdies apimtis, kybant sulenktomis rankomis ant skersinio, siekia 11,3 litro, o po šio pratimo – 12,3 litro. Dujų apykaita, šio autoriaus duomenimis, atliekant tą patį pratimą (deguonies įsiurbimas), sudaro 542 cm3, o po jo – 707 cm3. Bet to negalima pasakyti apie visus gimnastikos pratimus. Gimnasto, gerai stovinčio ant rankų, plaučių ventiliacija, deguonies įsiurbimas ir minutinis tūris atlikus pratimą mažesnis nei prieš jį atliekant. Treniruoti gimnastai sėkmingai derina judesio fazes su kvėpavimo fazėmis. Kvėpavimas sulaikomas labai mažai. Kvėpavimo ritmas faktiškai nesutrinka, o deguonies įsiskolinimas (tais atvejais, kai susidaro) greitai sugrįžta į pirminę būseną. Gimnastikos pratimai teigiamai veikia kraujotakos ir širdies darbą. J. Egolinskio duomenimis, atliekant pratimus ant prietaisų, keičiasi kraujospūdis. Atliekant prisitraukimus, kraujospūdis gali pakilti iki 160–170 mm g.s., netreniruotam žmogui būnant galva žemyn pakyla spaudimas galvos smegenyse, parausta veidas. Treniruojantis viskas pranyksta. Treniruotam gimnastui, patekusiam į tokią padėtį, susiaurėja kapiliarai ir veidas neparausta. Atliekant gimnastikos pratimus, kraujagyslių funkcija gerėja; susidaro sąlyginis refleksas, kuris reguliuoja kraujo paskirstymą keičiantis kūno padėčiai. Atliekant įvairius plačios amplitudės apsisukimus, susietus su išcentrinių jėgų poveikiu, taip pat vyksta kraujotakos pakitimai. Darant didžiuosius apsisukimus ant skersinio, išcentrinės jėgos sukelia kraujo persiliejimus į kojas, ir jeigu kraujo reguliacija netobula, gali sumažėti galvos smegenų aprūpinimas krauju. Treniruotiems gimnastams tai nesukelia sunkumų. Taip pat reikia pažymėti teigiamą gimnastikos pratimų poveikį vestibiulinio aparato veiklai. Kaip teigia J. Egolinskis, pratimai yra dirgiklis ir treniruojamasis veiksnys vestibiuliniam aparatui tobulinti. Gimnastikos pratimai dirgina vestibiulinį aparatą ir sukelia vegetacinius bei somatinius refleksus, kurie labiausiai pasireiškia nesportuojantiems žmonėms. Gimnastams jie pasireiškia labai retai. Užsiimantieji sportine gimnastika greičiau išmoksta įvairių kitų sporto šakų technikos elementų, įgyja buitinio gyvenimo įgūdžių. Tai paaiškinama tuo, kad per gimnastikos pratybas išmokstama daug įvairių judesių. Treniruotės padeda įveikti baimės jausmą, ugdo ryžtingumą. 4 . 3 . G i m n a s t i k o s p a m o k a Planuojant gimnastikos pamokas, remiamasi bendrąja kūno kultūros pamokų metodika, tačiau atsižvelgiama ir į gimnastikos pamokoms būdingus ypatumus. Antai gerokai daugiau laiko skiriama (pagal tos klasės mokomąją programą) rikiuotės pratimams. Jie dažniau negu per lengvosios ar sporto žaidimų pamokas atliekami, laikantis gimnastikos terminologijos, komandų. Tačiau tai nereiškia, jog per visas gimnastikos pamokas mokiniams reikia persirikiuoti, pradėti ir baigti pratimus tik pagal griežtas komandas. Čia itin svarbu atsižvelgti į psichikos ypatumus, judėjimo ir kitus poreikius. Paprastai pradinukams dar įdomu atlikti rikiuotės pratimus, o kitų klasių mokiniai jų nemėgsta. Be abejo, reikia išmokyti įvairių rikiuotės formų, persirikiavimų, tačiau tai galima daryti ir žaidimų forma, taikyti lenktyniavimo elementus arba ugdytinius išrikiuoti kitu būdu, kitoje salės vietoje ar kitaip paįvairinant. Taigi kai mokomasi naujų rikiuotės pratimų arba jie kartojami (įtvirtinami), derėtų laikytis gimnastikos pratimų terminologijos. Svarbu, kad pamoka būtų įvairi, žadintų mokinių domėjimąsi, nebūtų per sunki. Kita esminė gimnastikos pamokų skirtybė yra prietaisų naudojimas. Sudėtingiausi pratimai ir jų junginiai ant skersinio, lygiagrečių, ožio turi būti atliekami saugant. Turi būti tinkamai paruošti prietaisai, tvarkingai sudėti paklotai. Vienu metu naudojami vienas ar du prietaisai. Be to, kad išvengtume mokinių grūsties prie prietaiso, eilėje laukiantiems galima duoti papildomų tiek grupinių, tiek individualių užduočių. Jas atlikę, berniukai ar mergaitės eina daryti pagrindinio pratimo. Kitas pavyzdys. Klasė pagal pajėgumą, pačių pageidavimą ar kitaip suskirstoma į 4–5 grupeles po 3–4 mokinius ir visi 2–3 minutes vykdo savo užduotis. Po mokytojo ar stebinčio pamoką mokinio signalo nurodyta tvarka keičiasi vietomis. Taip organizuojant mankštinimąsi, didėja jo intensyvumas ir efektyvumas, nelieka laiko nuobodžiauti, išdykauti. Sudarant mokomąsias užduotis, svarbu jas suplanuoti taip, kad pagrindinis pratimas ant prietaiso būtų daromas tada, kai raumenys dar nepavargę, pvz., po didelio rankų raumenų apkrovimo prie gimnastikos sienelės netikslinga vienuoliktokui bandyti pasikelti į atremtį ant skersinio arba pasikelti persiverčiant į atremtį mostu, ir panašiai. Todėl geriau akrobatikos elementus kaitalioti su pratimais ant prietaisų, įvadinius su pagrindiniais. Tada mažiau įskausta raumenys, geriau išmokstama, o svarbiausia – išvengiama traumų ir nusivylimo savo fiziniu pasirengimu. 46 Gimnastikos pamokos yra pagrindinis judesių grožio ir grakštumo šaltinis, judesių kultūros mokykla, ypač pradinukams ir paaugliams. Mat jie lytinio brendimo periodu itin skausmingai išgyvena gamtos lemtą judesių koordinacijos prastėjimą. O mokytojo atidžiai globojami, nelenktyniaudami, laipsniškai ir nesunkiai gali sėkmingai mokytis įvairių judesių. Per pamokas turėtume dėti daug pastangų taisyklingai mokinių laikysenai ugdyti, jų normaliam raumenynui formuoti. Pirma, mokyklos programoje tam specialiai skirti laikysenos ugdymo pratimai. Antra, šia linkme patogiau kreipti ir aptariamų pamokų metodiką. Štai, atliekant ne tik laikysenos pratimus, reikalaujama pasitempti, siekti grakščių judesių, juos derinti su kvėpavimu. Be to, taikant atletinės gimnastikos ir aerobikos elementus, galima kryptingiau lavinti mokinių koordinaciją ir perspektyviausias bei atsiliekančias fizines ypatybes, siekti jų darnos veiksmingiau negu per lengvosios atletikos ar sporto žaidimų pamokas. Stengiamasi kuo daugiau individualizuoti mokymo procesą. Pavyzdžiui, visos penktokės keletą kartų atlieka kūlvirstį pirmyn. Po to mokytojas, atsižvelgdamas į mergaičių lygį, skirsto jas į grupeles, poras arba skiria individualių užduočių pagal tai, ko kas nemoka: vienoms pratimas lengvinamas, kitoms sunkinamas. Mokinės viena kitai padeda, saugo. Arba dešimtokėms siūloma pačioms sudaryti savo grakštumą, temperamentą atitinkantį akrobatikos arba pratimų ant lygiagrečių junginį. Dabar per pamokas siekiama kuo daugiau atsižvelgti į kiekvieno ugdytinio išmokimo lygį, jo pomėgius bei gebėjimus. Didėja individualios, o ne grupinės veiklos trukmė. Taip kreipiant fizinio ugdymo procesą, labiau įprasminama mankštinimosi metodika, geriau suvokiami ir įvaldomi jos praktiniai pagrindai. Gimnastikos, kaip ir kitose kūno kultūros pamokose, mokomasi ne tik pratimų technikos, bet ir lavinamos fizinės moksleivių ypatybės. Kuo aukštesnė klasė, tuo daugiau laiko skiriama fizinėms ypatybėms lavinti. Pavyzdžiui, atskiruose pamokų cikluose net pusė pagrindinės gimnastikos pamokos laiko skiriama lavinti pradinukų fizines ypatybes. Kai kada tam galima skirti net 60–70 proc. pagrindinės pamokos laiko. Toks mokymo ir lavinimo santykis dažnas per aukštesniųjų klasių gimnastikos ir kitas kūno kultūros pamokas. Fizinės pratimų ypatybės gali būti lavinamos iš karto po pramankštos (kai lavinama ne ištvermė arba po to nenumatyta mokytis sudėtingų pratimų), pamokos viduryje (tada lengviau ir greičiau sureguliuoti organizmo funkcijas) arba pagrindinės pamokos dalies pabaigoje. Lavinimo vieta pamokos struktūroje turi būti pagrįsta mokinių lyties, amžiaus, fizinės būklės ypatumais, mokymo ir lavinimo logika. Kuo vyresni mokiniai, tuo lavinamasis procesas daugiau individualizuojamas, stengiamasi išlyginti atsilikimą. Įsidėmėtina, jog V–XII klasių mokiniams pratimų mokymo ir fizinių ypatybių lavinimo požiūriu gerokai rezultatyvesnės yra ne kombinuotosios (gimnastikos ir sporto žaidimų ar kiti junginiai), o dalykinės gimnastikos pamokos. Jau pradinukams rekomenduojama vesti daugiau dalykinių, o ne kombinuotųjų pamokų. Metodiškai pagrįstos gimnastikos pamokos mokiniams būna įdomios ir naudingos. 4 . 4 . B e n d r o s þ i n i o s a p i e r i k i u o t æ Žmonių išdėstymas atitinkama, iš anksto nustatyta tvarka vadinamas rikiuote. Rikiuotės pratimai padeda organizuoti mokinius per kūno kultūros pamoką, ugdo drausmingumą, lavina dėmesį, padeda ugdyti taisyklingą laikyseną. Pagrindinės rikiuočių formos: E i l ė – rikiuotė, kurioje mokiniai stovi vienas šalia kito. L i n i j a – rikiuotė, kurią sudaro dvi mokinių eilės, stovinčios viena už kitos. V o r a – rikiuotė, kurioje mokiniai stovi vienas paskui kitą. G r e t a – rikiuotės elementas, kai mokiniai stovi linijoje vienas paskui kitą ar voroje – vienas šalia kito. Nevisa greta – gretoje trūksta vieno ar kelių mokinių. Paskutinė greta visuomet turi būti visa. Intervalas – atstumas tarp mokinių, stovinčių greta; normalus intervalas – 10–12 cm. D i s t a n c i j a – atstumas tarp mokinių, stovinčių vienas paskui kitą; normali distancija – vienas žingsnis. F r o n t a s – rikiuotės dalis, į kurią mokiniai stovi veidu, kad dešinysis sparnas būtų dešinėje. S p a r n a s – rikiuotės fronto dešinysis arba kairysis kraštas (rikiuotei pasisukus, sparnų pavadinimas nesikeičia). P l o t i s – atstumas tarp greta stovinčių mokinių nuo pirmojo iki paskutiniojo (nuo dešiniojo iki kairiojo sparno). G y l i s – atstumas tarp stovinčių vienas paskui kitą mokinių nuo pirmojo iki paskutiniojo (nuo pirmosios iki paskutiniosios gretos). Mokymo metodika Mokiniai rikiuotėje valdomi komandomis, paliepimais, nurodymais. Komanda – paliepimas, pasakytas nustatyta žodžių tvarka ir intonacija. Komandos žodžių tvarkos keisti negalima. K o m a n d a turi būti vykdoma tuoj pat tiksliais, iš anksto išmoktais judesiais. P a l i e p i m a s, n u r o d y m a s – komanda, ištarta savais žodžiais, leidžianti įvykdyti nurodymą savarankiškai. 47 Komanduojant turi būti laikomasi šių taisyklių; a) kiekviena komanda privalo būti padalyta į paruošiamąją ir vykdomąją, pavyzdžiui, kad mokiniai išmoktų pasisukti dešinėn, komanduojama „dešinėn!“. Šiuo atveju „deši-“ – paruošiamoji komanda, „-nėn“ – vykdomoji. Kad mokiniai išsiskaičiuotų paeiliui, komanduojama „paeiliui s k a i- č i u o k!“ – šiuo atveju paruošiamoji komanda yra „paeiliui“, vykdomoji – „skaičiuok!“; b) tarp paruošiamosios ir vykdomosios komandų turi būti pauzė. Ši pauzė komanduojant reikalinga tam, kad mokiniai spėtų suprasti, įsisąmoninti komandą ir atsimintų, kuriais veiksmais reikės ją vykdyti. Mokymo pradžioje ši pauzė būna ilgesnė; c) paruošiamoji komandos dalis tariama aiškiai, garsiai ir gana lėtai, kad visi mokiniai ją girdėtų ir suprastų. Vykdomoji komanda pasakoma staigiai, energingai – kaip signalas, ženklas visiems kartu pradėti ir vykdyti; d) komandos turi būti įvykdytos tiksliai išmoktais veiksmais. Jeigu mokytojas nepareikalaus tiksliai atlikti komandų, tai ilgainiui mokiniai visiškai nustos jas vykdę; e) komandų atlikimas reikalauja aktyvaus judesio, todėl mokiniai, dažnai vykdydami komandas, gali pavargti. Nepatartina dažnai naudoti komandą „ramiai!“. Komanduodamas mokytojas turi stovėti pagrindine stovėsena, t.y. kaip stovima po komandos „ramiai“. Mokiniai po bet kurios paruošiamosios komandos privalo atsistoti į pagrindinę stovėseną, jeigu prieš tai ir nebuvo komandos „ramiai!“. Bet kokiam judėjimui pradėti turi būti komanduojama „žengte marš!“ (nors ir vienam žingsniui žengti). Jeigu einama vietoje, reikia komanduoti „vietoje!“, o keičiant judėjimo kryptį tik „marš!“ prieš tai nurodžius kryptį. Rikiuotės pratimų ilgai aiškinti nereikia, geriau aiškinant kartu ir parodyti. Aiškinant galima naudotis įvairiais paprastais paliepimais. Pavyzdžiui, mokant pasisukti kairėn, paaiškinama, kad po komandos „k a i-r ė n!“ visi mokiniai turės pasisukti nurodytu būdu ir parodyti, kaip tai padaryti. Po to atliekamas sukinys kartu su mokiniais. Pirmiausia parodoma ir liepiama jiems patiems pabandyti pakelti kairiosios kojos pirštus, o dešiniosios kulną, paskui pasisukti. Mokiniams išmokus, atsistojama nugara į rikiuotę ir liepiama kartu daryti sukinį, atliekant jį lėtai, dviem veiksmais: 1) pasisukti kairėn; 2) pristatyti dešiniąją koją. Pakartojus du tris kartus, daugiau neberodoma, taisomos bendros, o po to – individualios klaidos. Mokant išsirikiuoti ir persirikiuoti, išretėti ir sutankėti, galima klasės lentoje nupiešti atitinkamą rikiuotę, paskui, iškvietus keletą mokinių, pademonstruoti šį rikiuotės pratimą su jais. Bet kurio naujo rikiuotės pratimo geriau mokyti ne ilgiau kaip 5–6 min. Per vieną pamoką patartina mokyti ne daugiau kaip 1–2 naujus rikiuotės pratimus. Mokant sudėtingesnių perrikiavimų, figūrinio vaikščiojimo, reikia supažindinti mokinius su sąlyginiais salės ir aikštelės taškų pavadinimais (1 pav.). 1 pav. Salėje ar aikštelėje nustatoma salės viršutinė ir apatinė dalis, t.y. kur bus dešinysis rikiuotės sparnas, ten bus salės viršus, o kur kairysis – apačia. Kairioji ir dešinioji salės dalys nustatomos stovint veidu į viršutiniąją. Atitinkamai pažymimi salės aukštutinis ir žemutinis, kairysis bei dešinysis viduriai. Atitinkamai nustatomi salės kampų pavadinimai: viršuje kairėje – viršutinis kairysis kampas, viršuje dešinėje – viršutinis dešinysis ir t.t. Viduryje – salės centras. Figūrinį ėjimą galima atlikti per visą salę (išilgai arba skersai) – tokia figūra vadinama didžiąja; per pusę salės (ilgio arba pločio) – vidutine; per ketvirtį salės (ilgio arba pločio) – mažąja. Rikiuotės pratimai skirstomi į šias grupes: 1. Veiksmai rikiuotėje. 2. Rikiavimai ir perrikiavimai. 3. Judėjimas. 4. Retėjimai ir tankėjimai. Rikiuotės veiksmai 1. Komanda „r a m i a i!“. Šią padėtį sutarta vadinti pagrindine stovėsena: žiūrima pirmyn, truputį pakėlus galvą ir krūtinę, šiek tiek įtraukus pilvą, rankos nuleistos žemyn, pirštai pusiau sugniaužti, kulnai suglausti, kojų pirštai praskėsti per pėdą, stovima tvirtai, kūno svorį paskirsčius ant abiejų kojų. 2. Komanda „l y g i u o k!“. Jeigu komanduojantysis nenurodo, tai lygiuojant visada reikia pasukti galvą į dešiniąją pusę. Ši komanda vykdoma pasukant galvą dešinėn (kairėn). Pasukęs galvą, mokinys mato ketvirtojo prieš jį stovinčio mokinio krūtinę, nekeisdamas savo kojų ir kūno padėties, o tik pasvirdamas pirmyn ar atgal. Tada visų stovinčių rikiuotėje mokinių krūtinės būna vienoje tiesėje. advd vk DV V V V A 48 3. Komanda „l a i s v a i!“ reiškia, kad leidžiama stovėti ant vienos kurios nors kojos, o kitą atpalaiduoti, truputį ją sulenkiant. Stovint išretintoje rikiuotėje, ši komanda vykdoma pastatant dešiniąją koją į šalį ir laikant kūno svorį ant abiejų kojų, rankos už nugaros. 4. Komanda „p a l i k t!“ naudojama tada, kai reikia sustabdyti komandos vykdymą ir palikti galioti prieš tai buvusią komandą. 5. Komanda „p a s i t a i s y t!“ leidžia mokiniams, neišeinant iš rikiuotės, susitvarkyti aprangą. 6. Komanda „i š s i v a i k š č i o t!“ reikalauja, kad tučtuojau visi mokiniai išsivaikščiotų iš rikiuotės. 7. Įvairiems grupės skaičiavimams naudojamos komandos: a) „paeiliui s k a i č i u o k“ – išsiskaičiuojama paeiliui, pradedant nuo dešiniojo sparno. Pasukant galvą kairėn, tariamas eilės skaičius: pirmas, antras, trečias ir t.t. Paskutinis rikiuotėje pasuka galvą dešinėn, tuo parodydamas, kad skaičiavimas baigtas. Jeigu dvieilėje rikiuotėje greta ne visa, tai paskutinis, baigęs išskaičiavimą, papildomai praneša „ne visa!“; b) ,,pirmais–antrais s k a i č i u o k!“ (pirmas, antras, pirmas, antras ir t.t.); c) išsiskaičiavimai pagal užduotis: pirmais–trečiais (pirmas, antras, trečias, pirmas, antras, trečias ir t.t.), pirmais–penktais (pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas ir t.t.), pirmais–trečiais–penktais (pirmas, trečias, penktas), šeši, trys, vietoje, penki, dešimt” ir t.t. 8. Sukinių vietoje komandos. „Dešinėn!“ vykdoma pasisukant 90˚ kampu ant dešiniosios kojos kulno ir kairiosios pirštų („kairėn!“ – atvirkščiai) dviem veiksmais: 1) sukinys, 2) kojos pristatymas. „A p-l i n k!“ komanda vykdoma taip pat dviem veiksmais, kaip sukinys kairėn, visuomet sukantis kairėn 180˚. 9. Pusiau sukiniai vietoje (komandos „pusiau deši-n ė n!“, „pusiau kai-r ė n!“) daromi taip pat, tik pasisukama 45˚ kampu. 10. Komanda „p a g a r b a d e š i- n ė n!” (kairėn, vidun) vykdoma, pasukant galvą reikalaujama kryptimi. 11. Ėjimo vietoje komanda „vietoje žengte – m a r š!“, bėgimo – „vietoje bėgte – m a rš!“. Po paruošiamosios komandos „bėgte“ pusiau sulenkiamos rankos; judėjimui baigti – „klasė, stok!“ vykdoma dviem veiksmais: 1) žengiamas dar vienas žingsnis, 2) pristatoma kita koja. 12. Einant (bėgant) vietoje sukinių komanduojama „d e š i-n ė n!“ („kairėn!“). Vykdomoji komanda turi sutapti su dešiniosios (kairiosios) kojos žingsniu, toliau žengiamas dar žingsnis kairiąja (dešiniąja) ir, pasisukant dešinėn (kairėn), žengiama dešiniąja (kairiąja). Mokymo pradžioje reikia eiti lėtai ir atlikti sukinį dviem veiksmais. 13. Išeiti iš rikiuotės galima tik mokytojui leidus arba pašaukus. Išeiti galima tik pirmyn. Norėdamas išeiti iš rikiuotės antrosios eilės, išeinantysis lengvai paliečia priekyje stovinčiojo petį ir šis žengia kairiąja koja pirmyn, dešiniąją stato į šalį ir prie jos pristato kairiąją. Išėjus stovinčiajam už jo, vėl tuo pačiu keliu grįžta į savo vietą, tokiu pat būdu praleidžia ir atgal grįžtantįjį. Grįžtantysis į rikiuotę įeina į savo eilę, sustoja taip, kad rikiuotėje stovinčiųjų kulnai būtų vienoje linijoje, ir atlieka sukinį aplink. Rikiavimai ir perrikiavimai 1. Klasė surikiuojama po komandos „klasė eilėn (linijon, voron po vieną, po du ir t.t.) – s t o k!“. Eilėn ir linijon mokiniai rikiuojasi kairėn nuo komanduojančio mokytojo, o į voras – už mokytojo nugaros. Pirmiesiems mokiniams užėmus savo vietas, mokytojas pasitraukia iš tos vietos ir stebi, kad mokiniai, stodami į rikiuotę, kojų pirštus sustatytų vienoje tiesėje. Mokiniai turi žinoti savo nuolatinę vietą rikiuotėje. 2. Perrikiuoti iš eilės linijon (išsiskaičiavus „pirmais–antrais“) komanduojama „linijon – r i - k i u o k!“. Antrieji numeriai persirikiuoja trimis veiksmais: 1) žingsnis kairiąja atgal; 2) žingsnis dešiniąja dešinėn; 3) pristatoma kairioji. 3. Iš linijos į eilę perrikiuojama po komandos „eilės – r i k i u o k!“. Antrieji numeriai persirikiuoja trimis veiksmais: 1) žingsnis kairiąja kairėn; 2) dešiniąja pirmyn; 3) pristatoma kairioji. 4. Gretos dvejinamos, stovint linijoje. Po komandos „gretas d v e j i n k!“ „antrieji“ numeriai persirikiuoja ta pačia tvarka, kaip aprašyta 2 punkte, bet „pirmieji“, skaičiuodami 1, 2, žengia pusę žingsnio atgal. 5. Gretos rikiuojamos iš ketureilės rikiuotės linijon. „Antrieji“ numeriai persirikiuoja ta pačia tvarka, kaip aprašyta 3 ir 4 punktuose. Komanda – „gretas – r i k i u o k!“. 6. Iš voros po vieną voron po du persirikiuojama taip. Po komandos „voron du – r i k i u o k!“ „antrieji“ numeriai: 1) žengia dešiniąja koja žingsnį dešinėn; 2) kairiąja pirmyn; 3) pristato dešiniąją. Iš voros po du į vorą po vieną persirikiuojama po komandos „voron po du r i k i u ok!“. Antrieji numeriai: 1) žengia žingsnį dešiniąja atgal; 2) kairiąja kairėn; 3) pristato dešiniąją. Iš voros po vieną voron po du persirikiuojama (komanda „voron po du – r i k i u o k“!) taip: eina puse žingsnio, o „antrieji“ numeriai visu žingsniu išeina gretą „pirmiesiems“ iš dešinės; po komandos „vietoj!“ vora vėl juda visu žingsniu. Analogiškai, tik atvirkščiai, vykdomas perrikiavimas iš voros po du voron po vieną. Komanduojama: „voron po vieną – r i k i u o k!“. Pirmieji numeriai eina visu žingsniu, o antrieji – puse žingsnio ir užeina pirmiesiems už nugaros. 7. Perrikiavimas iš voros voron po tris. Po komandos (išsiskaičiavus pirmais–antrais–trečiais) „voron po tris – r i k i u o k!“ „pirmieji“ ir „tretieji“ numeriai persirikiuoja trimis veiksmais: 1) žingsnis dešinėn (kairėn); 2) žingsnis atgal (pirmyn); 3) pristato dešinę (kairę). 49 Panašiai persirikiuojama ir iš eilės: pirmieji numeriai užeina antriesiems už nugaros, o tretieji – iš priekio. Judėjimas 1. Eiti komanduojama „žengte – m a r š!“, bėgti – „bėgte m a r š!“. Per paruošiamąją komandą mokiniai kiek pasvyra pirmyn, perkeldami kūno svorį ant dešiniosios kojos, ir po vykdomosios komandos, akcentuodami pirmąjį žingsnį, pradeda eiti kairiąja koja (ruošdamiesi bėgimui, sulenkia rankas). Šiuo atveju judama žygio žingsniu: koja statoma laisvai pirmyn, mojuojant rankomis. 2. „Rikiuotės žingsniu žengte – m a r š!“. Koja pakeliama staigiu judesiu pirmyn 10–15 cm nuo žemės ir statoma tvirtai, visa pėda, rankos juda apie liemenį pirmyn iki juosmens, atgal – kiek galint, pirštai pusiau sugniaužti į kumščius. 3. „Sportiniu žingsniu žengte – m a r š!“. Einama kaip ir rikiuotės žingsniu, tik pusiau sulenkta ranka pirmyn iškeliama iki pečių . 4. „Vietoje žengte – m a r š!“. Šiuo atveju šlaunis turi būti pakeliama beveik į horizontalią padėtį. Judėjimui pirmyn tęsti komanduojama žengiant kairiąja „t i e s i o g!“. Mokiniai privalo žengti dar vieną žingsnį dešiniąja vienoje vietoje ir, akcentuojant kairiąja koja, judėti pirmyn. 5. Panašiai vykdomos ir komandos „vietoje bėgte – m a r š!“, „tiesiog!“. Ėjus, pradedant bėgti „bėgte – m a r š!“ ir bėgus, pradedant eiti „žengte – m a r š!“ komanduojama žengiant kairiąja, dar vienas žingsnis atliekamas dešiniąja, o kairioji koja jau juda pirmyn. 6. Rikiuotei sustabdyti komanduojama „klase, s t o k!“ (jeigu rikiuotėje tik dalis klasės – „grupe, s t o k!“). Po paruošiamosios komandos mokinys privalo tvirčiau statyti kojas. Po vykdomosios (komanduojama žengiant bet kuria koja) žengti dar vieną žingsnį ir, pristatęs kitą, sustoti. 7. Judėjimo greičiui reguliuoti naudojamos komandos „r e – č i a u“, „t a n – k i a u!“, „pusę žingsnio!“, „trumpesnį žingsnį!“, „ilgesnį žingsnį“, „visu žingsniu!“. 8. Judėjimo krypčiai nustatyti, keisti komanduojama: „suk dešinėn – marš!“. Vykdoma taip: gretos dešinysis pradeda suktis dešinėn, eidamas vietoje kairysis, užsukdamas dešinėn, eina visu žingsniu, tarp jų stovintieji eina lygiuodami į kraštinius. Kai pirmoji greta užsuka, kiek reikia, komanduojama „tiesiog!“ ir visi žingsniu pradeda eiti nauja kryptimi. Panašiai vykdoma ir komanda „suk kairėn – m a r š!“, „tiesiog!“. 9. Sukiniai judesyje: a) „deši – n ė n!“ („pusiau deši – nėn!“) komanduojama žengiant dešiniąja koja. Vykdoma dviem veiksmais: 1) kairiąja koja žengti dar žingsnį, pasisukti ant tos kojos pirštų, kartu iškeliant dešiniąją koją; 2) žingsnis dešiniąja koja nauja kryptimi; b) ,,kai – r ė n!“ („pusiau kai – rėn!“) – vykdoma atvirkščiai negu aprašytas sukinys dešinėn; c) „aplink – m a r š!“ komanduojama žengiant dešiniąja. Vykdoma trimis veiksmais: 1) dar žingsnis kairiąja; 2) dešiniąja koja pusė žingsnio, pasukant ją kiek kairėn ir pasisukant aplink ant abiejų kojų pirštų; 3) žingsnis kairiąja koja nauja kryptimi. 10. Judėti salėje arba aikštelėje komanduojama „kai – rėn“ (dešinėn) ,,žengte (bėgte) – m a r š!“ (2 pav.). 11. Judėjimui įstrižaine („įstrižaine – marš!“) komanduojama, kai rikiuotė eina prie salės ar aikštės kampo (3 pav.). 2 pav. 3 pav. 12. Priešpriešinis judėjimas. Einant vorele po vieną įvairiomis kryptimis, komanduojama „priešpriešiais kairėn (dešinėn) – m a r š!“ (4 pav.), „priešpriešiais dešinėn – kairėn – m a r š!“ (5 pav.), einant voroje po du, komanduojama „priešpriešiais išorėn – m a r š!“ (6 pav.), „priešpriešiais vidun – m a r š!“ (7 pav.). Šiuo atveju tarp vorų turi būti dviejų žingsnių intervalas. 4 pav. 5 pav. 6 pav. 7 pav. 50 13. „Gyvatėlė“. Einant voroje po vieną įvairiomis kryptimis, komanduojama „gyvatėle dešinėn (kairėn) – m a r š!“. Šiuo atveju vedėjas, pasukęs priešpriešiais dešinėn (kairėn), stengiasi, kad „gyvatėlės“ vija būtų kuo didesnė (8 pav.). Kai komanduojama „didžiąja gyvatėle – m a r š!“, „gyvatėlės“ vija turi būti išilgai arba skersai visos salės – žiūrint, kuria kryptimi judama (9 pav.), kai komanduojama „vidutine gyvatėle – m a r š! – pusės salės ilgio ar pločio. „Mažąja gyvatėle – marš“ (ketvirtis salės ilgio ir pločio) (10 pav.). Jeigu „gyvatėlės“ vija norima gauti kokio nors kito dydžio, tai iš pradžių komanduojama „priešpriešiais dešinėn (kairėn) – m a r š!“ ir, kai pirmoji vija būna reikiamo dydžio, toliau komanduojama „gyvatėle – m a r š!“. 14. Ratas. Komanduojama „didžiuoju (vidutiniuoju, mažuoju) ratu – m a r š!“ (11 pav.). Komanduojama ties bet kuriuo salės viduriu, kraštu. Mokiniai eina retėdami arba tankėdami ratu. Pirmasis su paskutiniuoju susitinka rato pradžioje. 15. Skaidymas ir suvedimas: a) voroje po du, judant per centrą, komanduojama „apėjimu kairėn ir dešinėn po vieną – m a r š!“ (skaidymas, 12 pav.), toliau „po du per centrą – m a r š!” (suvedimas, 13 pav.); b) judant voroje po keturis per centrą „dešinėn ir kairėn po du – m a r š!“ ir toliau – „per centrą po keturis – marš!“. 16. Perrikiavimai iš voros posūkiu per centrą: a) „per centrą po vieną (po tris, po keturis) – m a r š!“ (14 pav.); b) „per centrą po tris ir keturis – marš!“ (15 pav.) Komanduojama tik pirmajai gretai, o kitos sukinį atlieka savarankiškai. 8 pav. 9 pav. 10 pav. 11 pav. 12 pav. 13 pav. 14 pav. Perrikiavimai atgal voron po vieną: „d e š i – n ė n!“, iš kairės po vieną, apėjimu dešinėn, „žengte – m a r š!“ (16 pav.). 15 pav. 16 pav. Retinimai ir tankinimai Retinama ir tankinama nuo vidurio į abi puses arba nuo vieno kurio nors sparno į kitą pusę. Kai retinama nuo vidurio, tai mokytojas privalo nurodyti mokinį, kuris stovi viduryje, o šis ištiesti ranką pirmyn. 1. „Per ištiestas rankas kairėn (dešinėn) – r e t ė k!“ – dažniausiai taikomas retėjimo būdas. Išretėję nurodytu atstumu, rankas nuleidžia žemyn (be komandos). 2. Paprasčiausias būdas retinant bet kokiu atstumu: – „kairėn (dešinėn) per du (tris ir t.t.) žingsnius – r e t ė k!“. Dešinysis (kairysis) sparnas stovi vietoje. Visi kiti pasisuka kairėn (dešinėn) ir eina pirmyn, žiūrėdami per dešinįjį petį. Kai iš paskos einantysis sustoja, tai prieš jį einąs, paėjęs du tris žingsnius, sustoja ir pasisuka veidu į buvusį frontą. Jeigu retinama bėgte, tai komanduojama „dešinėn (kairėn, nuo vidurio) bėgte, per tris žingsnius – r e t ė k!“. 3. Tankinimo komanda „deši – nėn (kairėn) bėgte – t a n k ė k!“ vykdoma atvirkščiai negu išretinimas. 51 4. Pristatomu žingsniu retinimui ir tankinimui komanduojama „pristatomu žingsniu kai – rėn (dešinėn) nuo vidurio – r e t ė k!“. Jei nebuvo nurodytas intervalas, tai išretėjama per vieną žingsnį. Tankėti komanduojama: „pristatomu žingsniu deši-nėn (kairėn) – t a n k ė k!“. Vykdyti pradeda visi iš karto ir palaipsniui suartėja. 5. Retinti ir tankinti „lankais“ galima pirmyn ir atgal: a) voroje po keturis komanduojama: „lankais pirmyn (atgal) – r e t ė k!“. Vykdoma 8 veiksmais: 1–5 – vidurinių vorų mokiniai penkis žingsnius išeina lankais pirmyn – atgal – išorėn atsistoja už dviejų žingsnių (17 pav.), 6 – pristato dešiniąją, 7–8 – pasisuka aplink. Jeigu retėjama lankais, tai vidurinių vorų mokiniai pirmiausia pasisuka aplink (1–2), o paskui išeina į savo vietas (3–7, 8); b) voroje po penkis retėjama lankais 12 veiksmų: 1–4 – antrosios ir ketvirtosios voros išeina lankais pirmyn (atgal) trimis žingsniais šalia pirmosios ir penktosios voros mokinių ir sustoja veidu į kitą pusę, 5–10 – pirmosios ir penktosios vorų mokiniai penkiais žingsniais išeina lankais pirmyn (atgal) ir atsistoja už dviejų žingsnių, 11–12 – visi pasisuka aplink (18 pav.). Sutankėjama atvirkščiai: pradeda pirmosios ir penktosios vorų mokiniai, po to antrosios ir ketvirtosios ir pagaliau visi pasisuka aplink. 17 pav. 18 pav. Retinimas ir tankinimas lankais naudojamas per sportines šventes, atliekant masinius gimnastikos pratimus. 6. „Laipteliais“ retinama iš voros po vieną voron po 3 (po 5). Voroje išsiskaičiuojama pirmais– trečiais (pirmais – penktais). Komanduojama „nuo vidurio voron po tris (penkis) pristatomais žingsniais – r e t ė k!“. Pirmieji žengia 2 žingsnius kairėn, tretieji – dešinėn (pirmieji – 4, antrieji – 2 žingsnius kairėn, o ketvirtieji – 2, penktieji – 4 žingsnius dešinėn (19 pav., a, b). Sutankėjimui voron po vieną komanduojama „į vidurį pristatomais žingsniais – t a n k ė k!“. 19 pav. 7. Retėjimas einant posūkiu per centrą. Po komandos „po keturis (du, tris) per centrą – m a r š!“ seka komanda: „intervalas, distancija – du žingsniai“ ar panašiai. Mokiniai eidami išretėja atitinkamais komandai tarpais. Perrikiavimui „voron po vieną iš kairės po vieną, kairėn žengte m a r š!“. 52 Teorija 1. 1) kas yra rikiuotė? 2) į kokias grupes suskirstyti rikiuotės pratimai? 2. 1) kas yra eilė? 2) kas yra linija? 3) kas yra intervalas? 3. 1) kas yra vora? 2) kas yra distancija? 4. 1) kas yra sparnas? 2) kas yra frontas? 5. 1) kas yra gylis? 2) kas yra plotis? 6. Į kokias dalis skirstoma komanda: a) „dešinėn“; b) „lygiuok“? 7. Kokiais atvejais komanduojama ,,žengte (bėgte) – m a r š“ ir kokiais tik „m a r š“? 8. Kaip vadinasi salės taškai? 9. Kaip surikiuoti eilėn: a) komanda; b) komanduojančiojo veiksmai; c) mokinių veiksmai? 10. Kaip surikiuoti linijon: a) komanda; b) komanduojančiojo veiksmai; c) mokinių veiksmai? 11. Kaip surikiuoti voron: a) komanda; b) komanduojančiojo veiksmai; c) mokinių veiksmai? 12. Kaip perrikiuoti iš eilės linijon ir atvirkščiai: a) ką reikia daryti prieš persirikiuojant; b) kaip komanduoti; c) kaip vykdyti? 13. Kaip dvejinamos gretos: a) iš kokios rikiuotės formos; b) kaip vykdyti? 14. Kaip perrikiuoti iš voros po vieną voron po du, ir atvirkščiai: a) ką reikia padaryti prieš persirikiuojant; b) kaip komanduoti; c) kaip vykdyti; d) kaip perrikiuoti einant (bėgant)? 15. Kaip perrikiuoti iš voros pasisukant per centrą: a) kaip komanduoti; b) kaip vykdyti; c) kokie galimi variantai; d) kaip perrikiuoti atgal voron? 16. Kas yra „pagrindinė stovėsena“: a) galvos padėtis; b) liemens padėtis; c) rankų padėtis; d) kojų pėdų padėtis; e) kokia komanda? 17. 1) kaip vykdoma komanda „lygiuok!“? 2) kokia turi būti kūno padėtis sukomandavus „lygiuok!“? 18. Kaip vykdoma komanda „laisvai!“: a) rikiuotėje; b) išretintoje gretoje? 19. Kaip vykdomos komandos: a) „palikt!“; b) „pasitaisyt!“; c) „išsivaikščiot!“? 20. 1) kaip komanduojama išsiskaičiuoti? 2) kokius žinote išsiskaičiavimo variantus? 21. 1) kokius žinote sukinius vietoje? 2) kaip komanduoti? 3) kaip vykdyti? 22. 1) kaip komanduoti eiti, bėgti? 2) kaip sustabdyti? 23. 1) kaip komanduoti norint atlikti sukinius: a) einant; b) bėgant? 2) kaip atliekami sukiniai? 24. 1) kaip retinti (tankinti) nuo vidurio (vidurin)? 2) kaip retinti (tankinti) kairėn (dešinėn): a) paprasčiausiu būdu nurodant atstumą; b) kaip komanduoti; c) per ištiestas rankas? 25. Kaip retinti ir tankinti pristatomu žingsniu kairėn (dešinėn): a) kaip vykdyti; b) kaip komanduoti? 26. Kaip retinti ir tankinti „laipteliais“ iš eilės: a) kaip komanduoti; b) kaip vykdyti? 27. Kaip retinti ir tankinti lankais: a) komanda; b) kryptis; c) keliais veiksmais? 4 . 5 . P r a t i m ø u þ r a ð y m o t a i s y k l ë s Pratimų užrašymo (nusakymo) bendroji TAISYKLĖ Užrašant (nusakant) bet kokį pratimą, reikia nurodyti: 1) pradinę padėtį (sutrumpintai rašoma pr. p.); 2) judesio pavadinimą ir, jeigu reikia, kuria kūno dalimi atliekama; 3) judesio kryptį; 4) atlikimo būdą; 5) baigtinę padėtį. Pradinės padėties užrašymo taisyklės 1. Užrašant arba nusakant pradinę padėtį, nurodyti tai, kas yra pasikeitę pagrindinės stovėsenos atžvilgiu. Pavyzdžiui: a) jeigu rankos pakeltos pirmyn, tai pr. p. – rankos pirmyn; b) jeigu kojos žergtai (pečių platumu), tai pr. p. – kojos žergtai; c) jeigu pagrindinė stovėsena (pgr. s.) ir yra pradinė padėtis, tai pr. p.– pgr. s., ir daugiau nereikia nieko nurodyti. 2. Rankų, kojų ir galvos padėtys pradinėje padėtyje užrašomos (nusakomos) vardininko linksniu, nurodant kryptį, pvz.: rankos (kas?) pirmyn, kojos žergtai, galva atgal, rankos sulenktos atgal, koja sulenkta dešinėn ir pan. 3. Liemens padėtys nusakomos vartojant padalyvius: pasilenkus, atsilošus, atsilenkus, išsilenkus ir pan. 4. Bendra kūno padėtis užrašoma vartojant padalyvius: stovint, klūpint, sėdint, gulint, pasistiebus. 5. Jeigu pratybos atliekamos su mokinių klase, norint, kad mokiniai atsistotų į nurodytą pradinę padėtį, komanduoti: „pradinėn padėtin stok, tūpk, gulk!“ (liepiamoji nuosaka). Judesių užrašymo (nusakymo) taisyklės. 1. Judesiams nusakyti vartojama veiksmažodžio bendratis (kartais ji gali būti praleidžiama). Pavyzdžiui, pasilenkti, išsitiesti, moti, pritūpti, atsistoti ir pan. 2. Jeigu reikia užrašyti du (arba daugiau) vienu laiku vykstančius judesius, tai vartotinas esamojo laiko padalyvis pagrindiniam judesiui nusakyti ir bendratis – papildomam judesiui. Pavyzdžiui, jeigu 53 reikia pasilenkti pirmyn ir dar moti rankomis atgal, tai rašoma – ,,pasilenkiant pirmyn, moti rankomis atgal”. 3. Jeigu judesiai atliekami vienas paskui kitą, tai vartojami būtojo kartinio laiko padalyvis ir bendratis. Pavyzdžiui, jeigu reikia atsigulti, o paskui pakelti rankas aukštyn, tai sakoma: „atsigulus rankas aukštyn“. 4. Kūno dalis, atliekanti judesį, užrašoma galininko linksniu, pavyzdžiui: ,,rankas (ką) pirmyn, koją (ką) į šalį ant pirštų”, arba įnagininko linksniu, pavyzdžiui: ,,moti kairiąja (kuo?) koja dešinės rankos link”. 5. Sudėtingiems judesiams užrašyti vartojami specialūs terminai. Pavyzdžiui, atremtis tupint, įtūpstas, apsisukimas, pasikėlimas raitom, šuolis į tolį susirietus, šuolis į aukštį šonu, kamuolio perdavimas iš apačios. Judesių krypties užrašymo (nusakymo) taisyklės 1. Nusakant judesių kryptis, pagrindinis kriterijus yra sportininko kūnas, o ne horizontas. Todėl nesvarbu, kokios padėties yra kūnas, pakeltos rankos pirmyn visais atvejais sudarys su liemeniu statų kampą. Pavyzdžiui, jeigu stovint rankos pirmyn, jos yra lygiagrečios su horizontu, bet statmenos su krūtine, tai gulint bus tokia padėtis, nors horizonto atžvilgiu rankos bus jau aukštyn. 2. Pagrindinių krypčių terminai: pirmyn, atgal, aukštyn, žemyn, į šalis, kairėn, dešinėn, išorėn, vidun, įstrižai. 3. Tarpinių krypčių terminai sudaromi iš dviejų (pavyzdžiui, aukštyn pirmyn) arba netgi iš trijų (pavyzdžiui, aukštyn pirmyn išorėn) terminų. 4. Jeigu judesys rankomis arba kojomis atliekamas artimiausiu keliu ir ne didesniu kaip 90˚ kampu, tai užtenka nurodyti tik naują padėtį. Pavyzdžiui, jei iš padėties rankos žemyn reikia rankas pakelti taip, kad jos būtų ištiestos į šalis, tai sakoma: „rankas į šalis!“. Tačiau, atliekant šį judesį ne artimiausiu keliu, o pirmiau keliant rankas truputį (45˚ kampu) pirmyn, o tik paskui į šalis, jį reikės vadinti „lankais pirmyn į šalis“. Žodžiu, lankais vadinami judesiai, kuriuos atliekant galūnės juda didesniu kaip 90˚ kampu, bet mažesniu kaip 360˚ kampu. Pavyzdžiui, jeigu reikia pakelti rankas atgal ir aukštyn, tai rašoma: „lankais atgal rankas aukštyn“ (180˚ kampu). Jeigu šį judesį reikia pratęsti iki padėties „rankos pirmyn“, tai rašytume: „lankais atgal rankas aukštyn“ (270˚). 5. Užrašant judesius „lanku“, kryptis nurodoma judesio pradžioje (pvz., lankais atgal) ir jo baigtinė padėtis (pvz., rankas aukštyn arba rankas pirmyn). 6. Jeigu, atliekant judesį, kūno dalys juda 360˚ kampu, tai tokius judesius vadiname ratais. Pavyzdžiui, pr. p. – rankos į šalis. Rankas nuleidžiant žemyn, sukryžiuoti prieš save, prie pat krūtinės kelti aukštyn ir vėl nuleisti į šalis. Šį rankų judesį reikia pratęsti iki padėties „rankos žemyn“, tai reikėtų rašyti taip: „ratais žemyn rankas žemyn“. Rankos pirmiausia atliks ratą, o paskui dar nusileis žemyn. 7. Kaip ir užrašant lankus, taip ir ratus, nurodoma judesio kryptis (pradžioje) ir baigtinė jo padėtis. Lankus ir ratus rankomis galima atlikti šiomis kryptimis: a) pr. p. – rankos žemyn; kryptis: pirmyn, atgal, vidun, išorėn; b) pr. p. – rankos pirmyn; kryptis: žemyn, aukštyn; c) pr. p. – rankos aukštyn; kryptis: pirmyn, atgal, vidun, išorėn; d) pr. p. – rankos į šalis; kryptis: aukštyn, žemyn. 8. Ratais taip pat vadinami judesiai galva, liemeniu ir dubeniu, jeigu šios kūno dalys nubrėžia ratą (360˚). Pavyzdžiui: liemeniu ratą galima atlikti stovint pr. p. – pasilenkus, 1–4 – ratas liemeniu kairėn, 5–6 – ratas liemeniu dešinėn. 9. Panašiai nusakomi ratai ir lankai plaštakomis, dilbiais, kojomis. 10. Jeigu kūno dalys sukasi apie savo išilginę ašį, tai šis judesys vadinamas sukimu. Pavyzdžiui: a) ratas liemeniu: pr. p. – kojos žergtai, rankos į šalis; 1–3 – ratas liemeniu į kairę; 4 – pr. p.; 5–7 – tas pats į dešinę; 8 – pr. p.; b) ratai rankomis: pr. p.– rankos į šalis delnais aukštyn; 1 – ratas rankomis pirmyn (ranką pirmyn, delną atgręžkite atgal); 2 – pr. p.; c) ratas galva: pr. p. – pgr. s.; 1–3 – ratas galva į kairę (pasukdami galvą, žiūrėkite kairėn); 4 – pr. p.; 5–7 – tas pats į dešinę; 8 – pr. p. 54 Judesių atlikimo būdų užrašymo (nurodymo) taisyklės 1. Jeigu judesiai kūnu arba kūno dalimis atliekami įprastu būdu, tai nerašoma. 2. Jeigu judesiai atliekami neįprastu būdu, tai reikia nurodyti: moti dešiniąja ranka pirmyn, sulenkti rankas jėga, atpalaiduotas rankas žemyn, truputį pasistiebiant, pasistiebus, mostelėti švelniai, staigiai pašokti ir pan. Užrašymo (nusakymo) trumpinimo taisyklės Siekiant lakoniškumo, daugelio savaime suprantamų žodžių nereikia rašyti (sakyti): 1. Nerašoma, kad judesiai atliekami ištiesta koja, ranka, suglaustomis kojomis, taisyklinga laikysena. Kitais atvejais nurodoma: rankos atpalaiduotos, kojų neįtempti, kojos sulenktos ir pan. 2. Delnų padėtys laikant rankas žemyn, pirmyn, aukštyn ir atgal vidun, laikant rankas į šalis, delnai žemyn, nenurodomos. Visas kitas delnų padėtis reikia nusakyti. 3. Žodžių pakelti, nuleisti, pastatyti nesakyti. Pavyzdžiui: a) rankas į šalis, praleistas žodis pakelti prieš žodį rankas; b) rankas žemyn, praleistas žodis nuleisti prieš žodį rankas; c) kairiąją koją pirmyn ant pirštų, praleistas žodis pastatyti prieš žodį pirmyn. 4. Kiekvienas bendrasis pratimas baigiamas pradine padėtimi. Todėl ir baigtinei padėčiai nurodyti užteks p. p. 5. Užrašant judesius pasilenkti, atsilošti, žodis liemuo praleidžiamas. Pavyzdžiui, pasilenkti pirmyn, praleistas žodis liemeniu po žodžio pasilenkti. 6. Daugeliu atvejų nerašoma kryptis pirmyn, nes ji pagrindinė. Pavyzdžiui, žengti žingsnį kairiąja. Ir taip aišku, kad tai žingsnis pirmyn. Kitas kryptis reikia nurodyti. 7. Keliant rankas pirmyn ir aukštyn, taip pat jas nuleidžiant, praleidžiami žodžiai lankais pirmyn. 8. Žodžiai rankas, koją gali būti tekste praleisti, jeigu ir taip aišku, kuria galūne atliekamas judesys. Pavyzdžiui: a) pasistiebiant, dešiniąją ranką pirmyn, kairiąją į šalį. Praleistas žodis ranką po žodžio kairiąją; b) rankas į šalis, kairiąją pirmyn ant pirštų. Praleistas žodis koją po žodžio kairiąją. 9. Stovint suglaustomis kojomis ir žengiant žingsnį kairiąja pirmyn, paliekant dešiniąją ant pirštų, užtenka nurodyti: žengti kairiąja, visus kitus žodžius praleisti. 10. Jeigu iš pagrindinės stovėsenos atsistojama kojomis žergtai, tai užtenka nurodyti kairiąją (arba dešiniąją) per žingsnį į šalį (arba pirmyn, atgal). 11. Judesį kartojant ta pačia kūno dalimi, trumpinama – tas pats kairiąja (dešiniąja), o judesį kartojant kita kryptimi – tas pats kairėn (dešinėn), tas pats pirmyn (atgal). 12. Užrašant sukinius 45˚, 90˚ ir 180˚ kampu, užtenka nurodyti: pasisukti pusiau kairėn (dešinėn), po to kairėn (dešinėn), po to aplink (dešinėn) kairėn. Jeigu sukinys yra didesnis negu 180˚, tai nurodoma laipsniais: pasisukti 270˚ kampu kairėn, pasisukti 360˚ dešinėn. 13. Užrašant šuoliukus, nebūtina nurodyti, kad reikia šokinėti abiem kojomis. Tačiau jeigu šuoliuojama viena koja, tai reikia nurodyti. 14. Jeigu kiekvieną kartą pašokant atliekamas koks nors judesys, tai nebūtina kartoti, kad jis atliekamas pašokant, pvz., šuoliukai. Pr. p. – st. kojos žergtai; 1 – kojas suglausti, rankas į šalis; 2 – pr. p. 15. Panašiai užrašomi ir judesiai, atliekami einant, tik tai turi būti pažymėta pratimo pavadinime, pvz., rankų kėlimas einant. Pr. p. – pagrindinė stovėsena; 1 – rankas į šalis; 2 – rankas žemyn. 16. Jeigu, atliekant judesius, kūnas įgauna tokią padėtį, kuri turi specialų terminą, tai judesių nereikia nurodinėti, užtenka tos padėties termino. Pavyzdžiui: įtūpstas dešinėn – žengti dešiniąja dešinėn ir ją sulenkti; atremtis gulint – gulint liemuo tiesus, rankos remiasi į grindis; atremtis tupint – tupima rankomis atsirėmus į grindis; atremtis stovint – stovint pasilenkus, rankomis remtis į grindis. Pratimo pavadinimo užrašymo (nurodymo) taisyklės 1. Pavadinimai parenkami naudojantis terminais. 2. Priklausomai nuo to, koks to pratimo judesys yra pagrindinis, kiekvienas pratimas turi savo pavadinimą. Pavyzdžiui: rankų kėlimas, mostai rankomis, liemens sukimas, ratai liemeniu, šuoliukai, mostai rankomis einant, kojų mostai bėgant, šuolis iš vietos į tolį, apvertimas, paglemžimas, kamuolio varymas, dvižingsnis, spaudimas, grupinė užtvara. Pratimų užrašymo formos I. Bendrieji pratimai Pasilenkimai Pr. p. – st. kojos žergtai; 1 – rankas aukštyn (įkvėpti); 2–3 – pasilenkti kairėn (iškvėpti); 4 – išsitiesiant lankais išorėn rankas žemyn; 5 – rankas aukštyn; 55 6 –7 – pasilenkti dešinėn; 8 pr. p. Panašiai užrašomi ir laisvieji bei gimnastikos pratimai. II. Akrobatikos pratimai Akrobatikos pratimas VI klasės berniukams Pr. p. – pgr. s.; 1 – rankos į šalis; 2 – kūlvirstis pirmyn; 3 – persivertimas į šalį, pasisukant kairėn (dešinėn); 4 – jėga stovėsena ant galvos ir rankų; 5 – atremtis tupint ir kūlvirstis atgal; 6 – šuoliukas aukštyn. III. Pratimai ant prietaisų Užrašant pratimus, nurodyti: 1. Padėtį, iš kurios pradedamas pratimas (kybojimas, atremtis, įsimojavimas ir pan.). Pvz., iš kybojimo (ant skersinio, žiedų). 2. Judesio pavadinimą – pagrindinis terminas (pasikėlimas, nusileidimas, permojimas). Pvz., iš atremties permoti kairę koją (ant arklio su rankenomis). 3. Atlikimo būdą – papildomas terminas (jėga, išsilenkus, susilenkus, išsilenkus). Pvz., įsimojavus atremtyje ant rankų, pasikėlimas mostu pirmyn. 4. Judesio kryptį – papildomas terminas (kairėn, dešinėn, pirmyn, atgal). 5. Baigimo padėtį, jeigu judesys neaiškus (kybojimas, atbulinė atremtis ir pan.). Pvz., kūlvirstis pirmyn į sėdėjimą kampu, rankos į šalis (ant buomo). Kad būtų patogiau, kai kurios judesių detalės nerašomos. Pvz., jei galimas tik vienas judesio variantas, tai nerašoma judesio atlikimo kryptis (po išsisukimo pirmyn – nušokti kojos žergtai). Užrašant judesius, atliekamus atskiromis kūno dalimis, vieną nuo kito skirti kableliais: Pvz., pr. p. – pgr. s. (pagrindinė stovėsena); 1 – pritūpti, kairę ranką pirmyn, dešinę į šalį, pasukti galvą dešinėn. Užrašant kombinaciją stulpeliu, kiekvienas naujas elementas ar junginys užrašomas iš naujos eilutės, o įvertinimas – pusėje (balais). Užrašant posūkius, nurodoma: a) posūkio kryptis ir laipsniai (posūkis kairėn, posūkis dešinėn (90˚), posūkis aplink (jeigu reikia, nurodoma jo kryptis)). Praktiškai labai patogus ir naudojamas grafiškas pratimų užrašymas. Pratimas ant skersinio. Pr. p. – kybant. 1. Įsimojavimas išsilenkiant – susilenkiant. 2. Pasikelti raitom dešiniąja. 3. Apsisukti pirmyn. 4. Pasisukant kairėn aplink, permoti kairiąją koją atgal. 5. Mostas lanku. 6. Nušokti mostu atgal. Įvairių sporto šakų pratimai turi būti užrašomi laikantis nurodytų taisyklių. Pavyzdžiui, kamuolio perdavimas viena ranka nuo krūtinės: stovėti taip, kad priešinga perdavimą atliekančiajai rankai koja būtų priekyje, o kamuolys abiejose rankose netoli krūtinės (pr. p.). Perduodanti ranka tiesiama (judesio pavadinimas) pirmyn (kryptis), plaštaka atsilenkia beveik iki stataus kampo ir, staigiu spyruokliuojamuoju judesiu išsitiesdama (atlikimo būdas), pasiunčia kamuolį pirmyn. Tiesiant ranką pirmyn, plaštakos viršutinė pusė atsukta išorėn (papildomi nurodymai). IV. Pratimų su gimnastikos lazdomis rašymas Užrašant nurodoma: 1. Pradinė padėtis. 2. Judesio pavadinimas – pagrindinis terminas (ratas, lankas, pakėlimas, nuleidimas ir pan.). 3. Judesio spindulys (amplitudė) – papildomas terminas (vidutinis, mažas). 4. Judesio kryptis – papildomas terminas (žemyn, aukštyn, vidun, išorėn ir pan.). 5. Lazdos padėtis atitinkamai gimnasto padėčiai (už nugaros, už rankos). Pvz., pr. p. – lazda kairėn; 1 – mažasis ratas žemyn už rankos; 2 – mažasis ratas žemyn prieš ranką; 3 – didysis ratas žemyn. Pastaba Judesiai, atliekami per tarpines padėtis, užrašomi per brūkšnį (–), pvz.: a) rankos pirmyn – į šalis delnais žemyn; b) lazdą prie dešinio peties pirmyn. 56 4 . 6 . P a r e n g i a m o s i o s p a m o k o s d a l i e s p r a t i m ø s c h e m a ( 6–8 m i n . ) (Paprastas variantas) I. Vienas rikiuotės pratimas vietoje arba dėmesiui. II. Ėjimas: 1. Vienas ratas kūno laikysenai, vienas rikiuotės pratimas. 2. 1/2 rato įtraukiant vieną ėjimo rūšį su rankų padėties keitimu. III. Bėgimas (vienas ratas). Atkreipti dėmesį į bėgimo techniką, distanciją. IV. Ėjimas – 1/2 rato lėtinant tempą. V. Perrikiavimas pagal užduotis. VI. Retinimas. VII. Bendrieji pralimai (7 pratimai). Komplekso schema. Judesiai: 1. Rankomis. 2. Kojomis. 3. Liemens lenkimai. 4. Posūkiai liemeniu. 5. Tūpimai arba įtūpstai. 6. Pratimai atremtyje arba sėdint bei gulint. 7. Šuoliukai vietoje, keičiant rankų padėtį. VIII. Ėjimas lėtinant tempą. IX. Retinimas ir perrikiavimas į vorą po vieną ir į vieną eilę. Pastaba: visą laiką kreipti dėmesį į kūno laikyseną, kvėpavimą, pratimų atlikimą. 57 Pamokos dalys Pratimai Norma- vimas Metodiniai ir organizaciniai veiksmai ir laikas 1 2 3 4 I dalis Išrikiavimas, raportas, pasisveikinimas, Komanduoti „laisvai“ ir nusakyti pirmos pa- 6–8 min. pamokos uždavinių nusakymas. mokos dalies uždavinius. 1. Sukiniai vietoje, dešinėn, kairėn, „Lygiuok“, „ramiai“, „kairėn“, „aplink“, aplink.... „kairėn“. 2. Ėjimas: a) paprastu žingsniu „Apėjimu kairėn žengte marš“, „gimnastikos pereinant į gimnastikos žingsnį; 0,5 rato žingsniu marš“. b) pakaitiniu žingsniu; 0,5 rato „Pakaitiniu žingsniu, rankos ant juosmens c) ėjimas keičiant tempą. 0,5 rato marš“, „žingsniu marš“. Kelis kartus duoti komandą „tankesnį žingsnį“, „rečiau“, 3. Ėjimas ir perrikiavimas į vorą po 3 „kairėn po 3 marš“, „distancija ir intervalas (4) su posūkiu kairėn, kartu išretinant. 3 žingsniai“, „pirmieji vietoje“, „kairėn“, „klase, stok“,„laisvai“. Atliekant rikiuotės pratimus, sekti ėjimą, kad eitų į koją (skaičiuoti), kad kontroliuotų savo laikyseną, darniai ir tiksliai atliktų užduotis. 4. Bendrieji pratimai. 4–5 min. I prat. Pr. p – pagrindinė stovėsena (pgr. st.). 4 Neatpalaiduoti rankų. 1 – pasistiebti, rankos aukštyn, išsilenkti, kartus Laisvas kojos mostas. pakelti galvą, moti dešinę koją atgal; 2 – lankais pirmyn, rankos žemyn į pr. p.; 3 – tas pats, tik moti kairę koją atgal; 4 – pr. p. II prat. Pr. p. – st. rankos pirmyn, delnais žemyn. 4–6 Reikalauti energingo mosto koja, nelenkti 1 – mostas dešine koja pirmyn, siekti kartus atraminės kojos, laikyti tiesią kūno padėtį. kairės rankos plaštaką; 2 – pr. p.; 3 – mostas kaire koja pirmyn, siekti dešinės rankos plaštaką; 4 – pr. p. III prat. Pr. p. – st., rankos į šalis; 4–6 Tiksli rankų padėtis, 1–3 – posūkiai liemeniu į dešinę pusę; kartus aktyvus posūkis liemeniu. 4 – pr. p.; 5–7 – posūkis liemeniu į kairę pusę; 8 – pr. p. 4–6 VI prat. Pr. p – st. kojos žergtai, rankos į kartus šalis; Atlikti gilesnį įtūpstą, 1–3 įtūpstai dešinėn, rankos už galvos; išlaikyti tiesią kūno padėtį. 4 – pr. p.; 5–7 įtūpstai kairėn, rankos už galvos; 8 – pr. p. V prat. Pr. p. – pgr. st.; 4–6 1 – atremtis tupint; kartus Atlikti šuoliuku, 2 – atremtis gulint; nelenkti rankų atremtyje gulint. 3 – atremtis tupint; 4 – pr.p. 5 – tankinimas pirmyn į vidurį; „vietoje bėgte marš“, „dešinėn“, 6 – perrikiavimas į vorą po vieną ir ėji- „pirmyn į vidurį – tan-kėk“, mas į darbo vietas. 10 sek. „iš dešinės po vieną apėjimu kairėn – žengte marš“ 4 . 7 . G i m n a s t i k o s p a m o k o s p a r e n g i a m o s i o s d a l i e s p l a n a s (Pavyzdys) Klasė.......Data.........Pamokos vieta................. Uždaviniai................ Inventorius................. 58 4 . 8 . G i m n a s t i k o s p a m o k o s p l a n a s - k o n s p e k t a s Klasė: Data: Pamokos vieta: Pamokos uždaviniai: 1. Išmokyti.... (pvz., eiti gimnastikos žingsniu) arba supažindinti…. (pvz., su komandos „tiesiog“ vykdymu). 2. Supažindinti su kūlvirsčiu atgal..., mokyti pasikėlimo užsiverčiant..., lavinti jėgą ir lankstumą prie gimnastikos sienelės. 3. Įtvirtinti atraminį šuolį į atremtį ir nušokti pasisukant arba kartoti „ratlankio“ atlikimą, arba įtvirtinti akrobatikos junginio atlikimą. Pamokos dalys Pratimai Norma- vimas Metodiniai ir organizaciniai veiksmai ir laikas 1 2 3 4 I Parengiamoji dalis. Raportas arba tik Apie parengiamosios dalies vykdymo 6–8 min. pasisveikinimas metodiką žr. „Gimnastikos pamokos Bendrieji pratimai parengiamosios dalies planas“. Siekiant geriau paruošti organizmą Iki 5 min. Bendrieji pratimai gali būti atliekami pagrindinei pamokos įvairiais metodais daliai, reikia naudoti paprastus pratimus (žr. „Bendrųjų pratimų atlikimo metodai“). rankoms, kojoms, kaklui ir liemeniui, būtent: įvairius mostus rankomis ir kojomis, judesius ratu, tūpimus ir įtūpstus, posūkius liemeniu, pasilenkimus, prati- mus sėdint bei gulint, šuoliukus ir ėjimą vietoje. Klasės išrikiavimas grupėmis. 0,5 rato Po bendrųjų pratimų kartais galima ir iš karto komanduoti „klase, grupėmis – marš“ (siekiant padidinti pamokos glaudumą). II A. Lipimas virve 13–15 min. I gr. lipimas virve; II gr. prie skersinio. 2-ą 28–30 min. 1 prat. Kybant suspausti virvę. pratimą atlikti kartu su visa grupe. 2 prat. Lipimo virve imitacija trimis 2–3 k. Vienas mokinys lipa virve, kitas ruošiasi, veiksmais gulint. likusieji atlieka individualias užduotis. 3 prat. Lėtas lipimas trimis veiksmais. 4 prat. Lipimas virve 3 metrus. B. Skersinis 13–15 min. 1 prat. Kybojimas stovint sulenktomis 1-ą prat. galima atlikti po 3 mokinius kartu. rankomis, kybojimas pritūpus, pereiti į Taip pat galima panaudoti lygiagrečių kartis. kybojimą gulint susilenkus, kybojimas gulint, atsistoti į pradinę padėtį. 2 prat. Iš padėties stovint nugara į sker- 5 min. Saugo ir padeda mokytojas ir jo paskirti sinį, pasilenkiant pirmyn pereiti į atbu- mokiniai. linį kybojimą tupint ir atsispiriant kojo- mis į kybojimą susilenkus. Permojant kojas pirmyn, nusileisti į kybojimą tu- pint ir atsistoti į pagrindinę stovėseną. 3 prat. Iš kybojimo susilenkus pereiti 5 min. Pratimui atlikti galima panaudoti į kybojimą ant pakinklių, išsilenkti, lygiagretes. grįžti į pradinę padėtį. III Baigiamoji dalis. Prietaisų sutvarkymas 3–4 min. Klasės išrikiavimas, ėjimas atliekant pratimus pagal užduotis (dėmesio, Gali būti taikomi įvairūs atsipalaidavimo pratimai ir t.t.). raminamieji žaidimai. Klasės išrikiavimas, pastabos dėl pamokos. 59 Pamokos konspekto pastabos Išrikiavus grupėmis klasę, reikia nurodyti prietaisus bei grupių darbo vietas ir duoti komandas: „ramiai!“, „prie prietaisų žengte (šuoliukais, bėgte) – m a r š!“. Po to „grupė – stok!“, „kairėn!“ (arba kiti variantai), „paruošti prietaisus!“. Be to, skirti mokinius, atsakingus už prietaisų (mankštinimosi vietos) paruošimą. Likus 4–5 min. iki pratybų pabaigos, prie pirmojo prietaiso reikia komanduoti: „paskutinis pratimas!“. Likus 1–2 min., „paskutinis prie prietaiso!“ ir toliau „grupės – stok!“, „lygiuok“, „ramiai“, „deši-nėn!“, „prie kitų prietaisų žengte – marš!“, „grupės – stok!“, „kai-rėn!“, „laisvai!, „tęsti darbą!“. Kai kuriais atvejais perėjimas nuo vieno prietaiso prie kito gali būti atliekamas pagal signalą ir pan. Pagrindinės pamokos dalies pabaigoje sukomanduoti: „paskutinis pratimas!“, „paskutinis ant prietaiso!“, „užbaigti darbą!“, „sutvarkyti prietaisus!“ (skirti atsakingus), „klase, rikiuok!“, „lygiuok!“, „ramiai!“, „dešinėn!“, „į salės centrą žengte – m a r š!“ (arba kitas išrikiavimo būdas), „apėjimu kairėn vora po vieną – m a r š!“. Nustatant pagrindinės pamokos dalies pratimų skaičių (bendrieji pratimai, akrobatika, šuoliai, lipimai, metimai ir kt.), reikėtų atsižvelgti į grupinio ir ypač individualaus metodo galimybes (norint padidinti pamokos glaudumą). Pvz., mokantis akrobatikos elementų, dažniausiai taikomas grupinis mokinių organizavimo metodas, t.y. visa grupė vienu metu daro pratimus. Taip sudaroma galimybė duoti daugiau pratimų ir daugiau kartų juos pakartoti (priėjimų). Pratimai sudaromi ir konspekte užrašomi iš atskirų pratimų elementų arba kaip kombinacijos (pratimai iš keleto atskirų elementų, pvz., žr. 1–2 prat. ant skersinio). Šiame konspekte nėra judriųjų žaidimų, tačiau jie žaidžiami per pagrindinę ir baigiamąją pamokos dalį, jiems skiriama nuo 3–5 iki 10 min. Bendrųjų pratimų atlikimo metodai I. Dažniausiai taikomi metodai: a) ištisinis mokymo metodas. Mokytojas rodo ir kartu paaiškina pratimą, po to, pratimo neskaidydama, jį visą daro grupė; b) dalinis mokymo metodas: mokytojas aiškina ir kartu rodo pratimą dalimis, po to mokiniai daro pratimą dalimis kartu su mokytoju, mokytojas taiso klaidas. II. Žodiniai mokymo metodai: a) mokytojas, nerodydamas pratimo, paaiškina dalimis arba ištisai, o mokiniai jį atlieka; b) be paaiškinimo – parodęs mokytojas duoda komandą pradėti ir baigti pratimą. III. Srautinis pratimų atlikimas (tvarka). Mokytojas pasako pratimo pavadinimą ir rodo, o mokiniai kartu su juo atlieka pratimą, sekdami jo judesius. Pratimus srautiniu būdu be parodymo galima atlikti su gerai paruoštomis grupėmis. Tą galima daryti kartojant (kopijuojant) judesius, kuriuos atlieka mokytojas, arba pereinant nuo vieno pratimo prie kito pagal trumpą mokytojo komandą (dėmesio, galima). IV. Pratimai atliekami stovint keliomis voromis, eilėmis (einant, bėgant, šuoliuojant). Pratimus daro visa grupė kartu. Bendrųjų pratimų komplekso taikymo instrukcija I. Pratimų parodymas. Kiekvieną bendrąjį pratimą aiškinti tuo pačiu metu, jį rodant veidrodiniu būdu arba, atskirais atvejais, šonu į grupę. II. Pradinė padėtis, pratimo pradžia, jo atlikimas ir užbaigimas. Jei pratimas pradedamas iš tokių pradinių padėčių, kaip pagrindinė stovėsena, siaura stovėsena ir pan., tai komandos „pradinę padėtį priimk!“ duoti nebūtina; komanduojama taip (nurodyti, kuria koja ar ranka ar į kurią pusę): „pratimą pra-dėk!“. Tokiu atveju pagal paruošiamąją komandos dalį „pratimą pra-dėk!“ mokiniai savarankiškai atsistoja stovėsena ramiai (pagrindine stovėsena), siaura stovėsena ir pan., t.y. į pradinę padėtį. Jei pratimas pradedamas iš pagrindinės padėties: stovėsena kojos žergtai, įtūpstu, atremtyje ir pan., duoti komandą (nurodant būdą pradinei padėčiai priimti): „pradinę padėtį“ ir toliau „pratimą pra-dėk!“. Kad baigtų pratimą, vietoje paskutinio pratimo skaičiaus sukomanduoti „baigt!“. Pagal šią komandą besimankštinantieji baigia pratimą ir savarankiškai atsistoja į stovėseną „laisvai!“.Tam tikrais atvejais, norint, kad mokiniai atsistotų į pradinę padėtį, vietoje komandos „pradinę padėtį priimt!“ komanduojama „sėst!“, „gult!“. Šiuo atveju po komandos „baigt!“ mokiniai priima padėtį „sėdint“ ir tik po to komanduojama: „stok!“. Atliekant pratimus individualiu tempu, duodama komanda „pradėti daryti pratimą“ („užbaigti pratimą!“). III. Skaičiavimas atliekant bendruosius pratimus ir klaidų taisymas. Skaičiuoti pratimų pradžioje (kartojant 1, 2, 3 taktus), o atliekant nedarniai, nustatyti reikiamą tempą, papildomai patikslinti pusę, amplitudę ir kitas pratimo ypatybes. Nurodyti klaidas, nestabdant pratimo. Visus nurodymus duoti tokiu tempu ir ritmu, kokiu daromas pratimas. Jei dauguma mokinių judesius atlieka netaisyklingai ar ne taip juos supranta, pratimą būtina nutraukti (komanda „baigt!“) ir dar kartą paaiškinti pratimą, nurodant padarytas klaidas. 60 4 . 9 . G i m n a s t i k o s p r o g r a m a ( v a r i a n t a s ) 7 k l a s ė Žinios. Fizinių pratimų įtaka vaiko sveikatai. Rikiuotės pratimai. Skaidymas ir suvedimas. Akrobatika. Kūlvirsčiai pirmyn. Kūlvirsčiai pirmyn, šuolis aukštyn pasisukant 360˚ kampu į dešinę ir kairę puses. Kūlvirsčiai pirmyn, atsispiriant viena koja. Kūlvirsčiai atgal. Kūlvirsčiai atgal į atremtį stovint kojomis plačiai. Stovėsena ant galvos. Atraminiai šuoliai (Ožys 110 cm). 1. Šuolis į atremtį tupint, nušokti. 2. Šuolis kojomis žergtai. Fizinių ypatybių lavinimas. Greitumo, jėgos, lankstumo, koordinacijos lavinimas. Kontroliniai pratimai. Prisitraukimai prie skersinio. Kūlvirstis atgal, kojos žergtai. Stovėsena ant galvos. Šuolis į atremtį tupint, nušokti pasisukant 180˚ kampu. 8 k l a s ė Žinios. Pramankštos svarba gimnastikos pamokose. Rikiuotės pratimai. Perrikiavimas iš voros į kelias voras judant. Akrobatika. Kūlvirsčiai pirmyn. Ilgas kūlvirstis pirmyn. Kūlvirsčiai pirmyn, kojos plačiai. Kūlvirsčiai pirmyn, atsispiriant viena ir kita kojomis paeiliui. Kūlvirsčiai atgal, kojos plačiai. Persivertimas į šalį. Atraminiai šuoliai (Ožys 115 cm) 1. Šuolis kojos žergtai. 2. Šuolis sulenkus kojas. Fizinių ypatybių lavinimas. Koordinacijos, jėgos greitumo, lankstumo lavinimas. Kontroliniai pratimai. Prisitraukimai prie skersinio. Kūlvirstis atgal tiesiomis kojomis. Šuolis per ožį sulenktomis kojomis. 9 k l a s ė Žinios. Pirmosios pagalbos suteikimas traumos atveju. Rikiuotės pratimai. Ėjimas priešpriešiais. Akrobatika Ilgas kūlvirstis pirmyn. Kūlvirsčiai pirmyn, kojos plačiai. Kūlvirstis pirmyn per kliūtį. Kūlvirsčiai atgal tiesiomis kojomis. Stovėsena ant rankų (su pagalba). Persivertimas į šalį. Atraminiai šuoliai (Ožys 115 cm). 1. Šuolis į atremtį tupint, nušokti. 2. Šuolis, kojos žergtai (ožys išilgai, tiltelis 1 m nuo prietaiso). Fizinių ypatybių lavinimas. Koordinacijos, jėgos, jėgos greitumo, lankstumo lavinimas. Kontroliniai pratimai. Pasikėlimas jėga į atremtį persiverčiant. Kūlvirstis pirmyn, kojos žergtai. Šuolis, kojos žergtai. 61 5. FIZINIO PARENGTUMO TESTAI T e s t a i j ë g a i m a t u o t i 1. Prisitraukimai Testas atliekamas iš padėties kybant tiesiomis rankomis. Po komandos „galima!“ prisitraukti prie skersinio iki padėties, kurioje smakras bus virš skersinio, ir tuoj pat ištiesti rankas, nusileisti į pradinę padėtį. Daryti vieną bandymą. Testą nutraukti, jeigu: - padaryta ilgesnė kaip 2 sek. pauzė, - du kartus iš eilės netaisyklingai prisitraukta. Daryti kojomis mostus, lenkti jas per kelius, tampytis draudžiama. 2. Kybojimas sulenktomis rankomis Testuojamasis atsistoja ant paaukštinimo (arba pakeliamas) ir pasiima už skersinio iš viršaus, sulenkia rankas, kad smakras būtų virš skersinio, bet smakru jo neliečia. Po komandos „galima!“ ištraukti paaukštinimą arba paleisti ir įjungti chronometrą. Kojos ištiestos. Taip išbūti kuo ilgiau. Užrašyti rezultatą (sek.), kurį parodė ši padėtis. Testą baigti (išjungti chronometrą), kai smakras paliečia skersinį arba nusileidžia žemiau jo (iki akių). 3. Sėstis ir gultis Testą atlikti ant paklotų. Atsisėsti ant paklotų. Nugara tiesi, rankų plaštakos sunertos už galvos, kojos sulenktos per kelius 90˚ kampu, visa pėda remtis į paklotą. Gultis ant nugaros, pečiais paliesti paklotą ir grįžti į padėtį sėdint, alkūnėmis paliesti kelius. Rankos visą laiką sunertos už galvos. Šį testą atliekant reikia palaikyti kojas. Atsisėsti veidu į atliekantįjį testą, kojos žergtai, šlaunimis prispausti pėdas prie pakloto. Rankomis laikyti sulenktas per kelius atliekančiojo kojas, kad jos nejudėtų ir išlaikytų 90˚ kampą. Testas atliekamas po komandos „marš!“, įjungiamas chronometras ir po 30 sek. duodama komanda „stop!“, chronometras išjungiamas. Testas neįskaitomas, jeigu: – atliekantysis guldamas nepaliečia pečiais pakloto, o sėsdamas – alkūnėmis kelių. Fiksuojamas tiksliai atliktų per 30 sek. judesių skaičius. Testas l a n k s t u m u i matuoti. 1. Liemens lenkimas į priekį sėdint 35 cm ilgio, 45 cm pločio ir 32 cm aukščio dėžė. Dėžės viršus – 55 cm ilgio ir 45 cm pločio plokštė, per 15 cm išlendanti už dėžės šoninės plokštumos, į kurią turi remtis kojos. Ant matavimo dėžės viršutinės plokštumos vidurio yra matavimo skalė, sužymėta nuo 0 iki 50 cm. Ant stalo dėžės viršaus padėta liniuotė, kurią testo atlikėjas stumia siekdamas kuo toliau. Pasiektą vietą reikia užfiksuoti (2 sek.). Testą daryti du kartus, užrašyti geresnį rezultatą. 2. Liemens lenkimas į priekį stovint Testui atlikti reikia platformos ar kėdės, 1 m medinės matuoklės, slankiojančio fiksatoriaus. Matuoklę pritvirtinti vertikaliai prie kėdės taip, kad 50 cm taškas būtų ties platformos paviršiumi. Atsistoti ant platformos, kojų pirštai prie krašto. Nelenkdamas kojų, mokinys kiek galėdamas lenkiasi per liemenį į priekį ir stengiasi rankomis pasiekti kuo mažesnį tašką. Maksimaliai pasilenkęs išbūna 2 sek. Atliekami du bandymai. Registruoti geresnį iš dviejų rezultatų centimetrais. Bandymo neįskaityti, jeigu mokinys sulenkė kojas per kelius, nusilenkė nevientisu judesiu, maksimaliai pasilenkęs neužfiksavo 2 sek. Siūlyti atlikti testą iš naujo. 62 T e s t a i k o o r d i n a c i n i a m s g e b ë j i m a m s m a t u o t i Koordinacinių gebėjimų testavimo bendrieji nurodymai Pagrindiniai koordinacinių gebėjimų testavimo reikalavimai: 1. Tinkamos atlikimo sąlygos. 2. Testavimo tikslas. 3. Aiškus testų išaiškinimas, jų pademonstravimas. 4. Mokinių motyvacijos lygis. 5. Dėmesio koncentravimas. Koordinacinių gebėjimų testavimo rezultatų patikimumui daug reikšmės turi bandymų skaičius. Gali būti nuo dviejų iki penkių bandymų. Metimų į taikinį – nuo aštuonių iki dešimties. Po kiekvieno bandymo pateikiama informacija apie rezultatą, kuri leistų mokiniui koreguoti judėjimo veiksmus. Testuoti tikslingiausia pagrindinės pamokos dalies pradžioje, nes po parengiamosios dalies organizmas paruošiamas tolesniam darbui. Pradinį moksleivių koordinacinių gebėjimų lygio nustatymą tikslingiausia atlikti mokslo metų pradžioje, o antrą kartą – mokslo metų pabaigoje. Tai leistų matyti šių gebėjimų kaitą per mokslo metus, tačiau galima testuoti prieš einant konkrečią mokymo programą ir po jos – taip galima nustatyti jos poveikį šių gebėjimų lavinimui. Mokymo procese koordinacinių gebėjimų testai neturėtų būti taikomi kaip specialūs pratimai šiems gebėjimams lavinti. Testuoti galima taikant varžybų metodą. Pateikiami 5 koordinacinių gebėjimų testai leidžia gana tiksliai nustatyti moksleivių koordinacines galimybes. Testai yra sudėtingi koordinaciniu aspektu, nes tai ir yra vienas iš jų parinkimo kriterijų. Šis testų kompleksas leidžia nustatyti absoliučius ir santykinius koordinacinių gebėjimų rodiklius. Šiais testais nustatomi skirtingi ne tik psichofiziologiniu turiniu, bet ir judesių struktūromis moksleivių koordinaciniai gebėjimai. Moksleivius testuoti rekomenduojama per dvi pamokas. Per pirmąją pamoką atlikti 1, 2, 5 testus, o 3, 4 – per antrąją. 1. 3x10 m bėgimas šaudykle Šiuo testu nustatomi absoliutūs koordinacinių gebėjimų rodikliai atliekant ciklinius judesius. Testas atliekamas sporto salėje. Skersai salės pažymėtos dvi 10 m linijos. Takelio galuose pastatyti kimšti kamuoliai. Bėgimas pradedamas stovint prie linijos iš aukšto starto. Po komandos „marš“ bėgama 10 m atkarpa iki pažymėtos linijos; čia apibėgus kamuolį, reikia grįžti atgal, apibėgti kitą kimštą kamuolį ir, trečią kartą nubėgus 10 m atkarpą, finišuoti. Testas atliekamas po pramankštos, leidžiama atlikti du bandymus. Chronometru fiksuojamas laikas dešimtosios sekundės tikslumu. Fiksuojamas geriausias rezultatas (1 lentelė). Testo simbolis T2. 3x10 m bėgimo testas fiksuoja absoliučius ciklinių judesių koordinacinius gebėjimus. 3x10 m ir 30 m bėgimo laikų skirtumas rodo santykinius šių gebėjimų rodiklius T2 -T1 (2 lentelė). 30 metrų bėgimas (T1) Koordinacinių gebėjimų lygiai Amžius Žemas Žemiau nei vidutinis Vidutinis Aukščiau nei vidutinis Aukštas Berniukai 7 11,2 ir daugiau 11,1–10,9 10,8–10,3 10,2–10 9,9 ir mažiau 8 10,4 10,3–10,1 10,0–9,5 9,4–9,2 9,1 9 10,4 10,3–10 9,9–9,3 9,2–8,9 8,8 10 9,9 9,8–9,6 9,5–9 8,9–8,7 8,6 11 9,7 9,6–9,4 9,3–8,8 8,7–8,5 8,4 12 9,2 9,1–9 8,9–8,5 8,4–8,3 8,2 13 9,3 9,2–9,1 9–8,5 8,4–8,3 8,2 14 9 8,9–8,7 8,6–8,1 8–7,8 7,7 15 8,5 8,4–8,3 8,2–7,9 7,8–7,7 7,6 16 8,1 8–7,9 7,8–7,5 7,4–7,3 7,2 17 8,5 8,4–8,2 8,1–7,6 7,5–7,3 7,2 Mergaitės 7 11,7 ir daugiau 11,6–11,4 11,3–10,6 10,5–10,3 10,2 ir mažiau 8 11,2 11,1–10,8 10,7–10,1 10– 9,8 9,7 9 10,8 10,7–10,4 10,3–9,7 9,6–9,4 9,3 10 10,4 10,3–10,1 10–9,5 9,4–9,2 9,1 11 10,1 10–9,8 9,7–9,1 9–8,8 8,7 12 10 9,9–9,7 9,6–9,1 9–8,8 8,7 13 10 9,9–9,7 9,6–9 8,9–8,7 8,6 14 9,9 9,8–9,6 9,5–8,9 8,8–8,6 8,5 15 9,7 9,6–9,4 9,3–8,8 8,7–8,5 8,4 16 9,5 9,4–9,2 9,1–8,7 8,6–8,5 8,4 17 9,7 9,6–9,4 9,3–9,1 9–8,8 8,7 1 lentelė. 3x10 m bėgimas šaudykle (sek.) (Liach, 1989) T2 63 Koordinacinių gebėjimų lygiai Amžius Žemas Žemiau nei vidutinis Vidutinis Aukščiau nei vidutinis Aukštas Berniukai 7 4,6 ir daugiau 4,5–4,3 4,2–3,7 3,6–3,4 3,3 ir mažiau 8 4,3 4,2–4 3,9–3,3 3,2–3 2,9 9 4,2 4,1–3,9 3,8–3,2 3,1–2,9 2,8 10 4,1 4–3,8 3,7–3,2 3,1–2,9 2,8 11 3,7 3,6–3,5 3,4–3 2,9–2,8 2,7 12 3,7 3,6–3,5 3,4–3 2,9–2,8 2,7 13 3,7 3,6–3,5 3,4–3 2,9–2,8 2,7 14 3,7 3,6–3,5 3,4–3 2,9–2,8 2,7 15 3,5 3,4–3,3 3,2–3 2,9–2,8 2,7 16 3,5 3,4–3,3 3,2–2,9 2,8–2,7 2,6 17 3,6 3,5–3,4 3,3–3 2,9–2,8 2,7 Mergaitės 7 4,8 ir daugiau 4,7– 4,5 4,4–3,9 3,8–3,6 3,5 ir mažiau 8 4,6 4,5–4,3 4,2–3,7 3,6–3,4 3,3 9 4,5 4,4–4,1 4–3,4 3,3–3 2,9 10 4,5 4,4–4,1 4–3,4 3,3–3 2,9 11 4,3 4,2–4 3,9–3,3 3,2–3 2,9 12 4,2 4,1–3,9 3,8–3,3 3,2–3 2,9 13 4,3 4,2–4 3,9–3,4 3,3–3,1 3 14 4,3 4,2–4 3,9–3,3 3,2–3 2,9 15 4 3,9–3,7 3,6–3,2 3,1–2,9 2,8 16 4,2 4,1–3,9 3,8–3,4 3,3–3,1 3 17 4,3 4,2–4 3,9–3,5 3,4–3,2 3,1 Koordinacinių gebėjimų lygiai Amžius Žemas Žemiau nei vidutinis Vidutinis Aukščiau nei vidutinis Aukštas Berniukai 7 9,9 ir daugiau 9,8–9,1 9–7,2 7,1–6,4 6,3 ir mažiau 8 7,8 7,7–7,1 7–5,4 5,3–4,7 4,6 9 7,4 7,3–6,6 6,5–4,9 4,8–4,1 4 10 5,5 5,4–5,2 5,1–4,4 4,3–4,1 4 11 6 5,9–5,5 5,4–4,5 4,4–4,1 4 12 5,5 5,4–5,1 5–4,3 4,2–4 3,9 13 5,5 5,4–5,1 5–4,2 4,1–3,9 3,8 14 4,6 4,5–4,3 4,2–3,6 3,5–3,4 3,3 15 4,7 4,6–4,4 4,3–3,6 3,5–3,4 3,3 16 4,7 4,6–4,4 4,3–3,6 3,5–3,4 3,3 17 4,7 4,6–4,5 4,4–4,1 4–3,8 3,7 Mergaitės 7 9,4 ir daugiau 9,3–8,5 8,4–6,7 6,6–5,9 5,8 ir mažiau 8 8,8 8,7–7,6 7,5–5,3 5,2–4,2 4,1 9 7,7 7,6–7 6,9–5,4 5,3–4,6 4,5 10 7,6 7,5–6,9 6,8–5,2 5,1–4,5 4,4 11 5,8 5,7–5,3 5,2–4,4 4,3–4 3,9 12 5 4,9–4,7 4,6–4,2 4,1–3,9 3,8 13 5,5 5,4–5,1 5–4,2 4,1–3,9 3,8 14 5,2 5,1–4,9 4,8–4,3 4,2–4 3,9 15 5,4 5,3–5,1 5–4,5 4,4–4,2 4,1 16 5,5 5,4–5,1 5–4,1 4–3,8 3,7 17 4,9 4,8–4,6 4,5–3,9 3,8–3,7 3,6 2. Trys kūlvirsčiai pirmyn Testas atliekamas sporto salėje ant iš paklotų padaryto akrobatinio takelio, iš pradinės padėties – pagrindinė stovėsena. Po komandos „marš“ atsitūpti į atremtį tupint ir greitai atlikti tris kūlvirsčius susirietus, po trečio kūlvirsčio vėl atsistoti į pradinę padėtį; tuomet užfiksuojamas atlikimo laikas. Atliekami du bandymai. Chronometru fiksuojamas laikas dešimtosios sekundės tikslumu. Fiksuojamas geriausias rezultatas (3 lentelė), T3 3 lentelė. 3 kūlvirsčiai pirmyn (sek.) (Liach, 1989) T3 2 lentelė. Koordinacinių gebėjimų, pasireiškiančių cikliniuose judesiuose, santykinių rodiklių normatyvai (3x10 m – 30 m, sek.) (Liach, 1989) T1–T2 3. Teniso kamuoliuko metimas patogiąja ranka į tolį iš sėdimos padėties Parengta vieta metimams. Teniso kamuoliukai, sužymėta vieta linijomis skersai kas 10 cm tarpais. Ant pažymėtos starto linijos atsisėsti padėtimi ,,kojos žergtai”, laikyti teniso kamuoliuką rankoje. Po komandos „galima“ viena ranka iš už galvos 45˚ kampu mesti kamuoliuką į tolį. Matuoti nulėktą teniso kamuoliuko atstumą nuo sėdimos linijos iki jo artimiausios nulėkimo vietos. Taip yra 64 fiksuojamas pasiektas rezultatas atskirai „patogiąja“ S5 (4 lentelė) ir „nepatogiąja“ S6 ranka. S5 ir S6 rodikliai atspindi absoliučius balistinių judesių koordinacinių gebėjimų rodiklius su „jėgos“ akcentu. Metant atliekama po tris bandymus kiekviena ranka. Fiksuojamas geriausias rezultatas kiekviena ranka. 4 lentelė. Teniso kamuoliuko metimas į tolį (m) (Liach, 1989) S5 Koordinacinių gebėjimų lygiai Amžius Žemas Žemiau nei vidutinis Vidutinis Aukščiau nei vidutinis Aukštas Berniukai 7 6,5 ir mažiau 6,6–7,9 8–10,6 10,7–12 12,1 ir daugiau 8 7,9 8–9,3 9,4–12 12,1–13,4 13,5 9 9,1 9,2–10,5 10,6–13,4 13,5–14,8 14,9 10 12,4 12,5–13,5 13,6–15,8 15,9–16,9 17 11 13,6 13,7–14,9 15–17 17,7–18,9 19 12 15,5 15,6–16,7 16,8–19,2 19,3–20,4 20,5 13 15,8 15,9–17,7 17,8–21,6 21,7–23,5 23,6 14 19,2 19,3–21,3 21,4–25,6 25,7–27,7 27,8 15 24,3 24,4 – 26,5 26,6 –31,0 31,1–33,2 33,3 16 28,4 28,5 – 30,6 30,7 –35,1 35,2–37,3 37,4 17 30,8 30,9 – 32,0 23,1–34,4 34,5–35,5 35,6 Mergaitės 7 3,7 ir mažiau 3,8–4,5 4,6–6 6,1–6,8 6,9 ir mažiau 8 3,9 4–5 5,1–7,2 7,3–8,2 8,3 9 5,1 5,2–5,8 5,9–7,3 7,4–8,7 8,8 10 6,4 6,5–7,3 7,4–9,4 9,5–10,3 10,4 11 7,1 7,2–8,1 8,2–10,4 10,5–11,4 11,5 12 8,5 8,6–8,8 8,9–9,5 9,6–9,8 9,9 13 8,7 8,8–10 10,1–12,7 12,8–14 14,1 14 9 9,1–10,3 10,4–13 13,1–14,3 14,4 15 9,6 9,7–11 11,1–13,9 14–15,3 15,4 16 10,1 10,2–11,5 11,6–14,4 14,5–15,8 15,9 17 10,7 10,8–12,2 12,3–15,3 15,4–16,7 16,8 4. Teniso kamuoliuko metimas į taikinį sėdint Paruoštas 2x2 m medinis arba guminis perkeliamas, kas 5 cm sužymėtas taikinys. Teniso kamuoliukai. Taikinys turi būti pastatomas gerai matomoje vietoje. Taikinio centre turi būti pastatomas 10 cm aukščio medinis kuolelis. Nuo kuolelio atmatuojamas 50% atstumas nuo maksimalaus metimo į tolį rezultato kiekvienam tiriamajam ir kiekvienai rankai atskirai. Taip nustatoma vieta, iš kur turi būti metama iš padėties sėdint kojos plačiai. Po komandos „galima“ paeiliui 10 kartų metamas teniso kamuoliukas iš už galvos viena, po to kita ranka. Metimų tikslumas: fiksuojamas kiekvieno metimo atstumas penkių centimetrų tikslumu iki taikinio. Išvedamas 10 metimų aritmetinis vidurkis. Metimai „patogiąja“ ranka žymimi simboliu S7 (5 lentelė), „nepatogiąja“ ranka S8. S7 ir S8 atspindi balistinių judesių absoliučius koordinacinius gebėjimus su „taiklumo“ akcentu. Santykiniai rodikliai skaičiuojami taip: 6 8 5 7 S S S S ir Kuo mažesnė trupmena, tuo aukštesni koordinaciniai gebėjimai. 65 5 lentelė. Teniso kamuoliuko metimas į taikinį sėdint (10 metimų vidurkis cm) (Liach, 1989) Koordinacinių gebėjimų lygiai Amžius Žemas Žemiau nei vidutinis Vidutinis Aukščiau nei vidutinis Aukštas Berniukai 7 121 ir daugiau 120–98 97–49 48–26 25 ir mažiau 8 100 99–83 82–48 47–31 30 9 96 95–84 83–57 56–45 44 10 98 97–84 83–55 54–41 40 11 86 85–78 77–59 58–51 50 12 82 81–74 73–55 54–47 46 13 89 88–81 80–66 65–57 56 14 119 118–104 103–69 68–54 53 15 119 118–104 103–77 76–64 63 16 147 146–127 126–86 85–66 65 17 137 136–121 120–88 87–72 71 Mergaitės 7 91 ir daugiau 90–80 79–53 52–42 41 ir mažiau 8 95 94–81 80–50 49–36 35 9 75 74–63 62–38 37–24 23 10 65 64–54 53–31 30–21 20 11 76 75–65 64–42 41–31 30 12 62 61–53 52–34 33–25 24 13 63 62–55 54–40 39–32 31 14 62 61–54 53–39 38–31 30 15 56 55–50 49–37 36–31 30 16 63 62–55 54–40 39– 32 31 17 51 50–46 45–35 34–30 29 Koordinacinių gebėjimų lygiai Amžius Žemas Žemiau nei vidutinis Vidutinis Aukščiau nei vidutinis Aukštas Berniukai 7 29,5 ir daugiau 29,4–26,8 26,7–21,7 21,6–19,2 19,1 ir mažiau 8 25,8 25,7–23,2 23,1–18 17,9–15,4 15,3 9 21,7 21,6–19,3 19,2–14,5 14,4–12 11,9 10 16,5 16,4–15,1 15,0–12,1 12–10,7 10,6 11 14,1 14–13,3 13,2–11,8 11,7–11 10,9 12 13,1 13–12,4 12,3–10,8 10,7–10 9,9 13 12,6 12,5–11,8 11,7–10,3 10,2–9,6 9,5 14 11,7 11,6–11,2 11,1–10,1 10–9,6 9,5 15 11,7 11,6–11,2 11,1–10,2 10,1–9,8 9,7 16 10,8 10,7–10,5 10,4–9,8 9,7–9,5 9,4 17 10,7 10,6–10,4 10,3–9,5 9,4–9,3 9,2 Mergaitės 7 29,5 ir daugiau 29,4–27 26,9–21,9 21,8–19,4 19,3 ir mažiau 8 25 24,9–23,1 23–19,2 19,1–17,3 17,2 9 23,3 23,2–21 20,9–16,4 16,3–14,2 14,1 10 17,3 17,2–16,4 16,3–14,3 14,2–13,4 13,3 11 16,1 16–15,2 15,1–13,4 13,3–12,5 12,4 12 15,3 15,2–14,4 14,3–12,5 12,4–11,6 11,5 13 13,3 13,2–12,9 12,8–11,8 11,7–11,3 11,2 14 14,1 14–13,4 13,3–11,9 11,8–11,2 11,1 15 13,4 13,3–12,8 12,7–11,3 11,2–10,6 10,5 16 13,7 13,6–12,8 12,7–10,9 10,8–10 9,9 17 11,9 11,8–11,5 11,4–10,8 10,7–10,4 10,3 5. Kamuolio varymas viena ranka apvarant kliūtis Testas atliekamas sporto salėje. Pažymima 10 metrų atkarpa. Nuo starto linijos kas 2,5 metro pažymimi trys po 0,8 m spindulio skrituliai. Skritulių centre pastatomi vertikalūs stovai. Nuo kiekvieno skritulio krašto dar pažymimi 1 m spindulio skrituliai. Šiuose skrituliuose ir yra varomas kamuolys. Stovima prie starto linijos su kamuoliu rankose. Po komandos „marš“ kamuolys varomas viena ranka, paeiliui apibėgant kuo greičiau aplink kiekvieną stovą, ir finišuojama. Fiksuojamas laikas tiek „patogiąja“ (T9), tiek „nepatogiąja“ ranka (T10). Jei varant kamuolys pametamas arba jis išeina už 1 metro spindulio žymos, tai testą leidžiama atlikti iš naujo. Atliekami 2 bandymai. Chronometru fiksuojamas geriausias laikas dešimtosios sekundės tikslumu (6 lentelė). 7–9 metų moksleiviai šį testą atlieka su futbolo kamuoliu, o 10–17 metų – su krepšinio. 6 lentelė. Kamuolio varymas viena ranka apvarant kliūtis) (sek.) (Liach, 1989) (T9) 66 6. Flamingo pusiausvyra Balansavimas stovint viena koja ant medinio 50 cm ilgio, 4 cm aukščio ir 3 cm pločio buomelio. Jo galuose – dvi po 15 cm pločio atramėlės stabilumui išlaikyti. Naudojami chronometrai, kuriuos sustabdžius rodyklės automatiškai negrįžta į nulinę padėtį, o įjungus pakartotinai, laikas skaičiuojamas toliau. Stovint ant buomelio (pagal išilginę jo ašį), stengiamasi kuo ilgiau išlaikyti pusiausvyrą laikant viena ranka už kelties – tai flamingo poza. Kita ranka galima sau padėti išlaikyti pusiausvyrą. Tokios padėties stengtis išsilaikyti vieną minutę. Supažindinti su taisyklėmis mokiniai keletą kartų pabando balansuoti ant buomelio. Jie atsistoja ant buomelio, viena ranka gali laikytis (už atramos, žmogaus). Laikas pradedamas fiksuoti, kai paleidžiama ranka, kuria buvo laikomasi. 7 lentelė. Flamingo pusiausvyra (N/1min.) (Eurofitas, 1993) Koordinacinių gebėjimų lygiai Amžius Žemas Žemiau nei vidutinis Vidutinis Aukščiau nei vidutinis Aukštas Berniukai 11 =>17 16–14 13–12 11–9 18 17–15 14–13 12–9 18 17–15 14–12 11–9 17 16–13 12–10 9–9 17 16–13 12–11 10–8 15 14–12 11–9 8–7 13 12–11 10–7 6–6 20 19–16 15–14 13–10 19 18–15 14–12 11–10 18 17–15 14–13 12–10 17 16–14 13–13 11–10 17 16–13 12–11 10–8 15 14–13 12–11 10–8 16 15–12 11–10 9–8

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!