Gamtos vaidmuo literatūroje

Gamta yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis ir nuo senų laikų literatūroje vaizduojama glaudi žmogaus ir gamtos sąsaja. Stipriausias ryšys pajuntamas tuomet, kai žmogus gėrisi ir grožisi gamta nuoširdžiai jai atsiduodamas, net atsižvelgdamas į gamtos pavyzdį ir pasimokydamas iš jos. Būtent taip Kristijonas Donelaitis aprašo gamtos vaidmens svarbą, pabrėždamas vertybes, kurių ji moko žmones. Kitaip nei Antanas Baranauskas, kuris vaizduoja gamtą kvapą gniaužiančiais vaizdais, sielą raminančiais garsais ir širdį maloninančias kvapais. Pasiremdamas šiais pojūčiais, be kurių žmogus negalėtų pažinti pasaulio, rašytojas atskleidžia gamtos poveikį žmogui.
XVIII amžiaus Apšvietos epochos pietisto Kristijonas Donelaitis epinėje diddaktinėje poemoje ,,Metai” aprašo gamtą, kuri pamoko žmogų tikrųjų vertybių. Kristijonas Donelaitis buvo ne tik be galo išsimokslinęs, bet ir labai nagingas ir darbštus žmogus. Mokėjo nemažai kalbų, domėjosi įvairia literatūra ir būdamas pietistu laikėsi visų šio religinio judėjimo vertybių: pamaldumo, kuklumo, saikingumo, dievobaimingumo. Laisvalaikiu meistravo, prižiūrėjo bažnyčios sodą. Pats K. Donelaitis buvo įsitikinęs, jog gamta yra žmonių mokytoja. Toks jo požiūris plačiai aprašomas epinėje didaktinėje poemoje ,,Metai”, kurios pats autorius neturėjo galimybės išleisti - į vieną rankraštį sudėjęs visą kūrinį jau po Kristijono Donelaičio mirties, išleido rašytojo Karaliaučiaus universiteto dėstytojas L. Rėza. Gamtos motyvai aprašomi išaušus rytui: ,,Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą” - saulei patekėjus prasideda diena, o kartu su ja - nauji darbai, nauji iššūkiai. Atėjęs pavasaris prabudina žiemos miegu miegančius gyvūnus, budina žydinčius augalus ir kviečia būrus į pavasario darbus. Mažieji gamtos gyventojai įprasmina esmines vertybes, kuriomis turėtų vadovautis ,,viežlybasis” - tai doras, dievobaimingas, saikingas, dosnus ir orus būras bei niekina ,,nenaudėlius” - tai tinginius, moralę praradusius būrus. Puikus to pavyzdys yra tyrioji lakštingala, kurios giesmė kviečia Vyžlaukio valsčiaus būrus į darbus. Lakštingala kukli, rami, dievobaiminga, gėrį nešantį - tokie ir turi būti būrai. ,,Po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška”, - kitaip nei ,,nenaudėliai” būrai, lakštingala pasitenkina tuo, ką turi, o ne skundžiasi, jog...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!