Gamtos ir meno temos literatūroje

Odėje „Telefui Likui“ „lemties žaidimus“ iliustruoja nuolat sukamas lemties ratas bei į viršų metamas kamuolys. Žmogaus gyvenimo laikinumas atskleidžiamas įvairiais palyginimais: metai lekia lyg debesys, amžiai – lyg viesulai, trumpos gyvenimo akimirkos skrieja su žaibų vežimu.
Biliūnui būdingas dėmesys detalėms, niuansams. Apsakymas „Kliudžiau“: daug epitetų katytei apibūdinti, „žmonėse jau nebebuvo jai vietos“. Apysaka „Liūdna pasaka“: leitmotyvas „akys — žvaigždės“.
XIX-XX amžių sandūra. Ekspresionistas
Ironijos meistras. Ironija nukreipra į žmogų, nepaisantį krikščioniškosios moralės normų. Jono Biliūno priešingybė, nebetiki žmogaus gėrio siekiu, bet iš tikrųjų ilgisi tų pačių vertybių: jautrumo kito kančiai, tikrojo tikėjimo. Žodis „dalba“ reiškia „pagalys, strypas“. Rodo Dalbos sumedėjima, nelankstumą, negebėjimą pasikeisti. „Ištįsęs ant krosnies, laikė sustingusiomis rankomis savo gyvenimo ginklą – fleitą prie krūtinės.“ Novelėjė „Kova“ vaiko paveikslas šaržuojamas.
Juozas Tumas - Vaižgantas
(1869-1933) Neoromantikas
Istorinis apysakos „Dėdės ir dėdienės“ laikas: XIXa. baudžiava ir jos panaikinimas. „Šypsosi Mykoliukas ne šiam pasauliui“. Grodavo „negudrią“ melodiją. Vaižgantas nesistengė sukurti tobulo lietuvių paveikslo, mylėjo ją tokią, kokia ji yra. „Vyžota, lopyta mano Lietuėlė, bet – mano!“ Taigi ir apysakos veikėjai „nenusimanė“, „nemokėjo galvoti“, bet nebuvo smerkiami. Mykoliuko primityvumas, grojama melodija, sulyginama su žiogo čirpimu, pateisinami, nes gamtoje viskas yra taip, kaip nulemta Dievo, taip tiesiog turi būti.
Vincas Mykolaitis - Putinas
(1893-1967)
Anot Alfonso Nykos – Niliūno Vincas Mykolaitis – Putinas buvo „nuo pat ankstyvos jaunystės pasmerktas vidinio emigranto likimui, nuolatinė kova su kieno nors primesta disciplina, kieno nors uždėtais varžtais“. Romane slypi autobiografiškumo problema. Liudas Vasaris sugebėjo „tapti vienu rateliu to didžiulio mechanizmo“.
Balys Sruoga
(1896-1947)
Memuarai, kuriems medžiagą pradėjo rinkti dar stovykloje. Į Štuthofą pateko, nes buvo inteligentas, atsisakęs organizuoti savo studentų stojimą į SS būrius. „Tikrai, ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?“ Svarbiausias bruožas – ironija, leidžianti sukurti distanciją nuo žiaurios realybės, tai tarsi kaukė, po kuria slepiasi kenčiantis žmogus. Taip pat tai yra vertinimas, smerkimas to, apie ką rašoma.
Alberas Kamiu
(1913-1960)...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!