Gamtinės medžiagos panaudojimas ikimokykliniame ugdyme

 TURINYS Įvadas 3. Gamtos poveikis vaiko asmenybės ugdymui 4. Gamtos poveikis vaiko estetiniam auklėjimui 6. Gamtos poveikis doroviniam ugdymui 8. Tautiškumo ugdymas gamta 9. Gamtos įtaka vaiko sveikatai, pažinimui 11. Išvados 15. Literatūra 16. ĮVADAS Regimoji gamta yra materialus pasaulis, žmogus yra tos materijos dalys su savo forma ir medžiaga. Gamtoje vyksta ir judėjimas, tas judėjimas yra gyvybė. Gamtos jausmą labiausiai skatina rūpinimasis gyvosiomis būtybėmis, nes savo natūraliu augimu jos duoda mums daugiau, negu mes joms duodame, ir savo įvairumu bei gražumu parodo kažką nepasibaigiama. Be abejo, žmogus savo socialiniame gyvenime yra susikūręs daug malonumų, bet vis dėlto jis priklauso gamtai, ir, būdamas dar vaikas, negali be jos apsieiti ir labai yra jos reikalingas, kad gautų būtinų jėgų kūnui ir dvasiai. Mes turime intymių santykių su gamta, kuri net medžiagiškai veikia mūsų organizmą. Prietaisai yra tarytum raidynas, ir reikia mokėti juo naudotis, kad galėtume skaityti gamos knygas. Bet kaip knygoms, kuriose surašytos pačios didžiausios rašytojo mintys, taip ir gamta per eksperimentus atskleidžia daugybę savo paslapčių. GAMTOS POVEIKIS VAIKO ASMENYBĖS UGDYMUI Žmogus yra gamtos dalis. „ Visa tai, kas yra mūsų aplinkoje ir kas savaime aplink mus yra- žemė, vanduo, augalai, gyvūnai ir dangaus kūnai, vadinama gamta“(14, p.5). Ji daro didelį poveikį žmogui. Klimatas, oras, žemės turtingumas, gamtos grožis ir pan., visa tai turi įtakos žmogaus asmenybės ugdymui, charakterio bruožams, fiziniam išsivystymui. Pirmiausiai mes grožimės gamta, antra, gamta yra mūsų gyvenimo šaltinis. Vaiko gyvenime gamta turi ypatingai didelės reikšmės. Bendraujant su gamta vaikas pradeda pažinti pasaulį. Tai yra svarbu ir galima pasakyti veiksmingiausias ir turtingiausias pažinimo šaltinis. Gamtos pagalba ugdomas vaiko pastabumas, kurio lavinimas susietas su loginio mąstymu formavimusi. Skatina vaiko susidomėjimą kurį reikia tinkamai panaudoti ugdyme. Gamta žadina vaiko teigiamas emocijas, jausmus, lavina estetinį skonį, auklėja dorovę, mąstymą, ugdo tautiškumo jausmą, sveikatą ir t.t. Bendrauti su gamta vaikas pradeda nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų. Jau kūdikis reaguoja į gamtos reiškinius, jam didelį poveikį daro dienos ir nakties pasikeitimas. Vėliau pradeda stebėti ir tyrinėti. Vaikui atrodo, jog jis yra atradėjas, didysis tyrinėtojas, tai jis pirmas sužinojo, kad žolelėje gyvena skruzdės, kad tai tik jam čiulba paukšteliai. Vaikai jaučia gamtą, jie nori ją tyrinėti, nes gamtoje tiek įdomaus, tiek visko reikia atrasi, pažinti. Vaikams labai patinka stebėti gyvūnėlį, paukščiuką, ypač didelį norą pačiupinėti sukelia katės ir šuniukai. Tai yra vaikų ir draugai ir žaislai. Kaip berniukai taip ir mergaitės mėgsta žaisti su jais. Vaikas sėdi prie jo, kai jis valgo, miega ant jo priegalviu, ir vaikas jam teikia daug reikšmės. Gyvulėlis leidžia vaikui su savimi daryti tai, ko niekada neleistu suaugusiam žmogui. Vaiko meilę gyvūnams, augalams, susidomėjimą gamta būtinai reikia išnaudoti vaiko ugdyme. Ugdymo gamta reikšmę pastebėjo dar Antikos filosofai Aristotelis, Kvintilijonas ir kiti. Gamtos stebėjimai ir tyrinėjimai buvo naudojami astronomijos, geografijos, matematikos mokant. J.A. Komenskis teigė, jog gamta turi įtakos žmogaus sveikatos, kūno stiprinimui, auklėjimui. Jis patarė vaikų mokyme, auklėjime vadovautis gamtos dėsniais. Pati gamta rodo, kaip reikia organizuoti mokymo procesą. Gamta parenka tinkamą laiką mokymui; parengia sau medžiagą, paskui duoda jai formą; nemaišo savo darbų, juos vykdo po vieną atskirai; kiekvieną savo darbą pradeda iš vidaus; kiekvieną savo darbą gamta pradeda nuo bendriausių dalykų ir baigia pačiai atskirtaisiais; gamta eina nuo lengvesnių dalykų prie sunkesnių; gamta viską ugdo iš šaknies ir iš nieko kito ir t.t. „ Iš to išvada tokia: žmonės reikia mokyti kiek galima daugiau imti išmintį ne iš knygų, bet iš dangaus ir žemės, iš ąžuolų ir skroblų – reikia mokyti pažinti ir tyrinėti pačius daiktus, o ne svetimas pastabas ir nuomones apie juos“ ( 5, p.199). Tokie pedagogai , kaip M. Montessori, F.Frėbelis, R. Štaineris pažymi, kad gamta- geriausias ne tik vaiko brandinimo mokyklai, bet ir rengimas visam būsimam gyvenimui šaltinis. Jų nuomone, svarbu tai, kad nuo pat mažens vaikas galėtų žaisti su tais daiktais, kurie būtų susiję apskritai su visa gamta, o ypač su vaikui kasdiene aplinka, tai yra naminiais gyvūnais, augalais ir pan. M.Montesori manymu, vaiko fizinį gyvenimą reikia palikti gaivinančiam gamtos jėgų veiksmui, o psichikos gyvenimą įvesti į tam tikrus santykius su pasauliu, kad siela praturtėtų patirdama betarpišką auklėjamąjį gyvosios gamtos veikimą. Tam reikia nukreipti vaiką prie žemės darbų, stebėti gamtą, skatinti auginti augalus, gyvulius. M.Montesori pabrėžė daržininkystės ir žemės darbų reikšmę. Darbai žemėje padeda pradėti gamtos stebėjimą, vaikas išmoksta atsargumo per saviauklą, išmoksta būti kantrus, gauna įkvėpimo iš gamtos jausmo, vaikas eina natūraliu žmonijos vystymosi keliu(9, p.100). Vaikai išmoksta būti kantrūs ir pasitikėdami laukti; tai yra tam tikros rūšies tikėjimas ir gyvenimo filosofija. Įmetę grūdą į žemę, laukia jo išdygstant. Išradžių mato pasirodantį beformį diegelį, stebi jo augimą ir vegetaciją ligi žiedo ir vaisiaus, moto, kad vieni augalai sprogsta ankščiau, kiti- vėliau. Vaikui, kuris yra įbėręs į žemę sėklų arba įkasęs šaknį ir kartkartėmis laistė ją, brangiausia premija už jo darbelį bus po kurio laiko pamatyti išsiskleidusį žiedą arba pribrendusį vaisių,- pamatyti, kokios gausios yra gamtos dovanos. A. Dystervėgas rašė: „ Gamta – tai knyga, kuria dievybė apsireiškia žmogui; jos rašmenys yra patys seniausi, pirmapradžiai ir nesikeičiantys. Ji su mumis kalba lygiai taip pat, kaip kalbėjo su pirmaisiais žmonėmis“(3, p.367)Jo teigimu, gamta turi įtakos žmogaus intelektui, pojūčiams. Jis turi pažinti gamtą, suprasti jos reiškinius, jos faktus ir dėsnius. Ž.Ž.Ruso nuomomė, vaikai turi būti auklėjami natūraliai, pagal prigimtį. Tai reiškia vaikų auklėjime reikia remtis gamta, jos dėsniais. Gamta auklėja žmogaus sugebėjimus, jutimo organus, susidurdamas su gamta vaikas įgyja patyrimo. O. Dekrolis teigė, kad visą vaiko mokymui auklėjimui skirtą medžiagą būtina imti tiesiog iš gamtos ir taip vaiką rengti mokyklai. Vaikas turi turėti galimybę laisvai stebėti, tyrinėti gamtą. Pedagogas pripažino vaiko ugdymo gamtos priemonių reikšmingumą. Ugdymo gamta reikšmę pastebėjo ir Lietuvos tarpukario pedagogai. Tarpukario Lietuvos pedagogė O. Norušytė, remdamasi užsienio mokslininkų darbais, tyrinėjo ikimokyklinio amžiaus vaikų žinių apie gamtą plėtotę. Ji savo dėmesį sutelkė ne tiek ties apskritai žinių apie gamtą vaikams suteikimo svarba, priemonių kuriomis būtų pasiekta gilesnio ir išsamesnio gamtos reiškinių pažinimo atskleidimu, bet ties metodinių rekomendacijų darželio auklėtojui formulavimu. Pedagogė nurodo, jog kiekvienam žmogui yra būdingas globos instinktas, kurį reikia pradėti puoselėti kuo ankščiau. Ji taip pat siūlo pedagogams su vaikais dirbti darbus, kurie dirbami gyvenamuoju metų laiku( 11, p. 6). V. Ruzga palaikė nuomonę, kad vaiko domėjimasis gamta niekuomet nereikia slopinti, o atvirkščiai reikia skatinti. Jis pastebėjo, kad vaikai daugiausiais domisi daiktų spalvomis, paukščiais, judriais naminiais ir laukiniais gyvuliais, augalais. Vaikai domisi ir negyvąja gamta, saule, mėnuliu, debesimis ir t.t. Ji žadina vaikuose neapsakomai daug jausmų ir minčių. Jiems labai įdomu suprasti, kas pakabino mėnulį ir saulę, kodėl jie laikosi ir t.t. Santykiavimas su gamtos objektais lavina vaiko vaizduotę, nes žaidžiant su gamtine medžiaga vaikas lengvai gali sau įsivaizduoti, pvz., kad akmenėlis tai yra šuniukas. Gamta leidžia vaikui plėtoti patirtį, atrasti naujų idėjų žaidimams ir veiklai. „ Taigi, kaip matote, gamta vaiko gyvenime turi ypatingai didelės reikšmės. Vaikas, bendraudamas su gamta geriau ją pažįsta. Labai didelės auklėjamosios reikšmės turi gamta estetiniu ir moraliniu atžvilgiu. Ypač jeigu vaikai turi progos prisidėti prie augalėlių ir gyvulėlių auginimo ir gamtos globos apskritai“ . Gamta palieka vaiko sieloje gilų pėdsaką, įtakojant jo jausmus savo įvairumu, grožiu, spalvomis. Tuo žmogus visą savo gyvenimą jaučia ryšį su gamta, su savo žeme, jaučia meilę jai ir prisirišimą. GAMTOS POVEIKIS ESTETINIAM AUKLĖJIMUI Didelę auklėjamąją reikšmę gamta turi žmogaus estetiniame ugdyme. A. Maceina šalies gamta laikė viena iš estetinio tautos lavinimo priemonių, nes gamtos pergyvenimas, arba „gamtos jausmas“, daugiausiai yra estetinio pobūdžio. Gamta žmogui pirmiausiai yra graži, o tik paskui naudinga. Estetinį jausmą žmonės patiria iš savo krašto gamtos. Prieš susidurdamas su meno kūriniais ir sugebėjimais juos suprasti, vaikas yra veikiamas gamtos grožio, sukuriančio jo sieloje tam tikrą estetinį nusiteikimą. A. Maceina rašė: „ Gamta yra pirmutinė grožio mokytoja ir kartu pirmutinė estetinio tautos savotiškumo perteikėja. Per gamtą žmogus visu pirmą suauga su estetiniu savo tautos nusiteikimu. Dėl šios priežasties šalies gamta užima pirmą vietą estetinio tautos lavinimo priemonių eilėje. S. Šalkauskis taip pat pastebėjo gamtos reikšmę vaiko estetiškumui ugdyti, jis teigė, jog aplinkybės ir aplinka kur tenka gyventi, suteikia progos jo vaizduotei semtis reikiamos medžiagos, įvairių akstinų ir dažnai nulemia jos išsivystymo pakraipą(15, p.62).Lipdyba, paišyba, karpymas ir kt., turi didelės ugdančiosios ir raginančiosios reikšmės vaiko kūrybinių galių lavinimui. Tuo metu pedagogas B. Murinas teigė, jog natūraliosios gamtos piešimo pamokos vaikams duoda, „keliariopos“ naudos. „Tokios pamokos plėtoja vaikų gamtos pastabumą; jie pradeda domėtis spalvų harmoniją, jų derinimusi, šviesos ir šešėlių veikimu, jų atsiradimu, jie taip pat per tas pamokas susidomi perspektyvos santykiavimu ir t.t. Visa tai patys vaikai patiria betarpiškai iš natūralios gamtos, nes, ją vaizduodami, jie turi puikiausią progą savarankiškai stebėti ir daryti išvadas. Tuo keliu jie įgauna patyrimo ir geresnio susivokimo gamtos srityje, joje esančių daiktų santykiavimo klausymuose“. Aplinkuma pareiškia gilios įtakos į vaiko dvasios gyvenimą, ji teigiamai paveikia vaiko jautrumą ir įspūdingumą. Profesorius Sezemanas pastebėjo, kad grožio jausmą galima išplėsti tik padedant tiems gabumams augti „ specialinio“ mokymo keliu (piešimas, muzika, gamtos stebėjimai ir t.t.)(17, p. 2). S. Tarvydas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad estetinių jausmų šaltinis yra gamta ir menas. Estetiniai jausmai turi įtakos ir dorai. Dorovingas žmogus dažnai turi išlavintus jausmus. Todėl pedagogai turi atkreipti ypatingą dėmesį į estetinių jausmų ugdymą. Ir kaip teigė S. Tarvydas, pirmaeilė estetikos mokykla visuomet pasiliks gamta. Tai rado vaikų meilė gamtai. Reikia išmokyti vaikus pastebėti gamtos grožį. J. Ambraška taip pat atkreipė dėmesį į gamtos reikšmę estetinių jausmų auklėjimui. „Vaikai labai dažnai intuityviai jaučia gamtos grožį, mėgsta bėgioti, žaisti gražiose vietose, žiūrėti audros ir t.t. Reikia tik tą jausmą susąmoninti, nurodyti naujas, jų nepastebėtas gamtos grožybes. Gamta pilna grožybių. Gražūs žaliuojantys miškai, lankos, upės, medžiai, dangus. Gražu, kada giedra, bet gražu ir kada audra siaučia, perkūnija tranko, lietus lyja. Gražu vasarą, kai šilta, visur žalia, kvepia, gražu ir žiemą, kai šalta, vėjas pučia, sniegą neša ir t.t.( 1, p. 196 ). Jeigu vaikas auklėjamas, tai jam visada bus linksma, gražu, malonu, jam nebus negražaus oro ir gyvenimas pasirodys gražus. Gamta yra grožis, kuriuo būtina pasinaudoti vaikų estetinių jausmų ugdyme. Vaikai patys jaučia tą grožį. GAMTOS POVEIKIS DOROVINIAM UGDYMUI Dorovė – tai yra visuminės sąmonės forma, visuma principų, taisyklių, normų, kuriomis vadovaujasi žmonės bendraudami. Dorovinis ugdymas – tai tinkama pedagogo veikla formuojant auklėtinių dorovinių vaizdinių sistemą, dorovinius jausmus, teisingus dorovinius vertinimus ir santykius. Dorovė yra viso žmogaus gyvenimo tikslas. Vienas dorovės šaltinių yra gamta, jos reiškinių stebėjimas, globa ir rūpinimasis ja. Diegiant meile gamtai skiepijama pati aukščiausia dorovinė savybė – meilė tėvynei. Pati gamta skatina būti dorovingam žmogumi. S. Šalkauskis gamtą laikė vienu iš svarbiausių dorovinio ugdymo veiksnių. Gamta yra grožis, kuris žadina pačius aukščiausius ir kilniausius jausmus. Ypatingas vaidmuo vaikų dorovės ugdyme atitenka šeimai, nes vaikas seka savo tėvų pavyzdžiu. Aišku, kad turbūt kiekviena motina ir tėvas norėtu išauginti savo vaiką geru, tauriu žmogumi, kad jis turėtų sugebėjimą užjausti. Kaip pastebėjo M. Pečkauskaitė, užuojauta yra pirmas žingsnis prie meilės jausmo. Meilė reiškia, jog vaikas gerbs ir brangins gamtą, aplinką, tai yra žmones, gyvūnus ir augalus. Pedagogė Z. Lukauskaitė – Jasaitienė pasiūlė patį kilniausią būdą, kaip ugdyti tą jausmą. Tai nuolatinis skatinimas rūpintis ir užjausti gyvį. Meilė ir užuojauta gyvuliui yra įgimtas jausmas. Gyvulys vaikui leidžia su savimi elgtis taip, kaip niekada neleistų suaugusiam žmogui, ta draugystė labai sujaudina. Vaikui lengva įrodyti, kad gyvuliams geriau laisvėje, kad jų negalima kankinti. Reikia tik pastebėti kartu, kaip gyvuliai džiaugiasi gyvenimu, laisve, kokie jie laimingi. Gyvuliams reikia padėti, jais reikia rūpintis ypač žiemos metu. Ir nėra svarbu, ar tai naminis, ar laukinis gyvulys. Pedagogės nuomone, už meilės ugdymą atsakingi ir tėvai. „ Kiekviena motina, visokioms aplinkybėms, turėdama tvirtų pasiryžimų ir norų – gali savo vaikui įskiepyti meilę gamtai, meilę nebyliam gyvuliui ir savo vaiko sieloje ugdyti kilnius ir taurius jausmus“ (20, p. 326). Meilė gamtai tai yra brangintinas žmogaus charakterio bruožas, kurį reikia ugdyti nuo mažens. Pamilti ją galima ne nurodymais, o tik glaudžiai su ja bendraujant, mąstant apie jos paslaptis ir bandant jas atskleisti, saugodamas ją. Mūsų pareiga ugdyti vaikuose pagarbą gamtai, atsakomybės jausmą, susidomėjimą gamta. Labai svarbus yra suaugusiųjų pavyzdys. Kaip pastebėjo V. Ruzgas, kol vaikas nėra blogos aplinkos sugadintas, jis džiaugiasi ir saugo kiekvieną augalėlį ir gyvūnėlį. Jeigu jis ir kartais sugadina ką nors, tai tik iš noro geriau pažinti. Tačiau jautrus vaikas, veikiamas blogų pavyzdžių, greitai praras tokią savo ypatybę. Žalinga aplinka, vaikus gamtos globos atžvilgiu veikia labai neigiamai. V. Ruzgas susimąsto, kaip išauklėti vaikų pagarbą gamtai, sužadinti dorovinius jausmus, parodyti gerą pavyzdį. Jis rašė:... vaikuose glūdi prigimta meilė ir pagarba gamtai. Pagarba gamtai, arba tiesiog gamtos ir jos reiškinių garbinimas iš dalies galėjo mums persiduoti net paveldėjimo keliu. Senovėj, kaip žinoma, žmonės garbino ugnį, kai kuriuos gyvulius, augalus ir kita. Todėl jie buvo ypatingai ir globojami, ir, aplamai, seniau gamtą žmonės daugiau gerbdavo, nors jos reiškinių daugumoj ir nesuprasdavo“ (14, p. 98). Tuo remdamasis pedagogas ir siūlė organizuoti vaikams gyvulių, paukščių, augalų globos dienas, gamtos draugų būrelius, gyvosios gamtos kampelius ir pan. Pedagogai buvo vieningi savo nuomone apie gamtos reikšmę vaikų dorovinių savybių ugdyme. Gamta yra pirmas objektas gyvenime, kurį vaikas pradeda pažinti nuo pirmųjų dienų. Taip pat veikiamas pavyzdžiu jis išmoksta reikšti pagarbą, meilę jai, išmoksta rūpintis ir elgtis atsakingai. Tačiau pavyzdys turi būti tik teigiamas. TAUTIŠKUMO UGDYMAS GAMTA Ugdymas gamta yra labai svarbus ir rimtas veiksnys tautiniame ir patriotiniame auklėjime. Tautiškumo auklėjimas yra visada svarbus dalykas, bet kurios šalies vaikų ugdyme, bet kurio laikotarpiu. S. Šalkauskis sakė: Tautai, kurios liaudis ir šviesuomenė persiskiria savo gyvenimo ir veikimo krypsniais, lemta išgyventi gili tautinė drama“(13, p. 180). Todėl pedagogai daug dėmesio skyrė būtent tautiškumo ugdymui. Gamtos, aplinkos, savo krašto pažinimas užima svarbią vietą tautiniame auklėjime. Vaikas turi pažinti savo gamtą ir kraštą. A. Maceina nurodo tokius tris pagrindinius veiksnius, kurie jungia žmones į tautas: rasę, gyvenamąją aplinką ir istorinis likimas. Žmogus auga ir gyvena vienokioje ar kitokioje gamtos aplinkoje, kurią ir vadiname gyvenamąją aplinka. Aplinka verčia daugiau individualizuoti tautinį auklėjimą priemonių ir metodų atžvilgiu. Miesto vaikui šalies gamtos pažinimas yra labiau reikalingas, negu kaimo vaikui, nes tas ištisas dienas mato ir stebi gamtą. Gamta žmogui, kaip ir žmogus gamtai, daro didelę įtaką. Žmogui daro įtakos kalnai, miškai, jūros, klimatas ir kiti gamtos reiškiniai. Gamtos reikšmė tautai yra didžiulė. A. Maceina rašė: „ Tautos augimas gamtos prieglobstyje yra būtinas. Be jo tauta ne tik neįstengtų išsivystyti toliau, bet josios net negalėtų būti kaip tautos“ (7, p. 32). Yra svarbu išmokyti vaiką mylėti savo tėvynę. O tai yra visa jos gamta, su laukais ir pievomis, su slėniais ir kalnais, su upėmis ir ežerais, su oru, su paukščiais ir gyvūnais. Tėviškės žemė yra gamtos dalelė, kur vaikas pirmą kartą susiduria su tikrove, kur jis jaučia ryšį su gamta, jau nuo pat gimimo. „ Kūdikis ir vaikas gyvena daugiausia gamtinių veiksnių įtakoje. Gamta jame turi didžiausią veikimo dalį. Jis, todėl prie jos ir glaudžiasi. Vaiko santykiai su gamta yra lygaus su lygiu. Vaikas myli gamtą ir šitoje meilėje jis pergyvena.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!