Tautosakos vaidmuo vaikų ugdyme

Lietuvių, kaip ir kitų tautų, liaudis nuo neatmenamų laikų mėgsta dainuoti dainas, sekti pasakas, minti mįsles, savo kalbą išmarginti patarlėmis, priežodžiais. Tokie kūriniai vadinami tautosaka.
Dainose, pasakose ir kituose tautosakos kūriniuose vaizdingai piešiama žmonės ir jų buitis, o taip pat gamta. Gyvais vaizdais čia atsispindi liaudies idealai, svajonės, ne vieną šimtmetį trukusios kovos su išnaudotojais. Tautosakos kūriniai veikia vaizduotę, žadina mintis, jausmus.
Keičiantis laikams, keičiasi papročiai ir žmogus. Tačiau nauja niekada neatsiranda iš nieko, tuščioje vietoje, o yra seno ir naujo lydinys. Papročiai ir tradicijos atspindi istorines, ekonomines, socialines, kultūrines sąlygas ir žmonių tarpusavio ryšius, jų santykius su aplinka. Tos tradicijos, papročiai visada buvo svarbūs, nes atskleidžia visuomenės elgsenos, bendravimo, dvasinio gyvenimo normas ir principus, kurie, visuomenės nuomonės saugomi ir puoselėjami, yra tapę visuomenės dorovinės sąmonės forma. Nors papročius, tradicijas lemia tos visuomenės bendravimo, gyvenimo būdas, tačiau jie yra santykiškai savarankiški, pereinantys iš vienos kartos į kitą. Papročiai ir tradicijos yra būdingos ir privalomos kiekvienai asmenybei. Jas reikia žinoti, rinkti ir remtis jomis ugdant žmogų.
Liaudis iš seno siekė menine forma išsakyti savo meilę gamtai, išreikšti požiūrį į gyvenimą. Tėviškės kalneliai, javus brandinantys laukai, lankos, sodybos, žydintys sodai, miškai, kunkuliuojantys paukščių balsais ir išvingiuoti žvėrių takais, ant upelių, ežerų ir miškų šokinėjanti saulė, žvaigždėmis nusagstytas gimtinės dangus – tai ir buvo tos gijos, iš kurių kartų kartos, dirbdamos sunkų darbą, be perstojo audė nuostabius dainų posmus, kūrė pasakas, ornamentais išrašė įrankius, grindė dorovės principus.
Nors įvairiais istoriniais laikais lietuvių liaudį lenkė prie žemės baudžiavos ir rekrutų grandinės, skaudino gimtosios kalbos niekinimas, žudė marai ir karai, ji niekada nenustojo kurti, o kūryba palaikė jos gyvybingumą. Pastebėta, kad per visą žmonijos istoriją dvasinio gyvenimo ir dvasinės kultūros sfera traktuojama kaip nenykstanti vertybė, ugdanti ir palaikanti žmogiškumą, perduodanti ilgaamžę patirtį, - jos dėka įsisąmoninama žmogaus gyvenimo prasmė.
Istorinis liaudies patyrimas aprėpė įvairiais jaunosios kartos ugdymo sritis, tačiau bene...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!