Etninės muzikos vartotojų elgsena

 Įvadas……………………………………………………………………………….3 1. Etninės muzikos vartotojo elgsenos ypatumai………………..4 1.1. Muzikos ir etninės muzikos sampratos…………………………………….….4 1.1.1. Muzikos samprata ir vaidmuo žmogaus gyvenime……………………..…4 1.1.2. Muzikos suvokimas ir muzikos žanrai………………………………….....5 1.1.3. Etninės muzikos sąvoka, stiliai ir vaidmuo……………………………….7 1.2. Vartotojo elgsenos samprata……………………………………………….....11 1.2.1. Vartotojo elgsenos sąvoka ir vidiniai veiksniai...………………………...11 1.2.2. Išoriniai vartotojo elgsenos veiksniai……...…………………………….17 1.3. Vidiniai ir išoriniai etninės muzikos vartotojo elgsenos veiksniai…………....19 2. Etninės muzikos vartotojo elgsenos tyrimo programa……23 Išvados…………………………………………………………………………….24 Literatūra.............................................................................................................26 Įvadas Anksčiau lietuvių liaudies muzika žmonių gyvenime užėmė svarbią vietą. Į dainą buvo sudėtas visas gyvenimas, meilė, kančia, džiaugsmas, darbai, papročiai bei tikėjimai. Bėgant laikui keičiasi žmonės ir vertybės. Anksčiau taip branginta, mylėta ir saugota Lietuvos tautinė muzika stumiama į šešėlį. Jos vietą užima iš vakarų atėjusi komercinė populiarioji muzika. Netgi Lietuvos radijo programa teikia menką dėmesį etninės muzikos propagavimui. Negana to, radijo eteryje skamba neautentiška liaudies muzika, vertinama profesionaliosios muzikos kriterijais, kuri neatitinka etninės muzikos tikrųjų dėsnių ir jos ypatybių. Mūsų protėvių taip puoselėta ir saugota folklorinė muzika ir tautinio atgimimo laikais palaikiusi kiekvieno lietuvio dvasią, dabar yra nustumta į šešėlį kitų šiuolaikinės muzikos žanrų. Etninei kultūrai išlikti būtinas pozityvus visuomenės požiūris į ją ir noras išsaugoti senąsias tradicijas. Labai svarbu išlaikyti tautos etniškumą, kuris pasireiškia per liaudies muziką ir kitas formas, nes etninė kultūra sudaro tautos kultūros pagrindą bei savitumą ir juo remiantis yra formuojamas tiek tautos, tiek ir kiekvieno žmogaus tautinis tapatumas. Darbo objektas: Etninės muzikos vartotojų elgsena. Darbo tikslas: Atskleisti etninės muzikos vartotojų elgsenos ypatumus. Darbo uždaviniai: 1. Pateikti muzikos ir etninės muzikos sampratas. 2. Pateikti vartotojo elgsenos ir jos veiksnių sampratą. 3. Atskleisti etninės muzikos vartotojo vidinius veiksnius. 4. Atskleisti etninės muzikos vartotojo išorinius veiksnius. 5. Ištirti Lietuvos etninės muzikos vartotojų elgsenos ypatumus. Darbo metodai: mokslinės literatūros analizė, interviu ir anketinė apklausa kaip duomenų rinkimo metodas. 1. ETNINĖS MUZIKOS VARTOTOJO ELGSENOS YPATUMAI 1.1. Muzikos ir etninės muzikos sampratos 1.1. 1. Muzikos samprata ir jos vaidmuo žmogaus gyvenime Rinkevičius (2006:84) muziką apibrėžia kaip „emocinio intelekto, įvaldžiusio intonavimo kalbą, meną.“ Pasak Dumbliauskaitės (2001:4), muzika yra tiesiog garsų menas. Kazlauskas (1968) teigia, kad muzika yra garsų menas ir priklauso laikinei, arba dinaminei, meno šakai. Joje taip pat kaip ir literatūroje turinys yra perteikiamas ne iš karto, o per tam tikrą laiką. Tuo tarpu dailėje ir architektūroje turinys perteikiamas iš karto, nes ant popieriaus perkeliami regimieji pasaulio vaizdai. Muzika garsų pagalba atspindi tikrovę. Pats svarbiausias jos objektas – žmonių jausmai. Muzika skiriasi nuo kitų menų tuo, jog ji gali atkurti žmogaus vidinį pasaulį, jo emocinius išgyvenimus, minčių ir jausmų dinamiką. Platų atgarsį muzikoje turi visuomenės gyvenimo įvykiai, pokyčiai, žmonių charakteriai, jų konfliktai ir ne mažiau svarbūs yra gamtos vaizdai. Kazlauskas (1968) kaip savaime suprantamą reiškinį įvardija muzikos sugebėjimą perteikti įvairius tikrovės garsus, juos imituoti: medžių šlamėjimą, paukščių čiulbėjimą, upelio čiurlenimą, jūros bangų ošimą, griaustinį, ginklų žvangėjimą. Anot Ambrazo (1968:8), muzika iš visų menų – abstrakčiausia. Ji negali perteikti regimųjų vaizdų kaip grafika bei tapyba, tačiau muzika gali atkurti išgyvenimus, žmogaus vidinį pasaulį ir jausmus. Autorius taip pat sako, jog muzika yra kalba be jokių žodžių ir ją gali suprasti skirtingų tautybių žmonės. Kaip teigia Melnikas (2007), muzikos nei atpasakosi, nei perteiksi žodžiais, ji pati kalba apie save. „Muzika turi savo specifinėmis meninėmis priemonėmis išreikštą ir įprasmintą tiesą“ (Melnikas 2007:206). Kazlauskas (1968:7) teigia, kad muzika iš karto veikia tiek žmogaus jausmus, tiek protą. Taip pat muzika žmogui gali priminti anksčiau įvykusius įvykius, patirtus jausmus ir išgyvenimus. Anot Rinkevičiaus (2006), muzika dažnai priskiriama emocijų menui, nes emocijoms muzikos psichologijoje yra skiriamas ypatingas dėmesys. Jos emocinis poveikis yra tris kartus didesnis nei literatūros ir penkis kartus didesnis net už vaizduojamojo meno poveikį. Muzika žadina ir gilina išgyvenimus, taip pat ir teigiamai veikia intelektą, tobulina komunikavimo gebėjimus. (Rinkevičius 2006:72-78). Apibendrinant visų autorių pateiktus muzikos apibrėžimus galima teigti, kad muzika yra garsų menas, kuris garsų pagalba atspindi tikrovę ir pirmiausiai – žmogaus vidinį pasaulį ir jausmus, kuris priklauso dinaminei meno šakai ir yra iš visų menų abstrakčiausias bei darantis didžiausią poveikį jausmams. 1.1.2. Muzikos suvokimas ir muzikos žanrai. Sunku būtų įsivaizduoti žmogaus gyvenimą be muzikos. Tai būtų tiesiog skurdus, beprasmiškas, kurčias ir tuščias gyvenimas. Todėl muzika ir daina jau nuo senų laikų skamba visuose kraštuose. Yla (1959:5) pabrėžia, kad „jokie žodžiai negali taip paveikti klausytojo sielos, kaip pati muzika“. Anot autoriaus, muziką, kaip ir meilę, kitus šiltus jausmus mes greičiau jaučiame nei suvokiame. Labai sunku kalbėti apie muziką, jos poveikis žmogui neišaiškinamas, nenupasakojamas, kiekvienas žmogus ją pajunta individualiai ir savaip. (Yla 1959:3-5). Gera muzika gali tapti geriausiu draugu ar patarėju. Ji padeda žmogui geriau suprasti ir pajausti savo laisvę, atsakomybę, meilę, laimę ir dvasios amžinumą. Taip pat muzika stiprina meilę ir tikėjimą. „Muzikos grožis ir tiesa – ne „išmokstami“, o patiriami dalykai“. (Rinkevičius 2006:72). Todėl, anot Rinkevičiaus ir Rinkevičienės (2006:72), muzikos pagalba mes galime nuplėšti veidmainystės ir socialinių rolių kaukes ir galime prasiskverbti į giliausias ir subtiliausias asmenybės dvasios kerteles. Muzika padeda mums susimąstyti apie tai, kas mes esame, kur link einame, kokia yra viso to prasmė, rezultatai, ką mes suteikiame savo artimiems žmonėms, tėvynei bei tautai. Tokiu būdu, muzika turi didelę įtaką individui, veikdama jo jausmus, protą ir visą asmenybę. Jos klausantis žmogus atsipalaiduoja, ji gilina išgyvenimus ir veikia intelektą, tobulina gebėjimus bendraujant su žmonėmis. Rinkevičius (2005:84) teigia, kad muzikos suvokimas – tai muzikos kūrinių pažinimas, jų turinio ir formos prasmės supratimas, bei išgirsto kūrinio emocinis išgyvenimas. Muzikos suvokime yra svarbu dėmesys, nuostatos, vertybinės pozicijos bei veiklos motyvai. Muzikos suvokimo metu muzika įvairiai veikia žmogų. Anot autoriaus, muzikos kūrinyje yra „užkoduota“ estetinė vertė, idėjos, numanomos prasmės, emocinių išgyvenimų kryptis, muzikiniai vaizdai bei muzikos suvokimo programa. (Rinkevičius 2005:84-85). Muzikos kūrinio pažinimo procese Rinkevičius išskiria tris muzikos suvokimo stadijas. Pirmoje stadijoje didžiausią reikšmę suvokėjui turi dinamika, tembras, tempas, bendras emocinis tonas ir ritmas. Šiai stadijai būdingas suvokimo neaiškumas, joje dar mažai mąstymo veiklos, o pirmenybė yra teikiama emociniam muzikos suvokimui. Antrojoje muzikos suvokimo stadijoje aktyviai pasireiškia mąstymo procesai. Šiai stadijai būdingas svarbiausių muzikos kalbos elementų įsisąmoninimas, muzikos pajautimas klausa ir mintimis bei jos išraiškingumo ir prasmės suvokimas. Trečiojoje stadijoje aprėpiamas visas meninis vaizdinys. Muzika suvokiama tiek prasmingai, tiek ir emociškai. Klausytojas išgyvena išgirstą muziką kartu su jos kūrėju, atlikėju. Rinkevičiaus ir Rinkevičienės (2006:156) nuomone, muzika yra ne suvokiama, o mąstoma. Toks mąstymas vadintinas suvokiminiu mąstymu. Suvokiminis mąstymas yra racionalistinis ir įvardija materializuotas garsų arba ženklų duotybes. Anot autorių, „muzikos suvokimo“ terminą būtų logiška naudoti tik siaurąja, psichologine sąvokos prasme. Šį terminą naudojant plačiąja prasme tikslinga būtų pakeisti „muzikinio mąstymo“ terminu. Muzikos kūriniai gali būti klasifikuojami į atskirus žanrus pagal šiuos kriterijus: (Ambrazas 1977:29-30) : • Paskirtis visuomeniniame gyvenime. Muzika jau nuo seniausių laikų neatsiejama nuo visuomeninio gyvenimo, tai yra žmonių gyvenimo dalis. Ryšys tarp muzikos ir žmonių darbų bei buities yra ypač akivaizdus liaudies muzikoje. • Atlikimo specifika. Tai kokiomis priemonėmis yra atliekami muzikos kūriniai ir kur jie atliekami. Muzikos kūrinio atlikimo ypatybės. • Muzikos kūrinio charakteris. Tai programiniai ir neprograminiai žanrai. Bendras viso muzikos kūrinio turinio charakteris. Pagal šį kriterijų Kazlauskas (1968:9) skiria lyrinės, draminės ir epinės muzikos žanrus. Pagal paskirtį visuomeniniame gyvenime ir atlikimo specifiką šiuolaikiniai muzikos kūrinių žanrai gali būti taip suskirstyti: • Bliuzas • Džiazas • Drum and bass • Elektroninė muzika • House • Kantri muzika • Klasikinė muzika • Liaudies muzika (folklorinė) • Populiarioji muzika • Regis • Repas • Ritmenbliuzas • Rokas • Synthpop • Soul muzika • Sunkusis metalas ( Muzikos enciklopedija II tomas 2003:596) Taigi, šiuolaikiniam klausytojui yra platus muzikos žanrų pasirinkimo asortimentas. Iš tiek daug muzikos žanrų galima atrasti sau artimą. Nors pasaulyje vyrauja populiarioji muzika, tačiau vyksta įvairūs koncertai ir projektai tiek klasikinės, tiek ir liaudies muzikos mėgėjams. 1.1.3. Etninės muzikos sąvoka, stiliai ir vaidmuo Anot Apanavičiaus (2001:8), etninė muzika arba folkloras – „žmonijos apyaušrio laikais atsiradęs pirmykščio meno reiškinys“. Skrodenio (2005:13) nuomone, etninė muzika – tai „liaudies išmintis apie žmogų ir žmones, jų tarpusavio santykius, darbą, verslą, gyvenimą, apie gyvąją (augmeniją ir gyvūniją) ir negyvąją gamtą( žemę, vandenį, orą) , apie antgamtines jėgas ir būtybes, kosmosą (saulę, mėnesį, žvaigždes), dangų (dievų, dvasių, vėlių pasaulį) ir žmonių santykius su tais dalykais, reiškiama žodžiais, veiksmais, tikėjimais ir papročiais.“ Skrodenis (2005:13). Taigi, galima teigti, jog etninė muzika yra žmonijos atsiradimo laikais susiformavęs muzikos meno reiškinys, kurio turinį sudaro liaudies išmintis apie žmones, jų gyvenimą tarpusavio santykius bei santykius su gyvąja ir negyvąja gamta. Beklausant etninės muzikos pirmiausia išgirstama melodija ir tai, kaip ji atliekama: vienbalsiškai ar daugiabalsiškai. Vėliau suvokiama melodijos dermė, atlikimo ypatumai ir ritmika. Vienbalsumas ir daugiabalsumas yra du pagrindiniai etninės muzikos stiliai ir tuo pačiu vienas svarbiausių jos požymių. Šių stilių atsiradimas ir raida nėra aiškūs, neretai ir ginčytini. Apanavičiaus (2001:14) nuomone, vyrauja požiūris jog vienbalsumas yra ankstesnis stilius ir iš jo išsirutuliojo daugiabalsumas, tačiau yra ir kitas požiūris, kad pirmiausia atsirado daugiabalsumas. Tai pagrindžiant teigiama, jog daugiabalsumas atsirado pirmykštės bendruomenės laikais ir buvo susijęs su kolektyviniu atlikimu, o vienbalsumas yra laikomas vėlesniu etniniu stiliumi, nes jis siejamas su individualumu. Atlikęs akustinius apskaičiavimus Apanavičius (2009:22) mano, jog vienbalsumas ir daugiabalsumas vienas nuo kito besiskiriantys stiliai. Jie atsirado nepriklausomai vienas nuo kito, jų kilmė ir raida siejasi su žmonijos raida. Daugiabalsė etninė muzika labai ryškiai skiriasi nuo vienbalsės ir tokiu atveju negalėjo kilti iš jos. Apanavičiaus (2001:8) teigimu, etninė muzika atspindi ne tik didžiųjų, bet ir vietinių rasių seniausiuosius plotus. Jo tyrimai rodo, jog baltosios didžiosios europidų rasės etninei muzikai būdingas vienbalsumas, o ryškiausiai išsiskiria vietinių rasių muzikos ypatumai. Vienokia yra Centrinės Europos europidų, kitokia – Pietų europidų, dar kitokia yra Šiaurės europidų etninė muzika. Vienijantis Pietų ir Šiaurės europidus požymis – vienbalsumas, o pagal kitus požymius akivaizdžios priešingybės, tarp kurių pereinamoji grandis yra Centrinės Europos europidų muzika. Apanavičius (2001:8). Apanavičiaus (2001:19) tyrimų duomenimis, vienbalsumo ir daugiabalsumo pasaulyje paplitimas susijęs su didžiųjų žmonijos rasių savitumais. Didžiosios geltonosios rasės mongolų, kaip ir didžiosios baltosios rasės europidų, etninėje muzikoje vyrauja vienbalsumas. Autoriaus nuomone, negridų ir australoidų etninėje muzikoje vienodai svarbus yra ir vienbalsumas, ir daugiabalsumas. Pagal kilmę EM sudaryta iš dviejų klodų – tai senasis ir vėlyvasis. Seniausias klodas siejamas su etnine ir rasių istorija, jame atsispindi pirmykštės visuomenės papročiai bei gyvenimo būdas. Tuo tarpu, vėlyvasis klodas siejasi su pastaraisiais šimtmečiais ir su jų kultūriniais procesais. Šiuos klodus neretai gan sunku atskirti, nes yra persipynę, nors pastebimi ir tam tikri dėsningumai. Senasis klodas, siedamasis su etnine ar rasių istorija atspindi etninės grupės tapatybę, netgi bendrus didesnių regionų požymius. Tautų ypatumus etninėje muzikoje rodo tik kalba, todėl kad EM savitumai yra bendresni ir driekiasi per keleto etninių grupių bei tautų ribas. Senojoje EM akivaizdus išliko pimykštis gyvenimas, šeima, giminės, vestuvės ir laidotuvės bei papročiai. Senoji EM atspindi pasaulėjautą, santykius su šeimos, bendruomenės nariais ir “ano”pasaulio atstovais, taip pat ir su kaimynais, kitomis etninėmis grupėmis. Senoji EM muzika laikytina kultūriniu kodu, kuris ženklina etninių grupių, vietinių bei didžiųjų rasių savitumus. Vėlyvasis klodas palyginti nėra senas, jo kilmė vėlyva. Jis neatspindi tautų ar etninių grupių savitumų, todėl kad yra bendras daugeliui tautų, regionų ir etninių grupių. Vėlyvoji EM atvirkčiai nei senoji plito ir laikytina kultūrinių sąveikų reiškiniu. Vėlyvąją bendratautę EM vartojo daug tautų tokiu pačiu pavidalu. (Apanavičius 2001:10-13) Kirda (1997:66) teigia, jog beveik kiekvieną nacionalinį radiją galima nesunkiai atpažinti tiesiog pagal skambančią etninę muziką. Anaiptol tik ne Lietuvos radiją, jo neidentifikuotume pagal grojančią muziką. Radijo laidų metu, etninei muzikai skiriama palyginus labai mažai dėmesio, nes skamba folklorinių ansamblių atliekama neautentiška muzika, kuri neatitinka etninės muzikos tikrųjų dėsnių, jos ypatybių. Svarbi ir etninės muzikos vertinimo problema. Dažnai radijo eterio nepasiekia įrašyta autentiška liaudies muzika, todėl kad ji yra vertinama profesionaliosios muzikos kriterijais. Pageidautinas „švarus skambėjimas“, tikslus ritmo sutapimas, lygūs balsai, tačiau tai visiškai nebūdinga etninei muzikai. Skrodenis (1997:66) pateikia retorinį klausimą: „Ką propaguoti – etninę ar klasikinės muzikos kriterijais nugludintą liaudies muziką?“ Jo nuomone, autentiškos etninės muzikos ignoravimas prives prie jos išnykimo. Etninė muzika, kaip ir kiti etninės kultūros reiškiniai, labiausiai atspindi akmens amžių. Taip pat joje dar šiek tiek atsispindi bronzos ir ankstyvasis geležies amžius, nes jos dėsningumai neretai sutampa su šių laikotarpių archeologinėmis kultūromis ir antropologijos mokslo duomenimis. Su vėlesniais procesais etninė muzika nesisieja. (Apanavičius 2001:5). Anot Apanavičiaus (2001:5) , etninėje muzikoje ryškiausiai matoma pirmykštės visuomenės gyvensena, darbai, ūkininkavimo veiklos būdai, pasaulėjauta, papročiai, apeigos bei šventės. Taip pat svarbūs yra tikėjimai, giminės, šeimos ir bendruomenės santykiai. Dažniausiai šio žanro kūriniuose giedama apie pirmykštę bendruomenę, apgiedama didžioji šeima, išvardijami jos nariai ir giminystės ryšiai. Nepamirštama apdainuoti ir žmogaus ir bendruomenės santykių su aplinka. Liaudies dainose atsispindi gamtos ir dangaus kūnų pažinimas, jų įtaka gyvensenai. Etninėje muzikoje galime rasti visus darbus apgiedotus, kas tuos darbus dirba, kaip jie yra pasidalijami ir kokia tų darbų reikšmė žmonių gyvenime. Nemažas dėmesys etninėje muzikoje yra skiriamas vyravusiems ūkininkavimo būdams: žemdirbystei, gyvulininkystei, medžioklei ir rankiojimui. Etninė muzika, per ilgą žmonijos istoriją kito labai menkai, tai rodo etninės muzikos savybės. Nustatyti priežastis, kodėl ji kito, yra gan sudėtinga, tačiau manoma, jog prie jos pokyčio prisidėjo muzikos maginė ir apeiginė paskirtis. Autoriaus nuomone, net ir šiais laikais giedamos etninės muzikos magiškumas ir apeigiškumas yra daugiau nei akivaizdus. Muzika buvo lyg bendravimo priemonė net tik su šio, bet ir „ano“ pasaulio atstovais. Manoma, kad apeigiškumas siejosi su gamtos laikų ciklais, o magiškumas siejamas su tų ciklų darbų sėkme. Darbų sėkmė priklausė ne tik nuo dirbančiųjų, bet, manoma, jog ir nuo „ano pasaulio jėgų, nes muzikuojama buvo garsiai, triukšmingai, kad tai išgirstų ir „ano“ pasaulio atstovai. (Apanavičius 2011:5). Skrodenis (2005:18) mini priežastis, kurios skatino rengti lietuviškus vakarus, skambant liaudies muzikai: inteligentų noras kultūrinti liaudį, vaduoti žmones nuo bažnyčios, dvaro priklausomybės, atitraukti nuo azartinių lošimų bei girtuokliavimo ir įtraukti paprastus žmones į kultūrinę veiklą. Tačiau svarbiausias veiksnys, atkreipęs atkreipti dėmesį į tautosaką, tai XIX a. pradžioje nacionalinio judėjimo dvasia, kai buvo priešinamasi caro valdžiai, nes buvo varžoma gimtoji kalba ir ta kalba kuriama kultūra. Tą kovą už tautos savarankiškumą stiprino folkloras. XIX a. buvo labai stiprus lietuvių literatūros folklorinis pamatas. Dar reikšmingesniu folkloras tampa tautinio atgimimo metu. Tada buvo svarbu pabrėžti savo kultūros savitumą bei archajiškumą ir išryškinti tautiškumo elementus. Tuomet svarbiu kultūriniu ir politiniu akcentu tampo: liaudies muzika ir apskritai liaudies menas. (Skrodenis 2005:19-29). Anot Astrausko (1997:44), etninė muzika sukurta mūsų tautos ir per amžius puoselėta, yra mūsų tautinės kultūros pagrindas. Sunkiausiais karų, nepritekliaus ir marų metais palaikė tautos dvasią ir šaukė vienytis. Etninė muzika daro poveikį žmogui, formuojant sąmoningą ir kūrybingą asmenybę, taip pat yra mūsų tautos identiškumo ženklas. Nepaisant to, tradicinei muzikai iškilusi reali išlikimo grėsmė. Ekonominiai, socialiniai ir politiniai pokyčiai neigiamai atsiliepia tradicinei kultūrai. Mažėja kultūros programų valstybinis finansavimas, šios srities aktyvumas, domėjimasis, apskritai dėmesys kultūrinei veiklai. (Astrauskas 1997:44-46) Skrodenis (1997:64) pesimistiškai atsiliepia apie etninės muzikos reikšmę šiais laikais. Jo manymu, lietuviškoji folklorinė kultūra yra stumiama iš mūsų gyvenimo be gailesčio. Nepriklausomybės laikotarpiu daina buvo labai svarbi, tačiau dabar, autoriaus nuomone, mes ji laidojama. Pasak autoriaus, beveik visą Lietuvos radijo eterį užtvindžiusi muzika anglų kalba, afrikietiški ritmai ar Amerikos negrų dainos. Liaudies muzika nebe populiari vyresniųjų tarpe, juo labiau jaunimo. Kaip pavyzdį autorius pateikia Veroniką Povilionienę, liaudies dainų atlikėją, kuri folklorą iškeitė į roką, pamačiusi, kad su tautine muzika toli nenueis. Kita vertus, anot Skrodenio (1997:64) “vieno žmogaus pasirinkimas nenulemia tautos kultūros raidos.” Ją lemia sudėtingi išoriniai ir vidiniai veiksniai. Taigi, galima teigti, jog lietuvių liaudies muzika žmonių gyvenime užėmė svarbią vietą. Į dainą buvo sudėtas visas gyvenimas, meilė, kančia, džiaugsmas, darbai, papročiai bei tikėjimai. Ji palaikė žmonių tikėjimą net sunkiausiais laikais ir buvo ypač svarbi ir gyva tautinio atgimimo metu. Tačiau laikui bėgant, situacija pasikeitė: iš vakarų atėjusi populiarioji muzika bei kiti šiuolaikinės muzikos žanrai išstumia lietuvių etninę muziką. Šiais laikais folklorui, kuris yra lietuvių tautos kultūrinis pagrindas, skiriamas ypatingai mažas dėmesys, ir jam iškilusi reali išlikimo grėsmė. 1.2. Vartotojo elgsenos samprata 1.2.1. Vartotojo elgsenos sąvoka ir vidiniai veiksniai Šiame skyrelyje bus nagrinėjama vartotojo elgsenos sąvoka bei vidiniai ir išoriniai veiksniai. Pasak Pikturnienės ir Kurtinaitienės (2010:11-12), vartotojų elgsena – tai problemų sprendimo elgsena. Šios sampratos pagrindas yra vartotojų motyvai, tikslai ir troškimai, kurie skatina individą ieškoti jam tinkamiausio problemos sprendimo būdo. Vartotojų elgsena – tai žmogaus veiksmai, susiję su prekių pirkimu ir vartojimu, kuriuos lemia vidiniai bei išoriniai veiksniai apimantys vartotojo apsisprendimo procesą nuo problemos atsiradimo iki vartojimo bei vertinimo. “Vartotojų elgesys – tai individo veiskmai, susiję su prekės įsigijimu ir vartojimu bei apimantys jo poelgius nuo problemos, kurią gali išspręsti prekės įsigijimas, atsiradimo iki reakcijos į jau įsigytą prekę“. (Urbanskienė 2000:12). Anot Urbanskienės, Clottey, Jakščio (2000:12), : “vartotojų elgsena – tai žmonių, siekiančių patenkinti savo norus ir poreikius, veiksmai perkant ir naudojant prekes bei paslaugas.“ Bakanauskas (2006:11) teigia, jog : “vartotojo elgsena – tai vartotojo galvosena, emocinė ir fizinė veikla, susijusi su poreikius patenkinančių

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!