Etninė ir politinė tautos samprata Renesanso epochos Lietuvos literatūroje

„Etninė ir politinė tautos samprata Renesanso epochos Lietuvos literatūroje“

Renesansa, tai epocha tarp viduramžių ir naujų amžių, kuriai būdinga humanizmo idėjos, tikėjimas mokslo pažanga, žmogaus galiomis. Taip pat šis amžius yra svarbus ir todėl, kad tuo metu susikūrė lietuvių raštija, buvo atkreiptas dėmesys į gimtosios kalbos svarbą, kitokią tautiškumo idėją. Skirtingų renesanso rašytojų darbuose galime rasti įvairių renesanso pasaulėžiūros aspektų, o jų idėjose įžvelgti panašumų. Lietuvių rašytojai taip pat išgarsėjo Renesanso epochoje. Vieni žymiausių lietuvių rašytojų renesanso epochoje yra laikomi Martynas Mažvydas, Mikalojus Daukša ir Jonas Radvanas.

Martynas Mažvydas Mažosios Lietuvos rašytojas, kunigas, pirmosios lietuviškos knygos autorius, reformacininkas, lietuviškos raštijos pradininkas, jo tikslas buvo įrodyti mokslo ir skaitymo svarbą. M.Mažvydo "Katekizmo" prakalboje autorius kreipiasi į visą tautą: „Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit“. Kadangi lietuvis valstietis, iki šiol išpažinęs pagoniškąjį tikėjimą, nesupranta knygų skaitymo reikšmės, nevertina naujų idėjų. Martynas Mažvydas nuoširdžiai įtikinėja žemdirbį, kad knygų skaitymas nė kiek ne prastesnis užsiėmimas negu žemdirbystė. Pamokęs lietuvį žemdirbį, autorius kreipiasi į kunigus ir į pasaulio galinguosius prašydamas skleisti Dievo žodį ir taip prie paprasto žmogaus artinti Dievo karalystę. Taigi M.Mažvydo pagrindinis siekis buvo įrodyti skaitymo, bei mokslo svarbą.

Mikalojus Daukša, XVI amžiaus LDK rašytojas, kunigas, humanistas, kontrreformatas, kovotojas dėl gimtosios kalbos, „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ pasirodo kaip renesanso idėjų skleidėjas. Iki tol žmonių sąmonėje vyravo viduramžių požiūris, kad tautiškumas yra susijęs su valstybe ar religija. Dabar M. Daukša pasiūlo renesansinės tautos sampratą, kur gimtoji kalba atsklieidžia svarbiausia vaidmenį. Kalba turėtų būti valstybinė, o ja kalbama visais gyvenimiškais atvejais, nes būtent kalba labiausiai suvienija žmones ir tautą. Rašytojas savo teiginius grindė tokiais argumentais, kad kalbėti savo gimtąja kalba yra dieviška prigimtis, gamtos sukurta tvarka: "Gamtos tvarka tobula, dieviška, todėl joje chaosas neįsivaizduojamas: „Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis.“ Taigi, vienas žymiausių renesanso atstovų Mikalojus Daukša, savo kūryba siekė pakeisti tuometinių lietuvių, o ypač nutautėjusių lietuvių bajorų ir didikų, požiūrį į gimtąją kalbą bei įrodyti jos svarbą.