Embriono moralinio statuso problema

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS FILOSOFIJOS – SOCIALINIŲ MOKSLŲ KATEDRA EMBRIONO MORALINIO STATUSO PROBLEMA Referatas Vadovas: prof. I.Jakušovaitė Atliko: Vidita Ražanienė , slaugos neakivaizdinės studijos, I kursas 10 gr. KAUNAS 2003 TURINYS 1. Problemos aktualumas. 2. Žmogaus embriono prigimties problema 3. Ontologinio personalizmo požiūris į embrioną 4. Katalikiškoji filosofinė embriono statuso atsvara 5. Empirinio funkcionalizmo požiūris į embrioną 6. Embriono moralinio statuso filosofiniai ir teisiniai aspektai (apibendrinimas) 7. Embriono panaudojimas, problemos ir sprendimo būdai Europoje: 7.1 INV metodas 7.2 Pakaita 7.3 Klonavimas 7.4 Užšaldymo būdai 8. Bioetikos konvencijos teisiniai aspektai , nustatantys embriono statusą 9. Išvados 1. Įvadas ZIGOTA [ gr. zygote – sujungta į porą ], pradinė naujo organizmo ląstelė, susidaranti susiliejus moteriškajai lytinei ląstelei su vyriškąja. Turi diploidinį (dvigubą) chromosomų rinkinį, susidedantį iš 2 haploidinių rinkinių : iš tėvinio organizmo spermatozoido ir motininio organizmo kiaušialąstės EMBRIONAS [ gr. embyon] – gemalas, besivystantis organizmas nuo kiaušinio dalijimosi pradžios iki išėjimo iš kiaušinio dangalų arba iš motinos organizmo. * VAISIUS, gimdoje esantis maždaug 8 sav. kūdikis, turintis susiformavusius pagrindinius žmogaus bruožus. VAISIUS – gemalas nuo placentos susidarymo pabaigos iki gimimo (placenta sisidaro trečiajį akušerinį nėštumo mėnesį – praėjus 28 d. nuo pastojimo). Susidarius placentai, pradeda formuotis vaisiaus organai ir jų sistemos. Vaisius įgyja žmogaus bruožų: aiškiai matyti galva, liemuo, akys, nosis, burna, galūnių užuomazgos. Su motinos organizmu palaiko ryšį per placentą; per ją vyksta dujų apykaita, iš motinos kraujo vaisiui tiekiamos maisto, mineralinės megžiagos, vitaminai, o iš vaisiaus į motinos kraują patenka galutiniai medžiagų apykaitos produktai. 4 nėštumo mėnesio pabaigoje iš išorinių požymių jau galima nustatyti jo lytį, 5 mėn. pabaigoje motina pradeda jausti vaisiaus judesius, 6 mėn. pabaigoje vaisiaus organai būna tiek išsivystę, kad jis gali gimti gyvas, kvėpuoti; tačiau toks gimęs , dažniausiai miršta. 7 mėn. pabaigoje gimęs vaisius kvėpuoja, silpnai rėkia, judina galūnes; gali išgyventi tik rūpestingai slaugomas. 8 mėn pabaigoje gimęs ir reikiamai žiūrimas jis gali gyventi. 9 mėn. pabaigoje gimęs garsiai rėkia, atsimerkia, turi čiulpimo refleksą. 10 mėn. pabaigoje vaisius yra visai subrendęs ir per gimdymą išstumiamas iš gimdos.* GEMALAS = EMBRIONAS = VAISIUS. Gyvybės desakralizacija yra viena ir modernių Vakarų visuomenės kultūros desakralizacijos formų, šiuolaikinės desakralizuotos visuomenės apraiška. Toji kultūra yra orientuota į daiktišką būtį, jos absoliutizavimą. Vieninteliu ir patikimu matu tampa pragmatiškai orientuotas protas, visa, kas lieka už jo valdų, tampa balastu. Susirūpinęs visų pirma tik savo egzistencijos apsauga, žmogus patenka į pasaulį tarp manipuliuojamų ir vartojamų reikmenų ir užmiršta pačią būtį, kuri niekada negali atsiverti instrumentinio vartojimo horizonte. XX amžiaus antroje pusėje atsiranda gyvybės nuvertinimo apraiškų : gyvybe manipuliuojama, eksperimentuojama, jos lengvabūdiškai atsisakoma arba ji lengva ranka atimama artimo žmogaus ar samdyto žudiko. Gyvybė neteko savo sakralinio matmens. Šiame kontekste naujai iškyla ir embriono prigimties statuso problema. Kada prasideda žmogus? Tuo momentu, kai moters kiaušinėlį apvaisina jos partnerio spermatozoidas? Ar praėjus porai savaičių, kai gemalas prisitvirtina prie gimdos sienelės ir pradeda įgauti žmogaus požymius? Ar gimstant? 1. Žmogaus embriono prigimties problema Naujausi mokslo ir technologijos atradimai biomedicinos srityje suteikia mums naujas galimybes reguliuoti pradines žmogaus gyvybės fazes. Neišvengiamai kyla klausimas, ar priemonės, leidžiančios mums techniškai tai įvykdyti, yra taip pat ir etiškai bei juridiškai leistinos?Nėra vieningos nuomonės, kokie turėtų būti mokslo progreso apribojimai ir kokio laipsnio apsauga turėtų būti suteikta žmogaus embrionui. Žmogaus embriono prigimties problemą išreiškia du skirtingi klausimai: „Kas yra žmogaus ebrionas ?“ ir „Kaip turėtų būti elgiamasi su žmogaus embrionu?“Atsakymas į pirmą klausimą reikalauja aprašomojo tipo biologijos ir filosofijos duomenų; atsakymas į antrą klausimą – normatyvinio tipo duomenų (kurie priklauso moralinei ir juridinei sferai). Taigi ši problema yra įvairiapusė, apimanti daugelį dalykų (mokslą, filosofiją,etiką ir teisę), ir turi būti nagrinėjami keliais požiūriais: • biologiniu, kuriuo empiriškai atskleidžiama žmogaus organizmo vystymosi prigimtis ir eiga; • filosofiniu, kuriuo suformuojamas konciaptualus asmens, žmogaus gyvybės apibrėžimas; • juridiniu, kuriuo apibrėžiamas embriono juridinio priklausomumo ribos. Sprendžiant žmogaus embriono statuso problemą, išryškėja dvi pagrindinės bioetikos kryptys:ontologinis personalizmas ir empyrinis funkcionalizmas. Pirmoji kryptis apibrėžia žmogiškos būties pradžią biologiniais terminais nuo apvaisinimo. 3. Ontologinio personalizmo šalininkų nuomone, zigota yra sudėtinga būtybė, kuri negali būti redukuota iki kiekybinės dviejų subsistemų – kiaušialąstės ir spermatozoido – sumos,davusios pradžią tai būtybei. Tai yra nauja ir autonominė sistema, kurioje visa pagrindinė informacija jau įrašyta genuose ir lemia bei koordinuoja embriono išsivystymą iki jo realizavimo baigtine forma – visiškai išsivysčiusio organizmo. Filosofinio kausimo sprendimas reikalauja visų pirma apibrėžti asmens sąvoką ir išsiaiškinti subjektą, kuriam ši sąvoka yra taikytina, t.y. ieškoti atsakymo į klausimą:“Kas gali būti asmeniu?“, ir tik po to spręsti, ar embrionas jau asmuo. Ontologinio personalizmo požiūriu asmens sąvoka apibrėžiama remiantis klasikine tomistine interpretacija. Šis apibrėžimas išryškina esminius asmens bruožus: individualumą arba nedalomumą, vientisumą ir nepakartojamumą; protingumą,suprantamą ne tik kaip natūralią teisę į protą, sąmonę, pasąmonę, bet ir laisvę. Žmogus individualus, nes nedalomas. Nors embrionas fiziologiškai priklauso nuo motinos ir jam reikalingi tam tikri santykiai su išoriniu pasauliu,jis gyvas subjektas, todėl yra savaime egzistuojantis ir turintis autonomiją. Žmogaus embrionas yra „protingas iš prigimties“, visiškai nepriklausoma nuo mūsų patyrimo ir žinių. Taigi embrionas, būdamas žmogumi, yra taip pat potencialus asmuo : potencialumas parodo aktyvią galimybę, nukreiptą į pabaigą, arba vidinę galimybę materijai tapti dar kažkuo priklausomai nuo to, kas yra materija dabar, nors žmogaus embrionas ir nėra ta būsena, kurioje pasireiškia juslumas, intelektualumas, valingumas... , kurios įrašytos jo prigimty ir jos per nenutrūkstamą procesą gali pasiekti savo finalinę formą. Norint spręsti žmogaus embriono statuso problemą ontologinio personalizmo požiūriu, reikia pasakyti, kad žmogus – tai ne daiktas, o substancija, turinti tam tikrų savybių.Žmogus – tai ne skirtingos sąmonės struktūros, skirtingi kūno organai, susieti vidiniais ryšiais, o tam tikra ontologinė visuma, sąlygojanti asmens identitetą, kuris pasireiškia visais žmogaus vystymosi etapais. Tai būdinga ir žmogaus embrionui. Žmogaus embriono kaip pilnateisio žmogaus naudai kalba šie argumentai: - suaugęs žmogus yra nuoseklaus organizmo augimo nuo pat jo pradėjimo rezultatas; - šiame vystymesi, kuris yra svarbus organizmo ontologinio statuso požiūriu, nėra pertrūkio; - žmogaus vaisius yra žmogus, iš pat pradžių. Buvimas asmeniu – ontologinė būsena. Žmogus yra asmuo, o netampa juo palaipsniui įgydamas tam tikrų galimybių. Asmeninis žmogaus gyvenimas neprikauso nuo biologinės raidos proceso: biologinis žmogaus gyvenimas ir asmens gyvenimas yra koegzistuojantys. Apvaisinimas yra ontologiškai radikalus įvykis, kuris garantuoja žmogaus asmeniui individualumą ir vientisumą. Taigi tam tikrų charakteristikų ar elgesio formų nebuvimas, nėra lygus asmens nebuvimui: embrionas „yra“ asmuo, jis tiktai „nesielgia“ kaip asmuo. 4. Katalikiškoji filosofinė embriono statuso atsvara. Katalikų bažnyčios katekizme yra pateikiama vienareikšmiška nuostata, kad žmogaus gyvybė turi būti absoliučiai gerbiama ir saugoma nuo pradėjimo momento. Jau nuo pirmos žmogaus egzistavimo akimirkos turi būti jam pripažintos asmens teisės, tarp kurių ir nepažeidžiama kiekvienos nekaltos būtybės teisė gyventi. Bažnyčia nuo pat I amžiaus tvirtino, kad kiekvienas dirbtinis nėštumo nutraukimas doriniu požiūriu yra smerktimas. Tas mokymas nepakito ir lieka nepakitęs. Nėštumo nutraukimas yra sunkus nusižengimas doriniam įstatymui : „ Nežudyk negimusio vaisiaus nei naujagymio“. Formalus bendradarbiavimas nutraukiant nėštumą yra sunkus nusikaltimas. Bažnyčia tą pasikėsinimą prieš žmogaus gyvybę baudžia kanonine ekskomunikos bausme. „ Piliečių visuomenė ir valstybės valdžia privalo pripažinti ir gerbti neatimamas žmogaus teisies. Tos teisės nepriklauso nei nuo paskirų žmonių, nei nuo tėvų ir nėra kokia nors visuomenės ar valstybės suteikta privilegija; jos glūdi žmogaus prigimtyje ir yra neatskiriamos nuo asmens, kuris jas gavo pradiniu kūrimo aktu. Tarp tų pagrindinių teisių tenka paminėti čia aptariama kiekvieno žmogaus teisę į gyvybę bei kūno neliečiamybę nuo pradėjimo momento iki mirties. „Kai tik civiliniai įstatymai nustoja gynę kurią nors žmonių grupę, nors jie kaip tik turėtų daryti priešingai, valstybė tuo pačiu paneigia visų piliečių lygybę prieš įstatymą. Kai valstybė nepajėgia rūpintis visų, ypač silpnesniųjų, piliečių teisėmis, ima griūti teisinės valstybės pamatai...Iš negimusiam kūdikiui nuo pradėjimo momento privalomos pagarbos ir apsaugos seka, kad įstatymais turi būti numatytos bausmės už bet kurį sąmoningą jo teisių pažeidimą.“ „Prenatalinė diagnozė doriniu požiūriu yra leistina, „jei jos metu gerbiama embriono ir žmogiškojo vaisiaus gyvybė bei neliečiamybė ir jeigu ja siekiama apsaugoti ar pagydyti patį embrioną. Tačiau ji labai įsakmiai prieštarauja doriniam įstatymui, jeigu – priklausomai nuo jos rezultatų – svardtoma aborto galimybė. Diagnozė negali būti tapatinama su mirties nuosprendžiu.“ „Atlikinėti medicinines procedūras su žmogaus embrionu leistina su sąlyga, kad jos išsaugos jo gyvybę bei vientisumą, nebus pernelyg rizikingos, kad jomis bus siekiama gydyti, pagerinti jo sveikatos būklę arba apsaugoti nuo pavojų paties vaisiaus gyvybę.“ „Amoralu žmogaus embrionus kurti pašaliniais tikslais, panaudojant juos kaip laisvai disponuojamą >.“ „Kai kurie bandymai kištis į chromosominį ar genetinį žmogaus paveldą nėra susiję su terapija, bet siekia gimstančių žmonių atrankos pagal lytį arba kitas iš anksto numatytas ypatybes. Tolie dirbtiniai veiksmai prieštarauja žmogaus asmens orumui, jo neliečiamybei ir unikaliam, nepakartojamam tapatumui.“ 5. Empirinio funkcionalizmo teorija : Kita stateginė mąstymo kryptis yra empirinis funkcionalizmas, atmetantis asmens egzistavimą pirminėse embriono vystymosi stadijose. Manoma,kad embrionas yra žmogiška būtybė, bet dar ne asmuo (netgi potencialiai). .Taigi „žmogus“ \= asmuo“.žmogaus kaip gyvo organizmo, priklausančio rūšiai Homo sapiens ,samprata yra atskiriama nuo filosofinės žmogaus sampratos. T. Engelhardtas duoda tokią asmens charakteristiką: būtybė, turinti savimonę, protą ir supratimą, kas yra gera ir bloga, gali būti vadinama asmeniu. Asmenys yra moralios būtybės ir gali priklausyti etinei bendruomenei. Etinės bendruomenės jungiasi į visuotinę bendruomenę. Bendravimas vyksta tarp lygiaverčių partnerių t.y. pagal principą asmuo – asmuo. Asmenys, kaip laisvos ir moralinės būtybės ,turi būti pakančios vienos kitoms.Tie, kurie nesilaiko etinės bendruomenės taisyklių savo apsisprendimu, yra už šios bendruomenės ribų. Iš čia seka išvada, kad ne visi žmonės yra asmenys. Gemalai, kūdikiai, psichikos ligoniai, komos ištikti žmonės – tai žmonės bet ne asmenys.Todėl beprasmiška kalbėti apie jų – ne asmenų – autonomiją. T. Engelhardto nuomone, reikia skirti realybę nuo galimybės. Būtybės, kurios turi tik galimybę išsivystyti į asmenis, šiuo momentu nėra asmenys.Taip kalbėdamas , jis suteikia laisvę asmenims elgtis su gemalais ir zigotomis pagal aplinkybes. Taip jis pateisina abortus.Pvz.: jei būtų žinoma, kad būsimas kūdikis turės Dauno sindromą. Ne tik motina, bet ir visuomenė turėtų būti už nėštumo nutraukimą, nes galėtų tapti ir našta visuomenei. Asmuo, kaip laisvas individas, gali elgtis laisvai, jei nenaudoja prievartos prieš nekaltus asmenis ir savo veiksmais nesukelia jiems beprasmiškos kančios. Tėvai, kurie apsisprendžia, kad jų naujagimis su psichikos negalia būtų neskausmingai nužudytas, nenusižiangia šioms dviem taisyklėms. Dažnai šie tėvų interesai kertasi su jiems visuomenės primetamomis pareigomis ir šios pareigos laikomos pirmaeilėmis, atmetamos tik ypatingomis aplinkybėmis. Tačiau šias pareigas kuria konkrečios etinės bendruomenės nariai, t.y. asmenys. Todėl kyla klausimas, kokią teisę turi etinės bendruomenės nariai versti šeimos narius elgtis su savo neįgaliais kūdikiais prieš šeimos narių sprendimą. Kuo rimčiau vertinsime individo laisvę, tuo rimčiau turėsime žiūrėti ir į šeimų, kaip laisvų asmenų bendruomenės statutą ir pripažinti jų sprendimus, kaip jiems elgtis.Tėvams neatsisakius neįgalaus kūdikio, vaikas įgauna įpatingą socialinį statusą šeimoje, o jei priimama ir visuomenės parama šio vaiko priežiūrai, jis įgauna socialinį statutą ir visuomenėje.Tai pavyzdys galimybių, kurios gali turėti ypatingą statusą kaip socialiniai asmenys. Taigi galimas įvairus asmens traktavimas: asmens kaip moralinio subjekto ir asmens kaip socialinio subjekto. Jei embrionas nėra asmuo, koks yra jo normatyvinis statusas? Kaip mes su juo turėtume elgtis? Funkcionalistai sako ; individas ar visuomenė gali nuspręsti, ko verta užgimstanti žmogas gyvybė. Idėja, kad žmogaus embrionas gali būti teisinis subjektas, atmetama. Geriausiu atveju tos teisės gali būti tik susitarimo objektas. Ši trumpa prieštaringų filosofinių požiūrių į žmogaus embriono prigimtį analizė iškelia daug klausimų. Nepaisant pastangų surasti racionalų sprendimą, šie klausimai tiek teoretiškai, tiek praktiškai vis dar lieka atviri. 6. Žmogaus embriono panaudijimas, problemos ir sprendimo būdai Europoje Žmogaus embriono panaudojimo problema, susijusi su jo statusu. Gimstančio žmogaus gyvybės vertė yra pagrindas, kuriuo remiamasi apibrėžiant ir nustatant moralinį embriono statusą. Intervencija į tokį gyvybinį procesą gali būti pateisinta tik tada, kai ji yra terapinė, kitais žodžiais tariant, jei ji padeda gyvybei išlikti.Tai ypač svarbu turint omeny naujas dirbtinio apvaisinimo technologijas. Gyvybė negali būti sumanyta ar pradėta kaip medicinos ar biotechnikos produktas : tai sudaiktintų ją ir padarytų technologinių procedūrų objektu. 1978 metais Didžiojoje Britanijoje gimė Louise Brown, pirmas „mėgintuvėlio kūdikis“ pasaulyje. Tai buvo pasiekta taikant dabar gana paprastą laboratorinį apvaisinimo in vitro metodą ( IVF ). Taikant šį metodą, sukuriamas kiaušinėlio ir spermos kontaktas, po to gemalas inplantuojamas moters gimdoje.Pirmojo „ iš mėgintuvėlio“ vaiko gimimas atvėrė dideles galimybes tęsti apvaisinimą IVF bei sukurti embrionų banką, kuriame jie būtų užšaldomi ir laikomi iki to laiko, kai moteris, jau pasiekusi karjerą ir tapusi jautresne chromosomų anomalijoms, panorės susilaukti palikuonių. Einant iki logiško kraštutinumo, argumentas, kad moteris gali turėti vaiką tik tada, jei ji turi sveikatos ir fizinių gebėjimų auginti tą vaiką „normalioje“ aplinkoje, reikštų, jog moterims su fizine negalia turi būti draudžiama turėti vaikų. Iš tikrųjų kai kurių šakių teismai jau patvirtino, kad merginos su protine negalia turėtų būti starilizuojamos, remiantis tuo, kad jos būtų netinkamos motinos. Ši ir kitos idėjos pagrįstos vien tik motinos atsakomybe už vaiką, be abejonės, apstulbintų ne tokių „pažangių“ šalių visuomenę, kur už vaikų saugumą ir auklėjimą atsako viso kaimo bendruomenė. Anksčiau ar vėliau neišvengiamai kils klausimas: ar gydymo nuo nevaisingumo a la carte būdas, kai galima pasirinkti vaiko odos spalvą, kai galima dirbtinai apvaisinti vyresnio amžiaus moteris, nepažeidžia „ žmogaus orumo“, vieno iš pagrindinių Europos bioetikos konvencijos principų? Savaime aišku, kai dirbtiniam apvaisinimui naudojami donorų kiaušinėliai ar sperma, galime kalbėti apie pakaitą. Tuo atveju vaikas nėra tikrasis savo juridiškai pripažintų tėvų genetinis palikuonis.Paprastai visuomenė nesunkiai pripažįsta,kad vaiką išnešiojusi moteris yra jo motina, ir nesvarbu, kieno buvo kiaušinėlis. Tačiau atsakymai į klausimą, kas yra tėvas spermos donoro atveju, būna daug įvairesni. Kai kurios šalyse įstatymiškai pripažintas vyras automatiškai laikomas tėvu. Siekiant išvenkti, kad vyras vėliau neatsisakytų šios tėvystės, reikalaujama, kad jis raštu išreikštų sutikimą.Retais atvejais į vaiką yra suteikiamos teisės homoseksualioms poroms. Įstatymuose neigiamai žiūrima į sutuoktinių porų sutartis su moterimi, apsiimančia išnešioti „jų“ vaiką. Neskaitant ginčytino šio vaiko statuso, pakaitinė motina rizikuoja, kad vaikas bus prievarta atimtas, jeigu ji sulaužys sutartį. Pakaitą sunkiau pasmerkti, kai ji yra tarytum artimam žmogui su meile įteikiama dovana.Tačiau pakaita rūpi ne tik bevaikėms poroms, deperatiškai siekiančioms savo svajonių būti tėvais. Financiniai interesai tampa vis svarbesni. 1994 metų birželio mėnesį Šveicarijos financininkas per Berlyno televiziją paskelbė, kad ieško moters, galinčios pagimdyti jam turto paveldėtoją. Pagal jo keliamą sąlygą, už vieną milijoną Vokietijos markių motina turėtų atsisakyti visų teisių į vaiką.* Biotechnologijos industrija sparčiai žengia į priekį. Ląstelių dubliavimas – klonavimas – tapo realybe. Nesiimama tik žmogaus embrionų klonavimo.Genetikos sutrikimai embrione koreguojami genų terapija, įterpiant atskiras DNR dalis ar eliminuojant anomalias ląsteles. Tokie pokyčiai nebus paveldimi. Bet galimas ir gemalo linijų modifikavimas terapiniais bei kitokiais tikslais; tokios modifikacijos metu pakinta individo genomas ir jis persiduodamas kitoms kartoms. Atsiveria visiškai nauja galymybė atsirasti naujoms individų rūšims. Tokių veiksmų padariniai kol kas nežinomi. Jau sukurti transgenetiniai gyvūnai, augalai, mikroorganizmai, kurie atliekant DNR manipuliacijas gali akivaizdžiai parodyti individo vystymosi eigą nuo vienos ląstelės iki užbaigto organizmo.Kokie bus padariniai, jei bus klonuojama mutantinė ląstelė? Klonuojant individus, galima sukurti tam tikrą žmonių rūšį, kuria galima manipuliuoti ar piknaudžiauti įvairiais tikslais. 1990 metais Britanijoje. Aktu buvo priimtas ginčytinas sprendimas leisti embrionų tyrimą.Tačiau buvo numatyta, kad praėjus keturiolikai dienų po apvaisinimo, tyrimas turi būti nutrauktas. Vėliau panašios taisyklės buvo priimtos Švedijoje ir Danijoje. 1994metais – norvegijoje, Prancūzijoje. Bioetikos konvencijos projektas nedraudžia žmonių klonavimo,tačiau draudžiamas žmogaus embrionų kūrimas vien tik tyrimo tikslams (18 straipsnis ). Kadangi šalys – Europos Sąjungos narės – turi skirtingą nuomonę apie embrionų tyrimus, leista pačioms valstybėms priimti atitinkamus įstatymus.Konvencijos projekte nurodoma: „Jeigu embriono tyrimo nedraudžia įstatymas, tokį tyrimą leidžiama atlikti tik su embrionais, neperžiangusiais 14 dienų išsivystymo ribos.“Papildomoje ataskaitoje paaiškinama, kad į 14 dienų limitą neįskaitomas bet kuris laikotarpis, kurio metu embrionai buvo saugomi, juos užšaldžius.1994 metais Prancūcijoje nuspręsta, kad niekeno neieškomi embrionai gali būti perduoti inplantavimui sutuoktinių poroms. Jei embrionų nepareikalaujama ilgiau nei penkiarius metus,jie gali būti sunaikinami. Griežtesni Norvegijos įstatymai riboja embrionų saugojimo laiką iki trejų metų ir draudžia saugoti neapvaisintus kiaušinėlius.Vokietijos Federalinis teismas ofilialiai neduodamas leidimo tyrinėti gemalą per pirmąsias 14 dienų, nusprendė, kad numatyta gemalų apsauga prasideda tik po jo implantacijos, kai apvaisintas kiaušinėlis prisitvirtina prie gimdos sienelių. Tai įvyksta praėjus apytikriai keturiolikai dienų po apvaisinimo.Komiteto pirmininkas Vokietijos parlamento narys Willi Rothley laikėsi nuomonės, kad apvaisinti žmogaus kiaušinėliai jau turi „žmogiškąjį potencialą“, nors ir pripažino, kad Europos Sąjungos narės – nesugebėjo nuspręsti, ar gemalas yra juridinis asmuo. Jis pabrėžė: „Žmogaus embrionų naudojimas tyrimo tikslams, nesitaikant su jų žmogiškąją prigimtimi ir padarant juos savo užgaidų tenkinimo priemonėmis, yra žmogiškojo orumo pažeidimas. Laisvė atlikti tyrimus gali kirstis su žmogaus savarankiško apsisprendimo teise. Žmogus niekada negali būti daiktas, tačiau visada bus asmenybė. Šis pagrindinis mūsų teisinės ir politinės sistemos principas be išimčių, griežtai draudžia vieno asmens buvimą visiškoje kito valdžioje. Vertinant gemalų tyrimus, pirmiausia į tai turėtų būti atsižvelgiama“. Truputėlį daugiau dėmesio reikėtų skirti užšaldymo būdui.1982 metais Australijos Melburno mokslininkai paskelbė, jog jie surado patikimą neapvaisintų žmogaus kiaušinėlių užšaldymo būdą, nepadarant pastebimos žalos.Buvo teigiama, kad, naudojant naują metodą, galima paimti kiaušinėlius iš moterų, kurios ateity negalės pastoti natūraliu būdu dėl, būsimos chirurginės operacijos ar priešvėžinio gydymo.Kiaušinėliai būtų saugomi, kol moterys bus pasiruošusios turėti vaikų. Problemos: kiek laiko ir kam prižiūrint turi būti saugomi kiaušinėliai? Ar vyras, mirus žmonai, turės visas teises į jos kiaušinėlius? Ar galės klimakterinio amžiaus sulaukusi moteris atgauti savo kaišinėlius, kad būtų galima juos apvaisinti ir implantuoti? Dėl šių ir panašių klausimų abiejose Atlanto pusėse vyksta įstatymų mūšiai,daugiausia disputų kyla dėl našlių teisių į jų vyrų duotą spermą. Ši diskusija gali atrodyti beprotiškair futuristinė, tačiau vaisingumo terapijos paklausa vis didėja. Daugelio tyrimų vienodi duomenys rodo, jog išsivysčiusiose šalyse abiejų lyčių vaisingumas mažėja. Bevaikės šeimos su tam tikromis išlygomis galėtų teikti, kad mokslas yra kaltas dėl šios problemos, todėl mokslas ir turi ją išspręsti. 7. Filosofiniai ir teisiniai embriono moralinio statuso aspektai (apibendrinimas) Biotechnologinis sprogimas išryškina daug filosofinių ir teisinių klausimų: kam priklauso idėjų ir technikos nuosavybės teisė, ar gali ir turi būti naujos gyvybės formos užpatentuotos, ar mes galime atlikti Dievo vaidmenį ir t.t. Embriono moralinio statuso nustatymas yra sudėtingas. Daugelis mokslininkų vadovaujasi prielaida : jei galima įrodyti, jog embrionas yra asmuo, vadinasi, jis turi tas pačias teises kaip ir visi kiti asmenys.Tada klausimas, kada į embrioną galime žiūrėti kaip į moralinį vienetą, virsta klausimu, ką žmogaus embrionas reiškia moraliniu požiūriu. Galimi du atsakymai : vienas kalba, kas yra embrionas, kitas – kuo embrionas taps. Šie du požiūriai turi natūralią tendenciją virsti vienas kitu. Jei žmogaus gyvybė prasideda apvaisinimu, vadinasi, individo būvimas žmonių giminės nariu prasideda nuo apvaisinimo. Šio požiūrio laikosi katalikiškoji filosofija. Liberaliosios filosofijos šalininkai pabrėžia, kad kiaušinėlis ir spermatozoidas kartu, visai dar nesusijungę, turi tokią pačią potenciją, kaip ir apvaisintas kiaušinėlis. Liberaliosios filosofijos nuomone, katalikiškasis požiūris tam tikra prasme yra klaidingas, nes kiaušinėlis yra gyvas ir vystosi prieš apvaisinimą, be jo nebūtų įmanomas apvaisinimas. Spermatozoidas taip pat yra gyvas. Gyvybė tęsiasi po apvaisinimo. Daugelis dalykų gali prasidėti apvaisinimu. Apvaisinimas gali baigtis ne embriono ,o auglio vystymusi, kuris gali grėsti motinos gyvybei. Netgi tada, kai apvaisinimas vyksta teisinga linkme, jis nesibaigia individu. Apvaisintas kiaušinėlis ima dalytis ir susidariusios ląstelės diferencijuojasi į du komponentus: embrioblastą, iš kurio vystosi gemalas, ir tromboblastą, iš kurio formuojasi placentos dalis ir virkštelė. Tromboblasto vediniai yra gyvi ir po gimimo būna nebereikalingi. Be to, apvaisintas kiaušinėlis negali būti laikomas nauju individu, nes gali formuotis du individai. Taigi žmogaus gyvybės pradžios idėja yra labai probleminė. Patikimiau yra laikyti, kad individas atsiranda palaipsniui. Ar embrionas yra vertas apsaugos dėl asmens bruožų turėjimo? 18 savaičių vaisius yra visiškai susiformavęs, tai unikali žmogiška būtybė su savo organais.Jo moralinė svarba yra grindžiama ne tuo kas jis yra, o tuo, kuo jis potencialiai gali tapti. Taigi liberaliosios filosofijos atstovai mato skirtumą tarp individo potencijos ir potencijos tapti individu. Šis skirtumas leidžia apvaisintą kiaušinėlį laikyti apsaugota būtybe, nesuteikiant jokios moralinės svarbos gyvenančioms lytinėms žmogaus ląstelėms, kurios paskui taps ebrionu. Taigi tik apvaisintas kiaušinėlis turi potenciją tapti pilna žmogiška būtybe. Todėl jis yra moraliai tinkamas tam ,kad realizuotų žmogišką potenciją.Todėl yra pagrindo manyti, kad sprendžiant, gali ar negali būti embrionai naudojami tyrimams, būtiną žiūrėti ne į jų potenciją, bet į tai, kas jie yra. Tiems kuriems embrionai yra tiesiog būtybės, tam tikru būdu tampančios žmogumi, žmogaus statusas suteikiamas iš jų galimybės, o ne iš jų aktualumo. Taigi liberaliosios filosofijos požiūriu embriono moralinį statusą lemia ne tai, kuo embrionas taps, bet tuo kuo, jis yra. Esamybės ir siekimo kolizija akivaizdi. 8. Bioetikos konvencijos teisiniai aspektai , nustatantys embriono statusą Žmogaus teisių ir jo orumo apsaugos biologijos ir medicinos srityse konvensija Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija, patvirtinta MK 1996 m.lapkričio 19 IV SKYRIUS. Žmogaus genomas. Genetikoje pastaraisiais metais įvyko reikšmingi pokyčiai. Žmogaus medicinoje, be farmacijos, yra daug sričių, kuriose ši pažanga gali būti pritaikyta: tai genų terapija ir mokslinis ligų priežasčių bei raidos paaiškinimas. Genų tyrimas – tai tiesioginis ar netiesioginis asmens genetinio paveldimumo (chromosomų, genų) tyrimas, kai norima nustatyti arba išskirti geną, sukeliantį paveldimą ligą arba didinantį polinkį į šią ligą. Genų terapijos tikslas yra ištaisyti žmogaus genetinio paveldimumo pokyčius, kurie gali sukelti paveldimą ligą. Skirtumas tarp genų terapijos ir genomo analizės yra tas, kad, atliekant pastarąją procedūrą, nekeičiamas genetinis paveldimumas, bet tiriama jų struktūra ir ryšys su ligos simptomais. Mokslininkai išskiria dvi genų terapijos formas. Ssomatinių genų terapija skirta ištaisyti somatinių ląstelių genų defektus ir turi įtakos tik gydomam asmeniui. Jeigu būtų įmanoma taikyti genų terapiją paveldimumą lemiančioms ląstelėms, tai asmens, kurio organizme pasigamino šios ląstelės, liga nebūtų gydoma, bet būtų pataisoma būsimojo kūdikio ląstelės, kurių išskirtinė funkcija yra genetinės informacijos perdavimas būsimosioms kartoms. 11 straipsnis (Diskriminacijos draudimas) Galime tikėti, kad sparčiai augantis žmogaus genomo duomenų bankas ir su juo susiję genų tyrimai iš esmės pakais galimybes siekiant išvengti ligų bei jas gydant. Tačiau genų tyrimai kelia ir labai daug problemų. Reikšmingiausia iš jų yra ta, kad genų tyrimai, kurie padeda išaiškinti genetinę ligą, polinkį į ją arba jautrumą, gali tapti žmonių selekcijos bei diskriminacijos priemone. Pagrindinė taisyklė, įrašyta 11 straipsnyje, yra tokia: draudžiama bet kokia asmens diskriminacija dėl jo paveldimų genetinių savybių. 12 straipsnis (Genetines ligas nustatantys genų tyrimai). Tyrimai, kuriais nustatomos genetinės ligos arba atpažįstamas asmuo, turintis geną, nulemiantį genetinį susirgimą, ir tyrimai, kuriais atskleidžiamas genetinis polinkis ar jautrumas ligoms, gali būti atliekami tik sveikatos apsaugos ar mokslo tikslais, siekiant apsaugoti sveikatą, ir panaudojami reikalingoms genetinėms konsultacijoms teikti. Per paskutinį XX a. Dešimtmetį žmogaus genų tyrimų pažanga buvo įspūdinga. Laimėjimai šioje srityje leidžia daug tiksliau negu kada nors anksčiau išaiškinti pacientus, kurių ligą ( pavyzdžiui, cistinę fibrozę, hemofiliją, Huntingtono ligą, pigmentinį renitą ir kt. ) lemia vienas pakenktas genas, taip pat asmens, kurie turi genų, didinančių tikimybę, kad ilgainiui susirgs tam tikra liga ( pavyzdžiui, širdies ligomis, vėžiu, Alzheimerio liga ). Remdamiesi Mendelio paveldimumo dėsniais arba nustatydami genominio tipo ypatybes ( klinikiniais stebėjimais arba įprastiniais laboratoriniais biocheminiais tyrimais ), galime atpažinti asmenis, kuriems lemta arba yra tikimybė susirgti liga, kurią lemia vienas pakenktas genas. Tai suteikia galimybę imtis veiksmų, užkertančių kelią ligos pradžiai. Laimėjimai genetikos srityje leidžia pritaikyti daug sudėtingesnę ir tikslesnę techniką ir diagnozės metodus nustatant kai kuriuos sutrikimus. Vis dėlto nustatę konkretų pakenktą geną, negalime tvirtai teigti, kad asmuo, turintis tą geną, tikrai susirgs, negalima nurodyti, lengvai ar sunkiai pasireikš liga. Dėl konkrečių problemų, kylančių atliekant genetinių ligų numatymo tyrimus, reikia griežtai riboti jų taikymą, netgi asmens sveikatos tikslais. Moksliniai tyrimai irgi turi būti atliekami tik siekiant pagerinti gydymą ir padidinti profilaktines galimybes. 12 straipsnyje nenurodomi jokie apribojimai atliekant diagnozės procedūras embriono stadijoje, kai norima nustatyti, ar embrionas neturi paveldimų sutrikimų, kurie galėtų sukelti sunkią būsimojo vaiko ligą. 13 straipsnis (Intervencija į žmogaus genomą) Mokslo pažanga, ypač žmogaus genomo pažinimas ir naudojimassis šiuo pažinimu, didina žmogaus galias, bet kartu randasi problemų ir netgi pavojų. Nors laimėjimai šioje srityje gali atnešti žmonijai didelę naudą, neapgalvotas naudojimasis jais gali kelti pavojų ne tik asmeniui, bet ir apskritai žmogaus išlikimui. Didžiausias pavojus gali iškilti dėl sąmoningo žmogaus genomo pertvarkymo, kai norima sukurti asmenis ar jų grupes, turinčias pageidaujamų ypatybių ar gebėjimų. Konvencijos 13 straipsnyje pateikiama atsakymų į šiuos klausimus. Procedūros veikiančios žmogaus genomą, gali būti atliekamos tik profilaktikos, diagnostikos ar gydymo tikslais ir tik su sąlyga, kad jomis nesiekiama pakeisti palikuonių genomo. Visose situacijose bet kokia procedūra, siekiant pakeisti žmogaus genomą, gali būti atliekama tik profilaktikos, diagnozės arba gydymo tikslais. Draudžiama keisti genetines ypatybes, jeigu šios procedūros nesusijusios su liga arba negalia. Kadangi šiuo metu somatinių ląstelių genų terapija nėra visai aiški, ją galima taikyti tik tada, jeigu ji atitinka paciento saugumo standartus, pateiktus 15 ir tolesniuose strp . Draudžiamos procedūros, kai norima pakeisti palikuonių genomą. Vadinasi, draudžiami genetiniai apvaisinimui skirtų spermatozoidų ir kiaušinėlių keitimai. Medicininiai tyrimai, norint atlikti genetinius dauginimuisi neskirtų spermatozoidų bei kiaušinėlių keitimus, leisti tik atliekant šias procedūras in vitro ir gavus atitinkamos etinės ar valstybės institucijos leidimą. Kita vertus, straipsnyje neišskiriamos procedūros, kai siekiama somatinių tikslų, jeigu jos gali turėti nepageidaujamą poveikį paveldimumą lemiančių ląstelių geneologijai. Kaip pavyzdį galima būtų paveikti vėžio gydymą, taikant radioterapiją arba chemoterapiją, kai gydymas gali paveikti gydomojo asmens reprodukcinę sistemą. 14 straipsnis ( Draudimas pasirinkti lytį ) Draudžiama naudoti medicininio apvaisinimo techniką, norint pasirinkti būsimojo kūdikio lytį, išskyrus tuos atvejus, kai siekiama išvenkti sunkių, nuo lyties priklausomų, paveldimų ligų. Į medicininio apvaisinimo sąvoką įeina in vitro fertilizacija ir bet kuri kita procedūra, pažeidžianti natūralų procesą. Šiame straipsnyje draudžiama panaudoti apvaisinimo medicinos pagalba procedūrą pasirenkant būsimojo kūdikio lytį, išskyrus tuos atvejus, kai siekiama išvengti ligų, kurių paveldėjimas priklauso nuo lyties. Atsižvelgiant į tai, kokios medicininės procedūros kiekvienoje Valstybėje yra leidžiamos, vidaus įstatymuose turėtų būti apibūdinti paveldimų ligų, susijusių su lytimi, pavojai. Kai kuriose šalyse tokius reikalavimus pateikia politinės ir administracinės valdybos arba nacionaliniai etikos ar kiti specialiai sudaryti komitetai, profesinės institucijos ir kt. Visada asneniui, kuriam tai svarbu, reikia teikti genetines konsultacijas ir duoti patarimų. IŠVADOS Embriono moralinio statuso nustatymas sudėtingas. Laikantis ontologinio personalizmo požiūrio taip pat ir katalikiško : 1. Žmogaus vaisius yra žmogus iš pat pradžių t.y. jei žmogaus gyvybė prasideda apvaisinimu, vadinasi, individo būvimas žmogaus giminės nariu prasideda nuo apvaisinimo . 2. „Embrionas“ lygu „asmuo“. Jei embrionas asmuo, vadinasi, jis turi tas pačias teisias kaip ir visi asmenys. 3. Atlikinėti medicinines procedūras su žmogaus embrionu leistina su sąlyga, kad jos išsaugos jo gyvybę bei vientisumą, nebus perdelyg rizikingos, kad jomis bus siekiama gydyti, pagerinti jo sveikatos būklę arba apsaugoti nuo pavojų paties vaisiaus gyvybę. Laikantis kitos strateginės mąstymo krypties – empirinio funkcionalizmo : 4. Embrionas yra žmogiška būtybė, bet dar nėra asmuo, Taigi embrionas nelygu asmuo. Todėl beprasmiška kalbėti apie jo – ne asmens – autonomiją. 5. Pacientas gauna tai, ko jis geidžia, nes pacientas yra pirkėjas, o pirkėjas visada teisus. Žmogaus statusas suteikiamas iš embriono galimybės, o ne iš jo aktualumo. Taigi embriono moralinį statusą lemia ne tai, kuo embrionas taps, bet tuo kuo, jis yra. LITERATŪRA 1. Rogers A., Durand de Bousingen D. Bioetika Europoje.- V.,2001. 2. Katalikų bažnyčios katekizmas. – K.,1996. 3. Tarptautinių žodžių žodynas. – V., 1969. * 4. Jakušovaitė I. Medicina ir filosofija. – KMU 2001. 5. The Daily Telegraph, 1999m. Birželio 9 d., p.11.* 6. Sinjor K., Medicina. – V.,1995* 7. Medicinos enciklopedija. – V., 1993* Nors šioje srityje įstatymų leidėjai nerangūs, tačiau jie mato skirtumą tarp negyvo gimusio kūdikio ir kūdikio, mirusio praėjus kelioms minutėms nuo pirmojo įkvėpimo; šio skirtumo nrpastebi gedintys tėvai. Sunkumas slypi paprastuose kasdieniškuose žodiuose: „kiekvienas“ ir „žmogiškoji būtybė“. Šiek tiek išsisukinėjant, nurodoma, kad nėra vieningos šalių – Europos Tarybos narių – nuomonės dėl šių sąvokų“. Europos žmogaus teisių konvencijoje vartojama nepatikslinta sąvoka „ kiekvienas“.Tai padaryti bus palikta atskirų šalių jurisdikcijai.Nutarimas dėl pagarbos žmogaus orumui ir tapatybei nuo gyvybės pradėjimo momento yra visuotinai priimtinas.Tačiau neapibrėžiamas, ką reiškia „gyvenimas“, ir nenurodomas momentas, nuo kurio prasideda gyvenimas.Konvencijos autoriai pasirinko nekonfrontacijos su įvairiose šalyse priimtais požiūriais kelią.Konvencijos tikslas yra garantuoti kiekvieno žmogaus teisias bei pagrindines laisves, ypač jo neliečiamumą, bei apsaugoti žmogaus orumą ir asmens tapatybę.“(17 skirsnis). rieš nagrinėdami ontologinį žmogaus embriono klausimą, trumpai aptarkime tris dažniausiai pateikiamus argumentus „prieš“, kuriais teigiama, kad žmogus yra substancija.M.Warnockas taip formuluoja šį prieštaravimą: „Dabartiniu požiūriu realybė nagrinėjama daugiau santykių, nei substanciniu ar prigimtiniu aspektu. Individas, kurio gyvenimas yra turimos prigimties atskleidimas, nėra suprantamas kaip visiškai esantis savyje. Pagal šiuolaikiškesnį,santykių aspektą,realybė nėra sudaryta iš atskirų substancijų, visiškai nepriklausančių viena nuo kitos.Realybė gali būti nagrinėjama tik kaip santykiai, kurie egzistuoja tarp atskirų individų.“ M.Warnockas yra teisus, kad realybė, kaip visuma, atspindi ne tik izoliuotas substancijas, bet ir jų santykius.Egzistuoja ribos, tarp kurių žmogus išlieka savimi, nepaisant visos įvairovės ryšių, kuriuos jam tenka patirti santykiaujant su aplinka. J.M.Thoday teigia, kad „esmė“ yra tik chimera, kurios empiriškai negalima pagrįsti. Jis sako, kad genetiniai variantai yra labai svarbūs tos pačios žmonių populiacijos nariams ir kad žmonės turi tiek žmogiškųjų prigimčių, kiek yra žmonių. Tokiu atveju natūralu būtų paklausti, kodėl manoma, kad visi žmonės turi žmogiškąją prigimtį? Kas tada šia prasme mus visus vienija? J.M.Thoday galėtų atsakyti, kad kiekvienas žmogus turi skirtingą žmogiškąją prigimtį, kurių suma galėtų būti pavadinta „žmonėmis“. Bet tai visiškai neišsprendžia problemos. Kas garantuoja, kad ši suma ir bus individualių žmogiškųjų prigimčių rinkinys? Norėdami išvenkti neriboto individualizuotų prigimčių skaičiaus ar laikymo primityviais tikslius jų panašumus, turime pagaliau nurodyti į universaliąją žmogiškąją prigimtį, leidžiančią suprasti, kodėl tam tikrą unifikuotą individų grupę mes vadiname žmonėmis. Nors J.M.Thoday pastebėjimai dėl genetinių variantų populiacijoje yra įdomūs, vargu ar jie paneiktų teiginį, kad rūšies nariai turi tokią pačią esminę prigimtį. Esminė egzistavimo prigimtis apima tą būdingų savybių rinkinį, kuris išskiria šią rūšį iš kitų rūšių. Natūraliai X rūšiai priklausys tik tos pačios būtybės, kurios turi esminę X prigimtį nepriklausomai nuo bet kurių neesminių variantų tarp tos rūšies individų. Priklausomumo kuriai nors nrūšiai atsiradimas yra procesas. Kalbėdamas apie žmogiškąsias rūšis, L.Berckeris teigia, kad žmonijos vystymasis yra procesas, analogiškas metamorfozei, ir, jeigu jis leidžia kalbėti apie drugelio kiaušinius, vikšrus ir kokonus, kurių požymiai nuo paties drugelio,kuriuo galiausiai jie tampa, skiriasitai galima teigti, kad žmogaus gemalai ir embrionai skiriasi nuo žmogaus, kuriu jie galiausiai tampa, vadinasi, jie nėra žmogiškosios būtybės, o tik tampa jomis. L.Beckerio požiūry yra daug silpnų vietų.Jis pats pripažįsta, kad vikšrai ir drugeliai yra to paties vabzdžio esminė prigimtis yra abiem atvejais tokia pati.Tai to paties organizmo skirtingos stadijos. Taigi nors matome skirtumą tarp žmogaus naujagimio ir suaugusio žmogaus, nesakome, kad jie priklauso skirtingoms rūšims ar yra skirtingi organizmai. Todėl negalime teigti,kad žmogaus embrionas ir vienerių metų vaikas yra skirtingi organizmai. Ar žmogaus embrionas tampa žmogumi tik pasibaigus metamorfozei? Juk aišku, kad tiek vaikas, tiek suaugęs žmogus vienodai yra žmonės.Ir tai gali būti teigiama tik todėl, kad jie turi vienodą, žmogiškąją prigimtį. Ši esminė prigimtis valdo metamorfozę visą žmogaus gyvenimą. Žmogaus embrionas, turėdamas tokią pačią genetinę programą kaip ir suaugęs žmogus, kuriuo jis ilgainiui taps, yra pilnateisis žmogiškosios rūšies narys.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!