Žmogaus teisių apribojimo problema policijoje

Įvadas Darbo aktualumas. Policija, lyginant su kitomis teisėsaugos institucijomis, šiuo metu Lietuvoje yra gau­siausia ir turi plačiausią teritorinių ir specializuotų įstaigų tinkle. Policijos veikla labai įvairi. Policijos įstaigos yra operatyvinės veiklos subjektai, vykdantys nusikalstamų veiku ir admi­nistracinių teisės pažeidimų prevenciją ir tyrimą, eismo saugumo priežiūrą, dalyvaujantys už­tikrinant visuomenės saugumą ir viešąją, tvarka ir kt. Jos steigimo ir veiklos teisinis reglamen­tavimas turi tiesiogine įtaką policijai iškeltų uždavinių bei priskirtų funkcijų sėkmei. Individo subjektinės teisės realizavimas gali paliesti kito asmens teises ir teisėtus inte­resus. Kadaise filosofai teigė, kad buvo laikai, kai kiekvieno laisvė susidurdavo su kitų lais­vėmis, o tai vesdavo prie karo visų prieš visus. Tai ir privertė žmones sukurti valstybę, kad būtų pažaboti žmogaus įpročiai, kad kiekvieno asmens laisvė būtų suderinama su kitų as­menų laisve. Tokio reguliavimo poreikis sukūrė kai kuriuos žmogaus ir piliečio teisių apribo­jimus. Apribojimais pasiekiamas kilnus tikslas socialinė santarvė, t. y. žmonių bendro gy­venimo tam tikroje teritorijoje siekiant bendrų tikslų, pirmiausia - kuo aukštesnio individua­laus vystymosi lygio, siekimas.1 Darbo objektas – žmogaus teisų apribojimo problema policijoje ir kitose statutinėse institucijose. Darbo tikslas – išanalizuoti žmogaus teisų apribojimo problemas policijoje ir kitose statutinėse institucijose. Darbo uždaviniai: 1. ištirti žmogaus teisų apribojimo problemas policijoje; 2. pateikti žmogaus teisų samprata statutinėse organizacijose; 3. nustatyti žmogaus teisų apribojimo problemas policijoje problemas; 4. išanalizuoti žmogaus teisų apribojimo problemas statutinėse organizacijose; 5. pateikti apibendrinančias išvadas ir rekomendacijas; 6. rekomenduoti teisės aktų tobulinimo kryptis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja kiekvieno žmogaus ir visos vi­suomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Užtikrinti toki saugumą yra viena iš vals­tybės priedermių ir vienas iš prioritetinių uždavinių. Tai būtina, nes nusikalstamumas pažei­džia svarbiausias asmens teises ir laisves, saugias gyvenimo sąlygas, neigiamai veikia vi­suomenės gerovę, valstybės ekonominio, kultūrinio, politinio gyvenimo pagrindus. Plintant nusikalstamumui, ypač organizuotam, korupcijai, griaunamas pasitikėjimas valstybės val­džia, įstatymais, didėja nepagarba jiems, nustatytai tvarkai. Todėl valstybė yra priversta imtis įvairių teisėtų priemonių, leidžiančių kontroliuoti nusikalstamumą.2 Valstybės kovoje su įvairių formų nusikalstamumu taiko įvairius specialius tyrimo me­todus. Jų pobūdi, formas nulemia atskirų nusikaltimų kategorijų pavojingumas, sudėtingu­mas, paplitimas. Kurti tokias specialias priemones, metodus ir tai naudoti atskleidžiant nusi­kaltimus, nustatant kaltininkus yra pateisinama ir būtina, nes kai kurių nusikaltimų Įprastais tyrimo būdais, metodais dažnai būna neįmanoma atskleisti arba tai padaryti labai sunku. Paprastai tai yra patys sunkiausi, gerai organizuoti ar labai patentiški nusikaltimai, keliantys realų pavojų daugelio žmonių, visuomenės ar net valstybės saugumui"3. Darbo metodai: sisteminė ir loginė analizė, teisės aktų sisteminė analizė, teorinės literatūros analizė. 1.Žmogaus teisų apribojimo problema policijoje ir kitose statutinėse organizacijose – teoriniai aspektai 1.1.Statutinių organizacijų samprata ir ypatumai Policijos veiklos teisinio reglamentavimo analizė straipsnyje atliekama tiriant Policijos veiklos įstatymo turini vadovaujantis metodologinėmis analitinės jurisprudencijos nuostatomis, remiamasi tei­smų praktika, policijos veiklos įstatymo nuostatos lyginamos su kitų panašių įstatymų nuostatomis. Darbe taip pat analizuojamos teisinės sąvokos, kuriomis Įvardijamos pagrin­dinės policijos saugomos vertybės („visuomenės saugumas", „viešoji tvarka"), taip pat polici­jos vieta valstybės institucijų sistemoje apibūdinančios sąvokos („valstybės saugumas", „nacionalinis saugumas"). Darbe nagrinėjamos policijos veiklos kontrolės teisinės galimybės, jos santykis su vykdomosios valdžios institucijomis. Pastaruoju metu daug diskutuojama apie teisėsaugos institucijas, jų veiklą (ikiteisminį tyrimą, operatyvinę veiklą, prevencinių, prievartos priemonių ir šaunamojo ginklo panaudo­jimą ir kt.). Prielaidų diskutuoti šia tema yra. Šių prielaidų atsiradimas gali būti siejamas su objektyviai egzistuojančiomis problemomis teisėsaugoje, kurios, negana to, įgauna sisteminį pobūdį. Dėl teisėsaugos institucijų vadovų skyrimo ir atskaitingumo, teisėsaugos institucijų išorinės kontrolės sistemos nebuvimo (kiekvienoje teisėsaugos institucijoje tai reglamen­tuojama skirtingai) teisėsaugos institucijų darbo rezultatai neretai politizuojami, ikiteisminiai tyrimai nutraukiami, o operatyviniai tyrimai vyksta pernelyg ilgai ir nerezultatyviai. Žemas efektyvumas tiriant rezonansines (ypač korupcines) nusikalstamas veikas sukelia visuome­nės ir politikų pasipiktinimą. Kaip šių procesų padarinys - menkėja teisėsaugos institucijų autoritetas, mažėja biudžetinis finansavimas, kurio trūkumas gali sukelti tikras spragas pas­tarųjų veikloje. Prie santykinai nedidelio teisėsaugos institucijų veiklos efektyvumo priežasčių priskirtinas ir jų steigimo bei veiklos teisinio reguliavimo eklektiškumas. Dalis jį lemiančiu priežasčių sietinos su tuo, kad daugelis Lietuvos teisėsaugos institucijų veikia pagal atskirus specialiai joms skirtus įstatymus. Šių įstatymų ir jų poįstatyminių aktų tarpusavio santykis ne­retai skatina teisės normų konkurenciją. Diskusiją skatina ir naujausių laikų iššūkiai teisė­saugai: tarptautinio terorizmo pavojus, tarptautinio organizuoto nusikalstamumo stiprėjimas, integracija į Europos Sąjungos teisės ir teisėsaugos sistemą. Vienas iš galimų būdų didinti teisėsaugos institucijų veiklos efektyvumą - jų steigimo ir veiklos teisinio reguliavimo optimi­zavimas. Jis sietinas su teisinių spragų, kolizijų šalinimu. Policija yra pagrindinė jėga, palaikanti teisėtvarką ir užtikrinanti vidinį valstybės, visuo­menės ir asmens saugumą. Todėl turi būti siekiama, kad jos veiklos teisinis reglamentavi­mas būtų kiek galima tobulesnis. Lietuvoje daug kalbama ir apie policijos socialinę paskirtį. Reikia sutikti su A. Vaišvila, kad „kalbėti apie policijos socialinę paskirtį šalia valstybinės val­džios paskirties - tai fantazuoti, kelti policijai tokius uždavinius, kurių ji negali atlikti praktiš­kai, nes praktikoje ji priversta elgtis ne pagal demokratinę doktriną, o pagal galiojantį įsta­tymą. Ir jeigu šiame įstatyme yra realizuota demokratinė doktrina, tai policija - socialinė pa­slauga, jei ne - tai praraja (susvetimėjimas) tarp demokratinės doktrinos ir praktiškai vei­kiančios policijos neišvengiama"4. Taigi net teisės filosofine prasme pozityviosios teisės aktų kokybė, jų teisinis preciziškumas tampa viena iš atitikimo demokratinės doktrinos ir teisinės valstybės siekio principo reikalavimams garantijų. Teisinio reglamentavimo aiš­kumo poreikį ne kartą pabrėžė ir Konstitucinis Teismas: „Vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas: teisi­nis reguliavimas privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių"5. Lietuvos Respublikoje vyksta labai intensyvi teisėkūra. Tūkstančiai norminio pobūdžio teisės aktų priimti be aiškesnio planavimo ir sistemos, todėl juos taikant, kyla teisės normų tarpusavio konkurencija ir kolizijų. Panaši padėtis yra daugelyje posovietinių šalių, kurios buvo priverstos per trumpą laiką susikurti savitą ir veiksmingą teisinę sistemą. Teisės normų konkurencijos ir kolizijos sukeltų teisinių ginčų sprendimas apsunkina visų valstybės institu­cijų, įskaitant ir teisėsaugos institucijas, veiklą. Tokia padėtis susiklostė dar ir dėl to, kad Lietuvoje savų įstatymų ir kitų teisės aktų kūrimas buvo pradėtas ne nuo konstitucinių įsta­tymų ir pagrindinių kodeksų, tuo tarpu 2000 metų duomenimis, Lietuvoje galiojo 2202 įsta­tymai.6 Labai sunku tokiame kiekyje teisės aktų, kurie veikia vienu metu ir nesudaro aiš­kios sistemos, sukurti ir priimti naują teisės aktą, kuris neprieštarautų nė vienam iš minėtų nacionalinės teisės aktų, tarptautinėms sutartims (Lietuvos Respublikoje jų ratifikuota apie 500) ir Europos Sąjungos teisei. Teisėsaugos institucijų steigimą ir veiklą šiuo metu reglamentuoja įstatymai ir poįsta­tyminio pobūdžio teisės aktai. Juos galima suskirstyti į teisės aktus, tiesiogiai reglamentuo­jančius teisėsaugos institucijų veiklą, ir bendro pobūdžio teisės aktus (fundamentinės reikš­mės įstatymus, turinčius tiesioginės įtakos visų valstybės institucijų veiklai). Reikia konsta­tuoti, kad teisėsaugos institucijų steigimui ir veiklai reglamentuoti specialiai skirti įstatymai, kurių dalis yra priimti visiškai neseniai, veikia atskirai, tarsi absorbuodami kiekvieną iš teisė­saugos institucijų. Daugelio iš šių įstatymų parengimas ir priėmimas sietinas su pačių teisė­saugos institucijų, jų vadovų siekimu „įsitvirtinti" įstatymuose, pagrįsti savo uždavinių ir funk­cijų reikšmingumą. Policija valstybėje yra valstybės valdžios ir visuomenės sankirtoje. Tai pabrėžiama ir tarptautiniuose dokumentuose. Antai Parlamentinės asamblėjos deklaracijos dėl policijos 690 (1979) rezoliucijoje, priimtoje 1979 metų gegužės 8 dieną Parlamentinėje Asamblėjoje, pabrėžiamas pagrindinis policijos vaidmuo garantuojant tvarką ir saugumą visuomenėje, vi­sose valstybėse narėse, kad dažnai policininkams tenka ginti ir apsaugoti žmogaus teises ir laisves pavojingomis sąlygomis, tačiau neretai šias užduotis sunku atlikti todėl, kad dar nėra tiksliai nustatytu policijos elgesio taisyklių. Policijos pareigūnas yra dalis viešosios tvarkos ir saugumo sistemos, kuri pagrįsta įstatymais ir skirta tvarkai palaikyti bei įstatymams taikyti.7 Pagrindinis policijos veiklą reglamentuojantis teisės aktas yra Policijos veiklos įstaty­mas. Šiuo įstatymu imamasi nustatyti 13 policijos veiklos pagrindų: jos paskirtį; veiklos prin­cipus; teisinius pagrindus; policijos uždavinius; organizacinę struktūrą; bendradarbiavimo su gyventojais, visuomeninėmis organizacijomis, savivaldybių bei kitomis institucijomis pagrin­dus; policijos pareigūnų įgaliojimus; jų teises; pareigas; atsakomybę; prievartos naudojimo teisėtumo sąlygas; policijos įstaigų finansavimo šaltinius; šio finansavimo formas. Analizuotini Policijos veiklos įstatyme įvardyti jos uždaviniai, nes policijos, kaip ir kitų teisėsaugos institucijų, uždaviniai reprezentuoja institucijos paskirtį ir jos taikomosios veiklos pagrindines kryptis. Be to, iš jų išvedamas šių institucijų funkcijų sąrašas, tiesiogiai susijęs su institucijos tikslų realizavimu. Apie policijos tikslus (reprezentuojančius policijai keliamus uždavinius) bei' policijos veiklos teisinį reglamentavimą kalbama ir Europos policijos etikos kodekse, kuriame nurodomi pagrindiniai policijos tikslai demokratinėje visuomenėje, valdo­moje teisės viršenybės principu: „užtikrinti visuomeninę rimti ir teisėsaugą; saugoti ir gerbti pagrindines asmens teises ir laisves, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje: užkardyti nusikaltimus ir kovoti su nusikalstamumu; atskleisti nusi­kaltimus; teikti pagalbą ir paslaugas visuomenei. Policijos veikla turi būti vykdoma laikantis vidaus bei valstybės patvirtintų tarptautinių teisės normų reikalavimų. Teisės aktai, regla­mentuojantys policijos veiklą, turi būti aiškūs, tikslūs ir prieinami kiekvienam asmeniui; pri­reikus turi būti papildomi aiškiais norminiais dokumentais. Policijos personalas turi paklusti teisės aktų reikalavimams kaip ir kiti asmenys; vienintelės šio principo išimtys gali būti patei­sinamos tik tada, kai siekiama užtikrinti policijos uždavinių vykdymą demokratinėje visuo­menėje"8. Pagal funkcijas, priskiriamas institucijai, galima spręsti apie teisės normas, ku­rias ji turi taikyti (kokios teisės šakos normos, materialinės ar procesinės). Pirmasis įstatymo 5 straipsnyje minimų uždavinių yra žmogaus teisių ir laisvių apsauga. Reikia sutikti su S. Katuoka, kad „šiuolaikinėje visuomenėje klasikinė policijos veiklos funkcija - žmogaus teisių apsauga"9. Galima teigti, kad įstatymų leidėjo valia šis policijos uždavinys laikomas svar­biausiu ir iš esmės apimančiu kitus policijos uždavinius. Čia pat paminėtinas ir Konstitucijos 18 straipsnis, skelbiantis, kad: ..Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės".10 Tai reiškia, kad žmogaus teisės - konstituciškai įtvirtintos, prigimtinės vertybės, kurių apsaugos mecha­nizmui įgyvendinti pajungta visa valstybės institucijų sistema. Savo ruožtu policija, turėdama didžiausią savo įstaigų tinklą šalyje ir disponuojanti labai dideliu įvairios informacijos (taip pat ir operatyvinės) kiekiu, turi geriausias galimybes užtikrinti minėtos konstitucinės nuosta­tos (ir svarbiausio savo uždavinio) įgyvendinimą, ir atvirkščiai - apriboti ir pažeidinėti žmo­gaus teises. Kiti policijos uždaviniai (tokie kaip neatidėliotinos pagalbos teikimas asmenims, kai ji būtina dėl jų fizinio ar psichinio bejėgiškumo, taip pat asmenims, nukentėjusiems nuo nusi­kalstamų veikų, kitų teisės pažeidimų, stichinių nelaimių ar panašių veiksnių; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atsklei­dimas ir tyrimas; saugaus eismo priežiūra), išskyrus nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažei­dimų atskleidimą ir tyrimą, pagal savo pobūdį iš esmės yra išvestiniai iš pirmojo policijos už­davinio ir laikytini uždaviniais, kuriuos įgyvendinant vykdoma policijos administracinė veikla. 1.2.Statutinės organizacijos pareigūnų teisės ir pareigos Policijos veiklos įstatymo 2 straipsnyje pateikiamos pagrindinės (iš viso penkios) šio įstatymo sąvokos. Viena iš svarbiausių įstatymo sąvokų yra policijos sąvoka. Policija apibrė­žiama kaip asmens, visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinanti policijos įstaigų ir pareigūnų visuma. Pastebėtina, kad šioje sąvokoje išskiriamas „asmens saugumas", „vi­suomenės saugumas" ir „viešoji tvarka". Iš sąvokos išplaukia policijos uždavinys – viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas. Šis uždavinys pagal savo svarbą ir apimtį toli lenkia daugelio kitų teisėsaugos institucijų uždavinius ir gali būti tiesiogiai kildinamas iš Konstitucijos. Konstitucijos 94 straipsnio 1 punkte įtvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės funkcijos. Konstitucijos 94 straipsnio 1 punkte pasakyta, kad „Vyriausybė tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką" [7]. „Visuomenės saugumo" sąvoka Konstitucijoje pavartota 26 straipsnio 4 dalyje: „Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves" [7]. „Valstybės saugumo" sąvoką galime rasti Konstitucijos 32 straipsnio 2 dalyje: „Šios teisės negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą" [7]. Tai tarsi leistų manyti, kad šios sąvokos vartojamos kaip sinonimai. Tačiau Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje abi minėtos sąvokos vartojamos kartu ir pateikiamos kaip alternatyvos: „Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves"11. Taigi svarbu yra išsiaiškinti „viešosios tvarkos", „valstybės saugumo" ir „visuomenės saugumo"' sąvokų turinį, jų tarpusavio santykį ir Vyriausybės, Vidaus reikalų ministerijos, policijos, kitų teisėsaugos institucijų vaidmenį užtikrinant minėtų vertybių apsaugą. Konstitucinis Teismas savo 2001 m. liepos 12 d. nutarime yra konstatavęs labai svarbų teiginį, kad „Konstitucijos normų ir principų negalima aiškinti remiantis įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų priimtais aktais, nes taip būtų paneigta Konstitucijos virše­nybė teisės sistemoje".12 Tokiu būdu teisėtumas iškeliamas virš tikslingumo, ir įstatymų leidėjo arba poįstatyminės teisėkūros subjektų sumanymai negali būti kriterijumi aiškinantis Konstitucijoje įtvirtintų sąvokų turinį. Vadinasi, ir rengiant teisės aktų projektus bei taikant įvairius galiojančius teisės aktus, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į Konstitucijos nuostatas ir Konstitucinio Teismo jurisprudenciją. Aiškinant įstatymuose vartojamas konstitucines sąvo­kas, taip pat turi būti vadovaujamasi bendrosiomis teisės normų aiškinimo taisyklėmis, klai­dinga būtų tokias sąvokas interpretuoti ne Konstitucijos, o įstatymų ir poįstatyminio pobū­džio teisės aktų kontekste. Nuoseklus sąvokų vartojimas aiškiai žinant jų turinį leidžia iš­vengti įstatymų ir Konstitucijos bei tarp įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų prieštaravimų ir pasiekti, kad visi minėti teisės aktai sudarytų sistemą. Tai galima gerai iliustruoti konkrečiu viešosios tvarkos sąvokos vartojimo pavyzdžiu. Kaip jau minėta, Konstitucijoje yra nuostata, kad Vyriausybė garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką. Tai galima suprasti kaip išimtinę kolegialios institucijos - Vyriausybės - kompetenciją, kurią ji turi realizuoti tik in corpore. Ši nuostata patvirtinta ir Vyriausybės įstatyme, kurio 22 straipsnio 1 punkte pakartotas Konstitucijos 94 straipsnio 1 punktu turinys. Vidaus reikalų ministerijos nuostatuose nėra numatyta viešosios tvarkos užtikrinimo funkcija, tuo tarpu ją randame tarp pagrindinių poli­cijos uždavinių ir „policijos" sąvokoje. Išeina, kad policija tai atlieka vietoj Vyriausybės. Sa­vaime suprantama, kad Vyriausybė, kaip institucija, negali tiesiogiai garantuoti viešosios tvarkos, tai turi padaryti jai pavaldžios vykdomosios valdžios institucijos, o šio proceso stra­tegines kryptis turi nustatyti ir koordinuoti Vyriausybė arba vienas iš jos narių. Pagal vykdo­mosios valdžios institucijų tarpusavio hierarchiją Policijos departamentas yra įstaiga prie Vi­daus reikalų ministerijos. Policijos generalinis komisaras pavaldus vienam iš Vyriausybės narių - vidaus reikalų ministrui. Atrodytų, kad problema išspręsta - Vyriausybė per vidaus reikalų ministrą (kuris yra pavaldus Ministrui Pirmininkui) tarsi gali turėti įtakos viešosios tvarkos garantavimui. Tai netiesiogiai patvirtina ir Konstitucinis Teismas, kuris savo 1999 m. lapkričio 23 d. nutarime konstatavo, kad „valstybės valdymo srityje įstatymu ar kitu teisės aktu subjektui galima nustatyti teisę duoti pavedimus kitam subjektui tada, kai tarp jų yra pavaldumo santykiai"13, o 1999 m. birželio 3 d. nutarime pabrėžė, kad „Ministerijos yra specialios kompetencijos valstybės valdymo institucijos. Jas steigiant ar panaikinant sie­kiama organizuoti valdymą įvairiose srityse. Ministerija vykdo įstatymų ir kitų teises aktų jai pavestos srities valstybės valdymo funkcijas ir šioje srityje įgyvendina valstybės politiką" [10]. Tačiau Policijos generalinio komisaro pavaldumas vidaus reikalų ministrui tik formaliai įtvirtintas Policijos veiklos įstatyme. Kaip problemą derėtų įvardyti tai, kad nėra šio paval­dumo realizavimo teisinių prielaidų ir procedūrų. Policijos generalinio komisaro pavaldumas vidaus reikalų ministrui čia pat siejamas su jo atskaitingumu Respublikos Prezidentui. Pas­tebėtina, kad visoje šioje pavaldumo - atskaitingumo grandinėje vėl nėra paminėta Vyriau­sybė, tuo tarpu ji Policijos veiklos įstatyme įpareigojama dalyvauti Policijos generalinio ko­misaro paskyrimo procedūroje. Visa aptariama Policijos veiklos įstatymo 12 straipsnio 7 da­lies nuostata skamba taip: „Policijos generalinį komisarą vidaus reikalų ministro siūlymu ir Vyriausybės teikimu penkerių metų kadencijai skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. Policijos generalinis komisaras yra tiesiogiai pavaldus vidaus reikalų ministrui bei atskaitin­gas Respublikos Prezidentui".14 Matome, kad Vyriausybė šioje procedūroje atlieka tarpi­ninko vaidmenį. Kita vertus, Vyriausybė turi diskrecijos teisę neteikti Respublikos Prezidentui ministro siūlomos Policijos generalinio komisaro kandidatūros (nors Policijos veiklos įsta­tyme tokia procedūra tiesiogiai neaptarta, kaip nedetalizuota ir šio valstybės pareigūno at­leidimo ar nuobaudos jam skyrimo procedūra). Taigi Vyriausybės įtaka viešosios tvarkos už­tikrinimo procesui gali būti realizuojama tik per vidaus reikalų ministrą. Pagal Policijos veik­ios įstatymo 7 straipsnio nuostatas vidaus reikalų ministras negali duoti tiesioginių pavedimų jam tiesiogiai pavaldžiam Policijos generaliniam komisarui. Šiame įstatymo straipsnyje, ku­riame aptariama vidaus reikalų ministro kompetencija policijos veiklos srityje, nėra numatyta ministro teisė duoti pavedimus Policijos generaliniam komisarui, tuo tarpu viešojoje teisėje galioja principas „galima tik tas ir taip, kas ir kaip tiesiogiai leidžiama". Be to, įstatyme nu­statyta, kad vidaus reikalų ministras „rekomenduoja policijos generaliniam komisarui panai­kinti jo ar jam pavaldžių įstaigų priimtus teisės aktus, jeigu šie, ministro nuomone, priešta­rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams, Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, kitiems teisės aktams"15. Matome, kad net tokie ministro siūlymai yra tik reko­mendacinio pobūdžio ir gali būti traktuojami kaip keitimasis nuomonėmis. Tokiu būdu Vy­riausybei lieka bandyti užtikrinti viešąją tvarką priimant policijos veiklą reglamentuojančius poįstatyminius norminio pobūdžio teisės aktus. Tačiau Vyriausybės diskrecija šioje srityje apribota įstatymų leidėjo tiesioginiais pavedimais. Tokiu būdu darytina išvada, kad policijai pavesta Vyriausybės konstitucinė viešosios tvarkos užtikrinimo funkcija, kurios įgyvendini­mui Vyriausybė negali daryti didesnės įtakos. Tokia situacija taisytina - būtina atitinkamai papildyti Vidaus reikalų ministerijos nuostatus ir Policijos veiklos įstatymą. Vidaus reikalų mi­nisterijos nuostatų 5 punktą būtina papildyti ministerijos uždaviniais viešosios tvarkos užtik­rinimo srityje, kurie galėtų būti tokie patys kaip jos uždaviniai visuomenės saugumo srityje: „formuoti valstybės politikos viešosios tvarkos valstybės politikos įgyvendinimo strategiją ir organizuoti jos įgyvendinimą". Taip pat siūlytina Policijos veiklos įstatymo 7 straipsnį papil­dyti nauju punktu, nustatančiu vidaus reikalų ministrui teisę duoti pavedimus Policijos gene­raliniam komisarui. Tai būtų loginė Policijos veiklos įstatymo 12 straipsnio 4 dalis, kurioje, be kita ko, nustatyta, kad Policijos generalinis komisaras „tiesiogiai pavaldus vidaus reikalų mi­nistrui"16, tąsa. Manytina, kad toks teisinis reguliavimas labiau atitiktų Konstitucijos 94 straipsnio 1 punkto, 96 straipsnio 2 dalies ir 98 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nepriimtina atrodo ir situacija, kai randame atskirų to paties įstatymo normų tam tikrų prieštaravimų. Antai Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte tarp pagrindinių policijos uždavinių paminėtas viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas nemi­nint asmens saugumo. Tai yra įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų neatitikimas. Įstatymai sudaryti iš teisės normų, įtvirtinančių tam tikras sąvokas ir todėl leidžiančių poįstatyminės teisėkūros subjektams jas vartoti ir taikyti. Įtvirtintos įstatymuose šios sąvokos iš mokslinių, teorinių apibrėžimų virsta formaliai apibrėžtomis ir visiems privalomomis elgesio taisyklėmis, kurių vykdymas garantuojamas valstybės prievarta, tai yra teisės normomis. Neteisingas jų supratimas, juo labiau šiuo neteisingu supratimu paremtas netinkamas reali­zavimas gali sukelti rimtų teisinių padarinių. Kaip teisingai yra pabrėžęs A. Pumputis, „Vyk­dant nevykusias teisės normas, policijai kyla pavojus labiau susikompromituoti visuomenės akyse negu institucijai, kuri priėmė tą normą, nes asmenys, kurių atžvilgiu taikomos teisės normos, paprastai nesidomi jų atsiradimo šaltiniais"17. Sugrįžkime prie policijos sąvokos. Policijos veiklos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pa­teikta policijos įstaigos sąvoka: „Policijos įstaiga - šio bei kitų įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas juridinis asmuo, vykdantis įstatymais, steigimo bei kitais teisės aktais jam pavestus policijos uždavinius" [11]. Šios sąvokos loginė struktūra ir turinys leidžia nustatyti, kad api­brėžiant policijos įstaigą, vartojamos ir viešosios, ir privatinės teisės sąvokos. Apie tai galima spręsti perskaičius, kad pagrindinis policijos įstaigos požymis yra tas, kad ji turi būti juridinis asmuo. Nesant papildomų komentarų akivaizdu, kad tai juridinis asmuo, aprašytas Civilinio kodekso antrosios knygos II dalyje. Toliau sąvokoje šiam juridiniam asmeniui numatoma prievolė vykdyti policijos uždavinius. Vargu ar galima teigti, kad tai pakankamai išsami poli­cijos įstaigos sąvoka, turint galvoje, kad jau nagrinėtoje policijos sąvokoje ji turi lemiamą reikšmę (policija - tai policijos įstaigų visuma). įstatymo 11 straipsnyje kalbama apie polici­jos sistemą, kurią pagal šio straipsnio nuostatas sudaro Policijos departamentas prie Lietu­vos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trijų rūšių policijos įstaigos. Todėl, matyt, rei­kėtų ir policijos sąvokoje kalbėti apie policijos įstaigų sistemą. Pastebėtina, kad policija neį­vardijama kaip institucija arba kaip valdžios įstaiga, tuo tarpu Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje minimos valdžios įstaigos. Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies kontekstas yra labai svarbus nustatant policijos įstaigų paskirtį - tarnauti žmonėms. Dėl to policijos sąvokos ne­apibrėžtumas tarnavimo žmonėms ir žmogaus teisių apsaugos kontekste kelia abejonių skaitant Policijos veiklos įstatymo straipsnius (3 str. Policijos veiklos teisiniai pagrindai, 4 str. Policijos veiklos principai, 5 str. Policijos uždaviniai ir kt.), kuriuose kalbama ne apie valdžios įstaigą, o apie kažkokią amorfišką įstaigų ir pareigūnų visumą. Tokiu atveju kiek nublanksta ir labai pažangus, pirmasis ir svarbiausias policijos uždavinys - žmogaus teisių ir laisvių ap­sauga, nes jis, pasirodo, keliamas ne valdžios įstaigai (Konstitucijos 5 str. 3 d.), o policijos įstaigoms ir pareigūnams. Policijos veiklos įstatymo 8 straipsnio pavadinimas „Policijos bendradarbiavimas su kitomis valstybės, savivaldybių institucijomis ir visuomene"18 jau savaime (pagal savo vidinę logiką) reiškia, kad policiją įstatymų leidėjas tarsi laiko institucija. Kita vertus, minėtos konstitucinės valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms prasme tokiomis įstaigomis laikytinos visos policijos įstaigos. Tai, kad policija turi priklausyti valstybės institu­cijų kategorijai, pripažįstama ir Europos policijos profsąjungos Europos policininkų charti­joje: „Tam, kad policija galėtų prisitaikyti prie visuomenės ir geriau pažinti jos piliečius, bū­tina, kad policijos veikla būtų centralizuota. Tai yra būtina, kad visuomenė galėtų prisidėti prie nusikalstamumo prevencijos programų kūrimo, o policija galėtų eiti savo pareigas žino­dama, kad jos integracija į visuomenę yra svarbiausia. Policijos institucija turi būti pavaldi vykdomosioms jėgoms, o jos veikla kontroliuojama įstatymus leidžiančių institucijų, kaip numatyta kiekvienos šalies Konstitucijoje" [13]. Policijos veiklos įstatyme policija tarsi su­skaidoma j atskiras įstaigas ir net atskirus pareigūnus. Vadovaujantis prielaida, kad kiek­viena visumos dalis turi savyje visus visumos požymius, išeitų, kad net kiekvienas pareigū­nas yra policija. Galima konstatuoti, kad įstatyme pateiktas policijos apibrėžimas nėra išsa­mus ir aiškus. Galima pateikti analogiškų pavyzdžių. Naujai priimtame Muitinės veiklos įsta­tyme Lietuvos Respublikos muitinė įvardyta kaip „muitinės įstaigų, atsakingų už muitų teisės aktų įgyvendinimą, visuma"19. Kita vertus, įstatymo leidėjas nenori priskirti policiją valsty­bės institucijoms. Galima sutikti su A. Vaišvila, kad „bandymas neigti policijos priklauso­mybę valdžios sistemai liudija, jog susiduriame su klasikinio liberalizmo mąstysena, kuri val­džią iš esmės tapatina su totalitarinės valstybės valdžia, į ją žiūri kaip į kažką tautai iš prigim­ties svetimą, pavojingą"20. Tam tikru pereinamuoju laikotarpiu iš totalitarizmo į demokra­tiją tai yra dėsninga. Policijoje dar matoma milicija, su kuri dažnam asocijavosi tam tikros valstybės prievartos (įskaitant ir politini pagrindą bei slopinant nacionalinio išsivadavimo ju­dėjimą) potencialia galimybe. Tačiau tokie stereotipai dabar jau nebeturi pagrindo. Nėra rei­kalo bijoti policijos. Kita vertus, jos tapatinimas su valdžia yra neišvengiamas. Policija yra vykdomosios valdžios dalis, įskaitant nacionalinio saugumo sistemos dalį. Tai patvirtina ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio 19 skyrius: „Pagrindinė policijos, kaip nacionalinio saugumo sistemos sudedamosios dalies, paskirtis užtikrinti asmens ir visuo­menės saugumą, žmogaus teises ir laisves, palaikyti viešąją tvarką, kovoti su nusikalstamo­mis veikomis. Policijos funkcijas nustato įstatymas"21. Matyt, būtų racionalu įvardyti poli­ciją kaip teisėsaugos instituciją. Kita vertus, toks sprendimas gali sukelti kitų teisės normų tarpusavio konkurencijos problemų. Įtvirtinus nuostatą, kad policija yra valstybės institucija, taptų nevisiškai aiškus jos, kaip institucijos, santykis su Policijos departamentu, kuris taip pat yra valstybės institucija. Be to, Policijos generalinis komisaras tokiu atveju taptų dviejų įstaigų vadovu vienu metu. Reikia pripažinti, kad tokių pavyzdžių jau yra. Generalinis proku­roras vadovauja prokuratūrai, kuri taip pat laikoma institucija, ir Generalinei prokuratūrai. To­kia teisinė situacija - dviprasmiška. Policija, prokuratūra, muitinė, kariuomenė - tai bendri­nės sąvokos, praktiškai visame civilizuotame pasaulyje suprantamos maždaug vienodai. Teismas irgi patenka į šių bendrinių institucijų sąrašą, tačiau nėra tokios valstybės instituci­jos - teismas. Yra konkretūs teismai, sudarantys teismų sistemą, ir tai yra vienas iš teismų nepriklausomumą ir nešališkumą užtikrinančių veiksnių. Todėl siūlytina Policijos veiklos įstatyme įtvirtintoje policijos sąvokoje vietoje žodžio „visuma" įrašyti žodi „sistema", taip pat atsisakyti įvardyti policijos sąvokoje pareigūnus. Po tokios korekcijos policija būtų apibrė­žiama kaip asmens, visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinanti policijos įstaigų si­stema. Policijos pareigūno sąvoka pateikta policijos veiklos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje yra gana aiški. Siekiant sistemiškumo ir tikslumo, šią sąvoką reikėtų suderinti su statutinio vals­tybės tarnautojo sąvoka, pateikta Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje, bei vi­daus tarnybos sistemos pareigūno sąvoka, Įtvirtinta Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 4 dalyje. Apskritai derėtų atkreipti dėmesį i rimtą poreikį ištirti Policijos veiklos įstatymo, Vidaus tarnybos statuto ir Valstybės tarnybos įstatymo tarpusavio santykį. 1.3.Policijos pareigūno statusas ir jo žmogaus teisų apsaugos problema Kelia problemų šių Įsta­tymų normų tarpusavio konkurencija ir kolizijos, todėl neretai būtina nustatyti, kuris įstaty­mas turi būti taikomas kuriuo nors konkrečiu ginčijamu atveju. Tarkime, policijos pareigūno statuso sąvokoje pateiktoje Policijos veiklos įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje yra nuostata: „Po­licijos pareigūno statusas - šio ir kitų įstatymų apibrėžtų tarnybinių teisių ir pareigų visuma, nustatyta teisės aktuose"22. Toliau sąvokoje pateikiama nuoroda „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!