Dvilypė asmenybė literatūroje

Sensityvumas - (angl. sensitivity) - psichol. žmogaus būdo savybė: didesnis negu įprasta jautrumas savo gyvenimo įvykiams, kuris reiškiasi padidėjusiu nerimastingumu, naujų situacijų, žmonių, visokių išbandymų baime ir kt.

Dvilypė asmenybė literatūroje

Visų pirma, Vincas Mickevičius - Krėvė (kaime Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis, todėl Vincas Mickevičius šią pravardę pasirinko slapyvardžiu), XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis veikėjas (V. Krėvė-Mickevičius buvo stiprus orientalistas), pirmojoje klasikinėje lietuvių tragedijoje (lėzedramoje) ,,Skirgaila“ vaizdavo žmogaus, dualios asmenybės, slėpusios savo jautrumą, paveikslą (dramoje deheroizuota ir istorija, ir pagrindinis veikėjas) . Dramos centre (veiksmas vyksta Vilniaus Aukštojoje pilyje) – kunigaikštis Skirgaila, ieškantis Lietuvai, atsidūrusiai istorinėje kryžkelėje (tarp pagoniškosios Lietuvos ir krikščioniškosios Europos), tinkamo kelio ir prievarta įkalinęs savo pilyje Lydos kunigaikštytę, Mozūrų kunigaikščio sužadėtinę, Oną Duonutę, kad išsaugotų Lietuvos žemių vientisumą. Autoriui (pats rašytojas buvo karštos, jautrios, maksimalistiškos prigimties asmenybė, gyvenime ir kūryboje teigęs jausmų, minčių, ir veiksmų darną, asmens laisvę, sąmoningą apsisprendimą, teisę į laimę) rūpėjo pavaizduoti, kad Skirgaila su kunigaikštyte elgiasi kaip kategoriškas ir ambicingas valdovas, nelinkęs eiti į kompromisus (,,Kas nenori joje gyventi kaipo svečias, tas gali pasilikti čia kaliniu.“). Rašytojui (pirmasis lietuvių kultūroje atvertė anų laikų pasaulėjautos klodus ir suteikė jiems meninį pavidalą) pasiseka sukurti ir išlaikyti kunigaikščio, kaip dvilypės asmenybės, laikyseną (literatūros ekspertai yra pastebėję, kad V. Krėvei-Mickevičiui svarbiausia vertybė yra individualizmas) : diktatoriškas (,, <...> bet tu pati pasiliksi čia, kol aš to noriu.“), visgi giliai širdyje jautrus, ypač moterims (,,Negerai darai, kad verki ir prašai. Bark mane, keik, bet neverk ir neprašyk. Aš to nemėgstu.“). Rašytojas (dramą literatūros istorikai dažnai lygina su V. Šekspyro dramomis, nes Krėvė irgi rėmėsi istorijos šaltiniais) sukuria įspūdį, kad Skirgailos savivalė pagrįsta nekontroliuojama valdžia (,,Kadangi savųjų tarpe nesuradai sau tinkamo vyro, svetimajam gi aš tavęs neatiduosiu, tai mano žmona būsi.“), nors giliai širdyje kunigaikštis priverstas užgniaužti tikruosius jausmus kunigaikštytei: valdovas apie moters meilę galvoja, nes jos jam – Achilo kulnas (Krėvė pirmasis lietuvių literatūroje pavaizdavo individualią asmenybę, suabejojusią visuomeniniais idealais ir susitelkusią į asmenines problemas). Kurdamas meninį Skirgailos paveikslą, rašytojas atskleidžia, jog despotišką protagonisto elgseną (pasak J. Griniaus, despotizmas, kurį didiesiems Krėvės dramų herojams diktuoja aplinkybės ir jėgos bei garbės geismai, kenkia ne tik jų tėvynės žmonėms, bet ir jiems patiems) skatina jo meilė tėvynei (,,Aš myliu Lietuvą ir skaldyti jos dalimis niekam neleisiu, nei tau, nei broliui Jogailai, nei Kęstučio sūnui!“), nes Lietuva – jo Dievas. Palyginti subtiliai atskleistas Skirgailos vidinis sensityvumas, kuris prasiveržia atvirumu (,,Aš matau, kad bloga gyventi pasauly, bet kas tuo kaltas, aš nenumanau. Aš norėtau panaikinti visa, kas yra pikta, ir nežinau kaip. Man sunku taip kalbėti su tavim, kaip aš kalbu, bet kaip kitaip pasielgti, aš nežinau.“), apnuoginančiu ir atskleidžiančiu dvilypės asmenybės tikrąjį veidą (jautrus moteriai, išgyvena sąžinės priekaištus, sielojasi dėl netinkamų sprendimų, išsižadėto pagoniškojo tikėjimo). Rašytojas atskleidžia, kad kunigaikštis visgi išlieka valdingas (,,Nekalbėk man! Tu moteris, tu nieko nenusimanai.“) ir, ko gero, tokią jo laikyseną sąlygoja pareigos našta. Epizodas, kai kunigaikštis primeta Onai Duonutei pasiaukojimo dėl Lietuvos idėją (,,Tu atmink, ką aš tau sakiau, ir būk pasirengusi...“), o pats trokšta moters meilės, geriausiai atskleidžia dvilypės asmenybės, įspraustos į Prokrusto lovą, elgseną: iš vienos pusės jis pasiruošęs viską paaukoti dėl tėvynės, iš kitos – sentimentalus žmogus, galvojantis apie asmeninę laimę, tačiau priverstas jos išsižadėti. Nesunku pastebėti, kad Skirgailos veiksmai ir priimti sprendimai yra jo, dualios asmenybės, vidinio konflikto priežastis, suteikianti kunigaikščio įvaizdžiui negatyvumo atspalvį. Pasak literatūrologo J. Griniaus, V. Krėvės atšiaurūs kunigaikščiai daug apie meilę nekalba, nes gražių žodžių nemoka, tačiau savo vienatvėje jie apie moters meilę galvoja. Suvokiame, kad tragedijoje atskleista uždaro, bet juslaus žmogaus poza. Vadinasi, Vincas Mickevičius - Krėvė, XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis veikėjas, pirmojoje klasikinėje lietuvių tragedijoje (lėzedramoje) ,,Skirgaila“ vaizdavo vienvaldžio tirono, po kauke slepiančio jautrumą ir ištikimybę, paveikslą, verčiantį kontempliuoti dualumo esmę.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!