Dirvožemių teorija

Dirvožemių nomenklatūra Šiuo metu pasaulinėje dirvotyroje vyrauja šios trys dirvo­žemių nomenklatūros, turinčios savitas dirvožemių diagnostikos ir klasifikacijos sistemas: rusų, amerikiečių (JAV) ir tarptautinė (F AO/ JUNESKO). R u s Ų d i r v 0 ž emi 0 no m e n k I a t ū ros mok y k­los pradus randame pirmose V. Dokučiajevo mokslinėse publi­kacijose, kuriose jis, remdamasis bendraisiais mokslinių termini­jų sudarymo principais, dirvožemiams suteikė lakoniškus monose­mantinius, nors ir turinčius tam tikrą prasmę, bet tik simbolinius, pavadinimus. Jis čia plačiai pavartojo ir tokius liaudyje populia­rius terminus. kaip "jaura", "baltžemis", "pilkžemis" ir kt. Pa­grindiniais tokių simbolinių terminų pasirinkimo kriterijais bu­vo dirvožemio spalviniai ypatumai. Vėlesniuose V. Dokučiajevo ir N. Sibircevo darbuose dirvo­žemių nomenklatūroje, šalia spalvinio ar simbolinio termino, jau pradedamas vartoti ir antrasis, nusakantis kokią nors dirvožemio esminę savybę arba dirvodaros savitumą: "raudonasis druskože­mis", "šokoladinis juodžemis". Dar vėliau dirvožemių pavadini­me ėmė atsispindėti ir jų landšaftiniai savitumai: "miško pilkže­mis", "tundros dirvožemis", "pelkinis dirvožemis". Toliau, tobu­linant nomenklatūrą, dirvožemių pavadinimuose atsiranda ir geo­grafiniai terminai: "šiaurinis juodžemis" , "pietinis juodžemis". Pa­galiau, kurdami šiuolaikiškas dirvožemių klasifikacijas, moksli­ninkai neišvengiamai priversti vartoti ir dar sudėtingesnę no­menklatūrą, siekdami, kad dirvožemio pavadinime atsispindėtų kaip galima daugiau jo esminių savybių, dirvodaros procesų ir genetinės kilmės ypatumų, t. y. bandoma pažvelgti į jų genezę (kilmę ir išsivystymą). Priminsime, kad dirvožemio genezė - lcii atskiras dirvodaros skyrius, nagrinėjantis veikiant dirvodaros veiksniams ir vykstant dirvodaros procesams susidariusio dirvo­žemio profilio sandarą, profilyje vykstančių medžiagų bei ener­gijos maiml pobūdį, savybes ir derlingumą. Dėl to vis sudėtin­gesni darosi clirvožemių pavadinimai, nes juose jau atsispindi ir kai kurių dirvožemių režimų kokybiniai kriterijai. Net aukštų taksonominiq rangų dirvožemių pavadinimai darosi labai sudėtin­gi, griozdiški. Pavyzdžiui, toks dirvožemio pavadinimas kaip iš­plautas, šiltas, trumpai įšalantis, giliai micialiarinis-karbonatinis kserofitinių miškų juodžemis, anot kalbininkų, jokiu būdu negali pretenduoti į mokslinį terminą: greičiau tai aprašymas, 0 ne ter­minas. Nepaisant to, rusiškoji dirvožemių nomenklatūra darė ir daro nemažą įtaką pasauliniam dirvožemio mokslui, 0 tokie rusiški terminai, kaip "jaura", "juodžemis", "pilkžemis", "glėjus", "solo­necas", "solončakas" jau seniai tapo tarptautiniai. Daugelis šalių perėmė ir rusų terminų sudarymo tradiciją su­daryti žodžius su šaknimi "žemė" - "kaštonžemis", pilkžemis", "rudžemis" ir kt. Tokiu pat principu sudaryta ir vokiečill dirvo­žemių nomenklatūra, kur rusiškam "zem" atitinka vokiškas ,,-Er­de" (Braunerde - rudžemis; Schwarzerde - juodžemis"), tarptau­tinėje sistemoje (FAO/JUNESKO) - taip pat lotyniškas ,,501" (Liuvisol, Ferralsol, Cambisol). Šiuolaikinėje rusų dirvožemių nomenklatūroje, kurios tradici­jomis remiantis, iki šiol buvo vadinami ir mūsų dirvožemiai, im­ponuoja tai, kad joje dažniausiai netaukščiausiame taksonominia­me dirvožemio tipo lygmenyje bandoma vartoti trumpus, paimtus iš liaudies leksikono, simbolinius terminus. Antra vertus, ne ma­žiau svarbu ir tai, kad jau vien tik iš dirvožemio pavadinimo ga­lima spręsti apie jo pagrindinių požymių visumą, kas itin svarbu detaliau klasifikuojant dirvožemius žemiau tipo. DIRVOZEMIŲ SISTEMATIKA IR KIASIFIKA VIMAS D.sistematika - tai dirvotyros skyrius apie pasaulio dirvožemiq įvairovę, apie jų tarpusavio santykius ir įvairių jų grupių (taksonų) ryšius, būdingus tik vienai dirvožemio rūšiai, taip pat bendrus keliems taksonams (aukštesnio rango) diagnos­tinius požymius. Pagrindinis d. sistematikos tikslas­sukurti baigtą visų d sistemą(klasifikaciją). D. sistematika grindžiama palyginamuoju istoriniu ir geografiniu metodais bei evoliucinio dirvožemio vystymosi principu apibend­rinant visų dirvožemio mokslo skyrių duomenis. Nustatydama vienų ar kitų dirvožemių vietą bendroje planetos d. dan­gos sistemoje, dirvožemių sistematika turi didelę teorinę ir prak­tinę reikšmę įgalindama orientuotis didžiulėje dirvožemių įvai­rovėje. D. sistematikos pradininkai yra V. Dokučiajevas, Sibircevas, K. Glinka. Pirmas ir svarbiausias d. sistematikos uždavinys _ nustatyti kokybinius požymius, kad būtų galima atskirti dirvo­.žemius vienus nuo kitų. Toliau logiškai išplaukia ir antras dirvožemių sistematikos uždavinys - kiek galima išsamiau ir kiekybiškiau aprašyti tyrimų ob jekią - dirvožemį pagal šiuolai­kinį mokslo lygį atitinkančią nustatytų diagnostinių kriterijų, po­žymių ir savybių sistemą. Vadinasi, dirvožemių sistematika ­tai tarsi savotiškas dirvožemio apibūdintojas, kuriame pateiktas, kiekvieno mokslui žinomo dirvožemio aprašymas. Trečias uždavinys - pateikti logiškai pagrįstą tiriamlĮ dirvo­žemių išsamų sistematinį sąrašą, kartu tiriamlls objektus paruo­šiant jų mokslinei klasifikacijai sudaryti. Ir iš tokio kiek galima logiška seka sudaryto dirvožemio sistematinio sąrašo prelimina­riai jau galima sukurti įvaizdį apie tam tikrą jų surūšiavimą į tik išoriškai tarp savęs susietas grupes. Atlikus gilesnę moksli­nę analizę, įmanoma atskleisti ir vidinius, esminius įvairių dirvo­žemių ryšius, kuriais ir grindžiama jų natūrali klasifikacija. Visus tris išvardytus dirvožemių sistematikos uždavinius ga­lima išspręsti tik turint paruoštus dirvožemių nomenklatūros, tak­sonomijos (klasifikacijos) ir diagnostikos principus. PAGRINDINIAI DIRVOZEMIŲ GEOGRAFIJOS DĖSNINGUMAI Dirvožemių išsidėstymą sąlygoja gamtinių sąlygų Žemės pa­viršiuje įvairavimas. Platuminis dirvožemių zoniškumas Mokslas apie dirvodaros veiksnius sudarė sąlygas suformu­luoti sampratą apie dirvožemių zonas kaip pagrindmę planetos dirvožemių dangos išsidėstymo formą. Dirvodaros veiksnių kon­cepcija ir jų dėsningas geografinis išsidėstymas Žemės paviršiuje leido V. Dokučiajevui teigti, kad dirvožemiai Žemės paviršiuje išsidėstę ne atsitiktine tvarka, bet sąlygojami bendro zoniškumo dėsnio, 0 kiekviena gamtinė zona turi savą "zoninį" dirvožemio tipą· Klasikiniame darbe "Mokymo apie gamtos zonas klausimus" l1899) V. Dokučiajevas rašė: ... "jeigu visi dirvodaros veiksniai Zemės paviršiuje yra išsidėstę juostų ar zonų, ištęstų nors kiek lygiagrečiai geografinei platumai, tai neišvengiama, kad ir mūsų dirvožemiai - juodžemiai, jauros ir kt.- turi būti Žemės pavir­šiuje taip pat išsidėstę zoniškai, griežtoje priklausomybėje nuo klimato, augalijos ir kt." Šiuos bendrus pastebėjimus V. Dokučiajevas pabandė pavaiz­duoti "Šiaurės rutulio dirvožemių zonų schemoje", sudarytoje masteliu 1 : 50000000 (1899). V. Dokučiajevo schemoje buvo išskirt as 5 didelės zonos: 1) bo­realinė (arktinė); 2) miškų; 3) stepės juodžemio; 4) aeralinė ir 5) lateritinių dirvožemių. Be to, joje buvo išskirti aliuviniai, ka1l1lĮ grandinės, akmeningi miškais apaugę plotai. Iš visų 5 gamtinill dirvodaros veiksnių ĮVAIRIŲ ZEMYNŲ DIRVOZEMIO DANGOS YPATUMAI Eur 0 p a. Nors šiame žemyne apskritai ir pastebimas platu­minis dirvožemių zoniškumas, tačiau griežta dirvožemių biokli­matinių juostų ir zonų seka būdinga tik Rytų (Rusijos) lygumai. Europos dirvožemio dangos formavimuisi didelės įtakos turėjo kvartero ledynmečiai, jūrų transgresijos ir alpinė kaInodara. To­dėl čia vyrauja santykiškai jauni dirvožemiai, susidarę ledyninė­se ir poledyninėse sąnašose. Šiaurės ir Rytų Europos fliuvioglacialinėse lygumose ir žemu­mose po borealiniais spygliuočių ir subborealiniais (mišriųjų miškų) taigos miškais formuojasi palyginti vientisa dirvožemių danga, vyraujant joje rūgštiems sialitiniams mažai diferencijuo­tiesiems dirvožemiams.Viduržemio jūros srityje daugiausia neutralios reakcijos siali­tiniai dirvožemiai yra kietose karbonatingose uolienose. Alpinės zonos kalnų rajonuose išryškėja vertikaliosios dirvožemio dangos makrostruktūra. Europos pietryčių pusiau sausringų ir sausų lanclšaftų fone (nuo stepių iki dykumų zoml) taip pat pastebimas dirvožemio dangos zoniškumas. Tai šiuolaikinio žemyninio druskq kaupimosi zona. A z ija. Geografinių juostų ir ypač zonų konfigūracija (ark­tinės, poliarinės, borealinės, subborealinės, subtropikų, tropikų) čia nėra griežtai platuminio pobūdžio. Klasikinis zoniškumas būdingas tik Vakarų Sibiro ir Turanės žemumose. Azijos žemyno pradžioje ir jo centrinėje dalyse dėl klimato sąlygų ir geologinės sandaros savitumų susiformavo plačios dyku­mų ir pusdykumių juostos. Dažnai čia kalnų sistemose, jų prie­kalnėse bei pakiliuose plotuose formuojasi silpnai išsivystę ir ma­žai diferencijuoti dirvožemiai. Neretose čia nenuotakiose įdu­bose anksčiau vyko ir šiuo metu tęsiasi druskų akumuliacijos pro­cesai. Šiaurinėse ir šiaurės rytinėse daugiamečio įšalo teritorijose formuojasi kriogeniniai dirvožemiai.Ramiojo vandenyno vulkaninėje juostoje susidaro vulkanoge­niniai dirvožemiai. Azijos rytinėje dalyje, nuo borealinės iki tro­pinės juostos, kur nesant kalnų ir įtakojant musoniniam klimatu i, einant iš šiaurės į pietus, vyrauja laipsniškai besikeičiančios rūši­nės sudėties miškų augalija, atitinkamai keičiasi ir dirvožemiai. Zemyno pakraščiuose, intensyviai vykstant kalvotų teritorijų aukš­tėjimo procesams ir labai suintensyvėjus kalnų sistemų denuda­cijai, žemumose įvairiai perklostytose šiuolaikinėse aliuvinėse są­našose formuojasi derlingi salpiniai dirvožemiai. A f r i k a. Šiam žemynui taip pat būdingas platuminis dirvože­mių zoniškumas, kurį kartais kiek paįvairina nereti čia tektoni­niai procesai. Ypač išryškėja dirvožemio zonos einant į vakarus nuo 30 0 rytų ilgumos. Apie 20 % kontinento dirvožemių sudaro dykumos, kurios simetriškai išsidėsčiusios šiauriniame ir pietinia­me pakraščiuose. Apie 30 % Afrikos teritorijos iš viso neturi dir­vožemio dangos; tai smėlio ir akmeningų dykumų paviršiai, uoli­niai kalnai, eroduotos lateritinės dūlėjimo plutos ir šarvai (dau­giausia visa tai būdinga ekvatorinei juostai). Afrikos žemyno teritorijoje į vakarus nuo 300 rytų ilgumos būdingas ir platuminis dŪlėjimo procesų zoniškumas, praktiškai visur į rytus nuo šio meridiano vyraujant fersialitiniam dūlėjimo tipui (išskyrus šiaurinės Afrikos dalį). Š i a u r ė sAm e r i ka. Sudėtingą šio žemyno dirvožemių dangos pobūdį lėmė šie veiksniai: a) didelis žemyno ištęstumas iš šiaurės į pietus; b) kalnų barjero vakarinėje dalyje susi dary­mas; c) kvartero apledėjimų poveikyje susidariusios įvairios ledy­ninės, poledyninės, moreninės, fliuvioglacialinės ir liosiškosios sąnašos. Platuminių klimato juostų poveikis dirvožemio dangai ryš­kiausias rytinių ir centrinių kontinento dalių lygumose. Vakaruo­se šį zoniškumą suardo Kordiljerai, išilgai kertantys visas termi­nes juostas. Kordiljerų kalnai įtakE>ja kritulių pasiskirstymą že­myno centro lygumose ir priekalnėse. Būdinga, kad Šiaurės Amerikoje ir vienos drėkinimo zonos ribose, einant iš šiaurės į pietus bei dėsningai keičiantis termi­nėms sąlygoms, keičiasi ir augalija, ir dirvožemiai. Dar ryškesni augalijos ir dirvožemių pasikeitimai pastebimi ir terminės juostos ribose, einant nuo jūros pakrančių žemyno centre plytinčių teritorijų link. Taip pat kaip ir Europoje, Šiaurės Amerikoje buvo keletas apledėjimų. Ledynai dengė plotus iki 400 š. pl., 0 moreninės nuo­gulos pasiekė net 38 0 Š. pl., 1. y. įsiterpė į subtropikų juostą. Šie apledėjimai turėjo reikšmingą poveikį formuojantis dirvodarinių uolienų, reljefo formų ir dirvožemio dangos įvairovei. Šiaurinėje žemyno dalyje (iki 550 š. pl.), kur plyti daugiame­čio įšalo gruntai, dirvožemio dangos foną sudaro kriogeniniai dirvožemiai. Pie tŲ Ame r i k a. Bendrą šio žemyno dirvožemio dangos pobūdį lemia šių veiksnių derinys: 1) didelis žemyno ištęstumas iš šiaurės į pietus; 2) kalnų barjero Vakarų pakrantėje buvimas; 3) ekvatorinėje, tropikų ir subtropikų juostose vyravimas drėg­nų oro masių pernašų iš Atlanto vandenyno pusės; 4) šal­tosios srovės išilgai Ramiojo vandenyno pakrantės ir šaltosios sro­vės išilgai Patagonijos pakrantės susiformavimas; 5) tropikų ir ekvatorinėje juostose senų feralitinių, dažnai lateritiškų, dūlėji­mo plutų buvimas; 6) aliuvinių lygumų žemyno subtropikų da­lyje išplitimas; 7) veikiančių vulkanų atsiradimas ir jų išmestų nuosėdų kaupimasis šiauriniuose ir pietiniuose Anduose.Meridianinis atmosferos kritulių zonų išsidėstymo pobūdis sub­tropikų juostoje lemia ir tokį pat landšaftų ir dirvožemio zonų iš­sidėstymo pobūdį: šiaurėje labiausiai drėgnoje rytinėje dalyje, kur vyrauja raudonžemiai, tarpsta subtropikų drėgnieji miškai ir aukštažolės prerijos - ant juodžemiškųjų dirvožemių; kiek sau­sesniuose centriniuose pampų rajonuose - brunizemai, 0 Andų priekalnėse - sausos ir pusdykumių stepės pilkai (tamsiai) ruduo­siuose dirvožemiuose ir jų derinyje su įdruskėjusiais dirvožemiais ir sūrožemiais.Ramiojo vandenyno pakrantėje ir Andų vakariniuose šlaituo­se, stokojant kritulių, vyrauja dykumų landšaftai ir dirvožemiai, kurių ryškūs įdruskėjimo požymiai.Ekvatorinėje Pietų Amerikos žemyno dalyje pakrančių žemu­mose ir pakiliose priekalnių lygumose, po drėgnųjų ekvatorinių tropikų Amazonės baseino miškų danga išplitę ge1tonieji ir rau­donieji feralitiniai dirvožemiai. Į šiaurę ir į pietus nuo ekvato­riaus išsidėsčiusios tropikų sritys, kurioms būdingi sausringi lai­kotarpiai; po periodiškai drėgnaisiais tropikų miškais ir savano­mis čia vyrauja feralitiniai ir fersialitiniai dirvožemiai.Aus t r a I ija. Šiame žemyne vyrauja tropikinių dykumų ir pusdykumių landšaftai su įvairiais išplautais, karbonatingais ir įdruskėjusiais dirvožemiais.Pačioje šiaurinėje žemyno dalyje plyti periodiškai drėgnųjų tropikų miškų, bemiškių savanų ir retmiškių landšaftai diferenci­juotuose ir nediferencijuotuose, vietomis lateritizuotuose dirvože­miuose. Kraštutinėje pietvakarinėje ir pietrytinėje žemyno daly­se ir Tasmanijos saloje formuojasi sausųjų stepių ir krūmų landšaftai tamsiai ruduosiuose, rausvai (tamsiai) ruduo siuose ir pilkai (tamsiai) ruduosiuose dirvožemiuose. Dirvožemio zonų išsidėstymą Australijoje lemia žemyno ry­tuose susiformavęs Rytinių Australijos Kordiljerų kalnų masy­vas. Tai savotiška kliūtis drėgnų oro masių pernešos kelyje į že­myno centrą. Pagrindinė kritulių masė iškrinta rytiniuose kalnų šlaituose, 0 vakariniuose šlaituose ir priekalnių lygumose klima­tas yra daug sausesnis. Rytinėje Australijos dalyje dirvožemio zonos išsidėsto meridianų kryptimi. Rytiniai kalnų šlaitai apaugę tropikų miškais rūgščiuose pajaurėjusiuose miško rudžemiuose, raudonžemiuose ir geltonžemiuose. Vakariniai kalnų šlaitai ir aukštikalnės apaugusios subtropikų retmiškiais ir savanomis. Į že­myno gilumą šalia kalnų grandinės įsiterpia sausųjų savanų (šiau­rėje) ir sausringųjų retmiškių bei krūmokšnių (pietuose) juostos įdruskėjusiuose, karbonatinguose ir sūrožemiškuose dirvože­miuose. Dirvožemių bonitavimas ir žemių vertinimas arba kokybinis dirvožemių vertinimas - tai santykinio jų poten­cialiojo derlingumo nustatymas atsižvelgiant j juose augančių na­tūralių ir kultūrinių augalq produktyvumq. Dirvožemio bonitavimo skalės sudaromos atsižvelgiant į tai, kaip objektyvūs dirvožemių savybes ir režimą nusakantys rodik­liai koreliuoja su daugiamečiu įvairių žemės ūkio augalų derliu­mi esant įvairiam žemdirbystės intensyvumui. Vadinasi, dirvože­mių bonitavimas - tai speciali taikomoji dirvožemių klasifikaci­ja pagal jq potencialqjį derlingumą, kurį atspindi daugelis objek­tyvių dirvožemio rodiklių, glaudžiai koreliuojančių su auginamq augalų produktyvumu (derlingumu) ir kokybine sudėtimi. Šioje klaSifikacijoje dirvožemio kokybę nusako bonitetas, dažniausiai reiškiamas geriausio dirvožemio balais (jo balas prilyginamas 100). Taigi dirvožemio boniteto balas turi rodyti, kiek vienas dir­vožemis yra kokybiškesnis, geresnis arba produktyvesnis už ki­tą, t. )T., viena vertus, siekiama įvertinti dirvožemio kokybę, ge­rumo laipsnį, 0 antra vertus,- jų produktyvumą. Iš to seka vie­na iš svarbiausiq dirvožemio kokybinio vertinimo metodologijos požiūriu praktinė išvada, kad bonitavimo skalės turi būti suda­rytos ir pagal dirvožemio savybes, ir pagal aug alų derlingumą. Taip pat labai svarbu, kuriai iš šių dviejų vertinimo kriterijų grupei teikiama pirmenybė. Daug plačiau traktuojama žemių vertinimo samprata, kuri su­prantama kaip priemonių, teikiančių informacijq ne tik apie dir­vožemio kokybę (boniteto balq), bet ir apie jų ekonominę vertę (pajamingumq) sistema. Esminis skirtumas čia yra tas, kad žemių vertinimo skalėse (Ientelėse) atsižvelgiama ne tik į regiono dir­vožemiq savybes, bet ir kitas šios geografinės erdvės ekonomi­nes sąlygas nusakančias charakteristikas (laukų didumą, atstu­mą nuo miesto, aprūpinimą darbo priemonėmis ir komunikacijo­mis ir kt.).Dirvožemių bonitavimas ir žemių vertinimas yra dvi reikš­mingiausios žemės kadastro, kaip valstybinės žemės fondo tyri­mo, vertinimo, apskaitos ir paskirstymo sistemos, sudėtinės dalys. Priklausomai nuo ūkinės paskirties ir naudojimo šalies žemės fondas skirstomas į 5 pagrindines grupes: 1) žemės ūkio naudme­nos; 2) miestų ir gyvenviečių žemės; 3) kitos ne žemės ūkio pa­skirties žemės; 4) miško fondo žemės; 5) draustinių ir valstybės rezervo žemės. Racionalus dirvažemio dangas naudojimas visq pirma ekala­giškai prasmingas kiekvienas žemės pėdas panaudojimas, 1. y. vienus augalus reikia auginti upės slėnyje, kitus šlaituase ir t. t. Juk kiekvienas žemės lapinėlis savitas. Jeigu į tai neatsižvelgia­ma, pageidaujamą rezultatą galime gauti per daug brangia kai­na ir padaryti nepataisamas žalos dirvažemiui. Tadėl agrasistemase (tai žemės iikyje naudajami laukai, ke­liai, įvairaus tipo, mašinas, sėjamainos, tręšima sistema, žemės iikia produkcijos naudajima būdas, energetinis aprūpinimas ir sa­cialiniai santykiai) negalima nesiskaityti su kraštavaizdžio ir jas dirvažemia dangas įvairave. Ją, kaip minėta, dažniausiai lemia reljefa, dirva darinių ualienq, drėkinima ir drėgmės filtravimasi sąlygq nevienodumai. Visa tai lėmė, kad ir miisq nedidelėje ša­lyje specialistai rastq net 720 skirtingq dirvažemio atmainą Kar­tais takių skirtingq dirvažemio atmainq viename dideliame (100­150 ha) dirbamame lauke galima rasti bent keliolika. Tadėl, pa­vyzdžiui, patręšus takį nevienadą lauką viena da mineraliniq trą­šq narma, praktiškai nė viename ja kvadratiniame metre dir­važemyje nesusidaro aptimali, bet tik nieka nesakanti "vidutinė" augalų šaknims reikalingq bet kurių maisto, medžiagų kancentra­cija. Siuo, atveju skirtingai puaselėti kiekvieną takį žemės plote­Iį, kad nebūtq margas pasėlis ir nepatirtume derliaus nuastaliq, nėra galimybių. Apskritai savitas žemdirbystės sistemas ir silvi­tus dirva žemių "gydyma" būdus iki šiaI galėjame taikyti tiktdi gana sąlygiškai, vienas iš trijq (Vakarq, Vidurio, ir Rytq) išskirt" šalies dirvažemiq – gamtinėse (žemdirbystės) zanase. Iš dalies didžiuliuase laukuase gaunamas mažesnis d(·r1iIIS II dėl to, kad jq centre dažnai pastebimas C02 trūkumds, 1\lliliVII

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!