Dirvožemiai

Dirvožemio spalva. Spalva vienas iš svarbių morfologinio požymio, kuri priklauso nuo dirvodarinės uolienos ir dirvodaros tipo, dirvožemiuose yra visos spalvos nuo jodos iki baltos, išskyrus dvi spalvas ryškiai žalią ir ryškiai mėlyną, kai kurie dirvožemių tipai yra pavadinti pagal humusinės medžiagos (organinės ir cheminės). Raudonai rausvai geltona spalva rodo, kad dirvožemyje yra įvairių Fe2O3 sudarančių savarankiškus mineralus. Melsvai pilka spalva liudija apie FeO buvimą. Juodos dėmės ir sluoksneliai dirvožemyje susieti su mangano hidroksido buvimu. Balsva sako, kad dirvožemyje daug kvarco grudelių laisvų nuo molio mineralų. Baltą spalvą nulemia karbonatų ir sulfatų susikaupimas. Giliųjų horizontų spalvą nulemia gimtosios uolienos tai yra dūlėjimo plutos ar morenos sudėtis. Kad mūsų zonoje ir visame Šiaurės pusrutulyje dominuoja rusvai ruda spalva. Spalva priklauso nuo drėgnumo ir apšvietimo. S.Zacharovas pasiūlė unifikuotą trikampį(labai apibendrintą trikampį). Tiksliai spalva nustatoma laboratorijoje fotometru. Jo veikimas pagrįstas įvairaus ilgio šviesos bangų perėjimu per tiriamąjį pavyzdį. Nustatant dirvožemio sp. pirmiausia nustatyti pagrindinę horizonto sp., o po to atspalvį, nustatyta paskutinis žodis spalvoje reiškia vyraujančią spalvą..spalvos yra subjektyvios. Dirvožemio struktūra.–vadiname įvairaus dydžio agregatus į kuriuos subyra dirvodarinė masė. Šiuos agregatus sudaro sulipę pavieniai granulometrai. S.Zachorovas morfologiniu požiūriu struktūrą suskirstė į 3 tipus(grupes): 1.Kubišką;2.Prizmiška;3.Plokšteliška. šios grupės pagal agregatų dydį, formą, sienelių ir briaunų išvaizdą skirstomos į gentis ir rūšis. Pagal dydį(mm) struktūros agregatai skirstomi į 3formas: 1.Mikroagregatai jų dydis 7-10. Agregatai >10mm grumstai. Dirvožemiai gali būti struktūriniai ir bestruktūriai. Netgi vienam horizonte gali būti nevienarūšiai(nevienalytė)struktūra. Pagal struktūra dirvož. skirstomi: 1)bestruktūris(birus smėlis);2)silpnai struktūriški(agregat.sudaro 10%);3)vidutiniškai struktūriški(10%-20%);4)ryškiai išreikštos struktūros, kai agregatai sudaro nuo 25%-50%. Skirtingų horizontų struktūra įvairi:1)humusiniams horizontams būdinga grūdiška arba trupiniškai;2)eliuviniams-plokšteliška arba lapeliška;3)iliuviniams-riešutiška arba prizmiška. Karbonatų putojimo pradžios nustatymas,svarba ir reikšmė, tiriant dirvožemius. Kalcio karbonato(CaCO3) buvimo faktui įvertinti naudojama 10% Acl(druskos rūgštis). CaCO3+2HCl—CaCl2+H2CO3 Karbonatų buvimas ar nebuvimas rodo dirvožemio šarmingumo laipsnį. Jeigu giliai nerandami karbonatai tai rodo stiprų rūgštumą ir didelį išplovimą. Jeigu iš kasinio nebus imami pavyzdžiai ir monolitai tai druskos rūgštį, galima pilti ant aprašomosios sienelės. Poliarinio ir subpoliarinio sričių dirvožemiai. Paskutiniai moksliniai tyrimai parodė, kad Arktyje ir Antarktidoje vyksta ne tik intensyvus fizinis judėjimas, bet ir stipriai vystosi cheminis ardymasis, padedant gyviems organizmams. Ir taip formuojasi primytivieji dirvožemiai arba silpnai išsivystę. Antarktidoje,poliarinių lygumų dirvožemiai yra išsidėstę fragmentiškai, t.y.lankose nuo ledų oazėse ir priekrantinėje dalyje. Sudaro tik 0,06% Antarktidos ploto. Čia yra mažai kritulių(50-200mm per metus) dažniausiai sniego pavidalu ir tie išgaruojantys, auga samanos, dirva vasarą atšyla tik nuo 30 iki 40cm ir 1,5 mėnesio, dirvožemiai randami rudos ir orandžinių spalvų, pH yra nuo 6,4-6,8, humuso 1-4% Šiaurės pusrutulyje šios dykumos yra šiaurinėse salų dalyse, o pietinė riba sutampa su 73-760 šiaurės platumos. Šioje zonoje dirvodara vyksta tarp ledynų pakraščių ir pakraštinėje zonoje. Čia be ledų yra didesni plotai nei Antarktidoje. Arktyje daugiau dirvodarą veikia augalija,nes jos čia vietomis būna net augaline danga padengta. Arktinių dykumų dirvožemio profilis labai paprastas.ACa 12-15cm; BCa 16-40cm; C-(gimtoji uoliena) amž.įšalas. Šiuos dirvožemius dar vadina velėniniais arktiniais, o kur yra daug ištirpusių sulfatinių druskų, tai Arktinis druskožemis. Arktiniam dirvož.būdinga: 1)dirvožeminės dangos komplesiškumas (dėl mikroreljefo įvairovės);2)nedidelio storio dirvož.profilis(dėl lėto dirvodaros procesų intensyvumo ir negilaus sezoninio atitirpimo);3)neryški profilio diferenciacija į horizontus;4)ryškus skeletingumas dėl fizinio dūlėjimo procesų vyravimo.;5)glėjinio požymio nebuvimas dėl nedidelio kritulių kiekio. Arktiniai dirvož.-pramoninės medžioklės plotai. Primytivieji dirvož.skirstomi: 1)litosoliai(graik. lilos-akmuo,lot.solum-dirvožemiai.)dirvož.išsidėstę kietose, masyviose kristalinėse uolienose.2)arenosoliai(lot.arena-smėlis)puriose smėlio sąnašose išsivystę dirvožemiai.3)regosoliai(graik.rhegos-danga)puriose,priemolingose sąnašose išsivystę dirvožemiai.4)pelosoliai(grk.pelos-moliai)moliuose išsivystę dirvožemiai.5)andasoliai-vulkanogeniniai dirvožemiai. Jauriniai pelkiniai. Jauriniai pelkiniai-nekarbonantingi nuolatos ar periodiškai įmirkę, susidaro dėl jaurėjimo ir velėnėjimo procesų sąveikos.Šiems dirvožemiams susidaryti pagrindinės yra užmirkimo bei pelkėjimo sąlygos, arti esantis gruntinio vandens horizontas,nuotakumo stoka,sunki dirvodarinės uolienos granulometrinė sudėtis. Jauriniai pelkiniai dirvožemiai skirstomi į glėjiškuosius ir glėjinius. Glėjiškieji susidaro plokščiose lygumose,glėjiniai gilesnėse įdubose. Yra du dirvožemių pelkėjimo tipai: 1)pelkėjimas iš viršaus,kurį sukelia paviršinio vandens perteklius.2)pelkėjimas iš apačios,kuris atsiranda pakilus gruntiniam vandeniui. Sudėtingoje dirvodaros sąlygų įvairovėje susidarę jauriniai pelkiniai dirvožemiai skirstomi į 5potipius,kurių kiekvienas pagal užmirkimo laipsnį,dalijami į 2 rūšis. A GLĖJIšKOJI JAURA;B GLėJINė JAURA;C GLėJIšKASIS JAURINIS TIPINGASIS DIRVOžEMIS;D GLėJINIS JAURINIS TIPINGASIS;E GLėJIšKASIS VELėNINIS JAURINIS;F GLėJINIS VELėNINIS JAURINIS;G GLėJIšKASIS PUVENINGAS JAURINIS;H GLėJINIS PUVENINGAS JAURINIS;I GLėJIšKASIS DURPIšKASIS JAURINIS;J GLėJINIS DURPIšKASIS JAURINIS. Jauriniai pelkiniai dirvožemiai sudaro 18,4% Lietuvos dirvožemio dangos.detalesniems tyrimams jauriniai pelkiniai gali būti skirstomi ir pagal jaurėjimą(menkai,vidutiniškai,smarkiai pajaurėję). Augalija,kaip dirvožemį formuojantis faktorius(Lietuvoje). Dėl mažos teritorijos, nedidelių klimato ir reljefo skirtumų nevienodi dirvožemiai Lietuvoje per tą patį laiko tarpą susidarė dėl dirvodarinių uolienų ir ypač veikiant įvairiai augalijai. Augalijos danga Lietuvoje įvairiais poledynmečio laikotarpiais labai keitėsi: subarktinis holoceno pradžioje virto borealiniu; šį vėl pakeitė atlantinis,paskiau subborealinis kol pagaliau įsivyravo subatlantinis. Kintant tokiems svarbiems dirvodaros veiksniams,atitinkamai kito ir dirvodaros procesai. Pagrindiniai dirvodaros procesai jaurėjimas,velėnėjimas ir pelkėjimas,kurių sąveika ar vieno kurio proceso vyravimas lemia dirvožemio dangos mozaiką. Lietuvos dirvožemių absoliutus amžius nuo paskutinio ledyno atitraukimo siekia ~10-12tūkst.metų. Dėl vyraujančio jaurėjimo dirvodaros proceso Lietuvoje daugiausia yra jaurinio tipo dirvožemių. Kur jaurėjimo procesas lėtas, bet gausiai kaupiasi organinės daug pelėsinių elementų turinčios medžg.susidaro velėniniai karbonatiniai ar miško rudžemių tipo dirvož. drėgmės pertekliaus sąlygomis greta jaurėjimo ir velenėjimo ima reikštis pelkėjimas. Spygliuočių miškuose nekarbonatingose dirvodarinėse uolienose susidaro jauriniai pelkiniai,o vyraujant žolinei augalijai ar lapuočių miškuose-velėniniai glėjiniai ir glėjinių miško rudžemių tipo divož. Užliejamuose slėniuose-susidaro salpinio(aliuvinio)tipo dirvož. 1952m buvo priimtas,o 1959m.papildytas ir iki šiol tebegaliojantis Lietuvos dirvož.sistematinis sąrašas,kuriame išskirti 6 genetinių tipų dirvož.: jauriniai; jauriniai pelkiniai; velėniniai karbonatiniai; velėniniai glėjiniai; pelkiniai; salpiniai. Uolienos. Dirvože. iš dirvodarinių uolienų paveldi daugybę įv. mineralų.Mineral.-skirtingos struktūros, tai kristalinės ar kristal.-amorfinės medžiagos.Jų dalelių dydis l.įvairus.Cheminė ir mineral.dirvodarinių uolienų sudėtis sąlygoja dūlėjimo intensyvumą ir iš dalies lemia natūralios augmenijos sudėtį.Karbonatai dirvožemyje lėtina arba sustabdo klimato skatinamą rūgštėjimą.Kai kurios dirvodarinės uolienos turi molio mineralų,susidariusių geologiniaisperiodais vykusio dūlėjimo metu.Dirvodarinių uolienų kilmė lemia molio mineralų sudėtį. Klimatas.Geologinio laiko atžvilgiu klimato įtaka dirvodarai nevienoda.Dėl įv. priežasčių Žemės istorijoj klimat. Keitėsi daug kartų.Su klimato kitimu glaudžiai susijusi organinio pasaulio vystymopsi istorija ir Žemės dirvožemio dangos susidarymas.Taigi daugiausia įtakos klimatas turi dirvožemių-bioklimatinių juostų,zonų ir sričių išsidėstymui Žemės paviršiuje.Lietuva yra vidutinių platumų juostoje,pereinamojo iš jūrinio į kontinentinį(žemyninį)klimatą srityje.Nuo klimato sąlygų priklauso dirvodaros procesų energetika.Temperatūra ir krituliai lemia vykstančio dūlėjimo pobūdį, nes kiekvieną kartą, temperatūrai pakilus 10 laipsnių C, cheminės reakcijos vyksta dvigubai greičiau .Dirvožemio mikroorganizmai,nuo kurių priklauso dirvožemio biocheminiai procesai,yra jautrūstemperatūrai ir drėgmei.Kritulių pasiskirstymą tam tikrais mėnesiais lemia atstumas nuo jūros ir aukštumų išsidėstymas drėgmę nešančių vėjų atžvilgiu. Lietuvoje vidutinis kritulių kiekis per metus – 620 mm.Vasarą daugiau kritulių iškrinta Lietuvos rytuose, o žiemą- vakaruose.Reljefo įvairovė – teigiami ir neigiami reljefo elementai lemia atmosferos kritulių persiskirstymą,ir susidaro skirtingas dirvožemio drėgmės režimaspakilesnio reljefo vietovėse ir žemumose.Terasose ir upių slėniuose turi reikšmės arti Žemės paviršiaus esantys gruntiniai vandenys.Kritulių iškrinta daugiau atvirose vėjui ir mažiau –užuovėjoje esančiose aukštumų pusėse.Lygumose drėgmės pasiskirstymui turi įtakos mikroreljefas.Mikroįdubimuose kaupiasi vanduo ir susidaro vietinis mikroklimatas.Vertinant klimato reikšmę dirvodarai,būtina žinoti maksimalius,minimalius ir sezoninius temperatūros ir kritulių pakitimus.Labai svarbu, kokia kritulių forma,koks intensyvumas bei kritulių ir temperatūros santykis.Aktualu ar dažnos liūtys, dėl kurių vyksta dirvožem erozija.Bet svarbiausia,ar susidaro drėgmės perteklius,ar drėgmė sunkiasi per podirvį į horizontą C ir gilesnius dirvožemio sluoksnius yra vienas iš būdingiausių Lietuvos dirvož derlingumą lemiančių veiksnių. AMŽIUS.Dirvožemių susidarymas yra lėtas, bet nuolatinis procesas.Laiko trukmės įtaka,per kurį dirvodarinės uolienos buvo dūlėjimo objektu,ypač ryški lyginant ledyninių regionų dirvožemius su tais, kurie susidarė vietovėse, kur nebuvo ledynų. Lietuvoje palyginti nedaug laiko prabėgo nuo ledynų atsitraukimo ar ištirpimo – pastebima didelė dirvodarinių uolienų įvairovė.Dirvož palyginti jauni ir yra panašūs į jų dirvodarines uolienas.Aukštumų dirvožemiai Lietuvoje senesni.Seniausi mineraliniai dirvož yra p.r. Lietuvos dalyje,kur nebuvo paskutiniojo apledėjimo. Reljefas. Nuo žemės reljefo labai priklauso klimato veiksnių įtaka dirvodarai.Žemose lygiose vietose lietingais laikotarpiais gali susidaryti drėgmės perteklius.Skiriamos šios reljefo formų grupės – makroreljefas, mezoreljefas ir mikroreljefas.M a k r o r e l j e f a s – lygumos, plynaukštės ir kalnų masyvai.M e z o r e l j e f a s – tai vidutinių matmenų reljefo formos – įdubos, kalvos,griovos, uždari slėniai ir terasos. M i k r o l j e f a s – tai smulkios reljefo formos- nedideli pažemėjimai,įdubos,pakilimai,kauburėliai,susidarę lygumose.Reljefas, augalija ir dirvožemio susidarytmas taip pat yra susiję.Užmirkusiose žemumose auga drėgmę mėgstantys augalai ir lėčiau skaidosi organinės medžiagos.Stačių pietinių šlaitų dirvožemiai yra sausesni,daugiau paveikti erozijos. Augalija ir gyvunija. Augmenija,gyvūnija tam tikromis sąlygomis palengvina skaidyti dirvodarines uolienas ir galutionai jas paverčia dirvožemiu.Akivaizdus augmenijos poveikio pavyzdys yra skirtingų dirvožemių susidarymas po žoline ir miško augmenija. Kur auga žolės,organinė medžiaga kaupiasi paviršiniuose dirvožemio sluoksniuose. Didžioji jos dalis susidaro dėl kasmet sunykstančių žolių šaknų.Medžių lapai,spygliai ir šakutės, nukritę ant žemės, susudaro miško paklotę.Ji palengva skaidosi. Dalis jos susimaišo su paviršiniais dirvo-žemio sluoksniais, padeda susidaryti plonam tamsios spalvos sluoksniui. Paklotei skaidantis,susidaro tam tikras kiekis agresyvių organinių rūgščių, kurių dalis gali būti išplaunama gilyn.Todėl miškuose susidaro rūgštesni dirvož. Vietiniai faktoriai. Dirvodarą veikia melioracija,tręšimas ir kalkinimas. Did. įtakos ne tik dirvodarai, bet ir aplinkai turi žemės dirbimas bei cheminių priemonių vartojimas augalų apsaugai.Labai intensyviai naudojant žemę,suardomos nusistovėjusios ekologinės sistermos,jos darosimlengvai pažeidžiamos – sutrikdomi dirvodaros procesai.Žmogaus ūkinė veikla turėtų būti tokia,kad būtų gerinami nederlingi dirvož. ir palaikomas stabilus derlingumas gerų dirvož. Taigos misku zonos dirvoz naudojimas žemės ūkyje.Šios zonos klimatinės sąlygos palankios grūdinėms kultūroms auginti (50 proc.rugių pasaulinės produkcijos auginama čia)šakniavaisiams,sodams ,daržams.Dirvožemių derlingumas čia l.įvairus. Tai priklauso nuo nujaurėjimo laipsnio,peleninių elementų,azoto bei humuso kiekio, nuo prisotinimo bazėmis laipsnio, rūgštingumo. Did. seniai įsisavintų plotų natūralus derlingumas yra mažas,juos reikia kultūrinti,įdirbti,racionaliai tręšti organinėmis ir mineralinėmis trąšomis,dirvožemius sausinti,auginti daugiametes žoles,sudaryti storą humusingą ariamąjį horizontą.Svarbi priemonė- dirvožemių kalkinimas. Kalkinant pašalinamas augalams ir mikroorganizmams kenksmingas dirvožemio rūgštumas,pagerėja fizinės savybės, pakyla naudojamų trąšų efektyvumas,padidėja auginamų kultūrų derlius.Auginant daugiametes žoles, padaugėja dirvožemyje organinių medžiagų,humuso.azoto ir kt. Maisto elementų.Dirvož. armens storis būna per plonas(20-22 cm),ir augalų šaknys pasiskirsto ne tik jame, bet ir žemiau esančiuose nepalankiuose jauriniuose bei iliuviniuose horizontuose.Taigi ariamąjį sluoksnį reikia pagilinti iki 25-30 cm.Yra ariamų plotų,kur vasarą ir rudenį būna žalingas trumpalaikis (15-30 parų)drėgmės perteklius. Tokius dirvožemius būtina sausinti.Kultūrinant velėninius jaurinius dirvožemius,daugelis jų savybių ir požymių kinta.Dirvožemis netenka pradinių ir įgyja naujų savybių:susidaro storesnis humusingas horizontas,geresnė struktūra,palankesnis vandens,oro ir šilumos režimas. Tundros. Klimatui būdinga žema vidutinė metinė temperatūra,amžinas įšalas.Šiaurės Sibire įšalas ištisinis ir yra net 400-600 m. Storio.Vyksta biologiniai procesai,vystosi dirvožemis.Įšalas veikia ant jo slūgsantį dirvožemį:šaldo jį,neleidžia sunktis vandeniui.Tundros reljefas gana įvairus. Daugiausia lygumos,kurias paįvairina neaukštos kalvelės,upių slėniai,kalnagūbriai.Dirvodarinės uolienos tundroje esti mechaninės sudėties,dažnai jose gausu stambaus skeleto.Augalija tundroje dėl atšiaurių klimato sąlygų labai menka.Gamtinių sąlygų ir augalijos atžvilgiu tundra skirstoma į pozonius:1) arktinė dykuma; 2) arktinė tundra; 3) kerpių-sąmanų (dėmėtoji) tundra;4) krūmokšninė tundra ir 5) miškatundrė. Glėjiniai dirvož. Susidaro daugiamečio įšalo priemolingose uolienose, esant l. Trumpam ir šaltam vegetacijos perioduiBūdingas 0 tipo profilis.Sv. formuojantis-dėmėtumas, pūtimasis,pleišėjimas.3pazoniai:p.krūmokšninė,tikroji,arktinė. Lėta nuokritų mineralizacija. Humuse vyrauja bespalvės judrios fulvorūgštys.BUDINGA:1ned. Dirvodarin uolienu dūlėjimo greitis.2profilio glėjiškumas.3lėtas dūlėjimo ir dirvodaros produktu išplovimas iš dirvodaros paveikto sluoksnio.4neryški dirvož profilio diferenciacija pagal dumblo irmineralinius komponentus.5lėtas organin liekanų skaidymasis.6d. kriogeninių procesų poveikis dirv morfologinei išvaizdai,chem sudėčiai. Antriniai mineralai:smulkias aliuminio ir geležies oksidai,mažiau atsparūs dūlėjimuisilikatiniai molio mineralai bei pirminių mineralų dūlėjinmo,tirpūs pernešami produktai,jie susidaro dirvodaros metu.Reikšmė :antrinių mineralų sintezė priklauso nuo drėkinimo ir temperatūrinių sąlygų,nuo dirv. Mineralogijos sudeties priklauso visos dirv. Savybės nes tai yra rezervas maistmedžiagių, vandens fizinių savybių, vandens fizinių savybių ir augalų mitybai pasiekiamų elementų. Dirvž. oro atsinaujinimo ciklas-šis ciklas vyksta labai greitai. Nežymūs yra paros pokyčiai, šis procesas vyksta difūzijos dėka. Di fūzijos priežastis yra, kad vykstant dirvožemio procesasms atsiranda ir susikaupia dujų kiekis, kuris viršija koncentraciją prie žemės oro sluoksnyje, dėl to vyksta dujų difūzija iš dirvožemio į atmosferą, be to dar keičiasi dujų sudėtis priežeminiame sluoksnyje.Kuo daugiau oro dirvž.tuo didesnė dujų apytaka. Pačiame dirvž. Paviršiuje pasikeitimas vyksta labai greitai,per kelias valandas.Įmirkusiuose dirvž, dujų apytaka yra apsunkinta ir dirvodaros procesas vyksta prie deguonies trūkumo ir ten susikuria redukcinės sąlygos: dirvožemio drėgmė,atmosferos slėgis,temperatūrų kaita, vėjo greitis.Drėgmės atsinaujinimo ciklas:dirvož.drėkinimą parodantis rodiklis yr atmosferinių kritulių suma, nevisi kritulia pasiekia žemės paviršių, miške iki 30% susilaiko augalų paviršiuje ir išgaruoja.Garų kondensacija dar vienas drėgmės rodiklis.Pažemėjimuose papildymas drėgmės susikaupia pritekant vandeniui nuo šlaitų. Priimtas rodiklis parodantis teritorijos drėgnumą yra drėgnumo koeficentas. PELKINIAI:PELKĖJIMO PROCESUI BŪDINGA ORGANINIŲ MEDŽ.(DURPIŲ PAVIDALE KAUPIMASIS IR MINERALINĖS DALIE GLĖJĖJIMAS,TAI BETARPIŠKAI SUSIJĘ SU DRĖGMĖS PERTEKLIUMI IR NEGILAI SLŪGSANČIUOSE GRUNTINIAIS VANDENIMIS.Jų vystymuisi turi pelkinė augalija,būdinga nuolatinis drėgmės pertekliusir savita augalija skatinanti durpių susidarymą 2 būdai užpelkėjimo:sausumos ir vandens. Pelkiniai yra taigos zonoje jų profilyje 2 horizontai jie žymimi P.Pa(aukštutiniai)- yra nulemti atmosferinio drėkinimo ir skurdžios augalijos,rūgštūs ph3-4 gailiai girtuoklės.Pž(žemutiniai) vystosi upių slėniuose,salpuose,vyrauja žaliosio samanos,auga jie neūtralūs,šarminiai >7. ir Pt(tarpiniai).Nusausinuos šiuos dirv. Pelkinė augalija išnyksta ,o dirv. Rūgštingumas nevisada.Būtina tręšti fosforu ir kaliu,azoto ne, būtina kalkinti.ŽŪ PŽ naudojami nusausinus,PA kaip kraikas A2 horizontas-rūgščiose dirvož-.esabt pakan.kritulių kiekiuiŠviesūs visąlaik eina ta pačia seka, bet gali eiti po A0 miško paklotės. Iš šio horizonto išplaut ageležis manganas ir humusas.Jis vad.eliuviniu ir žym Ejo granulometrinė sudetis dažnai smėliai. Velėniniai jaurinai apskritai:savybė profilio difiriancijacija į horizontus.Būdinga nestoras,ryškus velėninis akumuliacinis horizontas,maisto medžiagų ir humuso yra nedaug.Rūgšti reakcija ir labia menko derlingumo jaurinis horizontas,Jų susidarymui įtakos turėjo spygliuočių miškai su žoline –samanine augalijos danga ph4,5-6,5 humuso tik tai 1-2proc. Jie skirstomi į rūšis pagal pajaurėjimo laipsnį J1-silpnai, A2 nėra arba tik požymiai,J2-vidutiniškai,a2 plonas ar yra tik a1a2horizontas.J3-stipriai pajaurėję,a2 yra ryškusGerinami kalknant ir formuojant storesnį humuningą horizontą,tręšti organinėm ir mineralinėm trąšom.oro apykaita:oras užima visas poras, kurių neužėmė vanduo,santykis tarp dirv.oro ir vandens rodo dirvž. Užmirkimo laipsnį. Oro imlumas-dirvož.tūrio užimta oro.Oro laidumas-dujų apykaita tarp dirvož. Ir atmosf.oro. Kuo didesnis poros, tuo didesnis laidumas orui.DIRVOŽ ORAS skiriasi nuo atmosf oro. Tam turi reikšmės dirvož.vykstantys biologiniai procesai, nes augalų šaknys ir mikroorganizmai sorbuoja deguonį ir išskiria Co2

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!