Referatai

Dainuojamoji tautosaka ir poezija

10   (3 atsiliepimai)
Dainuojamoji tautosaka ir poezija 1 puslapis
Dainuojamoji tautosaka ir poezija 2 puslapis
Dainuojamoji tautosaka ir poezija 3 puslapis
Dainuojamoji tautosaka ir poezija 4 puslapis
Dainuojamoji tautosaka ir poezija 5 puslapis
Dainuojamoji tautosaka ir poezija 6 puslapis
Dainuojamoji tautosaka ir poezija 7 puslapis
Dainuojamoji tautosaka ir poezija 8 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

Dainuojamoji tautosaka Liaudies lyrika (poezija) Ryškiausia lietuvių liaudies lyrikos rūšis yra dainos, nuo to įsigalėjo tradicija šią kūrybos rūšį vadinti Dainuojamąja tautosaka. Kitose tautose liaudies lyrika pasireiškė giesmėmis, himnais, dainomis, raudomis bei lyrinėmis improvizacijomis. O lietuvių lyrika išsiliejo dainomis ir raudomis. Religinės giesmės didžiąja dalimi yra literatūrinės kilmės. Daina – viena iš labai senų kūrinių rūšių meno istorijoje. Daina – dvasinės kultūros atrama, taurių jausmų, idealų reiškėja. Seną dainavimo ryšį su šokiu savotiškai padeda nustatyti žodžio daina kilmė. Jį gretiname su latvių kalbos žodžiu diet – dainuoti, šokti. Ilgainiui daina atitolo nuo šokio, ėmė savarankiškai gyvuoti, bet visiems laikams liko sujungta poezija ir muzika. 1829 metais Simonas Stankevičius, atkreipęs dėmesį, kad melodijos suteikia dainoms gyvastį. Apie muziką jis rašė: „<...> daina be natos rodos man esanti kaip kūnas be dūšios arba, žodžiais pirmosios dainos, sakant akmuo be kraujo“. Duomenų apie lietuvių dainas randame XVIa. kronikose: Aleksandro Gvanijinio „Europos Sarmatijos aprašyme“ ir Motiejaus Strijkovskio „Kronikoje“. Stiprėjant Tautiniam sąjūdžiui, į dainas imama žiūrėti kaip į esminę tautos dvasinio turto dalį, tautos prigimties reiškimosi būdą. 1825 metais Liudvikas Rėza Mažojoje Lietuvoje išleido pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį. 1829 metais pačioje Lietuvoje Simonas Stanevičius, labai kruopščiai atrinkęs 30 tekstų, paskelbė leidiniu “Dainos Žemaičių”, o 1833 metais pasirodė jų visų melodijos. Dainų tekstų rinkinį sudarė ir Simonas Daukantas (1846). Pačius reikšmingiausius ir didžiausius praėjusio šimtmečio dainų leidinius sudarė broliai Antanas ir Jonas Juškos beveik vien iš Veliuonos apylinkių. Daugelis dainų dainuojamos tik tam tikra proga, tiesa ne visos dainos skirtos atitinkamoms progoms. Dainuojama ir šiaip sau , bet kada, pavyzdžiui, ilsintis, jaunimui suėjus vakaroti, moterims triūsiant po namus. Didžiąją daugumą lietuvių dainų galima suskirstyti į 3 grupes: 1. Kasmetinių darbų ir papročių dainos; 2. Asmens ir šeimos gyvenimo dainos; 3. Visuomenės gyvenimo dainos. Kasmetinių darbų ir papročių dainas patogu suskirstyti pagal sąsają su metų laikais, o asmens ir šeimos gyvenimo dainas – pagal sąsają su tam tikrais žmogaus gyvenimo tarpsniais. Garsiausios gyvenimo arba visuomenės dainos yra karo dainos. Be to, visuomenės gyvenimo dainoms priklauso socialinio protesto, sukilimų, tautinio sąjūdžio, revoliucijų, partizanų kovų, tremties, emigracijos ir kitos dainos. Daugelį čia išvardytų dainų galima vadinti ir istorijos (praeities) dainomis. Istorijos dainoms priskirtas asmenų herojiškumas, patriotizmas, žygdarbiai, reikšmingos statybos, plėšikų siautėjimas. Visuomenės dainos apdainuoja ir pavienių kaimų žmones, įvairių sluoksnių, verslų, profesijų žmonių gyvenimą, nuotykius, santykius su kitų tautų žmonėmis. Prie visų trijų dainų grupių šliejasi vaišių, žaidimų, šokių dainos ir talalinės. Lietuvių dainuojamajai tautosakai priklauso ir raudos. Raudama per vestuves ar ištikus nelaimei. Lietuvių dainos pasižymi nuotaikos intymumu. Daug jose švelnumo, dvelkiančio nuo dažnų deminutyvų – mažybinių ir maloninių žodžių. Liaudies dainos suburdavo, nuramindavo, įkvėpdavo stiprybės ir vėlesniais sunkmečiais – tremties, emigracijos sąlygomis, ir prasidėjus naujajam tautiniam atgimimui. Dainų įvairovę patogu aptari pagal etnografinį lietuvių skirstymą į aukštaičius ir žemaičius, dzūkus ir suvalkiečius. Aukštaičiai – dainingi žmonės, gal todėl čia suvešėjo ir profesionali lietuvių lyrika, o dzūkai išsiskiria savo melodingumu. Dauguma suvalkiečių dainų – daugiabalsės. Žemaičių dainų repertuaras kur kas mažesnis negu kitų etnografinių sričių. Darbas – daugumos žmonių gyvenimo būtinybė. Tarp darbo ir dainos yra daug bendro. Kaimo žmonės dainas į pagalbą pasitelkė savo nuotaikai ir ūpui pakelti. Pavasarį skambėdavo arimo dainos, vasarą – šienapjūtės, javapjūtės, grikių rovimo, vėliau – linarovio, o rudenį ir žiemą – kūlimo dainos. Ganant taip pat skamba dainos. Vienų mintys sutelktos ties paprasčiausiais ganymo rūpesčiais, kitų – užtvindytos aimanomis dėl sunkios piemenų būklės. Artojai dainuoja apie sėją, augalų auginimą ir apdorojimą. Pagrindinis darbo dainų įkvėpėjas buvo laisvas darbas – svarbus grožio ir gėrio kriterijus. Šienapjūtės dainos daugiausiai paplitusios Šiaurės Lietuvoje. Per šienapjūtę dainos skambėdavo ir be priedainio. Vienose iš jų liečiama karo tema, nugailimas kariu ar rekrūtu tapęs šienpjovys, kitose girdėti bajorų nuskriaustos seselės skundas, dar kitose atskleisti viešnios griebėjos , našlaitės išgyvenimai. Pietuose ir pietryčiuose (t.y. tarp rytinių ir pietiniu dzūkų) daugiausiai paplitusios rugiapjūtės dainos. Apie rugiapjūtę dainuojama, nes visus metus žmogus galvoja, ar bus duonelė, ar užteks jos iki kitų metų? Rugiapjūtė tampa išsivadavimo iš rūpesčių ir vilčių išsipildymo laikotarpiu. Labai reikšmingą tradicinės valstiečio kultūros dalį sudaro kasmetiniai, dar vadinami kalendoriniais, papročiai ir apeigos. Neatsiejamas kasmetinių papročių ir apeigų palydovas buvo daina, o taip pat ir kitos folkloro rūšys, žanrai. Specialias dainas dainuodavo per Kalėdas, Užgavėnes, gavėnią, Velykas, supantis, per Jurgines, Sekmines, lankant rugius, pabaigtuves ir per kitas šventes. Ryškus šitokių švenčių pavyzdys – Joninės. Šventės metu daug šokama, dainuojama. Joninių diena būna ilgiausia,o naktis – trumpiausia. Ši šventė turi daug papročių: ieškoti paparčio žiedo, šokinėti per degantį laužą, merginoms plukdyti upe vainikus, ir dar daug kitų papročių. Atskira dainų rūšis taip pat yra ir piršlybų ir vestuvių dainos. Vestuvės – itin reikšmingas įvykis, didžiulė šventė žmogaus gyvenime. Lietuvių piršlybos ir vestuvės buvo sudėtingos ir prašmatnios. Vestuves lydėdavo graudūs verkavimai, prakalbos, mįslingi dialogai, komiškos pantomimos, iškilmingi šokiai ir begalės dainų. Vestuvių dainos – pačios gražiausios, jų gausiausia visoje lietuvių dainuojamojoje tautosakoje: žinoma daugiau kaip 2100, o su variantais užrašyta per 100 000. Vestuvių dainos įvairiai susijusios su papročiais ir apeigomis. Vienos juos tik vaizduoja, kitos turi savitą paskirtį ceremoniale. Dovanų rinkimo ar vaišių prašymo dainos turi prasmę. Galima sakyti, kad šis žanras yra taikomasis. Šiomis dainomis visų pirma siekiama praktinių tikslų. Kitą ryškų vestuvių dainų žanrą sudaro vestuvininkų apdainavimai. Dauguma jų – komiški. Jais pašiepiami jaunieji, piršlys, svočia, pajauniai ir pamergės, muzikantai ir kiti. Apdainavimai labai atitiko vestuvių puotos, triukšmo ir išdaigų nuotaiką. Šiaip apdainavimuose vyrauja prasimanymo komizmas. Iškilmingų, išaukštinančių apdainavimų lietuvių vestuvėse taip pat būdavo. Kiek mažiau girdavo jaunuosius, lygindavo su dangaus šviesuliais. Tačiau šitokių himnų nedaug tesukurta. Svarbiausią piršlybų ir vestuvių poezijos dalį sudaro lyrinės dainos. Jų ryšys su apeigomis menkas, vos apčiuopiamas arba žymus istoriškai, bet neriboja minties eigos, meninio apibendrinimo galimybių. Vienas iš labiausiai mėgstamų vestuvių dainų simbolių yra vainikas. Jis simbolizuoja mergelės jaunystę, mergystę, nekaltybę. Vestuvių dainose vaizduojame, kaip vainikas nuimamas nuo galvelės, uždedamas gobtuvėlis. Kitose – kabinamas „ant gembelės“, deginamas, skandinamas. Taip apdainuojamas išsiskyrimas su mergystę, jaunomis dienelėmis. Vestuvių dainos vaizduoja svarbiąsias būsenas, kurias patiria žmogus, žengdamas šį gyvenimo žingsnį. Kaip matyti iš vestuvių eigos jaunosios namuose, ištekėjimą ji suvokdavo vos ne kaip savęs – gyvo žmogaus – laidotuvės. Per vestuves neapsieita be verkavimų. Kitas įdomus raudų žanras – vestuviniai verkavimai. Tai labai poetiška tradicija, Dzūkijoje išlikusi gyva iki pat Pirmojo pasaulinio karo, paskui ėmusi sparčiai blėsti. Vestuvinius verkavimus sudaro grandinė kūrinių. Jaunoji verkauja, pakvietus kaimynus į vestuves ir namo grįždama, savo kieman eidama, ir tėvui motinai nusilenkdama, ir daugybę kitų ceremonijos nustatytų atvejų. Verkti per vestuves reikalaudavo tradiciniai papročiai. Dar vienas ryškus vestuvių dainų leitmotyvas – vargas, laukiantis anytos namuose. Tradicinio kaimo valstietis, labai prisirišęs prie savo šeimos, prie gimtojo kiemo, laukų ir kaimo, gyvenantis uždarą gyvenimą, kartkartėmis toli peržengdavo įprastas ribas. Norom nenorom vyrai būdavo įsukami į didelių įvykių sūkurius – į karus ir kitus ginkluoto pasipriešinimo judėjimus, kurie paliesdavo plačius visuomenės sluoksnius. Nekasdieniniai įvykiai nublokšdavo juos iš įprastinės gyvenimo vagos į tolybes, neretai nuniokodavo namus, ne vienam be laiko atimdavo gyvybę. Be to, ilgainiui vis plačiau pereita prie jaunimo ėmimo į reguliariąją kariuomenę. Karo tarnyba taip pat ne vieneriems metams skaudžiai atsiliepdavo ir kario, ir jo namiškių gyvenimui. Visa tai įskaudindavo kaimo žmogų iki pat sielos gelmių, ir neiškęsdavo neišsipasakojęs dainomis. Karo dainų sukurta daug: žinoma apie 760, o su variantais daugiau kaip 20 000. Tai bene vienintelis Lietuvos „metraštis“ apie karus ir karius. Šios dainos labai savotiškos: čia maža konkrečių asmenų, vietų vardų, datų. Jos lyriškos, atskleidžiančios žmonių santykį su kariais. Žinoma karo dainų terminas sąlyginis, nes joms priskiriamos ne tik dainos apie karą, bet ir apie ėjimą į kariuomenę, kariavimą ir pan. Be to minėti svarbūs visuomenės gyvenimo reiškiniai, įvykiai yra reikšminga Lietuvos istorijos dalis, todėl dar laikomas karinių – istorinių dainų terminas. Karo dainos buvo kuriamos daug šimtmečių. Jas galima skirstyti į senąsias (klasikinio stiliaus) ir naująsias. Apytikrė chronologinė riba, sąlygiškai jas skirianti,– XVII amžius. Meniškiausios – klasikinio stiliaus dainos. Seniausios lietuvių karo dainos priklauso kovų su kryžiuočiais laikotarpiui. Patriotinės kovų su kryžiuočiais nuotaikos išreikštos sutartinėse, o ypač dainose. Vos viena kita daina tėra giedros nuotaikos, kariai puikuojasi savo apranga, džiaugiasi būsimomis vaišėmis, linksmybėmis. Senosiose lietuvių karo dainose nėra džiūgavimo užkariautais plotais, nors jie siekė Juodąją jūrą, neragina jos plėšti miestų, griauti pilių, neskatina mušti priešų. Nėra jose net ryškesnio priešo paveikslo. Dainos nežadina neapykantos priešų tautoms. Visas dėmesys sutelktas į žmogaus likimą. Žmogaus gyvenimas prasmingas namie, šeimoje, o gyvastis – didžiausia vertybė. Karo dainos – vienintelis lietuvių liaudies dainų žanras, kuris taip dažnai apdainuoja mirtį ir jos sukeliamus skausmus. Daug dramatiškų spalvų buvo įlieta piešiant dainose mirties vaizdą. Dainose apie rekrūtus, o vėliau – apie šaukiamuosius į kariuomenę kareivius dažnos dvi temos: 1. Paėmimas, išvežimas; 2. Žiaurios kankynės kariuomenėje, nyki jų buitis. Rekrūtų dainų nėra daug, jas ilgainiui nustelbė šauktinių kareivių, dainose girdėti skaudūs vargdienių nusiskundimai nelygia padėtimi. Rekrūtų dainose vaizduojamas ir žiaurus elgesys su jais kariuomenėje. Šauktinių kareivių, kaip ir kitos karo dainos, turi daug panašių motyvų. Nepriklausomos Lietuvos karių dainos meniškesnės negu XIX – XX amžiaus pradžios šio žanro kūriniai. Atsižvelgusį senąsias karo dainas, matyti, kad daugelis jų neprilygsta senosioms dainoms ne tik grožiu, bet ir populiarumu. Be karo dainų taip pat buvo ir priespaudos ir pasipriešinimo dainos. Pasipriešinimo dainos skambėdavo per protestus ar sukilimus. Didžiausia lietuvių priespauda buvo tremtis į Sibirą. Lietuvių dainos skamba ir tremtyje. Dėl Rusijos priespaudos lietuviai daugiausiai emigravo į Šiaurės ir Pietų Ameriką, ten ieškodami darbo bei laimės. Sunki kelionė per vandenyną, neįprastai nauji darbai, svetimas pasaulis, nepaprastai didelis tėvynės ilgesys suskambo emigrantų dainose. Pagerėjus Lietuvos padėčiai imta kurti revoliucines dainas, skelbiančias naujo pasaulio pradžią, propaguojančias romantines lygybes, brolybes, laisvės idėjas. Įžengus Sovietų armijai kartu ir Hitleriui į Lietuvos žemes, lietuviai neturėjo realaus pasipriešinimo, todėl griebėsi dvasinio ginklo – juoko. Dainomis buvo šaipomasi ir tyčiojamasi iš okupantų didelių pretenzijų ir tikros menkystės, godumo, įvedamų nežmoniškų naujovių. Tremties dainos savo tematika persipina su pasipriešinimo dainomis. Iš tremtinių dainų liejasi skausmas dėl prarastos Lietuvos laisvės, nepriklausomybės. Jos alsuoja nepaprastu tėvynės ilgesiu. Raudos – dar viena Dainuojamosios tautosakos šaka. Nors raudos remiasi tradicija, jose labai stiprus improvizacinis pradas. Raudant susidaro tokia situacija, kad kiekvienas raudotojas tampa kūrėju. Raudose vyrauja pasikartojančių intonacinių – sintaksinių formų gausa. Seniau Aukštaitijoje ir Dzūkijoje dainos dažnai buvo vadinamos giesmėmis. Žodžiai giesmė ir daina visada buvo sinonimai. Lietuvos muzikos praeitimi besidomintis Vytautas Jurkštas primena, kad lenkų istorikai Janas Dlugošas ir Motiejus Strijkovskis tvirtinę, esą visa karaliaus kariuomenė ( taigi – ir lietuviai) prieš Žalgirio mūšį 1410 m. giedojo giesmę „dievo gimdytoją“. Martynas Mažvydas ne tik kad įdėjo Lietuvos giesmių į pirmąją lietuvišką knygą, bet ir parengia didelį giesmyną. Lietuvai priėmus krikščionybę, pamažu plito reginės giesmės – ir liturginės, ir už bažnyčių sienų giedamos. Spausdinti giesmynai buvo priemonė įsiminti gana ilgus giesmių tekstus, o melodijos plito „iš lūpų į lūpas“. Giesmės buvo susijusios su įvairiais gyvenimo momentais. Dalis kūrinių pritaikyta giedoti atitinkamu metų laiku, nes siejasi su apeigų, švenčių ciklais. Religinės giesmės, be abejo, yra individuali – originali ar verstinė – kūryba. Religinių giesmių įsitvirtinimas žmonių repertuare lėmė esmingus tautosakos proceso pokyčius. Giesmių turinys, palyginti su tradicinėmis dainomis, buvo visiškai naujas. Giesmės teikė pagarbą tikėjimo tiesoms. Giesmės kaip ir literatūrinės kilmės dainos plisdamos šiek tiek kinta, atsiranda įvairių variantų. Tarp liaudyje paplitusių giesmių, kurių daugumos ištakos – giesmynai, pasitaiko ir neaiškios kilmės: gal jos tradiciniu keliu yra atėjusios iš kitų tautų repertuaro, gal nėra žinomi jų rašytiniai šaltiniai. XX a., ypač antroje pusėje, paplito daug naujų giesmių. Pastaraisiais dešimtmečiais buvo išleista naujų liturginių maldynų, giesmynų. Naujos giesmės plito ir kitais būdais. Literatūra Leonardas Sauka. Lietuvių tautosaka. 1999m. Kaunas „Šviesa“.

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 1889 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Šaltiniai
✅ Šaltiniai yra
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
9 psl., (1889 ž.)
Darbo duomenys
  • Etninės kultūros referatas
  • 9 psl., (1889 ž.)
  • Word failas 54 KB
  • Lygis: Mokyklinis
  • ✅ Yra šaltiniai
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį referatą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt