Balys Sruoga

Romano priešistorė. Poetas, dramaturgas, prozininkas Balys Sruoga, Vilniaus universiteto profesorius, 1943 m. su kitais inteligentais buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą ir tapo prievartos sistemos liudininku. Grįžęs iš nacių pragaro, per porą mėnesių parašė memuarus „Dievų miškas“, nes siekė išsilaisvinti iš slegiančios absurdiškos patirties. Deja, romanas, parašytas Stalino laikais, nebuvo išleistas, nes sovietinė valdžia rankraštinį tekstą kritikavo dėl nebūtų dalykų – neva autorius šaiposi iš nacių aukų, nerodo pasipriešinimo kovos. Iš tiesų Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija iš esmės buvo tokios pačios totalitarinės valstybės, žlugdžiusios bet kokią laisvą ir originalią mintį. Todėl „Dievų miškas“ pasiekė skaitytojus tik praėjus dešimčiai metų po rašytojo mirties, 1957 m., vadinamuoju „atšilimo“ laikotarpiu.
Ironijos reikšmė. Romanas originalus tuo, kad koncentracijos stovyklos patirtis perteikiama juoko forma. Juoko vaidmuo „Dievų miške“ labai svarbus. Ką reiškia, anot P. Cvirkos, „sruogiškas juokas“? „Dievų miško“ juokas – pirmiausia ironija. Ironija – paslėpta, pikta pajuoka, kurios prasmė yra priešinga sakomam. Ironija romane pateikiama trejopai: pirma, kaip meninė priemonė (pavyzdžiui, esesininkai vadinami „narsuoliais“, „karžygiais“); antra, kaip stiliaus ypatybė, kaip aplinkos vertinimo priemonė, kuria pasinaudojus vaizduojama žmogiškumą žlugdanti koncentracijos stovyklos sistema, budeliai profesionalai ir „mėgėjai“; trečia, ironija memuarų knygoje veikia kaip skydas, saugantis pasakotojo orumą, žmogiškumą nuo visiško beprasmybės pojūčio.
groteskas (pavyzdžiui, lavonų gabenimas: „Smilksta, rūksta lavonėliai, visą lagerį spirginamos gumos garais užliedami. Degintojai su šakėmis aplink duobę šokinėja it velniai, Valpurgijų naktį su raganomis besitąsydami!“).
Juoko esmė – sukurti įsivaizduojamą nuotolį tarp praeities ir dabarties įvykių, kad atstumas mažintų įtampą. Taip pat siekiama, kad sumažėtų įtampa tarp dramatiškų lagerio gyvenimo įvykių bei patyrusio tuos įvykius pasakotojo.
Pasakojimo pozicijos. Ypač svarbus pasakotojo santykis su vaizduojama aplinka. Memuaruose atsiskleidžia trys pozicijos. Pirma, pasakotojas – inteligentas, intelektualas, gerai išmanantis pasaulinę kultūrą (pavyzdžiui, vieno romano skyriaus antraštė „Nusikaltimai ir bausmės“ yra aiški užuomina į F. Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“). Antra, pasakotojas – vienas iš žmogiškumą praradusių SS karininkų, pasakojančių...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!