Kas katastrofų metu žmogui buvo dvasinė atrama? (A. Škėma, B. Krivickas, B. Sruoga)

Viena iš svarbiausių katastrofų meto žmogaus dvasinė atrama buvo kūryba. Kurdamas žmogus galėjo visiškai išreikšti savo vidinį pasaulį: stiprius išgyvenimus, kankinančias problemas ar kylančius įvairius klausimus. Kūrybos metu žmogus tarsi atsiriboja nuo išorinio pasaulio bei jo žiaurumų. Rodos, žmogus iškeliauja toli toli, ir atsiminimai vėl atgyja, tampa būties dalimi bei vieta, kur išnyksta problemos. Kuo stipresni išgyvenimai, tuo giliau ir išraiškingiau tai atsiskleisdavo kūryboje. Vienas iš pavyzdžių - XX amžiaus vidurio lietuvių moderniosios literatūros atstovas, prozininkas ir dramaturgas Antanas Škėma, kuris žymiausius savo kūrinius parašė katastrofų metu, kai dėl Antrojo pasaulinio karo grėsmės pasitraukė į Vokietiją, o vėliau ir į Jungtines Amerikos Valstijas. Atsidūręs kitoje kultūrinėje aplinkoje, toli nuo namų, rašytojas patyrė daug stiprių vidinių išgyvenimų, kuriuos atskleidė savo biografinių bruožų turinčiame romane ,,Balta drobulė“. Pagrindinis veikėjas - Antanas Garšva, kuris buvo lietuvių poetas, išeivis, dėl karo pasitraukęs ir gyvenantis JAV, dirbantis monotonišką keltuvininko darbą bei sergantis psichine liga. Rodos, darbas, marga bei triukšminga Amerikos kultūra, aplinkiniai žmonės ir sveikatos problemos jį galutinai prislėgtų, tačiau tai buvo jo varomoji kūrybinė jėga. Pasak Antano Garšvos, kenčiantis žmogus yra kūrybingas ir sugeba priešintis pasaulio absurdui. Kūryboje jis galėdavo sudėti visas savo mintis, nepasitenkinimus, džiaugsmus ir kylančius klausimus. Jaunasis poetas taip pat išgyveno stiprų tėvynės ilgesį, kuris atsiskleisdavo jo eilėraščiuose lietuviškų sutartinių elementais ir pagoniškų bei mitinių būtybių vaizdiniais. Kūryba suteikdavo Antanui vidinį pakylėjimą, stiprybę pakęsti keltuvo klientus, ištvermę atliekant mechanišką bei monotonišką keltuvininko darbą. Visa tai padėjo Garšvai išsilaikyti svetimame amerikiečių pasaulyje. Taigi, galima teigti, kad katastrofų metu, kai žmogus išgyvendavo įvairius išbandymus kasdienybėje, svarbi dvasinė atrama buvo kūryba.
Dvasinės atramos žmonės ieškojo kūryboje. Tai jiems padėjo trumpam nukreipti savo dėmesį nuo įvykių, taip pat padėjo prisiminti gražią praeitį, kai tėvynė buvo laisva. Lietuvių literatūroje tokių rašytojų, kurie kūrė apie Lietuvą arba rašė katastrofų metu, yra daug: Salomėja Nėris, Bronius Krivickas, Algirdas Landsbergis......

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!