Baltų simboliai lietuvių kultūroje (XXI a.)

Atėjus XXI a. mes pasinėrėm į technologijų ir naujovių pasaulį. Apsupti viso to jau pradėjome nepastebėti paprasčiausių dalykų, kurie yra aplink mus. Vienas jų – vainikas. Atrodytų, toks girdėtas ir pažįstamas kiekvieną dieną, bet ar mes žinom jo reikšmę, kur jis naudojamas šiame amžiuje? Daugelis vainiko paskirčių jau seniai išnyko. Ilgai mąstėme, kol sugalvojome ir prisiminėme, kur vainikas naudojamas šiandien. Šis neikonografinis krikščioniškas ženklas buvo plačiai naudotas mažosios architektūros statinių, ypač medžiu gausiai dekoruotų kryžių puošyboje. Senojoje baltų pasaulėžiūroje vainikas turėjo gilias tradicijas, jo sakralinė reikšmė yra išlikusi iki šiol: vainikai, plukdomi vandeniu per Jonines, gali spėti likimą, jais puošiami apeiginiai stulpai, vainikai aukojami mirusiajam ir kt. Augalų išdėstymas yra susietas su ratu, kuris gali būti dangiškos ar žemiškos kilmės. Vainikas, apibrėžtas Saulės ratu, galėjęs turėti vienokią, o apibrėžtas apsaugos apskritimu – kitokią reikšmę. Saulės ratu apibrėžtas ir tinkamai sakralizuotas vainikas simbolizuoja laimę, pastovumą, gerovę. Laidojimui, kitoms panašioms reikšmėms skirtas – kūno apsaugą, sielos ramybę. Gal todėl vainikų pynimui naudojami žydintys, lapojantys augalai, mirusiuosius labiau saugo spygliuočiai. Vainikas galėjo atitikti sakralaus objekto vaidmenį – jis žymi žmogaus ir kitų gamtos objektų subordinaciją. Dangiškajai kosmoso sferai, saugo jį nuo piktų jėgų, laidoja vidinę tvarką. Vainiko simbolis yra paplitęs šiaurės, vidurio ir pietvakarių Lietuvos mažosios architektūros paminklų viršūnių puošyboje. Vainikas – švenčių atributas. Ypač populiarus jis yra per pavasario ir vasaros kalendorines šventes. Tai nemaža dalimi lėmė sezoninės gamtos sąlygos. Atgimsta gamta, suveša augalija, vadinasi, atsirado vainikams pinti tinkamos žaliavos. Vainikai dažniausiai pradedami pinti artėjant Sekminėms. Su augalais bei iš jų padarytais vainikais tuo metu atliekama daugybė apeigų. Kita kalendorinė šventė, kuri itin glaudžiai susieta su vainikais, yra Joninės. S. Daukantas ir pavadino Jonines vainikų švente. Subordinacija – 1.priklausymas; 2.tarnybinis pavaldumas Vainikas gali atlikti apsauginį vaidmenį. Tokią vainiko paskirtį liudija istorikas S. Daukantas: ,,lig ugnies neįnešus, vainikas, pro stogą iškištas, saugojo namus nuo viso pikto”. Čia kalbama apie statybos pabaigtuvių vainiką. Vainiką su ėjimo aplink lauką ritualu vienija juose glūdinti apskritimo idėja. Apskritimo funkcija akivaizdi pasakose. Jose aptinkamas magiškasis apskritimas. Ratas, apibrėžtas aplink herojų, turėdavęs saugoti nuo piktųjų jėgų. Vienas universaliausių liaudies poezijos ir apeigų motyvas – vainikas vandenyje. Vanduo gali būti susijęs su priešingų opozicijų poliais: su dangumi ir su požemio, mirusiųjų pasauliu. Jis atneša gyvybę, atjaunina žmogų, suteikia jam jėgų, bet ir nusineša gyvybę. Vadinasi, įmetus vainiką į vandenį, jis atsiduria tarsi pradinėje – visų galimybių situacijoje. Vandens, kaip neapibrėžtos substancijos, tačiau turinčios paslėptų vidinių galių suvokimas, veikiausiai lėmė tai, kad jis panaudojamas pranašavimo tikslais. Sumetus vainikus į vandenį, stebima, ar jie plaukia ar stoja prie kranto ir prie kurio. Mergaitė nutekėsianti ten, kurlink nuplaukė jos vainikas. Joninių vainikėliai – iš pievų žolynų, darželio gėlių, beržų šakelių. Vainikėlio viduryje įtaisoma žvakelė. Jei bernelio ir mergelės vainikai šliedavosi upelyje, upėje, ežere ar susiliesdavo – geras ženklas. Jie abu vienas kitą pamils. Joninių naktį pasirodo stebuklingas gyvačių karalius su karūna. Sakoma, kad jis ridena vainiką arba pasirodo su visa savo svita. Gyvačių karaliaus vainikas arba karūna turi tokias pat reikšmes kaip ir paparčio žiedas. Jį įgijęs žmogus tampa arba laimingas, arba visažinis, įgyja stebuklingą žinojimą, tampa tarsi žyniu. Lietuvaitės buria mesdamos vainiką ant medžio. Tai jos daro Joninių naktį. Mergaitės, nusipynusios vainikus, kiekviena savąjį stengiasi užmesti ant obels. Jei vainikas pakimba ant šakos, mergaitė, kuriai priklausė vainikas, tikisi tais metais ištekėti. Nukritęs vainikas reiškė, kad mergina dar turinti mergauti. Vadinasi, būrimai t. y. ritualiniai veiksmai, susiję su ateities pranašavimu, yra dar viena vainiko funkcionavimo sferų. Čia vainikas atlieka magiško atributo vaidmenį. Jo veiksmai, koreliuojantys su kitomis semantemomis – vandeniu bei medžiu, yra simboliniai aktai, atskleidžiantys buriančiajam vienokią ar kitokią ateitį. Atskirą vainiko semantikos dalį sudaro vestuvių apeigos. Jos padeda atskleisti giluminę vainiko semantiką. Dėmesio vertos vestuvių apeigų oracijos, skirtos vainikui. Daugelio oracijų variantų branduolį sudaro pasakojimas apie vainiko kilmę: kur jis buvo rastas, kas jį pynė ir pan. Tuos pasakojimus vienija tam tikra siužetinė schema, struktūra ir bendriausiais bruožais primenanti tautosakoje aptinkamą teksto tipą apie kultūrinio objekto sukūrimą. Oracijose paminimos kai kurios vainiko ,,gaminimo” procedūros: ,,aukso kubkoj laikytas, vyne mirkytas, perlu karpytas”. Kai kuriuose oracijų variantuose sakoma, kad kadaise vainikas būdavo daromas ne iš žolynų, o iš brangiųjų metalų: ,,Liudija pirmieji bočiai mūsieji, kada gatavijo vainikus iš aukso, perlų ir brangių deimantų”. Vainikas gretinamas su karūna. Vienoje vestuvių oracijų vainikas palyginamas su dangaus kūnais: ,,Štai ir aš iš to paties turiu nuskintą ir nupintą tą žalią rūtų vainikėlį, kurį atidengiu kaipo debesį, parodau kaipo saulę

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!