Baltai. Pagonių tikėjimas

Baltais arba aisčiais, vadinama indoeuropiečių tautų bei genčių grupė. XV a., plintant Europoje pasaulietinei Renesanso pasaulėžiūrai, išsiskyrė dvi lietuvių kilmės teorijos: romėniškoji ir gotiškoji.
Pirmąją užrašė lenkų istorikas J. Dlugošas (1415–1480 m.). Jis teigė, kad lietuviai su žemaičiais kilę iš romėnų. Tai rodantis bendras abiejų tautų kalbos pagrindas, o skirtumai atsiradę tik todėl, kad lietuviai ilgai gyvenę lenkų, čekų, rusų kaimynystėje. Be to, lietuvių bei romėnų tikėjimai ir papročiai buvę bendri. Antai abi tautos turėjusios ugnies dievą (Vulkaną, Jupiterį, Perkūną) ir kūrenusios mergaičių saugomą šventą ugnį. Mergaites ir ugnį prižiūrėjo žynys, kuris mokėjo pranašauti. J. Dlugošui atrodė, kad lotyniškas lietuvių tėvynės pavadinimas esąs iškreiptas žodis Italia.
Antroji prūsų, lietuvių ir apskritai baltų kilmės tos pačios epochos teorija buvo gotiškoji. Jos pradininkas – Erazmas Stela. Jis teigė, kad lietuviai yra kilę iš germanų genties herulų. Herulai gyveno Skandinavijoje, Jutlandijos pusiasalyje. Egzistuoja hipotezė, kad herulų vardas yra kilęs iš „girulių“ – jie taip pavadinti todėl, kad ilgai gyvenę miškuose. Pastarosios teorijos laikėsi mūsų istorikai iki XIX a. ir netgi S. Daukantas.
Vėlesnėje lietuvių istoriografijoje išsiskyrė J. Basanavičiaus ir K. Būgos baltų atsiradimo Pabaltijyje teorijos. Buvo ieškoma ryšių su hetitų imperija, kurios kultūra yra senesnė už romėnų ir graikų.
Dabartinių Baltijos šalių teritorijoje pirmieji gyventojai pradėjo kurtis pasibaigus paskutiniajam ledynmečiui, t. y. Maždaug prieš 14 tūkstančių metų. Anksčiausiai šis procesas prasidėjo Pietryčių ir Pietų Lietuvoje, kai ledyno kraštas pasitraukė į šiaurės vakarus.
Pirmieji Baltijos teritorijoje įsikūrę gyventojai priklausė Maglemosės bei Svidrų kultūroms, kurios yra giminingos Vidurio Europos paleolito kultūroms. Mezolito laikotarpiu Baltijos teritorijoje susiformavo vietinės archeologinės kultūros.
Estija, Latvija ir šiaurinė Lietuvos dalis priklausė Kundos kultūrai. Kundos kultūrai būdingi kaulo ir rago dirbiniai. Kadangi minėtame regione titnago maža, be to, jo kokybė prasta, tai Kundos kultūros stovyklavietėse titnago dirbinių negausu. Užtat senieji gyventojai naudojo kvarcą bei šlifuotus darbo įrankius iš kristalinių uolienų.
Pietų Lietuvoje ir iš dalies Prūsijoje mezolito laikotarpiu...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!