Autentiškumo problema literatūroje

AUTENTIŠKUMO PROBLEMA LITERATŪROJE  Vokiečių filosofas-egzistencialistas Martinas Haidegeris išskyrė dvi egzistencijos formas – autentišką ir neautentišką. Pirmosios atveju žmogus gyvena pagal savo laisvus pasirinkimus ir pašaukimą bei geba sąmoningai apmąstyti ir analizuoti savo gyvenimą. Gyvendamas neautentiškai individas aklai laikosi nusistovėjusių normų ir standartų, nors jie iš tiesų žlugdo asmenybę. Siekis išsivaduoti iš pastarosios egzistencijos formos tampa viena iš pagrindinių XX a. antrosios pusės kūrėjų temų. Aidas Marčėnas eilėraštyje „Second Hand“, ieškodamas būdų, kaip išreikšti jo autentiškumą reprezentuojančius jausmus, supranta to negalintis padaryti žodžiais, o Jurgis Kunčinas romane „Tūla“ vadovavimąsi valkatavimo filosofija pateikia kaip galimybę išlikti autentiškam sovietinėje sistemoje. A. Marčėno eilėraštyje „Second Hand“ išsakoma idėja, kad kalba yra nepajėgi išreikšti žmogaus autentiškumo. Su žmogaus autentiškumu siejamų jausmų konvertavimas į žodžius tampa vienu pagrindinių iššūkių, su kuriais susiduria šiuolaikinis poetas. A. Marčėnas priskiriamas postmoderniai poezijai. Postmodernistai nebeturi iliuzijų apie kūrybinį autentiškumą: Marčėnas suvokia, kad yra tradicijos įkaitas. Nors kituose šio poeto kūriniuose galima pastebėti, kad jis gerbia tradiciją, nes ji išgelbsti nuo banalybės ir lėkštumo, tačiau eilėraštyje „Second Hand“ ieškoma autentiško būdo jausmams išreikšti, tačiau suvokiama, kad pati kalba apskritai yra neįgali to padaryti. Eilėraščio pavadinimas („Second Hand“) čia reiškia šiuolaikinio poeto situaciją – jis nori kalbėti apie savo jausmus, bet negali rasti tinkamos kalbos jiems išreikšti, nes ir temos, ir idėjos, ir eiliavimo būdai jau kažkada yra panaudoti. Kuriama analogija tarp aprangos ir kūrybos – nors tiesiogiai kalbama apie rūbus, bet iš tiesų aprašomas kūrybinis procesas. Drabužis čia simbolizuoja žodžius, į kuriuos norima įvilkti sielos gelmes, nes žodžiai turi suteikti matomą ir suprantamą formą sielai (jausmams). Subjektas ieško įvairių formų savo autentiškumui išreikšti: bando kalbėti lietuviškos lyrikos kalba, kuri remiasi žemdirbiška tradicija, taip pat mėgina remtis Vakarų (angliška vilna) arba Rytų (kiniškas šilkas) tradicijomis, tačiau nė vienas iš šių jausmų raiškos būdų jo netenkina. Pirmasis kalbėjimo būdas nepaaiškintų šiuolaikinio žmogaus egzistencinių problemų (niekas nebemoka megzti ar austi), o svetimos (Vakarų ir Rytų) tradicijos iškreiptų vidinį pasaulį, uždusintų neaiškia kalba (įkvėpimas virstų tik bekvapėmis smalkėmis). Be to, pats eilėraščio žmogus jaučiasi bejėgis sukurti kažką naujo (neturi talentų susimokėti už drabužius). Paskutinėje strofoje subjektas pajunta, kad siela apskritai nenori būti įforminta (nenori dėvėtų drabužių), t. y. ji nesileidžia, kad žodžiai reikštų jos jausmus. Subjektas vis bando atskleisti savo vidinį pasaulį (guldo drabužius ant popieriaus), tačiau jausmai priešinasi (siela virpa), nes įkalinti žodžiuose jie praranda autentiškumą, priklauso jau ne subjektui, bet visiems ta kalba kalbantiems žmonėms. Taigi, A. Marčėno eilėraštyje „Second Hand“ lyrinis subjektas suvokia, kad kūrybinio autentiškumo išreiškimas žodžiais yra praktiškai neįmanomas. Vis dėlto autentiškumo problemą žmogus gali jausti ne tik kūrybiniame procese. Nemažai žmonių kamuoja autentiškumo stoka ir kasdieniame gyvenime. Sovietinės ir nepriklausomos Lietuvos rašytojo Jurgio Kunčino kūrinyje „Tūla“ pasakotojas valkataudamas išsivaduoja iš neautentiškumo kasdienybėje, nes tokiu būdu atsiriboja nuo sovietinio režimo diegiamų moralinių idealų. Pasak literatūrologės Jūratės Sprindytės, J. Kunčinas buvo gaivališko ir spontaniško žodžio kūrėjas, t. y. neįsipareigojo tautai, žmonijai, o tai buvo gana naujoviška lietuvių prozoje. Iš esmės jis savo kūriniuose beveik ištisai vaizdavo vieną socialinį sluoksnį. Tuos niekam neįsipareigojusius laisvamanius klajūnus, kurie nedirbo, o tik gėrė, posmavo ir moteris kedeno. Tačiau, nors ir istorinis kontekstas leidžia teigti, jog tokiu būdu buvo maištaujama prieš sovietinę santvarką, tačiau Kunčinas kovojo apskritai prieš bet kokią sistemą, nes jos primesti suvaržymai atima autentiškumą. Tokios autentiškumo paieškos valkataujant matomos šio rašytojo romane „Tūla“. Kūrinio protagonistas gyvena ne pagal visuotines normas, jam svarbu būti ne panašiam, o savimi. Taip pat jis nesiekia akcentuoti kokių nors vertybių, bet atsiduoda akimirkai ir jutimams. Visa tai jis įgyvendina būdamas valkata. Tokiu būdu ir maištaujama prieš sovietinę santvarką: sovietmečiu darbas buvo privalomas kiekvienam, nes žmogus turėjo nešti ekonominę naudą visuomenei, o valkatavimas buvo netoleruojamas, todėl toks individas tapdavo kliūtimi sistemai, jį būdavo sudėtinga kontroliuoti. Kadangi romano pasakotojui svarbiausia yra laisvė ir gyvenimo malonumas, kuriuos jis gali patirti valkataudamas, todėl pajutęs, kad jį norima „normalizuoti“ iškart ieško išsivadavimo: Tūla nori supažindinti su tėvais – išsiskiria; Marina siūlo darbą – pabėga; uždaromas į kalėjimą – „pasiverčia“ šikšnosparniu ir išskrenda. Jis neneigia tradicinių vertybių, bet nesistengia prigimties sutraukti į vertybinius standartus, kurie slopintų jo autentiškumą. Padriku rašymo stiliumi, primenančiu sąmonės srautą, kuriame gausu ilgų sakinių, neretai pasibaigiančių nutylėjimais, pasakotojas autentiškai perteikia savo pojūčius, neįtraukdamas jų į jokią struktūrą. Retorinis sušukimas („

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!