Auklėjimo teorija

Hodegetika (auklėjimo teorija ir metodika) – teorinės pedagogikos [1] šaka, tirianti asmenybės ugdymo, charakterio ir elgesio formavimo problemas bei auklėjimo metodus.
● auklėjimo metodika, kurios tyrimo objektas: vertybių sistemos formavimo, dorinio, teisinio, estetinio, darbinio, fizinio, pilietinio, ekologinio ir kt. auklėjimo metodai ir formos; institucinio auklėjimo metodika – klasės vadovo darbas, mokinių savivaldos, jaunimo organizacijų veikla, šeiminis auklėjimas, saviaukla.
Auklėjimo teorija siekia atsakyti į esminį klausimą – kaip organizuoti auklėjimo procesą, kad auklėtiniai išaugtų dvasiškai visavertėmis asmenybėmis (Bitinas, 1995).
Skiriami keli auklėjimo teorijos aspektai.
1. Auklėjimo teorija dvasinį ugdymą nagrinėja abstrakčiai, atsietai nuo protinio ir fizinio ugdymo, gilinasi į dvasinio tobulinimo tikslus.
2. Auklėjimo teorija nagrinėja pedagoginį procesą, valdomą asmenybės.
Auklėjimo teorija nagrinėja auklėtinių dvasinį ugdymą [2] pedagogiškai orientuotoje grupėje, kur pedagogas tiesiogiai kontaktuoja su auklėtiniais – šeimoje, klasėje, mokykloje, užklasinio ar užmokyklinio ugdymo grupėje ir pan.
Specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų auklėjimas remiasi bendraisiais auklėjimo teorijos teiginiais, bendraisiais ir specialiaisiais auklėjimo principais, auklėjimo metodais, sukonkretintais konkrečiai auklėtinių ypatingumų grupei.
[1] Teorinė pedagogika skirstoma į dvi smulkesnes atšakas: didaktiką (mokymo mokslą) ir hodegetiką (auklėjimo teoriją).
[2] Šiuolaikinės visuomenės vertybių krizę ir dvasinio ugdymo aktualumą akcentuoja daugelis auklėjimo teoretikų.
1.1. Auklėjimo samprata
Auklėjimas - seniausia žmogaus ugdymo funkcija. Lavinimas atsirado daug vėliau, kai susikūrė valstybės ir mokyklos. Visais laikais auklėjimo turinį, metodus ir formas lėmė istorinės, kultūrinės sąlygos (Jovaiša, 1993):
Bendrąja prasme auklėjimas apima vaikų priežiūrą, jų fizinių galių vystymą, dorinių savybių, charakterio bruožų formavimą ir t.t.
Auklėjimas – (angl. education)
• kryptingas poveikis žmogaus dvasinei ir fizinei plėtotei, kurio tikslas parengti jį visuomenės gyvenimui, gamybinei, kultūrinei veiklai, suteikti žinių, išmokyti veiklos įgūdžių ir būdų, suformuoti vertybių sistemą, kad jis galėtų kuo sėkmingiau plėtotis ir reikštis kaip asmenybė. (Augis ir kt., 1993);
• tikslinga ir sisteminga ugdomoji veikla, kuria siekiama valdyti asmenybės pozicijos, kaip vertybinių orientacijų sistemos, vystymąsi (Bitinas, 2004);
• individo santykių su mikro- ir makro- aplinka, su transcedentine būtimi reguliavimas, grindžiamas tiesos, gėrio ir grožio vertybėmis...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!