Asmenybės laikysena ribinėse situacijose lietuvių literatūroje (Antanas Škėma, Balys Sruoga)

Asmenybės laikysena ribinėse situacijose lietuvių literatūroje (Antanas Škėma, Balys Sruoga) Žmogus ribinėse situacijose siekia išlikti stiprus ir neprarasti orumo, todėl dažnai stengiasi susikurti tam tikrą psichologinį atstumą nuo individo prigimčiai ir humanizmui priešiškos tikrovės. Asmuo atsidūręs ribinėje situacijoje, sieloje kovoja su priešingais pradais – moraline tvirtybe ir kartu agresija, žemaisiais instinktais. Žmogus buvo nuolat išbandomas ir vaizduojamas kaip istorijos įkaitas XXa. vidurio katastrofų literatūroje, kuriai įtaką darė Antrasis Pasaulinis karas ir totalitarinė sistema, pagrįsta nacizmo ir komunizmo ideologijomis. Tokio individo laikyseną literatūroje vaizdavo lietuvių poetas Balys Sruoga, savo memuariniame romane ,,Dievų miškas“ aprašydamas fašistinį koncentracijos lagerį, kuriame žmogus kasdien atsidūrė ribinėje situacijoje, o prozininkas, laisvos lietuvių literatūros gyvybę išeivijoje kūręs Antanas Škėma savo kūryboje liudijo tragišką XXa. vidurio žmogaus patirtį ir dažnai nesėkmingus bandymus išsilaikyti. Abu rašytojai savo kūryboje vaizduoja asmenybės laikyseną ribinėje situacijoje ypač tragiškoje XXa. vidurio katastrofų sandūroje. XXa. pirmojoje pusėje gyvenusio, moderniosios poezijos pradininko Balio Sruogos memuariniame romane ,,Dievų miškas“ pasakojama apie lietuvių inteligentus, kurie pateko į fašistinę koncentracijos stovyklą – mirties lagerį. 1943m. kartu su kitais lietuvių intelektualais Balys Sruoga buvo suimtas, įkalintas koncentracijos stovykloje ir tapo visos nužmoginimo sistemos liudytoju. Šią tragišką patirtį , atsidūrus ribinėje situacijoje, rašytojas įamžino memuariniame romane ,,Dievų miškas“. Kūrinys vaizduoja ne tik patirtą asmeninę, bet ir visos lietuvių tautos kultūrinę traumą. Dievų miškas – tai Štuthofo koncentracijos lageris, kuriame paneigtos visos europinės humanizmo idėjos. Jau pirmame segmento sakinyje vartojamas retorinis sušukimas: ,,Dievų miškas!“ – pasakotojas prisimena šios vietos sakralumą prieš jai virstant žiauriausiu nacių įrankiu žmonijai naikinti. Romano skyriuje „Lageriška mityba“ pasakojama apie prastą maisto kokybę, badą: „Valgai, būdavo, žmogus, o taip norisi vemti. <...> Reikia valgyti, reikia... Reikia kaip nors gyvybę palaikyti. Daugiau gi nėra ko!“. esminiais poreikiais tapdavo tie, kurie svarbūs tik norint išlikti. Tokias gyvenimo sąlygas galima vadinti trauminėmis, nes jos keičia žmogaus prioritetus, vertybes bei pasaulėžiūrą. Taip pat svarbiu trauminiu aspektu galima laikyti ir prižiūrėtojų žiaurumą. Kaliniai kiekvieną dieną patiria tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą. Skriaudėjai vaizduojami besimėgaujantys kalinių kankinimu - lagerio vadas Majeris buvo vienas protingiausių SS vyrų, tačiau kalinius be jokio gailesčio šaudė į pakaušį. Lagerio vadai turintys beribę valdžią visiškai degraduoja, nes nebejaučia jokios atsakomybės už savo veiksmus. Tačiau romane pasakotojo laikysena tvirta, jis kalba ironiškai, juokiasi iš savo padėties, absurdiškos lagerio tvarkos ir inteligentiško nepraktiškumo. Kalbantysis šaiposi iš Majerio, šis jo pomėgis ironiškai apibūdinimas: ,,Tai buvo jo privilegija, jo sportas“. Romane labai vaizdžiai ir sugestyviai vaizduojama veikėjų mirties baimė, fašistinės sistemos poveikis žmogui ir esminės išlikimo sąlygos. Vos tik atvykę į stovyklą, B. Sruoga ir jo likimo draugai buvo verčiami nešti lavonus, tačiau ši tragikomiška situacija ironizuojama: ,,Poetas, lyrikas – ir lavonus tampyk!“. Bejėgis kalinys, atsidūręs ribinėje situacijoje, nebuvo tikras, ar sulauks rytojaus, tad ironija tampa pastanga nepasiduoti brutaliam lagerio pasauliui. Taigi, Balys Sruoga memuariniu romanu ,,Dievų miškas“ atskleidė, kad ironiškas požiūris ir humoras gali tapti savotišku ginklu prieš žmogiškos būties pamatų ir normų iškraipymą, nežinią dėl savo ateities ir gyvybės. Žmogaus laikyseną, susidūrus su katastrofiška tikrove, vaizdavo ir XXa. vid. kūrėjas Antanas Škėma romane ,,Balta drobulė“. Škėma savo kūryboje perteikė autentišką XX amžiaus žmogaus egzistencijos patirtį ir individo išgyvenamą vertybių ir asmens tapatybės krizę. „Balta drobulė“ - tai XX a. vidurio dvasinės katastrofos apibendrinimas, kai žmogus patiria vidinį suskilimą ir vienatvę. Šis romanas nepateikia gyvenimo prasmės formulės ir skatina skaitytoją spręsti tuos klausimus, kurie kankina pagrindinį personažą Antaną Garšvą. Antanas Garšva ir gabus menininkas, ir savo gyvenimo kūrėjas, todėl nėra abejingas nei kūrybai, nei jį supančiai aplinkai. Tačiau pagrindinis veikėjas patiria humanistinių idealų ir tikrovės priešpriešą, tad gyvenime daug kenčia, taip pat dirba beprasmišką darbą, dažnai prisimena praeities išgyvenimus – tardymą NKVD rūsyje, skaudinančią vaikystę, motinos ligą. Poetinį Garšvos brendimą nutraukia NKVD persekiojimai per pirmąją sovietų okupaciją. Protagonistas buvo priverstas palikti gimtuosius namus ir gyventi JAV dėl sudėtingų istorinių aplinkybių, tad lietuvių kalba tebemąstantis personažas išgyvena tam tikrą dvilypumą angliškai kalbančioje visuomenėje, būdamas poetas, jis dar stipriau jaučia svetimumą ir priešiškumą sumaterialėjusiai Amerikai. Veikėjas susiduria ir su ideologiniu totalitarizmu Lietuvoje, ir su industriniu kapitalizmu, vartotojų visuomene JAV. Tačiau Antanas Garšva suvokia, kad yra talentingas poetas, meniškos prigimties žmogus: ,, lakštingalos giesmėje per save Garšva ieškojo žuvusio pasaulio“. Jis dažnai sprendžia amžiną būties klausimą: ,,Kokia gyvenimo prasmė?“. . Atsakymų jis ieško egzistencinėje filosofijoje (dažniausiai kaip ir Škėma remiasi XIX a. pirmos pusės filosofu A. Šopenhaueriu). Garšva trokšta kitokios tapatybės – rašantis lietuviškai poetas suvokia save kaip kūrybingą individą. Poezijos rašymas veikėjui yra ne tik kovos su gyvenimo banalumu būdas, bet tikslas įveikti mirtį paliekant savo pėdsaką literatūros istorijoje: ,,bijau mirti, todėl ir rašau“. Tačiau aisčių rojus, kurį poetas svajojo prikelti savo kūryboje, Niujorke – svetimoje aplinkoje, negali būti įkūnytas. Praradus žmogiškosios laimės viltį, skausmo kankinamas poetas dievui pažada sudraskyti savo eilėraščius. Anot literatūros kritiko Arvydo Šilbajorio, aisčių rojaus metafora transformuojasi į bepročio palaimą ir kūrinio pabaigoje matomas savotiškas kančios apogėjus – poetas išprotėja. Nors Garšvą aplanko tikroji ramybė, pasikeičia požiūris į kūrybą, tačiau psichika nebeatlaiko nuolatinės įtampos. Dažniausiai išsilavinęs, kultūrą pažinęs žmogus yra gerbiamas, tačiau sumaterialėjusioje visuomenėje gali likti nesuprastas. Tokia tragiška A. Garšvos gyvenimo pabaiga yra susijusi su Škėmos samprata, kad XX - karų ir tremčių - amžiuje pasauliui nebereikia meno, ir poetas, nepriimantis abejingos, sumaterialėjusios miesčioniškos egzistencijos, galiausiai pats save sunaikina. Taigi, A. Škėma šiuo romanu atskleidė, kad žmogaus tapatybė gali būti skydas, ribinėje situacijoje apsaugantis individo unikalumą, tačiau niveliuojančio sociumo gniaužtai galutinai palaužia žmogų. Apibendrinant galima teigti, kad žmogaus laikysena ribinėje situacijoje lietuvių literatūroje leidžia suprasti ne tik brutaliame pasaulyje gyvenusio individo likimo priežastis, bet ir atskleidžia visuomenės ydas. Balys Sruoga savo romane siekė per juodojo humoro prizmę atskleisti ironišką žmogaus požiūrį į žiaurią tikrovę, o Antanas Škėma romane ,,Balta drobulė“ kalba apie asmens tapatybės krizę, svetimumo jausmą emigravus ir veikėjo dvasinius potyrius ribinėje situacijoje. Taip šie kūrėjai – Sruoga ir Škėma – įprasmino labai svarbią mintį – ribinėje situacijoje atsidūręs žmogus arba priešinasi nužmoginančioms sąlygoms, arba pats save sunaikina.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!