Asmenybės kaita ir tapatybės paieškos literatūroje

Asmenybės kaita ir tapatybės paieškos literatūroje

Literatūra dažnai atveria duris į giliausias žmogaus sielos gelmes ir suteikia galimybę tyrinėti asmenybės kaitą bei tapatybės paiešką. Kiekvienai asmenybei užtrunka nemažai laiko, kol ji save atranda, susidėlioja savo prioritetus, tačiau šis laikas skaitomas labai svarbiu, nes per jį žmogus keičiasi, tobulėja, vystosi. Taip pat nederėtų pamiršti, kad tabatybės paieškos gali pareikalauti daug pastangų ir net sudrumsti sielos ramybę, tačiau turime suprasti, kad būtent tai dažniausiai ir priveda žmogų prie sėkmingo gyvenimo.

Neabejotinai galima teigti, kad aplinkos sąlygos ir aplinkiniai turi tiesioginę įtaką žmogaus asmenybės kaitai ir tapatybei. Dėl šios priežasties tai gali būti ir privalumas ir trūkumas. Žmogui, save apsupus palaikančiais ir gero linkinčiais žmonėmis tobulėti bus kur kas lengviau, nei gyvenant tarp žmonių, kuriems tavo tobulėjimas yra nepalankus. Žmonės, siekiantys save atrasti dažnai tyrinėja savo praeitį, kad suprastų dabartį. Didžiausias iššūkis ir misija yra neleisti blogiems nutikimams sudrumsti vidinės ramybės ir pakeisti ilgai puoselėtų vertybių. Iš jų vertėtų tik pasimokyti ir tokiu būdu tapti stipresniu. Mano suvokimu visos brandžios, stiprios, savo rankomis daug pasiekusios asmenybės gyvenime patiria lūžį, prieina prie tam tikro taško, kuris pakeičia jų pasaulėžiūrą, pasaulio, savęs ir kitų suvokimą. Tokia asmenybė geba tiksliai suvokti tikslą, žinoti ko siekia ir nori, tačiau tuo pačiu atsižvelgti ne tik į savo paties, bet ir kitų norus. Vinco Mykolaičio Putino psichologiniame romane „Altorių Šešėly“ gilinamasi į veikėjo mintis, išgyvenimus, jausmus, psichologiją, besikeičiančią pasaulėžiūrą. Sprendžiama labai daug psichologinių problemų: kunigystės, gyvenimo kelio ieškojimo, menininko asmenybės laisvės. Pagrindinis veikėjas, Liudas Vasaris vaizduojamas, kaip gili, į savianalizę linkusi asmenybė, norinti atrasti savo tikrajį pašaukimą, atrasti savo gyvenimo kelią. Liudas Vasaris, jaučiantis spaudimą iš tėvų ir norėdamas pabėgti nuo gyvenimo tikrovės, įkvėptas tapti tokiu poetu, kaip Maironis ir dirbti Lietuvai, įstoja į kunigų seminariją. Nuo pat seminarijos pradžios, klierikas supranta, kad jis nusprendė atlikti neįprastai sunkią užduotį, kuri iš jo pareikalaus labai daug valios, dedikacijos ir pastangų. Liudas yra drovios, uždaros prigimties, jį žeidžia aplinkinių elgesys, jam labai svarbi aplinkinių nuomonė. Nors jis pajaučia, kad jis išsiskiria iš kitų klierikų: jam trūksta pašaukimo, sunku atrasti ryšį su dievu, jis nesiryžta ko nors keisti, nes jį gąsdina tokio poelgio pasekmės. Būtent šiuo laikotarpiu būsimojo kunigo sieloje atsiranda labai rimtų dvejonių, jis pastebi, kad su laiku jam vis sunkiau save įtikinėti, kad šis kelias yra skirtas jam. Liudas atranda turįs kitokį talentą- rašyti. Stengdamasis tai suderinti su seminarija, jis junta, kad nuolatos braunamasi į jo gyvenimą, kad stengiamasi patirti net slapčiausias jo mintis. Liudas Vasaris yra įspėtas, kad rašydamas jis tik atitols nuo seminarijos, kad tai trugdys tapti geru kunigu, ko pasakoje jis gali būti išmestas iš seminarijos. Dėl to jis yra priverstas skaityti ir lavintis slapta. Liudo Vasario gyvenime atsiranda dar vienas išbandymas. Jis susipažįsta su tamsiaplauke mergaite Liucija, kuri pažadina jaunuolio širdyje žmogiškos prigimties balsą, troškimą džiaugtis žemiška gyvenimo prasme. Vasaris, supratęs, kad ši pažintis jį gali galutinai atitolinti nuo siekamo tikslo, nusprendžia nutraukti draugystę ir neklaustyti savo vidinių balsų, kiek įmanoma save atsiduoti kunigystei. Po daug pastangų, Liudas Vasaris tampa kunigu, taip pat atranda būdų suderinti kunigystę ir kūrybą. Nepaisant to, kunigas pajaučia, kad abejonės, kurios taip ilgai kamavo jo sielą, niekur nedingo. Jis sau nuolat užduoda klausimus: ar būvimas poetu tikrai suderinama su kunigyste? Ar verta save aukoti dėl tėvų laimės, ar geriau siekti savo tikslų, nors tai būtų laikoma pažeminimu ne tik iš tėvų, bet ir visuomenės pusės. Dirbdamas kunigu jis nepajautė pašaukimo, tik dar labiau tolo nuo kunigystės darbo. Galų gale jis išsiaiškina, jog nors ir kiek besistengtų save įsitikinti, giliai širdyje jis visada žinojo, kad šią profesiją suderinti su kuryba yra pernelyg sunku, ar išvis neįmanoma. Tampa aišku tik vienas- užsiimti kuryba jam svarbiau. Liudas Vasaris nusprendžia mesti kunigystę, nepaisant to, kad yra labai spaudžiamas pasilikti savo kolegų ir didžiosios visuomenės dalies. Šiuo atveju matome, kaip žmogaus asmenybei keičiantis jis atranda savo tikrąjį kelią, savo tapatybę ir priima sprendimą, leidžianti jį būti harmonijoje. Galime daryti išvadą, kad ką nors keisti niekada nėra vėlu.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!