Asmenybės augimo tema

Asmenybės augimo tema Žymus 20-ojo amžiaus lietuvių poetas, dramaturgas bei visuomeninis veikėjas Justinas Marcinkevičius eilėraštyje „Vaikų žemė“ rašė: „Mes gi esam tie, kurie jų laukia, / laukdavo ir lauks visais laikais. / Tik su jais mes esame suaugę, / o vieni mes irgi kaip vaikai“, - šie jo žodžiai atskleidžia svarbią ir itin reikšmingą vaiko sąvokos prasmę kiekvieno iš mūsų gyvenime – visi buvome vaikai ir tik suaugę supratome, kokią nepaprastą svarbą šis augimo ir brandos laikotarpis turėjo mūsų gyvenimui – mes tapome asmenybėmis, turinčiomis vidinę dvasios stiprybę. Žmogaus branda yra itin svarbi ir reikšminga kiekvieno gyvenimui-katik gimusiui vaikui atsiveria naujas ir dar nepažinus pasaulis, kupinas atsakomybės ir įvairiausių pareigų. Manau, kad žmogaus augimas priklauso nuo patiriamų vidinių išgyvenimų, sukrėtimų ar nelaimių, nes tik tokiais atvejais, kai žmogus turi perlipti per savo paties baimes, jis žengia į tikrosios asmenybės pasaulį. Taigi, savo kalboje Jums pristatysiu, kaip asmenybės augimo tema yra atskleidžiama lietuvių literatūroje. Visų pirma, žmogaus brandos pradžia galime laikyti, individo prisiimtą atsakomybę už savo veiksmus. Dažnai manome, jog vaikai niekuomet nesugeba prisiimti atsakomybės už savo veiksmus, nes nesupranta esantys kalti, tačiau ar iš tiesų taip yra? Jeigu jaunuolis yra auklėjamas pagal visas dorovines taisykles, jis suvokia tikrąsias gyvenimo vertybes, todėl bet koks blogas darbas iškart slegia ir jauno žmogaus krūtinę. Būtent atsakomybės prisiėmimas gali būti vertinamas kaip viena pirmųjų asmenybės augimo paskatų. Puikų to pavyzdį pateikia 19-ojo amžiaus psichologinės ir lyrinės lietuvių prozos pradininkas Jonas Biliūnas savo novelėje „Kliudžiau“. Jo kūriniuose yra svarbūs žmonių santykiai, sąžinės, atsakomybės temos, plėtojami neteisybės, skriaudos, kaltės motyvai. Sukuriamas ryšys tarp skaitytojo ir teksto yra toks artimas, jog pasakotoju yra visiškai pasitikima. Jonas Biliūnas pasirinko intymesnį kalbėjimo būdą ir visą dėmesį sutelkė ne į išorinį, o vidinį konfliktą, todėl būtent jo kūriniai leidžia suprasti vidinius veikėjų išgyvenimus, kuriuos sukelia kaltės jausmas. Novelėje „Kliudžiau“ yra pasakojamas mažo berniuko vaikystės išgyvenimas, kuris yra itin atviras ir tikras. Lauke vaikas pamato baltą, sulysusią katytę. Rankoje laikydamas lanką, jis vedamas smalsumo savo mintyse ėmė teisinti kilusią pagundą paleisti strėlę į nekaltą gyvūnėlį. Būtent šis jo veiksmas atveda jauną žmogų prie skaudžių ir rimtų vidinių išgyvenimų. Nušovęs nekaltą katytę, vaikas išsigandęs prie jos atbėga, numeta į šalį lanką ir pajaučia neapsakomą kaltės jausmą, slegiantį jo dvasią. Kūrinyje rašoma: „Širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė didelė našta slėgė krūtinę“, − akivaizdu, jog vaikas patiria iki šiol nesuprastą kaltės jausmą. Svarbiausia yra tai, jog vaikas supranta padaręs didelę klaidą, kurios kaltė jį slegia visą likusį gyvenimą: „Tai buvo vienintelis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį lig šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…“ Taigi, dar vaikystėje patirti skaudūs vidiniai išgyvenimai verčia žmogų suprasti, kas yra atsakomybė – tai atveria jam pirmąjį asmenybės augimo etapą. Dar vienas svarbus asmenybės augimo momentas- surasti pašaukimą gyvenime. Apmaudu yra tai, jog žmogus ne visuomet yra pakankamai subrendęs teisingai pasirinkti savo paties ateitį ir privalo paklusti tėvų norams. Dažnai tokie žmonės dar nebūna atradę patys savęs, todėl į jų ateities planavimą akivaizdžiai įsikiša tėvai, kurie esą geriau žino, ko reikia jų vaikui. Tik pats priėmęs sprendimą ir atradęs savo gyvenimo kelią, žmogus auga kaip asmenybė. Puikų mūsų analizuojamos problemos pavyzdį pateikia žymus filosofinės pasaulėjautos kūrėjas Vincas Mykolaitis-Putinas. Jis daugiausiai dėmesio sutelkia į žmogaus likimą, santykį su Dievu, skverbiasi į sielos gelmes: į prigimties ir kultūros dalykus, jausmo, proto ir valios dermę. Vienas brandžiausių jo darbų tai trijų dalių psichologinis romanas „Altorių šešėly“. Kūrinyje atskleidžiamas savęs ieškančio jauno žmogaus pasaulis. Kūrinio laikas trunka aštuoniolika metų, per kuriuos sprendžiamas konfliktas, kaip suderinti kunigo ir poeto pašaukimą. Kūrinio pagrindiniam veikėjui Liudui Vasariui, poetinės prigimties žmogui, kunigo gyvenimo būdas ir įpročiai yra svetimi. Dar būdamas jaunas, jis paklausė tėvų bei aplinkinių nuomonės ir nusprendė save atrasti kunigystėje, tačiau tai nebuvo tikrasis jo gyvenimo kelias. Prisitaikyti prie jų – vadinasi, išsižadėti savęs, pasmerkti save lėtai dvasinei mirčiai. Jis nesugeba nei pasipriešinti, nei paklusti, todėl jam belieka tik pasinerti į save, savo jausmus, analizuolti įvairius poelgius. Galiausiai po ilgų išbandymų, Liudas Vasaris pasirenka tikrąjį savo gyvenimo kelią, kuris jam teikia gyvenimo džiaugsmą – literatūrą. Nors savo gyvenimo pradžioje jaunas žmogus patyrė skaudžią asmeninę nelaisvę, kurią sukūrė tėvai, suaugęs jis išdrįso pasirinkti tai, kas iš tiesų yra jam svarbu ir tokiu būdu jis paaugo kaip asmenybė. Taigi, asmenybės augimas – tai savęs ir savo paskirties žemėje suvokimas. Da. Visiška asmenybės branda galime laikyti gyvenimo prasmės supratimą, tačiau tai nereiškia, jog žmogus negalės tobulėti gyvendamas toliau. Dažniausiai žmogus gyvena taip, kaip jo reikalauja visuomenėje nustatytos taisykles ir jis niekada nesusimąsto apie tai, kokia yra jo viso gyvenimo prasmė. Būtent tas momentas, kai žmogus ima galvoti apie savo būtį, mąstyti apie visa ko prasmę, apie savo egzistenciją, leidžia jį laikyti viena brandžiausių asmenybių. Puikiu to pavyzdžiu galime laikyti intelektualiosios lietuvių poezijos kūrėją – Vytautą Mačernį. Jo kūrybos pagrindas – santykis su namais, gimtąją žeme, žmogaus gyvenimo kelio suvokimas, tiesos ir prasmės ieškojimas. Brandžiausias ir didžiausias poeto nebaigtas sonetų ciklas – „Metai“, būtent jame randame dvasiškai brandaus jauno žmogaus pavyzdžius, leidžiančius teigti, jog suvokęs savo gyvenimo prasmę, žmogus yra pasiekęs aukščiausią asmenybės augimo etapą. Sonetų lyrinis subjektas patiria būties vienatvę, suvokia savo individualumą, vis klausia apie savo gyvenimą: kas aš esu, kokia mano gyvenimo prasmė – akivaizdu, jog žmogaus dvasią ima kankinti įvairūs klausimai apie jo gyvenimą. Viename iš sonetų yra rašoma: „Vidurnaktį dažnai / Aš pabundu

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!