Asmenybės laisvės tema XX a. lietuvių prozoje (Škėma, Sruoga, Mykolaitis-Putinas)

 Asmenybės laisvės tema XX a. lietuvių prozoje XX a. įvykiai - Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, vyraujanti įtampa - darė įtaką lietuvių prozininkų kūrybai. Žodžio ribojimas, pakitęs požiūris į žmogų keitė kalbėjimo būdą apie asmenybės laisvę - savo individualybės suvokimą bei teisę reikšti mintis. Balys Sruoga bei Antanas Škėma, XX a. vidurio katastrofų literatūros atstovai, kūriniuose vaizduoja aplinkybių nulemtą asmenybės suvaržymą. Pirma, daugelio kūrinių pagrindiniai veikėjai moderniojoje prozoje yra tarsi įrašyti į istoriją. Jų gyvenimo įvykiai, pasakojimai, dažniausiai, būna parašyti remiantis vienomis ar kitomis istorinėmis aplinkybėmis. Galima pasakyti ir taip: moderniosios prozos žmogus yra istorijos metafora. Vienas iš tokių autorių, kurio kūryboje galime įžvelgti ne mažai tokių faktų yra prozininkas, dramaturgas Antanas Škėma. Vienas žymiausių jo kūrinių yra romanas „Balta drobulė“. Kūrinyje vaizduojami istoriniai įvikiai: Nepriklausomybės laikų Lietuva, rusų okupacija, karas, pabėgėlių stovyklos Vokietijoje, leidžia skaitytojams suvokti, kaip jautėsi rašytojas vienoje ar kitoje situacijoje. Škėmos romanas dar vadinamas XX a. vidurio lietuvių, europiečių istorinės patirties dokumentu, ir to laikotarpio dvasinės katastrofos apibendrinimu. Visos šios aplinkybės knygos veikėją priverčia susimąstyti, kad karų ir tremčių amžiuje pasauliui nebereikia tikrojo meno ir poetas, ieškantis tiesos, nepriimantis abejingo miesčioniško egzistavimo, galiausiai pats save sunaikina. Tačiau kūryba yra vienas iš būdų sukilti prieš pasaulio absurdą, kurio nesuvokiantis žmogus gyvena niekingą gyvenimą. Taigi, remiantis šiuo autoriu, galima pritarti teiginiui, kad literatūra yra istorinės patirties liudijimas, kuris leidžia šių laikų skaitytojui suprasti tuometinius įvykius, su jais susipažinti iš arčiau ir suprasti, kaip jautėsi žmogus, atsidūręs ribinėje situacijoje. Be to, labai dažnai literatūriniuose kūriniuose yra atskleidžiama rašytojų asmeninė ir istorinė patirtis.Tai labai sudomina, nes skaitytojus žavi tai, kas tikra. Rašytojai, remdamiesi savo patirtimi, dažniausiai renkasi memuarinę literatūrą- atsiminimų literatūrą. Žmogus negalėdamas išsakyti savo jausmų kažkam kitam, juos užrašo savo dienoraščiuose, o vėliau jie būna publikuojami. Gyvenimas ekstremaliomis sąlygomis, mirties artumas, istorinės aplinkybės skatino žmonių norą išlikti nors dvasiškai, perteikti savo jausmus juos užrašant. Memuarai grindžiami autoriaus atminties imlumu bei ryškumu. Jiems būdingi skaudūs išgyvenimai bei prisiminimai, įvykių kronikos, būties aprašymai. Vienas iš žymiausių lietuvių rašytojų yra poetas, prozininkas Balys Sruoga, kuris atsiminimų knygoje „Dievų miškas“ puikiai sugebėjo aprašyti savo išgyvenimus, patirtį Štuthofo koncentracijos stovykloje. Balys Sruoga šią knygą parašė tuomet, kai buvo išgelbėtas iš lagerio ir gydėsi Birštono sanatorijoje. Mintis parašyti memuarinį kūrinį, kuriame būtų atskleista vokiečių lagerio tikrovė, Sruogai kilo dar kalint. Tuomet jis netgi rizikavo savo gyvybe, nes dirbdamas raštinėje domėjosi slaptais dokumentais, drąsiai naršė lagerio archyvuose. Šis kūrinys nuo kitų memuarinių kūrinių skiriasi tuo, kad aprašydamas šiurpius įvykius, autorius pasirinko tokį rašymo stilių, kuriame labai daug ironijos, atsainumo ir sarkazmo. Galbūt visa tai tik dar labiau sustiprina pasibaisėjimo lagerio valdžia ir tvarka jausmą. Rašytojui labiausiai rūpi žmogus, nes lageryje nėra nieko švento. Žmogus ten niekinamas, iš jo tyčiojamasi, jis žeminamas. Jis- darbo jėga, daiktas, kurį galima daužyti ir trypti. Mirtis ten kasdieniška, purvina, netekusi paslapties. Pats Balys Sruoga kovojo su mirtimi, kai dėl bado, nepakeliamo šalčio ir išsekimo norėjosi tik užsikloti minkštais sniego patalais. Tačiau jam padėjo žmonės, jo draugai, sugebėję atsilaikyti prieš aplinkos žvėriškumą.Taip pat, išnagrinėjęs kritinį staripsnį, parašytą Algio Samulionio, galiu pritarti jo nuomonei, kad Balys Sruoga, rašydamas savo atsiminimų knygą, viską pasakojo su šiurpiu juoku ne tik todėl, kad dar labiau sustiprintų pasibaisėjimo lagerio valdžia jausmą, bet ir todėl, kad išreikštų savo žmogiškąjį atvirumą, išsakytų kančios klaikumą ir, kad būtų lengviau nugalėti tą kančią.Taigi, šiame kūrinyje atpažįstami Balio Sruogos biografijos faktai yra puikus istorinės patirties liudijimas, kuris leidžia skaitytojams suvokti to laikmečio įvykius, trėmimus į koncentracijos stovyklas, ko dabar jau nėra ir, galbūt, nelabai galime suvokti, kas tai, tačiau tokio žanro kūriniai atskleidžia mums žiauriausias detales ir priverčia susimąstyti, koks iš tiesų yra svarbus žmogus, mūsų šalis ir visi tie, kurie stengėsi ją išsaugoti net paaukodami savo gyvybes. Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad labai dažnai lietuvių rašytojai savo kūriniuose atskleidžia istorinę patirtį, kuri leidžia mums pamatyti kaip žmonės gyveno įvairiais istorijos tarpsniais. Tai labai sudomina, nes skaitytojai gali geriau įsigilinti į įvairius įvykius, į juos pažvelgti jausmingiau, nes autoriai, kurie rašydami renkasi memuarinio žanro stilių ir vaizduoja tikrus, išgyventus įvykius, istorijos patirtį, matytas vietas, patirtas emocijas, iš kurių rašytojams kyla idėjos ir noras rašyti, pritraukia daugiau skaitytojų, nes žmonėms rūpi tai, kas tikra. Be to, tokia literatūra yra labai svarbi mums, jau nepriklausomos Lietuvos jaunimui, kuriam gal ir sunku įsivaizduoti visas to meto įnirtingas kovas, tuometinę istoriją, bet svarbiausia– vykdyti krauju parašytą testamentą ir puoselėti, kurti gražią valstybę su nebijančiais mokytis iš savo klaidų piliečiais. Juk įgyta mūsų šalies laisvė visų pirma - tai atsakomybė. Tokia jau žmogaus prigimtis- jis nuolat priešinasi nepalankiems aplinkos veiksniams. Ne tik priešinasi, bet ir nugali, jei ne dabar, tai rytoj, jei ne aš, tai kiti. Žmogus unikalus tuo, kad šios kovos ir laimėjimai akivaizdūs, tik, deja, ne visi juos sugeba pastebėti ir įvertinti. Visa tai V. M.- Putinas įkūnijo savo stambiausiame kūrinyje „Altorių šešėly“. Tai pirmasis lietuvių literatūroje meniškai brandus psichologinis romanas. Jo pagrindas- nuosekli pagrindinio herojaus Liudo Vasario vidinio pasaulio analizė, kurią įtakoja veikėjo susidūrimas su nepriimtinais, sielą varžančiais aplinkos veiksniais. Nors skaitytojas suvokia romano autoriaus poziciją, tačiau kūrinyje išvengta kategoriškumo. Žmogaus vidinio gyvenimo problemos pateikiamos meniniai vaizdais, skatinančiais mąstyti, abejoti, spėlioti. Smulkiai analizuodamas sapnus, prisiminimus, nuojautas ir kitus pasąmonės reiškinius V. M.- Putinas žengė platų – žingsnį dar nevaikščiotais lietuvių prozos takais. Visa kūrinys padalintas į tris dalis, nuosekliai atskleidžiančias Liudo Vasario dvasinę kovą su jį supančia aplinka ir pačiu savimi. Jau pirmojoje dalyje užsimezga pagrindinis romano konfliktas: tarp dvasininko ir poeto. Meniškai ir įtikinamai autorius atskleidžia priežastis, nulėmusias Liudo gyvenimo kelio pasirinkimą. Bene svarbiausią žmogaus gyvenime sprendimą nulėmė tėvai, norėję matyti sūnų „kunigėliu“, ir jis pats, susižavėjęs kunigo- patrioto idėja. (Vasaris troško būti panašus į Maironį, didžiausią ano meto autoritetą.) Deja, vos peržengęs seminarijos slenkstį jaunuolis pradėjo abejoti savo sprendimu: jis nejautė pašaukimo Dievo tarnystei. Herojus stengiasi save nuraminti, „suimti į nagą“, manydamas, kad religinis jausmas ateis vėliau, tik reikia labai stengtis ir sąžiningai vykdyti visus seminarijos reikalavimus. Tačiau viskas dar labiau susikomplikuoja, kai klierikas pajunta bundantį savyje poetą. Jis įsitikina, kad šaltis ir niūrios seminarijos sienos riboja jo, kaip kūrėjo, laisvę. Jis sutrinka, stengiasi kaip begalėdamas slopinti poetą. Dar didesnę sumaištį į Liudo gyvenimą įneša Liucė. Ši linksma, šauni mergina pažadina jame meilę- visų poetų kūrybos šaltinį. Antrojoje dalyje „Eina gyvenimas“ akcentuojamas herojaus egzistencijos pilkumas, beviltiškumas. Visos žydrosios Vasario svajonės apie kunigo profesijos prasmingumą susiduria su rūsčia provincijos tikrove. Patekęs į Kalnynus jaunasis kunigas raminamas: pabūsi, apsiprasi, ir išdulkės iš galvos visokios eilės- imsi ūkininkauti ar kokį kooperatyvą įsteigsi. Liudas su siaubu pripažįsta, kokie tolimi nuo idealo jo naujieji „kolegos“. Vienintelis panašumas, siejantis Platūną, Stripaitį ir Vasarį, yra tas, kad jie visi savaip nutolę nuo Dievo. Pirmieji du buvo įsigilinę į savo pomėgius, vienas kitam netrukdė ir buvo labai patenkinti. O Liudas?.. „Aš dabar įsitikinau, kad, kas bebūčiau, abejojimų, vidaus kovų ir kentėjimų vis tiek neišvengsiu.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!