Asmens ir jo likimo išbandymas katastrofų laikotarpio literatūroje (Antanas Škėma, Salomėja Nėris, Balys Sruoga)

XX-ojo amžiaus vidurio literatūra, kaip ir žmonijos istorinė patirtis, yra ypatinga. Kilus Antrajam pasauliniam karui Europą pradėjo siaubti viską griaunantys totalitariniai režimai. Žmonės, kaip ir literatūra atsidūrė tarp kraštutinių priešpriešų, tragiškų patirčių, baugių klausimų ir ateities nežinomybės. Atramą prarado ne tik žmogiškosios vertybės, bet ir paprasčiausia elgesio logika. Tada kultūra, menas tapo kaip niekad reikalingi – atėjo toks laikas, kai poezijos, teatro ar muzikos daug kam prireikė kaip duonos, kad atsvertų sunkiai pakeliamą tikrovę. Šiuo pagrįstai vienu katastrofiškiausių laikomu laikotarpiu buvo kuriama dokumentinė, fakto literatūra, kuri ne tik užfiksavo epochos įvykius, bet ir atskleidė jų vertinimus, humanistines pozicijas. Modernėjančios lietuvių literatūros rašytojai į kūrybos centrą iškėlė ne tik tautos, bet ir asmenybės problemas, žmogaus vidaus pasaulį. Egzodo rašytojų, tokių kaip Antanas Škėma ir Balys Sruoga, literatūra - autentiški šios šiurpios epochos dokumentai ir žmogaus dvasios liudytojai. Reikšmingų gyvenimo išbandymų patyrė ir žymiausia lietuvių neoromantikė Salomėja Nėris. XX a. vidurio kūrybą, ieškojusią būdų paliudyti ir suprasti tai, kam buvo labai sunku rasti žodžių, galima pavadinti katastrofų literatūra.
Bene labiausiai katastrofizmo pasaulėjautos paveiktas lietuvių rašytojas Antanas Škėma intelektualiniame - psichologiniame romane ,,Balta drobulė" atskleidė jautraus, psichologiškai suluošinto, skaudžiai išgyvenančio gyvenimo beprasmybę poeto paveikslą, tragišką kūrėjo lemtį. Jautrus ir mąstantis žmogus, poetas priverstas palikti tėvynę, jaučiantis esąs nereikalingas susvetimėjusiai visuomenei. Dirbdamas Niujorko viešbučio keltuve, ,,dėžutėje galvijams", kęsdamas psichinę ligą, Garšva kankinasi lyg narve uždarytas žvėris, nes sąmoningai suvokia savo siurrealistišką dvilypumą, skausmingai išgyvena pasaulio absurdą, jaučiasi artimas egzistencialisto A.Kamiu knygos personažui Sizifui - absurdo pasaulio simboliui. Ironiškas žvilgsnis leidžia apsisaugoti nuo tikrovės : ,,Man telieka juoktis. Garsiai. Realybė egzistuoja". Antano Škėmos ironija kyla iš bejėgiškumo susidūrus su XXa. katastrofiška realybe ir būtinumo susitaikyti su likimu, paklusti absurdo teatro režisūrai, iš beprotybės baimės. Ironiškas žvilgsnis ir kalba yra vienintelė galimybė išlikti žmogumi. Poetas jaučiasi esąs nereikalingas šiam pasauliui, kaip ir Kristus ant Galgotos kalno, skelbęs...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!