Ar stresas yra emocijų dalis?

Įvadas Šio kursinio darbo tema yra stresas. Apie stresą daug rašoma periodinėje spaudoje, tačiau straipsniuose didesnis dėmesys yra skiriamas patarimams kaip išvengti arba kovoti su stresu, ir nenagrinėjamas stresas iš esmės, tik užsimenama apie tai, o kas gi yra stresas, kokios galimos jo rūšys, kas jį sukelia ir kaip į jį reaguojama, visa tai detaliau neaptariama. Todėl šis darbas ir yra skirtas apžvelgti šiuos dažnai pamirštamus klausimus bei tuo pačiu pažiūrėti ar galima stresą vadinti emocijų dalimi. Taigi darbo tikslas yra išsiaiškinti ar stresas yra emocijų dalis. Tikslas skaidomas į tokius šešis uždavinius: kas yra stresas istoriniu bei dabartiniu požiūriais, kokios egzistuoja jo rūšys, kokios jo priežastys, kokios galimos priežasčių klasifikacijos bei kokios yra reakcijos į stresą ir reakcijų rūšys. Kiekviename uždavinyje ieškoma streso ryšių su emocijomis, žiūrima ar kiekvienas išsakytas požiūris pritaria minčiai, jog stresas yra emocijų dalis. Atsitiktinai yra parinkti penki skirtingų požiūrių į emocijas autoriai, tai V. James, E. Claparede, R. V. Leeper, S. L. Rubinštein bei P. K. Anochin, būtent pagal jų emocijų supratimą ir yra aiškinamasi ar galima sakyti, jog stresas yra emocijų dalis. Darbas yra sudarytas iš trijų skyrių, pirmas skyrius dalinamas dar į tris poskyrius, antrasis tik į du, o trečiasis nebeskaidomas. Pirmiems penkiems uždaviniams yra skirta po atskirą poskyrį, o šeštajam skirtas paskutinis darbo skyrius. Nuosekliai yra nagrinėjami visi išsikelti šeši uždaviniai. 1. Streso samprata 1.1. Istorija Apie stresą ypač šiuo metu labai daug diskutuojama ir rašoma, jog galima pagalvoti, kad tai naujas reiškinys. Tačiau apie stresą galima pradėti kalbėti jau nuo mūsų priešistorės laikų, nors tada streso termino dar nevartojo, bet patį reiškinį jau žinojo. Nuo tų laikų nueitas nemažas kelias aiškinantis stresą, jo priežastis bei pasekmes. Stresui apibudinti vartotas ne vienas terminas, išsakyta daugybė požiūrių. Šiame skyrelyje ir bus kalbama apie stresą nuo priešistorės laikų iki profesoriaus Hans Selye darbų. Taigi jau priešistorės laikais to meto žmonės nors dar ir nesąmoningai, bet vis dėlto jautė, jog patys įvairiausi pojūčiai ir specifinės reakcijos turi kažką bendro(Селье, Г., 1982). Bet tuometinės gyvenimo sąlygos buvo tokios, kad žmonės neturėjo laisvo laiko nuo darbų, kurie pakankamai fiziškai sekindavo, todėl tas instinktyvus jutimas liko neapsvarstytas, neapibendrintas ir žinoma nebuvo tam sukurta jokių teorijų. Laikantis požiūrio, kad stresas yra emocijų dalis, reikia paminėti, jog filosofinę emocijų istoriją galima vadinti kognityvistine nuo pat senovės iki dabar, tuomet Aristotelis yra nusipelnęs teorinio kognityvistinio požiūrio į emocijas pirmtako vardo, remiantis jo veikalu „Retorika”(Lazarus, R. S., 1998). Pats streso terminas pradedamas vartoti jau XIV amžiuje, tačiau tuo metu šis terminas buvo vartojamas kiek kitaip nei dabar, tada jis buvo skirtas technikos sričiai (Lazarus, R. S., 1998). Tame pačiame straipsnyje R. S. Lazarus pateikia XVII amžiaus fiziko ir biologo Robert Hooke streso sampratą. Anot Hooke, krūvis yra svoris į statinį, stresas yra ta sritis, kuriai ir tenka tas krūvis, o įtampa yra struktūros deformacija dėl krūvio ir streso sąveikos. Jei statinį laikytume žmogumi, o svorį suprastume kaip veiksnius, kurie žmogų išmuša iš pusiausvyros, stresą kaip žmogaus psichiką ir biologinį kūną, tai įtampa ir būtų tie žmogaus psichikos ar elgsenos pakitimai, kurie atsiranda dėl įvairių aplinkos veiksnių, reikalavimų žmogaus psichikai bei elgsenai. Taigi anuomet streso terminas buvo vartojamas technikoje, bet pritaikius jo apibrėžimą žmogui, matome, jog tuometinis streso supratimas neprieštarauja šiuolaikiniui streso suvokimui. Reikia paminėti ir Claude Bernard, kuris dar XIX amžiuje pastebėjo, kad sėkmingam organizmo egzistavimui kintant aplinkai yra būtina palaikyti vidinę pusiausvyrą, o jau po penkiasdešimties metų Walter Cannon pateikė homeostazės terminą, kurį jis suprato kaip koordinuotus fiziologinius procesus, kurie ir skirti palaikyti daugelį pastovių organizmo būsenų (Селье, Г., 1982). Taigi jau XIX amžiuje suvokiama homeostazės svarba adaptacijai, žmogaus išgyvenimui bei pats homeostazės terminas vartojamas taip pat, kaip ir dabar. Tai svarbu pastebėti, nes yra autorių, kurie mano, jog stresas ir yra nukrypimas nuo homeostazės dėl įvairių veiksnių. R. S Lazarus (1998) rašo, kad fiziologinis ir psichologinis stresas buvo sujungtas homeostazės ir aktyvacijos sąvokomis. XX amžiuje įvykę du pasauliniai karai turėjo didelę įtaka streso supratimui. Lazarus straipsnyje „Nuo psichologinio streso iki emocijų: besikeičiančių požiūrių teorija” rašoma, kad Pirmojo Pasaulinio karo metais į stresą buvo žiūrima labiau iš neurologinės pozicijos, nei iš psichologinės, bet vis dėlto stresas siejamas su emocijomis, emocijų sutrikimai kildinami iš „sprogimo šoko” arba sakoma, kad sutrikimas kyla sprogimo garsui pažeidus smegenis. Tačiau jau Antrojo Pasaulinio karo metais į stresą požiūris pakinta, jis suvokiamas kaip išsekimas dėl mūšio, „karo neurozė”, manoma, kad emocinis sutrikimas kyla dėl mūšio „streso”, pradedama akcentuoti sutrikimo psichodinamiką (Lazarus, R. S., 1998). Pasukama nuo neurologinio suvokimo prie psichologinio. Dar 1926 metais profesorius Hans Selye pastebėjo, kad organizmas reaguoja vienodai į bet kokį krūvį, tai yra skirtingi dirgikliai, o reakcija viena, kitaip sakant kokybiškai skirtingi dirgikliai skiriasi specifiniu veikimu, bet jų nespecifinis efektas vienodas, 1936 metais ši reiškinį jis pavadino sindromu, sukeliamu skirtingų kenksmingų agentų, o dar vėliau - biologinio streso sindromu arba bendruoju adaptaciniu sindromu (Селье, Г., 1982). Tai pirmasis mokslininkas, kuris moksliškai, empiriškai pagrindė streso terminą. Kaip jau minėjau streso reiškiniui aprašyti buvo vartojami įvairūs terminai. Profesorius habil. dr. A. Dembinskas mini, kad 1945 metais S. Rozenzweigas pasiūlė frustracijos terminą, jo manymu, stresas yra pati frustruojanti situacija (Teisininkams apie stresą: kolektyvinė mokslinė studija, (2000). Šis Rozenzweigo požiūris prieštarauja Leeper emocijų suvokimui išsakytam straipsnyje „Motyvacinė emocijų teorija” (Психология эмоций: Тексты, 1984), žinoma apie tai galima kalbėti tik tuo atveju, jei stresą suvokiame kaip emocijų dalį, Leeper emocijomis vadina adekvačių priemonių trūkumo prisitaikant prie iškilusios situacijos rezultatą. Taigi S. Rozenzweigas stresu vadina frustruojančią situaciją, o Leeper stresu laiko frustruojančios situacijos rezultatą. Po Antrojo Pasaulinio karo toliau domimasi stresu ir šis domėjimasis pakrypsta kita linkme: stresas – žmogaus sutrikimo priežastis, streso padariniai, jų paaiškinimas bei prognozavimas, atliekami laboratoriniai tyrimai, atsižvelgiama į individualius motyvacinių ir kognityvinių kintamųjų skirtumus (Lazarus, R. S., 1998). Į stresą pradedama žiūrėti iš praktinės psichologijos pusės, žmonių psichikos bei elgsenos pakitimai aiškinami kaip streso įtakos padarinys, stengiamasi pažinti streso reiškinį taip ir tam, kad būtų įmanoma nuspėti tuos galimus pakitimus, jų išvengti ar juos ištaisyti, pastebima, kad kiekvieną žmogų stresas paveikia skirtingai. Taigi streso reiškinys žmonių žinomas, juntamas dar nuo priešistorės laikų, tačiau dar ilgą laiką nebuvo taip įvardytas. Siejant stresą su emocijomis galima kalbėti apie antikos požiūrį. O pačio termino atsiradimas siejamas su XIV amžiumi, bet vartojamas jis anuomet buvo tik technikos srityje, nors reikšmė tokia pati, kaip ir dabartinio streso supratimo. XIX amžiuje pradedama klabėti apie homeostazę bei jos svarbą adaptacijai prie kintančių aplinkos sąlygų.o jau XX amžius pateikia įvairius požiūrius į stresą (nuo neurologinio Pirmojo Pasaulinio karo metais iki psichologinio Antrojo Pasaulinio karo metais), atkreipia dėmesį į streso padarinius žmogaus psichikai bei organizmui, pastebima, kad į skirtingus dirgiklius reaguojama taip pat, t. y. bandoma atstatyti sugriautą pusiausvyrą. Šiuo metu streso reiškinys susilaukia ypatingo mokslininkų ir visuomenės dėmesio, jam skiriamas didelis dėmesys. 1.2. Šiuolaikinis požiūris XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje labai daug domimasi stresu, pateikiami įvairūs požiūriai į stresą: stresas yra būsena, organizmo reakcija, organizmo ir žmogaus veiklos funkcijų sutrikimas ar pakitimų sankaupa. Šiame skyrelyje apžvelgiamos kelios šiuolaikinės streso sampratos ir žiūrima ar šie požiūriai į stresą prieštarauja/neprieštarauja kai kurių autorių emocijų supratimui. Yra teigiančių, jog stresas yra subjektyvus reiškinys (Pajarskienė, B., 2000). Tuomet stresas yra prilyginamas emocijoms, nes emocijos, anot P. K. Anochin, yra fiziologinė organizmo būsena, kuri turi aiškiai išreikštą subjektyvų atspalvį ir apima visas jausmų rūšis, o V. James mano, kad emocijos yra žmoguje vykstančių pakitimų, atsiradusių suvokus jaudinantį faktą, pergyvenimas(.Психология эмоций: Тексты, 1984). Anochin tiesiogiai pasako, apie tai, kad emocijos turi subjektyvumo. James taip pat nurodo į subjektyvumą, nes kiekvienam žmogui vis kitas faktas yra jaudinantis bei pats suvokimas yra subjektyvus reiškinys, emocijos priklauso nuo to, kaip yra įvertinama situacija ar koks tai veiksnys. Grebnytė taip pat mano, kad stresas priklauso ne nuo pačio gyvenimo pokyčio, o nuo to, kaip žmogus vertina, suvokia, tą pokytį (Grebnytė, 1996). Taigi, remiantis Pajarskienės teiginiu, kad stresas yra subjektyvus reiškinys, galima teigti, kad stresas yra emocijų dalis. Taip pat ir R. Bandzevičienė mano, kad stresas yra emocijų dalis, nes ji teigia, kad stresas yra vidinė būsena, įvairios emocijos, kurios yra subjektyviai suvokiamos kaip vidinis diskomfortas, vidinės pusiausvyros praradimas (Bandzevičienė, R. 1994). Čia ne tik tiesiogiai pasakoma, kad stresas yra emocijos, bet ir patikslinama, kad tik tos emocijos, kurios yra įvertinamos kaip griaunančios žmogaus homeostazę. Ne tik Bandzevičienė mano, kad stresas yra vidinė būsena. Šią nuomonę išsako ir J. Šidlauskaitė, kuri teigia, kad „stresas - tai būsena, atsirandanti dėl asmens ir aplinkos santykio, sąlygojančio neatitikimą tarp situacijos keliamų reikalavimų ir žmogaus biologinių, psichologinių ar socialinių sistemų galimybių” (Šidlauskaitė, J., 2001, p. 21). Šiuo atveju taip pat galima kalbėti apie streso subjektyvumą, nes santykis tarp žmogaus galimybių ir aplinkos reikalavimų yra individualus, tai yra subjektyvus dalykas. Taigi J. Šidlauskaitės streso supratimas neprieštarauja teiginiui, kad stresas yra emocijų dalis. G. Žukauskas mano, kad stresas yra žmogaus organizmo ir veiklos funkcijų sutrikimas, vidinių bei išorinių sistemų desinchronizacija (Žukauskas, G., 1998). Šis požiūris atitinka Leeper ir E. Claparede emocijų supratimą. Leeper mano, kad emocijos atlieka dezintegruojantį vaidmenį, taip pat ir Claparede mano, kad emocijos yra tiesiog kenksmingos, trukdančios (Психология эмоций: Тексты, 1984). Galima kalbėti apie streso ir emocijų vienodas funkcijas (desinchronizacija, dezintegravimas). Taigi yra daroma prielaida, kad ir Žukausko streso supratimas neprieštarauja teiginiui, kad stresas yra emocijų dalis. Nuomonę, kad stresas yra neigiamai žmogaus organizmą ir psichiką veikiantis reiškinys, taip galima vertinti G. Žukausko streso sampratą, patvirtina ir toks požiūris į stresą, jog tai yra tam tikra liga, kuri paveikia ne tik nervų , bet ir širdies, imuninę bei endokrininę sistemas, ir kad negydant gali pereiti į chronišką formą (

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!