Antanas Smetona

ĮVADAS Nagrinėjant XXa. Lietuvos istoriją apsieiti be Antano Smetonos neįmanoma. Jis dalyvavo beveik visuose 1905 – 1940m. Lietuvos visuomenės svarbiausiuose įvykiuose, o kai kuriems iš jų, ypač vykusiems 1919 – 1940m.,turėjo didžiulę įtaką. Antra vertus, nereikia pamiršti, jog A.Smetona buvo dešiniojo sparno veikėjas, Lietuvių tautininkų sąjungos įkūrėjas, ideologas ir vadovas, kovojęs prieš Lietuvos komunistų partiją, jos vadovaujamą revoliucinį judėjimą, jį slopinusios autoritarinės diktatūros vadas ir antikomunistas. Taigi jo, kaip istorinės asmenybės, vertinamas iš klasinių pozicijų tarybinėje lietuvių istoriografijoje buvo nedviprasmis, A. Smetona – stambiosios lietuvių buržuazijos, tiesa, labai negausios, atstovas ir ideologas. 1930m., buvo išleisti trys A. Smetonos raštų tomai : I – „Vienybės gairėmis“, II – „ Šviesos takais“, ir III – „Atgimstant“. 1931m. pasirodė IV tomas – „Santykiai su lenkais“. Be to, 1935m. buvo išleista A. Smetonos knyga „Pasakyta padaryta“, kurioje spausdinama jo 1927 – 1934m. kalbos, kreipimaisi, straipsniai. MOKSLO METAI IR VEIKLOS PRADŽIA Antanas Smetona gimė 1874m. rugpjūčio 10d. Taurėnų valsčiaus Užulėnio kaimo (Ukmergės rajonas) neturtingo valstiečio šeimoje. Smetona pasižymėjo savo lėtu būdu ir ramiu galvojimu, palikimu į atitrauktinių bendrų klausimų nagrinėjimą, drąsa reikšti nuomones, kad ir priešingas daugelio, net daugumos nusistatymui, sugebėjimu apie save spiesti žmones, kad ir be didesnės atrankos, bet pasiduodančios jo autoritetui, kitus net, dėl per didelio jo pasitikėjimo prisiartinusiais prie jo žmonėmis, vėliau tat piktam panaudojančius, svarbiose savo ar tautos valandose ne kartą pasireiškė nelauktu tvirtinimu ir ryžtingumu. Antano Smetonos – tėvas Jonas prieš pat baudžiavos panaikinimą vedė iš Kartanų sodžiaus Julijoną Kartanavičiūtę, būsimą Antano Smetonos motiną. Darbšti Smetonų šeima viską, kas buvo namuose, buvo pelnę sūriu prakaitu, plušant laukuose. Jonas Smetona buvo raštingas, mėgo skaityti, tiesa, daugiausia religinę literatūrą, o ypač Motiejus Valančius knygas. Antanas buvo šeštasis vaikas, po jo gimė dar dukra Julija. Vaikai, dirbo namuose, mat tėvas nustatė niekur neleisti jų tarnauti. Antanukas išmoko skaityti, kai tėvai mokė vyresniuosius. Dešimtus metus einantį tėvas nuvežė į Taujėnų valsčiaus pradinę mokyklą, tačiau piktas mokytojas vaiką nuo mokyklos atbaigė. 1885m., mirus tėvui, Antanas buvo nuvežtas į motinos tėviškę, kur vaikus mokė vietos šlėktelė Rapanavičius. Po metų vėl grąžinamas į Taujėnus. Išmokęs rusų kalbą, radęs kitą, entuziastingą ir vaikus mylintį mokytoją Trofimovą, jaunasis Smetona kibo į mokslus ir pirmąkart tapo šiokiu tokiu viršininku – buvo paskirtas vaikų bendrabučio vyresniuoju. Mokyklą baigė 14 metų. Ukrainoje gerai išmoko lenkų kalbą. 1893m. baigė progimnaziją ir, šeimos patariamas, išlaikė egzaminus į Žemaičių kunigų seminariją. Tačiau kunigo luomui Smetona pašaukimo nejautė. Pergalvojęs savo sprendimą, tęsė mokslą Mintajos gimnazijoje. Smetona dalyvavo slaptoje „Kūdikio“ draugijos veikloje, domėjosi Lietuvos istorija tyrinėjimas, ypač gilino lietuvių kalbos rašybos ir gramatikos žinios. J. Jablonskis rekomendavo Smetoną, kaip gabų korepetitorių, pamokyti Chodakauskų sūnų Romaną.Tada septintos klasės moksleivis susipažino ir su 11 metų gimnaziste Sofija Chodakauskaitė.Baigusi Mitaujos gimnaziją, Sofija 1904m. ištekėjo už Antano Smetonos ir persikėlė su juo gyventi į Vilnių. Kultūrinė veikla, pagalba J. Jablonskiui padėjo Antanui Smetonai susikurti savitą stilių ir tapti vienu iš originaliausių lietuvių kalbos stilistų; jo raštų kalba gana turtinga, žodinga. Smetoną labiau traukė istorija ar filologija; bet žinodamas, jog su šia specialybe darbo Lietuvoje negaus, pasirenka studijuoti teisę Peterburgo universitete. Universitete įvyko Smetonos idėjinis apsisprendimas jis buvo priešiškas socialistiniai ideologijai, pasisakė prieš marksizmą. 1889m. už dalyvavimą protestuose dėl studentų teisių varžymų buvo suimtas, dvi savaites kalintas ir ištremtas į Vilnių. Po mėnesio caro administracija leido jam tęsti mokslą universitete. Dalyvavimą lietuvių nacionaliniame judėjime pastebėjo žandarai. Už lietuviškų knygelių laikymą 1902m. Antanas Smetona vėl suimtas ir pasodintas į tvirtovę, tačiau po dviejų savaičių, trūkstant įkalčių buvo paleistas. Tais pačiais metais baigia studijas ir grįžta į Lietuvą. Vilniuje Smetona, kiek padirbėjęs advokato padėjėju, susiranda menkai apmokamų tarnybą Žemės banke ir įsitraukia į lietuvių visuomeninę veiklą; verčia knygeles į lietuvių kalbą, dalyvauja Lietuvių demokratų partijos (LDP) renginiuose ir keliuose jos suvažiavimuose, kartu su žmona pamėgsta meno saviveiklą. Dirbdamas banke jis susikrito su lenkų tautybės tarnautoju Zajančkovskui ir jam skėlė antausį. Abu buvo pašalinti iš tarnybos, tačiau į darbą vėl priimti. Griežtai atsisakęs dalyvauti socialistiniame judėjime, Priešiškai nusiteikęs jo internacionalistinėmis idėjomis, Smetona ir Vilniaus lietuvių visuomeniniame judėjime propoguoja „ramią“ kultūrinio gyvenimo plėtrą, net Demokratų partijoje užima dešniąją poziciją. Išaugusį Smetonos autoritetą Lietuvos demokratų partijoje ir apskritai lietuvių visuomeniniame gyvenime rodo ir jo išrinkimas nuo LDP į suvažiavimo prezidiumą. Jį beveik visi siūlė Seimo pirmininku. Sprendžiant iš glaustų Didžiojo Vilniaus Seimo aprašymų, Smetona mažai dalyvavo ne visuomet diskretiškuose Seimo dalyvių ginčuose. M. Biržiška teigia, jog Smetonos kalbos pasižymi „minties nuotakumu ir argumentavo logika“. M. Biržiška papildo, jog Smetona „derino politinę kovą su kultūriniu darbu“, antra vertus, A. Merkelis tvirtino Smetoną buvus „šalininku ne kruvinos revoliucijos“. Po Vilniaus Seimo Smetona aktyviai dalyvavo Tautiškosios lietuvių demokratų partijos (TLDP) organizuotoje Kauno gubernijos rinkiminėje kompanijoje į I Valstybės dūmą, kvietė lietuvius vienytis visose kultūrose ir politinėse akcijose. Jis pamažu tampa tautininku, suvokia, jog LDP gretose nepavyks sutelkti visas intelektualines tautos jėgas, ir Demokratų partijos pasitraukia. Revoliucijai pralaimėjus, carizmui puolant, sustiprėja Smetonos konservatizmas, jam per daug revoliucinga atrodė ir Lietuvos demokratų partija. Jis pasitraukė iš „Lietuvos ūkininko“ bendradarbių ir jau 1907m. drauge su J. Tumu – Vaišgantu kelis mėnesius bandė sutelkti nerevoliucingai nusiteikusią inteligentų grupę, ragindamas ne siekti didesnių lietuvių tautos teisių kovos keliu, o plėtoti nuo politinės kovos atsiribojusią kultūrinę veiklą. 1907m. spalio mėnesį pradėjo leisti triskart per savaitę laikraštį „Viltis“. „Viltyje“ išsiskyrė dvi plunksnos – emocinga ir gyva J. Tumo bei ramiai polemiška A. Smetonos. Pastarasis stengėsi remti lietuvių katalikų spaudą, gindamas nuo kovingos kairiųjų kritikus, aukštino kunigų kultūrinį darbą, kritikavo Andriaus Bulotos aktyvumą Rusijos visuomeniniame – politiniame gyvenime, nurodydamas, jog rusų visuomenės problemos nėra lietuvių reikalas, todėl nereikia į jas kištis. Netgi gynė caro administraciją nuo užsipuolimų spaudoje, aiškindamas, jog be jos pagalbos neišsiversi. Tokiomis idėjomis jis stengėsi atitraukti lietuvių visuomenės atstovus nuo bendros visos Rusijos tautų politinės ir ypač revoliucinės kovos. Priešiški revoliuciniai spaudai Smetonos straipsniai pamažu veikė dešiniuosius, taip pat nusivylusius pralaimėta revoliucija ar įbaugintus carizmo represijų inteligentus ir telkė juos apie „Viltį“. Taip susidarė tautiškoji srovė, nieko daugiau nesitikinti iš caro vyriausybės iškovoti, pasitenkinusi tuo, kas jau buvo iškovota(spauda ir mokyklos). Nemažą Smetonos nerimą kėlė vis auganti lietuvių emigracija. Išvykdavo daugiausiai jauni, energingi, darbingiausi žmonės. Toks emigracijos didėjimas kėlė lietuvių tautinio judėjimo vadovų nerimą. Smetona ragino steigti amatų mokyklas, kurti taupymo ir senatvės aprūpinimo kasas, ypač dvarų darbininkams, o paliekančias kaimą valstiečius nukreipti ne į JAV, o Lietuvos miestus. Smetona kėlė ir valstiečių materialinės padėties gerinimo klausimus, ragino kurti valstiečių draugijas, steigti jiems banką, rašė, jog būtina telkti valstiečių lėšas dvarininkų žemei pirkti, siūlė lietuvių šviesuoliams tarpininkauti ir padėti valstiečiams.Jam rūpėjo lietuvių kapitalo įstaigų kūrimo problema. Antanas Smetona, kaip ir kiti lietuvių tautinio judėjimo ideologai, rūpinosi kylančių Lietuvos kaimų, miestelių ir miestų socialinių grupių įtakos augimu, jų pozicijų žemės ūkyje, prekyboje ir pramonėje stiprinimu.Jo siūlymai turėjo aktyvinti vaidmenį Lietuvoje, bet ir apskritai spartinti kapitalizmo vystymąsi. Žinoma, A. Smetona pasisakė prieš revoliucinę kovą. Žemių ir dvarininkų atėmimą, prieš atvirą karą su carizmu, todėl jį smarkiai kritikavo socialdemokratų liberalų spauda. Smetona „Vilties“ ir „Vairo“ puslapiuose ir skiltyje kandžiai atsikirtinėjo savo oponentams, vadinamas juos pašiepiami „pirmaeivių“ vardu. „VAIRAS“ IR VAIRININKAI Antanas Smetona aktyviai dalyvavo lietuvių kultūros draugijų veikloje: „Aušros“ knygų leidimo bendrovėje, Vilniaus lietuvių sušelpimo, „Ryto“, lietuvių dailės draugijose, „Žiburėlyje“ ir kitose, dėstė lietuvių kalbą kai kuriose Vilniaus gimnazijose, buvo vienas iš pirmosios lietuvių dviklasės mokyklos globėjų 1914m. pradžioje, pasitraukęs iš „Vilties“ leidėjų tarpo, Smetona pradėjo leisti ir redaguoti tautininkų dvisavaitinį žurnalą „Vairas“, kuris tęsė „Vilties“ idėjas, formavo tautiškumo ideologiją, suaugusią su katalikiškojo tikėjimo postulatais: „mus visus jungia tautinės kultūros pagrindas, ant kurio mes stovime ir ant kurio norėtume matyti kitus stovint, bendra sielos kultūra, auklėjama krikščionybės principais“. Taigi „Vairas“ turėjo telkti aktyviausiąją tautinės pakraipos lietuvių inteligentiją, kurios uždavinys – vadovauti tautos gyvenimui, o Antanas Smetona, be abejo, turėjo būti pačiu vairininku. Įvykdyti tokį planą, žinoma, buvo be galo sunku, tada Smetona, jau iš „Vilties“ patyrimo pasimokęs, telkia į bendrą stovyklą lietuvių krikščionis demokratus. Apskritai tautiškosios ideologijos pagrindu jis 1917 – 1920m. sugebėjo suvienyti katalikų veikėjus ir kitus liberalus, ir vykdyti savo politines nuostatas. Smetona buvo vienas iš lietuvių mokslo draugijos(LMD) narių steigėjų, dalyvavo jos 1907m. balandžio 7d. steigiamajame susirinkime. Žinoma, draugijos kūrimo siela buvo Dr. J.Basanavičius, tačiau Smetona, kaip žinomas veikėjas, buvo išrinktas į draugijos vadovybę. Publicistikoje, polemikoje, o ir politinėje pakraipų kovoje Smetona tampa dešiniosios politinės srovės atstovu, tautininku ideologu. Kartais tai išryškėdavo net smulkmenose, Smetona visur atkakliai stodavo už liberalų interesus, nors tai galėjo ir kenkti lietuvių nacionalinio judėjimo reikalams. Prasidėjus Vokietijos – Rusijos karui, Antanas Smetona dalyvavo Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje, aktyviai kovojo su liberalais ir kairiaisiais. Tiesa, jis atliko didelį darbą, kai 1915m. knygų, vadovėlių leidimą perėmė iš LMD komisijos. Kaizerinės Vokietijos kariuomenei 1915m. okupavus Lietuvą, Smetona lieka Vilniuje. Daliai visuomenės veikėjų pasitraukus į Rusiją, jis tampa vienu iš svarbiausių Vilniaus lietuvių veikėjų ir, apsuptas nedidelio kitų bendraminčių būrio, šalpos draugijose pradeda veikti naujomis sąlygomis, į kurias pateko Lietuva, okupantams kraunant ant gyventojų pečių vis naujas ir naujas karo meto sunkenybes. TARP PARLAMENTIZMO IR FAŠIZMO Smetonos biografas A. Merkelis teigia, kad savo visuomeninio gyvenimo pradžioje Smetona „buvo aiškus dešinysis liberalas“, siekęs Lietuvos labui derinti kraštutines sroves, kad esą liberalu jis išliko ligi antrąsyk tapo Respublikos prezidentu. Monarchistinė taktika ir diktoriškos tendencijos, būdingos Smetonai atvirai negalėjo atsispindėti Tautininkų sąjungos programoje, kuri buvo priimta siekiant iškovoti tam tikras pozicijas Seime. Diktatūros siekimo tendencijos ryškios Smetonos ir kitų tautininkų lyderių veiksmuose, spaudoje. Dar vokiečių okupacijos metais Lietuvos Valstybės Taryboje tautininkų lyderiai, ypač A. Smetona, ketino įvesti Lietuvoje monarchiją, tiesa, daugiau taktiniais sumetimais, juo labiau kad 1918m. pabaigoje monarchijos žlugimas Vokietijoje savaime tuos planus pakeitė. Tautininkų polinkis į diktatūrą išryškėjo jau 1919m. pabaigoje, kai jie išstūmė vyriausybės liberaliąsias jėgas bei socialdemokratus ir, krikščionių demokratų padedami, valdė vieni. Smetona 1922m. spaudoje samprotavo apie monarcho bei prezidento valdžios privalumus ir trūkumus, neslėpdamas savo simpatijų monarchijai. Prezidento valdžios trūkumu jis laikė tai, kad dažni rinkimai žemina jo autoritetą, be to, jis darosi priklausomas nuo partijų. Pats Smetona tikino, kad netikusi Seimų sudėtis žeminanti parlamento autoritetą. Jo ir kitų tautininkų teigimu, Seimas smulkmeniškai kontroliavo ministerijų veiklą, tvarkė visą vidaus ir užsienio politiką, ir netikusiai atliko savo tiesioginę pareigą – įstatymų leidimą. Smetona rašė, kad turėtų būti „teisėtai stipri savanaudiška pildomoji valdžia(karalius ar prezidentas, kaip Prancūzijoj) ir atsakomas prieš atstovybės įstaigą ministerių kabinetas, kuris, būdamas valdžioje, taip pat savarankiškai ir atstovybės nevaržomas dirba, kitaip sakant veda visą politiką. Taigi Smetona nebuvo liberalus ir iki perversmo, kaip teigia A. Merkelis. O paėmęs valdžią, jis dar labiau linko prie tos nuomonės, kad valdyti valstybę turi autoritetingas vadas. Tapus vadu, reikėjo ir ideologiškai pagrįsti partijos diktatūrą, pašalinti politinius konkurentus. KODĖL DIKTATŪRA? A.Smetona įrodinėjo, jog atgal į liberalizmą pasukti negalima, nes tai būtų „politinės ligos atkrytis“. Jis motyvavo autoritarinį režimą tuo, kad mažos valstybės svoris santykiuose su kaimynais priklausąs ir nuo jos valdžios tvirtumo, ir pabrėždavo, jog jis siekia konsolidacijos, bet ne koalicijos, nes „koalicinė vyriausybė pas mus kaip ir daug kitur yra įrodžiusi savo nesugebėjimus“,. Taigi Smetona kvalifikavo savo valdžią, tiksliau režimą, kaip pastovesnę ir naudingesnę valstybei jėgą, prikišdamas parlamentarizmui kabinetų nedarbingumą, nepastovumą, kabinetų krizę. J.Augustaitis apskaičiavo, kad nuo 1920m. gegužės 15d. iki 1926m. gruodžio 17d. perversmo Lietuvoje buvo sudaryti 8 kabinetai, kurie vidutiniškai kiekvienas valdė po 9,9 mėnesio.Tuo tarpu Smetonos prezidentavimo metu(1926 XII – 1940 VI 15), t.y per geroką ilgesnį laiką, pasikeitė 14 ministrų kabinetų arba įvyko jų radikalūs sudėties pertvarkymai, ir Smetonos laikų kabinetai vidutiniškai būdavo valdžioje po 11,5 mėnesio, t.y tik 1,5 mėnesio ilgiau negu seimų laikų kabinetai. Todėl, J.Augustaičio manymu, išvada, kad Smetonos režimo vyriausybės buvo pastovesnės, neatitinka tikrovės. Be to, teigia kritikas, Smetonos prezidentavimo metu įvyko 6 didesni ar mažesni valstybės perversmo bandymai. Žinoma, tai buvo politinių grupuočių kova dėl valdžios, tačiau ir tautininkų režimas negarantavo tos ramybės, kurios siekė Smetona ir kuriai jis priešpriešino parlamentarizmui. Nuo perversmo 1926m. pabaigoje Smetona „liberalizmas ėmė blukti – ne tik dėl jo filosofinės galvosenos evoliucijos, o kaip neišvengiama būtinybė susidarančio autoriteto režimo, kurio reprezentantu ir idėjiniu reiškėju jis pats buvo“. Smetona, keisdamas konstitucijas, teigė J.Augustaitis, laužydamas priesaikas, griaudamas teisinius valstybės pagrindus ir susigriebdamas sau visą valdžią, ir stengėsi sudaryti tą“ išmintingąjį valdžios sluoksnį, su išmintingais patarėjais(Valstybės taryba): gynėjais(kariuomene) ir jo režimą palaikančia policija, saugumo departamento agentais ir valdininkija – biurokratija“. Motyvuodamas savo režimą, Smetona ir toliau kritikavo parlamentarizmą. Pasak jo, įsisenėjusi valdymo forma parlamentarizmas išgyvena didžiausią krizę, daugelyje kraštų rinkimai vyksta žiaurioje kovoje, seniai tik barasi ir nebepaslenka darbo dirbti, visur nepastovu ir netikra – dėl to esą ir atsirado fašizmo idėja. Taigi, kylant dilemai – vado(Smetonos) ar partijos diktatūra, Smetona neragino aklai kopijuoti fašistinių užsienio partijų politikos ir režimo. Jis jau buvo valdžioje, todėl suteikti visos galios tautininkų partijai nesirengė, ją laikė tik savo atrama kovoje su opozicija. Tarybinėje lietuvių istoriografijoje labai ilgai vyravo nuomonė, kad Smetonos režimas buvo fašistinis, fašistinis buvęs ir 1926m. gruodžio perversmas. TAUTINIS AUKLĖJIMAS IR MAŽUMOS Smetona nelaikė lietuvių tautos visiškai susiformavusia, dėl to gausiose publikacijose, straipsniuose, kalbose ragino stiprinti tautiškumą, t.y. tautinę, ypač Rytų Lietuvos ir Klaipėdos krašto lietuvių, savimonę, numatė savitos lietuvių kultūrinės raidos kelią ir tuo būdu stengėsi diegti lietuviams valstybinį mąstymą. „Už savo ribų lietuviai nesiveržia niekur ekspansijon. Bet jų tautiškas susipratimas dar nėra galutinai subrendęs

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!