Antanas Poška

„Tik pažinimas yra mūsų gyvenimo tikslas“
Antanas Poška
,,Noras pažinti, sužinoti, atrasti man niekad neduoda atilsio, - rašė A. Poška knygos ,,Nuo Baltijos iki Bengalijos” pradžioje. - Aš skaičiau visas man pakliuvusias knygas, keliavau po Lietuvą ir po Europą, griebiausi studijuoti visas mokslo šakas... Troškau kažko naujo, nežinomo, dar nesurasto”2.
Toks nenuilstantis, amžinai neramus, ieškantis tiesos, trokštantis suvokti esmę ir buvo vienas žymiausių lietuvių keliautojų Antanas Poška (Paškevičius). Ilas ir turiningas, tarpais panašus į pasaką, susiklostė jo gyvenimas. Antanukui gimus Keturiasdešinties kankinių dieną, motina pasakiusi: „Vargšas mano vaikelis, jam teks už visus keturiasdešimt atkentėti“.
Likimas neprieštaravo, kad motinos pranašystė sūnui Antanui gimus išsipildytų. Tačiau jo gyvenime būta ne vien kančių, bet ir džiaugsmų, ieškojimų, atradimų.
Lietuvių keliautojas Antanas Poška
Antanas Poška gimė 1903m. kovo 10d. Grybkelių kaime, Saločių parapijoje, Kiburių valsčiuje, Panevėžio apskrityje. „Gimiau, matyt, prieš laiką, nes buvau mažas, mėlynas ir plaukuotas“3.
Jo kaimas buvo supamas dviejų Mūšos intakų: iš pietų – Kamaties, iš šiaurės – Užupio ir Vidupelio, susidėjo iš keliolikos kiemų. Svarbiausias parapijos centras buvo Saločiai, kuriuose puikavosi karčema, bažnyčia bei žydų parduotuvės. Parapijos metrikų knygoje vėliau Antanas rado, kad Paškevičiais juos pavertė lenkas Saločių klebonas, kai jo tėvo senelis buvo išrinktas Kiburių valsčiaus „starosta“4.
Antano tėvas, Jonas Paškevičius (1873 – 1948), labai mėgo knygas. Spaudos draudimo metais jis buvo knygnešys ir artimai bendravo su kitais to meto knugnešiais: J. Bieliniu, J. Steponavičium bei kt.5 Vėliau Jonas Poška vertėsi ir kitais amatais, tokiais kaip paveikslų rėmų darytojas, daiktų bei baldų dažytojas, paveikslų tapytojas. Kurį laiką užsiėmė pienininkyste, vežiodavo pieno produktus į Rygą. Tačiau didesnę gyvenimo dalį vertėsi vėjo malūnų nuoma, bet iš šio amato sunkiai tepragyveno. Iš tėvo buvo paveldėjęs nemažai žemės ir vėliau, vaikams paaugus, nuomodavo ją.
Antano motina, Elena Stapulionytė (1873 – 1936), buvo jauniausia Stapulionių duktė. Ji tarnavo pas ūkininkus, buvo labai darbšti, mokėjo puikiai dainuoti bei šokti. „Antanuki gimus Keturiasdešimties kankinių dieną,...

Daugiau informacijos...