Lenkija ir Lietuva

Lenkija Lietuva Maždaug VI a. nuo Karpatų kalnų slavų gentys pradėjo verštis į sanskritų bei indoeuropiečių žemes. Tai davė pradžia lenkams ir Lenkijai atsirasti. Vėliau šios slaviškos gentys pradėjo vykdyti grobikiškus žygius į jotvingių, lietuvių bei skitų žemes. Bet lietuvių lenkinimas prasidėjo tada, kai Jogaila užsigeidė Lenkijos sosto ir Krėvos pilyje pasižadėjo apsikrikšyti, įteisinti Lietuvoje krikščionybę bei prijungti Lietuvą ir visas jos žemes prie Lenkijos. Taigi kryžiuočių ordinas, nugalėjęs prūsus, latvius bei jotvingius, siekė užgrobti LDK ir sudaryti Pabaltyje galingą jėga priš rytų slavus. Maskva jau ėmė vykdyti rusiškų žemių jungimo politiką. Lietuvai reikėjo sąjungininko, tačiau niekas nenorėjo sudaryti politinės sąjungos su pagoniška Lietuva. Vis labiau brendo Lietuvos krikšto ir sąjungos klausimas. Palanki situacija sąjungai su Lenkija sudaryti susiklostė, kai miręs Lenkijos karalius Liudvikas I paliko dvi dukteris ir neatremtą vokiečių agresiją, bei ų pačių vokiečių užgrobtas žemes. Lenkai patys pasiūlė Jogailai vesti Jadvygą. Jie tikėjosi plėsti ekspansiją į rusų žemes bei bendromis jėgomis priešintis kryžiuočiams. Lietuviai taip pat buvo suinteresuoti sąjunga su Lenkija, nes siekė išplėsti prekybinius ryšius. Bet bėda buvo ta, kad lenkai sąjungą suprato kaip Lietuvos prisijungimą, o ne kaip lygiateisių valstybių susitarimą. Visa tai baigėsi 1385 08 14 d. Krėvos sutartimi. Taigi, nors Krėvos unija su Lenkija skatino bendrą kovą su kryžiuočiais, išlaikyti prijungtas rytų slavų žemes bei dar labiau plėsti ekspansiją į Rytus, tačiau lenkai norėjo likviduoti LDK suverinumą ir valstybingumą, paversti lietuvių žemes Lenkijos karalystės provincija. Taigi šios Krėvos sutarties reikšmė buvo nemaža, nes ji sudarė sąlygas abiejų valstybių politiniam, socialiniam suartėjimui, spartino LDK feodalizaciją, leido suvienyti lietuvių ir lenkų jėgas kovai su kryžiuočiais. Per Lenkiją į Lietuvą ėmė sklisti Europos civilizacija, Lietuva priėmė krikštą, lenkai daugeliu atvejais tapo lietuvių mokyojais, tačiau ši unija Lietuvai turėjo ir neigiamų padarinių: nors LDK liko atskira nuo Lenkijos valstybė, tačiau ši sutartis teikė lenkų feodalams juridinių argumentų ir toliau LDK laikyti Lenkijos dalimi, kurti naujus sąjungų projektus. Taipogi prasidėjo Lietuvos polonizacija.Kai kurie istorikai tvirtina, “jogei Krėvos pilyje Jogaila su savo palyda raštu pasižadėję įjungti Lietuvos ir Rusijos žemes į Lenkijos karalystę; ir esą tokis pasižadėjimas buvęs sutvirtintas raštu. Dabartinis Krėvos susitarimo “dokumentas” , kuris saugomas Krovkuvos diecezijos koplyčioje, kaip rodo pridedamoji faksimilė, neturėjo nei parašų, nei antspaudų. Anspaudai buvo prikergti 1835 m. 1831 metų sukilimą pralaimėjus, kuomet tokiu būdu suklastotas dokumentas buvo išstatytas viešai visuomenės žiniai. Lietuvos ir Lenkijos santykiai iki Haroldės akto keitėsi net keletą kartų. Pirmiausia, kai Jogaila išėjo į Lenkiją ir visi kunigaikščiai pasižadėjo, kad Lietuva su Lenkija bus sujungta unija ir valdoma vieno valdovo, tačiau kaip ji turės būti valdoma, tada nebuvo numatyta. Vėliau pasirodė, kad iš Krokuvos negalima valdyti Lietuvos, ir Jogaila paskyrė vietininką - Skirgailą. Vėliau, kai Vytautas, nepatenkintas lenkų kišimusi į Lietuvos vidaus reikalus, sukėlė bajorus ir pradėjo kovą - jis pats buvo paskirtas Jogailos vietininku Lietuvoje. Jis gavo gan plačias teises ir greitai tapo visiškai savarankišku valdovu. Lenkai, žinoma tokiu Lietuvos savarankiškumu liko nepatenkinti ir ėmė reikalauti iš naujo sunormuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius. Vytautas, po pralaimėto Vorsklos mūšio, atsidūrė politinėje painiavoje, todėl sutiko sunormuoti Lietuvos santykius su Lenkija, ir iš to sekė 1401 m. Vilniaus - Radomo aktai. Šiuo susitarimu buvo patvirtintas Vytauto savarankiškumas: jis buvo paskelbtas tikruoju valdovu, bet kartu buvo garantuota, kad po jo mirties visa Lietuva grįš Jogailai ir jo įpėdiniams, Lenkijos karaliams. Tokiu būdu buvo paskelbtas Lietuvos savarankiškumas, bet tik laikinas - iki Vytauto mirties, o paskui turėjo būti bendra valstybė, bet Vytautas su tuo sutiko, nes tikėjosi vėliau viską pakeisti. Taigi šis aktas, galima asakyti, išėjo Lietuvai į naudą, nes Lietuvoje jau liko tik vienas valdovas - Vytautas, kunigaikščiai tapo Vytauto, o ne Jogailos valdiniai. Tačiau lenkai bijojo Vytauto savarankiškumo ir ėmė reikšti nepasitenkinimą. Tas privedė iki naujų raštų, kuriais Lietuva pasižadėjo laikytis 1401 m. sutarties. Nors kryžiuočiai Žalgirio mūšyje buvo sutriuškinti, bet savo pretenzijų į Žemaitiją neatsisakė. Net pralaimėjęs ordinas nenorėjo atiduoti Klaipėdos srities Lietuvai bei Pavyslio ir Pamario Lenkijai. 1412 - 1413 m. Lietuvos - Lenkijos santykiai su ordinu buvo įtempti. Abi pusės ruošėsi karui. Dėl to 1413 spalį ir buvo pasirašyti Haroldės unijos aktai. Haroldėje buvo patvirtinta Lietuvos - Lenkijos unija, 1387 m. Jogailos duotos Lietuvos bajorų privilegijos. Haroldės unija lenkų feodalai dar padidino ekspansiją į Lietuvą, nes Lietuvos bajorai siekė tokių pat teisių, kokias turėjo šlėktos, jie taip pat įsipareigojo didžiuoju kunigaikščiu laikyti tą, kurį pripažins Jogaila ir jo lenkai patarėjai. Taip pat buvo pertvarkytas Lietuvos administracinis suskirstymas Lenkijos pavyzdžiu. Haroldėje sudaryti aktai buvo susiję su katalikybe, kuria remiantis buvo vykdoma lenkų bajorų ekspansija į Lietuvą. Valdininkais galėjo būti skiriami tik katalikai, tuo buvo paneigtos LDK kunigaikščių ir bajorų provoslavų politinės teisės, kėlė nesantaiką tarp LDK gyventojų. Taigi Haroldės unijos aktais buvo patvirtinta savarankiška Vytauto sukurta valstybė, bet kartu ir padėti pamatai šių valstybių bei visuomeninių santvarkų suartėjimui. Haroldės aktai padėjo pamatus Lietuvos bajorams sulenkėti. Taigi buvo sudarytas sąjungos, o ne priklausomybės ryšys. Mirus Vytautui Lietuva turėjo atitekti Jogailai, tačiau LDK kunigaikščių išrinktas Švitrigaila pasirodė seksiąs Vytauto pėdomis, o apie priklausomybę Lenkijai negalėjo būti nė kalbos. Tuojau kilo konfliktas su Lenkija dėl Podolės žemių. Lenkai užėmė šias žemes ir nepakluso Jogailai jas grąžinti, todėl ginčą teko spręsti karu. Švitrigaila kariavo nevykusiai, ir lenkų palaikoma lietuvių ponų grupė jį nušalino ir į sostą pasodino Žygimantą. Taigi Žygimantas, gavęs sostą su lenkų pagalba, iš pradžių vykdė visus jų reikalavimus, bijodamas prarasti sostą. Jis pasižadėjo, kad mirdamas visą Lietuvą paliksiąs lenkų karaliui, ir tokiu būdu buvo panaikinta Haroldės sutartis, kad Lietuva visada turėsianti atskirą valdovą. Tačiau kai Žygimantas galutinai nugalėjo Švitrigailą, jo politika pasikeitė ir jis ėmė ieškoti sąjungininkų prieš Lenkiją ir ruošėsi panaikinti duotus priklausomybės pasižadėjimus. Žygimantas ėmė siekti visiško savarankiškumo, tačiau buvo nužudytas. Po Žygimanto mirties lenkai siekė, kad Lietuvai ir Lenkijai liktų vienas valdovas, bet išėjo kitaip: Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo paskelbtas Kazimieras, kartu nutraukiant ryšius su Lenkiją, nors tik 7 metams. Kazimiero laikais Lietuva gyveno savarankiškai, ir be valdovo asmens jos niekas daugiau nerišo su Lenkija. Krėvos bei Haroldės susitarimų dokumentai nebeturėjo jokios reikšmės, todėl Kazimierui mirus, lietuviai nieko nesakę lenkams išsirinko sau valdovą Aleksandrą. Kai Lenkijai ėmė grėsti sunkus karas su totoriais, lenkai užsinorėjo gauti Lietuvos paramos ir pasiūlė lietuviams sutvarkyti santykius nauju susitarimu. Lietuviai gi buvo suinteresuoti gauti paramos prieš Maskvą, todėl 1499 m. buvo sudarytas naujas aktas, kuriuo buvo patvirtinta Lietuvos ir Lenkijos sąjunga, taip pat susitarta, kad nė viena valstybė be antrosios žinios negali rinktis sau valdovo. Vadinasi, buvo sudaryta dviejų valstybių sąjunga ir sutartis dėl valdovo. Tuoj po 1499 m. akto mirė Lenkijos karalius ir į jos sostą buvo išrinktas Lietuvos valdovas - Aleksandras. Ir jau 1501 m. norėta sudaryti dar vieną - Melniko - aktą. Jame buvo skelbiama, kad norima įkurti vieną jungtinę valstybę, kuri turėtų bendrą seimą, bendrai vienoje vietoje rinktų valdovą, bendrą apsaugą ir bendrus pinigus, tačiau šio akto nepatvirtino Lietuvos Seimas ir jis liko tik popieriuje, tačiau, kai po 50 m. vėl iškilo Lietuvos ir Lenkijos santykių sunormavimo klausimas, lenkai šitą susitarimą padarė derybų pagrindu, o Liublino unijos pagrindiniai dėsniai irgi buvo paimti iš to paties Melniko akto. Lietuvai, įsivėlusiai į Livonijos karą reikėjo labai daug finansinių išteklių. Bajorai buvo nepatenkinti karo prievole ir naujais mokesčiais, didžiojo kunigaikščio valstiečiai bei miestiečiai mokėjo dar ir papildomus mokesčius, kariuomenė negaudavo algos ir įsivyravo nuomonė, kad šis karas, peraugęs į karą dėl rusiškų žemių, yra betikslis. Lenkija jame nedalyvavo. Taip LDK padėtis labai komplikavosi, ji nepajėgė kovoti ir, matydama pavojų iš rusų pusės, stengėsi suartėti su Lenkija bei gauti iš jos pagalbos.Atsirado ir dingstis peržiūrėti Lietuvos - Lenkijos uniją. Šiai dingsčiai buvo ir vidinių prielaidų: lietuvos bajorai buvo sulenkėję, kalbėjo tik lekiškai, juos viliojo didžiulės politinės šlėktų teisės. Lenkija taip pat siekė unijos, nes ją nepaprastai viliojo Ukrainos žemės, priklausančios LDK. 1562 rugsėjo 13 d. LDK bajorai aktu pareikalavo unijos. Lietuvos bajorai siekė sudaryti naują seimą, rinkti bendrą valdovą, naudotis vienodomis teisėmis ir laisvėmis, bendromis jėgomis gintis nuo priešų. Jie nesiekė visiškos unijos, o tik norėjo sudaryti tokią sąjungą, kuri garantuotų Lenkijos karinę paramą bei Lietuvos savarankiškumą. Tuo tarpu lenkai tikėjosi prisijungti LDK provincijos teisėmis ir reikalavo sąjungos Krėvos bei Melniko unijų pagrindu. Lietuviai nepripažino tų unijų, o rėmėsi II - uoju Lietuvo statutu, kur apie uniją nieko nebuvo kalbama. Galiausiai buvo priimtas kompromisinis Liublino unijos projektas 1569 07 01 d. Liublino unija skelbė, kad LDK ir Lenkija susijungė į federacinę Lietuvos - Lenkjos valstybę, turinčią vieną valdovą, vieną įstatymų leidžiamąjį organą, bendrą užsienio politiką. Taigi ši unija sudarė sąlygas šlėktų diktatūros stiprėjimui, LDK valstybingumo tolimesniam nykimui, nors ir sustiprino naują valstybę bei padėjo laimėti Livonijos karą. Liublino unijos aktas sudarė palnkias sąlygas lenkų šlėktų ekspansijai į lietuvių, ukrainiečių bei baltarusių žemes, stiprino lenkų kalbos ir kultūros skverbimąsį į LDK, jos bajorų ir miestiečių lenkėjimą. Respublikos politiniam gyvenimui vadovavo Lenkijos feodalai. Taigi Liublino unija iš esmės pakeitė LDK santykius su Lenkija. Nors buvo stengtasi sulieti šias valstybes, tačiau Lietuvai liko savi centro ir vietos pareigūnai, kurie nebuvo tiesiogiai pavaldūs karalui, jie ir nepadėjo valdovui stiprinti valdžios. Taigi Lietuvos svarbiausias suveriniteto požymis buvo savarankiška, nepriklausoma nuo Lenkijos ir jai nepavaldi vykdomoji valdžia. Taip pat LDK turėjo savo - Lietuvos statutą. Tačiau šioje jungtinėje valstybėje įsigalėjo netvarka, bajorų anarchija. Dėl šių ir kitų priežasčių ji žlugo ir ilgam pateko į kitų valstybių sudėtį. Tuo laikotarpiu, galima teigti, Lietuvos ir Lenkijos ryšiai labai susilpnėjo, sakyčiau, nutrūko, kol Lietuva neatgavo nepriklausomybės. Tik reiktų pažymėti, kad per padalijimus Lietuva neteko Užnemunės, kuri ilgainiui pasiliko Lenkijai. Dėl senųjų valstybinių ir kultūrinių ryšių su Lenkija, Lietuvoje visą laiką buvo stiprus sulenkėjusių bajorų sluoksnis, kuris į lietuvių tautinį judėjimą žiūrėjo nepalankiai ir galvojo apie išsivadavimą iš rusų kartu su Lenkija. Bet tuo metu Lenkija neturėjo progos pulti Lietuvos ir viskas baigdavosi diplomatine kova, o pavojus įsivelti į ginkluotą konfliktą su Lenkija atsirado tik 1919 m. pavasarį. Ir 1919 m. pavasarį Pilsudskio vadovaujama lenkų kariuomenė užėmė pietinę ir rytinę Lietuvos dalį. 1919 04 21 d. lenkų kariuomenė po trijų dienų mūšio užėmė Vilnių. Tačiau lenkai, užėmę Vilnių, tuo nepasitenkino ir ėmė verštis gilyn į Lietuvos teritoriją. Prasidėjęs konfliktas tarp Lenkijos ir Lietuvos rimtai kenkė Andantės šalių siekiui sudaryti vienigą antitarybinį frontą, kuriame turėjo dalyvauti tiek Lenkijos, tiek Lietuvos kariniai daliniai. Lietuvos vyriausybės iniciatyva Tautų Sąjunga nustatė demarkacijos liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos. Tačiau lenkai laužė demarkacijos linijas, vis giliau veršdamiesi į Lietuvos teritoriją, ir jų veiksmai apsiramino tik 1920 m. vasarą, kai jie susilaukė nepasisekimų kare su bolševikais. Lenkai nesitenkino vien kariuomenės užgrobimais, bet ir pradėjo ruošti sąmokslą pačioje Lietuvoje, ir agitacijai bei šnipinėjimui buvo įkurta POW (Polska Organizacja Wojskowa). Ši organizacija 1919 08 28 dienai ruošė sukilimą, valdžios į savo rankas paėmimui, bet, laimei, jis buvo susektas ir likviduotas dar jam neprasidėjus. Lenkai kovose su rusais toli nuėjo, bet reikalai pakrypo jų nenaudai ir jie turėjo trauktis. Rusai lenkus išvijo ir iš užgrobtos Lietuvos teritorijos. Bolševikai iš esmės okupavo dalį Lietuvos, bet, laikydamiesi sutarties, ją greitai perleido Lietuvai. Lietuva pasiskelbė būsianti neutrali rusų - lenkų kare. Tačiau lenkai, padedami užsienio, atsigavo ir vėl iškylo sienos klausimas tarp Lietuvoss ir Lenkijos. Vėl vyko karo veiksmai, kurie ėjo Lietuvos nenaudai, kol buvo prieita iki 1920 10 07 Suvalkų derybų. Suvalkų sutartis neišsprendė sienų klausimo, bet nustatė demarkacijos liniją, palikdama kai kurias Lietuvos teritorijas Lenkijai, tačiau buvo pasižadėta nutraukti karo veiksmus. Bet jau derybų metu lenkų karinės pajėgos veržėsi link Lietuvos, o Lenkijos vyriausybė apsimetė nieko apie tai nežinanti. Lenkai, vadovaujami generolo Želigovskio, užėmė Vilnių, tuo būdu sulaužydama vos dvi dienas galiojusią Suvalkų sutartį. Lenkai veržėsi gilyn į Lietuvą, ir lietuvių kariuomenei nieko kito nebeliko, kaip bandyti juos sustabdyti ir tas buvo padaryta. Turbūt lietuviai būtų išviję lenkus ir iš Lietuvos, jei nebūtų įsikišusi Tautų Sąjunga, kuri vėl pasiūlė sustabdyti kovas ir nustatė tarp kariuomenių neutralią zoną. Lietuvos vyriausybė pateikė bylą Tautų Sąjungai ir reikalavo sankcijų prieš Lenkiją, bet Lenkija nepakluso tautų Sąjungos nurodymams. Galop buvo susitarta dėl tiesioginių derybų, bet jos neįvyko dėl lenkų grynai okupacinio požiūrio, ir byla buvo perkelta į Tautų Sąjungos tarybą. Tačiau ir čia nieko nebuvo pasiekta, napadėjo nei Hagos Teismas, ir galop Lietuva, protestuodama prieš tokį lenkų nusistatymą, ataisakė nuo bet kokių santykių su tokia kaimyne, bet, deja, Vilniaus kraštas liko Lenkijai. Dar įvyko vienas incidentas su Lenkija dėl tranzito per Lietuvos teritoriją, bet šis klausimas buvo išspręstas teigiamai Lietuvos atžvilgiu, bet tuo Lietuvos ir Lenkijos santykiai nė kiek nepasikeitė. Atrodo, vėliau Lietuva neturėjo jokių santykių su Lenkija, tačiau valstybiniame visuomeninių organizacijų archyve yra išlikusių dokumentų apie Lenkijos pogrindžio veiklą Lietuvoje II pasaulinio karo metais. Štai Lenkijos pogrindžio keletas siekių: “Lietuva, būdama glaudžioje sąjungoje su Lenkija, yra Vidurinės Europos Federacijos narys. Pagal specialią sutarti, Lietuvos interesus užsieniuose atstovauja Lenkija; Lietuvos kariuomenė subordinuojama vyr. lenkų karinių pajėgų vadovybės ir yra bendra vyr. štabo žinioje; tarp abiejų valstybių sudaroma valiutos unija, paremta vienu bendru banku; muitų siena ir pasų suvaržymai panaikinti.” Taigi net tada lenkai dar siekė unijos. O štai kas buvo išspausdinta “Nujienose” 1976 m.: “Lenkų Armija Krajowa 1944 07 13 d. įsiveržė į Vilnių ir tris dienas sadistiškai skerdė lietuvius, viešai pasigirdami, kad Vilniuje “niema litwinow”.” Vėliau, Lietuvai patekus į sovietinės Rusijos okupaciją, bet kokie tiesioginiai ryšiai su Lenkija buvo nutrukę, ir tik atgavus nepriklausomybę, tuos ryšius imta gaivinti. Taigi po keleto metų, po nepriklausomybės atgavimo, buvo pasirašyta draugystės ir bendradarbiavimo sutartis su Lenkija. Abiejų šalių užsienio ministrai pasirašė sutartį dėl valstybinės sienos, su ja susijusių teisinių santykių, taip pat dėl bendradarbiavimo ir abipusės pagalbos šioje srityje. Taip pat pažymėtinas faktas yra tai, kad A. Brazauskas apdovanojo A. Kwasniewskį Vytauto Didžiojo I - ojo laipsnio ordinu “už nuopelnus, plėtojant Lenkijos ir Lietuvos tarpvalstybinius ryšius bei draugišką abiejų tautų bendradarbiavimą”, o ir A. Brazauskas buvo apdovanotas Baltojo Erelio ordinu už tuos pačius nuopelnus. Tačiau abiejų valstybių požiūris į istorinius įvykius skiriasi. Turbūs pats nemaloniausias istorinis įvykis tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo Želigovskio akcija. Prieš pasirašant tarpvalstybinę draugystės ir bendradarbiavimo sutartį, tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje buvo užvirusios aistros. Daugelį lietuvių nustebino, kad Lietuva nereikalaus sutartyje pasmerkti Želigovskio akcijos. O Lenkų spaudoje, po 1992 m. rinkimų Lietuvoje imta akcentuoti lietuvių ir lenkų problemos, kurių nesisekė Lenkijai spręsti savo naudai. Viena iš jų - generolo Želigovskio 1920 m. akcijos pasmerkimo klausimas. Štai ką rašė prof. P. Rosovskis 1992 11 31 d. lenkų spaudoje: “Jau kuris laikas Lietuvoje reikalaujama, kad Lenkija pasmerktų generolo Želigovskio akciją, įvykdytą prieš 72 metus. Ji padėjo Lenkijai atgauti Vilnių. Paskutiniu metu šis spaudimas padidėjo. Kalbama, jog tai turi būti įrašyta į Lietuvos ir Lenkijos valstybių susitarimą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!