Referatai

Prezidentas Antanas Smetona – diktatorius ar Lietuvos kūrėjas?

9.0   (3 atsiliepimai)
Prezidentas Antanas Smetona – diktatorius ar Lietuvos kūrėjas? 1 puslapis
Prezidentas Antanas Smetona – diktatorius ar Lietuvos kūrėjas? 2 puslapis
Prezidentas Antanas Smetona – diktatorius ar Lietuvos kūrėjas? 3 puslapis
Prezidentas Antanas Smetona – diktatorius ar Lietuvos kūrėjas? 4 puslapis
Prezidentas Antanas Smetona – diktatorius ar Lietuvos kūrėjas? 5 puslapis
Prezidentas Antanas Smetona – diktatorius ar Lietuvos kūrėjas? 6 puslapis
Prezidentas Antanas Smetona – diktatorius ar Lietuvos kūrėjas? 7 puslapis
Prezidentas Antanas Smetona – diktatorius ar Lietuvos kūrėjas? 8 puslapis
Prezidentas Antanas Smetona – diktatorius ar Lietuvos kūrėjas? 9 puslapis
Prezidentas Antanas Smetona – diktatorius ar Lietuvos kūrėjas? 10 puslapis
Prezidentas Antanas Smetona – diktatorius ar Lietuvos kūrėjas? 11 puslapis
Prezidentas Antanas Smetona – diktatorius ar Lietuvos kūrėjas? 12 puslapis
Prezidentas Antanas Smetona – diktatorius ar Lietuvos kūrėjas? 13 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

VILNIAUS UNIVERSITETAS LITUANISTINIŲ STUDIJŲ KATEDRA Darius Urbonavičius Lietuvių filologija Prezidentas Antanas Smetona – diktatorius ar Lietuvos kūrėjas? Referatas Darbo vadovė vyresnioji asistentė Joana Pribušauskaitė Vilnius, 2000 A. Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaimo (Ukmergės rajonas) neturtingo valstiečio šeimoje (tėvas turėjo 20 ha žemės). Seniau jo protėviai buvo kunigaikščių Radvilų baudžiauninkai. Istorikas M. Biržiška rašo, jog ,,Smetona pasižymėjo savo lėtu būdu ir ramiu galvojimu, palinkimu į atitrauktinį bendrų klausimų nagrinėjimą, drąsa reikšti nuomones, kad ir priešingas daugelio, net daugumos nusistatymui, sugebėjimu apie save spiesti žmones, kad ir be didelės atrankos, bet pasiduodančius jo autoritetui, kitus net, dėl per didelio jo pasitikėjimo prisiartinusiais prie jo žmonėmis, vėliau tat piktam panaudojančius, svarbiose savo ar tautos valandose ne kartą pasireiškė nelauktu tvirtumu ir ryžtingumu”1. Pirmas A. Smetonos konfliktas su caro valdžia įvyko 1896 m., kai jis mokėsi Mintaujos gimnazijoje. Tuo metu visi vaikai buvo versdami prieš pamokas kalbėti maldą rusiškai. Smetona ir keliolika kitų mokinių atsisakė tai daryti ir buvo pašalinti iš gimnazijos. Tada A. Smetonai teko važiuoti į Peterburgą pas Rusijos Švietimo ministrą ir prašyti leidimo baigti mokslą. Jo prašymas buvo patenkintas, ir Smetona pratęsė mokslą Peterburgo gimnazijoje. Vėliau A. Smetona įstojo į Peterburgo universitetą, kur studijavo teisę. Jį visada labiausiai traukė filologijos mokslai, bet teisės pasirinkimą lėmė perspektyvesnės karjeros siekimas. Nepaisant Smetonos priešiškumo marksizmo idėjoms, jis dalyvaudavo studentiškuose protestų mitinguose ir už tai 1899 m. buvo ištremtas į Vilnių, bet po mėnesio jam buvo leista grįžti į Peterburgo universitetą. 1902 m. A. Smetona buvo suimtas už lietuviškų knygų laikymą, bet po dviejų savaičių paleistas dėl įkalčių stokos. Tais pačiais metais jis baigė studijas Universitete ir grįžo į Lietuvą. 1904 m. jis vedė Sofiją Chodakauskaitę, su kuria susipažino dirbdamas jos brolio korepetitoriumi. Grįžęs iš Peterburgo A. Smetona iš pradžių dirbo advokato padėjėju, vėliau susirado darbą Žemės banke. Dirbdamas banke, pradėjo įsitraukti į visuomeninę veiklą: vertė knygas į lietuvių kalbą, dalyvavo Lietuvių demokratijos partijos suvažiavimuose. Kiek vėliau A. Smetona buvo išrinktas į Seimą, kaip LDP kandidatas. Būdamas LDP atstovas, A. Smetona dirbo ne vien savo partijos labui, bet daugiausia dėmesio skyrė visai tautai dominančioms temoms. A. Smetona dažnai pasisakydavo už ,,kultūriškąją kovą”2, tai yra be ginklų ir kraujo. Tikriausiai jis suprato sukilimo neperspektyvumą, todėl daugiausia dėmesio skyrė kultūriniam lietuvių vystymui. 1905-1906 metais A. Smetona pamažu tampa tautininku ir pasitraukia iš LDP. O 1907 m. spalį su J. Tumu-Vaižgantu pradėjo leisti laikraštį ,,Viltis”, kuris išeidavo tris kartus per savaitę. Šiame leidinyje A. Smetona kritikavo lietuvių veiklą Rusijos politikoje ir neigiamai vertino lietuvių kišimąsi į Rusijos reikalus, manydamas, jog pirmiausia reikia domėtis lietuvių reikalais. A. Smetonos nerimą kėlė didelį mastą pasiekusi lietuvių emigracija. Lietuviai (vos 1,3% Rusijos imperijos gyventojų) sudarė beveik 10% šalies emigrantų, daugiausia į JAV. 1899-1910 m. iš Rusijos į JAV emigruodavo vidutiniškai: rusų – 1 iš 11 552 gyventojų, lenkų – 1 iš 200, lietuvių – 1 iš 212, žydų – 1 iš 78 gyventojų3. Išvykdavo daugiausia jauni, energingi ir darbingiausi žmonės. L. Truskos apskaičiavimais, gyventojų emigracija ir migracija į kitas Rusijos imperijos vietas blogino demografinę situaciją: vien į JAV 1868 – 1898 m. išvyko apie 55000 lietuvių, apie 9000 išvyko iki 1914 m. į Didžiąją Britaniją. 1899-1914 m. į JAV išvyko dar 252 594 lietuviai, o 74 000 per tą patį laiką persikėlė gyventi į Rusijos imperijos miestus – Rygą, Liepoją, Peterburgą, Odesą, Maskvą ir kitur4. 1914 ir 1915 m. A. Smetona paskelbė du straipsnius5 apie Vilniaus krašto etninę situaciją. Juose jis pabrėžė, jog Rusija ir Prūsija savo gyventojų surašymuose specialiai žymiai sumažina lietuvių skaičių, nes bijo lietuvių tautinio atgimimo. A. Smetona bandė paneigti šituos duomenis, remdamasis XIX a. vidurio etnografinėmis lietuvių analizėmis, kurias savo darbuose surašė bešališki, anot Smetonos, R. D’Ekertas, A. Koreva, M. Janžulas. A. Smetonai rūpėjo lietuvių kapitalo įstaigų kūrimo klausimas bei apskritai kapitalizmo vystymosi Lietuvoje problema. Jis ragino valstiečius mokytis amato ir persikelti gyventi į miestą. A. Smetona dalyvavo tokių lietuvių kultūros organizacijų veikloje: ,,Aušros” knygų leidimo bendrovėje, Vilniaus lietuvių sušelpimo, ,,Ryto”, Lietuvių dailės draugijose, ,,Žiburėlyje”, dėstė lietuvių kalbą kai kuriose Vilniaus gimnazijose. Jis buvo vienas iš Lietuvių mokslo draugijos steigėjų, kuri įsteigta 1907 m. A. Smetona buvo išrinktas knygininku, tačiau savo veiklą draugijoje nelabai vertino ir kartais atsiliepdavo apie jos susirinkimus su pašaipa. 1914 m. A. Smetona pasitraukė iš ,,Vilties” leidyklos, tapo dvisavaitinio žurnalo ,,Vairas” redaktoriumi. A. Smetona visada labai norėjo išvykti studijuoti į užsienį, bet jo noras neišsipildė (mirė dukra, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas). 1915 m. Vokietijai okupavus Lietuvą, A. Smetona liko Vilniuje ir tapo vienu iš svarbiausių Lietuvos veikėjų. A. Smetona įėjo į 1915 m. sukurtą komisija, kuri per 5 metus išleido 115 vadovėlių įvairių mokslo dalykų: logikos, psichologijos, lietuvių kalbos, literatūros, matematikos, fizikos, istorijos, kalbų6. A. Smetona didžiausią dėmesį skyrė kultūriniam lietuvių vystymui, nes manė, jog to meto politinė situacija nebuvo palanki Lietuvai siekiant nepriklausomybės aktyviais politiniais veiksmais. Kartą lietuvių politikos veikėjams svarstant, kieno pergalė – Vokietijos ar Rusijos – būtų naudingesnė Lietuvai, Smetona pasakė esąs nepalaikantis nė vieno varianto: ,,Nei vienas, nei kitas mums neduos nepriklausomybės”7. A. Smetona nerimavo dėl stiprėjančių Lenkijos pozicijų bei Vokietijos paramos jai. Dėl to jis vis labiau gilinosi į politiką ir vis mažiau dėmesio skyrė savo veiklai LDNKŠ8, kurios pirmininku jis buvo. Neatsitiktinai P. Klimas dienoraštyje pažymi, kad daug kas skundėsi Smetonos, kaip šelpimo draugijos pirmininko, pasyvumu: ,,Jam viena terūpi: rytai, rytai ir rytai, vis lenkų pavojus ir lenkų pavojus. Posėdžiuos taip pat – tik užeis klausimas, kur susiduria su lenkais, jau posėdis dingęs – Smetona kalbės kuo gražiausiai apie 2 ir daugiau valandų apie ,,lenkų pavojų” – ir nieko daugiau nepamatys. Net ima patarlė ,,vaikščioti” [į posėdžius]: ,,Buvo susirinkimas?” — ,,Buvo”. – ,,O Smetona buvo?” – ,,Ne”. – ,,Tai laimingi: viena kalbėjimo valanda turėjote mažiau”...9 1917 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus konferencijoje buvo išrinkta Krašto Taryba, kurią patys lietuviai vadino Lietuvos Taryba. Į jos sudėtį įėjo ir A. Smetona, kurį rugsėjo 24 d. išrinko Tarybos pirmininku. 1917 m. lapkričio 2-10 d. Berne vyko lietuvių politinių veikėjų konferencija, kur A. Smetona pasisakė už konstitucinę monarchiją, siūlydamas kviesti į Lietuvos sostą Vilhelmą Urachą. Smetona akcentavo turinio, o ne valdymo formos, svarbą: ,,Yra demokratinių monarchijų ir nedemokratinių respublikų. Jei mes dedamės su vidurine Europa, tai mums reikalinga monarchija”10. 1918 m. vasario 15 d. A. Smetona atsisakė toliau eiti Tarybos pirmininko pareigas, ir juo tapo vienbalsiai visų išrinktas J. Basanavičius. Tačiau jau kitą dieną, po Nepriklausomybės Akto paskelbimo, A. Smetona vėl išrenkamas Tarybos pirmininku. Pakartotinai tapęs Tarybos pirmininku, A. Smetona ir toliau laikėsi nuomonės, kad į Lietuvos sostą reikia pakviesti karalių iš Vokietijos. Toks A. Smetonos požiūris nebuvo populiarus ir susilaukė nemažai kritikos. P. Klimas savo dienoraštyje pažymi, jog ,,Smetona mažai kam bepatinka savo ,,vokiškumu”11. 1918 m. liepos 13 d. Lietuvos Valstybės Taryba išrinko Vilhelmą Urachą Lietuvos karaliumi, tikėdamasi iš Vokietijos didesnės paramos nepriklausomybei siekti. Tačiau 1918 m. lapkričio 2 d. Taryba atšaukė savo nutarimą, nes akivaizdžiai paaiškėjo, jog Vokietija pralaimės karą prieš Antantę. Tą pačią dieną buvo išleista laikinoji Lietuvos konstitucija, o po savaitės A. Voldemaras sudarė pirmąją vyriausybę12. 1918 metų pabaigoje, Vokietijai pralaimint karą ir artėjant prie Lietuvos Raudonajai armijai, A. Smetona patraukė į Vokietiją. Jį bandė raminti M. Sleževičius, tikindamas, kad ,,bolševikai dar taip greitai į Vilnių neįžengs, kad reikia organizuoti gynybą”13, tačiau A. Smetona vis tiek išvažiavo. Išvažiavimo priežastimi A. Smetona paskelbė ketinimą prašyti paskolą iš Vokietijos. Beje, jis tą paskolą Lietuvai gavo (100 milijonų markių). Politiniai veikėjai, tuo metu pasilikę Lietuvoje, neigiamai vertino Smetonos išvažiavimą. Vienas jų, K. Škirpa sakė, kad išvažiavus Smetonai ir Voldemarui, ,,mes pasijutome likę be jokio vairo. Valstybės viršūnių išvykimas tokiu metu, kai priešas artėjo prie sostinės vartų, visų buvo suprastas kaip visiškas supasavimas, mažiausia – netekimas visų vilčių...”14 Toks Smetonos poelgis paprastai nebuvo minimas tarpukarinėje literatūroje, ir tik J. Augustaitis, vienas iš nedaugelio, taip apibūdino šį pasielgimą: ,,viską pametęs išvažiavo į užsienį. Viskas pakriko!”15. Tačiau užsienyje A. Smetona nesiliovė rūpintis Lietuvos reikalais. Skandinavijos šalyse jis ieškojo savanorių Lietuvos kariuomenei, taip pat įvairiai stengėsi kelti Lietuvos nepriklausomybės problemas tose šalyse. Būdamas Švedijoje, A. Smetona susitarė su Latvijos ministru-pirmininku dėl Lietuvos galimybės naudotis Liepojos jūros uostu. Tačiau kaip Lietuvos lyderis A. Smetona buvo visai neaktyvus. 1919 m. kovo 31 d. A. Smetona grįžo į Lietuvą, ir balandžio 4 d. buvo išrinktas valstybės prezidentu. Tada jis užleido Tarybos pirmininko pareigas S. Šilingui. 1920 m. birželio 19 d. Smetona atsisakė prezidento pareigų ir perdavė jas Steigiamojo seimo pirmininkui A. Stulginskiui. 1920-1921 m. A. Smetona dalyvavo Arbitražo komisijoje, nustatant Lietuvos ir Latvijos sienas. To darbo rezultatas – Lietuva atgavo Palangą ir Mažeikius. 1923 m. sausio pabaigoje A. Smetona buvo paskirtas Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Klaipėdos krašte. Tačiau tų pačių metų balandį šių pareigų atsisakė, motyvuodamas savo sprendimą nepakankama turima realia valdžia. Nuo 1923 m. sausio A. Smetona Lietuvos universitete dėstė etiką, filosofiją, poetiką, stilistiką, mokslinėje literatūroje paskelbė kelis straipsnius, išvertė į lietuvių kalbą Platono veikalų. Nuo 1924 m. jis pradėjo eiti Tarptautinio banko vicepirmininko pareigas. Savo nutolimo nuo valdžios metais A. Smetona redagavo žurnalus ,,Vairas” ir ,,Lietuvis”. Už išspausdintą ,,Vairo” žurnale straipsnį jis buvo dviems mėnesiams pasodintas į kalėjimą. Bet po keturių dienų jį paleido, nes J. Tumas-Vaižgantas su kitais visuomenės veikėjais surinko 2000 litų ir išpirko Smetoną nuo bausmės. Tai buvo tikrai didelė sensacija: pirmasis Lietuvos prezidentas – kalėjime! Tautininkų partija, kuriai priklausė A. Smetona, kelis metus neturėjo Seime nė vieno atstovo. Vėliau, atsiradus galimybei, Tautininkai delegavo tris savo atstovus: A. Smetoną, A. Voldemarą, V. Mironą. A. Smetona kartu su tautininkais jau 1920-25 m. propagavo diktatūrą. Be to, jie labai žavėjosi Italijos fašizmu, apie tai rašė ,,Vairo” laikraštyje: ,,Fašistų perversmas atnešė Italijai tikrą išvadavimą, pakėlęs italų prestižą užsieny ir ekonominę krašto gerovę viduje”16. Pats Smetona tautininkų polinkį diktatūrai aiškino taip: ,,Jie ne revoliucionistai, o evoliucionistai; būdami beribės laisvės priešininkai, jie yra griežtai teisėtos tvarkos šalininkai”17. Negalima neigti, kad A. Smetona buvo nacionalistas. Tačiau jo nacionalizmas reiškėsi tik kaip kuriamoji jėga. Jis visada gėrėjosi ukrainiečių ir baltarusių tautinio atgimimo judėjimais ir ragino siekti jų pavyzdžiu. 1926 m. birželio 7 d. Seimo posėdyje buvo išrinktas naujas Lietuvos prezidentas – Kazys Grinius. Po pusmečio, gruodžio 16 d. įvyko perversmas, ir valstybės prezidentu vėl buvo išrinktas A. Smetona. Perversmo organizatoriai, norėdami pasiteisinti prieš tautą, perversmą motyvavo noru neleisti įvykti planuotam komunistiniam perversmui. Norėdami dar labiau tai pabrėžti, jie skubotai nuteisė keturis komunistų veikėjus mirties bausme. Kaip žinia, Smetona tam neprieštaravo. Eidamas prezidento pareigas, Smetona dažnai išeidavo į liaudį, bendravo su paprastais žmonėmis. Tuo metu jis jautė nesąs labai populiarus, todėl jo kulto formavimas buvo organizuotas dirbtinai. Smetona daug dėmesio skyrė kariuomenei: dalyvavo įvairiose jos šventėse, karininkams buvo mokamos bene didžiausios algos. A. Smetonai valdant, Lietuvoje įsigalėjo fašistinė politikos santvarka. Manoma, kad jis netgi norėjo grąžinti monarchijos valdymą, o sau pasiskirti Lietuvos karaliaus titulą. Visgi valdymo santvarka tuometinėje Lietuvoje ne visai atitiko fašizmą, nes: • nebuvo uždraustos kitos partijos ; • valdančioji partija nebuvo paversta masine; • nebuvo genocido, rasizmo. Po truputį Smetona pradėjo nesusitarti su A. Voldemaru, nes pastarasis eidamas vyriausybės vadovo pareigas dažnai menkindavo Smetonos valdžią ir pats priiminėdavo svarbius sprendimus. Konfliktui įgavus didesnį mastą, Voldemaras buvo atleistas iš vyriausybės. 1933 m. pabaigoje A. Smetona pasisako prieš Vokietijos fašizmą, įtardamas kylančią grėsmę Lietuvai. 1934 m. Lietuvoje prasidėjo teisminis procesas prieš hitlerininkus, per kurį buvo nuteisti 87 asmenys. Vokietija dėl to pradėjo ekonominį Lietuvos spaudimą, taip pat pareiškė pretenzijas dėl Klaipėdos krašto. Nepaisant Vokietijos fašizmo netoleravimo, pats A. Smetona Lietuvoje įvedė gana griežtai vykdomą autoritarinį režimą. 1935 m. valstiečiams organizavus streiką (nepardavinėjo ,,Pienocentrui” pieno, nes buvo mažai mokėta), policija 3 streikininkus nušovė, vėliau teismas 5 paskyrė mirties bausmę. 1938 m. kovo 19 d. Lenkija paskelbė Lietuvai ultimatumą: atkurti diplomatinius santykius arba Lenkija pradės karinius veiksmus. Ultimatumą priėmus, Smetonos autoritetas gerokai smuko, tačiau kitos išeities prezidentas tuo metu nematė. Dar sudėtingesnė situacija tapo 1939 m. kovą, kai Vokietija atėmė iš Lietuvos Klaipėdą. Reikia pažymėti Smetonos garbei, kad prasidėjus Hitlerio agresijai, jis neįtraukė Lietuvos į avantiūrą kartu su Vokietija pulti Lenkijos, nors motyvų tam tikrai turėjo (Vilniaus krašto grąžinimas Lietuvai). 1940 m. birželį SSRS pradėjus įgyvendinti Lietuvos užgrobimą, Smetona nedviprasmiškai pareiškė: ,,Aš nenoriu savo rankomis subolševikinti Lietuvą”18. Dėl to jis atsistatydino ir pagal Konstituciją perdavė valdžią ministrui pirmininkui A. Merkiui. Oficialiame pareiškime atsistatydinimo priežastį aiškino sunegalavimu: ,,

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 2629 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Lygis
Mokyklinis
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
13 psl., (2629 ž.)
Darbo duomenys
  • Lietuvų istorijos referatas
  • 13 psl., (2629 ž.)
  • Word failas 71 KB
  • Lygis: Mokyklinis
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį referatą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt