Amoralumas lietuvių literatūroje

Amoralumas lietuvių literatūroje

Žmogaus gyvenime ne visada viskas klostosi taip kaip norima, kadangi tenka pripažinti, jog žmogui dažnai pasitaiko atvejų, kai patiriami tam tikri moraliniai nuosmukiai ar netgi visiškas moralinis susinaikinimas, kuris atspindi žmogaus absoliutų amoralumą, nesugebėjimą būti žmogiškam. Būtent tokius žmones, kurie yra amoralūs bei nesilaiko visuomenės priimtų principų, vaizduoja lietuvių literatūros kūrėjai Jurgis Savickis ir Balys Sruoga.

Novelių analizė

Pirmiausia, norėčiau aptarti tai, kas yra amoralumas. Tai nedorovingas, nepripažįstantis moralinių principų, nepadorus elgesys, kuris gali kenkti ne tik pačiam žmogui, kadangi jis neišsiugdo tam tikrų vertybių, tačiau ir kitiems. Tad pereikime prie to, kaip amoralumas yra vaizduojamas lietuvių literatūroje,

Pradėkime nuo to, kaip novelėse pasireiškia amoralumas?

Bendrai, Jurgio Savickio novelėsė galima matyti, jog amoralumas yra atskleidžiamas blogu visuomeniniu elgesiu bei žiaurumu.

Novelėje “Vagis” Savickis vaizduoja dorą žmogų, kuris morališkai susinaikina ir taip rodo amoralumo egzistavimą, čia vienas iš veikėjų – ūkininkas, yra paverčiamas blogio įsikunijimu. Ši novelė puikiai atvaizduoja, kaip geras žmogus, kuris nieko nenuskriaustų tampa savotišku monstru. Novelės siužetas yra toks: ūkininko arklys yra pavogiamas, o vagis yra surandamas ir atiduodamas pačio ūkininko teismui, todėl ūkininkas gavęs laisvai teisti žmogų tampa žiaurus. Šį novelės fenomeną galime tiesiogiai susieti su Filipo Zimbardo knyga “Liuciferio efektas”. Joje Zimbardas teigia, kad yra keletas socialinių procesų, kurie skatiną žiaurumą: Vienas iš jų - atsakomybės permėtimas kitam, novelės atvėju - ūkininkui, kuris laikosi nerašytų kaimo bendruomenės įstatymų, o jie reikalauja žiauriai nubausti nepaklusniuosius. Pavogti arklį ar užmušti žmogų – kas baisiau? Tačiau, novelėje vagis nėra laikomas žmogumi. Kito nužmoginimas ir įsijautimas į teisėjo vaidmenį pažadina ūkininko sieloje snaudžiantį žverį: „Vagies galva atšokinėjo į pasienį, o blauzdos buvo mušamos batu su sagelėmis“. Ši novelė, perskaityta pagal F. Zimbardo teorija, leidžia mums suvokti, kad novelėjė pasireiškia žiaurumas, kitaip tariant amoralumas, ir yra matoma, kad pats ūkininkas to nesuvokia.

Novelėje ,,Kova”, kitaip negu anksčiau minėtame kūrinyje, amoralumo egzistavimas yra vaizduojamas, kaip tevų ir vaikų santykiai bei visuomenės morališkai nuvertinami poelgiai. Perskaitę šį kūrinį mes galime teigti, jog alkoholis – velnio lašai, nes visame kūrinyje yra matoma, jog nuo alkoholio yra moraliai degraduojama. Pagrindinis veikėjas yra nuskriaustas savo tevų poelgiais, paliktas likimo valiai, jis nuo mažens auga su girtaujančiu tėvu ir pasileidėle motina. Jis svajoja apie darnią ir mylinčia šeima, tačiau iš tevų poelgių mes galime matyti, jog jų moralė yra išnykusi. Gale kūrinio, galima pastebėti kaip ir anksčiau nagrinėtame kūrinyje - žiaurumą, vaikas bando apginti savo motinos orumą, bet už tokį poelgį lieka žiauriai sumušamas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!