Aitvarai mitologijoje

Religija ir mitologija apėmė visas archainio žmogaus gyvenimo sritis, stimuliavo jo veiklą, lėmė elgseną ir pažinimą. Tai buvo ir priemonė pažinti pasaulį, ir apibendrintas to pažinimo rezultatas. Visa senoji kultūra, kurią mes vadiname liaudies, tradicine arba etnine, formavosi veikiama religijos bei mitologijos, o nemaža jos dalis tiesiog buvo sakralinė, išreiškė religinį žmonių nusiteikimą, mitinę jų pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą. Jeigu religiją ir mitologiją galėtume pavadinti bendruomenės siela, tai etninę kultūrą – veidrodžiu, kuriame toji siela atsispindi. Todėl, norint geriau suprasti bet kokios bendruomenės istoriją, papročius, tautosaką, liaudies muziką, šokius ir žaidimus, tautodailę, netgi architektūrą ir apsirengimą, pirmiausia būtina pažinti jos religiją bei mitologiją.
Baltai ilgiausiai iš visų indoeuropiečių išpažino senąją tikėjimą, kuris, kaip ir jų kalba, išlaikė daug archaiškų bruožų.
Vertingiausi šaltiniai – parašyti dar tebesant gyvai senosios baltų religijos ir mitologijos sistemai, mažiau vertingi tie, kurie buvo sukurti įvedus krikščionybę, uždraudus viešą senųjų dievų garbinimą, išdraskius kulto vietas, išvaikius arba išžudžius žynius, kai senosios kulto apeigos pavienių visuomenės sluoksnių tik slapta ir suprastinta forma bebuvo atlikinėjamos, kai kito svarbiausiųjų dievų samprata ir žynių padėtis.
Žinių apie baltų mitologiją turime nuo V a. pr. Kr. – graikų istorikas Herodotas mini šiauriečius, garbinančius savo dievus. I a. romėnų istorikas Tacitas veikale “Germania” pasakoja apie aisčius, garbinančius Dievų motiną, kaip talismaną nešiojančius šerno atvaizdą, saugantį nuo nelaimių. IX a. anglosaksų keliautojas Vulfstanas aprašė laidotuvių papročius ir apeigas.
XIII a. beveik visi šaltiniai parašyti žmonių, nusistačiusių prieš baltus ir jų religiją, kartais net dalyvavo kryžiaus žygiuose ir siekusių sunaikinti šią religiją. Nusiteikimas prieš baltų papročius jau buvo jaučiamas ir kai kuriuose ankstesniuose šaltiniuose: Prūsijos vyskupo Adalberto biografų darbuose, “Magdeburgo analuose”, pirmosiose popiežiaus bulėse. XIII a. šaltiniuose daugiau rašoma apie prūsų ir latvių religiją bei mitologiją. Lietuvių papročiai šių šaltinių autoriams mažiau tebuvo žinomi. Išimtį sudaro Rytų Europos krikščionių (stačiatikių) rašyti šaltiniai: “Ipatijaus metraštis” ir “Malalos kronikos” slaviškos redakcijos...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!