Aerobinio darbingumo fiziologija

1. Aerobinė ATF resintezė. Darbingumu laikome organizmo gebėjimą atlikti reikiamą darbą. Vadinasi, aerobiniu darbingumu reiktų laikyti organizmo sugebėjimą dirbti aerobinį darbą. Fiziniam darbui atlikti raumenims reikia energijos, t.y. ATF. ATF poreikis dirbant gali išaugti iki 200 kartų lyginant su ramybe. Priklausomai nuo šio poreikio dydžio, darbo atlikimo sąlygų ir kt. veiksnių, ATF resintezė dirbančiuose raumenyse gali vykti skirtingais būdais. ATP – universalus organizmo energijos šaltinis. ATF-azė ATP → ADP+P1+energija Kreatinkinazė PCr→ Cr+ATP ATF resintezės būdai yra anaerobinis(anaerobinė alaktatinė, anaerobinė laktatinė, energija šalitnis KF ir angliavandeniai. Lakttas nesusidaro pirmu budu, o antru susidaro) ir aerobinis(aerobinė glikolizė, riebiųjų rūgščių oksidacija ir amino rūgščių oksidacija. Energ šaltiniai: angliavandeniai, lipidai ir baltymai. Laktatas nesusidaro). 2. Aerobinio darbing.(pajėgumo) samprata. Organizmo ar viso o-mo gebėjimas aktyviai veikti reikiamu režimu. O-mo funkcinis pajėgumas kurį įrodo darbo našumas.Sportininko o-mo gebėjimas atlikti konkretų darbą. Visuma žm fizinių ir psichinių savybių, leidžiančių siekti tam tirkų rezultatų.Aerobinį pajėgumą(darbingumas) žm gebėjimas dirbti fizinį darbą, kai raumenyse mechaninė energija gaminama iš energetinių medžiagų vartojant deguonį. Taigi, šis pajėgumas sudarytas tarsi iš dviejų sugebėjimų: sugebėjimo kiek galima daugiau energijos pasigamint aerobiniu būdu per laiko vienetą, t.y. aerobinio galingumo ir su-gebėjimo dirbti kiek galima ilgiau (mažiau nuvargti)- aerob. ištvermės. 3.Aerobinis galingumas, talpumas, efektyvumas. Aerobinė ištvermė. Aerobinį organizmo galingumą geriausiai atspindi maksimalaus deguonies suvartojimo (MDS) dydis. Jis suprantamas kaip didž. ir kiekvienam žmogui individualus deguonies kiekis, kurį jis sunkiai dirbdamas sugeba suvartoti. Labiausiai jį nulemia dviejų pagrindinių organizmo sistemų savybės: kardiorespiratorinės (ypač širdies ir kraujagyslių) sistemos sugebėjimas kiek galima daugiau deguonies tiekti dirbantiems raumenims; pačių dirbančių raumenų gebėjimas kiek galima daugiau energijos pasigaminti aerobinių (deguoninių) procesų metu. Aerobiniais laikomi tokie pratimai, kurių metu visa ar dauguma raumenų veiklai reikalingos energijos gaunama aerobiniu (dalyvaujant deguoniui) būdu, t. y. vykstant ATF resintezei mitochondrijose. Aerobinę ištvermę, t.y. sugebėjimą kiek galima ilgiau dirbti aerobinį darbą, nulemia taip vadinamų anaerobinės apykaitos slenksčių (laktatinio ir laktato kaupimosi) dydis, o taip pat įvairių organizmo sistemų atsparumas nuovargiui. Peržengus LaS, laktato kiekis raumenyse ir kraujyje didėja lėtai. Tik nuo tam tikro krūvio, jo koncentracija didėja sparčiai. Tas paskutinis galingumo lygis, virš kurio laktato kiekis kraujyje labai greitai didėja, vadinamas laktato kaupimosi slenksčiu (LKS). Jei darbo intensyvumas didesnis už LKS, labai sumažėja galima darbo trukmė. Kuo didesni bus LaS ir LKS, tuo bus geresnė aerobinė ištvermė. Absoliutus šių slenksčių dydis koreliuoja su MDS, bet MDS procentas, ties kuriuo pasireiškia minėti slenksčiai, tarp vieną ir tą patį MDS turinčių asmenų gali labai skirtis. Anaerobinės apykaitos slenksčiai labiau negu MDS kinta treniruočių poveikyje. Ugdant aerobinę ištv., didėja lėtojo susitraukimo tipo (I tipo) raumeninių skaidulų masė, mitochondrijų ir kapiliarų kiekis, glikogeno atsargos raumenų skaidulose. 4. Aerobinių pratimų klasifikacija: Maksimalus aerobinis. trunka 10-15min, suvartojama iki 25kkal/min. Kritinė riba–kritinis galingumas, MDS; submaksimalus aerobinis. Kritinė riba–tarp LKS ir kritinio galingumo; sunaudojama apie 20kkal/min, trunka 30min;didelis aerobinis kritinė riba-tarp LS ir LKS sunaudojama 14-17kkal/min, pratim. trunka iki 120-240min; vidutinis aerobinis. Kritinė riba-angliavandeniai; darbo intensyvumas 40% VO2max, 130tv/min. 3 fazė- laktato kaupimosi slenkst. dominuojantis metabolizmo tipas–anaerobinis; dirbančios raumenų skaidulos I, IIa, IIb. Darbo intensyvumas 90 % VO2max. ŠSD -180tv/min. 2 fazė yra pereinanti. Dirba I, IIa raumenų skaidulos, 60-65% VO2max, ŠSD-150-160tv/min. Trys krūvio modeliai: nuosekliai sunkėjantis, trumpas pastovaus intensyvumo, ilgas pastovaus intensyvumo. I fazė II fazė III fazė Dominuoj metabol tipas Aerobinis → Anaerobinis Pagr energ substratas Riebalai>angliav → Angliav > riebalai Dirban r skaidulos I I, IIa I, Iia, IIb Laktato konce mmol/l apyligi 2 4 6. Riebalų rūgščių ir angl. Santykinis indėlis nuosekliai sunkėjančio krūvio metu. Angliavandenių kaip substrato vaidmuo fizinės veiklos metu. Mažai abejojama, kad angliavandeniai yra ypatingai svarbus substratas ištvermės sporte. Tyrimai parodė, kad nuovargis gali būti atitolintas vartojant angliavandenius, kas padeda palaikyti kraujo gliukozės lygį ir, tam tikromis aplinkybėmis, gali tausoti raumenų glikogeno atsargas. Manoma, kad raumenų glikogeno ir kraujo gliukozės lygiai yra patys svarbiausi rezultatą ištvermės rungtyse ribojantys veiksniai. Netgi labai treniruotų sportininkų žemi glikogeno lygiai ir todėl intensyvesnė riebalų oksidacija nepadeda ilgesnį laiką palaikyti pratimo intensyvumo daugiau kaip 70 % nuo maksimalaus O2 suvartojimo. Dar, pasak centrinio nuovargio hipotezės, padidėjęs laisvųjų r.r. lygis gali sukelti nuovargį padidindamas kraujo plazmoje laisvo triptofano lygį, ir, galiausiai, tuo padidindamas serotonino gamybą smegenyse. Dėl šių priežasčių neteisinga manyti, kad didelio riebalų kiekio dieta gali pagerinti varžybinį rezultatą. 7.ATF resintezė ilgo aerobinio darbo metu. Ilgai trunkant aerobiniam darbui mažėja raumenų glikogeno ir kraujo gliukozės kiekis %. Kraujo riebalų rūgščių daugėja, bei nekinta raumenų triacilglicerolių kiekis %. 8.Laktato ir deguonies suvartojimo dinamika nuosekliai sunkėjančio krūvio metu ir pastovaus intensyvumo aerobinio darbo metu. Deguonies suvartojimas sunkėjančio krūvio metu tolygiai didėja maždaug iki 3,2 l/min. Laktatas, sunkėjančio krūvio metu, maždaug kol krūvis pa-siekia 150 W yra tolygus (2mmol/l), po to nežymiai laktato kiekis padidėja (laktato slenkstis), ir nuo 200W (laktato kaupimosi slenkstis)laktato kiekis žymiai padidėja, net iki 12mmol/min. 10.Trumpo intens. metu kinta: išorinis, vidinis kvėpavimas, plaučių ventiliacija. Išorinio kvėpavimo metu VA (alveolių ventiliacija) -greitai padidėja ir stabilizuojasi; PA O2 (parcialinis O2 slėgis alveol) -nekinta; Pa O2 (parcialinis O2 slėgis arter. kraujyje) -nekinta; PA-a O2diff.- truputi sumažėja arba nekinta, arba šiek tiek padidėja. Vidinio kvėpavimo metu PaCO2 –stabilus, vėliau truputi sumažėja; PVCO2 –išlėto tiesiškai didėja; PVO2 –greitai sumažėja ir stabilizuojasi; SVO2 -pradžioje sumažėja ir stabilizuojasi; O2diff. –greitai padidėja ir stabilizuojasi. Plaučių ventiliacijos metu VE (plaučių ventiliacija) -greitai padidėja ir stabilizuojasi; VD (negyvojo tarpo tūris) –mažėja; VT (kvėpavimo tūris) -greitai padidėja ir stabilizuojasi; f (kvėpavimo dažnis) –lėtai padidėja ir stabilizuojasi; VD/VT –pradžioje sumažėja ir stabilizuojasi. Ilgo intens. metu kinta: išorinis, vidinis kvėpavimas, plaučių ventiliacija. Išorinio kvėpavimo metu VA-greitai padidėja ir stabilizuojasi arba iš lėto didėja; PA O2-nekinta; Pa O2-nežymiai kinta U raidės forma; PA-a O2diff.- kinta apverstos U raidės forma, greitai padidėja, lėčiau mažėja. Vidinio kvėpavimo metu PaCO2 –stabilus, vėliau truputi sumažėja; PVCO2 –tiesiškai didėja ir stabilizuojasi; PVO2 –greitai sumažėja ir stabilizuojasi; SVO2 -pradžioje sumažėja ir stabilizuojasi; O2diff. –greitai padidėja ir stabilizuojasi. Plaučių ventiliacijos metu VE – greitai padidėja ir stabilizuojasi arba iš lėto didėja; VD –mažėja; VT -greitai padidėja ir stabilizuojasi; f –lėtai padidėja ir stabilizuojasi arba iš lėto didėja; VD/VT –pradžioje greitai sumažėja ir stabilizuojasi. 11. Nuosekliai sunkėjančio krūvio metu kinta: MKT(Q)- nuolat tiesiškai didėja iki VO2 max; ST- pradžioje padidėja, o nuo 40-50  VO2 max. beveik stabilus; ŠSD- pradžioje lėčiau, vėliau greičiau tiesiškai didėja, o virš LKS didėja lėčiau, kol pasiekiamas VO2 max; SK- nuolat didėja iki VO2 max; DK- mažai kinta. 12. ilgo pastovaus intensyvumo krūvio metu kinta: : MKT(Q)- greitai padidėja ir stabilizuojasi; ST- greitai padidėja ir stabilizuojasi arba iš lėto mažėja; ŠSD- greitai padidėja ir stabilizuojasi arba iš lėto didėja; SK- greitai padidėja ir stabilizuojasi arba gali iš lėto didėti; DK- mažai kinta. Be to rodiklių kaita priklauso ar darbo metu vartojami skysčiai, jei taip, tai: ŠSD- didėja lėčiau negu nevartojant skysčius. 13. Nuovargio lokalizacija ir mechanizmas įv intensyv aerob darbe. Intens. Nuov lokalizacija Nuovargio mechanizmas Max aerob Vegetacinės sist (ŠKS,KS) Dirbantys r 2A ir 2B tipo RS; CNS Hipoksija; La susikaupimas; Acidozė, Hipoksija submax aerobinis Vegetacinės sist (ŠKS,KS) Dirbantys r 1 ir 2A tipo RS; CNS Hipoksija; La susikaupimas; Acidozė, Hipoksija Didelis aerobinis Vegetacinės sist (ŠKS,KS) Dirbantys r 1 ir 2A tipo RS; CNS; Visas organizmas. Hipoksija CKK sumaž Glikogeno išsekimas HipoglikemDehidrataci Hipertermij Vid aerobinis Dirbantys r, 1 tipo RS Širdies ir kraujag sist. Kvėpavimo sistema Kepenys CNS Visas organizmas Endokrininė sistema Glikogeno išsekimas R mikro-pažeidimai Miokardo nuovargis. Kvėpavimo r nuovargis. Glikogeno išsekimas Hipoglikem Apsauginis slopinimas Hipoglikem Dehidrataci Hiponatrem Amoniako ir tarpląst konc. Padidėjima Kortikosteroidų gamy-bos slopini-mas iš CNS Antinksčių šerdinės dalies hor-monų sin-tezės suma-žėjimas 16. Glikogeno išsekimas RS kaip svarbus nuovargio mechanizmas didelio ir vid. intensyvumo aerob. darbe. Didelio intensyvumo darbe nuovargį sukelia ne tik acidozė, bet ir glikogeno trūkumas. Taip yra todėl, kad ATF resintezės greitis iš riebalų rūgščių yra ribotas. Apskaičiuota, kad raumenų glikogeno gali užtekti apytikriai 100 min darbo dideliu intensyvumu, vidutiniui šiek tiek ilgiau. Vėliau neišvengiamai pasireikš nuovargis, kadangi riebalų rūgštys gali tiekti ATF tokiu greičiu, kurio pakanka dirbti naudojant 50 % MDS. 80% energijos galima gauti iš angliavandenių ir likusią dalį iš riebalų bei amino rūgščių. Riebalų rūgščių oksidacijos vaidmuo ypač didelis darbo pabaigoje. 17. Dehidratacija: ŠKS efektyvumo sumažėjimas ir hipertermija. Dehidratacija – vandens atsargų sumažėjimas. Pasekmės: 1) padidina kūno temperatūrą; 2) ŠKS apkrovimą; 3) greitina glikogeno eikvojimą ir laktato susidarymą. Dehidratacija gali sukelti nuovargį ilgame aerobiniame darbe. 18. CNS nuovargis. Nuovargį ilgame aerobiniame darbe gali sukelti ir pakitimai CNS (taip vadinamas centrinis nuovargis).Gerai žinoma, kad “psichologiniai veiksniai” gali turėti įtakos darbingumui. Adekvačios komandos iš CNS nebuvimas yra dirbančių raumenų nuovargio pagrindinė priežastis daugelio žmonių kasdieninėj veikloj. Dažnai silpnumo ir nuovargio esant virusų ar bakterijų sukeltoms infekcijoms, atsigavimo po traumų ar operacijų, chroniško nuovargio sindromo, depresijos metu neįmanoma paaiškinti dirbančių raumenų sutrikimais. Nuovargį tokiais atvejais ko gero sukelia CNS pakitimai, bet specifinės priežastys dar nėra aiškios. Daugelis autorių nurodo centrinio nuovargio reikšmę sveikų žmonių darbo metu, bet mažai tyrimų, kur būtų nagrinėjami jo galimi fiziolog mechanizmai. Yra teorijų apie neuromediatorių serotonino, noradrenalino, dofamino reikšmę centriniam nuovargiui. 19. Hipoglikemija Tai gliukozės sumažėjimas kraujyje. L ilgo darbo metu, svarbus adekvatus kraujo gliukozės, maitinančios smegenis, koncentracijos palaikymas. Siekiant to išvengti naudojami angliavandenių turintys skysčiai. Kodėl hipoglikemija sukelia nuovargį ? Nors tai gali paliesti ir raumenis, manoma, kad nuovargis atsiranda smegenyse. Smegenys gliukozės kiekio sumažėjimą supranta kaip pavojingą signalą, ir tai skatina sumažinti darbo intensyv, didina suvokiamas pastangas. 20.Seratonino susikaupimas CNS. Serotonino (5-hidroksitriptamino, toliau 5-HT) kaip potencialaus centrinio nuovargio sukėlėjo vaidmuo yra labai svarbus. ilgo fizinio krūvio metu padidėjusi 5-HT koncentracija smegenyse gali sutrikdyti CNS veiklą ir pabloginti sportininko darbingumą. 5-HT sintezę smegenyse skatina triptofanas (TRF), amino rūgštis, iš kurios ir sintetinamas 5-HT Dauguma kraujo plazmoje esančio TRF yra surišta kraujo baltymo albumino.. Į smegenis per kraujo smegenų barjerą gali patekti tik laisvas TRF, todėl jis kaupiasi CNS. mažas 5-HT santykis smegenyse darbingumą gerina, jo padidėjimas - blogina, sukeldamas centrinį nuovargį. Nepaisant to galutinis serotonino poveikis nuovargiui ir jo mechanizmas dar neaiškūs. 21.Raumenu mikropažeidimai ir nuovargis aerobiniame darbe. Mikropažeidimai: mechaniniai, laisvi radikalai, rabdomiolize. Raumenų nuovargis aerobiniame darbe gali pasireikšti: CNS, periferinėje nervu sistemoje, griaučių ir raumenų sistemoje. Taip gali atsitikti dėl glikogeno atsargų sumažėjimo ilgo aerobinio darbo metu, seratonino susikaupimo CNS, dėl hipoglikemijos (glikogeno trukumo), dėl hiponatremijos (per didelio natrio netekimo), per didelis Ca jonų sugėrimas gali sukelti darbo efektyvumo sumažėjimą ir nuovargi. 22.Hiponatremija. Hiponatremijos mechanizmai: Na netekimas ilgai ir gausiai prakaituojant, Na perėjimas į žarnyne esantį neabsorbuotą sklsytį. Požymiai jos: orientacijos sutrikimas, bendras negalavimas, pykinimas, vėmimas, traukuliai ir t.t. Hiponatremiją lemia žymus organizme cirkuliuojančio natrio netekimas jam išsiskiriant su prakaitu ir jo nepapildymas su geriamais skysčiais. Fizinio krūvio sukelta hiponatremija, arba “apsinuodijimas vandeniu”, yra santykinai nauja problema daugumai sporto medicinos gydytojų, tyrinėtojų ir sportininkų. Hiponatremija varžybose kurių trukmė neviršijo 4 valandų, pasitaiko labai retai ir tampa dažnesnė varžybose, trunkančiose ilgiau kaip 8 valandas. Ji yra paaštrinama aukštos temperatūros ir didelio fizinių pratimų intensyvumo. Kad atsirastų hiponatremija reikia skystį gerti dideliais kiekiais ir daugelį valandų, mažiausiai, turbūt, 4-6, arba po varžybų toliau dideliais kiekiais gerti skysčius. Klinikiniai hiponatremijos požymiai apima orientacijos sutrikimą, bendrą negalavimą, silpnumą, mėšlungį, pykinimą, vėmimą, traukulių priepuolius, sąmonės pritemimą, komą ir mirtį. Taip pat hiponatremijos paplitimą lemia ir skirtingos varžybų salygos. Nepaisant to, bent jau maratono ir ilgesnėse distancijose hiponatremija yra gana dažna, kad sukeltų susidomėjimą/rūpestį ir, kai kuriais atvejais pakankamai sunki, kad sukeltų grėsmę gyvybei. Kad atsirastų hiponatremija, reikia skystį gerti dideliais kiekiais ir daugelį valandų, mažiausiai, turbūt, 4-6. Taigi, situacija visiškai nėra būdinga bet kokioms varžyboms, kurios netrunka ilgiau kaip 4 valandas, nors tokia padėtis gali susiklostyti tuo atveju, jei po varžybų sportininkas toliau dideliais kiekiais geria skysčius. Bet kokiu atveju, pavojai dėl per didelio skysčių vartojimo (ypač tų skysčių, kurie neturi natrio arba turi mažą jo koncentraciją) niekuomet nebuvo pabrėžiami ir dėl to kai kurie sportininkų natrio koncentracija sumažėjo per daug. Klinikiniai hiponatremijos požymiai apima orientacijos sutrikimą, bendrą negalavimą, silpnumą, mėšlungį, pykinimą, vėmimą, traukulių priepuolius, sąmonės pritemimą, komą ir mirtį. Iš esmės šie požymiai atitinka sutrikusios smegenų veiklos požymius ir parodo, jog hiponatremija yra sunki. Lengva hiponatremija (kai plazmos Na+ koncentracija yra tarp 130 ir 136 mEq/l), trunkanti ilgiau kaip keletą valandų, negali sukelti sukelti nieko daugiau kaip tik norą vartoti druską. Požymiai priklauso nuo to, kaip natrio koncentracija greitai ir kaip stipriai sumažėja. Požymiai gali būti lengvi ir nespecifiniai, tokie kaip nuovargis, negalavimas ir pykinimas. Vidutinio sunkumo požymiai apima galvos skausmą, sumišimą, neramumą, orientacijos sutrikimą, nerišlią kalbą; tokie požymiai gali įspėti apie galimą smegenų edemą. Arba, kaip paminėta anksčiau, požymiai gali būti sunkūs ir apimti priepuolius, jaudulį, stabligę, komą, plaučių edemą ir mirtį. Pasitaiko sportininkų, visiškai neturinčių hiponatremijos požymių, nors jų natrio koncentracija buvo 125-129 mEq/l, kai tuo tarpu kiti, turintys tokią pat natrio koncentraciją, turi ir ryškius to požymius. Hiponatremiją lemia žymus organizme cirkuliuojančio natrio netekimas jam išsiskiriant su prakaitu ir jo nepapildymas su geriamais skysčiais. Vidutinis žmogus turi apie 3000 mg apykaitoje dalyvaujančio natrio, kuris beveik visas yra tarpląstelinėje terpėje. Hiponatremijos galima išvengti perspėjant sportininkus, kad jie nevartotų daugiau kaip 900 ml skysčio per valandą ilgesnį laiką nei poilsio, nei fizinio krūvio, nei atsistatymo metu. 23. Integralių aerob. pajėgumo rodiklių pokyčiai (aerob. galingumas, aerob. ištvermė, aerob. darbo efektyvumas, aerob. paslankumas) lėtosios adaptacijos aerob. krūviams metu. Integralūs rodikliai: 1)VO2max (greičiausiai reaguoja); 2) laktato slenkstis. O2 suvartojimo kaita kinta greičiau dirbant. Raumenys hipertrofuojasi sportuojančių asmenų. Adaptuojasi lėtos RS. Treniruotas raumuo turi daugiau mitochondrijų, greičiau vyksta aerob. oksidacija, mažiau susidaro ATF skilimo produktų. To pasėkoje efektyviau dirba raumuo. Esminis skirtumas: ištvermės sportininkų santykinai didesnės širdies ertmės, sienelės siauresnės, t.y. ertmių ir sienelių santykis. Dėl lėtosios adaptacijos aerob. krūviams pagerėja aerob. paslankumas. 24. Raumenų lėta adaptacija aerob. krūviams. Dėl lėtosios adaptacijos aerobiniams krūviams pagerėja aerobinis paslankumas. Raumenyse padidėja mitochondrijų kiekis, dydis, pasikeičia išsidėstymas, ko pasėkoje pagerėja aerob. galingumas. Padidėja aerob. oksidacijos fermentų kiekis ir aktyvumas. Gyvūnų raum. padidėja hemoglobino koncentracija. Iš riebalų padidėja kraujotaka ir fermentų aktyvumas, skaidulose trigliceridų. Tai lėtina glikogeno išeikvojimą. Dėl angliavandenių oksidacijos padidėja aerob. oksidacijos greitis, tai lėtina glikogeno išeikvojimą. RS 1 ir 2 tipo santykis nekinta, 2a tipo daugėja. Hipertrofuojasi 1 tipo RS. Raumenų kapiliarizacija ir glikogeno kiekis taip pat padidėja. 25.Bendras raumenų adaptacijos aerobiniams krūviams modelis. Modelio esme: treniruotas raumuo turi šiuos pagrindinius pranašumus lyginant su neadaptuotu raumenim:1.adaptuotas raumuo daugiau energijos pasigamina iš lipidu.2.adaptuotam aerobiniams krūviams raumenyje susidaro mažiau laktato.3.ekonomiskiau naudojamas ir taupomas raumenų glikogenas. 26. Širdies ir kraujagyslių sistemos lėta adaptacija aerobiniams krūviams. Adaptuotas aerobiniam darbui raumuo turi 3 svarbiausius pranašumus: • Daugiau energijos pasigamina iš lipidų • Jame mažiau susidaro laktato • Ekonomiškiau naudojamas ir ilgame darbe “taupomas” raumenų glikogenas Širdis ir kraujotaka Širdies dydis – Padidėja; Miokardas - Vidutiniška hipertrofija; CKK ir bendras Hb kiekis – Padidėja; ŠSD ramybėje ir nemaksimalaus aerobinio darbo metu – Sumažėja; Sistolinis kraujo tūris – Padidėja; Maksimalus ŠSD – Sumažėja; MKT – Padidėja; Kraujo spaudimas - Sumažėja tiek sistolinis, tiek ir diastolinis; Cholesterolis - Mažėja, didėja didelio tankio lipoproteinų santykis. 27. Galimi ŠSD lėtosios adaptacijos fiziologiniai mechanizmai. ŠSD pokyčiai dėl aerobinės ištvermės pratybų poveikio Mechanizmas: pakinta ekstrakardialinė reguliacija • ↓ katecholaminų koncentracija • ↓ β1 adrenerginių receptorių jautrumas • ↑ parasimpatinis poveikis • ↑ prisipildymas krauju dėl ↑ CKK. ŠSD pokyčiai dėl aerobinės ištvermės pratybų poveikio Mechanizmas: pakinta intrakardialinė reguliacija Heterometrinė Frank Starling mechanizmas didesnis ištempimas, geresnis aktino ir miozino persidengimas, troponino C afiniteto ir miofilamentų jautrumo Ca padidėjimas) Homeometrinė Laiptinis fenomenas (Ca koncentracijos sarkoplazmoje padidėjimas) 28. Kraujo pokyčiai lėtosios adaptacijos aerobiniams krūviams metu. Padidėja kraujo kiekis, plazmos kiekis, kraujo kūnelių kiekis, sumažėja hematokritas. 29. Arterinio kraujospūdžio pokyčiai lėtosios adaptacijos aerobiniams krūviams metu. Sumažėja tiek sistolinis, tiek ir diastolinis. 30. Kraujo cholesterolio pokyčiai. Cholesterolis mažėja, didėja didelio tankio lipoproteinų santykis. 31. Kvėpavimo sistemos lėta adaptacija aerobiniams krūviams. 32. Ar egzistuoja O2 suvartojimo plato sunkėjančio darbo metu? 50 % atvejų taip, jei dirba stambios raumenų grupės (bėgimas, veloergometro krūvis, irklavimas), yra pakankama tiriamųjų motyvacija ir darbingumas. Tokiu atveju matuojame VO2max, kitais atvejais – VO2peak. 33. Kokie veiksniai limituoja MDS? Veiksniai, limituojantys VO2max VO2max gali limituoti kvėpavimo sistema 1. Didelio meistriškumo sportininkams, kai MDS > 65 mkl/kg/min 2. Esant kvėpavimo sistemos ligoms 3. Kalnuose (žemo slėgio sąlygomis) Hiperoksija padidina treniruotų asmenų VO2max Veiksniai, limituojantys VO2max Daugiausia VO2max limituoja širdies ir kraujagyslių sistema 3 pagrindiniai įrodymai: 1. Stiprus ryšys tarp MKT ir MDS 75%. 2. Adaptacijos/deadaptacijos metu labiausiai kinta MKT. 3. β – blokatoriai sumažina MKT ir MDS. Panašaus amžiaus sportininkų maksimalų deguonies suvartojimą labiausiai nulemia minutinis kraujo tūris, kuris priklauso nuo maksimalaus sistolinio kraujo tūrio Dėl treniruotės poveikio labiau padidėja minutinis kraujo tūris, o ne arterinis veninis O2 skirtumas 34. Koks MDS ryšys su įvairios rūšies sportiniu darbingumu, ypač aerobinio darbo ištverme? VO2max ryšys su kitais aerobinio pajėgumo komponentais 35. Tiesioginio MDS nustatymo metodika (krūvio dozavimas, plato identifikavimas). 2.   Tiesioginis nustatymas 2.1.Krūvio dozavimas (ergometrai, krūvio pobūdis) 2.2.Iškvėpto oro analizė (oro kiekis, oro sudėtis) 2.3.MDS identifikavimas Krūvio dozavimo variantai VO2max identifikavimas -         plato -         KK > 1.1 -         ŠSD maksimalus -         [La] ~ 8-10 mmol/l Tiesioginis nustatymas: O2 matavimas ramybėje Tiesioginis nustatymas: Duglaso maišai Tiesioginis nustatymas: stacionarūs dujų analizatoriai Tiesioginis nustatymas: portatyvūs dujų analizatoriai 36. Netiesioginiai MDS nustatymo metodai. Netiesioginiuose testuose maksimalus deguonies suvartojimas yra nustatomas ekstrapoliacijos būdu žinant vieną ar kelias širdies susitraukimų dažnio reikšmes ties submaksimaliais krūviais ir apskaičiuotą (ar išmatuotą) maksimalų ŠSD. Taip pat netiesioginiuose testuose remiamasi prielaida, kad deguonies suvartojimas esant tam pačiam darbo galingumui yra vienodas visiems tiriamiesiems. Tokio tipo testai yra labiausiai paplitę tarp aerobinio pajėgumo įvertinimo metodų. Vis dėlto, egzistuoja daug skirtingų tokio testavimo protokolų. Netiesioginio MDS nustatymo testai Laboratoriniai testai (maksimalūs, submaksimalūs) Lauko testai (ėjimo, bėgimo, step (laipiojimo)-testai) Anketavimas 37. Anaerobinės apykaitos slenksčių termino atsiradimo istorija. • Hollmann W., (1957-1963): “optimalaus ventiliacijos efektyvumo taškas” (angl. point of optimal ventialatory efficiency) • “deguoninės ištvermės riba” (angl. O2 endurance performance limit”). • Wasserman et al. (1964, 1973) pasiūlė terminą “anaerobinis slenkstis” (angl. anaerobic threshold”). 38. Du aerobinio anaerobinio perėjimo modeliai. Tolygus (eksponentinis) (Hughson et al., 1987; Yeh et al., 1983; Dennis et al., 1992) Fazinis (slenkstinis) (Beaver et al., 1985; Morton, 1989).. Tolygus (eksponentinis) ir fazinis (slenkstinis) laktato kaitos modeliai 39. Svarbiausi terminai, naudojami mokslinėje metodinėje literatūroje apibūdinant anaerobinės apykaitos slenksčius. Laktato slenkstis, aerobinis slenkstis, ventiliacinis slenkstis-1, individualus anaerobinis slenkstis, anaerobinis slenkstis-1, ŠSD slenkstis, laktato posūkio taškas-1; Laktato kaupimosi slenkstis, anaerobinis slenkstis, ventiliacinis slenkstis-2, individualus anaerobinis slenkstis, anaerobinis slenkstis-2, ŠSD nuokrypio taškas, 4 mmol slenkstis, laktato posūkio taškas-2. 55. Žemo slėgio panaudojimas lavinant aerobinę ištvermę. Svar ištv lavinimo metodines kryptys: fartlekas, intervaline treniruote, didelės apimties treniruotė, anaerobinių slenksčių treniruotė, kombinuota. Daugiausia treniruotė kalnuose pasirenkama siekiant šių tikslų: pagerinti aerobinį darbingumą prieš intensyvių treniruočių etapą, pagerinti greiti ir koordinacija, pagerinti aerobinį darbingumą po traumų, pagerinti darbingumą aukštikalnėse. Hipoksija pagrindinis faktorius, veikiantis organizmo darbingumą žemo atmosferos slėgio sąlygomis. Į sumažėjusio atmosferos slėgio sąlygas mes patenkame kopdami į kalnus, skraidydami atvirais aparatais  arba būdami specialioje barokameroje. Būtent įvairių audinių hipoksija yra pagrindinis faktorius veikiantis organizmą ir bloginantis darbingumą žemo atmosferos slėgio sąlygomis. Sumažėjus atmosferos slėgiui ir pablogėjus deguonies patekimo į kraują ir į audinius sąlygoms, suaktyvėja kvėpavimo ir širdies bei kraujagyslių sistemos, atsakingos už O2 tiekimą. Padidėja plaučių ventiliacija, t.y. pradedame kvėpuoti dažniau ir giliau, padidėja MKT t.y. padidėja sistolinis KT ir ypač ŠSD, padidėja AK, kraujyje vyksta eritrocitų koncentracijos padidėjimas. Adaptacija pasiekia įvairius organizmo lygius. Labiausiai adaptuojasi sistemos kurioms tenka padidintas apkrovimas būnant žemo slėgio sąlygomis. Įvyksta eilė pakitimų širdies ir kraujagyslių sistemoje: miokardo, ypač dešiniojo skilvelio hipertrofija, eritrocitų kiekio ir koncentracijos padidėjimas. Greičiausiai adaptuojasi kvėpavimo sist, lėčiau-šird ir kraujag sist, lėčiausiai-audiniai. Sportinių treniruočių ir varžybų praktika parodė, kad rungtyniaudami kalnuose, įvairių rungčių rezultatai pakinta nevienodai. Labiausiai pablogėja ilgo darbo, ypač reikalaujančio ištvermės rezultatai. Esant žemam atmosferos  slėgiui, labiausiai pablogėja aerobinė ištvermė. Fiziologiniu požiūriu aukštikalnių treniruotė gali pagerinti aerobinį darbingumą dėl 2 priežaščių:1organizmo aklimatizacijos 2 treniruočių efekto padidėjimo dėl darbo hipoksijos sąlygomis. Labai svarbūs ir mitybos faktoriai. Apibendrinat galima konstatuoti kad treniruotė aukštikalnėse yra galinga poveikiui organizmui priemonė, ypatingai siekiant aukštų rezultatų aerobinės ištvermės reikalaujančiose rungtyse. 56. Aklimatizacija karštam orui. Aklimatizacija greičiausiai pasiekiama sportuojant karčio sąlygomis; sportas be karčio ir karštis be sporto yra mažiau efektyvus. Aklimatizuotis galima treniruojantis šiltoje patalpoje arba karšto klimato sąlygomis. Aklimatizacija karščiui trunka 7-14 dienų. Treniruotės krūvis iš pradžių turi būti sumažintas iki lengvo –vidutinio intensyvumo karščio sąlygomis  ir laipsniškai didinti. Labai svarbu suvokti, kad atskiri sportininkai labai skirtingai perneša fizinį krūvį karščio sąlygomis. Be kūno temperatūros padidėjimo ir dehidratacijos, krūvio karštyje metu paprastai stebima didesnė laktato koncentracija kraujyje ir greitesnis raumenų glikogeno išsekimas. Dėl šių priežasčių žmogui subjektyviai yra sunkiau daryti pratimus, sumažėja darbingumo apimtis. Siekiant sumažinti karščio įtaką varžybų rezultatui būtina rūpintis vandens atsargų atgavimu, tinkama aklimatizacijos strategija ir gyvenimo būdo pritaikymu. Aklimatizacijos metu organizme atsiranda tokie teigiami pokyčiai kaip padidėjęs cirkuliuojančio kraujo tūris ir intensyvesnis prakaitavimas. Be to, druskų kiekis prakaite sumažėja ir tai padeda išvengti organizmo mineralinių medžiagų netekimo. Dauguma fiziologinių pokyčių atsiranda per7-14 dienų. Aklimatizacija suteikia pranašumo varžybų metu, ypatingai, jei reikia dalyvauti keliose rungtyse per dieną. Yra du pagrindiniai aklimatizacijos būdai: gyventi ir treniruotis karšto klimato sąlygomis arba gyventi normaliomis sąlygomis, o treniruotis karštyje. Ideali aklimatizacijos programa susideda iš dviejų dalių: 1 namuose laipsniškai sunkinti karščio sąlygas likus 1-2 sav. iki kelionės į karštesnį klimatą,2 karštame klimate gerai organizuoti pratybų-poilsio grafiką. Treneris privalo rinkti visą informaciją apie individualias sportininkų savybes kiekvienu momentu karščio sąlygomis, kad turėtų kuo pilnesnį individo vertinimą. 57. Aerobinės ištvermės pratybų planavimas. Viename mezocikle ugdomos 2 sistemos, o trečiosios lygis palaikomas. Tam planuojama 15 treniruočių , tarp kurių 7-svarbiausios sistemos ugdymui, 5-kitos sistemos ugdymui, 3-trečios sistemos palaikymui. Kitomis dienomis 27 dienos atliekamos lengvos treniruotės arba ilsimasi. Mezociklai planuojami atgaline tvarka, pradedant nuo svarbiausių varžybų. Paskutinę savaitę ugdomos labiausiai varžybinį rezultatą nulemiančios sistemos. Pagrindinis dėmesys skiriamas svarbiausią rezultatą konkrečioje rungtyje nulemiančių sistemų vystymuisi. Sezono pradžioje labiau ugdomos silpnosios sportininko pusės, o pabaigoje-stipriosios. 58. MDS ir jį lemiantys komponentai augimo ir brendimo laikotarpiu. Absoliutus MDS brendimo laikotarpiu didėja proporcingai ūgiui ir kūno masei. Berniukų jis būna šiek tiek didesnis ir maksimalų lygį pasiekia vėliau. Mergaičių šis rodiklis mažesnis ir maksimumą pasiekia ankščiau. Santykinis MDS didėja iki 12 (merg.) ar 14 (bern.) metų. Šiame amžiuje minėtas rodiklis pasiekia suaugusių lygį. Sportuojančių vaikų ir paauglių jis būna šiek tiek didesnis. Vėlesniais amžiaus tarpsniais MDS kitimas labai priklauso nuo judėjimo aktyvumo ir judėjimo pobūdžio. Fiziškai neaktyvių žmonių tarpe jis nuo 30 metų kasmet vidutiniškai sumažėja. Vidutiniškai fiziškai aktyvių žmonių MDS mažėjimo tempai yra apie 2 kartus mažesni. Labai aktyviai aerobiniais pratimais užsiimančių žmonių MDS mažėja dar lėčiau. 59. Anaerobinės apykaitos slenksčiai augimo ir brendimo laikotarpiu. Daugiausia šiuo metu yra žinoma apie vaikų laktatinį slenkstį(LS).Jo santykinis dydis MDS atžvilgiu yra didesnis, negu suaugusių (60-80%MDS palyginus su 40-50%MDS).Augant šis rodiklis mažėja. Jau tai rodo, kad vaikų aerobinis darbingumas santykinai geresnis, negu anaerobinis. Absoliutus LS dydis vaikų ir paauglių tarpe labai glaudžiai koreliuoja su kūno svoriu. Be to, berniukų šis rodiklis aukštesnis. Senstant absoliutus anaerobinės apykaitos slenksčių dydis kinta panašiai kaip ir MDS, o santykinai (MDS atžvilgiu) šie slenksčiai turi tendenciją didėti. 60. Anaerobinių procesų efektyvumas (ekonomiškumas) augimo ir brendimo laikotarpiu. Darbo ekonomiškumas apibrėžiamas kaip O2 suvartojimas esant tam pačiam absoliučiam darbo intensyvumui. Geresnis darbo ekonomiškumas gali būti laikomas pranašumu ištvermės rungtyse, nes tai įgalina vartoti mažesnį procentą nuo VO2max esant bet kokiam darbo intensyvumui. Taigi, santykinai mažą VO2max sportininkai gali kompensuoti darbo ekonomiškumu. Treniruoti sportininkai turi geresnį darbo ekonomiškumą nei netreniruoti. Darbo ekonomiškumas yra kažkaip susijęs su bendru treniruotės stažu, kadangi geriausias ekonomiškumas pastebimas tarp vyresnių, labiau patyrusių sportininkų. Ekonomiškiausiai sportininkai atlieka pratimus tokiu intensyvumu, kuriuo įprastai treniruojasi. Submaksimalaus intensyvumo VO2 sumažėjimas koreliavo su plaučių ventiliacijos sumažėjimu. Bėgimo ekonomiškumas gali priklausyti nuo antropometrinių, fiziologinių, biomechaninių ir technikos veiksnių. Darbo ekonomiškumas treniruojant ištvermę gali pagerėti dėl raumenų aerobinės oksidacijos talpumo padidėjimo ir motorinių vienetų rekrutavimo pakitimų, plaučių ventiliacijos ir širdies susitraukimų dažnio sumažėjimo esant tam pačiam darbo intensyvumui. Neseniai nustatyta, kad „sprogstamosios jėgos treniruotės“ įtraukiant sprinto ir šuolių pratimus ir pratimus su svoriais, naudojant didelį arba maksimalų greitį ir mažesnes apkrovas gali pagerinti bėgimo ekonomiškumą ir 5 km bėgimo varžybinį greitį. Jėgos treniruotė taikant susitraukimus maksimaliu greičiu pagerina ekonomiškumą įgalindamos geriau panaudoti motorinius vienetus ir sumažinti antagonistinių raumenų grupių susitraukimą. 62. MDS suvartojimas, jo kitimą lemiantys veiksniai senėjimo metu. Absoliutus MDS brendimo laikotarpiu didėja proporcingai ūgiui ir kūno masei. Berniukų jis būna šiek tiek didesnis ir maksimalų lygį pasiekia vėliau. Mergaičių šis rodiklis mažesnis ir maksimumą pasiekia ankščiau. Santykinis MDS didėja iki 12 (merg.) ar 14 (bern.) metų. Šiame amžiuje minėtas rodiklis pasiekia suaugusių lygį. Sportuojančių vaikų ir paauglių jis būna šiek tiek didesnis. Vėlesniais amžiaus tarpsniais MDS kitimas labai priklauso nuo judėjimo aktyvumo ir judėjimo pobūdžio. Fiziškai neaktyvių žmonių tarpe jis nuo 30metų kasmet vidutiniškai sumažėja. Vidutiniškai fiziškai aktyvių žmonių MDS mažėjimo tempai yra apie 2 kartus mažesni. Labai aktyviai aerobiniais pratimais užsiimančių žmonių MDS mažėja dar lėčiau. Senesnio amžiaus žmonių adaptacija prie aerobinių krūvių skiriasi daugiausia tuo, kad jų organizme santykinai labiau gerėja raumenų aerobinės oksidacijos galimybės, o ne maksimalus minutinis kraujo tūris. 63. Anaerobinės apykaitos slenksčiai ir ŠSD senėjimo metu. Daugiausia šiuo metu yra žinoma apie vaikų laktatinį slenkstį(LS).Jo santykinis dydis MDS atžvilgiu yra didesnis, negu suaugusių (60-80%MDS palyginus su 40-50%MDS).Augant šis rodiklis mažėja. Jau tai rodo, kad vaikų aerobinis darbingumas santykinai geresnis, negu anaerobinis. Absoliutus LS dydis vaikų ir paauglių tarpe labai glaudžiai koreliuoja su kūno svoriu. Be to, berniukų šis rodiklis aukštesnis. Senstant absoliutus anaerobinės apykaitos slenksčių dydis kinta panašiai kaip ir MDS, o santykinai (MDS atžvilgiu) šie slenksčiai turi tendenciją didėti. Plaučių tūriai kinta proporcingai augimui. Analogiškai kinta ir maksimali plaučių ventiliacija. Ji iki brandaus amžiaus didėja, o senstant mažėja. Vaikų maksimalus ŠSD taip pat didesnis. Su amžiumi šis rodiklis mažėja. Jo mažėjimo tempai-apie 1 dūžis per metus. ŠSD mažėjimas su amžiumi siejamas su širdies laidžiosios sistemos morfologiniais ir elektrofiziologiniais pokyčiais, ypač sinusiniame mazge ir Hiso pluošte, dėl to veikimo potencialo sklidimo greitis sumažėja. Su amžiumi taip pat mažėja širdies jautrumas. Aerobinis galingumas senstant vėlgi mažėja, ypač jei fizinis aktyvumas yra mažas ar vidutinis. Senesnio amžiaus žmonių adaptacija prie aerobinių krūvių skiriasi daugiausia tuo, kad jų organizme santykinai labiau gerėja raumenų aerobinės oksidacijos galimybės, o ne maksimalus minutinis kraujo tūris. 64. Aerobinio pajėgumo lavinimas įvairiame amžiuje. Atsakymas 62 ir 63 klausimas. 65. Bendras atsigavimas po aerobinių krūvių apibūdinimas, vegetacinių rodiklių ir laktato dinamika. Yra skiriami du atsigavimo proceso tipai-skubus ir vėlesnis atsigavimas. Skubus-jo metu pašalinami anaerobinės apykaitos produktai, išnyksta O2 įsiskolinimas, atnaujinami ATP, KP ištekliai raumenyse. Vėlesnis-atkuriamos suvartotos angliavandenių ir riebalų atsargos, sunormalėja vandens ir elektrolitų pusiausvyra. Ryškiausi pokyčiai vyksta energijos apykaitos srityje. Darbo metu raumenyse ir kituose organuose sumažėja energetinių substratų kiekis, padidėja ląstelinio metabolizmo produktų. Darbinio metabolizmo produktų susikaupimas, hormonų aktyvumo padidėjimas stimuliuoja oksidacinius procesus audiniuose poilsio po darbo metu, tai padeda atsigauti energetinių medžiagų atsargoms raumenyse, sunormalėja vandens ir elektrolitų pusiausvyra. Glikogeno sintezei raumenyse naudojami vidiniai substratų fondai-gliukozė, laktatas. Atsigavimo metu labai sustiprėja baltymų sintezė, ypač po sunkaus, jėgos pobūdžio darbo, lemiančio didelį baltymų skilimą. Vienas iš svarbiausių atsigavimo po fizinių krūvių vyksmo ypatybių yra įvairių rodiklių atsigavimas iki pradinio lygio. Atsigavimas priklauso nuo treniruotės krūvio pobūdžio. Krūvio pobūdis kuris lemia įvairių organų ir funkcijų dalyvavimo atliekamame darbe laipsnį, rodo jų nuovargio lygį ir atsigavimo trukmę. 67. Angliavandenių ir baltymų atstatymas. Vartoti iš karto po dabro apie 150-200g per pirmas 2val, vėliau-6-11 g/kg per parą. Geriau mišrūs angliavandeniai.Angliavandenių dieta prieš fizinę veiklą gali pagerinti varžybinį rezultatą ištvermės reikalaujančiose rungtyse, ir kad taikant padidinto angliavandenių kiekio dietą galima ilgam laikui optimalizuoti treniruotės procesą bei pagerinti varžybų rezultatą. Angliavandeniai yra svarbiausias kuras fizinės veiklos metu ir kad raumenyse sukauptas glikogenas yra svarbiausias angliavandenių depas. Angliavandenių vartojimo tikslas ilgos fizinės veiklos metu yra papraščiausiai palaikyti kraujo plazmos gliukozės prieinamumą o ne tausoti raumenų glikogeną. Svarbu vartoti angliavandeniais turtingą maistą kiekvienoje varžybų ar treniruočių fazėje. Sportininkai turėtų pradėti angliavandenius vartoti kaip galima greičiau po fizinės veiklos. Jie turi sudaryti didžiausią dalį sportininko dietos. Vienintelis laikotarpis, kuriuo angliavandenių nereikėtų vartoti yra 30-60 minučių prieš startą. 68. Papildomos darbingumo didinimo priemonės. Mechaninės-lengvesni batai, kūno svoris (kūno riebalų sumažinimas).Psichologinės-šakotosios amino rūgštys (gali sumažinti triptofano kiekį smegenyse nuovargio metu).Farmakologinės-kofeinas(didina riebiųjų rūgščių panaudojimą ATF resintezei, taupo glikogeną, pagerina aerobinę ištvermę. Fiziologinės – natrio bikarbonatas(didina kraujo buferinį rezervą, gerina anaerobinę ištvermę ir t.t.), eritropoetinas ( stimuliuoja eritricitų gamybą kaulų čiulpuose). Maistas ( vitaminas E, vitaminas B15, L-karnitinas, inozinas, kofermentas Q10, fosfatų druskos. Amfetaminai – stimuliuoja CNS, didina budrumą, mažina nuovargio jutimą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!