Sporto fiziologija

 1. Priešstartine būsena (PB) vadinami organizmo veiklos pokyčiai, atsirandantys prieš darbą (ir dėl būsimo darbo). Ši būsena pasireiškia tiek prieš fizinį, tiek ir prieš protinį darbą. Ypatingai ji ryški prieš atsakingas sportines varžybas. Pastaruoju atveju PB gali pasireikšti likus keliolikai valandų ar net kelioms dienoms iki sportinės veiklos pradžios. 2. Subjektyvūs ir objektyvūs pakitimai, vykstantys organizme PB, apima visą organizmą. Įdomu, kad dauguma jų primena pakitimus, vykstančius fizinio darbo metu. PB padažnėja ir pagilėja kvėpavimas, padidėja širdies susitraukimų dažnumas, sistolinis kraujo tūris, arterinis kraujospūdis, raumenyse ir kraujyje padaugėja laktato, pakyla kūno temperatūra, padidėja gliukozės, leukocitų, riebiųjų rūgščių kiekis kraujyje. Pakinta CNS būklė: padidėja jos jaudrumas, ypač suaktyvėja simpatinė nervų sistema. Taip pat suaktyvėja vidaus sekrecijos liaukų veikla ( dėl to kraujyje padaugėja adrenalino, noradrenalino, insulino, kortikosteroidų). Atsiranda subjektyvūs ir objektyvūs emocinio susijaudinimo požymiai : širdies "plakimas", delnų prakaitavimas, burnos džiūvimas, vyzdžių išsiplėtimas ir pn.. Kartais gali padidėti parasimpatinės nervų sistemos poveikis vidaus organams, dėl to gali suaktyvėti žarnyno peristaltika, sumažėti šlapimo pūslės sfinkterio tonusas. 3. PB pasireiškimo mechanizmas. PB pasireiškia praktiškai nepriklausomai nuo mūsų valios. Pagal savo susiformavimo ir pasireiškimo fiziologinį mechanizmą - tai sąlyginis refleksas. Nesąlyginis dirgiklis (Raumenų darbas), Sąlyginis dirgiklis (Informacija apie būsimą darbą). Pasireiškimo metu – sąlyginis dirgiklis, susiformavimo – nesąlyginis ir sąlyginis. Formuojantis PB, nesąlyginiu dirgikliu yra pats raumenų darbas. Kaip tik dėl to, pokyčiai, atsirandantys PB, primena organizmo pakitimus raumenų darbo metu. Sąlyginiu dirgikliu formuojantis PB, o taip pat jai pasireiškiant, yra visa raumenų darbą lydinti informacija. Ji gali būti labai įvairi, veikti organizmą tiek per pirmąją, tiek ir per antrąją signalinę sistemą. Tai įvairūs aplinkos faktoriai (sporto įrenginio vaizdas, aplinka), taip pat žodinė informacija, varžovų, žiūrovų vaizdas, būsimos veiklos prisiminimas ir pn.. 4. PB specifiškumas. Dauguma PB požymių yra panašūs nepriklausomai nuo būsimos veiklos pobūžio. Tai įvairios emocinės reakcijos, vegetacinių sistemų, vidaus sekrecijos liaukų veiklos pakitimai. Tačiau dalis PB pakitimų yra specifiniai, t.y. priklauso nuo būsimos veiklos ypatumų. Pavyzdžiui, nustatyta, kad ŠSD labiausiai padidėja prieš maksimalaus intensyvumo darbą, laktato kiekis būna didžiausias prieš submaksimalaus intensyvumo darbą ir t.t..trumpai veiklai pb sukelia didesnius pokyčius, ilgesniai veiklai – mažesni pokyčiai. 5. PB tipai. Pagrindiniai fiziologiniai jų skirtumai. Pagal psichologinius ir fiziologinius požymius sąlyginai galima išskirti 3 PB tipus : priešstartinę apatiją, kovinę parengtį ir startinį drugį. Skirtumą nulemia jaudinimo ir slopinimo intensyvumas CNS, o taip pat jų tarpusavio santykis. Tiek psichologiniai, tiek ir fiziologiniai pakitimai būna didžiausi startinio drugio atveju, kai CNS pasireiškia labai stiprūs ir vyraujantys jaudinimo procesai. Ir priešingai, mažiausiai dauguma pokyčių būna išreikšti startinės apatijos būsenoje, kurios metu jaudinimo procesai CNS labai neintensyvūs, o atskiruose nerviniuose centruose gali net vyrauti slopinimas. Tarpine ir pačia optimaliausia laikytina kovinės parengties būsena, kai CNS šiek tiek vyrauja jaudinimo procesai, sukeliant vidutiniškus, lyginant su kitomis dviem būsenomis, pakitimus. Pagaliau, viena PB gali pavirsti kita net prieš vieną ir tą pačią veiklą. 6. Faktoriai nulementys konkrečios PB pasireiškimą. Tai, kokia PB pasireiškia konkrečiu atveju, priklauso nuo daugelio faktorių, tarp kurių svarbiausi socialiniai faktoriai (varžybų svarba, mastas, varžovų pajėgumas, žiūrovų skaičius, elgesys ir pn.) ir biologiniai paties sportininko ypatumai (treniruotumas, pasirengimo lygis, tipologiniai nervų sistemos ypatumai, amžius, lytis). 7. PB reguliavimas. Nors PB biologiškai svarbi organizmui, kadangi parengia jį būsimai veiklai, palengvindamos įsidirbimą, kraštutiniai tipai gali neigiamai atsiliepti būsimos veiklos rezultatui. Esant startiniam drugiui sportininkas gali "perdegti", išeikvoti per daug energijos dar prieš darbą. Intensyvūs jaudinimo procesai gali sutrikdyti sportininko techniką. Startinės apatijos atveju organizmas blogai pasiruošia būsimai veiklai, dėl to pasunkėja įsidirbimas. Taigi, atsiranda praktinis poreikis koreguoti PB. Tai galima padaryti pedagoginėmis, psichologinėmis ir medicininėmis priemonėmis. Tarp pedagoginių priemonių galima išskirti planingą rengimąsi varžyboms, dienos režimą, ir ypač pramankštą kaip svarbiausią PB reguliavimo priemonę. Iš psichologinių priemonių taikomos įvairios įtaigos formos (saviįtaiga, autogeninė treniruotė ir pn.). Iš medicininių biologinių priemonių labiausiai paplitęs masažas, kitos fizioterapinės priemonės, o taip pat farmakologinės priemonės. 1. Įsidirbimu (ĮSI) vadinamas organizmo įsijungimo į darbą etapas, kurio metu suaktyvėja daugelio organizmo sistemų veikla ir pasiekiamas tam tikras darbinis jų funkcionavimo lygis. ĮSI yra bendrabiologinis dėsningumas, jis būdingas ne tik fizinės, bet ir protinės veiklos pradžiai. ĮSI metu organizmas tarsi prisitaiko prie naujų reikalavimų, susijusių su tam tikros veiklos atlikimu. Kadangi organizmo ir atskirų jo sistemų veikla inertiška, reikalingas tam tikras laiko tarpas perėjimui iš vienos ( ramybės) būsenos į kitą (darbinę). ĮSI metu vyksta tokie pagrindiniai procesai: 1)suderinami nerviniai ir nerviniai humoraliniai judesių ir vegetacinių sistemų valdymo mechanizmai; 2) susiformuoja tam tikras judesių stereotipas; 3)pasiekiamas reikalingas vegetacinių sistemų aktyvumo lygis. 2. ĮSI fiziologinis mechanizmas. Pagrindinis vaidmuo, ypač pačioje darbo pradžioje, tenka CNS. Joje susiformuoja taip vadinama motorinė dominantė, kai jaudinimo procesai apima motorinius, o taip pat judėjimui aktualius vegetacinius nervinius centrus. Iš jų pasklinda nerviniai signalai į darbui reikalingus raumenis, vegetacines sistemas, kurie suaktyvėja. Kiek vėliau, dėka komandų iš atitinkamų nervinių centrų , suktyvėja vidaus sekrecijos liaukų veikla. Hipofizio hormonai, o taip pat katecholaminai, gliukokortikoidai, insulinas ir kt. humoraliniu būdu taip pat mobilizuoja organizmą darbui. Svarbus reguliuojantis vaidmuo taip pat tenka proprioreceptorių siunčiamiems signalams, o taip pat kraujyje padidėjusiam metabolitų (laktato, anglies dioksido ir t.t.) kiekiui. Veikiant šių 4 faktorių (CNS, endokrininė sistema, proprioreceptoriai, metabolitai), ansambliui, organizmo funkcijos suaktyvėja ir pasiekia tokį aktyvumo lygį, koks būtinas darbui atlikti. 3. ĮSI procese galima išskirti keletą bendrų dėsningumų. 1) Nevienalaikis (heterochroniškas) įvairių sistemų įsidirbimas. Įvairios organizmo funkcijos, įvairūs organizmo veiklą atspindintys rodikliai, pasiekia darbinį lygį ne vienu metu, kinta darbo pradžioje skirtingais tempais. Greičiausiai įsidirba CNS ir raumenys, ir žymiai lėčiau juos aptarnaujančios vegetacinės sistemos. Energetiniu požiūriu, greičiau mobilizuojami anaerobiniai ATF resintezės procesai, lėčiau - aerobiniai. 2.) Santykinis anaerobinių procesų vyravimas darbo pradžioje. Šį dėsningumą sąlygoja lėtesnis vegetacinių sistemų ir aerobinių energetinių procesų įsidirbimas. CNS ir raumenys labai greitai pasiekia reikiamą darbo intensyvumą ir atitinkamai padidina energijos, o tuo pačiu ir deguonies poreikį. Dėl jau minėto didesnio vegetacinių sistemų ir aerobinių procesų inertiškumo, deguonies suvartojimas didėja žymiai lėčiau, negu jo poreikis. Kuo arčiau darbo pradžia, tuo santykinai daugiau darbui atlikti reikalingos energijos gaunama anaerobiniu būdu. 3) Netolygumas. Pagal šį dėsningumą, kuo mažiau laiko praeina nuo darbo pradžios, tuo intensyviau kinta daugelis organizmo veiklos rodiklių (pavyzdžiui, deguonies suvartojimas.). 4) Specifiškumas. ĮSI visada specifinis ta prasme, kad jo trukmė, o taip pat įvairių rodiklių pakitimo dydis ir jų kitimo tarpusavio priklausomybė visada susiję su daugeliu faktorių, priklausančių nuo atliekamo darbo ypatumų ir kitų priežasčių. 4. ĮSI trukmę nulemia keletas išvardintų faktorių: Endogeniniai (susiję su paties organizmo ypatumais): 1) Treniruotumas –greitina, 2) Amžius – lėtina, 3) Organizmo būklė – Įvairiai 4) Priešstartinės būsenos tipas – Įvairiai 5) Individualios organizmo ypatybės – Įvairiai; Egzogeniniai (išoriniai faktoriai, veikiantys organizmą): 1) Darbo pobūdis - Įvairiai 2) Darbo intensyvumas – greitina 3).Pramankšta – greitina 4) Aplinkos temperatūra – įvairiai. 5. “Mirties taškas" ir "antrasis kvėpavimas" Dažnai submaksimalaus ir didelio intensyvumo pradžioje (2-4 min) pasireiškia ypatinga organizmo būsena, kuriai būdingas subjektyvus savijautos pablogėjimas, aštrus nuvargimo, dusimo, raumenų skausmo, širdies plakimo pojūtis, nenoras tęsti darbą. Objektyviai šiuo metu padažnėja kvėpavimas, jis tampa paviršutinišku, sutrinka kvėpavimo ritmas, padidėja ŠSD, AK, sumažėja kraujo pH ir t.t.. Dažniau tokia būsena pasireiškia netreniruotų asmenų tarpe, taip pat pradėjus darbą be pramankštos ar per daug intensyviai. Fiziologinis šio fenomeno mechanizmas siejamas su staigiu ir žymiu laktato koncentracijos padidėjimu, kuris pasireiškia dėl to, kad bet kokio darbo pradžioje santykinai vyrauja anaerobiniai energetiniai procesai. Dėl laktato koncentracijos padidėjimo labai sumažėja smegenų skysčio pH, o tai sutrikdo nervinę įvairių fiziologinių procesų koordinaciją. "Mirties taškas" maksimalaus intensyvumo ir vidutinio intensyvumo darbe nepasireiškia, kadangi pirmuoju atveju nepaisant anaerobinio darbo pobūdžio darbo laikas per trumpas, o antruoju atveju anaerobinių procesų indėlis net ir darbo pradžioje labai mažas, todėl ir acidozė nežymi. Norint tęsti darbą "mirties taško" būsenoje, labai padeda akcentuotas gilus iškvėpimas (greičiau pasišalina anglies dioksidas, geriau kraujyje neutralizuojamas laktatas). Be to, šiuo momentu nesąmoningai šiek tiek sumažinamas darbo intensyvumas. Taigi, jeigu šioje būsenoje pavyksta tęsti darbą, pasireiškia taip vadinamas "antrasis kvėpavimas". Tai santykinis savijautos pagerėjimas. Subjektyviai jaučiamas tam tikras palengvėjimas, sumažėja nemalonūs pojūčiai, atsiranda pasitikėjimas galimybe baigti darbą. Paprastai, pagilėja kvėpavimas, sunormalėja jo ritmas, laktato prieaugio tempai sulėtėja. Pagrindinė visų šių pakitimų priežastis - įsidirbimo pabaiga, maksimalus aerobinių procesų įsidirbimas, dėl kurio sumažėja santykinis anaerobinių procesų indėlis, sumažėja laktato koncentracijos didėjimo tempai. 1. Pramankštos reikšmė. Pramankšta - tai sąmoningai prieš treniruotę ar varžybas atliekama speciali fizinė veikla. Ji sprendžia šiuos pagrindinius uždavinius : 1) optimizuoja priešstartinę būseną ; 2) pagreitina įsidirbimą ; 3) pagerina toliau sekančios veiklos rezultatą. Paprastai, pramankšta skirstoma į bendrąją ir specialiąją. Bendrojoj daly atliekami bendro pobūdžio pratimai (ėjimas, bėgimas, gimnastikos pratimai), o specialioj daly - artimi būsimai veiklai pratimai. 2. Bendrojoje dalyje siekiama pagerinti organizmo procesų nervinį ir humoralinį reguliavimą, suaktyvinti deguonį transportuojančias sistemas, padidinti kūno temperatūrą ir suaktyvinti termoreguliaciją, sumažinti traumų tikimybę. Bendroji pramankštos dalis turi tokį poveikį organizmui: 1) Padidina sensorinių ir motorinių, vegetacinių nervinių centrų jaudrumą, suaktyvina vidaus sekrecijos liaukas, pagerindama organizmo funkcijų reguliavimą. 2) Suaktyvina deguonį transportuojančių sistemų veiklą. Tai sumažina deguonies deficitą įsidirbimo metu, sumažina "mirties taško" tikimybę. 3) Pramankšta turi teigiamą poveikį termoreguliacijai, suaktyvindama odos kraujotaką ir sumažindama prakaitavimo slenkstį. 4) Pramankšta padidina kūno, ypač raumenų temperatūrą. Tai padidina raumenų susitraukimo galingumą, impulsų sklidimo greitį nervais, sumažina kraujo klampumą, padidina metabolizmo greitį, gerina raumenų aprūpinimą deguonimi. 5) Turi prieštrauminį poveikį, padidindama raumenų, sausgyslių, raiščių elastingumą, pagerindama ekstrapoliaciją. 3. Specialioji pramankštos dalis sužadina ir pritaiko prie realių sąlygų būsimai veiklai reikalingus motorinius įgūdžius. 4. Pramankštos trukmė priklauso nuo daugelio faktorių: būsimos veiklos pobūdžio, aplinkos sąlygų, individualių organizmo ypatybių ir t.t.. Intervalas tarp pramankštos pabaigos pabaigos ir pagrindinės veiklos pradžios pradžios neturėtų viršyti 15 min. Pramankštos vaidmuo nevienodas įvairiose sporto šakose. Pramankšta santykinai svarbesnė prieš maksimalaus intensyvumo, jėgos ir greičio reikalaujančią veiklą, negu prieš neintensyvią ilgai trunkančią veiklą. 1. Pastoviąja būkle vadiname ilgą laiką nekintantį deguonies suvartojimą aerobiniame darbe. 11. Pastoviosios būklės rūšys. Pagal santykį tarp deguonies poreikio ir deguonies suvartojimo galima išskirti 2 pastoviosios būklės rūšis : tikrąją ir menamą. Jei deguonies suvartojimas atitinka poreikį, ji vadinama tikrąja, jei poreikis didesnis už realų deguonies suvartojimą – menamąja. Tikrosios pastoviosios būklės metu deguonies suvartojimas pilnai patenkina deguonies poreikį. Tokia būsena būdinga vidutinio intensyvumo cikliniam darbui. Darbo intensyvumas neviršija laktatinio slenksčio. Visa raumenų susitraukimui reikalinga enegija gaminama aerobiniu būdu. Tokio darbo metu ne tik deguonies suvartojimas, bet ir dauguma kitų organizmo veiklos rodiklių (kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sistemos, kraujo) ilgą laiką praktiškai nekinta. Darbas tikrosios pastoviosios būklės sąlygomis gali trukti labai ilgai, ir dirbantis ilgą laiką jaučiasi gerai, pajunta fizinio krūvio aerobinėmis sąlygomis teikiamą malonumą. Menamos pastoviosios būklės sąlygomis realus deguonies suvartojimas darbo metu nepatenkina viso deguonies poreikio. Tokia būsena būdinga didelio intensyvumo darbui. Galimi 2 menamos pastoviosios būklės variantai : kai deguonies suvartojimas iš lėto dirbant didėja ir kai deguonies suvartojimas būna beveik pastovus. Pirmas variantas pasireiškia dirbant intensyvumu tarp laktatinio ir laktato kaupimosi slenksčio. Deguonies suvartojimas dirbant didėja ir darbo gale dažnai pasiekia maksimalaus deguonies suvartojimo lygį. Antras variantas pasireiškia dirbant intensyvumu tarp laktato kaupimosi slenksčio ir kritinio intensyvumo. Antru atveju deguonies suvartojimas jau po įsidirbimo būna beveik maksimalus ir po to didėja labai nežymiai, antru atveju nuvargstama greičiau. Dirbant menamos pastoviosios būklės sąlygomis dalis raumenų darbui reikalingos energijos gaminama anaerobiniu būdu. 1. Nuovargis –tai laikinas organizmo darbingumo sumažėjimas dėl darbo metu įvykstančių organizmo pokyčių. 2. Nuovargis gali būti fizinis ar protinis, emocinis ar sensorinis, nervinis ar periferinis, struktūrinis ir pn. Nuovargį sukeliančios priežastys visada yra konkrečios, t.y. priklauso nuo atliekamo darbo pobūdžio, intensyvumo, raumenų darbo režimo ir kt. faktorių. Pagal tai kur atsiranda nuovargis skirstomas į: centrinį ir periferinį. 3. Nuovargio trys fazes - kompensuojamo, nekompensuojamo ir visiško. Šių fazių atskyrimo kriterijus - organizmo kaip visumos sugebėjimas atlikti norimą darbą (kiekybiniu ar kokybiniu požiūriu). Kompensuojamo nuovargio fazėje, nors sportininkas atlieka nemažėjančio galingumo (intensyvumo) darbą (bėga, važiuoja tuo pačiu greičiu, laiko tą patį svorį ir pn.), jo organizme jau mažėja atskirų sistemų ar jų elementų pajėgumas. Todėl norint atlikti to paties galingumo darbą, tą sumažėjimą būtina kompensuoti kitų sistemų ar jų elementų sąskaita. Pvz., Raumenyse kompensuojamo nuovargio fazėje vyksta papildomų motorinių vienetų (MV) mobilizavimas (rekrutavimas), t.y.iki to momento nedirbusių MV įjungimas. Taip kompensuojamas jau dirbančių MV pajėgumo sumažėjimas. Nekompensuojamo nuovargio fazeje, kuri pasireiskia išsekus organizmo galimybėms perskyrstyti įvairių grandžių aktyvumą ir tęsti veiklą nekintamu galingumu, darbo galingumas, o tuo pačiu ir elektrinis raumenų aktyvumas, mažėja. Visiškas nuovargis, kai organizmas nesugeba atlikti darbo. 4. Nuovargio lokalizacija ir mechanizmas visada konkretūs, tai yra priklauso nuo atliekamo fizinio darbo ypatumų: intensyvumo, raumenų susitraukimo režimo, pobūdžio, aplinkos sąlygų ir pn. Dažniausiai darbingumas fizinės veiklos metu sumažėja dėl nuovargio CNS, endokrininėje sistemoje, vegetacinėse sistemose ir dirbančiuose raumenyse. Tai nuovargio lokalizacijos problema (tai yra kur atsiranda pakitimai). Jį gali sukelti hipoksija (deguonies trūkumas), metabolitų (laktato ir kt.) susikaupimas, energetinių substratų iśsekimas ir kitos priežastys. Tai vadinama nuovargio mechanizmu (kaip atsiranda nuovargis). 5. Ciklinio darbo intensyvumo zonos: MAKSIMALUS ANAEROBINIS: Fiziologinės zonos ribos Maksimalios pastangos, galingumas 95-100 % maksimalaus Aerobinių energetinių procesų santykinis indėlis, % 90-100 Pagrindiniai energetiniai substratai ATF, ADF, KF Rekordinis galingumas, kkal/min 120; Rekordinė trukmė, s iki 10. BEVEIK MAKSIMALUS ANAEROBINIS: Fiziologinės zonos ribos Beveik maksimalios pastangos, galingumas - 80-90 % maksimalaus Aerobinių energetinių procesų santykinis indėlis, % 75-85 Pagrindiniai energetiniai substratai KF, anaerobinė glikolizė Rekordinis galingumas, kkal/min 100 ; Rekordinė trukmė, s 20-50. SUBMAKSIMALUS ANAEROBINIS: Fiziologinės zonos ribos Submaksimalios pastangos, galingumas - 70-80 % maksimalaus Aerobinių energetinių procesų santykinis indėlis, % 60-70 Pagrindiniai energetiniai substratai Anaerobinė glikolizė, aerobinė glikolizė Rekordinis galingumas, kkal/min 40; Rekordinė trukmė, s 60-120. MAKSIMALUS AEROBINIS: Fiziologinės zonos ribos Kritinis galingumas, MDS Aerobinių energetinių procesų santykinis indėlis, % 60-70 Pagrindiniai energetiniai substratai Raumenų glikogenas Rekordinis galingumas, kkal/min 25; Rekordinė trukmė, min 10-15. SUBMAKSIMALUS AEROBINIS: Fiziologinės zonos ribos Tarp LKS ir kritinio galingumo Aerobinių energetinių procesų santykinis indėlis, % 80-90 Pagrindiniai energetiniai substratai Raumenų glikogenas, riebalai ir kraujo gliukozė Rekordinis galingumas, kkal/min 20; Rekordinė trukmė, min 30. DIDELIS AEROBINIS: Fiziologinės zonos ribos Tarp LS ir LKS Aerobinių energetinių procesų santykinis indėlis, % >90 Pagrindiniai energetiniai substratai Raumenų glikogenas, kraujo riebalai ir gliukozė Rekordinis galingumas, kkal/min 14-17; Rekordinė trukmė, min 120-240. VIDUTINIS AEROBINIS: Fiziologinės zonos ribos 240. 6. Nuovargio lokalizacija ir mechanizmas įvairaus intensyvumo cikliniame darbe Farfelio pasiūlyta ciklinio darbo klasifikacija į 4 intensyvumo zonas. Ji pagrįsta rekordinio įvairių distancijų įveikimo greičio ir maksimalios tokio darbo trukmės priklausomybe. Maksimalaus intensyvumo darbu buvo laikomas toks darbas, kurio maksimali trukmė iki 20 s, submaksimalaus - iki 3-5 min, didelio - iki 30-40 min, vidutinio - daugiau 40 min. ATF resintezė gali vykti: ANAEROBINIU būdu, t.y. be deguonies, kai energetiniai substratai yra KF, ADF ir angliavandeniai; AEROBINIU - su deguonimi, kai energetiniai substratai yra angliavandeniai, riebalai ir baltymai Koks iś energijos gamybos būdų naudojamas konkretaus darbo metu, priklauso nuo śių pagrindinių faktorių: 1) DARBO GALINGUMO, 2) DARBO TRUKMĖS, 3) ENERGETINIO ŚALTINIO GALINGUMO ir TALPUMO, 4) DEGUONIES TIEKIMO RAUMENIMS ir kitų . Priklausomai nuo darbo intensyvumo (ar maksimaliai galimos jo trukmės), kinta ir ATF, gaunamos aerobiniu ar anaerobiniu būdu santykis. Darbo intensyvumas, kurį viršijus į raumenų energetinį aprūpinimą įsijungia ir anaerobiniai ATF resintezės būdai, vadinamas laktatiniu (anaerobiniu, aerobiniu) slenksčiu (LaS) Nuo tam tikro krūvio laktato koncentracija didėja sparčiai. Tas paskutinis galingumo lygis, kurį peržengus laktato kiekis kraujyje labai greitai didėja, vadinamas laktato kaupimosi slenksčiu (LKS). Laktato kaupimosi dirbančiuose raumenyse ir kraujyje greičiui, o tuo pačiu ir LKS lygiui turi įtakos laktato likvidavimo greitis. pasiekus LKS, aerobinių procesų intensyvumas dar nepasiekia savo maksimumo Nuovargio lokalizacija ir mechanizmas anaerobiniame darbe: MAKSIMALUS ANAEROBINIS: N. L. 1. Raumenys (2B tipo RS) 2. CNS (sensomotoriniai ir motoriniai smegenų žievės, požievio, nugaros smegenų centrai) N. M. 1.1. KF iśsekimas2.1. Apsauginis slopinimas dėl intensyvios nervinių centrų veiklos2.2. Hipoksija 2.3. Mediatorių išsekimas. BEVEIK MAKSIMALUS ANAEROBINIS: N. L. 1. Raumenys (2B ir 2A tipo RS) 2. CNS (sensomotoriniai, motoriniai ir vegetaciniai smegenų žievės, požievio, nugaros smegenų centrai) 3. Vegetacinės sistemos (ŚKS, KS) N. M. 1.1. Laktato susikaupimas1.2. KF iśsekimas2.1. Apsauginis slopinimas dėl intensyvios nervinių centrų veiklos. 2.2. Hipoksija2.3. Acidozė3.1. Hipoksija SUBMAKSIMALUS ANAEROBINIS: N. L. 1. Raumenys (2B ir 2A tipo RS) 2. CNS (sensomotoriniai, motoriniai ir vegetaciniai smegenų žievės, požievio, nugaros smegenų centrai) 3. Vegetacinės sistemos (ŚKS, KS) N. M. 1.1. Laktato susikaupimas1.2. KF iśsekimas2.1. Apsauginis slopinimas dėl intensyvios nervinių centrų veiklos. 2.2. Hipoksija 2.3. Acidozė 3.1. Hipoksija Nuovargio lokalizacija ir mechanizmas aerobiniame darbe: MAKSIMALUS AEROBINIS: N.L. 1. Vegetacinės sistemos(ŠKS, KS) 2.. Dirbantys raumenys, 2A ir 2B tipo RS3. CNS N. M. 1.1. Hipoksija2.1. La susikaupimas3.1. Acidozė 3.2. Hipoksija SUBMAKSIMALUS AEROBINIS: N.L. 1. Vegetacinės sistemos(ŠKS, KS) 2.. Dirbantys raumenys, 1 ir 2A tipo RS3. CNS N. M. 1.1. Hipoksija2.1. La susikaupimas3.1. Acidozė3.2. Hipoksija DIDELIS AEROBINIS: N. L. 1. Dirbantys raumenys, 1 ir 2A tipo RS2. Vegetacinės sistemos(ŠKS, KS) 3. CNS 4. Visas organizmas.N. M. 1.1. Glikogeno išsekimas 2.1. Hipoksija 2.2. CKK sumažėjimas 3.1. Hipoglikemija 4.1. Dehidracija. 4.2. Hipertermija VIDUTINIS AEROBINIS: N. L. 1. Dirbantys raumenys, 1 tipo RS 2. Širdies ir kraujagyslių sistema. 3. Kvėpavimo sistema. 4. Kepenys 5. CNS 6. Visas organizmas. 7. Endokrininė sistema(Hipofizio-adrenokortikalinė ir simpato-adrenalinė sistemos) N. M. 1.1. Glikogeno išsekimas1.2. Raumenų mikropažeidimai. 2.1. Miokardo nuovargis. 3.1. Kvėpavimo raumenų nuovargis (glikogeno išsekimas diafragmoje). 4.1. Glikogeno išsekimas 5.1. Hipoglikemija 5.2. Apsauginis slopinimas (serotoninas, y-amino sviesto rūgštis) 6.1. Hipoglikemija. 6.2. Dehidracija. 6.3. Hiponatremija. 6.4. Amoniako konc. padidėjimas6.5. Tarpląst. K konc. padidėjimas 7.Kortikosteroidų gamybos slopinimas iš CNS Antinksčių šerdinės dalies hormonų sintezės sumažėjimas. 1. Atsigavimu (ATS) sporto fiziologijoje vadiname procesus, kurie vyksta organizme po fizinio krūvio. Sportinės treniruotės požiūriu śie procesai tiek pat svarbūs, kaip pats fizinis krūvis. Jų vaidmenį gerai iliustruoja tokia schema: Darbas – Nuovargis - Atsigavimas – Adaptacija - Darbingumo padidėjimas. ATS procesų biologinė paskirtis - ilgalaikės adaptacijos pagrindu padidinti organizmo darbingumą, dėka ko pagerėja sugebėjimas atlikti konkretų darbą. Trumpai visą ATS turinį galima suvesti į śiuos procesus:1. Homeostazės sureguliavimas. 2. Įvairių energetinių ir struktūrinių komponentų sintezė. 2. Atsigavimui būdingi šie dėsningumai: 1) aerobinis atsigavimo pobūdis, 2) nevienaleikiškumas, 3) faziškumas, 4) netolygumas, 5) superkompensacijos dydžio priklausomybė nuo atlikto konkretaus darbo apimties, 6) atsigavimo greičio priklausomybė nuo atlikto konkretaus darbo apimties. 1) Aerobinis ATS pobūdis. Jo esmė ta, kad visa ATS procesams reikalinga energija gaunama aerobiniu būdu. Užregistravę deguonies suvartojimą po darbo pastebėsime, kad jis būna didesnis, negu prieś darbą, ramybės būsenoje. Padidėjęs deguonies suvartojimas po darbo sporto fiziologijoje ir biochemijoje vadinamas deguonies skola. Nemaža jos dalis susijusi su taip vadinamu deguonies deficitu dirbant, kurį galima apibrėžti kaip skirtumą tarp teorinio deguonies poreikio ir realaus deguonies vartojimo. Śiuo aspektu, organizmas po darbo tarsi susigražina tą deguonies kiekį, kurio trūko dirbant. Tačiau faktiśkai deguonies skola būna didesnė už deguonies deficitą. Pirmomis ATS minutėmis deguonies suvartojimas mažėja sparčiai, o po to žymiai lėčiau ir iślieka padidėjęs net iki 2-3 parų. Pirmoji dalis, kuri trunka 2-3 min vadinama greituoju (alaktatiniu) deguonies skolos komponentu, o antroji - lėtuoju (laktatiniu) deguonies skolos komponentu. Greitojo komponento metu deguonis daugiausia vartojamas tokiems procesams : 1) ATF ir KF didesnės dalies atstatymui, 2) deguonies kiekio veniniame kraujyje atstatymui, 3) oksimioglobino (deguonies atsargų raumenyje) atstatymui. Lėtojo komponento metu deguonis daugiausia naudojamas laktato likvidavimui. Be to, deguonis dar naudojamas KF, angliavandenių, riebalų ir baltymų sintezės energetiniam aprūpinimui. Pagaliau, tiek greitajame, tiek ir lėtajame komponente tam tikras deguonies kiekis reikalingas intensyvesnei negu ramybėje śirdies ir kvėpavimo veiklai aprūpinti. Taip pat deguonies suvartojimas po darbo būna padidėjęs dėl intensyvesnės medžiagų apykaitos, kurią skatina padidėjusi dirbant kūno temperatūra ir kai kurių hormonų, ypač adrenalino, noradrenalino kiekis. ATS greitis po bet kokio pobūdžio bent jau fizinio darbo būna tuo greitesnis, kuo didesnis organizmo aerobinis darbingumas. 2. Nevienalaikis (heterochroniśkas) įvairių funkcijų, struktūrinių ir energetinių komponentų ATS. Kiekvienas organizmo veiklą apibūdinantis rodiklis sunormalėja per skirtingą laiką. Iś energetinių ir struktūrinių komponentų greičiausiai atsistato KF, lėčiau glikogenas, ir lėčiausiai - lipidai ir baltymai. 3. Atsigavimo faziśkumas. ATS galima suskirstyti į tokias fazes: 1) greitąją, 2) lėtąją, 3) superkompensacijos ir 4) vėlyvąją. Pirmų dviejų fazių metu organizmo darbingumas būna mažesnis, negu prieś darbą, trečioje fazėje - padidėjęs, o ketvirtoje - panaśus kaip ir prieś darbą. Sportinei treniruotei ypač svarbi trečioji fazė, kuri užtikrina treniruotumo augimą. Padidėjusio darbingumo esmė - energetinių ir struktūrinių komponentų sintezė virś prieśdarbinio lygio. 4. Atsigavimo netolygumas. ATS dažniausiai greičiau vyksta pirmomis minutėmis po darbo. Kuo toliau nuo darbo pabaigos, tuo daugelis pakitimų vyksta lėčiau. Tačiau būna ir tokių procesų, kurie sukatyvėja vėlesniais ATS etapais. 5. Superkompensacijos dydžio priklausomybė nuo atlikto konkretaus darbo apimties. Śi priklausomybė turi "S" formą. Kai atlikto darbo apimtis labai maža, superkompensacijos praktiśkai nebūna, kuo daugiau darbo atliekama, tuo didesnė superkompensacija. Tačiau, jei darbo apimtis labai didelė, superkompensacija labai sumažėja arba visai iśnyksta. 6. Atsigavimo greičio priklausomybė nuo atlikto konkretaus darbo apimties. Kuo didesnė atlikto darbo apimtis, tuo lėčiau vyksta ATS. 3. Atsigavimą atstatančios priemonės. Pagrindinė visų jų paskirtis - pagreitinti, palengvinti ir suintensyvinti ATS. Paprastai Atstatančios priemonės klasifikuojamos į tris grupes : 1)pedagogines, 2)psichologines ir 3)medicinines biologines. Svarbiausia pedagoginė priemonė - racionalus adaptacijos dėsningumais pagrįstas krūvio ir poilsio derinimas. Svarbi operatyvi atstatanti priemonė - aktyvus poilsis. Jis būna dviejų rūśių. Vienu atveju po intensyvaus darbo atliekamas neintensyvus, kitu - yra keičiamas veiklos pobūdis. Pirmu atveju greičiau pailsima daugiausia dėl to, kad pagreitėja laktato likvidavimas. Antruoju atveju, naujoj veikloj aktyviai dirbantys nerviniai centrai skatina prieś tai nuvargusių nervinių centrų ATS. Tarp pedagoginių priemonių būtina paminėti mitybą, o taip pat fizioterapines ir farmakologines priemones. 1. Aerobinės ištvermės samprata. Ištvermę paprastai suprantame kaip organizmo sugebėjimą priešintis nuovargiui. Sporto fiziologijoje ir biochemijoje sąlyginai skiriamos 4 ištvermės rūšys : anaerobinė alaktatinė, anaerobinė laktatinė, aerobinė, statinė. Aerobinės ištvermės fiziologija. Ją galima apibūdinti kaip sugebėjimą kiek galima ilgiau atlikti vidutinio intensyvumo darbą, kurio metu praktiškai visa organizmui reikalinga energija gaunama aerobiniu būdu. Tokia ištvermė labai svarbi ilgų ir superilgų nuotolių bėgikams, slidininkams, dviratininkams, ėjikams. Pakankamai aukštas jos išsivystymo lygis reikalingas ir sportinių žaidimų bei dvikovų atstovams. 2. Aerobinę ištvermę nulemiančius faktorius galima suskirstyti į raumeninius, vegetacinius ir centrinius nervinius. RAUMENINIAI AEROBINĘ IŠTVERMĘ NULEMIANTYS FAKTORIAI. 1) Lėtų raumenų skaidulų (RS) procentas (apie 70 % ir daugiau šio tipo skaidulų) dirbančiuose raumenyse. didelis šio tipo RS atsparumas nuovargiui susijęs su jų nedideliu skerspjūviu, mažu susitraukimo greičiu ir jėga, gera kapiliarizacija didesniu mitochondrijų, mioglobino kiekiu, aukštesniu oksidacinių fermentų aktyvumu, geriau išreikštu gebėjimu panaudoti energijai gaminti lipidus. 2) Greitų atsparių nuovargiui RS (apie 20-30 %) kiekis dirbančiuose raumenyse. Jos reikalingos kaip parama lėtoms RS kompensuojamo nuovargio fazėje palaikant darbo intensyvumą ir tuo padidinant darbo maksimalią trukmę. 3) RS adaptacijos ilgalaikiam aerobiniam darbui lygis. Tiek lėtų, tiek ir greitų RS savybės šiek tiek (daugiau kiekybiniu požiūriu) yra treniruojamos. Aerobinę ištvermę nulemia tokių RS savybių išvystymo lygis : 1) kapiliarizacijos (kuo daugiau kapiliarų supa skaidulą, tuo daugiau energetinių medžiagų ir deguonies ji gali gauti); 2) mitochondrijų kiekis ir išsidėstymas ( kuo jos stambesnės ir kuo jų daugiau, be to, kuo jos išsidėstę arčiau skaidulos membranos, tuo daugiau energijos RS gali pasigaminti aerobiniu būdu); 3) aerobinės oksidacijos fermentų aktyvumas; 4) mioglobino kiekis; 5) glikogeno kiekis; 6) trigliceridų kiekis; 7) riebiųjų rūgščių panaudojimo efektyvumas. VEGETACINIAI AEROBINĘ IŠTVERMĘ NULEMIANTYS FAKTORIAI. 1) Kvėpavimo sistema užtikrina deguonies pristatymą į kraują ir anglies dioksido pašalinimą iš kraujo su iškvepiamu oru. Aerobinei ištvermei turi įtakos tokios šios sistemos savybės : 1) gyvybinė plaučių talpa (GPT); 2) difuzinės plaučių savybės; 3) Kvėpavimo raumenų atsparumas nuovargiui. GPT labai priklauso nuo antropometrinių duomenų. Didesnė GPT leidžia sportininkui kvėpuoti giliau ir rečiau, dėl to jo alveolių ventiliacija esant vienodai plaučių ventiliacijai būna didesnė. Difuzinės plaučių savybės priklauso nuo GPT bei alveolių kraujotakos. Kvėpavimo sistemos vaidmuo aerobinei ištvermei didesnis tarp aukšto lygio sportininkų, turinčių gerai išvystytą širdies ir kraujagyslių sistemą, o taip pat dirbant žemo slėgio sąlygomis. 2) Širdies ir kraujagyslių sistema pristato kraują, o su juo reguluiojančias ir energetines medžiagas bei deguonį dirbantiems raumenims ir kitiems organams. Širdies darbo našumas gali būti vertinamas pagal minutinį kraujo tūrį (MKT), kuris lygus sistolinio tūrio (ST) ir širdies susitraukimo dažnio (ŠSD) sandaugai. Labiausiai MKT nulemia ST, kadangi maksimalus ŠSD labiausiai priklauso nuo amžiaus, t.y. beveik nesiskiria tarp vienodo amžiaus žmonių. Nustatyta, kad maksimalus ŠSD yra net šiek tiek mažesnis gera aerobine ištverme pasižyminčių asmenų tarpe. ST dydį nulemia šie pagrindiniai faktoriai : 1) širdies ir jos ertmių dydis; 2) širdies raumens susitraukimo galingumas; 3) diastolėje į širdį pritekančio kraujo kiekis. Širdies dydis yra labai svarbus rodiklis, daugiau priklausantis nuo genetinių faktorių, nors treniruojantis pastebimas nedidelis širdies išsiplėtimas (diliatacija). širdies raumens atsparumas nuovargiui priklauso nuo koronarinės kraujo apytakos intensyvumo ir stabilumo, širdies raumens kapiliarizacijos, mitochondrijų išsivystymo, aerobinės oksidacijos fermentų aktyvumo ir kiekio, energetinių išteklių pakankamumo. CKK laikomas vienu iš svarbiausių aerobinę ištvermę, širdies ir kraujotakos efektyvumą užtikrinančių faktorių. Paprastai, gera aerobine ištverme pasižymintys sportininkai turi 1.0-1.5 l daugiau cirkuliuojančio kraujo. Didesnį jų cirkuliuojančio kraujo kiekį nulemia padidėjęs bendras baltymų kiekis kraujyje. Kuo daugiau kraujo priteka į širdį diastolės metu, tuo daugiau jo išstumiama sistolės metu. CKK padidina bendrą hemoglobino kiekį, o tuo pačiu ir kraujo deguoninį talpumą. Didesnis CKK mažina neigiamą hipertermijos poveikį organizmui. Didesniame CKK labiau atskiedžiami metabolitai ( pavyzdžiui, laktatas ). 3) Kepenys. Labai svarbios aerobinei ištvermei yra glikogeno atsargos kepenyse. Jų padidėjimas atitolina hipoglikemiją, kuri pasireiškia ilgai trunkančiame vidutinio intensyvumo darbe ir ypač neigiamai veikia CNS darbingumą. CENTRINIAI NERVINIAI AEROBINĘ IŠTVERMĘ NULEMIANTYS FAKTORIAI. 1) CNS atsparumas hipoglikemijai susijes nervinių ląstelių sugebėjimu naudoti ATF resintezei riebalines medžiagas, kuris padidėja aerobinės ištvermės treniruočių poveikyje. 2) CNS atsparumas hipertermijai. 3) Nervų sistemos tipologinės savybės. 4) Adekvatus kraujo paskirstymas ir perskirstymas. Pastoviai lavinant aerobinę ištvermę konkrečioje veikloje susiformuoja specialus įgūdis, kurio dėka vegetacinė nervų sistema didžiausią kraujo kiekį nukreipia į darbui atlikti labiausiai reikalingus raumenis, sumažindama nedirbančių raumenų ir vegetacinių sistemų (virškinimo, šalinimo) kraujotaką. Be to labai svarbus kraujo perskirstymas darbo metu, kai atsiranda poreikis suintensyvinti odos kraujotaką, padidinti kraujo tiekimą kvėpavimo raumenims ir širdžiai. KITI AEROBINĘ IŠTVERMĘ NULEMIANTYS VEIKSNIAI 1) mechaninės priemonės (apranga , kūno svoris) 2) Psichologinės, 3) Farmakologinės (kofeinas), 4) Fiziologinės (dopingas) 5) Maistas, 6) Aplinkos temperatūra (karštis ir drėgmė) AEROBINĖS IŠTVERMĖS LAVINIMO FIZIOLOGINIAI PAGRINDAI Lavinimo prasme, anaerobinę laktatinę ir aerobinę ištvermę suskirstyti į globalinę ir lokalinę (pagal dirbančių raumenų kiekį: jei dirba 2/3 - apie globalinę). Aerobinės ištvermės lavinimui naudojami 2 pagrindiniai metodai: ištisinis ir intervalinis. Pagrindiniai krūvio parametrai, kurie nulemia adaptacijos specifiškumą ir dydį yra tokie: darbo intensyvumas, darbo trukmė, treniruočių dažnumas, treniruočių ir poilsio kaita, minimalus treniruočių kiekis, sukeliantis didžiausią poveikį. 1) Darbo intensyvumas. Ištisinio metodo ypatumai: Minimalus darbo intensyvumas, didinantis aerobinę ištvermę, ypač aerobinį organizmo galingumą, yra lygus laktatiniam slenksčiui (LS). Didžiausią efektą sukelia darbas, kurio intensyvumas lygus laktato kaupimosi slenksčiui (LKS). Darbas, kurio intensyvumas mažesnis negu LS, reikalauja labai didelės trukmės ir lavina daugiausia aerobinių energetinių procesų talpumą, ypač riebalų panaudojimo energijai gaminti galimybes. Jei dirbama didesniu už LKS intensyvumu, labai sumažėja maksimali galima darbo trukmė, labai išauga ir dirbant sparčiai didėja anaerobinių energetinių procesų indėlis, kaupiasi laktatas, dėl to aerobinės ištvermės prieaugis tokio darbo pasėkoje būna mažas. Treniruojantis geriausia krūvį dozuoti pagal darbo intensyvumą. Taip pat galima naudotis ŚSD, tik reikia žinoti jo reikśmes, atitinkančias minėtus slenksčius. LS pasireiśkia ties ŚSD, gaunamu prie ŚSD ramybėje pridėjus 60% ŚSD rezervo, o LKS - prie ŚSD ramybėje pridėjus 80% ŚSD rezervo. Taikant iśtisinio darbo metodā, optimaliausias darbo intensyvumas lavinant aerobinę iśtvermę - tarp LS ir LKS. Taikant intervalinį metodą, rekomenduojama dirbti kritiniu darbo intensyvumu. Tai toks intensyvumas, kai deguonies suvartojimas yra maksimalus. Śį intensyvumą apytikriai galima apskaičiuoti pagal absoliučią MDS reikšmę, o taip pat pagal ŚSD. 2) Darbo trukmė. minimali darbo trukmė dirbant iśtisiniu metodu - 10-15 min. Trumpesnis darbas iś esmės apsiriboja organizmo įsidirbimo faze, nesukelia žymesnio nuovargio, dėl to gali turėti treniruojamą poveikį tik labai žemo treniruotumo žmonėms. Ilgiau treniruojantis, rekomenduojama darbo trukmę didinti, bet ne daugiau kaip 5-10% per savaitę. Taikant intervalinį metodā minimali darbo trukmė turėtų būti 2-4 min, maksimali - 15-20 min. Poilsio intervalų trukmė apytikriai atitinka darbo trukmę, poilsis turėtų būti aktyvus (dirbama intensyvumu, ne didesniu už LS), siekiant greičiau likviduoti organizme susikaupusį laktatą. 3) Treniruočių dažnumas. Minimalus treniruočių kiekis, sukeliantis efektā - 2-3 treniruotės per savaitę. Maksimalus - 4-5 per savaitę. Treniruojantis 1 kartā per savaitę treniruotumas negerėja, o treniruotiems žmonėms gali net pradėti mažėti, kadangi kiekviena treniruotė atliekama vėlyvojoje atsigavimo fazėje ar net prasidėjus deadaptacijai.. Optimaliausias treniruočių dažnumas - 3 kartai per savaitę. Śiuo atveju daugelis žmonių gali pradėti kiekvienā treniruotę būdami superkompensacijos fazėje, ir dėl to treniruotumas nuolat gerėja. Skirtumų tarp intervalinio ir iśtisinio metodų śiuo aspektu praktiśkai nėra. 4) Treniruočių iśdėstymas. Dirbant 3 kartus per savaitę treniruočių išdėstymas aerobinės iśtvermės prieaugiui ypatingos reikšmės neturi. Sveikatos požiūriu dirbti kas 2-3 dienos, kai kiekviena treniruotė pradedama superkompensacijos fazėje. Rekomenduojama, ypač dirbant daugiau 3 kartų per savaitę, krūvį planuoti "bangų" principu. Poveikis organizmui Ištisinio metodo: 1. Didelis energijos išeikvojimas be ekstremalaus atramos judėjimo aparato ir kitų fiziologinių sistemų apkrovimo, 2. Išsekina raumenų glikogeną. 3. Skatina riebalų metabolizmą. 4. Didina CKK. 5. Didina aerobinės oksidacijos fermentų aktyvumą. 6. Didina atsparumą hipertermijai. 7. Didina AAS. 8. Didina kvėpavimo eaumenų ir miokardo atsparumą nuovargiui. Daugiau tinka jauniems ir mažiau treniruotiems sportininkams Poveikis organizmui Intervalinio metodo: 1. Didina MDS. 2. Didina maksimalų vegetacinių sistemų galingumą. 3. Didina CKK. 4. Didina kraujo buferinį talpumą. 5. Didina aerobinių procesų galingumą. 6. Gerina laktato likvidavimą. Daugiau tinka suaugusiems gerai treniruotiems sportininkams ANAEROBINĖS IŠTVERMĖS LAVINIMAS 1. ANAEROBINĖ ALAKTATINĖ Darbo intensyvumas: Maksimalus (Siekiama apkrauti galingiausius ATF resintezės būdus), Darbo trukmė: 20 - 25 s (Siekiama išsekinti KF ir ATF raumenyse ir nuvarginti CNS), Treniruočių daznumas, k/sav: 2 -5 (Dirbant rečiau 2 k/sav, net ir menkai treniruotiems zmonėms prasideda deadaptacija, t.y. treniruotumas blogėja) 2. ANAEROBINĖ LAKTATINĖ Darbo intensyvumas: Submaksimalus(Siekiama, kad darbas truktų ilgiau ir būtų mobilizuojama anaerobinė glikolizė.), Darbo trukmė: 1 - 3 min(Siekiama, kad susikauptų daug laktato ir būtų traeniruojami laktato likvidavimo ir atsparumo acidozei mechanizmai).treniruočių dažnumas k/sav: 2 -5(Dirbant rečiau 2 k/sav, net ir menkai treniruotiems zmonėms prasideda deadaptacija, t.y. treniruotumas blogėja) Nuovargio ypatumai statiniame darbe Statinio darbo iśtvermė priklauso nuo jėgos, kuria raumuo susitraukia. Mažo intensyvumo statinis darbas gali trukti labai ilgai, tai susitraukimo jėgai virśijus 13 proc. nuo maksimalios valingos jėgos (MVJ), maksimaliai galima darbo trukmė labai sumažėja. Śiuo atveju nuvargstama greičiau, negu dirbant panaśaus intensyvumo dinaminį darbą. Tai sąlygoja dvi priežastys. 1) atliekant statinį darbą padidėja spaudimas raumens viduje. Dėl to užspaudžiamos smulkios kraujagyslės, o tai apsunkina raumens aprūpinimą krauju, o tuo pačiu ir deguonimi, energetinėmis medžiagomis. Tai taip pat sulėtina medžiagų apykaitos produktų (laktato ir kt.) paśalinimą. Tokiu atveju ATF resintezė vyksta daugiau anaerobiniu būdu, dėl to kaupiasi laktatas, kuris yra viena iś pagrindinių greito nuovargio atsiradimo priežasčių; 2) statinio darbo metu raumuo visą laiką būna aktyvioje izometrinio susitraukimo būsenoje. Taigi, dėl nuolatinio motorinių ir sensorinių nervinių centrų dirginimo, juose pastoviai vyksta jaudinimo procesai, o tai greitai sukelia apsauginį slopinimą CNS ir priverčia nutraukti darbą. "iśtvermės slenkstis" egzistuoja dėl dviejų priežasčių: 1) tik raumens susitraukimo jėgai virśijus apie 13% lygį, spaudimas raumens viduje būna didesnis už spaudimą smulkiose kraujagyslėse, todėl pradeda blogėti kraujotakos sąlygos; 2) yra žinoma, kad žmogaus raumenis sudarančios raumeninės skaidulos yra kelių tipų: greitos neatsparios nuovargiui (IIB), greitos santykinai atsparios nuovargiui (IIA) ir lėtos atsparios nuovargiui (I). Didžiausia jėga pasižymi IIB tipo skaidulos, o mažiausia - I tipo skaidulos. Todėl santykinis įvairių tipų raumeninių skaidulų indėlis iśvystant maksimalią valingą jėgą yra apytikriai toks: I tipo skaidulos - 5-15% jėgos, IIA tipo skaidulos - 20-30% jėgos, IIB tipo skaidulos - 55-75% jėgos. Nedaug jėgos reikalaujantį statinį darbą atlieka daugiausia I tipo skaidulos. Taigi, śiuo aspektu "iśtvermės slenkstis" atspindi jėgos lygį, virś kurio pradeda įsijungti stipresnės IIA ir IIB tipo skaidulos, dėl ko sumažėja maksimali darbo trukmė. Įtemptam statiniam darbui ar labai sunkiam dinaminiam darbui padidėja slėgis krūtinės ertmėje. Tai sutrikdo veninį kraujo pritekėjimą ir po to dėl sumažėjusio arterinio kraujospūdžio pablogėja smegenų kraujotaka. Dėl to svaigina, “kibirkščiuoja akyse” ar net nualpstama. Atsidarius balso plyšiui ir iškvėpus orą, spaudimas krūtinės ertmėje sumažėja ir kraujotaka sunormalėja. Valsalvos manevro pradžioje taip pat padidėja kraujospūdis, kadangi padidėja spaudimas širdyje ir arterijose ir išauga pasipriešinimas kraujo tekėjimui. Todėl statinio darbo patariama vengti besiskundžiantiems širdies ir kraujagyslių sutrikimais, o taip pat vyresnio amžiaus žmonėms.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!