Žydų folkloras

Įžanga Žydai visuomet buvo dainuojanti tauta. Net ir klajodami iš šalies į šalį jie sugebėjo išlaikyti ne tik savo kultūra, bet ir talentą muzikai. Kiekvienoje šalyje, kurioje žydų tauta apsistodavo, jie palikdavo savos kultūros pėdsakus: pasakas ir legendas, šokius ir dainas, papročius ir gyvenimo būdą. Žydų folkloras yra daug turtingesnis ir įvairesnis nei įprasta manyti. Folkloras apima Rytų žydų (Yemenite, Sephardic, Persian, Daghestanian, Babylonian, Maroccan) liaudies dainas, Ispanijos žydų Ladino dainas su didele kolekcija liturgines muzikos (piyutim), Jidiš folkloro dainas bei Chasidų gaidas, taip pat gausybę Sinagogos giesmių (religinio folkloro muzika ir dainos) bei maldų, kurios visos skirtingos ir visos savitos. Rytų Europos Jidiš liaudies dainos yra naujausias ir turtingiausias žydų folkloro palikimas, kuris atspindi tikrąjį žydų bendruomenių gyvenimą besitęsiantį per kartų kartas. Dainose atsispindi kalbėsenos ypatumai, sąmojis ir humoras, svajonės, troškimai ir siekiai, linksmumas, tragizmas, kova ir pastangos. Tai dainos, suteikiančios stiprybės, atspindinčios tų laikų nuotaikas ir jausmus. Aptarsime vaikų dainas, kurios yra viena įdomiausių folkloro dalių, bei meilės ir piršlybų dainas, kurios yra seniausios dainos apie meilę. Vaikų dainos Žydų tautos istorija susiklostė taip, kad žydų vaikų gyvenimas dar prieš amžių buvo sunkus ir nepriminė gražios ir lamingos vaikystės. Griežtas ir negailestingas carinis rėžimas, sekęs vaikus jau nuo lopšio, ribojo mažųjų vaikystę, temdė džiaugsmus ir linksmybes. Nuo pat kūdikystės vaikai girdėdavo dainas, kurios ruošdavo juos sunkiam ir labai rimtam suaugusiųjų gyvenimui. Dar prieš pradėdami kalbėti ar vaikščioti berniukai jau būdavo rengiami pradinei mokyklai (cheder). Nuo aušros iki sutemų berniukai studijuodavo Bibliją (Torach, Tanach) prižiūrimi griežtos mokytojo akies, o vėliau, mokydamiesi „ješivose“ (Yeshiva), gilindavosi į Toros studijavimą iki pat vedybų, o dažnai studijas tęsdavo ir po santuokos. Žydų mokyklos Lenkijoje ir Lietuvoje pirmaisiais gyvavimo amžiais buvo įkurtos kaip privačios institucijos, tačiau XVII a. pradžioje visoje Lenkijos karalystėje beliko tik keletas hebrajų namų, kuriuose nebūtų studijuojamas Tanachas. Ilgainiui susiformavo mokslo žmonių klasė, niekinamai žiūrėjusi į nemokytus žmones, kurie galiausiai tapo intelektualiąja aristokratija, valdančia visuomeninį Lenkijos ir Lietuvos žydų gyvenimą. Mokslo ir studijų siekis žydų tautą lydėjo nuolatos. XIX a.kiekviena šeima iš paskutiniųjų stengėsi išleisti šeimos vyrus studijuoti, nes tai užtikrino garbę ir geresnį gyvenimą, tačiau šiuo metu susiklosčiusios ekonominės aplinkybės daugelį vyrų privertė mokslą iškeisti į darbą. Taigi tokioje aplinkoje susiformavo du vaikų dainų tipai: „natūraliosios“ ir „nenatūraliosios“ dainos. Pirmosios, tai dainos iš vaikų gyvenimo – žaidimai, skaičiuotės, erzinimo dainelės ir pan. „Nenatūraliosios“ dainos atspindėjo suaugusiųjų gyvenimą: tai dainos apie darbą, karą, kitas aktualias tuo laiku temas. Nuo pat kūdikystės žydų vaikai girdėdavo dainuojant, giedant, niūniuojant. Visur: namuose, kieme, gatvėje, mokykloje, sinagogoje, prie Šabo stalo vaikai kurdavo melodijas, mįsles, kandžias, pašaipias daineles, dainuodavo dainas. Nepaisant priespaudos ir sunkaus gyvenimo vaikų dainų yra sukurta daug ir įvairių. Iš vienos pusės dainose juntama žydų tautos tragizmo dvasia, tačiau kartu dainos atsispindi ir pačių mažųjų požiūrį į juos supančią aplinką, dainos yra linksmos ir nuotaikingos, išreiškia vaikų jausmų ir troškimus, vaikišką išmintį, atspindi žaidimus ir kasdienybę. Muzika vaikų gyvenime vaidino labai svarbų vaidmenį. Tiek suaugusieji tiek vaikai kurdavo dainas, taisydavo vieni kitų sukurtus tekstus, todėl sunku atskirti, kur baigiasi vaikiškas požiūris ir prasideda suaugusiųjų įtaka. Vaikų dainose išlikę papročiai, egzistavę prieš šimtmečius, galima aptikti poezijos ženklų, o dainų melodijose dar gyvas kalbos išraiškingumas, išnykęs kasdieniniame vartojime. Y. L. Cahan, žymi Jidiš folkloro saugotoja, rašo: „Didžioji dalis mūsų vaikų dainų melodijų yra priminimas senai pamirštų dainų, kurios kadaise buvo dainuotos ir mūsų pačių. Vienos dainos yra labai senos ir sunku atsekti jų originalius pėdsakus, kitos naujos, tačiau vėlgi sunku nuspėti jų atsiradimą.“ Leo Wiener, Jidiš literatūros tyrinėtojas, sako, jog vaikų dainelės yra nuostabios ir kilnios, savo struktūra ir turiniu panašios į kitas populiarias tautų dainas, tačiau kartu yra kitokios, atspindinčios savo tautos ypatumus. Vienose dainose gyvas žodžių studijavimas, kitose apdainuojamas, užfiksuojamas kitoks nei kitų tautų žydų berniukų gyvenimas. Skaičiuotės (The Counting-out Rhyme) Visi vaikų žaidimai prasideda svarbiausiu dalyku – skaičiuote. Vienos skaičiuotės dainuojamos, kitos skanduojamos, trečios tiesiog šaukte iššaukiamos. Neretai šalia tiesioginę reikšmę turinčių žodžių skaičiuotėse apstu garsų, skiemenų ar žodelių, kurie dažnai yra labai paslaptingi, neturi loginės prasmės, tačiau suteikia ypatingo skambesio. Pavyzdžiui, sik – sak, shlipe – shlape, artse – bartse. Kitose skaičiuotėse galima aptikti minčių apie politinę žydų tautos situaciją: „Oh, our Poland is against the Jews! / Oh, our fields are covered with blood.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!