Žmogus yra gimęs ne tik sau vienam

„Žmogus yra gimęs ne tik sau vienam“, - M. Lukanas

Žmogus – sociali būtybė, tad bendravimas būtinas norint palaikyti santykius su kitais žmonėmis, siekiant tobulėti arba tiesiog norint išgyventi. Žinoma, galima susikurti tokius santykius, kuriuose dominuosi tik pats, galvosi tik apie savo naudą – tokius žmones vadiname egoistais. Tačiau jeigu mums rūpi ir aplink esantys asmenys, išgyveni, kai jiems liūdna, džiaugiesi, kai jiems sekasi – tai tada gyveni ne tik sau, bet ir su kitais ir kitiems. Pareigingumas, altruizmas yra didelės vertybės šiandieninėje sumaterialėjusioje visuomenėje, buvo svarbūs ir praeityje. Tai liudija ir lietuvių klasikų kūriniai: sugebėjimo jautriai pažvelgti į likimo nuskriaustą žmogų moko psichologinio realizmo pradininkas Jonas Biliūnas, nustumti į šalį savo svajones, pomėgius dėl pareigos šeimai svarbu neoromantikės Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ veikėjai mamatei.

Žmogus savo dėmėsiu, geru žodžiu gali pagelbėti tam, kuriam likimas skyrė karčią dalią – tokią nuostatą regime XIX a. pab. – XX a. pradž. Novelisto Jono Biliūno kūryboje. Lietuvių psichologinio realizmo literatūros pradininko Jono Biliūno kūryba skaitytojui turbūt labiausiai siejasi su viena iš ryškiausių šio rašytojo pasakojimo stiliaus ypatybe – pasakojimu pirmuoju asmeniu. Novelių „Kliudžiau“, „Ubagas“, „Vagis“, „Nemunu“ ir kitų kūrinių pasakotojas tampa vaizduojamų įvykių dalyviu, jo akimis perteikiami veikėjų aprašymai, jų poelgiai, susiklosčiusios sudėtingos aplinkybės vertinami nors ir subjektyviai, bet skaitytojas suvokia, kad vadovaujamasi krikščioniškosios moralės normomis. „Kriterijus visiems mano darbams – sąžinė,“ – sakė Biliūnas. Tad nieko keista, kad kūriniuose pasakotojas atsiskleidžia, kaip jautrus, pastabus, užjaučiantis žmogus. Štai novelėje „Ubagas“ pagrindinis veikėjas, Petras Sabaliūnas atsiveria pasakotojui, buvusiam kaimynui, pažinojusiam „dėdę“ kaip pasiturintį ūkininką, laikiusį daugybę bičių, dosniai vaišindavusį medumi kaimo vaikus. Išgirdęs gerą žodį, rūpestį, senukas su ašaromis akyse pasakoja, kaip jį nuskriaudė likimas, o tiksliau – tikras sūnus. Tėvą kaip nereikalingą, stebint anūkams, sūnus išvarė iš namų, nes visiems kartu nebeužteko vietos. Todėl Petras Sabaliūnas priverstas eiti iš kiemo į kiemą ir prašyti išmaldos. Istorija sujaudina paskotoją, jis jaučia kaltę, nors ir iš tikro niekuo neprasikalto („dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju“), nori kuo nors padėti kaimynui, bet nežino kaip – juodos duonos riekelė atrodo tik menka pagalba didelės skriaudos kontekste. Pasakotojas nepateikia skaitytojui galutinio nuosprendžio, nėra moralizuojama, smerkiama ar teisiama. Biliūno novelių pasakotojas perleisdamas išgirstas istorijas per savo širdį, per savo vertybių skalę ir atskleisdamas, kad jis galbūt klysta, kad jis nepajėgus įveikti blogio, skaitytoją nejučia moko empatijos, primena, kad gyvendami tarp žmonių ir patys turime sutarti žmoniškai, pajausti esantį šalia, nebūti abejingi – jei mes ištiesime ranką nuskriaustam, gal ir mums jos kada prireiks. Taip pat norėčiau pridurti, jog XX a. pirmosios pusės rašytojo J. Tumo- Vaižganto aktyvi visuomeninė veikla, pagalba knygnešiams, ,,Tėvynės sargo“ redagavimas ir leidyba(1896 m.), yra geras pavyzdys, kaip žmogui reiktų rūpintis kitais.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!