Žmogus ir gamta lietuvių literatūroje (Donelaitis, Krėvė)

Žmogus ir gamta lietuvių literatūroje „Didžiausias gėris yra sutikti su gamta ir darniai su ja gyventi“- jau senovėje didysis Ciceronas suprato šią paprastą tiesą. Seniau žmonės buvo neatsiejami nuo gamtos ir jos turtų... Jie ne tik naudojosi gamtos teikiamomis gėrybėmis, bet mokėjo su didele meile bei pagarba rūpintis ja ir tausoti. Senovėje gamta buvo tarsi šventovė, kurios žmogus nedrįso niekinti. Nuo jos priklausė poilsis ir darbai, džiaugsmai ir vargai. Tačiau dabar žmonės gyvena šiuolaikinių technologijų pasaulyje, gerokai mažesniame sąlytyje su gamta. Žmonės nuolat bėga, skuba, o suradę trumpą valandėlę laisvo laiko mieliau pažiūri televizorių ar dirba kompiuteriu, užuot ėję pasivaikščioti į gamtą. Tad tikrai verta bent atsigręžti į XVIII - XX amžiaus lietuvių literatūros klasikų: Kristijono Donelaičio, Vinco Krėvės bei Vinco Mykolaičio – Putino kūrybą, kai gamta lietuviui, agrarinės kultūros žmogui, buvo pasaulis, kuriame randamas prieglobstis bei dvasinė ramybė. XVIII - XX a. laikotarpio rašytojai ir poetai vaizdavo gamtą gerbiantį žmogų. Tik gamtos pasaulis padėjo ištverti žmogui gyvenimo negandas ir tapo atrama. Gamtos pasaulis diktuoja gyvenimo būdą agrarinės kultūros žmogui, todėl jis turi mylėti gamtą ir nesugriauti esamos tvarkos. Vienas iš pirmųjų šią įdėją išplėtojo Kristijonas Donelaitis, kurio poemoje „Metai“ žmogus vaizduojamas kaip neatskiriama gamtos dalis. Žmogaus gyvenimas visiškai priklauso nuo gamtos pokyčių. Poemoje nerašoma apie tolimus, egzotiškus kraštus, turtingą margaspalvę gamtą. Jo kūrinyje iškyla paprastas, kuklus, tačiau labai artimas mažosios Lietuvos peizažas. Rašoma apie saulelę, kuri pavasarį „budina svietą“, atneša džiaugsmo visiems gyviems padarams, o rudenį ritasi tolyn, užleisdama vietą šalčiui ir liūdesiui. „Metuose“ gamtos reiškiniams autorius suteikia daug žmogiškųjų savybių. Saulė vaizduojama kaip besijuokianti motulė, atkopianti iš už kalnų, kad pargriautų pikčiurnos žiemos triūsus. Vėjai, tarsi jos padėjėjai, švelniai glostydami prikelia iš numirusiųjų žoleles. Ir žmogus, ir augalas, ir gyvūnas – visi paklūsta tiems patiems gyvenimo dėsniams. Šią mintį poetas parodo šienaujamos pievos vaizdu. Giltinės dalgis pjauna ir gležnas žoleles, ir žiedelius, kurie „vargingai užgimdami tikt pumpurą rodo“, vėliau auga be rūpesčio, kol pumpuras pražysta, o galiausiai nuvysta ir numiršta. Kr. Donelaitis vaizdžiai įrodo, kad, kiekvienai gyvai būtybei, tarp jų ir žmogui, lemta numirti, o kada tai įvyks priklauso nuo Dievo valios. „Metų“ autorius stebi gamtą būro akimis. Jis rašo apie paprastų žmonių kasdieninį gyvenimą, rūpesčius, kuriuos atneša metų laikų kaita. Poema baigiama „žiemos rūpesčiais“, tačiau skaitytojas suvokia, kad tai nėra pabaiga, kad greitai vėl švystels saulutė, ir viskas vėl prasidės iš pradžių. Panagrinėkime Vinco Krėvės kūrybą. Rašytojas domėjosi ne gamta kaip aplinka, ne jos spalvomis ir grožiu, bet sąsajomis su žmogumi. V. Krėvei rūpėjo parodyti, kas senąjame kaime negrįžtamai nugrimzdo į praeitį, kokios vertybės jau prarastos, ką būtina branginti ir puoselėti. Žmogaus ir gamtos sąlytis geriausiai atsiskleidžia apsakyme „Skerdžius“. Pagrindinis šio kūrinio veikėjas – Senis Lapinas. Jis sugeba džiaugtis ir mylėti gyvenimą. Jam nesuprantamas savanaudiškas turto ir garbės troškimas. Jis laimingas tada, kai aplink save mato ir jaučia miškus, girdi medžių ošimą. Senukui atrodo, kad gamta pilna paslapčių. Jis pyksta, kad naujų laikų žmonės nebrangina, nesigaili miškų, kad jie vertina tik naudą, kurią teikia giria. Lapinas neįsivaizduoja, kaip gali būti gera be miško. Jis įsitikinęs, kad girią reikia mylėti. Nukirsti medį jam lygu užmušti žmogų. Net ir savo gyvenimą jis susieja su Grainio liepa. Abu seni ir vieniši. Medis vaizduojamas tarsi žmogus, kuris gyvena vienišas, tik kartais aplankomas žmonių- paukščių. Senukas šventai tiki, kad gyvens tol, kol liepa žaliuos. Šis išmintingas žmogus myli mišką ne tik dėl to, kad jame praleidžia ganydamas gyvulius, bet ir todėl, kad jo sąmonėje tebėra gyvas senovės požiūris į gamtą. Jis sugeba paaiškinti iš kur atsiranda vaivorykštė, kur laumės gyvena. Jis žino, kad žolė ir medis - Dievo dovana. Grainius nukirto liepą. Toks poelgis pribloškė Lapiną. Nukirsta liepa turi įtakos jo mirčiai. Jam skaudu, kad žmonės tokių medžių nesigaili, tai kam jam toliau gyventi. Nesvarbu, kad medis auga tavo kieme, tu negali elgtis su medžiu ar kitu augalu kaip valdovas, nes juo nesi. Taip filosofuoja apie pasaulį ir žmogų skerdžius. Lapinas nebetenka noro gyventi, nemato prasmės. Nauji laikai neišvengiamai įsigali, ir Lapinas pasitraukia iš gyvenimo kartu su savo senuoju pasauliu. Taigi žmogus yra gamtos dalis, gyvenantis jos ritmu. Gamta buvo suvokiama kaip gyva būtybė, padedanti žmogui, kasmet atsinaujinanti ir lemianti visus žmogaus gyvenimo pokyčius. Į gamtą buvo žvelgiama ne tik kaip į maitintoją ir gyvenimo ciklo priežastį, bet ji taip pat yra ramybės ir įkvėpimo šaltinis. V. Mykolaitis – Putinas psichologiniame romane „Altorių šešėly“ puikiai įpina gamtą kaip tobulą ramybės oazę: „Vasaris paėjo toliau ir pasirinko vietą, iš kur buvo matyti ežerėlis, o pro jį Kalnynų dvaras ir bažnytkaimis. Vietelė buvo jauki ir reginys gražus. Kunigas pasitiesė apsiaustą ir pusiau gulsčiomis parvirto ant kvepiančios, saulės sušildytos žemės. Štai pagaliau jis vienų vienas, su savo mintimis ir savo atskiru pasauliu - ir jis gali dabar į tą pasaulį pažvelgti ir jame pats su savim pabūti - niekas jo nepasaugos, niekas nesutrukdys.“ Kūrinyje matome, kaip gamtoje atsiskleidžia Vasario individualumas. Išsirinkęs tą nuošalią, nuostabaus kraštovaizdžio vietą, jis pagaliau gali būti su savimi. Gamta Vasariui – vienintelis prieglobstis nuo širdžiai nemielos kasdienybės. Gamtos harmonija, tvyranti ramybė, nuostabūs reginiai ir kvapai – mėlynos dangaus erdvės, balti debesėliai, pušų aromatai – skatina Vasarį patirti „slaptą gamtos gyvenimą“, susilieti su ja, su pasauliu. Didi gamtos įtaka jaunuoliui ypač ryškiai pabrėžiama, šiam išvykus iš seminarijos namo atostogų. Nors tai trumpas veiksmas kūrinio kontekste (lėtas važiavimas arkliais link namų), jo metu įvyksta tai, kas turės įtakos tolesniam Liudo Vasario dvasiniam brendimui - jis pirmą kartą taip stipriai pajuto gamtos visumą. Judant lėtai iš miesto į užmiestį, vis labiau į gamtą, kinta Liudo Vasario savijauta: jam darosi lengviau ir šviesiau. Juodos jaunuolio sutanos ir saulės šviesos kontrastas yra paprasta, bet svarbi stilistinė priemonė. Taigi Vasario kelionė per nuostabų gamtos peizažą sužadina pačius tyriausius ir ryškiausius jausmus: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!