Žmogaus ryšys su anapusybe

ŽMOGAUS RYŠYS SU ANAPUSYBE

(M.K Sarbievijus ir A. Mickevičius)

Nuo seniausių laikų iki šių dienų kiekvienas individas nori nugyventi kuo prasmingesnį, įdomesnį gyvenimą, ypatingais darbais įprasminti savo būtį bei siekia rasti ryšį bei prasmę su Anapusybe ir dvasiniu pasauliu. Tai individas gali padaryti nuoširdžiai atsidavęs savo prigimčiai, suradęs savąjį pašaukimą. Žmogaus ryšys su Anapusybe yra svarbi tema literatūroje, sklandžiai atskleidžianti kiekvieno laikotarpio ir asmenybės santykį su transcendentiniu pasauliu. Šiame kalbėjime bus analizuojamas ryšys tarp žmogaus ir Anapusybės, remiantis Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir Adomo Mickevičiaus kūryba. Taigi, koks žmogaus ryšys su anapusybe?

Motiejus Kazimieras Sarbievijus - XVII a. pirmosios pusės baroko epochos Europos masto poetas, literatūros pažiba, Lietuvos krikščioniškasis Horacijus. Metaforos, konceptai, alegorijos yra būdingos Sarbievijaus poezijai. Daugeliu atvejų jis rėmėsi antikinės Romos poeto Horacijaus kūryba – jos motyvus ir įvaizdžius jungė su Biblijos vaizdiniais bei Baroko epochos žmogaus išgyvenimais. Pasaulis jo kūryboje vaizduojamas kaip teatro scena, žmogaus gyvenimas – kaip aktoriaus vaidyba. Net sielos išgyvenimai primena spektaklį. Gyvenimo dramoje žmogui svarbu neprarasti savęs, likti „šeimininku pačiam sau“, būti „maža karalyste“. Sarbievijus išpažįsta stoišką filosofiją: žmogus privalo grumtis su savo aistromis ir ydomis, siekti dorybės ir sielos ramybės. Tik dorybė ir jos skatinami geri darbai gali išaukštinti ir pratęsti trumpą žemiškąjį gyvenimą. Tik rami siela gali patirti Dievo artumą. Savo kūryboje jis moko žmogų grumtis su savo aistromis ir ydomis, siekti dorybės ir sielos ramybės, nes tik dorybė ir geri darbai gali išaukštinti žmogų ir pratęsti jo trumpą žemiškąjį gyvenimą. M. K. Sarbievijus Romoje susipažino su antikos kultūra ir italų literatūra, teatru, muzika, parengė poezijos rinkinį ,,Trys lyrikos knygos“. Rinkinyje imituojami Horacijaus kūriniai, bet M. K. Sarbievijus jais ne aklai sekė, o kūrė naujas variacijas, kartais suteikdamas priešingą prasmę. Sarbievijaus eilėraštis atveria naujas, netikėtas erdves: jame pasaulis gali būti apžvelgiamas iš paukščio skrydžio ar papildomo sapno, vizijų, regėjimų. Poetas jaučia turįs galių kurti savus pasaulius. Teigdamas trapios būties grožį, žmogaus sielos ryšį su anapusybe, su Dievu, Sarbievijaus poezija tarsi įveikia mirtį. „Krikščioniškasis Horacijus“ yra parašęs stiprių mistinių, religinės meilės eilėraščių, pagrįstų asmenine žmogaus ir Dievo jungties patirtimi. Jo tekstai turėjo įtakos XVII a. Europoje suklestėjusiai metafizinei ir mistinei poezijai. Kūryboje ryški būties tema. Baroko epochos poetas savo kūriniuose atspindi žmogaus siekį rasti prasmę ir ryšį su Anapusybe. Jo poezijoje Anapusybė yra neatsiejama nuo dvasinės patirties ir Dievo artumo. Sarbievijaus eilėraščiuose Anapusybė įgyja simbolinę reikšmę, atspindėdama žmogaus būties trapumą ir gyvenimo menkumą prieš dieviškąją tvarką. Horacijaus poezijos motyvus dažnai siejo su Biblijos siužetais, su krikščioniškojo tikėjimo nuostatomis, žemiškąją meilę pavertė dieviškosios meilės troškimu. Taigi, M. K. Sarbievijus kūrė religinę metafizinę lyriką, kurioje mylimojo ir mylimosios poetiniais įvaizdžiais nusakė Kristaus ir Bažnyčios mistinį ryšį. Poetas aukštino asmenybę, kuri geba atsiriboti nuo išorinio pasaulio, o dvasios ramybė jam – vienintelė būsena, leidžianti priartėti prie Dievo, juo tikėti bei jį mylėti.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!